main

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Išvyka į Latvijos pajūrį: Liepoja, Kuldyga, Ventspilis ir Kolka

2020-07-16 — by Goda Leo0

lv-960x1358.png

Šią vasarą mūsų šeimai su atostogomis nepasisekė – galima pasidžiaugti vos viena kita laisva diena, kurias nusprendėme dar gegužę išnaudoti kuo produktyviau. Šįkart mūsų pramogų kryptis – Latvijos pajūris, kuriame esame jau buvę, bet šįkart nusprendėme paieškoti įdomesnių objektų. Savo atradimais ir dalinuosi!

Liepojos šiauriniai fortai

Apie Liepoją esu rašiusi išsamiai čia „Liepoja su vaikais: ką verta aplankyti?“, o šįkart aplankėme dar nematytą vietą – šiaurinį fortą, kuris yra miesto šiaurinėje dalyje, dar už Karostos.

Šeimos vyras labai mėgsta įvairius fortus ir šiuo pomėgiu užkrėtė dukras. Aš nesu tokia karinių objektų entuziastė, bet šįkart buvau sužavėta. Jau nuo pagrindinio kelio įsukus link fortų galima stebėti įtvirtinimų sieną, o privažiavus visai arti jūros vaizdas visai pribloškia. IXX amžiaus pabaigoje, kai jau buvo pastatyti fortai aplink Kauną, Carinė Rusija nusprendė įkurti karinį neužšalantį uostą – arčiau sienos su Vokietija, nes Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje) karaliavo vokiečiai. Todėl pastatė įspūdingus įtvirtinimus Liepojoje, kuris turėjo ne tik antžeminius ir požeminius įtvirtinimus, bet ir uoste 130 karinių laivų. Ne veltui šis Liepojos rajonas vadinamas Karosta – Karo uostas.

Laikas bėgo, forto panaudoti neteko, tik vėliau, skelbiant Latvijos nepriklausomybę juo pasinaudojo besislapstantys žmonės, ir įtvirtinimai neteko savo reikšmės. Ant smėlio kopų jūros krante esančius statinius po truputį griovė vanduo, tad dabar galima pamatyti gelžbetonio pastatus išgriuvusius į pakrantę, perlūžusius, bet vis dar tvirtus.

Narsesni gali pabandyti įlįsti į fortų vidų (iš kelio pusės) – juose esantys tuneliai sutvarkyti, nutiestos lentos, kai kur naujai išbetonuoti.

Liepojos rytinis fortas ir nuotykių parkas „Austrums forts“

Nakvynę Liepojoje pasirinkome taip pat ant forto – rytiniame forte įsikūrusiame nuotykių parke ir kempinge „Austrums forts“ galima išsinuomoti didžiulius pripučiamus burbulus-palapines. Juose yra dvigulės lovos, kilimai, apšvietimas ir net elektros įvadai. Kiekvienas burbulas stovi ant apleistų įtvirtinimų saloje aplink kurią iškastas gilus kanalas.

Žodžiu, tai toks netradicinis kempingas, kuriame galima išsinuomoti ir irklentes ar pasiirstyti laiveliu, pasimaudyti. Taip pat yra puikios vietos piknikui, paslaugus personalas parūpina malkų, groteles ir pan.

Nakvynė tokiame burbule yra tikrai labai labai įdomi. Mes užsisakėme dvi „palapines“ – vieną vaikams, kitą sau. Guli sau lovoje, žiūri pro skaidrų paviršių į dangų, matai, kaip vėjas šiurena medžių lapus. Tiesa, pasitaikė vėsi naktis, tad pravertė atsivežti miegmaišiai, nors yra antra antklodė. Viduje oras patenka pro specialų ventiliatorių, kuris veikia labai tyliai. Vienintelis minusas – rytas. Kai tik saulelė pakyla, burbule pasidaro taip karšta, kaip pirtyje. Na, ar kaip šeimos vyras apibūdino, batuto viduje.

Ar nakvočiau čia dar kartą? Ne. Ar rekomenduočiau bent kartą permiegoti? Būtinai, patirtis labai įdomi.

Užsisakėme per http://www.booking.com/Share-pYFw5fw

Vieno burbulo kaina – 50 Eur. Patogumų nėra – vienas „ToiToi“ tualetas ir lauko dušas.

Kuldyga

Kitą dieną – toliau į kelią ir šįkart nusprendėme į Unesco kultūros paveldą įtrauktą nuostabiąją Kuldygą. Ji, galima sakyti pakeliui tarp Liepojos ir Ventspilio (gerai gerai, prisideda koks šimtas km), bet tikrai verta.

Svarbiausias šio miesto objektas – daugybė medinių namų, senovinė architektūra ir ilgiausias plytinis tiltas Europoje nuo kurio atsiveria pasakiškas vaizdas į plačiausią Europoje natūralų krioklį (jį, galima net pereiti!). Žodžiu, du „-iausi“ vienoje vietoje. Tiesa, senamiestis sekmadienį pasirodė labai tylus, bet pereiti juo tikrai gražu.

Riežupės smėlio urvai Kuldygoje

Penki kilometrai nuo miestelio yra dar vienas dėmesio vertas objektas – smėlio urvai. Apsilankymas juose – tik su gidu. Šeimai įėjimas kainavo 15 Eur, bet tikrai verta pamatyti.

Seniai seniai dar XVIII amžiuje atrado, jog po miško žemėmis slypi nuostabiai baltas ir smulkus kvarcinis smėlis. Kaip žinia, jis naudojamas stiklo gamyboje, todėl verslūs žmonės pradėjo jį kasti. Per dieną rankytėmis jo iškasdavo net toną ir plukdydavo net iki Danijos.

Karai verslą sustabdė ir jau nuo II pasaulinio karo kasyklos neveikia, nors priklauso privatiems žmonėms. Dabar tik turistai ateina palandžioti po urvus jiems skirtoje 450 metrų atkarpoje, nors kasyklos vyniojasi net du, o kiti sako ir keturis, kilometrus.

Tikrai labai įdomus jausmas stovėti tarp smėlio sienų – jas spaudžia dolomitas, todėl jos iš pažiūros kietos, bet pakrapščius – iškart byra. Dar viena ypatybė – visur į žemę įsmeigtos gyvų gėlių puokštės, kurios čia gali išstovėti net tris mėnesius, dėl žemos temperatūros ir smėlyje esančios drėgmės.

Norintys apsilankyti sekite darbo valandas http://www.smilsualas.lv

Ventspilis

Jame esame praleidę ne vieną dieną ir aprašiau „5 priežastys, kodėl Ventspilis tobulai tinka atostogoms su šeima“. Tai viskas ten tik gerėja – atsirado daugiau kavinių, mes išbandėme „Windau Coffee“ (Pilau iela 25), tad neskaitant jog pusiau dirbančioje kavinėje (nes dėl karantino kas antras staliukas neaptarnaujamas), maisto laukėme apie valandą – kainos ir skonio santykis puikus. Privalumas – mažesniems vaikams kavinės viduje yra žaidimų aikštelė.

Merginas užvežėme į turbūt smagiausią parką/žaidimų aikštelę, kurioje net dvylikametė lakstė galvą pametusi dėl pramogų.

Kolka

Kita mūsų nakvynė laukė Kolkos iškyšulyje. Tai vieta, kur Baltijos jūra susilieja su Rygos įlanka. Labiausiai „papirko“ kažkur užmatyti nameliai kubiliukai pačiame iškyšulyje. Gegužę užsisakinėjau, tai savaitgaliams vietų jau nebuvo likę, teko pasirinkti nakvynę iš sekmadienio į pirmadienį.

Tai yra kažkas WOW – nepamenu, kada būčiau taip išsižiojusi iš nuostabos, grožio, malonumo, net tailandai nublanko. Dviviečiai kubiliukai išvis yra penki ir daugiau nieko nėra – ramybių ramybė, kartais žmonės praeina paplūdimiu, nes Kolkos iškyšulys yra lankytina vieta. Namukai stovi ant paties kopos krašto, pažvelk žemyn ir jau prasideda pliažas. Kiekviename namuke yra dvigulė lova ir du suoliukai pasidėti daiktams. Lauke – stalas su suolais. Tualetas – „ToiToi“. Dušai – 300 metrų turizmo informacijos centre už tris eurus.

Kubiliukų langai yra veidrodiniai ir per juos gali pamatyti ne tik saulėlydį, bet ir anksti atsikėlus – saulėtekį. Elektros nėra, pasišviesti gali tik žvakėmis, kurių gausiai pridėta. Visiškai „nurauna stogą“.

Kavinė yra šalia turizmo informacijos centro, o jame už 3 Eur išsinuomojome ir kepsninę su grotelėmis. Tiesa, nei malkų nei anglių jie neturi ir neduoda, teko nuvažiuoti iki parduotuvės Kolkos miestelyje (dirba iki 19 val. kasdien). Truputį juokinga 🙂

Ar čia grįšiu? Tikrai taip! Ar verta važiuoti? Sakyčiau, privaloma!

Užsisakyti galima http://www.booking.com/Share-5aUSERf Vieno kubiliuko kaina 55 Eur.

Cineville

Paskutinė diena buvo skirta grįžti namo ir kelio galas tikrai nemenkas. Džiugu, kad radome objektą praskaidrinusį ilgą kelionę. Užsukome į didžiausią Baltijos šalyse kino aikštelę po atviru dangumi.

Čia buvo filmuojamas ne vienas latviškas filmas. Gaila, mes jų nežinome. Sakė ir holivudinių būta, bet neradome pėdsakų. Didžiausią įspūdį padarė tas netikrumo jausmas – perbrauki per romėniško pastato sieną, o ten plastikas, įlipi į traukinį – o jis iš faneros. Vaikams yra didelė žaidimų aikštelė, veikia kavinė.

Kaina šeimai – 16 Eur. Vaikams ikimokyklinio amžiaus – nemokamai, suaugusiems po 5 Eur, vaikams po 3 Eur.

Darbo laikas ir informacija http://cinevilla.lv

Ar verta apsilankyti? Jei važiuojate pro šalį, bet nelėkčiau vien dėl jo. Tiesa, šalia Jelgava su nuostabiais rūmais, tai verta pagalvoti apie apsilankymą ir juose.

Manote mūras? Ne, tik plastikas..

Viskas, trys dienos, dvi nakvynės ir daug įspūdžių. Maršrutą tikrai galima praplėsti ilgiau būnant Liepojoje, skiriant dieną ar net dvi Ventspiliui, o Kolkoje yra daugybe kitų kempingų, svečių namų kur galima apsistoti komfortabiliau ir ilgiau. Jei yra klausimų – rašykite komentaruose arba seimosgidas@gmail.com

 

BlogasKelionėsTitulinis 

Atostogoms ir kelionei su vaikais reikalingų daiktų sąrašas

2019-01-14 — by Goda Leo2

IMG_0568-960x720.jpg

Kiekvieną kartą prieš ilgas atostogas didžiausias galvos skausmas – kaip susikrauti lagaminą. Aš iš tų, kurios dedasi paskutinį vakarą ir jau esu pasimokiusi, kad mėnesį puikiai galiu išsiversti ir su rankiniu bagažu. Tenerifėje praleidome du mėnesius atskridę tik su kuprinėmis. Žinoma, aš kalbu apie šiltus kraštus. Jei važiuojate slidinėti su vaikais – klausimas sudėtingesnis, nes vien atsarginiai šilti drabužiai itr trys poros pirštinių užims lagaminą 🙂

Dalinuosi savo sąrašu, kurį naudoju kraudama daiktus mūsų šeimai į ilgesnę išvyką po šiltus kraštus. Žinoma, jis pritaikytas mano asmeniniams poreikiams, bet, manau, šiek tiek pakoreagavus, tiks ir jums.

DRABUŽIAI

Vaikams (viskas x 3 dukros)

  • 5 suknelės
  • 2 timpos
  • 2 marškinėliai trumpomis rankovėmis
  • 1 marškinėliai ilgomis rankovėmis
  • 1 šortai/sijonas
  • 1 ilgos kelnės
  • 1 šiltesnis drabužis vakarui
  • 5 apatiniai
  • pižamos/naktiniai (pagal poreikį)
  • 2 kojinės
  • kepurė
  • maudymukas
  • basutės

Man:

  • 3 suknelės
  • 2 šortai
  • 3 marškinėliai
  • 2 ilgomis rankovėmis
  • 1 kelnės
  • 1 šiltesnis drabužis vakarui
  • 5 apatiniai
  • 2 kojinės
  • kepurė
  • 2 maudymukai
  • basutės
  • akiniai nuo saulės

Vyrui:

  • 5 marškinėliai trumpomis rankovėmis
  • 4 šortai
  • 1 kelnės
  • 1 šiltesnis drabužis vakarui
  • 5 apatiniai
  • 2 kojinės
  • kepurė
  • maudymosi kelnaitės
  • akiniai nuo saulės

TECHNIKA

  • telefono pakrovėjai
  • išorinė baterija
  • USB raktas
  • fotoaparatas (arba užtenka telefono)
  • Elektroninė knyga

PRAMOGOS

  • 2 nedideli kortiniai/stalo žaidimai visai šeimai
  • Plastilinas
  • Origami popierius ir knygutė
  • Karoliukai, tampri virvelė
  • 2-3 knygutės
  • Pūkuotos vielutės ir instrukcijos, kaip pasigaminti gyvūnėlius
  • Žaislas-pagalvėlė

VAISTAI

  • Pipirmėčių eterinis aliejus (nuo galvos skausmo, pykinimo)
  • Milteliai dehidratavus
  • Milteliai nuo viduriavimo ir apsinuodijimo
  • Vaistai nuo vidurių užkietėjimo
  • Aktyvinta anglis
  • Pleistrai
  • Ibuprofenas
  • Paracetamolis
  • Po uodų įkandimo/nudegimo

KOSMETIKA

  • Šampūnas tinkantis visai šeimai
  • Kondicionierius plaukams
  • Dantų pasta
  • Dantų šepetukai
  • Dušo želė
  • Veido prausiklis
  • Veido kremas
  • Kūno kremas
  • Kremas nuo saulės
  • Priemonė nuo uodų
  • Dildė
  • Žirklutės
  • Šukos/šepetys
  • Rankų dezinfektavimo skystis

KITA

  • Sauskelnės (jei yra mažiukų) 3 dienoms
  • Maudymosi sauskelnės-kelnaitės baseinams
  • Užkandžiai kelionei
  • Drėgnos servetėlės
  • Knyga/žurnalai
  • Gertuvės

DOKUMENTAI

  • Pasai
  • Lėktuvo rezervacijos
  • Viešbučių rezervacijos
  • Automobilio rezervacijos

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Belovežo giria ir Senio Šalčio rezidencija

2018-12-28 — by Sigita Židonienė0

SAM_3377-960x640.jpg

Pradėkime nuo to, kad su šeima keliones visada planuojam patys ir važiuojame su savo automobiliu. Tačiau šįkart į Baltarusijos Belovežo girią ir joje esančia Senio Šalčio rezidenciją, nusprendžiau važiuoti autobusu su kelionių agentūra, juolab, kelionės aprašas žadėjo ankstyvą išvykimą ir vėlyvą grįžimą tą pačia dieną – t. y. vienos dienos kelionė. Tėtį palikę namuose su mažąją, į kelionę išvažiavau su vyresnėliais ir močiute. Važiavome savaitę prieš šv. Kalėdas.

Linksmoji dalis

Belovežo girią ir joje esantį Senio Šalčio rezidencijos parką pasiekėm apie 12 val. Lietuvos laiku. Prie parko buvo daugybė autobusų, lengvųjų mašinų, tad tikrai buvo lengva suprasti, kad tai didelis traukos objektas. Atvykus, į autobusą buvo pakviesta vietinė gidė ir su ja važinėjomės po Belovežo girią ir klausėmės istorijų apie girios gyventojus, praūžusias vėtras, kaip visais laikais buvo stengiamasi išsaugoti šią sengirę ir kokių įdomybių čia nutikę. Buvo tikrai įdomu. Pakeliui matėme, kaip gide sakė, mums pasisekė, nemažai laukinių gyvūnų vis kertančių mūsų kelią. Kiek supratau girioje nėra mums įprastų pažintinių takų, teritorija labai saugoma, tad galima joje lankytis tik su gidais. Pasivažinėjus po girią mūsų laukė Baltarusijos liaudies buities muziejus, su svarbiausiu jos objektu (čia labai pradžiugo vyresnio amžiaus keleiviai)  – samanės varymo aparatu. Apie tai daugiau nesiplėsiu tik pasakysiu, kad iš šiandieninės Lietuvos politikos perspektyvos gan keista važiuojant pas kaimynus į, atrodo, vaikišką kelionę – dalyvauti samanės degustacijoje (vaikams tuo metu buvo pasiūlyti ledinukai) 🙂 Po buities muziejaus laukė svarbiausias tikslas – Senio Šalčio rezidencija.

Štai tokio storumo medžiai Belovežo girioje

Įžengus į Senio Šalčio parką mus pasitiko meškiukas, kuris palydėjęs kelias dešimtis metrų mus  perdavė vilkui, o šis lapei, o šioji raganoms ir taip kol prieini prie Senio Šalčio. Idėja labai gera, sakyčiau, visi kol laukia eilėje pasikalbėti ir nusifotografuoti su Seniu Šalčiu yra užimti, pakalbinti. Puiki proga nusifotografuoti su personažais. Tikrai kelias neprailgsta.

Iš personažų gražiausia buvo Laputaitė

O kad papultum pas Senį Šaltį reik turėt kantrybės, ypač kalėdiniu laikotarpiu, nes žmonių daugybė. Taigi pagaliau pasiekę Senį Šaltį, jis trumpai pakalbina visą grupę, pasidomi iš kur atvažiavom ir ar geri vaikučiai buvo. Tada visi bendrai nusifotografuoja (po vieną Senis Šaltis sakė nesifotografuoja, kas suprantama šiuo šventiniu laikotarpiu) ir yra paleidžiami keliauti stebuklingu pasakų ir norų taku. Visą grupę pasitinka Senio Šalčio duktė Metelica, ji taip pat pakalbina papasakoja apie taką ir už kokių 15 m atiduoda mus Bitinui. Šis papasakoja apie bites, pakviečia pabirbti ir vėl už kokių 15 m. perduoda mus kitai Senio Šalčio dukrai, anūkei, babytei ar dar kokiam kitam personažui. Visame stebuklingame kelyje net ir nesuskaičiuosiu kiek buvo tų personažų. Reikėjo sugalvoti tris norus sau, juos pašnibždėti savo gimimo mėnesio broliui (iš pasakos „12 mėnesių“), nykštukui (iš pasakos „7 nykštukai ir Snieguolė“), Kalėdinei eglutei, taip pat pridėjus ranką prie malūno sumalti visas savo blogybes, pabučiuoti varlę, padainuoti dainelę apie eglutę, pasimatuoti Senio Šalčio batus, pereiti per 97 rąstelių tiltą ir sugalvoti 97 norus savo artimiesiems, aplankyti Snieguolės namelį. Toks intensyvus stebuklingas takas. Jo gale laukė dovanėlės nuo Senio Šalčio – visi gavo po kalėdinį meduolį.

Bendra nuotrauka su Seniu Šalčiu ir jo anūkėle Snieguole
Aistis matuojasi Senio Šalčio batus

Po vėlyvų pietų, dar aplankėme Gamtos muziejų. Kuriame buvo tikrai graži iškamšų ekspozicija, bet daugeliui jau buvo per daug lankytinų vietų per vieną dieną.

Ne tokia linksma dalis

Gal, kad nebuvau pasižiūrėjus į žemėlapį ir įsivaizdavau, kad Belovežą pasieksim taip pat greitai, kaip Gardiną, mane tikrai nustebino 10 val. kelionė iki parko. Išvažiavom iš Kauno 2 val. nakties, sustojom Vilniuje paimt žmonių ir tada per Balstogę pasiekėm tikslą. Žinoma dar užtruko muitinės procedūros, bet anot lietuviškos gidės, prasisukom labai greitai. Taigi, važiavom 10 val. pirmyn, tada 5 val. greitai greitai pramogavom ir tada 8 val atgal. Vaikai kažkaip tą laiką autobuse geriau atlaikė – daugiausiai miegojo, užkandžiavo, su planšete žaidė. Suaugusiems buvo gal sudėtingiau.

Svarbu buvo atiduoti laiškus
Stebuklingo tako pabaigoje visi gavo dovanų

Mūsų nuomonė

Kaip minėjau, vaikams neprailgo kelionė, nebuvau nuolat klausinėjama „nu kada atvažiuosime?“, „kiek liko?“. Pati Senelio Šalčio rezidencija vaikams patiko, minusas tas, kad visgi viskas buvo rusų kalba, o maniškiai jos nesupranta. Kiek galėjom su močiute bambėjom vertimą jiems į ausį, bet įspūdis turbūt ne tas kaip, kad pačiam atsakinėti Seniui Šalčiui į klausimus ar klausytis įdomybių apie girią. Senio Šalčio rezidencija Belovežo girioje veikia ištisus metus, tad visai norėčiau tiek giroje tiek parke apsilankyti vasarą, kai nėra kalėdinio konvejerio. Tik kitąkart planuosiu kelionę su nakvyne. Nes 18 val. autobuse – man per daug 🙂

KelionėsTitulinis 

Kelionė į Aukštuosius Tatrus su vaikais

2018-07-05 — by Goda Leo0

IMG_20180625_140458-960x720.jpg

Vaikai, sužinoję, kad į Slovakijos Aukštuosius Tatrus vykstame tik savaitei nustebo – jie įpratę prie daug ilgesnių kelionių, bet grįžus galiu pasakyti – per septynias dienas padarėme tiek, kiek kiti ir per tris savaites neįveikia. Kelionė buvo nuostabi, bet ir labai intensyvi. Atskirai apie kiekvieną lankytiną objektą (kainas, foto ir adresus) rasite atskiruose jiems skirtuose straipsniuose (žr. nuorodą arbą rubriką „Lankytinos vietos. Užsienyje”). O dabar trumpai papasakosiu mūsų maršrutą. Maža ką, gal pavyks ką panaudoti ir jums.

Iš Lietuvos išvykome šeštadienį 7 val. ryte. 3 šeimos – 6 suaugę ir 8 3-10 metų vaikai.

Pirmas sustojimas – Varšuva ir Koperniko mokslo centras. Apie jį svajojau jau seniai, o kadangi esame lankęsi daugybę mokslo centrų kitose šalyse, labai magėjo palyginti. Visus įspūdžius aprašiau „Koperniko mokslo centras – kam jis įdomus?“

Apibendrinus, tai buvo puiki kelionės pradžia ir puiki vieta sustoti nakvynei prieš kitą kelionės atkarpą.

Antra diena

Ryte išsimiegoję išjudėjom pietų link. Pradžioje svarstę lėkti tiesiai į Slovakiją, nusprendėm stabtelėti Krokuvoje. Sekmadienis, automobilių nedaug, oras pusėtinas ir tai puiki proga parodyti vaikams Vavelio pilį. Pavyko pasistatyti automobilį beveik šalia jos sienos (o savaitgalį – ir nemokamai), užlipome, pasigėrėjome, sulaižėme ledų ir toliau į kelią. Vakare pasiekėme Štola – kaimą, 5 km nuo Aukštųjų Tatrų.

Apsistojome „Chata Anička“ ir nors tai medinis namelis nelabai išvaizdžioje vietoje (šalia dar daugybė kitų trikampių atostogų namelių), buvo tobulai pritaikytas mums. Penkiuose kambariuose visi išsiteko, prie stalo galėjome susėsti visi vienu ypu, vakarais pavargusius raumenis šildėme infraraudonųjų spindulių pirtelėje, o modernus ir skoningas interjeras džiugino akį ir širdį.

Trečia diena

„Chatos“ šeimininkas Jurek, penkių vaikų tėvas, mums rekomendavo pirmos dienos lengvą, vaikišką maršrutą. Ah, Jurek, Jurek, tau kaito turbūt ausys, kai mes repečkojomės ant tos viršukalnės. Idėja puiki – Vyšne Hagy (5 km nuo namuko), pasistatyti automobilį ir toliau keliauti traukinuku. Šis – susiekimo priemonė per visus Aukštuosius Tatrus, stojanti kiekviename kaimelyje, todėl labai patogu slidinėtojams ar kopinėtojams kalnais.

Žodžiu, pasistatome automobilį, įsigijame dienos traukinuko bilietą. Šeimai su dviem vaikais – 10 Eur. Važiuok kiek ir kur nori. Šiuolaikišku dviejų vagonų traukiniu pavažiavome porą sustojimų iki lankomiausios A.Tatrų viršūnės Štrebske Pleso.

Ieškome keltuvų, kurie, pasirodo yra kokie 2 km nuo traukinuko. Pamatę kainas valandėlei apstulstame – perpučiamu, sėdimu, draugų „drandalietu“ vadinamu keltuvu pirmyn atgal šeimai kainavo 38 Eur. Itališkai, sakyčiau.

Užkilę tikrai aukštai (1840 m) supratome, kad turime pakilti dar aukščiau iki Predne Solisko 2093 m. Pradeda lyti. Laukiam, kol nustos. Lietus tai apmažėja, tai vėl plauna kalną. Aprimus kylam, vis besidairydami per petį, kiek arti juodi debesys. Paaiškėjo, kad anot mūsų šeimininko „vaikiška“ trasa, užtruksianti mums pusvalandį, truko valandą ar dar ilgiau ir reikėjo ropštis pakankamai stačiais ir tąsyk slidžiais akmenimis.

Žinoma, vaizdas po kojomis atsveria visus vargus ir tikrai visiems rekomenduoju paliesti tą viršūnėje įkaltą kryžių, bet įsivertinkite – nėra taip lengva, kaip atrodo.

Ketvirta diena

Pasimokę po pirmosios dienos nusprendėme pasirinkti mėlyną, t.y. lengvą maršrutą link ežeriuko. Važiuojame automobiliu iki Popradske Pleso. Pasistatome ir sulauke pinigų už stovėjimą surinkėjo lengvai žagtelim. 6 Eur už dieną. Europietiškai, sakyčiau. Saulelė dangum ridinėjasi, žingsniuotojų net su vežimėliais gausybė tad lekiam ir mes. 4 km į vieną pusę. Po pusvalandžio malonaus pasivaikščiojimo ima krapnoti ir taip… iki ežero kalnuose ir nustojo iki automobilio likus 20 min.

Tai ypatinai lengva trasa, visa asfaltuota (o tai, sakyčiau, minusas labiau nei privalumas), vos vos lengva įkalnė ir beveik visad mišku. Atėjus prie kalnuose įkalinto ežero turėtų atsiverti nuostabus vaizdas, jei nebūtų apsiniaukę. Radę sausą kampą pakramsnojome pikniko vaišes ir skuodėm atgal.

Žinoma, nėra blogo oro, tik bloga apranga, bet galiu pasakyti, kad kalnuose galioja ir dar viena taisyklė – nėra blogo oro, yra tik blogas vaizdas, nes debesys kruopščiai, lyg lietpalčiu, apdengia kalnus, kad šie nesušaltų ir nedrebėtų prie svetimų akių.

Kaip minėjau, giedrytis pradėjo grįžinėjant, todėl nusprendėm išnaudoti išlindusią saulę ir keliavom apžiūrėti didžiausios Rytų Europoje tvirtovės – Spiš pilies. Apie ją pasakoju jau čia: www.seimosgidas.lt/spis-pilis-tvirtove-didziausia-rytu-europoje/ Ar vertėjo? 110%!

Ketvirta diena

Pagaliau laikas suaugusiems atsipūsti, o vaikams papramogauti – dieną skyrėme didžiausiam Rytų Europoje vandens parkui „Tatralandia“. Prieš kelionę girdėjau nusiskundimų, kad nėra jis jau toks puikus, o žmonių ten marios, kad ir kaip dviprasmiškai tai skambėtų vandens parke. Bet… Disneilende žmonių irgi daug, bet jis vis tiek išlieka geriausiu.

Išsamiau apie „Tatralandia“ rasite mano pasakojimą štai čia: https://www.seimosgidas.lt/didziausias-rytu-europoje-vandens-parkas-tatralandia/

O savo pasirinkimu tikrai džiaugėmės, jei jau būti, tai ten kur smagiausia, daugiausia, didžiausia.

Penkta diena

Paskutinė Tatruose, nes kitą rytą ruošėmės išvykimui. Rytas apniukęs, todėl nusprendėme sumainyti dienos planus ir pradėjome nuo Dobšino ledo urvo. Viską kaip ir ką ten radome aprašiau „Ledo urvas – kur šaltis tvyro visus metus“, o abejojantiems primygtinai rekomenduoju. Šis urvas įtrauktas į UNESCO paveldą ir tikrai ne veltui. Tik priminkite, kad ekskursijos jame lyginėmis valandomis. Mes spėjome į 10-tos ryto, tad po valandėlės jau traukėme įvykdyti antros plano dalies.

Grįžom į Aukštuosius Tatrus ir nusprendėme šturmuoti du kalnus – Tatranska Lomnica dviem keltuvais (kurie kainavo 45 Eur, bet užtat buvo modernūs) kilome iki Skalnate Pleso, o iš ten žingsniavome nuokalne Hrebieniok, kur nusileidome iki Stary Smokovec. Na ką, paskutiniam kartui rinkomės rimčiausią maršrutą – nors turėjo trukti 2 val. (1,5 val tarp Skalnate Pleso ir Hrebeniok ir 0,5 val. nusileisti žemyn), užtrukome 4 ar net ilgiau. Ne tik vaikai, bet ir mes, lepūs kompiuterių hipnotizuotojai, nejautėme nei kojyčių, nei rankyčių, bet mes tai padarėme! Ar eičiau dar kartą? Žinoma! Tik būtinai ta tvarka, kuria pasirinkome, nes visą laiką ėjome tarp dviejų kalnų lengva nuokalne.

Net kai ir batai pradeda spausti, tokius takus gali įveikti basomis…

ŠEŠTA DIENA

Grįžimas. Ne visad jis būna smagus, bet mes nusprendėme ir toliau leistis į nuotykius. Šios dienos sustojimas – Veličkų druskų kasyklos. Taip, objektas labai turistinis, pati jame buvau du ar tris kartus, todėl su vaikais leidosi tik vyras, bet tai tikrai būtina parodyti nemačiusiems.

Jokių registracijų turams nereikia, o bilietų kainas galite sužinoti www.wieliczka-saltmine.com/visiting/visitor-s-guide/check-prices/check-prices-tourist-route, kurios tikrai ne džiuginančios. Angliakalbių ekskursija sezono metu šeimai su dviem vaikais kainuos apie 60 Eur.

Apsilankėm, pasibuvom ir lėkėm iki kelionės atgal vidurio – Lodzės.

SEPTINTA DIENA

Lodzėje apsistojome „Music Hostel“. Nieko ypatingo, kambariai su dviaukštėmis lovomis, hostelis pačiame pačiame centre, pusryčiams gausite nemokamai sausų pusryčių. A, tiesa, prieš atvykstant sužinojau, kad Lodzė dabar Varšuvos jaunimo pamėgta vakarėlių vieta, tad barai atviri iki paryčių, o už alų su shotu (ten tik tokius geria), sumokėsite 9 zlotus (2,1 Eur).

Šį miestą pasirinkau neatsitiktinai, nes radau informacijos apie ypatingą čia esantį objektą – technologijų centrą, planetariumą ir mokslo muziejų EC1 įkurdintą senoje elektrinėje. Tai kažkas WOW – septyniolika kartų geriau nei Koperniko centras su labai mažai lankytojų ir šiek tiek paaugusiems vaikams. Čia mes tikrai grįšime! Apie tai aš pasakoju čia „Įspūdingiausias mokslos centras – Lodzėje”, o daugiau praktinės info: http://ec1lodz.pl/

Na ir ką, apsisukę iki 13 val., papietavom ir šiaušėm namo. Tobula kelionė su tobula kompanija, tobulu maršrutu – rekomenduoju!

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Mėnuo Kuboje su 3 vaikais ir seneliu

2018-03-26 — by Goda Leo1

fullsizeoutput_6411-960x720.jpeg

Socializmo pasiilgai? Geriausia Kuba – pagulėjimas Varadere? Nebijai? Kam tempiesi ten vaikus? Panašiais klausimais buvau bomborduojama prieš išvykimą. Socializmą menkai prisimenu, tad ir pasiilgti nėra ko. Jeigu norėčiau pagulėti pliaže, rinkčiausi trumpesnę kelionę, nei para lėktuvuose ir oro uostuose. O su vaikais mes keliaujame visur, nes tikiu, kad tik taip galiu jiems parodyti, koks pasaulis platus ir įvairus. Na, o šįkart į būrį įstojo ir senelis. Marga kompanija 🙂

Kuba seniai sukosi mūsų mintyse, o išvydus patrauklias bilietų kainas – lengvai apsisprendėme. Kiek viskas kainavo, kaip ir kas rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/kuba-svarbiausi-klausimai-ir-atsakymai/, o čia tiesiog noriu pasidalinti, ką gi mes ten pamatėme. Žinoma, mėnesio kelionę sutalpinti į vieno blogo įrašą yra sunku, todėl jeigu norėsis daugiau informacijos – nesidrovėkit rašyti seimosgidas@gmail.com.

Pasiruošimą kelionei pradėjau įsigyjusi naujausią „Lonely Planet“ vadovą (2017 lapkričio leidimo), todėl informacija buvo nepasenusi ir tikrai praktiška.

Pasirinkome klasikinį pažindinės kelionės variantą ir aplankėme pagrindinius objektus. Apie juos trumpai ir papasakosiu. Ar važiuočiau vėl? Dabar ne, bet po poros dešimtmečių būtinai ten grįšiu, kai jie jau bus susitvarkę, patogesni ir su mažiau duobių keliuose 🙂

Havana

Taip išgirta, bet padarė mažiausią įspūdį. Daug žmonių, daug dulkių, daug kvapų ir be galo daug turistų. Praleidome joje 1,5 dienos pradžioje ir parą grįždami. Sočiai apžiūrėti viską. Nuoširdumo čia mažai, labai norisi pasipelnyti iš turistų, bet senamiestis labai gražus. Nuklydus nuo turistinių srautų, gali įsijausti ir pamatyti šio miesto dydybę, kuri čia buvo. Tik labai labai seniai. Kontrastai bado akis – blizgantis Kapitolijus, kuriame netrukus vyks asamblėja, o priešais – griuvenos.

Populiariausia pramoga – važinėjimasis senoviniais automobiliais. Už valandos ratą sumokėsite apie 25-30 CUC (20-25 Eur) Tiesa, galimybė pasivažinėti sena griuvena ne vienintelė, nes tokios pačios, gal tik mažiau išblizgintos mašinos čia yra tiesiog taksi, kuriais nori nenori teks pasinaudoti.

Pamenate nuotraukas su storomis kubietėmis, kurios rūko cigarus? Tai taip pat tik turistams skirta pramoga ir jeigu norite ją įamžinti, teks sumokėti eurą kitą. Tikri kubiečiai cigarus rūko ne kasdien, o tai darančių moterų išvis nemačiau.

VINALES

Antra pagal populiarumą Kubos vieta. Tai kaimelis į vakarus nuo Havanos, kurio slėnyje pūpso įspūdingi kalnai su uolomis. Kaimas, rodos, gyvas ir funkcionuoja tik dėl turistų. Atvažiavus autobusą šturmuoja karingos kubietės, kurios nori tave apgyvendinti ir arklių traukiamų bričkų vadeliotojai, kurie nori tave kur nors nuvežti. Gatvės nusėtos vakarietiškomis kavinėmis, o centre – visa suvenyrų pardavėjų gatvė. Tiesa, visi 100 pardavėjų siūlo identiškas prekes už vienodas kainas. Socializmas.

Pagrindinės pramogos šiame slėnyje tai kalnų urvų lankymas. Tą lengva padaryti turistiniu autobusu, kuris suka ratus tai išleisdamas, tai paimdamas žmones iš svarbiausių taškų. Vienais kalnais gali pasigrožėti, kitur siūlo leistis virve, o pagrindiniame – plukdina požemine upe.

Kita pramoga – jodinėjimais arkliais. „Nuosavą“ arklį čia gauna vaikai nuo ketverių. Lėta žingine su pėsčiomis lydinčiais kubiečiais keturias valandas aplankėme tabako plantaciją, kur rodė, kaip gaminami cigarai, kavos ir medaus fermas, įlindome į urvą, pasigrožėjome kalnų vaizdais. Valanda su žirgu kainuoja 4-5 CUC.

PLAYA GIRON

Po intensyvių turų nusprendėme dieną kitą praleisti prie jūros. Miestelį pasirinkome atsitiktinai, tikėdamiesi, kad čia bus mažiau turistų ir galėsime pasnorklinti. Taip, abu lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu – turistų skaičius buvo normalus, nardyti irgi labai gražu, nes visai netoli paplaukus gali grožėtis koralais, šimtais įvairių dydžių jūrų ežių ir markerio spalvų žuvimis. Tiesa, vienas „bet“ – nuo miestelio iki pliažo reikia eiti (arba pasinaudoti dviračių taksi) 1,5 km.

CIENFUEGOS

Miestas garsėja prancūziška architektūra. Vos tilpę į iš Playa Giron vykstantį autobusą, Cienfuegos pasiekėme vidurdienį. Karštis, triukšmas, dulkės, aptriušę namai – apsisukome ant kulno, dar stotyje susiradome taksi, kuris padarė mums poros valandų turą ir nuvežė į Trinidadą.

Cienfuego centras išpuoselėtas ir tikrai labai gražus, namai įspūdingi, bet ką ten veikti nelabai ir yra. Pagrindinis jų pastatas yra teatras, šalia aikštė ir daug galerijų. Šalia miesto didžiulė ir pakankamai uždara Karibų jūros įlanka (Bahia de Cienfuegos), tad nuvažiavome pasižiūrėti į La Punta – piečiausią miesto iškyšulį, pro kurį plaukia didžiuliai tanklaiviai.

Žodžiu, tiek nedaug laiko užteko trumpai apžiūrėti miestą ir nesigailėjome ten nelikę.

TRinidadas

Asmeniškai man – vienas gražiausių miestų Kuboje. Ten viskas lyg iš atviruko – spalvoti mažaaukščiai nameliai išsibarstę lyg LEGO kaladėlės, siauros grįstos gatvelės besiraitančios nuokalnėmis ir įkalnėmis, o nuo jų viršaus atsiveriantys pribloškiantys vaizdai į kalnus. Be kelių bažnyčių, svarbių lankytinų objektų čia nėra, bet pati miesto architektūra ir jauki aura tiesiog traukia klaidžioti nesustojant.

Santiago de Cuba

 

Ankstesnė Kubos sostinė, kurią tikrai reikėtų vėl grąžinti, nes va taip, turi atrodyti sostinė – susitvarkiusi, įtraukianti naktiniu gyvenimu, gausi muziejais, lankytinais objektais ir labai smagi apžiūrinėti. Joje praleidome tris dienas, vėliau vykome prie jūros ir vėl grįžę pasibuvome, nes nesinorėjo išvykti. Pagrindinė miesto gatvė, Jose Antonio Saco, užleista pėstiesiems ir nežinai, kada daugiau žmonių – dieną ar sutemus. Smagu tai, kad linksmintis traukia čia ne tik turistai, bet ir būriai vietinių. Būtent čia ragavome skaniausias kondensuotu pienu įdarytas čiuras visoje Kuboje, vėl prisiminėme „gazirovkės“ skonį, sutikome būrius muzikantų, Smiltė gavo savo karikatūrą ir papuolėme į šeštadienio turgų, kur driekėse “valandos” eilės prie pieno produktų.

Pagrindinė miesto aikštė – Parque Cespedes, iš kurios vieno šono arkikatedra, iš kitos viešbutis „Casa Grande“, kurio baras – tikras turistų prieglobstis. Neišsigąskite didingo viešbučio vaizdo, nes kainos jame tikrai labai draugiškos ir kartais ten galima sutikti patį linksmiausią mano matytą klouną.

8 km nuo Santiago stūkso didžiulė Moro tvirtovė, kuri buvo pastatyta apsiginimui nuo piratų. Kadangi Šeimos Vyras yra didžiulis pilių mylėtojas, neišvengėme apsilankymo 🙂 Tikrai puikiai sutvarkytas turistinis objektas, o statinys nustebino dydžiu. Tiesa, čia atvykti galite arba su turistine ekskursija, arba su taksi, arba su viešuoju transportu, tik nuo pastarojo teks 3 km pėdinti į kalną pėsčiomis.

Siboney

Svarstėme, kur vėl pritūpti prie jūros. Santiagas dažniausiai tarpinė stotelė vykstantiems į Borocoa kaimą. Kažkada hispterių atrastas kaimas, dabar tapo viena populiariausių turistinių vietų. Iki jos – 6 valandos kelio autobusu ir tenka važiuoti vietiniu stebuklu laikomu serpantinu La Ferola, kuriuo važiavimas, pasak ruso Aleksėjaus, kuris šioje šalyje lankosi 23 kartą, buvo viena baisiausių jo gyvenimo patirčių. Įvertinus ir tai, kad vienas šeimos narys sunkiai pakelia serpantinus, nusprendėme apsistoti vietinių pamėgtame kaime ant jūros kranto Siboney.

Sekmadienio popietė ir pirmą kartą per kelionę nakvynės paieškos užtruko net keletą valandų. Nors vietų, kur nakvoti yra daug, bet visos užimtos. Radome du dviviečius kambarius, bet šeimininkė nesutiko priimti net ir dienai, nes mūsų per daug, o pagal įstatymus ji gali priimti tik keturis žmones. Priimti daugiau bijo, nes pavyduoliai labai greit apskundžia ir net vidury nakties pas tave gali įsiveržti valdžios atstovai. Tad keletą naktų teko pagyventi atskirai, bet paskui dar dviems persikraustėme į patį tobuliausią namą. Skirtingai nei nuo ispaniško tipo daiktais apkrautų casų, čia buvo didelė erdvi bendra erdvė su dviem stilingais miegamaisiais. Šios vietos savininkai – Adriana ir Francisco yra kubiečiai, keletą dešimtmečių pragyvenę JAV, o dabar grįžę į gimtinę. Abu super draugiški ir paslaugūs, milžiniški kino filmų fanatikai, turintys didžiulę jų kolekciją, kurią galite žiūrėti namuose per projektorių. Parašykite jiems ir būtinai rezervuokite vietas iš anksto. E-mail :franciscor.rivera@nauta.cu  arba avocado2@nauta.cu. Tikrai nesigailėsite.

O pats Siboney turi nedidelį pliažą, kurį savaitgaliais nugula vietiniai, o darbo dienomis ten pakankamai ramu. Užkandžių kainos triskart mažesnės nei Playa Giron 🙂 Nardyti čia nepanardysi, bet bangos tikrai nerealios.

Valgyti būtinai užsukite į Paladar Dona Virtuded, kurią mums užrodė Adriana. Beprotiškai skanu!

Playa Santa Lucia

Kelionė ritosi į antrą pusę, tad beliko tik “paragauti” šiaurinės pakrantės. Grįžome į Santiago de Cuba, o iš ten patraukėme atgal į Camaguey. Pasirinkome naktinį autobusą, tad 4 ryto apsimiegoję ieškojome būdų nuvykti iki Playa Santa Lucia. Tai išgirti kilometrų kilometrus besitęsiantys pliažai, bet toliau nei Varadero, tad šiek tiek su mažesniu turistų būriu.

Kelionė verta atskiro paminėjimo. Su vietiniu taksi 4 ryto pervažiavome į vietinių autobusų stotį. Taksistas pasiteiravo, kur link važiuojame ir pasiūlė už 40 CUC nuvežti mums likusius 110 kilometrų. Na, bet išdidumo atsisakyti mums netrūko, nes “tiek” prabūvę Kuboje, jautėmės lyg vietiniai. Tik vėliau paaiškėjo, kad autobuso mums reikiama kryptimi nebėra. Yra tik „camiones“ – tai yra sunkvežimiai ZIL paversti į tokį supaprastintą autobusą. Jis kaip tik pajudėt turėjo 5 ryto ir mes į jį spėjome. Kelionė vienam kainavo po 1 CUC. Laimingi sutaupę ir išdidūs, nes “mokame keliauti”.

Kadangi buvo tamsu, nufotografuoti nepavyko, bet sunkvežimio priekaboje įtaisyti ploni mediniai suolai atsisėsti, tuomet eilė “suolų” aukščiau, jau tiesiog įsiremti minkštąja, ir dar du žmonės gali stovėti per vidurį.

5.30 pajudame. ZIL’as su 50 vietinių ir 6 mumis. Užgęsta šviesos, bet tuo metu atsiranda diskotekai skirta lempa, per mažyčius garsiakalbius pasklinda vietinės dainos, kurias visi dainuoja iš visos širdies kartu, per rankas leidžiami balto romo buteliai. Vis dažniau užsižiebia cigaretės… Vaikai alpsta iš miego, o mes sėdėdami antroje suolų eilėje, kur vos remiamės, juos bandome laikyti. Visi labai draugiškai kalbina. Po valandos siaubo dairausi atsakymo kada tai baigsis. Nuramina, kad kelionė truks keturias valandas. Eleonora pradeda vemti. Supranti, kad niekur negali išlipti, nes esi viduryje nieko ir liksi vidur lauko. Siaubas truko tris valandas. Išlipus šeimos vyras pakraupusią tylą išsklaidė atodūsiu, kad tai buvo blogiausiai sutaupyti 40 CUC.

Išvada – jeigu norėsite pasiekti šią vietą, rinkitės taksi.

Kitas žodis apie Playa Santa Lucia. Taip, paplūdimiai buvo. Visus 20 kilometrų. Iki tol, kol pro juos neprasiautė Irma. Dabar tai žolėmis apnešti ir šiukšlėmis aptraukti didžiuliai smėlio plotai. Prie viešbučių jie nesėkmingai bandomi nuvalyti, bet žolės ne tik krante, bet ir jūroje. Tolumoje matosi bangų skalaujamas rifas, kuris yra antras, pagal dydį po Didžiojo Australijos rifo. Džiugu tai, kad mūsų Casa savininkas turėjo automobilį, todėl už papildomą mokestį kasdien keliaudavome į Playa Coco, kuris yra už 10 km, bet tai auksinio smėlio ir krištolinio vandens oazė.

Camaguey

Jį aplankėme grįždami iš Playa Santa Lucia. Miestas garsėja tuo, kad siekiant apsiginti nuo plėšikų ir piratų, jis buvo suprojektuotas, kaip labirintas. Ta prasme, kad gatvės yra išdėstytos nesimetriškai ir dažnai iš vienos išsišakoja, kad ir į tris ar penkias. Pasivaikščiojimai siauromis gatvelėmis, nuostabi bažnyčia, puikiai sutvarkyta pėsčiųjų prmomenada ir gardūs ledai puikiai vainikavo paskutinę vietą, kurią aplankėme, tad beliko tik grįžti į Havana, o iš ten – namo.

Tad pabaigai belieka tik atsakyti į pirmuose sakiniuose užduotus klausimus:

Taip, socializmą teko prisiminti vietinėse parduotuvėse, kur be talonų negali nusipirkti nieko, nei kavos, nei degtukų, tik cigarus, o “dolerinėse”, kur pardavinėjama tik už CUC, čipsų kainos po 4 Eur. Kai valstybinės kavinės padavėjas susisukęs neįleis atsisėsti nė 3 min anksčiau, nei parašyta iškaboje. Kai pasibaigus kavinėje limonadui, turi eit pats jo nusipirkti už kampo. Bet ar tai buvo pagrindiniai kelionės akcentai? Tikrai ne.

Gulėti pliaže galima daug arčiau, pigiau ir paprasčiau.

Kuba – pati saugiausia šalis, kiek man teko keliauti. Jie ten įgasdinti, kaip reikalas. Pavyzdžiui, už marihuanos laikymą jiems atima namą.

Be socailizmo, saloje yra net devyni kultūros ir gamtos paveldo objektai įtraukti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą:

  1. Vinales slėnis
  2. Senoji Havana ir jos fortai
  3. Cienfuegos istorinis centras
  4. Trinidadas ir Los Ingenios slėnis
  5. Camaguey iesorinis centras
  6. Satiago de Cuba esanti San Pedro de la Roca pilis
  7. Pirmosios kavos plantacijos pietryčių Kuboje archeologinis kraštovaizdis
  8. Desembarco del Granma nacionalinis parkas
  9. Alejandro de Humboldtnacio nalinis parkas

O ar kelionė tikrai tinkama su vaikais, tai klausimas labai individualus ir į jį kiekvienas turi atsakyti sau, o ne pamokslauti kitiems.

Dar kartą primenu, kad visuomet pasiruošusi padėti ir patarti tiems, kam to reikės seimosgidas@gmail.com

 

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

KUBA – svarbiausi klausimai ir atsakymai

2018-03-25 — by Goda Leo0

P1040908-960x720.jpg

Šis pasakojimas nėra apie kelionę. Tai galite rasti https://www.seimosgidas.lt/menuo-kuboje-su-3-vaikais-ir-seneliu/ , o dabar noriu konkrečiai atsakyti į svarbiausius klausimus, kurie gali iškilti planuojantiems kelionę į šią šalį. Primenu, patirtis asmeninė, nesu kelionių agentūros ar Kubos atstovė, tad galbūt ne viskas, kas galiojo mums, pasiteisins ir jums.

KAIP KELIAUTI?

Aš gerą mėnesį “gaudžiau” akcijas per momondo.com ir kayak.com. Taip, tai varginantis darbas, bet kai keliauja didesnė kompanija, net ir sutaupytas 100 Eur yra svari suma.

Bilietus, kurie kainavo 380 Eur radau maršrutu Kopenhaga-Torontas-Havana ir atgal Havana-Torontos-Frankfurtas-Kopenhaga. Danijos sostinė puikiai tiko, nes į ją yra nebrangūs ir dažni skrydžiai iš Lietuvos. Teko pavargti, bet galiausiai pavyko suderinti bilietus be jokių papildomų nakvynių, kurios šioje šalyje kainuoja tikrai nepigiai. Į Kopenhagą už papildomus 30 Eur nuskridome iš Kauno, o grįžome į Rygą, nes į Lietuvą skrydis buvo vos valanda po nusileidimo iš Frankfurto. Nesinorėjo rizikuoti.

Viso kelionės bilietai žmogui kainavo 460 Eur.

AR REIKIA VIZŲ?

Buvimui iki 30-ties dienų vizų į Kubą nereikia, bet nepamirškite turistinių kortelių. Dabar svarbi akimirka – turistines korteles išduoda ambasada Suomijoje(siunti paštu dokumentus ir gauni kortelę už 47 Eur), kelionių agentūros Lietuvoje (35 Eur už kortelę) arba avialinijos. Bet ne visos! Mes skridome su “Air Canada”, tad lėktuve iš Toronto pildėme tas korteles. Tam, kad būtume garantuoti, pasiskambinome avialinijų atstovams Europoje, nes atsarga gėdos nedaro.

AR REIKIA DRAUDIMO?

Visur rašoma, kad šioje šalyje privalomas medicininis draudimas. Rekomenduojama išsirinkti draudimo agentūrą, kuri pripažinta visame pasaulyje arba galima apsidrausti atvykus oro uoste. Kaina – apie 25 Eur parai. Kosmosas, ar ne? Perklausiau keletos agentūrų Lietuvoje, tai mūsų šeimai 25 dienų draudimas kainavo nuo 300 iki 650 Eur.

Mes įpratę naudotis kredinių kortelių teikiamu draudimu, todėl paskaitę forumus nusprendėme rizikuoti. Kreipėmės į banką ir gavome oficialų raštą anglų kalba, kuriame įvardinta, jog draudimas galioja visame pasaulyje. Įdomiausia tai, kad nė vienoje vietoje NEpaprašė jo parodyti, tad džiugu, jog nesidraudėme už šimtus eurų.

IŠVYKIMO MOKESTIS

Dar neseniai Kuboje buvo taikomas išvykimo mokestis ir kiekvienas turistas oro uoste prieš išskrisdamas turėjo susimokėti 25 Eur. Dabar ši rinkliava panaikinta.

DVI VALIUTOS

Bent kiek besidomintys Kuba žino, kad ten galioja dvi valiutos – Moneda Nacionale (CUP), tai vietiniai kubietiški pesai ir CUC (Cuban covertable peso). Atskiros valiutos atsirado pradėjus įsileidinėti turistus į šalį ir kuriant infrastruktūrą būtent jiems, už ne vietines kainas. Žodžiu trumpai, viskas, kas yra CUP – kainuoja pigiai ir yra skirta vietiniams. Kas įvertinama CUC – yra skirta turistams. Tiek vienų, tiek kitų pinigų galite lengvai išsikeisti banke. Mus tikino, kad negausime vietinių pesų, bet jeigu juos keiti ne iš eurų, bet iš CUC, tikrai nekilo jokių problemų.

Kokius pinigus ten vežtis? Eurus ar JAV dolerius? Daug skaitėme ir likome prie eurų, nes šiek tiek geresnis kursas ir, pasak kai kurių šaltinių, labiau mylimi pinigai. Ar taip yra – negaliu pasakyti.

1 CUC = 22-25 CUP (viskas priklauso nuo kurso, kuris svyruoja kasdien)

1 CUC = 0.81 Eur

AR YRA BANKOMATAI?

Mes didžiąją dalį pinigų vežėmės grynais (ne pats smagiausias dalykas), bet noriu nuraminti – bankomatų yra. Aišku, ne tiek, kiek Lietuvoje, bet didžiuosiuose miestuose tikrai ne vienas, o mažesniuose irgi įmanoma rasti. Radome net keletą parduotuvių, kur galėjome atsiskaityti kortele!

KELIAVIMO BŪDAS

Po Kubą keliavome 25 dienas ir apsukome beveik 3000 km. Viena iš sudėtingiausių šios kelionės dalių ir buvo susiorganizuoti transportą. Mašinų nuoma kainuoja kosmines sumas, automobiliai prasti, keliai – katastrofiški, tad nesinorėjo rizikuoti. Kurdami turistinę industriją kubiečiai sugalvojo ir turistams atskirą transportą. Po visą šalį išraizgytas autobusų “Viazul” tinklas. Jie turi atskiras stotis, bilietus net galima (nors nerekomenduojama) rezervuoti internetu, jie dažnai patogūs (ne visada), su kondicionieriumi ir važiuoja normaliu greičiu. Bilietus rekomenduoju įsigyti diena (o į ilgus ir naktinius reisus – kelios dienos) prieš kelionę. Mokėti galima tik grynais.

Dar viena turistų pamėgta transporto priemonė yra kiti turistiniai autobusais “Transtur”, kurie turistus paima nuo viešbučio ir nuveža iki taško. Jie brangesni ir bilietus galima rezervuoti turizmo agentūrose “Cubanacan” arba “Cubatur”.

Žinoma, dar galima važiuoti taksi – 100 km atstumą galima susiderėti už 40-60 Eur, bet prisiminkite, kad keliausi egzotiškai atrodančia, bet sena, nepatogia ir be kondicionieriaus mašina.

Taip pat galima važiuoti vietiniais autobusais, kurie kainuoja po 1 CUP arba jų sunkvežimiais, kurie važiuoja dažniau ir kainuoja kelis pesus. Ilgesniems atstumams šis transportas labai nepatogus, teko važiuoti, prisiminsiu visą gyvenimą 🙂

Ai, dar didmiesčiuose kviečia pasivažinėti arkliuku, dviračiu, Santiago de Cuba kursuoja motociklai, iškeli ranką ir sustoja kuris gali, paveža už kelis pesus. Jie net turi šalmus!

MAISTAS

Opiausia Kubos problema. Dažniausias patiekalas – griliuje arba kitaip kepta višta ir ryžiai. Daržovių jie valgo nedaug. Gaila, bet teko keliauti po uragano Irmos “pasirodymo”, todėl ir vaisių nebuvo daug.

Gatvės maistas pas juos irgi skurdus – dažniausias, tai perpjauta bandelė su gabalu neskanios dešros. Rečiau – užkeptos mini picos, bet prisiminkite, kad ir sūris, ir dešra yra šiek tiek specifinio skonio.

Kavinės yra dvejopos – nacionalinės, kur maistas kainuoja centus, ir turistams skirtos. Pirmose už patiekalą mokėsite centus. Šešiese pavalgėme už 3 eurus. Vieną kartą maistas buvo valgomas (džiuvėsėliuose grilinta višta), kitą kartą pjausnys atrodė, kaip vieną kartą suvalgytas ir vėl iškeptas. Sėkmės dalykas.

Prieš keliaujant svarbu prisiminti – KUBA NĖRA PIGI ŠALIS. Paprastose kavinėse patiekalas kainuoja nuo 4 iki 10 CUC. Aukštesnio lygio kavinėse, jau kalbame apie kainas virš 10 CUC. Dažnai rinkausi pagal “Lonely Planet” rekomendacijas ir, nors dažnai tokios vietos jau būna pakėlusios kainas ir “pasikėlusios”, bet mums pasisekė. Radome tikrai labai skanių rekomendacijų.

Mažesniuose miesteliuose yra „Palladar” kavinių, kurios įrengtos namuose – keletas staliukų, šalia besisukiojanti donja ir naminis maistas. Išbandykite tokias!

KUR MIEGOTI?

Jeigu jūs ne 5 žvaigždučių gerbėjai, o mėgstantys pasibastyti po šalį ir turite ribotą biudžetą – šioje šalyje išsigelbėjimas yra Casa Particular. Tai yra kambarys su patogumais pas vietinius žmones. Dažniausiai tai būna atskirame fligelyje arba kitas aukštas, kiek teko gyventi – VISUOMET turi privačią vonią. Labai tvarkinga, su švaria patalyne ir rankšluosčiais, o nemokamas privalumas – galite pamatyti, kaip gyvena tikri kubiečiai. Žinoma, vieni savas casas pavertę mini viešbutukais ir patys net negyvena, o kiti, kaip tik – prisiduria prie algos, įsileisdami.

Casa Particulares kainos įvairios, bet vidurkis yra 20-25 CUC už dvivietį (kartais trivietį) kambarį. Jeigu norite – šeimininkai VISUOMET siūlo ir papildomus pusryčius. Gal tik kartą teko miegoti, kur jie įskaičiuoti, bet dažniausiai už juos imamas 4-5 CUC mokestis, o vaikams kaina perpus.

Pusryčiai verti atskiro žodžio. Visas 25 kelionės dienas kasdien ryte valgėme kiaušinį. Dažniausiai tai omletas, keletoje vietų tiesiog paleistas kiaušinis. Šalia būna patiekta bandelių, jų įdomaus skonio mėsos, kartais sūrio, kartais sviesto, kartais medaus ar džemo. Būtinai priklausys kava, vaisių kokteilis ir šviežių daržovių lėkštė ar bent jau gabaliukas. Tikrai sočiai pavalgai ir nereikia sukti galvos, kur eiti pavalgyti.

Kaip rasti Casa Particulares? Nakvynę rezervavau tik Havanoje per Airbnb, nes atskridome prieš vidurnaktį. Visur kitur – ėjome, klausėme. Turistinėse vietose prie autobusų eilė, kaip Palangoje – visi siūlosi gyvent (Vinales labiausiai įstrigo). Įdomiausia, kad sunkiausiai radome visai neturistiniame, o vietinių pamėgtame Siboney (15 km pajūrys prie Santiago de Cuba). Bet kai, radome, tai tobulą variantą ir jeigu kada nors papulsite į tą pusę – būtinai rezervuokite iš anksto pas Adrianna ir Fransico franciscor.rivera@nauta.cu, avocado2@nauta.cu, Adriannalara01@yahoo.com. 

Gražiausias namas visoje Kuboje su vaizdu į jūrą, baltomis švariomis erdvėmis ir net kolekcija filmų, kuriuos galite žiūrėti per projektorių. Šeimininkai, tikri kubiečiai, bet beveik 20 m. gyveno JAV ir dabar į gimtinę. Labai bendraujantys, paslaugūs ir, žinoma, kalbantys angliškai. Perduokite linkėjimus nuo šeimos iš Lietuvos su trimis dukromis 🙂

Ką pamatyti?

Viskas priklauso nuo laiko, kiek turite. Jei norite pagulėti pliaže, tikrai galite rasti šalių su auksiniu smėliuku arčiau ir pigesnių, Kuba verta apkeliauti. Mes apsukome klasikinį maršrutą Havana – Vinales – Playa Girones – Cienfuego – Tridinadadas – Santiago de Cuba – Camaguye – Santa Lucia – Havana.

Labai svarstėme kilti į “laukinį”, bet dabar jau labai populiarų Boracao kaimelį prie jūros, bet viena, kad jis dabar labai populiarus, antra iki jo reikia važiuoti šešias valandas baisiais keliais ir dar tiek pat grįžti, nes yra labai nepatogioje vietoje, tai metėm tą idėją.

Kuboje graži ir gamta, ir labai turtingas kultūrinis paveldas, tad žiūrėti ten yra tikrai ką. Ir tikrai įdomiausia ne socializmas, tuščios parduotuvių lentynos, deficitinės prekės, bet žmonės, nepraradę gyvenimo džiaugsmo, besistengiantys bet kokia kaina išgyventi ir prasisukti, kalbinantys vaikus ir drąsiai pozuojantys.

Čia labai trumpai pasakiau svarbiausius aspektus, o jeigu turite klausimų – rašykite seimosgidas@gmail.com ir pasistengsiu atsakyti.

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Geteborgas: kodėl aš ten noriu kraustytis?

2017-08-21 — by Goda Leo0

IMG_5207-960x720.jpg

Prieš pradėdama rašyti straipsnį aiškinausi tai kaip taisyklingai rašyti – Geteborgas ar Goteborgas? Originaliai: Göteborg, angliškai – Gothenburg, o pas mus – Getenburgas. Antras didžiausias Švedijos miestas, dažna emigrantų kryptis ir pigūs skrydžiai su „Wizzair“. Kartą ieškodama, kur pigiai pabėgti savaitgaliui pradėjau skaityti apie šį miestą ir supratau, kad tai tobula vieta pramogoms su vaikais.

Ją ir pasirinkome išvykai per ilgąjį Žolinių savaitgalį. Skrydis, vienam žmogui pirmyn atgal kainavo 30 Eur, iš Kauno (šiaip skraido iš Vilniaus, toks pasikeitimas buvo dėl uždaryto oro uosto) laukė šeštadienį vakare, o atgal – antradienį po vidurnakčio. Trys pilnos pramogoms skirtos dienos.

Geteborgo Landveterio oro uostas nuo miesto nutolęs apie 27 kilometrus. Iš oro uosto kas pusvalandis į centrinę miesto stotį (ir tuo pačiu į patį centrą) kursuoja „Flygbussarna“ autobusai. Bilietas į vieną pusę – 9,5 Eur, o į abi – 18,5 Eur. Juos galima užsisakyti internetu, tuomet nereikės atskridus ieškoti bilietų automato: https://www.flygbussarna.se/en/landvetter.

Apsistojome „Scansta“ viešbutyje. Tai vienas populiariausių viešbučių tinklų šiame mieste. Puikus kambarys, itin sotūs pusryčiai, bet reikia pripažinti, kainos švediškos. Keturvietis kambarys nakčiai kainavo 200 Eur.

Pirmoji diena buvo skirta apsilankyti mokslo muziejuje „Universium“ – buvome ten atsidarant durims 10 val. ir išėjome po ketvirtos. Visus įspūdžius rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/mokslo-muziejus-geteborge-apie-viska/ Apsilankymas šeimai kainavo 85 Eur.

Antra pramogų diena buvo pirmadienis, todėl naiviai tikėdamiesi, kad bus mažiau žmonių, ją skyrėme didžiausiam Šiaurėje atrakcionų parkui „Liseberg“. Darbo dienomis jis atsidaro 13 val. Vaikus iš ten pavyko ištempti tik 22 val. Kaip ir kas ten patiko, ką žinoti prieš apsilankant – perskaitysite čia: https://www.seimosgidas.lt/atrakcionu-parkas-geteborge-pramogos-nuo-dveju-metu/ Bilietai visiems kainavo apie 180 Eur.

Geteborgas Svedija 4

Trečią, išvykimo dieną, galvojome skirti laivų muziejui „Maritiman“, kuris įrengtas plūduriuojančiuose penkiuose laivuose, bet pasivaikščioję aplink, pavartę bukletus supratom, kad mūsų merginų technika nesudominsi ir tik užsidėtume pliusiuką. Todėl nusprendėme tiesiog pasimėgauti miestu be jokio konkretaus maršruto. Naršėme po senamiesty, užsukome į vieną didesnių parkų (jų ten labai daug), ieškojome lauktuvių ir tiesiog… Ragavome miestą 🙂

Išvada: Geteborgas antrasis miestas po Birštono, kuriame svajoju gyventi. O gal pirmas? Neapsakomai draugiškas miestas – – kompaktiškas, be monstriškų dangoraižių (tikiu, jų yra, bet ne miesto centre), su daugybe žalių zonų ir pramogų vaikams. Čia yra ilgiausias pasaulyje tramvajaus tinklas, nes bėgiai veja bėgius. Po miestą zuja autobusai ir atrodo, kad žmonės išties naudojasi viešuoja transportu arba dviračiais. Daugelyje vietų centre net nėra perėjų – žmonės apsidairę drąsiai žengia per tramvajų bėgius.

Dar į akis krenta kabančios vaivorykštės spalvų vėliavos, kurios čia kabo ir bažnyčioje, ir nupieštos ant autobuso šono. O labiausiai patiko parkuose vežimėlius stumdantys tėčiai. Jų išties daug! Rodos, švedai niekur neskuba, ramiai mėgaujasi gyvenimu, pietauja kavinėse ir leidžią laiką parkuose.

Geteborgas Svedija 1

Geteborgas Svedija

Tiesa, vienintelis dalykas šį miestą mano svajonių sąraše nustūmęs į antrą vietą yra oras. Iš 33 laipsnių šilumos patekome į stingdantį 16 laipsnių vėją. Nors saulė švietė visas dienas, jūrinis klimatas primena, kad čia į lauką eiti pasiruošus: su striuke ir net šalikėliu.

A, klausiate dar apie švediškas kainas? Mūsų atlyginimams jos nėra džiuginančios, bet visuomet yra būdų kaip sutaupyti. Pavyzdžiui, pirkti ledus prekybos centre, o ne kioske parke, užkandžius taip pat pasiruošti iš anksto, o ne kaskart užkąsti kavinėse. Kavos ar kakavos puodelis kainuoja apie 4 Eur, nedidelis patiekalas nebrangioje kavinėje – 10-12 Eur, normalesnis – nuo 15 Eur.

Geteborgas Svedija 2

Ten būdami būtinai užsukite į Hagą – darbininkų senąjį rajoną „Cafe Husaren“ (Haga Nygata 28). Ten duoda miiiiilžiniško dydžio cinamonines bandeles. Dydžio, sulig galva, jos saldžios ir su drėgnu įdaru. Garantuoju, kad vienos pakaktų keturiems asmenims, o kaina – 6 Eur.

Geteborgas Svedija 3

Tai vienintelis mano aplankytas miestas, kur tik vieną kartą (norint dalyvauti loterijoje atrakcionų parke) man prireikė grynųjų. Net mokant už tualetą prekybos centre, jie ten priėmė tik korteles.

Geteborgas Svedija 9

Geteborgas Svedija 8

Geteborgas Svedija 7

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Atrakcionų parkas Geteborge: pramogos nuo dvejų metų

2017-08-21 — by Goda Leo0

IMG_5237-960x720.jpg

Pirmadienis. Rugpjūčio vidurys. Tikimės, kad parką aplankyti tokią savaitės dieną sugalvojome vieni iš NEdaugelio. Eh… Priėję prie bilietų kasų pusvalandis iki jų atidarymo suprantame, kaip stipriai klydome. Eilės jau nusidriekusios, o nusipirkę išankstinius bilietus lūkuriuoja prie vartų.

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija

Geteborge įsikūręs atrakcionų parkas „Liseberg“ laikomas didžiausiu Nordic šalyse (mes jas vadiname Skandinavija) ir atidarytas 1923 metais. Wow! Kasmet parke linksminasi trys milijonai lankytojų, nors veikia jis tik vasaros sezonu (kartais atsidaro balandžio paskutinėmis dienomis, kartais gegužę, o užsidaro prieš spalį), per Kalėdas ir Heloviną. Šiame parke pastatyti mediniai kalneliai (jo net bėgiai mediniai) dukart pripažinti pasaulyje geriausiais mediniais linksmaisiais kalneliais. Šio tipo atrakcionų parke netrūksta – kiti, vos pernai pristatyti, šviečiantys linksmieji kalneliai yra ilgiausi pasaulyje. Įspūdingas ir 116 metrų bokštas į kurį įkelia ir paskui paleidžia kristi laisvu kritimu. Krentantys pasiekia 100km/h greitį ir tai aukščiausios toks bokštas Europoje.

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 8

Tikriems gerbėjams siūloma įsigyti išankstinį „Express“ bilietą su kuriuo į parką galima patekti valandėle anksčiau ir turėti pirmumą patenkant prie populiariausių atrakcionų. Tai galima padaryti tik internetu ir kitą kartą tikrai labai pasvarstyčiau šią galimybę.

Nepasakosiu detaliai apie atrakcionus, nes jų čia yra labai daug ir labai įvairių.

Kas man patiko?

Vaikų zona – atrakcionai skirti nuo 90 cm ūgio mažyliams. Dažniausiai jie juose turi dalyvauti su tėvais, bet kituose gali dūkti ir vieni (pavyzdžiui, važinėti senovinėmis mašinėlėmis). Dažnai būna, kad pypliukams skirtoje erdvėje yra tik vienas kitas atrakcionas, bet čia… Mes net nespėjome visų išbandyti! Skraidėme, važiavome mini linksmaisiais kalneliais, kilome, leidomės, net išbandėme laisvą kritimą!

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 3
Pakelia į bokštą ir staigiai paleidžia. Galima nuo 90 cm ūgio su tėvų priežiūra.

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 5

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 6

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 1

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 7

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 9

Parko išplanavimas. Teritorija nėra labai didelė, o žmonių koncentracija ohoho, todėl smagu, kad erdvės atskirtos kur mažesniems, kur dideliems ir nesipainiojama po kojomis.

Apyrankės vaikams. Nemokamai dalinamos apyrankės, kur užrašyti vaiko vardą bei telefono numerį, kuriuo galima pasiekti tėvus pasimetus.

Vanduo. Daug fontanėlių, kur galima nemokamai atsigaivinti vandeniu.

Tualetai. Jų daug ir jie švarūs!

Kas nepatiko?

Eilės. Žinoma, didžiuosiuose atrakcionų parkuose jos įprastos (tą patį patyrėme ir „Disneyland“ Paryžiuje), bet tikrai pavargsti su vaikais stovėti pusvalandį dėl kelių minučių pramogos! Eilės daug lėčiau juda mažųjų zonoje, nes kol visi vaikai susėda, juos prisega, patikrina… Viskas trunka ilgiau nei paauglių ar suaugusių atrakcionuose, kur visi tiesiogine prasme bėgte užima savo vietas.

Maistas. 99% kavinių yra greito prastos kokybės maisto. Eilės irgi milžiniškos, nešvaru, nes popiet jau vienkartiniai indai netelpa į šiukšlių dėžes.

Suvenyrai. Jų beveik nėra. Vienoje kitoje suvenyrų parduotuvėje galima įsigyti marškinėlius ar žalias parko simbolio, žalio kiškio, ausytes. Pagrindinis šio parko suvenyras yra milžiniškos (vaiko ūgio) šokolado „Tomblerone“, čipsų „Estrella“ ar kito panašaus skanėsto pakuotės. Jų paprastai nenusipirksi – reikia dalyvauti loterijoje, kuri kainuoja 2 Eur ir turi atspėti skaičių, lygiai kaip kazino. Mums spėjimai buvo nesėkmingi 🙁 Ir tai vienintelė vieta, kur priima tik grynus pinigus.

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 10

Bilieto kaina:

Vienai dienai įėjimas + visi atrakcionai – 45,5 Eur. Dviems dienoms – 64 Eur. Express įėjimas papildomai nekainuoja, suteikiamas nemokamai perkant bilietus internetu ir TIK Švedijoje.

Vienai dienai įėjimas (aukštesniems nei 110 cm vaikams) + 21 vaikiški atrakcionai – 34 Eur. Dviems – 46 Eur.

Vieta:

Atrakcionų parkas nuo centro nutolęs apie 2 km, lengvai pasiekiama tramvajumi ar pėsčiomis.

Daugiau informacijos: http://liseberg.com/

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 4

 

KelionėsTitulinis 

VIDEO: Filipinai ir patarimai, kaip keliauti su vaikais

2017-03-15 — by Goda Leo0

Laidoje „Mamyčių klubas“ dalinomės video iš Filipinų! Taip taip… nesu profesionali operatorė, bet nuotaika perteikta puikiai – daug visko, greitai ir smagiai 🙂

O kol grožėsitės vaizdais – patarimai tiems, kurie niekad nekeliavo su vaikais ir kažko bijo. Tik nežinia ko! Todėl bandau sklaidyti šias abejones. Jeigu turite klausimų apie Filipinus ar apie keliavimą su vaikais – laukiu goda@seimosgidas.lt!

 

LT-MAMA BLOGERE GODA TV-2017.03.12 from Māmiņu Klubs on Vimeo.

KelionėsTitulinis 

Filipinų matematika – kiek kainuoja keliauti su vaikais?

2017-03-08 — by Goda Leo0

IMG_0001-e1489002562113-960x1280.jpg

Nemanau, kad vaikus auginti yra brangu, visai nesutinku – drabužiais vis dar dalinamės su draugėmis, žaislų dovanoja seneliai, o būrelių ir kitus poreikius galima koreliuoti pagal šeimos galimybes. Vienintelis momentas, kuomet pajuntu, jog vaikai yra piniginė našta – kai reikia su jais keliauti. Tada jau tenka skaičiuoti iš peties. Jeigu vienas ikimokyklinukas – tokį gali ir į savo lovą įkišti, ir lėkšte pasidalinti, bereikia tik lėktuvo bilietą nupirkti, bet kai trys tokie… Daugybė žmonių išgirdę apie kelionę su vaikais į Filipinus atsidusdavo ir paklausdavo – kiek tai mums kainavo. Pabandykim paskaičiuoti:

Skrydis

Tai brangiausia kelionės dalis. Bilietas vienam – 400 Eur. Penkiems – beveik 2000 Eur, nes visi vaikai vyresni nei dveji, tad bilietams taikomos tik nedidelės nuolaidos.

Taip, skristi iš Vilniaus būtų buvę patogiau, bet kainuotų bent pora šimtų eurų brangiau. 200×5 – biudžetas kelionei išsipučia trečdaliu.

Suma: 2000 Eur

Autobuso bilietai

Lux Express taiko puikias nuolaidas. Vaikams iki septynerių – 80% nuolaida, iki 16 metų – 40% nuolaida. Tiesa, tik grįžtant ir jau sėdint autobuse vairuotojas pasakė, kad mažyliams (turbūt iki 135 cm normatyvo) būtina važiuoti automobilinėse kėdutėse. Paklausus ar gali ją duoti, atrėžė, kad reik turėti patiems. Pasidomėjus, kodėl perkant bilietą nebuvau įspėta, atsakė, jog yra nurodyta taisyklėse.

Suma: 90 Eur pirmyn atgal

Nakvynė

Coconut garden island resort

Dar viena „brangioji“ dalis. Dažniausiai rinkomės keturviečius kambarius, kuomet dvimetė Olivija miegojo su mumis arba sesėmis. Porą kartų teko miegoti triviečiuose, kuomet dičkės merginos sutilpo vienoje lovoje, bet nebuvo labai patogu. Kai nebuvo didesnių numerių, reikėjo nuomotis du dviviečius. Kad ir kaip skaičiuotum, matematika aiški – kambarys keturiems kainuoja dvigubai daugiau nei dviems. Žinau, yra mokančių vaikus suguldyti ant atsivežtų čiužinukų, miegmaišių, bet dažnai kambariai nėra tokie dideli, kad dar tilptų miegoti ant žemės ir trys vaikai. Pala, o gal reikėtų vaikus į lovą ir tėvai ant žemės? Soriukas, bet man atostogos… Nakvojome įvairaus lygio vietose, kurios kainavo nuo 500 pesų (10 Eur) iki 4000 pesų (80 Eur). Vidurkis – 2000 pesų (40 Eur).

Suma: 40 Eur x 18 naktų = 720 Eur

Maistas

baklažanai su kiaušiniu

Maisto kainos Filipinuose vos žemesnės nei Lietuvoje. Tiesa, jeigu keliaujant Europoje ir miegant šeimyniniuose numeriuose ar kempinguose visad rasi virtuvėlę kur pasigaminti, salose to nėra. Pirma, nėra kur gaminti, o antra – nėra ką gaminti, nebent užsipilti greitai pagaminamų makaronų. Tad visą maistą valgėme kavinėse, tik užkandžius priešpiečiams ir pavakariams tai ką rasdavome (vaisių, sausainį, riešutus…). Patiekalų kainos, žinoma, priklauso nuo kavinės lygio, bet vidutiniškai jos tokios:

  • omletas ar kiaušinis pusryčiams – 120 pesų (2,4 Eur)
  • blyneliai – 80-120 pesų (1,6-2,4 Eur)
  • sultys – 50 pesų (1 Eur)
  • 3×1 kava – 35 pesai (0,7 Eur)
  • Pagrindinis patiekalas – 200-400 pesų (4-8 Eur)
  • Salotų, sriubų jie neturi 🙂
  • Alus – 50-80 pesų (1-1,6 Eur)

Vidutiniškai skaičiavom, kad maistui per dieną išleidžiame apie 2500 pesų (50 Eur) – 500 pusryčiams, 1000 pietums, 1000 vakarienei. Čia tikrai labai orientacinės kainos, įskaičiavus ir saldėsius, vaisius ar kitus užkandžius.

Suma: 50 Eur x 18 dienų = 900 Eur

Automobilio nuoma

Pirmą savaitę pagrindinėje saloje važinėjome automobiliu. Pirma, nes nežinojome, kur tiksliai norim važiuoti. Antra, taupėme laiką. Tikrai nesame lepūs ir galime keliauti autobusu, bet viskas užtrunka dukart greičiau. Automobilį išsinuomavome www.laspinas.info agentūroje, kaip vieną pigiausių variantų. Reikėjo ne kartą atsiųsti maršrutą kur važiuosim, apsistosim ir iki pat paskutinės minutės nebuvome tikri ar jį turėsim, bet sutartą rytą jis stovėjo mūsų viešbutyje, o prieš išskrendat – vairuotojas atvažiavo pasiimti iš oro uosto.

Suma: 200 Eur

Kitas transportas

triratis

Triračių taksi ir džipnei paslaugų net neverta skaičiuot – turbūt išleidome 10 eurų, bet ne daugiau. Taksi iš oro uosto ir į oro uostą – po 450 pesų (9 Eur) pirmyn ir tiek pat atgal. Papildomai kainavo autobusas iki Port Barton. 300 pesų (6 Eur) žmogui į vieną pusę.

Suma: 6 Eur x 5 žmonės x 2 į abi puses = 60 Eur + 10 Eur + 18 Eur = 88 Eur

Pramogos

DSC01716

Atvirai pasakysiu, kad visų išlaidų joms nepasakysiu 🙂 Daug kainavo išvyka į Pinatubo ugnikalnį. Pavyzdžiui, džipo nuoma, kad ten nuvežtų kainuoja 8000 pesų (160 Eur) nesvarbu važiuosi vienas ar surasi kompaniją (telpa šeši žmonės). Mūsų šeima kartu su mano seserimi ir buvo pilnas ekipažas. Papildomai kainuoja gidas, ekologinis kalno mokestis. Vienam žmogui vidutiniškai gavosi apie 2500 pesų (50 Eur) su nakvyne.

Kitos pramogos – plaukiojimai laiveliais tarp salų Palawan saloje. Kaina 700 pesų (14 Eur) dienos turas su pietumis. Vaikams – kaina per pusę.

Apie 1000 pesų (20 Eur) kainavo įėjimas į zooparką visiems.

Turbūt su visais ledais, pramogoms viso išleidome apie 400 Eur.

Kiek kainuoja atostogos šeimai Filipinuose?

4400 Eur

Lauktuvės? Kriauklės iš pajūrio yra visai nemokamos, tikri perlai – po 30 Eur. Rinkitės!