Praėjęs savaitgalis buvo ne tik smagus dėl puikaus oro, bet ir dėl renginių gausos šeimoms. Mūsų šeima penktadienio vakarą praleido Kauno VDU Botanikos sodo organizuotame renginyje „Naktinėjimai su UV botanikos sode“. Mus labiausiai suintrigavo žodžiai – „naktinėjimai“ ir „UV“ 🙂 Ir tikrai nenusivylėme.
Renginio pradžioje buvo dvi teorinės paskaitos, kurios neprailgo, nes sužinojom daug įdomybių. Visų pirmą – kad yra šviečiantys ir švytintys augalai bei gyvūnai. Šviečiantys tai tokie, kurie sugeria šviesą ir ją išspinduliuoja, o švytintys, tai tokie, kurie švyti pašvietus į juos UV spinduliuote. Sužinojom daug įdomybių apie jonvabalius, kurie, pasirodo, visai nėra žavūs vabaliukai; kad beveik trys ketvirtadaliai vandenynų gyvūnų švyti. Taip pat, kad rudenį kelmučių grybiena šviečia, o ūmėdes pašvietus UV spinduliuote švyti.
Sužinojome, kad ir tikras gintaras UV šviesoje švyti, o perlaužta kaštono šakelė, įmesta į vandenį taip pat „paleidžia“ UV šviesoje švytinčių dalelių. Po įdomios teorijos, laukė mini dirbtuvėlės, kurių metu visi dalyviai galėjo pasigaminti kažką švytinčio. Mes pasigaminome grybų šeimynėlę. Taip pat dirbtuvės tuo nesibaigė – pasigaminom visi ir po stiklainėlį pilną „jonvabalių“.
Taip švyti vanduo su kaštonų stiebaisMūsų nusilipdyti šviečiantys grybai
Šiek tiek pradėjus temti išsiruošėm „naktinėti“ į botanikos sodą. Gavom po UV žibintuvėli (na vienai šeimai/kompanijai po žibintuvėlį) ir pradėjom ieškoti kas švytėtų. Smagiausia čia buvo vaikams, kurie lakstė nuo augalo prie augalo ir ieškojo kas švytėtų. Radom visai nemažai augalų, ypač žiedų, kurie tikrai labai gražiai švyti prie UV. Su devynmečiu Vyčiu nusprendėme būtinai įsigyti UV žibintuvėli – rudenį eisim grybauti ir tikrinti, kurie grybai švyti, ir dar būtinai patikrinsim pas močiutę augančias gėles 🙂
Švyti rododendrasAnt medžių švyti kerpėsDažniausiai švyti žiedai
Mano vyresnysis Vytis (8 m.) vis dar labai domisi dinozaurais, planetomis ir apskritai tuo kas, kaip ir kodėl veikia Pasaulyje. Todėl labai apsidžiaugėm gavę Carole Stott knygą „Tarpgalaktinis gidas“. Tuo tarpu brolis Aistis (7 m.) šitais dalykais nesižavi.
Atsivertus knygą, pirmiausiai į akis krenta – kokia pilna knyga!
Kiek čia yra smulkių detalių, teksto, piešinėlių, žmogeliukų, kurių kiekvienas vis ką veikia, ar ką pakomentuoja. Knygoje, kaip tikram žinyne gausu informacijos ne tik apie žvaigždes, bet ir apie Menulį, Saulę, apie žmones kurie tyrinėja kosmosą, apie tam skirtus prietaisus, robotus, netgi apie ateivių paieškas.
Vis gi knyga nėra „lengva“, kartais tekdavo perskaityti puslapį antrąkart, kad suprastum apie ką – kosmosas yra kosmosas, kartais tiesiog pamesdavom mintį. Aistis girdėdamas ką skaitau vakarais, sakydavo – nieko nesuprantu. O paskui ryte pasakodavo kaip sapnavo žvaigždes ir sprogimus 🙂
Knygą rekomenduotume vyresniems vaikams, nes tikrai daug visokių terminų ir reikia atidumo norint suprasti, arba tikriems kosmoso fanatams.
Beja, per knygą lydi personažai, kuriuos turi pastebėti, surasti, tad veiklos yra ir ausims, ir akims.
Knygą galite rasti https://www.niekorimto.lt/enciklopedijos/tarpgalaktinis-gidas_4262
Nuvilnijo šventinis savaitgalis. Kaune jis buvo saulėtas ir pilnas trispalvių. Gatvėse – minios pakilios nuotaikos žmonių, o po renginių – pilnos kavinaitės babyčių. Su šeima renginiuose dalyvavome ir mes, tarp jų spėjome apsilankyti ir Kauno valstybiniame lėlių teatre. Žiūrėjome spektaklį skirta vasario 16-osios progai „Kudlius ir miško broliai“ rež. Agnė Sunklodaitė.
Spektaklio pavadinimas sufleruoja jo ne lengvą temą – partizanai. Dar prieš eidama į spektakli trumpam suabejojau: ar tokią šventinę dieną „nesugadins“ nuotaikos „sunkus“ spektaklis? Nesugadino. Spektaklis, per šunelį – pasakotoją, įtraukė į vienos šeimos gyvenimą, į jaunuolio Juozo įsitraukimą į kovą už Lietuvos laisvę. Spektaklis nejučia privertė prisiminti, ką apie tą laikmetį pasakojo mano seneliai.
Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Šįkart tarp žiūrovų dauguma buvo suaugę žmonės ir vyresnio amžiaus moksleiviai. Buvo keletas ir jaunesnių žiūrovų (tarp jų ir maniškiai), kurie gal ir nesuprato visko, bet tikrai domėjosi tuo kas vyksta scenoje. Gretimoje eilėje sėdėjusi gal 6-erių mergaitė vidurį spektaklio ne tyliai paklausė „O kas yra moralinis palaikymas?“. Į šį klausimą po spektaklio turėjau atsakyti ir aš. Mano septynmetis pasibaigus spektakliui, sakė „man liūdna, kad juos nušovė…“
Spektaklis su lėlėmis, be ne visai lėlių. Įspūdį paliko scenografiniai sprendimai, ypač – okupanto kostiumas, sustiprinantis jo baisumą.
Spektaklis „Kudlius ir miško broliai“ buvo sukurtas Lietuvos valstybės šimtmečiui ir (tikriausiai) daug rodytas praeitais metais, o praeitą savaitgali parodytas tik esant išskirtinei progai. Jei dar kartą bus progą, labai siūlyčiau nusivesti į jį vyresnių klasių moksleivius.
Savaitgalį teko džiaugsmas apsilankyti Kauno valstybiniame lėlių teatre, spektaklyje „Užburtas kalnas“. Prisipažinsiu, rinkdamasi spektaklį ir perskaičius vieno sakinio aprašymą apie jį „spektaklis be žodžių apie akmenuotą kelionę pažadėtosios laimės link“ – padariau išvadą, kad tai bus apie sunkų kelią siekiant savo svajonės. Ir kadangi spektaklis be žodžių, tai keliaujant į teatrą, bandžiau savo vaikams papasakoti apie ką spektaklis bus, na kaip aš įsivaizdavau – siekiant savo svajonės, gali tekti įveikti daug kliūčių ir t.t. O pasirodo aš truputį klydau 🙂
Turėdami laiko prieš spektaklį aplankėme lėlių muziejų, kur galėjom pačiupinėti įvairias lėlės ir išbandyti kaip jos veikia. Vyresnėlis nučiupo spektaklio programėlę, kurią paskubomis vaikams perskaičiau prieš spektaklį. Ir supratau, kad spektaklis turi platesnę mintį nei aš maniau.
Tautų kaimynystė
Prieš prasidedant spektakliui ant scenos krašto prisėdo spektaklio sumanytojas ir režisierius Andrius Žiurauskas, jis trumpai papasakojo kaip gimė spektaklio idėja ir kokia jo mintis. O mintis tokia: skirtingų tikėjimų tautos garbina savo dievus ir mano, kad jų tikėjimas pats teisingiausias. Staiga pamatę ant aukšto kalno žiburį, nusprendžia, kad pasiekus jį žmonės taps laimingi. Iš pradžių į kalną besiropščiantys konkuruoja, kovoja dėl geresnės vietos, kas užlips pirmas, bet tik susitaikius ir padedant vienas kitam – pavyksta pasiekti kalno viršūnę.
Musulmonai
Štai tokia spektaklio mintis. Aš pasakysiu, kad man viskas labai labai patiko, ir mintis, ir vizualizacija, ir muzika, ir šviesos efektai. Vaikams? Spektaklis skirtas vaikams nuo 8 metų, tarp jaunųjų žiūrovų buvo sakyčiau nuo kokių 6 iki 10 m. vaikai. Visgi, manau, daugelis spektaklyje buvusių vaikų, tarp jų ir maniškiai, labai daug ko spektaklyje nesuprato. Spektaklyje buvo gausu stereotipų apie tam tikras tautų savybes, kurių vaikai tikrai dar negalėjo „pagauti“. Netgi sakyčiau tikėjimo ir apeigų skirtumai šiuolaikiniams aštuonmečiams dar nėra suprantami. Spektaklio metu girdėjau ne vieną mamą šnabždant savo vaikams į ausį: „čia žydas“, „čia musulmonas – jis meldžiasi ant kilimėlio“ ir t.t. Aš ir saviškiams bandžiau paaiškinti kas kur yra, kas vyksta, kas ką daro. Nepaisant to, nemanau kad nors vienas vaikas nuobodžiavo – visi su įdomumu išsėdėjo 50 min. – rado ir iš ko pasijuokti, kuo nustebti, ką prisiminti.
– Kopimas į kalną
Po spektaklio mano „šviežias“ septynmetis (savaitgali buvo gimtadienis) pasakė – „man patiko, bet tu papasakosi kas čia buvo, nes aš nieko nesupratau”. Panašius komentarus nugirdau ir teatro rūbinėje 🙂 . Vyresnėlis nusprendė, kad spektaklis buvo apie tai, kad kai visi pykosi tai viršūnės nepasiekė, o kai susidraugavo – tai pasiekė. Na, o keliaujant namo rimtai kalbėjomės, kas yra religija, kokių jų yra, kokių skirtingų tradicijų ir papročių žmonės laikosi.
Spektaklį tikrai rekomenduoju aplankyti, tik gal su didesniais vaikais, arba bent jau prieš tai pasikalbėjus apie skirtingas tautas ir religijas.
Berniukai ir piratai tikriausiai amžina klasika. Tad neatsitiktinai parinkau savo vaikinams vakaro skaitiniams Caroline Luhusen ir Jens Schroder knygą „Bobas ir piratų salos prakeiksmas“ (lietuviškas vertimas Lina Žukauskaitė, iliustracijos – Edgaras Straukas). Sprendimas buvo teisingas! Labai saikingai dozuodama, bet pati neatsispyrus „na dabar jau tikrai paskutinis puslapis“ perskaitėm per tris vakarus.
Knygos siužetas paprastas, bet įtraukiantis. Istorija apie berniuką Bobą, kuris kartu su šeima plaukioja Ramiajame vandenyne ir pakliūva į piratų spąstus. Piratai ne tik apiplėšia laivą, bet ir pasiima į nelaisvę šeimos augintinį beždžioniuką Cezarį. Bobas nesusitaiko su praradimu ir imasi beždžioniuko išlaisvinimo bei patiria daug nuotykių, kurie visi baigiasi sėkmingai ir galų gale piratai atsiduria policijos rankose. Istorija kaip istorija, bet knygoje yra ne tik tai. Kiekvienas skyrius baigiasi „Ar žinai?“ ir „Pasuk galvą“ intarpais.
Pirmajame randi trumpus aprašymus arba „teoriją“ kur paaiškinama kas yra piratai, iš ko susideda Okeanija, kas yra Džeimsas Kukas ar kaip prisišaukti pagalbos vidury vandenyno.
„Pasuk galvą“ – įvairios užduotys: rasti skirtumus, pereiti labirintą, iššifruoti pavadinimus, išspręst rebusą. Vaikams labai patiko užduotys.
Tiesa, knyga iliustruota gausiai, tačiau nespalvota, kas šiek tiek sunkino kelias pastabumo užduotis įvykdyti. Gal toks autorių užmanymas, bet spalvos yra gerai 🙂
Kiekvieno skyrelio pabaigoje laukia skiltis “Ar žinai?” bei “Pasuk galvą”
p.s. Pastaruoju metu dauguma knygų, kurios papuola į rankas ir yra ne „užduočių sąsiuviniai“, bet vis tiek pilnos ieškojimų, pamatymų, sprendimų. Gal šiuo metu tai yra „ant bangos“, o vaikams nebeužtenka „plikų“ istorijų ir juos reik papildomai dar lavinti, sudominti… Na, atrodo maniškiams tai veikia 🙂
Knygą galite rasti knygynuose arba internete https://www.niekorimto.lt/tekstines-knygos/bobas-ir-pirat-salos-prakeiksmas_4632 , kaina 3,99 Eur
Tikriausiai pagalvojus apie žodyną iškyla vaizdinys apie storiausią knygą, kurioje vien tik abėcėline tvarka išdėstyti žodžiai su vertimu ar trumpu paaiškinimu. Tačiau į mūsų šeimos rankas pakliuvęs „Mano pirmasis anglų kalbos žodynas“ visai netoks. Na taip, nėra ko stebėtis – žodžiai išdėstyti abėcėline tvarka, tačiau tik tiek. Nors tai visgi nėra taip – prie kiekvieno žodžio pateikiamas spalvingas paveikslėlis.
Žodžio reikšmė ne tik paaiškinama pavyzdžiu, bet ir iliustruojama paveikslėliu
O tarp puslapių įterpiamos spalvingos didelės teminės iliustracijos, kuriose ne tik mokoma žodžių, bet ir siūloma pažaisti pastabumo žaidimą. Reik surasti žodyno personažą – pingviniuką, ar pastebėti puslapio šonuose esančius daiktus didžiajame piešinyje. Mano antrokui labiausiai ir patiko vartant šį žodyną ieškoti pingviniuko, bei užkliuvus už kokio paveikslėlio – paskaityti kas ką reiškia.
Teminiuose puslapiuose – daug veiklos!
Kaip žodyno aprašas skelbia – pateikiama 1000 pagrindinių posakių ir žodžių, kuriuos išmokus tikrai pavyks susikalbėti angliškai. Man norėtųsi, kad būtų žodžių tarimas dar pridėtas. Žodynas skirtas 7-11 metų vaikams. Tiesa, kaip tikru žodynu šia knyga gal pasinaudoti ir nebūtų labai paprasta, nes kaip minėjau pateikiami tik pagrindiniai žodžiai ir posakiai, bet žaidimo forma pasimokyti kalbos tikrai pavyks. Žodyne taip pat pateikiami įdomūs faktai apie britų kultūrą.
Pradėkime nuo to, kad su šeima keliones visada planuojam patys ir važiuojame su savo automobiliu. Tačiau šįkart į Baltarusijos Belovežo girią ir joje esančia Senio Šalčio rezidenciją, nusprendžiau važiuoti autobusu su kelionių agentūra, juolab, kelionės aprašas žadėjo ankstyvą išvykimą ir vėlyvą grįžimą tą pačia dieną – t. y. vienos dienos kelionė. Tėtį palikę namuose su mažąją, į kelionę išvažiavau su vyresnėliais ir močiute. Važiavome savaitę prieš šv. Kalėdas.
Linksmoji dalis
Belovežo girią ir joje esantį Senio Šalčio rezidencijos parką pasiekėm apie 12 val. Lietuvos laiku. Prie parko buvo daugybė autobusų, lengvųjų mašinų, tad tikrai buvo lengva suprasti, kad tai didelis traukos objektas. Atvykus, į autobusą buvo pakviesta vietinė gidė ir su ja važinėjomės po Belovežo girią ir klausėmės istorijų apie girios gyventojus, praūžusias vėtras, kaip visais laikais buvo stengiamasi išsaugoti šią sengirę ir kokių įdomybių čia nutikę. Buvo tikrai įdomu. Pakeliui matėme, kaip gide sakė, mums pasisekė, nemažai laukinių gyvūnų vis kertančių mūsų kelią. Kiek supratau girioje nėra mums įprastų pažintinių takų, teritorija labai saugoma, tad galima joje lankytis tik su gidais. Pasivažinėjus po girią mūsų laukė Baltarusijos liaudies buities muziejus, su svarbiausiu jos objektu (čia labai pradžiugo vyresnio amžiaus keleiviai) – samanės varymo aparatu. Apie tai daugiau nesiplėsiu tik pasakysiu, kad iš šiandieninės Lietuvos politikos perspektyvos gan keista važiuojant pas kaimynus į, atrodo, vaikišką kelionę – dalyvauti samanės degustacijoje (vaikams tuo metu buvo pasiūlyti ledinukai) 🙂 Po buities muziejaus laukė svarbiausias tikslas – Senio Šalčio rezidencija.
Štai tokio storumo medžiai Belovežo girioje
Įžengus į Senio Šalčio parką mus pasitiko meškiukas, kuris palydėjęs kelias dešimtis metrų mus perdavė vilkui, o šis lapei, o šioji raganoms ir taip kol prieini prie Senio Šalčio. Idėja labai gera, sakyčiau, visi kol laukia eilėje pasikalbėti ir nusifotografuoti su Seniu Šalčiu yra užimti, pakalbinti. Puiki proga nusifotografuoti su personažais. Tikrai kelias neprailgsta.
Iš personažų gražiausia buvo Laputaitė
O kad papultum pas Senį Šaltį reik turėt kantrybės, ypač kalėdiniu laikotarpiu, nes žmonių daugybė. Taigi pagaliau pasiekę Senį Šaltį, jis trumpai pakalbina visą grupę, pasidomi iš kur atvažiavom ir ar geri vaikučiai buvo. Tada visi bendrai nusifotografuoja (po vieną Senis Šaltis sakė nesifotografuoja, kas suprantama šiuo šventiniu laikotarpiu) ir yra paleidžiami keliauti stebuklingu pasakų ir norų taku. Visą grupę pasitinka Senio Šalčio duktė Metelica, ji taip pat pakalbina papasakoja apie taką ir už kokių 15 m atiduoda mus Bitinui. Šis papasakoja apie bites, pakviečia pabirbti ir vėl už kokių 15 m. perduoda mus kitai Senio Šalčio dukrai, anūkei, babytei ar dar kokiam kitam personažui. Visame stebuklingame kelyje net ir nesuskaičiuosiu kiek buvo tų personažų. Reikėjo sugalvoti tris norus sau, juos pašnibždėti savo gimimo mėnesio broliui (iš pasakos „12 mėnesių“), nykštukui (iš pasakos „7 nykštukai ir Snieguolė“), Kalėdinei eglutei, taip pat pridėjus ranką prie malūno sumalti visas savo blogybes, pabučiuoti varlę, padainuoti dainelę apie eglutę, pasimatuoti Senio Šalčio batus, pereiti per 97 rąstelių tiltą ir sugalvoti 97 norus savo artimiesiems, aplankyti Snieguolės namelį. Toks intensyvus stebuklingas takas. Jo gale laukė dovanėlės nuo Senio Šalčio – visi gavo po kalėdinį meduolį.
Bendra nuotrauka su Seniu Šalčiu ir jo anūkėle SnieguoleAistis matuojasi Senio Šalčio batus
Po vėlyvų pietų, dar aplankėme Gamtos muziejų. Kuriame buvo tikrai graži iškamšų ekspozicija, bet daugeliui jau buvo per daug lankytinų vietų per vieną dieną.
Ne tokia linksma dalis
Gal, kad nebuvau pasižiūrėjus į žemėlapį ir įsivaizdavau, kad Belovežą pasieksim taip pat greitai, kaip Gardiną, mane tikrai nustebino 10 val. kelionė iki parko. Išvažiavom iš Kauno 2 val. nakties, sustojom Vilniuje paimt žmonių ir tada per Balstogę pasiekėm tikslą. Žinoma dar užtruko muitinės procedūros, bet anot lietuviškos gidės, prasisukom labai greitai. Taigi, važiavom 10 val. pirmyn, tada 5 val. greitai greitai pramogavom ir tada 8 val atgal. Vaikai kažkaip tą laiką autobuse geriau atlaikė – daugiausiai miegojo, užkandžiavo, su planšete žaidė. Suaugusiems buvo gal sudėtingiau.
Svarbu buvo atiduoti laiškusStebuklingo tako pabaigoje visi gavo dovanų
Mūsų nuomonė
Kaip minėjau, vaikams neprailgo kelionė, nebuvau nuolat klausinėjama „nu kada atvažiuosime?“, „kiek liko?“. Pati Senelio Šalčio rezidencija vaikams patiko, minusas tas, kad visgi viskas buvo rusų kalba, o maniškiai jos nesupranta. Kiek galėjom su močiute bambėjom vertimą jiems į ausį, bet įspūdis turbūt ne tas kaip, kad pačiam atsakinėti Seniui Šalčiui į klausimus ar klausytis įdomybių apie girią. Senio Šalčio rezidencija Belovežo girioje veikia ištisus metus, tad visai norėčiau tiek giroje tiek parke apsilankyti vasarą, kai nėra kalėdinio konvejerio. Tik kitąkart planuosiu kelionę su nakvyne. Nes 18 val. autobuse – man per daug 🙂
Selemonas Paltanavičius turbūt daugeliui yra susijęs su pažintinėmis knygelėmis apie gamta. Mūsų namuose jo knygos ne tik skaitomos, norint pažinti Lietuvos gyvūnus, bet ir naudojamos kaip pagalbinė priemonė antrokui ruošiant namų darbus. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad knygelė „Jei tu slieko nepažįsti“ bus taip pat apie slieką, ką jis valgo, kur ir kaip gyvena. Ir iš tikrųjų tai buvo tiesa, bet knygelė – apie visai kitokį slieko gyvenimą. Labai smagiai ir šmaikščiai autorius pasakoja apie slieko norą būti sportišku ir madingu, apie naujų receptų paieškas ir polinkį knygoms. Reikia paminėti labai gražias ir spalvingas iliustracijas, visoje knygelėje nė vieno balto lapo. Yra netgi tikrų atverčiamų lapų, po kuriais reik ieškoti slieko.
Priešmokyklinukui Aisčiui knyga labai patiko, skaitom kelintą vakarą iš eilės. Patiko ji ir tėčiui 🙂 O štai antrokas Vytis, kuris šiaip dar nerodo didelės iniciatyvos skaityti pats (nebent tai būtų Minecraft komiksai), perskaitė šią knygą vienu prisėdimu, ir be jokių raginimų! Žinau kas jį sudomino – nedaug teksto puslapiuose, didesnės raidės, spalvingi puslapiai ir smagūs komentarai. Jam skaitant vis girdėjau: „mama, ateik pažiūrėk kas čia parašyta“, „mama, o pažiūrėk čia“ ir taip kol perskaitė viską. Tad knygelę tikrai rekomenduočiau ir vyresniems, jau pradėjusiems, bet dar neįgudusiems skaitytojams.
Nors auginu tris vaikus ir jau yra nemažai „teatrinės“ patirties, tik šį savaitgalį su dar nė pusantrų metų neturinčia dukra išdrįsau apsilankyti spektaklyje patiems mažiausiems – „lėliukams“ nuo 0 iki 3 m. Šokio teatras „Dansema“ Kauno miesto kameriniame teatre pristatė spektaklį „Mozaika“.
Prisipažinsiu, kiek nejauku buvo teatro laukiamajame išvydus būrį vežimėlių ir minią mažųjų, kurie tikrai nebuvo panašūs į ramius žiūrovus. Nerimavau ir dėl savosios Gintės, kurios kaip tyčia, dienos miegelis buvo labai trumpas.
Prieš spektaklį visi buvo paprašyti nusiauti batus ir atsisėsti kuo arčiau scenos. Taip pat buvo paprašyta neleisti mažiesiems žiūrovams spektaklio metu bėgti į sceną ir ten žaisti su dekoracijomis. Visą tai bus galima padaryti po spektaklio.
Ir štai, pasigirdo muzika ir scenos viduryje atgijo spalvotos figūros. Ir, oje, visa minia „lėliukų“ (spėjau suskaičiuoti – apie 40, tarp jų keli vyresni broliai ar sesės) tiesiog sustingo! Pasidarė tylu tylu (na nepaisant to, kad visgi vienas mažasis žiūrovas nuošaliau net pasikūkčiodamas verkė tėčiui ant rankų ir taip pusę spektaklio) ir visų akys didelės didelės. Trims aktoriams su ryškiais kostiumais ir spalvingomis figūromis tikrai pavyko prikaustyti dėmesį. Na, kokioms 10 minučių! Paskui jau mažieji žiūrovai ėmė domėtis, kas čia yra aplink, kaip kaimynas atrodo, ką daro kiti. Aktoriams keičiant ritmiką, statant ir graiunat bokštus, paprašius palinguoti ar paridenti pufą, vis pavykdavo susigrąžinti žiūrovų daugumos dėmesį. Mačiau kelis vaikučius, kurie spektaklio metu turbūt ir nesujudėjo iš tos nuostabos.
Spektaklio sumanytojai tikrai žino, kas svarbu tokio amžiaus žiūrovams – ryškios spalvos, judesių kaita, muzika. Spektaklis truko apie 35 min.
Mano mažoji, sakyčiau, puikiai atlaikė, akys buvo didelės, su muzika palinguota, kaimynai apžiūrėti, daiktai suinventorizuoti.
p.s. Gal dienos miegelio trūko man, o ne Gintei, nes šiek tiek erzino šalia sėdintis tėtis, kuris visą spektaklį savo mažylę maitino sausainiukais, tyrelėm, užkandukais, taip atitraukdamas šalia sėdinčių vaikų dėmesį nuo tai, kas vyko scenoje. Ir mamos, kurios visgi leido savo mažiesiems ropoti/eiti ant scenos, spektaklio metu žaist su spektaklio rekvizitais ir taip blaškyti, ir žiūrovus, ir aktorius. Juolab, po spektaklio visi galėjo palakstyti po sceną, pažaisti su dekoracijomis, netgi būti pakalbinti aktorių.
Gruodžio 8 d. kartu su savo aštuonmečiu ir šešiamečiu apsilankėme premjeriniame Nacionalinio Kauno Dramos teatro kartu su „Vėjų teatru pastatytame spektaklyje „Būtybės“. Spektaklis parengtas Kotrynos Zylės knygos „Didžioji būtybių knyga“ motyvais. Knyga, žinoma, verta atskiro aptarimo, bet čia paminėsiu tik tiek, kad ji tikrai nusipelnė vietos namų bibliotekos lentynoje.
Taigi, spektaklio veiksmas rutuliojasi apie surūgėlę mergaitę Medą, kuri, norėdama įrodyti, kad tokia nėra, su savo nauja pažįstama drauge Deive Austėja nutaria surasti ir nugalėti Giltinę. O kol jos ieško, susipažįsta su įvairiomis būtybėmis. Keturiais broliais vėjais, kurie nors ir broliai, yra labai skirtingo charakterio. Gražuole Deive Gabija ir jos tėvu rūsčiuoju Perkūnu, geriečiu Rūgučiu, ir Baubu, kuriam šiais laikais labai nesiseka. Mergaitė sutinka ir Giltinę, kurią nugalėjus paaiškėja, kad ji visgi labai reikalinga.
Spektaklis smagus ir nuotaikingas, dialogai šmaikštūs ir paaiškinantys būtybių santykius. Šviesos efektai ir smagi muzika, bei Medos ir Austėjos dainelės dar labiau sustiprina teigiamus įspūdžius. Verta paminėti ir kostiumus, nors sprendimai nėra sudėtingi, bet efektas puikus. Girdėjau, kaip mergaitės aikčiojo išvydusios Deivę Gabiją. Šešių aktorių komanda puikiai viską spėja.
Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo 5 m. ir tikrai pritarčiau tam. Šįkart jauniausias žiūrovas buvo apie 5 mėn. kūdikis, kuris kartą norėjo paskelbti savo nuomonę, bet šiaip gan ramiai visą valandą išbuvo pas mamą ant rankų. Na o vyriausias buvo kokių 70 m. Jonas (sedėjo greta mano šešiamečio Aisčio, tai spėjo susipažinti vyrai), kuris po spektaklio sakė, kad jam labai patiko. Kita publika buvo ne tik tėveliai su vaikais, bet ir porelės be vaikų.
Mano mažieji teatro kritikai stebėjo spektaklį išsižioję ir vis laukė kas toliau bus. Po spektaklio sakė labai patinka, o paklausus, kas patiko, labiausiai aštuonmetis Vytis sakė – „viskas“. O Aisčiui labiausiai patiko Austėja – nes graži. Na o mane, jau turinčią šiokį tokį įsivaizdavimą, kaip kas turi atrodyti, labiausiai nustebino Giltinė, kuri atrodo…Vat ir nepasakysiu kaip, patys turit pamatyti!
Mes sakome „patinka“! (nors foto Aistis rodo “patinka” kitaip – kad būtų kitoks nei brolis)
„Jeigu tiki tai būna, būna ko nebūna, tik kol tiki taip būna, būna ko nebūna...“
