Kelionės dviračiais yra vienas iš geriausių šeimos laisvalaikio praleidimo būdų. Tai tobulas aktyvaus laiko + pažinimo džiaugsmo + buvimo kartu malonumo derinys. Smagu, kad važinėtis dviračiais galima ir su labai mažais vaikais (mes į kėdutes įsodindavome ir pusmečio kleckus), ir su paaugliais, kurie rauko nosį daugelyje pramogų. Šįkart noriu pasidalinti mūsų pirmąja šio dviračio sezono kelione – pabandėme dviračiais ištyrinėti Druskininkus!
Kaip nusigabenti dviračius?
Suprantu, jei jūsų yra mažiau ir tokie klausimai nekyla, bet mūsų šeima gausi, tad penki dviračiai ant standartinio automobilio netelpa. Lygiai taip pat važinėjantys dviračiais supras, kaip nesmagu tai daryti su nuomojamu dviračiu, kai turi gerą savo. Na, o trečia, kartais ir už mašinos vairo būnančiam tėčiui/mamai norisi pailsėti, kad jį kas nors vežtų.
Todėl labai smagu, kad „Kautra“ autobusai siūlo NEMOKAMAI vežti dviračius populiariausiais maršrutais – mes nusipirkome bilietus sekmadieniui, rezervavome vietas dviračiams (tai nėra būtina, bet galima, jei kryptis itin populiari ir dviratininkų daug) ir leidomės į nuotykį.
Kiek užtrukome?
Iš Vilniaus pajudėjome 7 ryto, iš Druskininkų – 7 vakaro. Turėjome dešimt valandų kurorte, todėl jas išnaudojome tikrai maksimaliai, bet diena nebuvo lengva.
Jei yra galimybė, šią kelionę siūlyčiau susiplanuoti dviems dienoms – ankstų šeštadienio rytą autobusu pasiekti Druskininkus, pasirinktame viešbutyje palikti keletą daiktų, o tada keliaut ieškoti nuotykių lengvu tempu. Pernakvoti, kitą dieną apsukti mažesnį ratą ir vakare keliauti namo. Tobulo savaitgalio planas.
Ką veikti Druskininkuose su dviračiais?
Druskininkai tikrai turi ką pasiūlyti dviratininkams. Čia yra daug dviračių takų – Žvaigždžių orbita, kurią galima sutrumpinti ar pailginti aplankant mažiau/daugiau objektų. Palei upę nutiestas vaizdingas Nemuno takas. Į kitą pusę – Saulės ir Žilvino takai.
Iškart nusikėlę dviračius nuo autobusų, nusileidome tiesiu taikymų į dviračių taką „Žvaigdžių orbita“, kuris prasideda visai šalia. Tai ilgiausias takas Druskininkuose, kuris gali būti 9-12-24 kilometrus pagal jūsų poreikį.
Mes nusprendėme minti iki žinomiausio šio tako objekto Velnio akmens ir Švendubrės kaimo, tik vėliau palikome šone Raigardo slėnį ir grįžome trumpesniu taku, tai įveikėme apie 16 kilometrų.
Pirmus kilometrus važiavome tobulai, naujai išasfaltuotu keliuku. Šių metų naujiena – įrengtas apšvietimas, kad galėtum važinėti vakarais, pastatyti suoliukai ir jautiesi patekęs į dviratininkų rojų.
Pervažiavus automobilių kelią, rojus šiek tiek aptemsta, nes kelio danga senesnė, bet tikrai puikios būklės.
Sunkiausia tako dalis po išsišakojimo į Nemuno taką – prasideda tikrai labai duobėta, seniai tvarkyta ir vietomis tikrai sudėtinga trasa. Na, bet rytas, paukšteliai čiulba, įveikė ne tik mes, bet ir mažiausioji važiuotoja – šešiametė Olivija.
Privažiuojame pirmąjį smagų objektą – Velnio akmuo yra dešimtas pagal dydį riedulys. Gal būtų ir didesnis, jei ne vietiniai, apskaldę jį savo reikmėms. Ant akmens, kad iš velnio liktų tik jo pavadinimas – įkaltas metalinis kryžius. Vaikai palaipiojo, pailsėjome piknike. Tiesa, nors suoliukų čia yra, stalą sumeistrauti pamiršo.
Užsukome į etnografinį Švendubrės kaimą ne tik pasidairyti, kaip atrodo senovinis gatvinis kaimas, bet ir ledų porcijos už gerą važiavimą merginoms surasti, bet parduotuvių čia jau nėra ar gerai paslėptos.
Kadangi sukome ratą, į Druskininkus grįžome jau kitu taku, kur bevažiuojant miške netikėtai radome naują Švendubrės pažintinį taką – miško parką su daugybe medinių skulptūrų. Toks keistas objektas – nei aprašymo, nei plano, tik takelis nubertas, skulptūros į tokius namelius “uždarytos”.
Grįžę į miestą nusprendėme nusėsti nuo dviračių ir išbandyti vieną populiariausių pramogų Druskininkuose – lynų kelią. Pririšome dviračius (turėkite būtinai spyną, nes jų palikti pasaugoti nėra kur!) ir pusvalanduką palaukę eilėje (eh tie karantino reikalavimai…) pakibome virš miškų jūros ir Nemuno. Vaizdai tikrai įspūdingi, pramoga smagi visai šeimai, tik štai kitoje pusėje, gaila, bet šiuo metu nelabai kas yra veikti. Kavinė neveikia, „Snow Arena“ uždaryta, tik jos aikštelėje įsikūrę kartingai, tad jei mėgstate – apsukite ratuką ir ten. Stojame į eilės galą (būtina tai daryti, net jei ir keliatės pirmyn-atgal iškart) ir grįžome į centrą.
Valandėlė pietų pertraukai ir mes jau vėl ant savo dvirAčių žirgų, minam į kitą pusę. Pirminis planas buvo važiuojant Saulės taku pasiekti A.Česnulio skulptūrų ir poilsio parką (tikrai rekomenduoju tai padaryti!), bet išsigandę oro prognozių maršrutą šiek tiek sutrumpinome ir apvažiavome, kaip priklauso plane tik atvirkščiai. Tako ilgis – 9 km.
Kelias lygus, patogus, driekiasi šalia pagrindinės gatvės iš Vilniaus iki Ratnyčios – tada per perėją sukome į miestelį, pro bažnyčią ir jau link miško. Gaila, kad nėra nė vienos žymos kur sukti – turi visad sustoti ir pasižiūrėti telefone žemėlapyje čia ar ne. O jau miške ir kelias pasikeitė – tapo siauru takeliu, kuris vietomis buvo šiek tiek pažliugęs, bet pravažiuojamas.
Smagu pamatyti tokią skirtingą Lietuvą – pirmą pusę dienos sausuose pušynuose lėkėm, popiet jau šalia gurgančio Ratnyčios upelio lapuočių kvapais mėgavomės. Radę, rodos, trečią, medinį tiltelį, pervažiavome ir grįžome į miestą labai patogioje vietoje pro Alkos tvenkinį į Veisiejų gatvę. Iš ten – autobusų stotis pasiekiama per kelias minutes, o kadangi dar laiko keletą valandų turėjome, užsukome į K.Dineikos sveikatingumo parką.
Jei nesate buvę – rekomenduojame būtinai tai padaryti, nes tai viena iš smagiausių miesto vietų ir vaikams, ir suaugusiems. Mažųjų laukia didžiulė žaidimo aikštelė, vyresnių – daugybė malonių pavėsinių atokvėpiui ir net vandens procedūrų kaskaskadinėse maudyklėse ar pirtyse. Gaila, kad parkas prieš šešerius metus kapitaliai atnaujingas vėl šiek tiek pamirštas – vaikų žaidimo aikštelėje interaktyvus žaidimas ant žemės jau neveikia, o kojų terapijai pritaikytame baseine ne mineralinis vanduo, o medžių lapai…
Iš K.Dineikos parko autobusų stotis – ranka pasiekiama, tad miname link ten. Dviračiai vėl keliauja į specialius laikiklius, o mes, neslėpsiu, saldžiai miegodami dardame į sostinę.
Dviračių sezonas atidarytas su trenksmu, Druskininkai išvažinėti ir tikiu, dar ne kartą grįšime, nes tokios pramogos, kaip ir minėjau – pačios geriausios!
