Dar neturite planų, ką įdomaus su šeima nuveikti šią vasarą? Tuomet „Nėra blogo oro“ autorė ir trijų dukrų mama Lina Vasiliauskienė tikra – Gaujos nacionalinis parkas sudomins ne tik savo nuostabia gamta, bet ir daugybės pramogų pasiūla visai šeimai!
Nuo kvapą gniaužiančio skrydžio virš Gaujos upės iki viduramžių pilių lankymo, nuo vienintelio Baltijos šalyse ir vienos iš nedaugelio pasaulyje bobslėjaus trasos, kurią galėsite išbandyti iki paslaptingų Ligatnės miestelio urvų – apie tai, ką galima rasti, pasakoja pati Lina.
Patiks ekstremalių pojūčių mylėtojams
Pažintį su Gaujos nacionaliniu parku siūlau pradėti Siguldos miestelyje, kuriame pramogų tiek, kad vienos dienos tikrai neužteks.
Tuomet išbandykite nusileidimą bobslėjumi. Siguldos miestelyje yra viena iš nedaugelio bobslėjaus trasų pasaulyje, kurią gali ne tik apžiūrėti, bet ir išbandyti visi norintys. Nuo pat viršaus atsiveria nuostabi Gaujos upės slėnio panorama, o pati trasa yra 1420 m ilgio, turi 16 posūkių ir užsibaigia 200 m stabdymo keliu. Galima leistis su vaikais nuo 6 metų.
Taip pat čia yra unikali pramoga pasaulyje – ,,Zėrglis“ pasivažinėjimas funikulieriaus trasa, prikabinus karabinais ant specialaus įrenginio lyg paukščiui. Čiuožiant pasigrožėkite Gaujos upės slėnio panorama ir patirkite kvapą gniaužiančias emocijas paukščio skrydyje pakilę 55 metrus virš upės lėkdami ikiiki 60 km/h greičiu. Instruktoriai sakė – gulint adrenalino daug daugiau, bet pramogą galima išbandyti ir sėdint kartu su vaiku nuo pusės iki 7 metų.
O su mažesniais keliautojais siūlau užsukti į poilsio parką „Rāmkalni“ ir išbandyti vieną ilgiausių vasaros rogučių trasų Baltijos šalyse – esu tikrai tiek mažiems, tiek dideliems patiks ja čiuožti. Taip pat čia galite važinėtis mašinytėmis, čiuožti su padangomis, šokinėti ant batuto ar išsinuomoti baidares.
Kultūrinis paveldas
Siguldoje yra net 3 pilys ir rekomenduoju aplankyti jas visas.
Turaidos muziejus rezervatas, kurį sudaro Turaidos mūrinė pilis, Turaidos Rožės atminimui skirta vieta, bažnyčia ir Bažnytkalnis, Liaudies dainų parkas ir dvaro ūkio centro statiniai.Įlipus į šios pilies bokštą – įspūdis nerealus, o atsiveriantis vaizdas į žemutinę pilį ir Gaujos slėnio tolius atima žadą!
Turaida
Livonijos ordino Siguldos pilis ir Naujoji Siguldos pilis. Jos – greta viena kitos. Viduramžių pilis buvo pastatyta 1207 m. kaip gynybinė tvirtovė. Šiandien galite užlipti į pilies šiaurinį bokštą ir pagrindinį vartų bokštą. Naujieji rūmai pastatyti 1878 m., o jų išorė išliko neogotikinio stiliaus. 1937 m. pilis tapo nacionalinio romantizmo perlu. Taip pat čia yra įsikūręs Siguldos pilies kvartalas, kuriame dabar veikia amatininkų ir menininkų dirbtuvės, kuriose galima išmokti naujų įgūdžių ,paskanauti įdomių skonių ledų, pavyzdžiui, raugo, juodos duonos ir kitų bei įsigyti suvenyrų.
Naujoji Siguldos pilisNaujoji Siguldos pilisLivonijos ordino pilis
Atradimai mėgstantiems gamtą
Toliau nuotykių kviečiu ieškoti į Ligatnės miestelį, kuris nuo Siguldos nutolęs apie 20 km.
Ligatne – Gaujos nacionalinio parko miestelis, kuriame gali pamatyti meškas, paklaidžioti uolų labirintais, padūkti medžiuose kabančiuose tinkluose ar aplankyti sovietinį bunkerį.
Šiam miesteliui tikrai planuokite visą dieną, kad neskubant aplankytumėte ir išbandytumėte visas čia esančias pramogas.
Pačiame miestelyje rasite istorinį Lygatnės popieriaus fabriką, kuris yra vienas seniausių Europoje.
Mane labiausiai sužavėjoLūstužio skardis – rausvo smiltainio atodangoje vietinių gyventojų išrausti urvai po kuriuos galima paklaidžioti.Vienoje iš olų įsikūręs Lygatnės vyno daryklos vyno rūsys, kuriame galėsite padegustuoti vynų, tik nepamirškite iš anksto užsiregistruoti.
Ligatne
Mėgstantiems pasivaikščiojimą gamtoje siūlau leistis į žygį pėsčiųjų gamtos taku, vingiuojančiu senuoju Gaujos upės slėniu. Daugiau nei 5 km ilgio take įrengti gyvūnų aptvarai, kuriuose ganosi stirnos, šernai, vilkai bei lapės, sako, kad galima išvysti net lokių.
Tinklų parkas – labai smagi vieta padūkti su šeima medžiuose kabančiuose tinkluose!
Šalia Lygatnės taip pat yra Vienočki parkas, kurios tikslas populiarinti medžio amatus, vientiso medžio dirbinius, luotus. Stengtasi sukurti parką vien iš gamtinės kilmės medžiagų. Vaikštinėjant takais galima apžiūrėti įvairias medines skulptūras. Tai ir visokiausi gyvūnai, ir pasakų bei padavimų veikėjai, ir pagal istorijos šaltinius sukurti objektai.
Vienočki parkas
Pilis lankoma lyg senovėje
Trečią dieną siūlau skirti lankomiausiam Gaujos nacionalinio parko miestui – Cėsiui ir jo piliai, kurią aplankius nekilo jokių abejonių dėl ko tai lankomiausias objektas. Kiekvienam atvykusiam duodamas žibintas su kuriuo aklinoje tamsoje tyrinėji viduramžių pilies griuvėsius.
Cėsis pilis
Tiek man, tiek mergaitėms tai paliko labai didelį įspūdį, nes dar niekada nėra tekę vaikščioti pilyje visiškoje tamsoje, kelią pasišviečiant tik žibintu. Leidomės gilyn į pilies rūsius, kur buvo kalėjimas, ar siaurais sraigtiniais laipteliais kilom į pilies bokštus. Visiškas netikėtumas buvo viename pilies bokšte rodoma pilies istorijos instaliacija!Labai kokybiškai ir įspūdingai papasakota pilies istorija nuo XIII amžiaus, kai ją pastatė Livonijos ordinas iki šių dienų!
Pakeliui iš Ligatnės į Cėsį keliaujant su vaikais galite sustoti „Rakši Zoo“ –čia galima ne tik apžiūrėti egzotinius gyvūnus: kupranugarius, alpakas, lamas, bet ir juos paglostyti, pamaitinti specialiai tam skirtais skanėstais, o susiruošus į iškylą, krepšių nešimą patikėti lamoms. Pavyzdžiui, ožkytės čia laksto laisvėje ir labai mėgsta šokinėti ant batuto kartu su vaikais.
Raksi zoo
Lietuviai aplenkia – estai myli
Jei Gaujos nacionaliniam parkui skyrėte daugiau laiko – tuomet pasiekite lietuvių mažai atrastą Valmierą. Gidė pasakojo, kad ji labai populiari tarp estų turistų, bet lietuviai retai čia atklysta.
Ką čia galima nuveikti su šeima?
Su vaikais aplankykite Sajūtu pojūčių parką, kuriame rasite basakojų taką, medžių laipynes ir laipiojimo kūbą.
Pačioje Valmieroje yra „Valmiermuižos“ alaus darykla ir įsikūrusi arklidė. Čia galima užsisakyti degustaciją, o vaikai gali pažaisti dvaro žaidimų aikštelėje arba apžiūrėti arklidę, kurioje galima ne tik gyvūnus apžiūrėti, bet ir pajodinėti. Arklidėje galima pamatyti ir kitų gyvūnų.
Valmiermuiža
Mes nebuvome, tačiau labai rekomendavo kitam kartui fantazijų žemę „Neonija“ – tai vieta, kuri nukelia į stebuklų šalį. Ramiai vaikščiodami čia lankytojai turi galimybę išgirsti paukščių čiulbėjimą ir pasiklausyti vandens čiurlenimo, o kriokliai, paveikslai ir viskas skendi neoninėje šviesoje.
Maljorka yra viena iš nuostabiausių vietų Ispanijoje, kurioje gausu puikių lankytinų vietų ir turistinių perlų. Ši graži Ispanijos sala priklauso Balearų saloms. Tačiau tai taip pat didžiausia ir judriausia sala iš šio salyno. Ši nuostabi sala yra 3 650 kvadratinių km plote ir joje gyvena apie 900 000 žmonių.
Jos aukščiausias taškas yra 1,445 m, todėl čia yra daug puikių apžvalgos taškų su nuostabia panorama. Saloje taip pat yra daug istorinių pastatų ir senovinių vietovių, kurių amžius siekia daugiau nei šimtą metų. Įvairūs kelionių pasiūlymai tiesiog žūtbūt kviečia aplankyti šią šalį. O dabar pažiūrėkime į keletą geriausių Maljorkos turistų lankomų vietų, kurias verta pamatyti.
1. Port de Pollenca
Port de Pollenca yra viena iš puikių vietų ir lankytinų vietų Maljorkoje. Šis nuostabus mažas miestelis turi nuostabų ilgą balto smėlio paplūdimį ir didelį uostą. Tačiau jis yra šiaurės rytų salos pusėje.
Taip pat yra daug užsiėmimų, kuriuos galite išbandyti ir užsisakyti, pavyzdžiui, galite leistis į ekskursijas laivu, leistis į žygius pėsčiomis, išbandyti vandens sportą ir aplankyti nuostabias lankytinas vietas.
2. Mirador Es Colomer
Mirador Es Colomer yra apžvalgos aikštelė šiaurės rytų Maljorkos pakrantėje. Šis apžvalgos taškas yra apie 300 metrų virš jūros lygio. Iš šios apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą ir pakrantę. „Mirador Es Colomer“ yra dar viena geriausių Maljorkos lankytinų vietų, kurią turite pamatyti.
3. Can Picafort
Can Picafort yra viena iš geriausių lankytinų vietų Maljorkoje. Ypatingai patogu keliauti šeimoms su mažamečiais vaikais, nes čia yra gražus ilgas balto smėlio paplūdimys su sekliu, turkio spalvos vandeniu.
Ši kurortinė zona yra labai graži vieta, kurios promenadoje yra daug barų, parduotuvių ir restoranų. Tačiau vidinės miestelio dalys yra ramesnės. Kadangi mieste yra ilga promenada, nuostabu vaikščioti paplūdimiu ir grožėtis jūra.
4. Cap de Formentor
Cap de Formentor yra dar vienas apžvalgos taškas Maljorkoje ir taip pat yra šiauriausias salos taškas. Šio pusiasalio aukščiausias taškas yra maždaug 384 metrai, taip pat pusiasalyje yra švyturys. Iš šio taško atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą, pakrantę ir salą.
5. Playa Romantica
Cala Romantica yra dar viena nuostabi Maljorkos kurortinė zona, kurioje taip pat yra vienas nuostabiausių paplūdimių įlankoje. Cala Romantica yra rytinėje salos pusėje, pakrantėje. Šioje gražioje kurortinėje vietovėje yra balto smėlio paplūdimys ir turkio spalvos vanduo.
Budapešte lankėmės šių metų (2022 m.) sausį ir, nors kelionė buvo be vaikų, norėčiau pasidalinti maršrutu, nes jis tinka visiems – tiek romantiškai savaitgalį nusprendusiems praleisti tėvams, tiek šeimyninėms atostogoms su mažyliais.
Kaip čia atsidūrėme?
Pastebėjau, kad daugelis mano pažįstamų yra buvęBudapešte, bet tik pusdienį, vakarą ar jį pravažiavę. Tik retas tikrai jį apžiūrėjo nuodugniau. Mes Budapešte atsidūrėme ieškodami nebrangių bilietų kokia nors įdomesne kryptimi. Šiuo metu “Ryanair” skraido iš Kauno į Budapeštą tiesiogiai ir sulaukus akcijų, bilietą galima sumedžioti už 30 Eur pirmyn/atgal žmogui (kaip mes ir padarėme).
Budapešto oro uostas yra apie 25 minutės kelio taksi, kuris kainuoja apie 25 Eur. Teigiama, kad yra ir autobusiukas (shuttle), kuris veža nuo oro uosto iki durų už 8 Eur, bet jo neišbandėme. Mes atskridome šeštadienio naktį ir išskridome antradienį per pietus. Pats skrydis trunka apie pusantros valandos. Žodžiu, tikrai lengva kelionė.
Ką veikti Budapešte?
Kadangi buvome sausį ir, suprantama, oras nelepino tiek, kad norėtųsi vaikščioti ir vaikščioti, todėl nusprendėme miesto apžiūrai pasitelkti “Hop-onn Hop-off” autobusą, kuris veža per 20 pagrindinių lankytinų objektų ir gali įlipti bei išlipti kada nori. Tiesa, stotelės nėra tiksliai sužymėtos, tad kai kurias surasti buvo reikalų 🙂 Ėmėme paketą 48 valandoms, nes į jo kainą įėjo ir plaukimas laivu. Bilieto kaina apie 31 Eur žmogui (internetu perkant – pigiau). Sprendimas tikrai pasiteisino, nes miestas daugiau nei triskart (1,7 mln gyventojų) didesnis už Vilnių ir atstumai čia tikrai ilgesni. Ką mes apžiūrėjome ir išbandėme?
Iki XIX amžiaus Budapeštą sudarė trys skirtingi miestai: vienoje Dunojaus upės pusėje Peštas, o kitoje – Obuda ir Buda. Tik 1872 m. jie visi susijungė į vieną. Kadangi miestus valdė osmanai (turkai), romėnai, kilmingos europiečių giminės, tad labai jaučiamas visų kultūrų mišinys.
Ką pamatėme Pešte?
Herojų aikštė (Heroes Square) – atokiausias lankytinas objektas. Atvykusius pasitinka didžiulė aikštė su milžiniškomis skulptūromis ir turistus įsiamžinti masinančiomis didžiulėmis BUDAPEST raidėmis. Praėjus tiesiai per skulpturas, kirtome tiltelį parko link ant kurio sužavėjo kontrastas – vienoje pusėje terminiai baseinai su fontanais ir rūkstančiais garais, o kitoje – didžiulė čiuožykla po atviru dangumi su sekmadienį besisukančiais šimtais vengrų.
Perėję tiltą pasukome dešinėn į Vajdahunyad pilį (matosi nuotraukoje), kuri pastatyta vos XIX amžiaus pabaigoje stengiantis viename statinyje sujungiant 21 istorinio pastato architektūra. Toks visa ko miksas, bet gražus 😀 Galima užkopti į du bokštus, o pilyje veikia muziejus. Šalia pilies driekiasi parkas, kuris sausį tikrai nebuvo gražus, bet vasarą, manau, turėtų būti tikra oazė. Netoliese yra Budapešto zoologijos sodas, vasarą galima paplaukioti laiveliais.
Žydų kvartalas – centre esantis kvartalas, kuriame smagu paklaidžioti mažomis gatvelėmis. Vienur kitur pamatysi žydų kultūros centrą, radome kavinę “Tel Aviv”, porą sinagogų ir žydų geto sienos atkarpą. Pasirodo, getas talpino apie 70000 žydų 0,3 kvadratiniame kilometre, tai reiškia apie 16 žmonių viename kambaryje!
Batai – tai turbūt labiausiai emociškai paveikiantis paminklas, kurį esu mačiusi. Parlamento krantinėje iš bronzos išlieta daugybė įvairiausių batų: vaikiškų, moteriškų aukštakulnių, didelių vyriškų. Visa tai mena genocido egzekucijas, kuomet vorele surištus žydus pastatydavo ant paties molo krašto ir nušaudavo stovintį priekyje. Šis, krisdamas, nusitraukdavo visus kitus žemyn į apačioje laukiantį Dunojų. Baisu.
Parlamento rūmai – prie pat batų paminklo stūkso didingiausi (ir didžiausi Vengrijoje) rūmai, kuriame įsikūrę įstatymų leidėjai. Jo statybai buvo naudojami ir brangakmeniai, ir 40 kg aukso, kuris buvo išlydytas ir labai labai plonais sluoksniais juo padengti įvairūs dekoro elementai. Į parlamentą dabar galima užteiti, kaip į muziejų. Vietiniams tai kainuoja vos kelis eurus, o užsieniečiams – per 20 Eur, tad nusprendėme neremti vengrų valdžios ir neapsilankėme.
Apžvalgos ratas – pačiame miesto centre, Erzsébet aikštėje, yra didžiulis, 65 metrų aukščio, apžvalgos ratas su uždaromis kabinomis ir daugybe lempučių. Žinoma, gražiausia juo važiuoti saulėtą dieną arba naktį, ką mes ir padarėme. Ratas veikia: nuo sekmadienio iki ketvirtadienio nuo 11 iki 23 val., penktadienį ir šeštadienį nuo 11 iki 24 val. Eilės nebuvo, atrakcionas pustuštis ir apsuka tris kartus. Bilieto kaina žmogui 10 Eur, šeimai su vaikais (2 suaugę 2 vaikai) 29 Eur. Kadangi bijau aukščio, nebuvo labai malonu, bet nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. Vaizdai gražūs, bet yra kitų vietų (apie jas žemiau), kur panorama gražesnė.
Plaukimas laivu – nemėgstu turistinių plaukimų laivu, bet Budapešte ši pramoga nenuvylė. Pasirinkome patį paskutinį plaukimą 19 val. ir buvo neapsakomai gražu, nes visos krantinės ir pastatai neapsakomai gražiai apšviesti. Galvojau, kad antrame, atvirame laivo aukšte bus šalta, bet tinkama apranga sausiui pasiteisino, o audio gidas išsamiai pasakojo apie aplinkui matomus objektus. Laivas plaukia nuo +- Erzsébet tilto iki Margaritos salos, kuri dabar yra aktyvaus laisvalaikio zona (ne sausį) su vandens parku, baseinais, sporto aikštynais, miško takeliais ir kavinėmis, o tuomet sukasi atgal.
Centrinis turgus – tikėjomės, kad galėsime ten pavalgyti, bet, atvirai pasakius, nusivylėme. Taip, pastatas didžiulis ir didingas, bet realiai likusios prekės turistams. O gal, bėda, kad buvome savaitės pradžioje?
Ką aplankėme Budoje?
Bažnyčia oloje – perėjus Laisvės tiltą (Szabadság híd) iškart dešinėje, Gellert kalne pasitinka kryžius ir po juo, olose įsikūrusi unikali bažnyčia. Tarybų valdžios okupacijos metais ji buvo užmūryta, bet vėliau – vėl atgaivinta ir joje iki šiol aukojamos mišios, gyvena vienuoliai. Įdomus faktas, kad bažnyčioje tiek žiemą, tiek vasarą yra 20 laipsnių šilumos dėl aplink tyvuliuojančių karštųjų versmių.
Citadelė – aukščiausio Budapešto kalno viršūnėje yra pastatyta Laisvės statula, o šalia – gynybinė citadelė. Mūsų vizito metu ji buvo uždaryta, bet ir taip užkilus ant kalno (hahaha mes tai padarėme su taksi už 3 eur), atsiveria neįtikėtino gražumo vaizdai. Pati citadelė yra keturių metrų gylio ir turi muziejų su vaško figūromis, kurios mena II pasaulinio karo istoriją. Reikia sekti, kada bus atidaryta.
Budos pilis arba Karaliaus rūmai – į juos teoriškai galima užkilti funikulieriumi (kuris dabar renovuojamas ir neveikia) arba tokiais mažais golfo laukų automobiliais (10 Eur žmogui pirmyn/atgal). Mes užlipome be didesnio vargo. Prie rūmų yra sodai, bet, suprantama, ne sausį juos lankyti. Šalia barokinio stiliaus rūmų yra prezidento rezidencija, kuri turistus vilioja pagrindine pramoga – besikeičiančios sargybos šou (buvom vidurdienį, kitų valandų nežinau). Šiuo metu aplink vyksta intensyvios statybos ir viskas labai tvarkoma, renovuojama, tad ir praeiti kai kur yra sudėtinga.
Žvejų bastionas – atvirai, pasirodęs net dailesnis už pačius rūmus, o nuo jo atsiveria daug gražesnis vaizdas. Pats bastionas gavo pavadinimą nuo netoliese gyvenusios Žvejų gildijos, kuri mūšių metu buvo atsakinga už šio bastiono gynybą. Šalia stovi Mattias bažnyčia garsi tuo, kad čia karūnuoti daugelis karalių. Įsivaizduoju, kad vasarą čia knibždėte knibžda turistų (o ir įėjimas į jį tuo metu mokamas), bet sausį – mėdavomės privatumu ir nemokamu vizitu.
Budos senamiestis – mums, lietuviams, daug artimesnis širdžiai dėl savo mažo aukštingumo, siaurų mielų gatvelių ir ramybės. Čia tikrai smagu paklaidžioti, prisėsti mažose kavinėse. Tiesa, dar žadėjome užsukti į kalno požemių urvuose įkurtą “Labyrintus” muziejų, bet dėl laiko ir jėgų stokos – atsisakėme šios minties.
Terminių versmių pirtys
Viena iš būtinų pramogų, ką būtina nuveikti Budapešte tai apsilankyti terminių, karštų versmių baseinuose ir pirtyse. Jų yra įvairiausių dydžio, prabangumo ir kainos prasme. Mes pasirinkome pačią populiariausią ir daugiausiai įvertinimų sulaukusią Sėčėnio terminių maudyklių kompleksą (Széchenyi Gyógyfürdő és Uszoda), kuriame mielai lankosi ir vietiniai. Tai 1913 pastatytas kompleksas su dešimtimis įvairiausio šiltumo (nuo šalto iki 40 laipsnių šilumos) ir didumo baseinų, su didžiuliais terminiais baseinais lauke ir daugybe įvairių pirčių. Ėjome pirmadienio vakarą tikėdamiesi, kad bus mažiau žmonių, bet jų tikrai buvo daug. Įėjimo kaina apie 15 Eur už tris valandas. BŪTINA turėti šlepetes ir, rekomenduočiau, savo rankšluostį, nes jo nuoma 15 Eur.
Iš tiesų, buvo šiek tiek ekstremalu sausį lįsti į vandenį lauke, bet tik dėl to, kad padarėme klaidą iš anksto neišsikaitinę. Vėliau, pagavus sistemą ir gerai išsikaitinus šalia rūsyje esančioje pirtyje, buvo tikrai smagu.
Tiesa, pats kompleksas šiek tiek sovietinis – budinčios apačioje persiraukusios vaikė, kad tik greičiau baigtume ruoštis, iš keturių fenų veikė du, niekur nėra jokių informacinių stendų, o draugei susižalojus koją pagalbos ieškojome gal 10 minučių, nes personalo ten nė padujų.
Išvada: kitą kartą rinkčiausi prabangesnį kompleksą, nors iš tiesų buvo labai smagi ir ši patirtis.
Praktiniai dalykai
Budapešte nėra pigu. Gal, tiksliau, nėra taip pigu, kaip tikėjausi. Centre esančiose kavinėse pusryčiai žmogui kainuos apie 10 Eur, pietūs – 15-20 Eur. Rekomenduoti galiu itin skanų graikišką restoraną “Dionysos Taverna”. Vieną dieną metėme sau iššūkį “iki 5 Eur” tai irgi radome skanių vietelių su nerealiais turkiškais patiekalais (Titiz Turkish Restaurant).
Bet užtat taksi paslaugos tikrai įkandamos ir centre važinėti kainuoja 3-5 Eur, iki Herojų aikštės 7-8 Eur.
Sekmadienį, pirmadienį ir net antradienį nedirba daugybė lankytinų vietų.
Nakvojome apartamentuose, rastuose “Airbnb”, už tikrai draugišką kainą.
Linksmybės griuvėsiuose
Na ir pabaigai, dar viena rekomendacija – būtinai bent vienam gėrimui užsukti į studentų įkurtą barą apleistame name “Szimpla Kert”, kuris pradėjo griuvėsių barų (ruin bar) madą Budapešte. 2001 metais atidaryta pasilinksminimų vieta iki šiol madingiausia Budapešte. Apleistoje gamykloje, kuri rodos, greit nugrius, yra daugybė kambarių/erdvių su eklektiškais baldais, dekoro elementais, o lankytojai, čia laisvai gali užrašyti savo vardą ant stalo ar sienos.
Daugelis “ruin bar” įsikūrę žydų kvartale, nes po II pasaulinio karo šio rajono pastatai buvo palikti irti. Jie visi neišsiskiria iš išorės, bet užėjus vidun jautiesi lyg patekęs į gerą vakarėlį, kur groja smagi muzika, o gėrimų meniu prilygsta restoranams. Daugelis jų vaišina ir įvairiais patiekalais, pavyzdžiui, aplankytas “Szimpla Kert” didžiuojasi patiekalu “guliašas duonoje” – tai yra pusė čiabatos tipo duonos įpjautą išilgai ir į ją pridėta tikro vengriško guliašo 🙂 Valgoma rankomis.
Tarp labiausiai per karantiną pasiilgtų pramogų, be abejonės, atsiduria kelionės, meno galerijų ir kitų kultūrinių vietų lankymas. Saugiai jose pasižvalgyti vis tik įmanoma – muziejai atvėrė virtualias galerijų duris, o „Google“ siūlo meno ir kelionių mėgėjams pritaikytą įrankį. Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, dalinasi virtualiais turais po lankytinas pasaulio vietas ir galerijas.
„Google Arts & Culture“
Šis įrankis – tikras pabėgimo planas kelionių ir kultūros entuziastams. Tiesa, keliauti po žymiausias pasaulio vietas galėsite virtualiai. Visomis įrankio funkcijomis galėsite naudotis į savo išmanųjį parsisiuntę programėlę „Google Arts & Culture“.
Įrankyje sutalpinti meno ir kultūros lobiai, istorijos ir žinios iš daugiau nei 2000 kultūros institucijų ir 80-ies pasaulio šalių. Patirtį sustiprina tai, kad muziejuose, galerijose bei lankytinuose objektuose galima „vaikščioti“ ir žvalgytis 360 laipsnių kampu. Objektų paiešką palengvina galimybė juos išrūšiuoti pagal laiką, spalvą bei pobūdį – menininkai, meno judėjimai, istorinės asmenybės, istoriniai įvykiai ir kita.
Dar įsimintinesnei kultūrinei pažinčiai „Goolge Arts & Culture“ sukūrė įtraukiančių žaidimų. Čia pagal savo asmenukę galite atrasti panašiausius į save žymiausių menininkų nutapytus portretus. Programėlėje taip pat galėsite savo sukurtą nuotrauką patobulinti pasirinktu meno kūriniu arba papildytos realybės įrankiu savo kambaryje patalpinti realaus dydžio meno kūrinį.
Virtualūs turai po muziejus
Žymiausi pasaulio muziejai taip pat atvėrė savo duris nuotolinėms auditorijoms. Tiesiog išsirinkite mėgstamiausius ir leiskitės į pažintinę kelionę laiku.
#1. „Louvre“ muziejus Paryžiuje. Pasimėgauti garsiaisiais meno kūriniais viename didžiausių pasaulio meno muziejų galite vieno mygtuko paspaudimu. Čia rasite nemokamas internetines žinomų eksponatų parodas, tarp kurių – Egipto faraonų relikvijų paroda arba renesanso menininkų Delacroix, Rembrandt, Tintoret ir kitų autorių darbų kolekcijos. Nuoroda į turą: https://www.louvre.fr/en/visites-en-ligne#tabs
#2. Solomon R. Guggenheim muziejus Niujorke. Tai žinomiausias iš Solomon R. Guggenheim fondui priklausančių ir jo valdomų muziejų. Tuo pačiu – tai vienas žinomiausių muziejų Niujorke. Pablo Picasso, Piet Mondrian, Jeff Koons, and Franz Marc darbai yra tik keletas iš 625 menininkų, kurių kūryba yra Guggenheim kolekcijos internete dalis. Nuoroda į turą: https://www.guggenheim.org/collection-online
#3. „Smithsonian National Museum of Natural History“. Nacionalinis gamtos istorijos muziejus Vašingtone, administruojamas „Smithsonian“ instituto. Čia galėsite leistis į 360 laipsnių kelionę po muziejaus menes ir tyrinėti skirtingus istorijos etapus. Nuoroda į turą: https://naturalhistory2.si.edu/vt3/NMNH/
#5.„Thyssen-Bornemisza“muziejus Madride. Rembrandt, Dalí arba žymaus dizainerio Cristobal Balenciaga darbai pradžiugins meno gerbėjų akis. Nuoroda į turą: https://www.museothyssen.org/en/thyssenmultimedia
#6. Britų muziejus Londone kviečia pasižvalgyti po skirtingus šimtmečius nuo mūsų eros pradžios bei išklausyti audiogido. Apžiūrėti galėsite ne tik žymųjį Rozetės akmenį, bet ir Egipto mumijas. Nuoroda į turą: https://britishmuseum.withgoogle.com/
Šią vasarą mūsų šeimai su atostogomis nepasisekė – galima pasidžiaugti vos viena kita laisva diena, kurias nusprendėme dar gegužę išnaudoti kuo produktyviau. Šįkart mūsų pramogų kryptis – Latvijos pajūris, kuriame esame jau buvę, bet šįkart nusprendėme paieškoti įdomesnių objektų. Savo atradimais ir dalinuosi!
Liepojos šiauriniai fortai
Apie Liepoją esu rašiusi išsamiai čia „Liepoja su vaikais: ką verta aplankyti?“, o šįkart aplankėme dar nematytą vietą – šiaurinį fortą, kuris yra miesto šiaurinėje dalyje, dar už Karostos.
Šeimos vyras labai mėgsta įvairius fortus ir šiuo pomėgiu užkrėtė dukras. Aš nesu tokia karinių objektų entuziastė, bet šįkart buvau sužavėta. Jau nuo pagrindinio kelio įsukus link fortų galima stebėti įtvirtinimų sieną, o privažiavus visai arti jūros vaizdas visai pribloškia. IXX amžiaus pabaigoje, kai jau buvo pastatyti fortai aplink Kauną, Carinė Rusija nusprendė įkurti karinį neužšalantį uostą – arčiau sienos su Vokietija, nes Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje) karaliavo vokiečiai. Todėl pastatė įspūdingus įtvirtinimus Liepojoje, kuris turėjo ne tik antžeminius ir požeminius įtvirtinimus, bet ir uoste 130 karinių laivų. Ne veltui šis Liepojos rajonas vadinamas Karosta – Karo uostas.
Laikas bėgo, forto panaudoti neteko, tik vėliau, skelbiant Latvijos nepriklausomybę juo pasinaudojo besislapstantys žmonės, ir įtvirtinimai neteko savo reikšmės. Ant smėlio kopų jūros krante esančius statinius po truputį griovė vanduo, tad dabar galima pamatyti gelžbetonio pastatus išgriuvusius į pakrantę, perlūžusius, bet vis dar tvirtus.
Narsesni gali pabandyti įlįsti į fortų vidų (iš kelio pusės) – juose esantys tuneliai sutvarkyti, nutiestos lentos, kai kur naujai išbetonuoti.
Liepojos rytinis fortas ir nuotykių parkas „Austrums forts“
Nakvynę Liepojoje pasirinkome taip pat ant forto – rytiniame forte įsikūrusiame nuotykių parke ir kempinge „Austrums forts“ galima išsinuomoti didžiulius pripučiamus burbulus-palapines. Juose yra dvigulės lovos, kilimai, apšvietimas ir net elektros įvadai. Kiekvienas burbulas stovi ant apleistų įtvirtinimų saloje aplink kurią iškastas gilus kanalas.
Žodžiu, tai toks netradicinis kempingas, kuriame galima išsinuomoti ir irklentes ar pasiirstyti laiveliu, pasimaudyti. Taip pat yra puikios vietos piknikui, paslaugus personalas parūpina malkų, groteles ir pan.
Nakvynė tokiame burbule yra tikrai labai labai įdomi. Mes užsisakėme dvi „palapines“ – vieną vaikams, kitą sau. Guli sau lovoje, žiūri pro skaidrų paviršių į dangų, matai, kaip vėjas šiurena medžių lapus. Tiesa, pasitaikė vėsi naktis, tad pravertė atsivežti miegmaišiai, nors yra antra antklodė. Viduje oras patenka pro specialų ventiliatorių, kuris veikia labai tyliai. Vienintelis minusas – rytas. Kai tik saulelė pakyla, burbule pasidaro taip karšta, kaip pirtyje. Na, ar kaip šeimos vyras apibūdino, batuto viduje.
Ar nakvočiau čia dar kartą? Ne. Ar rekomenduočiau bent kartą permiegoti? Būtinai, patirtis labai įdomi.
Vieno burbulo kaina – 50 Eur. Patogumų nėra – vienas „ToiToi“ tualetas ir lauko dušas.
Kuldyga
Kitą dieną – toliau į kelią ir šįkart nusprendėme į Unesco kultūros paveldą įtrauktą nuostabiąją Kuldygą. Ji, galima sakyti pakeliui tarp Liepojos ir Ventspilio (gerai gerai, prisideda koks šimtas km), bet tikrai verta.
Svarbiausias šio miesto objektas – daugybė medinių namų, senovinė architektūra ir ilgiausias plytinis tiltas Europoje nuo kurio atsiveria pasakiškas vaizdas į plačiausią Europoje natūralų krioklį (jį, galima net pereiti!). Žodžiu, du „-iausi“ vienoje vietoje. Tiesa, senamiestis sekmadienį pasirodė labai tylus, bet pereiti juo tikrai gražu.
Riežupės smėlio urvai Kuldygoje
Penki kilometrai nuo miestelio yra dar vienas dėmesio vertas objektas – smėlio urvai. Apsilankymas juose – tik su gidu. Šeimai įėjimas kainavo 15 Eur, bet tikrai verta pamatyti.
Seniai seniai dar XVIII amžiuje atrado, jog po miško žemėmis slypi nuostabiai baltas ir smulkus kvarcinis smėlis. Kaip žinia, jis naudojamas stiklo gamyboje, todėl verslūs žmonės pradėjo jį kasti. Per dieną rankytėmis jo iškasdavo net toną ir plukdydavo net iki Danijos.
Karai verslą sustabdė ir jau nuo II pasaulinio karo kasyklos neveikia, nors priklauso privatiems žmonėms. Dabar tik turistai ateina palandžioti po urvus jiems skirtoje 450 metrų atkarpoje, nors kasyklos vyniojasi net du, o kiti sako ir keturis, kilometrus.
Tikrai labai įdomus jausmas stovėti tarp smėlio sienų – jas spaudžia dolomitas, todėl jos iš pažiūros kietos, bet pakrapščius – iškart byra. Dar viena ypatybė – visur į žemę įsmeigtos gyvų gėlių puokštės, kurios čia gali išstovėti net tris mėnesius, dėl žemos temperatūros ir smėlyje esančios drėgmės.
Jame esame praleidę ne vieną dieną ir aprašiau „5 priežastys, kodėl Ventspilis tobulai tinka atostogoms su šeima“. Tai viskas ten tik gerėja – atsirado daugiau kavinių, mes išbandėme „Windau Coffee“ (Pilau iela 25), tad neskaitant jog pusiau dirbančioje kavinėje (nes dėl karantino kas antras staliukas neaptarnaujamas), maisto laukėme apie valandą – kainos ir skonio santykis puikus. Privalumas – mažesniems vaikams kavinės viduje yra žaidimų aikštelė.
Merginas užvežėme į turbūt smagiausią parką/žaidimų aikštelę, kurioje net dvylikametė lakstė galvą pametusi dėl pramogų.
Kolka
Kita mūsų nakvynė laukė Kolkos iškyšulyje. Tai vieta, kur Baltijos jūra susilieja su Rygos įlanka. Labiausiai „papirko“ kažkur užmatyti nameliai kubiliukai pačiame iškyšulyje. Gegužę užsisakinėjau, tai savaitgaliams vietų jau nebuvo likę, teko pasirinkti nakvynę iš sekmadienio į pirmadienį.
Tai yra kažkas WOW – nepamenu, kada būčiau taip išsižiojusi iš nuostabos, grožio, malonumo, net tailandai nublanko. Dviviečiai kubiliukai išvis yra penki ir daugiau nieko nėra – ramybių ramybė, kartais žmonės praeina paplūdimiu, nes Kolkos iškyšulys yra lankytina vieta. Namukai stovi ant paties kopos krašto, pažvelk žemyn ir jau prasideda pliažas. Kiekviename namuke yra dvigulė lova ir du suoliukai pasidėti daiktams. Lauke – stalas su suolais. Tualetas – „ToiToi“. Dušai – 300 metrų turizmo informacijos centre už tris eurus.
Kubiliukų langai yra veidrodiniai ir per juos gali pamatyti ne tik saulėlydį, bet ir anksti atsikėlus – saulėtekį. Elektros nėra, pasišviesti gali tik žvakėmis, kurių gausiai pridėta. Visiškai „nurauna stogą“.
Kavinė yra šalia turizmo informacijos centro, o jame už 3 Eur išsinuomojome ir kepsninę su grotelėmis. Tiesa, nei malkų nei anglių jie neturi ir neduoda, teko nuvažiuoti iki parduotuvės Kolkos miestelyje (dirba iki 19 val. kasdien). Truputį juokinga 🙂
Ar čia grįšiu? Tikrai taip! Ar verta važiuoti? Sakyčiau, privaloma!
Paskutinė diena buvo skirta grįžti namo ir kelio galas tikrai nemenkas. Džiugu, kad radome objektą praskaidrinusį ilgą kelionę. Užsukome į didžiausią Baltijos šalyse kino aikštelę po atviru dangumi.
Čia buvo filmuojamas ne vienas latviškas filmas. Gaila, mes jų nežinome. Sakė ir holivudinių būta, bet neradome pėdsakų. Didžiausią įspūdį padarė tas netikrumo jausmas – perbrauki per romėniško pastato sieną, o ten plastikas, įlipi į traukinį – o jis iš faneros. Vaikams yra didelė žaidimų aikštelė, veikia kavinė.
Kaina šeimai – 16 Eur. Vaikams ikimokyklinio amžiaus – nemokamai, suaugusiems po 5 Eur, vaikams po 3 Eur.
Ar verta apsilankyti? Jei važiuojate pro šalį, bet nelėkčiau vien dėl jo. Tiesa, šalia Jelgava su nuostabiais rūmais, tai verta pagalvoti apie apsilankymą ir juose.
Manote mūras? Ne, tik plastikas..
Viskas, trys dienos, dvi nakvynės ir daug įspūdžių. Maršrutą tikrai galima praplėsti ilgiau būnant Liepojoje, skiriant dieną ar net dvi Ventspiliui, o Kolkoje yra daugybe kitų kempingų, svečių namų kur galima apsistoti komfortabiliau ir ilgiau. Jei yra klausimų – rašykite komentaruose arba seimosgidas@gmail.com
Labai nuvalkiotai skamba, bet tik pasivažinėjęs ilgėliau Lietuvos vieškeliais (taip, o tokių nemažai, jei nori kirsti kokį kampą), supranti – kaip čia gražu ir kiek įvairenybių gali pamatyti. Ir pakeliavus 5 dienas paaiškėjo, kad mes nespėjome aplankyti nė dešimtadalio, bet gal geriau pradėti nuo kruopelytės ir tęsti šią tradiciją? Mūsų maršrutas buvo sudarytas ne sudėlioti pliusiukus prie įžymių vietų, didingų pastatų, bet toks, kad vaikams būtų įdomu. Atsisakėme visų bažnyčių, nuostabių parkų ar didingų skulptūrų. Ir tai, pasakyčiau, ne visose vietose pataikėme. Be to, dėl laiko stokos ir tai, kad daugelis mūsų tuos objektus yra matę, praleidome tikrai įdomių lankytinų vietų. Šiame tekste dalinuosi pačiu maršrutu, o apie įdomesnį ir platesnio aprašymo reikalaujanti objektą galite pasiskaityti plačiau paspaudę ant jo pavadinimo.
I diena
Kėdainių senamiestis
Pirmasis objektas, buvęs pakeliui, buvo Kėdainiai. Nors visiškas Lietuvos vidurys, bet visai nepakeliui, todėl užsukome į Kėdainius ledų. Apsukome ratą visiškai tykiame ir apmirusiame senamiestyje, radome po porciją ir movėme toliau. Trumpas atokvėpis ilgesniame kelionės ruože.
Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir norite stabtelėti ledų.
Labai juokinga, bet kelionę po Lietuvą pradėjome nuo Latvijos. Tiesiog parkas toks išgirtas, o tame krašte taip retai būname, kad nusprendėme užsukti. Kol išsikrapštėme, ten buvome apie pietus, o kad vaikai mūsų neiškeptų kokiame raganų namelyje, dar ir papiknikavome prieš tai puikiai įrengtose pikniko vietose. Parke išbuvome keturias valandas ir, manau, vaikai, būtų buvę dar tiek pat. Nerealu, kad tokį objeką įrengė ne kokie privatininkai, bet miškų urėdija.
Ar verta užsukti? Būtina
Kryžių kalnas
Tai turbūt mano pats nemėgstamiausias objektas Lietuvoje, nes iš gražios idėjos viskas baigėsi kičiniais kryželiais po du eurus, kuriuos pardavinėja prie įėjimo. Šeimos vyras buvo ten nebuvęs, tai sugalvojome alternatyvą – aplankyti jį naktį (kalnas atidarytas visą parą)! Tai kažkas nerealaus – ir baugu, ir paslaptinga, ir labai labai sakralu.
Ar verta užsukti? Net ir netikintiems, bet kartą gyvenime – privaloma
Pirmoji nakvynė – Dargaičių etnografiniame kaime pas draugus. Tokios kelionės puiki proga aplankyti tolimus giminaičius!
Kažkur pakrašty Lietuvos rasite įstabų zoo parką, kuriame ne tik gausu įvairiausių keisčiausių gyvūnų (kas labai patiko vaikams), bet jis pats įrengtas nepaprastai gražiai ir skoningai (kas patiko tėvams). Alpakos, lamos, kupranugariai, keisčiausios ožkos, miniatiūrinės avys, įvairiausi sparnuočiai… Tik nepamirškite kartu su bilietu įsigyti skanėstų indelį, nes be jo – pusę smagumo.
Ar verta užsukti? Specialiai iš Vilniaus nevažiuočiau, bet esant 100 km spinduliu – būtinai
Naujosios Akmenės Menčių klinčių karjerą labiausiai svajojau apsilankyti aš, o sužavėti buvome visi. Tai veikiantis karjeras, kuriame kasomos klintys – jos vėliau naudojamos kelių tiesyboje, pašarų gamyboje. Labai neįprastas objektas su senais milžiniškais ekskavatoriais, išsprogdintomis klinčių sienomis ir jausmu, kad esi kažkur dykumose ar mėnulyje, bet tikrai ne Lietuvoje.
Ar verta užsukti? Žinoma, jei ieškote ko nors netradicinio
Ventos regioninio parko lankytojų centras
Apie jį sužinojau, kai paklausiau žmonių rekomendacijų ką pamatyti Žemaitijoje. Naujai pastatytias lankytojų centras Ventoje turi nedideles ekspozicijas apie fosilijas ir žinomus šio krašto žmones. Laaaaaabai gražiai ir šiuolaikiškai įrengtas. Kol mes klausėmės, vaikai galėjo šluotelėmis ieškoti fosilijų nedidelėje smėlio dėžėje. Gaila, bet ekspozicija labai nedidelė ir jei atvirai sakant, šiek tiek nuobodoka. Centro lankymas – nemokamas, nebent norite gido paslaugų, kuris papasakoja kas kaip apie ką, kuriam mes mokėjome po eurą nuo žmogaus.
Ar verta užsukti? Jei būsite 30 km spinduliu ir turėsite laiko
Mosėdžio V.Into akmenų muziejus
Viena garsesnių Žemaitijos lankytinų vietų. Pats muziejaus lankymas yra mokamas, jame yra trys salės įvairiausių akmenų – nuo deimantų iki lietuviškų įprastų. Vėliau apsilankymas parke, kuris nukrautas didžiuliais rieduliais. Eini eini ir skaitai, vienoks smiltainis, kitoks smiltainis, vienoks granitas, kitoks granitas. Vaikams buvo smagu ant jų užsikabaroti, bet po pirmų 5 nusibodo net ir tai. Parko pabaigoje – tradicinė žaidimų aikštelė. Turint tiek akmenų, negi sunku sugalvoti ką nors įdomesnio? Kažkaip po Tervetės parko, kur iš nieko, tiksliau tiesiog medžio, prigalvota įvairiausių įdomybių, šiame objekte nebuvo nieko. Tiesa, ypač šokiravo pačioje parko pradžioje įrengtas tualetas – dar būdami muziejuje paklausėme, kur jį rasti ir mus patikino, kad rasime parke. Nelinkėčiau niekam pamatyti tokio vaizdelio, kai tualetas tiesiogine prasme kaupinas. Paskui parko pabaigoje matėme ir stacionarų tualetą, bet jau nebetikrinome…
Ar verta užsukti? Sakyčiau pats neįdomiausias viso maršruto objektas
Kavinė „Pakalnutė”
Salantuose esančią kavinę išgarsino tiek charizmatiška jos savininkė, tiek nedidelės kainos ir milžiniškos porcijos. Pirmadienio pavakare užsukę neradome nei savininkės, o mums įėjus kavinė užsidarė, nes baigėsi maistas. Žmonių buvo masė. Ir liūdniausia, kad nei garsiosios karkos, nei gardžiųjų šonkauliukų mums neteko matyt, nes visa ta masė buvo maitinama paprasčiausiu vištienos kepsniu (užkeptu sūriu arba ne). Taip, porcijos didelės, kainos ne vilnietiškos (vos suaugusiam telpanti porcija kainavo apie 5,5 Eur), bet kad kažkas ypatingo – nepasakyčiau.
Ar verta užsukti? Jei važiuosite pro šalį ir būsite tikrai alkani
Orvidų sodyba
Pirmadieniais nedirba, bet įsiprašėme. Fantasmagorinis objektas, kaip ir Kryžių kalnas naktį. Gal dienomis, kai daugiau turistų, tai nesijaučia, bet vaikštant pavakare vieniems ši vieta padarė didžiulį įspūdį. Gaila, kad toks menininkas gyveno tokiu „ne laiku”, nes jo milžiniškos skulptūros ir instaliacijos tikrai „neša” stogą. Tiesa, vaikams tai labiausiai patiko prie įėjimo pastatytas tankas, į kurį galėjo net įlįsti.
Ar verta užsukti? Jei ne dėl vaikų, tai dėl suaugusių – būtinai
Antra nakvynė – prie Platelių ežero „Vila Rina”. Atskiro namuko kaina 10čiai žmonių – 130 Eur ir taip pat papildomai kelionės dulkėms nuplauti užsisakėme karštą kubilą už 50 Eur. Itin tvarkinti ir stilingi nameliai, iki ežero kokie 300 m.
III diena
Šaltojo karo muziejus
Prie Platelių ežero prieš dešimtmetį požeminėje raketų bazėje įrengtas muziejus, pasakojantis apie šaltąjį karą ir kas per paslaptingas objektas buvo įrengtas būtent Lietuvoje. Muziejaus lankymas tik su gidu ir tai yra labai labai gerai, nes pats – prabėgtum net nesigilindamas,o mūsų gidė pasakojo net apie tai, kad prie šios bazės dirbo ir jos senelis.Tokio tipo muziejų po žeme pasaulyje yra trys – JAV, Ukrainoje ir Lietuvoje.
Ar verta užsukti? Būtinai susiplanuokite kelionę su vaikais net iš kito Lietuvos galo
Siberijos apžvalgos bokštas
Važiuojant toliau sustojome ir prie Platelių pastatytame apžvalgos bokšte.
Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir turite 20 min laisvų
„Dino parkas”
Radailiai atgimė, kai ten įsikūrė atrakcionų parkas. Dinozaurai ten tik pretekstas – apsilupę ir neįdomūs, bet štai nemokami atrakcionai vaikus tiesiog nuginklavo. Smagu tai, kad susimoki už bilietą (… eur) ir toliau visos, o visos pramogos yra nemokamos: batutai, atrakcionai (skaičiuojantys ne vieną dešimtį metų), 5D kinas, vandens dviračiai, mini zoo ir visi kiti dalykai. Skirkite to parko lankymui visą dieną, nes vaikus ištempti sunku. O tėvams linkiu tiesiog kantrybės 🙂
Ar verta užsukti? Vaikai prisimins tai, kaip patį smagiausią kelionės objektą.
Drevernos uostas
Dėl laiko stokos pajūrio lankymą teko skipinti, tik užkabinome pamarį. Sustojome naujame įrengtame Drevernos uoste, kuris atrodo, kaip iš atviruko. Prie pat krantinės – vaikų žaidimų aikštelė, uosto žiotyse – apžvalgos aikštelė. Turint laiko iš Drevernos už labai padorią kainą ir labai greitai pasieksite Juodkrantę.
Ar verta užsukti? Labai. Ir neilgai valandėlei pasigrožėti Kuršių Mariomis, ir visai dienai aplankant Kuršių Neriją.
Trečioji nakvynė – Svencelėje įsikurusiame kaitavimo rojuje ir konteinerių namukuose. Namukai keturviečiai, bet trys vaikai sustumtose lovose tilpo laisvai. Vaizdas gniaužia kvapą. Namuko kaina antrame aukšte su vaizdu – 50 Eur. Patogumai – atskirai. Komplekse veikia kavinė su gardžiais blyneliais ir mėsainiais.
IV diena
Kintų tuja
Važiavome pro Kintus, tai užsukome į jų garsiausią objektą – didžiausią tują. Netikėkite navigacija, kelias link tujos prasideda prie mokyklos nuo pagrindinio kelio. Miško takeliu 300-400 m ir pasieksite aptvertą dvikamienę tują.
Ar verta užsukti? Ne, nebent neturite ką veikti
Rusnė
Nors kelias remontuojamas, nusprendėme vaikams parodyti, kaip gyvena žvejai pamaryje. Sustojome centre, pasivaikščiojome krantine ir kas gailiausia – nieko nepamatėme. Na, Gandžio skultūra, Rusijos pasienio ruožo bokštai, bet tai ir viskas? Neliko laiko nulėkti iki Uostadvario, galbūt ir Dumblio ežeras būtų įdomus, bet mes tik nusipirkome rūkytos žuvies ir traukėme toliau.
Ar verta užsukti? Tikėjausi daugiau
„Taurų parkas”
Dar viena duoklė vaikams – laipynių parkas Tauragėje, o kelionės topas – nakvynė nameliuose medžiuose. Užsakiau du namelius medžiuose vaikams ir vieną ant žemės su patogumais tėvams. Gaila, bet niekas niekur neįsipėjo, kad tie nameliai yra skirtingose parko pusėse, kur nei matyt, nei girdėt, kaip tiems vaikams sekasi. Vaikai aplankė pilį, pasivažinėjo padangomis nuo kalno į tokį didžiulį pripučiamą batutą, o tada prasidėjo liūtis. Po jos į medžius jau niekas nebeleido, o ir į vieną namelį prilijo. Liko tik vyresnieji, kurie dar norėjo nakvoti medžiuose, o mes likome ant žemės su mažesniais.
Atskiro įrašo apie parką nedarysiu, bet pabrėžčiau, kad daugelis trasų yra vaikams nuo 1,50 m ūgio ir aukštesniems.
Ar verta užsukti? Su vyresniais vaikais ir ieškant pramogų – rekomenduoju
Nakvojome pačiame parke, tad norėčiau plačiau aptarti šiemet svečiams atvertus medinius poilsio namelius, kurie yra labiausiai neapgalvoti, kokius esu mačiusi. Pavyzdžiui, prie namelių veda nuostabus trinkelėmis klotas keliukas net su apsisukimu, bet prie namelių nėra kur atsisėsti. Prie 7 namelių yra du suolai. Namukuose nėra nė vienos NĖ VIENOS kėdės. Nameliai pradėti įrenginėti su idėja ir skoningai, papuošti net levandų šakelėmis, o lovas dengia natūralios lininės fantastiškos patalynės, bet štai vonioje – siaubingas plastikinis rožinis veidrodis. Keturviečiuose nameliuose yra arbatinis ir vienas puodelis. Pasirodo, yra atskira virtuvė su šaldytuvu ir virykle, bet raktą duoda tik paprašius. Visose pavėsinėse yra šašlykinė, bet prie visų namelių – ji viena. Gerai, kad buvome vieni… Namelio kaina – 40 Eur.
Tauragė
Kol vaikai pramogavo parke, užsukome į Tauragę su mažąja. Pažiūrėjome į Tauragės pilį (realiai tai tik senovinio stiliaus, bet dabartiniais laikais, pastatyti bokšteliai), patampėme taurui už uodegos (gal neša laimę?), apžiūrėjome banko pastatą ir sulaukėme didžiulės liūties.
V diena
Panemunės pilis
Leidomės gražiuoju keliu palei Nemuną. Kai ryte startuoji ir pažiūri į programą, atrodo vienas juokas, bet paskui žiūrėk, vos viską spėji. Todėl piliakalnius praleidome ir dėmesį skyrėme pilims. Pirmiausia – trečdalį renovuota (o po metų bus ir daugiau) gražioji Panemunės pilis, kurioje nusprendėme užsisakyti gidą ir neapsirikome. Informacija buvo pateikta daug įdomiau, nuosekliau, kiekvienas kampas aprodytas ir ateities planai papasakoti.
Ar verta užsukti? Nedaug tų pilių Lietuvoje, todėl išprusimo tikslais – būtinai
Raudonės pilis
9 km nuo Panemunės įsikūrusi Raudonės pilies. Nors asmeniškai ši pilis man gražesnė, teoriškai ji ir suremontuota labiau, veikti čia nėra ką – tik užlipti į bokštą. Praėjusiais metais iškraustyta ir čia pusšimtį metų veikusi mokykla. Todėl ieškau partnerių – ši pilis dabar idealiai tinka internatui, kur moksleiviai gyvena ir mokosi nuo atostogų iki atostogų. Toks lietuviškas Hogvardsas.
Ar verta užsukti? Veikti nėra ką, bet trumpam pamatyti – verta
Raudondvario dvaras
Paskutinis sustojimas – mano tėvų ir senelių gimtinė Raudondvaris ir pagaliau sutvarkytas, išpuoštas Raudondvario dvaras su parku. Pamenu vaikystėje tekdavo vaikščioti aplink begriūvančius pastatus, todėl dabar širdis dainuoja, kai matau visą šį grožį. Dvare įrengtas muziejus per visą pastatą nuo rūsio iki bokšto. Tiesa, be Juozui Naujaliui skirtos ekspozicijos labai daug ko ir nepamatysite.
Ar verta užsukti? Vienas gražiausių lietuviškų dvarų. Savaitgaliais ir įvairiomis progomis vyksta daug renginių
Namai!
p.s. Maršrutą dar papildyčiau apsilankymu Telšiuose apie kuriuos galite paskaityti čia:
Dar norėjau pamatyti Plungę ir jos dvarą, bet nespėjome, o ir vaikams dvarai su parkais ne pats įdomiausias objektas.
Jei turite daugiau laiko – galite skirti lietuviškam pajūriui, kurį mes tik prabėgome. Taip pat daugiau pasivažinėti po Mažąją Lietuvą, bet šią didžioji kompanijos buvo matę arba dar žada aplankyti vėliau.
Iš viso apsukome km, aplankėme 19 žinomų Lietuvos vietų ir tikrai tai yra viena iš geriausių mūsų šeimos kelionių. Klauskite, rašykite komentaruose savo įspūdžius ar lankytinus objektus, kuriuos dar reikėtų pamatyti.
Apie jį Lietuvoje sklinda legendos – skulptūrų, žaidimų, raganų ir stebuklų miškas netoli Latvijos-Lietuvos pasienio, pro Joniškį – į viršų. Man nuostabiausia tai, kad šis pramogų parkas įkurtas Latvijos miškų urėdijos, t.y. visiškai valstybinis reikalas.
Kas yra Tervetėje įsikūręs „Mamma Daba” (lietuviškai reikštų „mama gamta, mama prigimtis”), o tarp lietuvių dažniau vadinamas tiesiog Tervetės parkas? Tai didžiulė, net 1200 ha miško teritorija, kuri išraizgyta vežimėliams, paspirtukams ar dviračiams pritaikytiems takeliais ir suskirstyta į tris pagrindines temas: Nykštukų miškas, Pasakų miškas ir žaidimų aikštelė.
Pradėkime nuo pradžių – prie parko didžiulė nemokama automobilių aikštelė, o šalia jos pastatyti tvarkingi stalai piknikams, įrengti tvarkingi lauko tualetai. Iš aikštelės į parką veda medinis viadukas įrengtas virš kelio, o iškart už jo – įėjimas į parką. Tiesa, dar prieš einant į bilietų kasas, siūlyčiau pasukti į kairėje esantį namelį ir išsinuomoti traukiamą vežimėlį arba dviratį. Vežimėliu galima vežti visas kuprines, piknikui skirtus skanėstus ar pavargusį vaiką (ar net du). Jei visi moka važiuoti dviračiais – labai rekomenduočiau išsinuomoti būtent šią transporto priemonę, nes ohoho, kojytės vaikštant po tokią teritoriją tikrai pavargsta.
Apsirūpinus transportu (galite ir savo pasiimti), pradėkite viešnagę parke. Šeimos bilieto kaina – 14 Eur, kas mano nuomone yra labai padori kaina už visos dienos pramogas, nes parke tikrai yra ką veikti. Suaugusiems bilietas 5,5 Eur, moksleiviams ir studentams – 4 Eur, ikimokyklinukams – nemokamai.
Su kartu keliavusi drauge suabejojome, ką veiks ten mūsų vyresnėliai – 10 ir 11 metų vaikai, juk parkas atrodė toks vaikiškas, bet priėjus nykštukų namelius, paaiškėjo, kad jiems džiaugsmo po juos landžioti tiek pat kiek ir mažiausiai keturmetei Olivijai.
Vieni vaikai nykštukų namukuose jautėsi, kaip savuose…Kiti į juos tilpo tik po pusę…
Nykštukų miške daugiausiai smagumo teikia būtent tie mano minėti miniatiūriniai nameliai, urveliai ar net nykštukų malūnas. Galima visur landžioti, laipioti, niekas nestovi ir nedraudžia. Priėjome ir mini nykštukų miestelį, kur jau nykštukė pasiūlė parašyti laišką kitiems nykštukams, kita mažoji moteris parodė gaminamus ir pardavinėjamus darbelius, leido nusifotografuoti su nykštukiškomis kepurėmis.
Vėliau priėjome apžvalgos bokštą – kažkada esu skaičiusi, kad įėjimas į jį kainuoja papildomai, bet dabar jis tikrai nemokamas. Einame toliau ir randame naujai įrenginėjama nykštukų miestelį slėnyje su parduotuvėlėmis, jau įstiklintais langais. Eh, pagalvojau, čia būtų nerealus kalėdinis miestelis. Judame link Pasakų miško ir nepriėję randame laipynių parką. Nėra labai didelis, neribojamo laipiojimo kaina, rodos, 5 Eur. Gaila, atvykome į darbo pabaigą, tai ir laiko laipynėms nebeliko.
Priėjome Pasakų mišką ir pirmiausiai puolėme ieškoti raganos namo, kur esu girdėjusi, gyvena tikra ragana, kuri vaišina arbata. Čia laukė nusivylimas, nes ragana turbūt jau baigė savo raganysčių darbo dieną ir namelis buvo užrakintas. Pasakų miškas – tai klaidus takelių labirintas, kur už kiekvieno kampo tyko vis kokie nors personažai. Čia galima pasimatuoti princesės karūną, pasimesti labirinte ar sutikti milžinišką vorą.
Už jo – vaikų ovacijų sulaukusi žaidimų aikštelė, kur labai išmoningai įrengti įvairiausi tinklai, laipynės, supynės, čiuožynės ir viskas, ką vaikai mėgsta veikti. Matėme laipiojančius net ir tėvus 🙂
Parkas dirba nuo 9 iki 19 val. kiekvieną dieną. Pagreitinti lankymą galima ir trakinuku, kuris važiuoja ir stoja pagrindiniuose taškuose – prie apžvalgos bokšto, Pasakų miške ir žaidimų aikštelėje. Važiavimo kaina, rodos, 1,5 Eur.
Parke yra įrengti tualetai, viena kita kavinaitė kur gausite ledų, kavos.
Vienintelis parko minusas ir keistenybė – čia pastatyta daugybė gražių lentų su užrašais, eilėraštukais, istorijomis ir visi jie latviškai. Neradome NĖ VIENO išversto. Rodos, parkas orientuotas tik į latvijos turistus, nors šiaip yra pripažintas galutiniu tikslu Latvijoje „European Destination of Excellence” projektą.
Daugiau informacijos: https://www.mammadaba.lv/lt/tervetes-gamtos-parkas
Pradėkime nuo to, kad su šeima keliones visada planuojam patys ir važiuojame su savo automobiliu. Tačiau šįkart į Baltarusijos Belovežo girią ir joje esančia Senio Šalčio rezidenciją, nusprendžiau važiuoti autobusu su kelionių agentūra, juolab, kelionės aprašas žadėjo ankstyvą išvykimą ir vėlyvą grįžimą tą pačia dieną – t. y. vienos dienos kelionė. Tėtį palikę namuose su mažąją, į kelionę išvažiavau su vyresnėliais ir močiute. Važiavome savaitę prieš šv. Kalėdas.
Linksmoji dalis
Belovežo girią ir joje esantį Senio Šalčio rezidencijos parką pasiekėm apie 12 val. Lietuvos laiku. Prie parko buvo daugybė autobusų, lengvųjų mašinų, tad tikrai buvo lengva suprasti, kad tai didelis traukos objektas. Atvykus, į autobusą buvo pakviesta vietinė gidė ir su ja važinėjomės po Belovežo girią ir klausėmės istorijų apie girios gyventojus, praūžusias vėtras, kaip visais laikais buvo stengiamasi išsaugoti šią sengirę ir kokių įdomybių čia nutikę. Buvo tikrai įdomu. Pakeliui matėme, kaip gide sakė, mums pasisekė, nemažai laukinių gyvūnų vis kertančių mūsų kelią. Kiek supratau girioje nėra mums įprastų pažintinių takų, teritorija labai saugoma, tad galima joje lankytis tik su gidais. Pasivažinėjus po girią mūsų laukė Baltarusijos liaudies buities muziejus, su svarbiausiu jos objektu (čia labai pradžiugo vyresnio amžiaus keleiviai) – samanės varymo aparatu. Apie tai daugiau nesiplėsiu tik pasakysiu, kad iš šiandieninės Lietuvos politikos perspektyvos gan keista važiuojant pas kaimynus į, atrodo, vaikišką kelionę – dalyvauti samanės degustacijoje (vaikams tuo metu buvo pasiūlyti ledinukai) 🙂 Po buities muziejaus laukė svarbiausias tikslas – Senio Šalčio rezidencija.
Štai tokio storumo medžiai Belovežo girioje
Įžengus į Senio Šalčio parką mus pasitiko meškiukas, kuris palydėjęs kelias dešimtis metrų mus perdavė vilkui, o šis lapei, o šioji raganoms ir taip kol prieini prie Senio Šalčio. Idėja labai gera, sakyčiau, visi kol laukia eilėje pasikalbėti ir nusifotografuoti su Seniu Šalčiu yra užimti, pakalbinti. Puiki proga nusifotografuoti su personažais. Tikrai kelias neprailgsta.
Iš personažų gražiausia buvo Laputaitė
O kad papultum pas Senį Šaltį reik turėt kantrybės, ypač kalėdiniu laikotarpiu, nes žmonių daugybė. Taigi pagaliau pasiekę Senį Šaltį, jis trumpai pakalbina visą grupę, pasidomi iš kur atvažiavom ir ar geri vaikučiai buvo. Tada visi bendrai nusifotografuoja (po vieną Senis Šaltis sakė nesifotografuoja, kas suprantama šiuo šventiniu laikotarpiu) ir yra paleidžiami keliauti stebuklingu pasakų ir norų taku. Visą grupę pasitinka Senio Šalčio duktė Metelica, ji taip pat pakalbina papasakoja apie taką ir už kokių 15 m atiduoda mus Bitinui. Šis papasakoja apie bites, pakviečia pabirbti ir vėl už kokių 15 m. perduoda mus kitai Senio Šalčio dukrai, anūkei, babytei ar dar kokiam kitam personažui. Visame stebuklingame kelyje net ir nesuskaičiuosiu kiek buvo tų personažų. Reikėjo sugalvoti tris norus sau, juos pašnibždėti savo gimimo mėnesio broliui (iš pasakos „12 mėnesių“), nykštukui (iš pasakos „7 nykštukai ir Snieguolė“), Kalėdinei eglutei, taip pat pridėjus ranką prie malūno sumalti visas savo blogybes, pabučiuoti varlę, padainuoti dainelę apie eglutę, pasimatuoti Senio Šalčio batus, pereiti per 97 rąstelių tiltą ir sugalvoti 97 norus savo artimiesiems, aplankyti Snieguolės namelį. Toks intensyvus stebuklingas takas. Jo gale laukė dovanėlės nuo Senio Šalčio – visi gavo po kalėdinį meduolį.
Bendra nuotrauka su Seniu Šalčiu ir jo anūkėle SnieguoleAistis matuojasi Senio Šalčio batus
Po vėlyvų pietų, dar aplankėme Gamtos muziejų. Kuriame buvo tikrai graži iškamšų ekspozicija, bet daugeliui jau buvo per daug lankytinų vietų per vieną dieną.
Ne tokia linksma dalis
Gal, kad nebuvau pasižiūrėjus į žemėlapį ir įsivaizdavau, kad Belovežą pasieksim taip pat greitai, kaip Gardiną, mane tikrai nustebino 10 val. kelionė iki parko. Išvažiavom iš Kauno 2 val. nakties, sustojom Vilniuje paimt žmonių ir tada per Balstogę pasiekėm tikslą. Žinoma dar užtruko muitinės procedūros, bet anot lietuviškos gidės, prasisukom labai greitai. Taigi, važiavom 10 val. pirmyn, tada 5 val. greitai greitai pramogavom ir tada 8 val atgal. Vaikai kažkaip tą laiką autobuse geriau atlaikė – daugiausiai miegojo, užkandžiavo, su planšete žaidė. Suaugusiems buvo gal sudėtingiau.
Svarbu buvo atiduoti laiškusStebuklingo tako pabaigoje visi gavo dovanų
Mūsų nuomonė
Kaip minėjau, vaikams neprailgo kelionė, nebuvau nuolat klausinėjama „nu kada atvažiuosime?“, „kiek liko?“. Pati Senelio Šalčio rezidencija vaikams patiko, minusas tas, kad visgi viskas buvo rusų kalba, o maniškiai jos nesupranta. Kiek galėjom su močiute bambėjom vertimą jiems į ausį, bet įspūdis turbūt ne tas kaip, kad pačiam atsakinėti Seniui Šalčiui į klausimus ar klausytis įdomybių apie girią. Senio Šalčio rezidencija Belovežo girioje veikia ištisus metus, tad visai norėčiau tiek giroje tiek parke apsilankyti vasarą, kai nėra kalėdinio konvejerio. Tik kitąkart planuosiu kelionę su nakvyne. Nes 18 val. autobuse – man per daug 🙂
Iškart prisipažinsiu, vandens parke vaikščioti su telefonu man atrodo kvaila, tad blogui neturiu NĖ vienos savo nuotraukos. Viršelyje – iš vandens parko puslapio.
Kai keliauji po kalnus su vaikais (o net ir be jų) ir aplink yra net ne vienas ir ne du vandens parkai, jų neaplankyti – neįmanoma. Ilgai svarstėme kurį rinktis – populiariausią, didžiausią ir daugiausiai lankytojų nugultą „Tatralandia“ ar mažesnius, su mažiau žmonių, bet ir mažiau pramogų. Na, bet jeigu esam, tai reik bandyti maksimumą.
BILIETAI
Pirkome iš anksto su „GoPass“ kortele. Ją nemokamai galima užsisakyti (ir į namus atsiunčia) www.gopass.sk.
Perkant iš anksto kaina suaugusiems į vandens parką (be pirčių zonos) – 23 Eur. Vietoje – 27 Eur. Vaikams nuo 6 iki 12 metų 15-18 Eur.
Į patį parką piniginės neštis neverta – visur atsiskaitysite pridėję apyrankę, o vėliau išeidami susimokėsite.
PRAMOGOS
Lankėmės paskutinę dieną prieš vasaros sezono atidarymą (tai ir keliais eur bilietai buvo pigesni), tad neveikė viena lauko zona. Iš veikiančių buvo jūros vandens baseinai viduje, nardymo baseinas vaikams, kur dugne galima rasti įvairių ornamentų, akvariumuose pamatyti žuvis. Lauke buvo žvarboka ir apniukę, todėl labai gerai šildė terminis 40 laipsnių baseinas. Čiuožynių suskaičiavau dešimt – nuo malonių neekstremalams kaip aš iki visiškai siaubingų mėgstantiems pojūčius. Į daugelį čiuožynių leidžiami vaikai nuo 120 cm ūgio. Taip pat veikia vaikų baseinas, įvairūs sukūriniai/masažiniai reikalai.
MANO NUOMONĖ
Žmonių daug, bet praeinama. Eilėse prie čiuožynių reikia pastovėti nuo 3 iki 15 min., o po 16 val. žmonės visai prasisklaidė.
Pavalgyti galima vietinėse kavinėse, kur šiaip ir brangoka, ir nelabai skanu. Na, bet ne degustuoti ten ėjome 🙂
Vaikai buvo BEPROTIŠKAI laimingi, visiems viskas patiko, nebuvo nė vieno nusivylusio. Palyginti su lietuviškais? Nepalyginama, nes tikrai daug visko daugiau. Kaip tik „duris” turi atverti dar dvi beprotiškai aukštos čiuožyklos, jei išbandysite – parašykite atsiliepimą!
Planuodama kelionę į Slovakiją sukau galvą – kur apsistoti važiuojant atgal. Į Varšuvą nebesinori, bet 12 val. kelionės su trimis vaikais irgi neįsivaizdavau. Taip benaršydama atradau miestą Lenkijos viduryje – Lodzę. Tai vienas didžiausių pramoninių miestų šioje šalyje, garsėjantis manufaktūra, pigiais barais, kuriuos pamėgo varšuviečiai ir… įspūdingu mokslo ir technologijų centru EC1.
Netoli miesto centro (15 min pėstute) stūkso XX a. pradžioje pastatyta komercinė šiluminė elektrinė. Ji miestui elektrą tiekė net iki 2000-ųjų, o tada užsidarė. Lenkai pastatą nusprendė išsaugoti – gavo turbūt milijardines investicijas iš Europos Sąjungos ir kitų fondų ir renovavo viską nuo plytos iki smulkiausio varžtelio. O tuomet visą pastatą prifarširavo įvairiausių technikos ir mokslo stebuklų. 2016 m. mokslo centras atvėrė duris ir tyliai džiaugiasi. Kodėl tyliai? Nes reklamos nematyt, lankytojų irgi labai jau pavieniai, užtat centras tai ohoho!
Kopernikui tyliai tūnoti kamputyje prieš EC1. Jeigu Varšuvoje prie kai kurių eksponatų nebuvo angliškų užrašų, tai čia visi surašyti net ir brailio raštu. Jeigu sostinėje jau pamatysi laiko pėdsakus (ar net neveikiančius) aparatus, tai čia patys naujausi lazeriai, prie KIEKVIENO, net smulkiausio, yra milžiniški liečiami kompiuteriai, kuriuos informacija pateikiama ir angliškai, pilni paaiškinimų, mokomųjų žaidimų, video medžiagos ir visa ko. Čia veikia nanolaboratorija, gali išbandyti rašymą lazeriu, realiai pamatyti, kaip iš tiesų atrodo žvaigždės, o jei norisi autentikos – pakūrenti šiluminę elektrinę!
Eh, tokio centro dar nesu mačiusi, o galimybė visame centre vaikščioti kartu su dar max 30 žmonių, išvis yra kosmosas.
Tiesa, ir tai dar ne viskas, ten pat veikia ir planetariumas su iMax ekranu, elektrinėje įsikūrusi ir kino studija bei kultūros centras.
Įėjimas į centrą šeimai kainavo apie 20 Eur. Dar papildomai planetariumo bilietai po 5 Eur.
