Kelionės Archives - Page 2 of 3

main

Kelionės Lankytinos vietos Titulinis Užsienyje

Atrakcionų parkas Geteborge: pramogos nuo dvejų metų

2017-08-21 — by Goda Leo — 2

Pirmadienis. Rugpjūčio vidurys. Tikimės, kad parką aplankyti tokią savaitės dieną sugalvojome vieni iš NEdaugelio. Eh… Priėję prie bilietų kasų pusvalandis iki jų atidarymo suprantame, kaip stipriai klydome. Eilės jau nusidriekusios, o nusipirkę išankstinius bilietus lūkuriuoja prie vartų.

Geteborge įsikūręs atrakcionų parkas „Liseberg“ laikomas didžiausiu Nordic šalyse (mes jas vadiname Skandinavija) ir atidarytas 1923 metais. Wow! Kasmet parke linksminasi trys milijonai lankytojų, nors veikia jis tik vasaros sezonu (kartais atsidaro balandžio paskutinėmis dienomis, kartais gegužę, o užsidaro prieš spalį), per Kalėdas ir Heloviną. Šiame parke pastatyti mediniai kalneliai (jo net bėgiai mediniai) dukart pripažinti pasaulyje geriausiais mediniais linksmaisiais kalneliais. Šio tipo atrakcionų parke netrūksta – kiti, vos pernai pristatyti, šviečiantys linksmieji kalneliai yra ilgiausi pasaulyje. Įspūdingas ir 116 metrų bokštas į kurį įkelia ir paskui paleidžia kristi laisvu kritimu. Krentantys pasiekia 100km/h greitį ir tai aukščiausios toks bokštas Europoje.

Tikriems gerbėjams siūloma įsigyti išankstinį „Express“ bilietą su kuriuo į parką galima patekti valandėle anksčiau ir turėti pirmumą patenkant prie populiariausių atrakcionų. Tai galima padaryti tik internetu ir kitą kartą tikrai labai pasvarstyčiau šią galimybę.

Nepasakosiu detaliai apie atrakcionus, nes jų čia yra labai daug ir labai įvairių.

Kas man patiko?

Vaikų zona – atrakcionai skirti nuo 90 cm ūgio mažyliams. Dažniausiai jie juose turi dalyvauti su tėvais, bet kituose gali dūkti ir vieni (pavyzdžiui, važinėti senovinėmis mašinėlėmis). Dažnai būna, kad pypliukams skirtoje erdvėje yra tik vienas kitas atrakcionas, bet čia… Mes net nespėjome visų išbandyti! Skraidėme, važiavome mini linksmaisiais kalneliais, kilome, leidomės, net išbandėme laisvą kritimą!

Liseberg atrakcionu parkas Geteborgas Svedija 3 — Pakelia į bokštą ir staigiai paleidžia. Galima nuo 90 cm ūgio su tėvų priežiūra.

Parko išplanavimas. Teritorija nėra labai didelė, o žmonių koncentracija ohoho, todėl smagu, kad erdvės atskirtos kur mažesniems, kur dideliems ir nesipainiojama po kojomis.

Apyrankės vaikams. Nemokamai dalinamos apyrankės, kur užrašyti vaiko vardą bei telefono numerį, kuriuo galima pasiekti tėvus pasimetus.

Vanduo. Daug fontanėlių, kur galima nemokamai atsigaivinti vandeniu.

Tualetai. Jų daug ir jie švarūs!

Kas nepatiko?

Eilės. Žinoma, didžiuosiuose atrakcionų parkuose jos įprastos (tą patį patyrėme ir „Disneyland“ Paryžiuje), bet tikrai pavargsti su vaikais stovėti pusvalandį dėl kelių minučių pramogos! Eilės daug lėčiau juda mažųjų zonoje, nes kol visi vaikai susėda, juos prisega, patikrina… Viskas trunka ilgiau nei paauglių ar suaugusių atrakcionuose, kur visi tiesiogine prasme bėgte užima savo vietas.

Maistas. 99% kavinių yra greito prastos kokybės maisto. Eilės irgi milžiniškos, nešvaru, nes popiet jau vienkartiniai indai netelpa į šiukšlių dėžes.

Suvenyrai. Jų beveik nėra. Vienoje kitoje suvenyrų parduotuvėje galima įsigyti marškinėlius ar žalias parko simbolio, žalio kiškio, ausytes. Pagrindinis šio parko suvenyras yra milžiniškos (vaiko ūgio) šokolado „Tomblerone“, čipsų „Estrella“ ar kito panašaus skanėsto pakuotės. Jų paprastai nenusipirksi – reikia dalyvauti loterijoje, kuri kainuoja 2 Eur ir turi atspėti skaičių, lygiai kaip kazino. Mums spėjimai buvo nesėkmingi 🙁 Ir tai vienintelė vieta, kur priima tik grynus pinigus.

Bilieto kaina:

Vienai dienai įėjimas + visi atrakcionai – 45,5 Eur. Dviems dienoms – 64 Eur. Express įėjimas papildomai nekainuoja, suteikiamas nemokamai perkant bilietus internetu ir TIK Švedijoje.

Vienai dienai įėjimas (aukštesniems nei 110 cm vaikams) + 21 vaikiški atrakcionai – 34 Eur. Dviems – 46 Eur.

Vieta:

Atrakcionų parkas nuo centro nutolęs apie 2 km, lengvai pasiekiama tramvajumi ar pėsčiomis.

Daugiau informacijos: http://liseberg.com/

Kelionės Titulinis

VIDEO: Filipinai ir patarimai, kaip keliauti su vaikais

2017-03-15 — by Goda Leo — 1

Laidoje „Mamyčių klubas“ dalinomės video iš Filipinų! Taip taip… nesu profesionali operatorė, bet nuotaika perteikta puikiai – daug visko, greitai ir smagiai 🙂

O kol grožėsitės vaizdais – patarimai tiems, kurie niekad nekeliavo su vaikais ir kažko bijo. Tik nežinia ko! Todėl bandau sklaidyti šias abejones. Jeigu turite klausimų apie Filipinus ar apie keliavimą su vaikais – laukiu goda@seimosgidas.lt!

LT-MAMA BLOGERE GODA TV-2017.03.12 from Māmiņu Klubs on Vimeo.

Kelionės Titulinis

Filipinų matematika – kiek kainuoja keliauti su vaikais?

2017-03-08 — by Goda Leo — 0

Nemanau, kad vaikus auginti yra brangu, visai nesutinku – drabužiais vis dar dalinamės su draugėmis, žaislų dovanoja seneliai, o būrelių ir kitus poreikius galima koreliuoti pagal šeimos galimybes. Vienintelis momentas, kuomet pajuntu, jog vaikai yra piniginė našta – kai reikia su jais keliauti. Tada jau tenka skaičiuoti iš peties. Jeigu vienas ikimokyklinukas – tokį gali ir į savo lovą įkišti, ir lėkšte pasidalinti, bereikia tik lėktuvo bilietą nupirkti, bet kai trys tokie… Daugybė žmonių išgirdę apie kelionę su vaikais į Filipinus atsidusdavo ir paklausdavo – kiek tai mums kainavo. Pabandykim paskaičiuoti:

Skrydis

Tai brangiausia kelionės dalis. Bilietas vienam – 400 Eur. Penkiems – beveik 2000 Eur, nes visi vaikai vyresni nei dveji, tad bilietams taikomos tik nedidelės nuolaidos.

Taip, skristi iš Vilniaus būtų buvę patogiau, bet kainuotų bent pora šimtų eurų brangiau. 200×5 – biudžetas kelionei išsipučia trečdaliu.

Suma: 2000 Eur

Autobuso bilietai

Lux Express taiko puikias nuolaidas. Vaikams iki septynerių – 80% nuolaida, iki 16 metų – 40% nuolaida. Tiesa, tik grįžtant ir jau sėdint autobuse vairuotojas pasakė, kad mažyliams (turbūt iki 135 cm normatyvo) būtina važiuoti automobilinėse kėdutėse. Paklausus ar gali ją duoti, atrėžė, kad reik turėti patiems. Pasidomėjus, kodėl perkant bilietą nebuvau įspėta, atsakė, jog yra nurodyta taisyklėse.

Suma: 90 Eur pirmyn atgal

Nakvynė

Dar viena „brangioji“ dalis. Dažniausiai rinkomės keturviečius kambarius, kuomet dvimetė Olivija miegojo su mumis arba sesėmis. Porą kartų teko miegoti triviečiuose, kuomet dičkės merginos sutilpo vienoje lovoje, bet nebuvo labai patogu. Kai nebuvo didesnių numerių, reikėjo nuomotis du dviviečius. Kad ir kaip skaičiuotum, matematika aiški – kambarys keturiems kainuoja dvigubai daugiau nei dviems. Žinau, yra mokančių vaikus suguldyti ant atsivežtų čiužinukų, miegmaišių, bet dažnai kambariai nėra tokie dideli, kad dar tilptų miegoti ant žemės ir trys vaikai. Pala, o gal reikėtų vaikus į lovą ir tėvai ant žemės? Soriukas, bet man atostogos… Nakvojome įvairaus lygio vietose, kurios kainavo nuo 500 pesų (10 Eur) iki 4000 pesų (80 Eur). Vidurkis – 2000 pesų (40 Eur).

Suma: 40 Eur x 18 naktų = 720 Eur

Maistas

Maisto kainos Filipinuose vos žemesnės nei Lietuvoje. Tiesa, jeigu keliaujant Europoje ir miegant šeimyniniuose numeriuose ar kempinguose visad rasi virtuvėlę kur pasigaminti, salose to nėra. Pirma, nėra kur gaminti, o antra – nėra ką gaminti, nebent užsipilti greitai pagaminamų makaronų. Tad visą maistą valgėme kavinėse, tik užkandžius priešpiečiams ir pavakariams tai ką rasdavome (vaisių, sausainį, riešutus…). Patiekalų kainos, žinoma, priklauso nuo kavinės lygio, bet vidutiniškai jos tokios:

omletas ar kiaušinis pusryčiams – 120 pesų (2,4 Eur)
blyneliai – 80-120 pesų (1,6-2,4 Eur)
sultys – 50 pesų (1 Eur)
3×1 kava – 35 pesai (0,7 Eur)
Pagrindinis patiekalas – 200-400 pesų (4-8 Eur)
Salotų, sriubų jie neturi 🙂
Alus – 50-80 pesų (1-1,6 Eur)

Vidutiniškai skaičiavom, kad maistui per dieną išleidžiame apie 2500 pesų (50 Eur) – 500 pusryčiams, 1000 pietums, 1000 vakarienei. Čia tikrai labai orientacinės kainos, įskaičiavus ir saldėsius, vaisius ar kitus užkandžius.

Suma: 50 Eur x 18 dienų = 900 Eur

Automobilio nuoma

Pirmą savaitę pagrindinėje saloje važinėjome automobiliu. Pirma, nes nežinojome, kur tiksliai norim važiuoti. Antra, taupėme laiką. Tikrai nesame lepūs ir galime keliauti autobusu, bet viskas užtrunka dukart greičiau. Automobilį išsinuomavome www.laspinas.info agentūroje, kaip vieną pigiausių variantų. Reikėjo ne kartą atsiųsti maršrutą kur važiuosim, apsistosim ir iki pat paskutinės minutės nebuvome tikri ar jį turėsim, bet sutartą rytą jis stovėjo mūsų viešbutyje, o prieš išskrendat – vairuotojas atvažiavo pasiimti iš oro uosto.

Suma: 200 Eur

Kitas transportas

Triračių taksi ir džipnei paslaugų net neverta skaičiuot – turbūt išleidome 10 eurų, bet ne daugiau. Taksi iš oro uosto ir į oro uostą – po 450 pesų (9 Eur) pirmyn ir tiek pat atgal. Papildomai kainavo autobusas iki Port Barton. 300 pesų (6 Eur) žmogui į vieną pusę.

Suma: 6 Eur x 5 žmonės x 2 į abi puses = 60 Eur + 10 Eur + 18 Eur = 88 Eur

Pramogos

Atvirai pasakysiu, kad visų išlaidų joms nepasakysiu 🙂 Daug kainavo išvyka į Pinatubo ugnikalnį. Pavyzdžiui, džipo nuoma, kad ten nuvežtų kainuoja 8000 pesų (160 Eur) nesvarbu važiuosi vienas ar surasi kompaniją (telpa šeši žmonės). Mūsų šeima kartu su mano seserimi ir buvo pilnas ekipažas. Papildomai kainuoja gidas, ekologinis kalno mokestis. Vienam žmogui vidutiniškai gavosi apie 2500 pesų (50 Eur) su nakvyne.

Kitos pramogos – plaukiojimai laiveliais tarp salų Palawan saloje. Kaina 700 pesų (14 Eur) dienos turas su pietumis. Vaikams – kaina per pusę.

Apie 1000 pesų (20 Eur) kainavo įėjimas į zooparką visiems.

Turbūt su visais ledais, pramogoms viso išleidome apie 400 Eur.

Kiek kainuoja atostogos šeimai Filipinuose?

4400 Eur

Lauktuvės? Kriauklės iš pajūrio yra visai nemokamos, tikri perlai – po 30 Eur. Rinkitės!

Kelionės Lankytinos vietos Titulinis Užsienyje

Filipinai: ką ten veikti su vaikais? II dalis

2017-03-06 — by Goda Leo — 1

Pirmą dalį rasite https://www.seimosgidas.lt/filipinai-ka-ten-veikti-su-vaikais/

Apsukome ratą pagrindinėje Luzong saloje, atidavėme automobilį ir iškeliavome į Palawan salą. Pačios populiariausios – Cebu, Bohol salos, o Palawan sparčiai jas vejasi. Ši sala pastaraisiais metais skina laurus įvairiuose turistų žinynuose, kaip „būtina aplankyti vieta“ ar „gražiausia sala pasaulyje“. Mes pasirinkome, nes norėjome kažko vos mažiau turistinio, bet ir ne visai laukinio. Pataikėme ten kur reikia. Vietiniai pasakojo, jog anksčiau nuo salos didžiausio miesto Puerto Princesa iki pačio populiariausio kurorto reikėdavo keliauti penkias dienas. Dabar – penkias valandas.

Puerto Princesa tai nebe sostinė – dangoraižių nematyt, o triračių motociklų čia daugiau nei automobilių. Kaina juokinga – beveik visur nuvažiuosite už 50 pesų (1 euras).

Pernakvojome nedideliam viešbuty ir ryte išlėkėm ieškoti San Jose stoties, nes būtent iš čia juda visas transportas toliau į salą. Mūsų tikslas šioje saloje – Port Barton. Išsiskyrėme su kartu keliaujančia mano seserimi – ji išsinuomavusi motociklą (visiškai naujutėlio kaina per parą – 500 pesų=10 eurų) nusprendė nuvažiuoti iki didžiausio kurorto El Nido.

Motociklo vairuotojas nuveža tiesiai į terminalą iš kurio važiuoja mikroautobusai į Port Barton. Kompanijų, siūlančių tokį maršrutą ne vienas, bet populiariausias „Recaro“. Kaina – 300 pesų (6 eurai) žmogui. Išvyksta kas kelios valandos, o kelionė trunka apie tris valandas. Priklauso nuo vairuotojo nutrūktgalviškumo. Atrodo, jie ten visi pakankami sadistai maniakai. Jeigu nuo serpantinų supa – apsirūpinkite maišeliais. Kelias iki Roxas dar visai padorus, o pasukus link jūros prasideda žvirkelis, kuris kartais remontuojamas ir tai įtariu tęsiasi ne vienerius metus.

Port Barton neturėjome jokios rezervacijos – transporto kompanija pasiūlė kažkokį savo namą, kuris visai naujai įrengtas, bet bėda, kad toliau nuo jūros (na, kokios septynios minutės pėsčiomis). Kokios atostogos, kai gyveni prie jūros ir iki jūros kėblinti per karšti reikia? Einant gatve sutikom moteriškę, kuri puolė mumis rūpintis (jie ten tokie visi) – nuvedė pas draugės mamą, vietinę bobulytę. Namelis šalia jūros, tik palmės užstoja vaizdą. Kambarėlis miniatiūrinis, bet viskas švaru, jauku. Kaina juokinga – 10 eurų. Nusprendėme apsistoti dienai kitai, kol kojas apšilsim.

Port Barton – nuostabus kurortas ant jūros kranto iš kurio atsiveria dar nuostabesni vaizdai. Pirma juosta pajūryje okupuota turistų ir viešbučių (kurių tik vienas kitas naudojasi agoda ar booking sistemomis). Žinoma, geriau juos rasti iš anksto, nes vasario mėnesį jau prasideda sezonas ir laisvų kambarių nedaug. Daug kavinių ir jos net siūlo TIKROS kavos. Pamiršau paminėti, kad filipiniečiai gera tik tą trys viename marmalą. Tiesa, elektra kaime yra tik nuo šešių iki vienuolikos dvylikos. Kavinės ir didesni viešbučiai turi generatorius, bet štai išsvajotų vaikų ledų buvo tik vienoje vietoje. Tai pirmoji vieta, kur nieko nesinori daryti – tiesiog leisti laiką.

Pagrindinė pramoga – „island hoping“ – turai po salas. Ant kranto daugybė prekystalių, kur siūlo įvairius turus (jie būna A, B, C, D E). Vieni labiau skirti paviršiniam nardymui apžiūrėti koralus, kiti veža į laukinius paplūdimius, treti žiūrėti jūros vėžlių, jūros žvaigždžių. Rinkis pagal save. Kaina 700-800 pesų (14-16 eurų). Į kainą įskaičiuoti pietūs, kiti dar ir šalto alaus prideda. Trukmė nuo 9 ryto iki 16 val. Ryte pakrantė papilnėja, o paskui gali vėl dykinėti vienas.

Po poros dienų mes išplaukėme į „Coconut garden island resort“ – tai nedidelė sala, kurioje įsikūręs vienas viešbutis, talpinantis 20-30 žmonių. Visiška tuštuma ir dar puikesnė vieta atsipūsti. Čia irgi gali nardyti, pasivaikščioti po džiungles, išsinuomoti kanoją ar tiesiog mėgautis nieko neveikimu.

Išsinuomavome šeimyninį namą (2500 pesų=50 eurų parai) ir mėgavomės. Maistas neįskaičiuotas, bet visuomet veikia viešbučio kavinė. Tiesa, visą mūsų buvimą nė karto joje nebuvo žuvies 🙁 Keista gyventi ant jūros kranto ir negauti žuvies.

Dabar, kai rašau, atrodo, kad nieko neveikėm, bet mūsų dienos buvo visiškai užpildytos – gaudėm vietinius krabus, žaidėm stalo žaidimus, paėjom pakrante į vieną pusę, paskui į kitą…

Grįžus į pagrindinę salą sprendėm ką daryti – El Nido atmetėm (ten pabuvojusi sesė tikino, kad ten tapo triukšmingu kurortu), galėjome tik keliauti atgal į Puerto Princesa ir važiuoti aplankyti Sabang požeminės upės. Vėl kelionė atgal, kelionė kažkur… ir nusprendėme likti. Taip ir leidome laiką – salos, kriauklių rinkimas, kopėm į kalną, ėjom aplink iškyšulį. Dar galima nueiti iki krioklio – 1,5 val. pėsčiomis šiaurės kryptimi. Mėgavomės šviežia žuvimi (čia jos jau buvo), vaikai pasipildė vitamino C atsargų gerdami calamansi (tokių mažų žalių mandarinų ir laimų hibridų) sultis, vienintelė mažoji alpo dėl buko (jauno kokoso) sulčių.

Grįžę iš salos apsistojome Elsa’s house, susipažinome su vietiniais vaikais ir kitais turistais. Atrodė toks keturios dienos visos mūsų, bet laiko deginimuisi ir gulinėjimui pliaže nelabai ir buvo 🙂

Ar gailiuosi nepamačiusi požeminės upės? Vieni sutikti turistai teigė, kad visai neverta – tamsu, nieko nesimato, turistų laiveliai susispaudę vienas prie kito. Kitiems patiko labiau, ypač jeigu plaukė jau prieš pačią darbo pabaigą.

El Nido – griežtas ne. Sain Vincente – opcija kelionėms po kelerių metų, nes manau Port Barton netrukus virs dar viena Palanga. Kol kas ten nėra bankomatų ir benziną pardavinėja „Coca-cola“ buteliuose, bet kasdien turistų srautas auga, o vietiniai tuo tikrai pasinaudos.

Port Barton pavalgyti galite:

„Mabuti“ – itin dailus baras su vegetariškais burgeriais ir naminiais ledais, kurių yra net ir dienos metu!
„Gacayan Restaurant“ – vietinė ir pigiausia kavinė, kurioje duoda fantastišką sevičė („ceviche“ – žalia marinuota žuvis)
„Besaga“ – aptarnavimas klaikiai lėtas, bet pusryčiai skanūs, puikūs „fish and chips“ gabalėliai
Blynai…
paskutinį vakarą pabaigėm vaikų išsiilgta pica „Gorgonzola pizza“ kavinėje. Ji čia vegetariška ir milžiniška!

Tiesa, nepamirškite čia pasiimti grynų pinigų – bankomatų nėra ir tik kelios vietos už papildomą mokestį priima kortele. Tiesa, labai pritrūkus – galite išsikeisti pinigų parduotuvėje prie degalinės ant jūros kranto „Ausan“. Jie ten kartais turi ir ledų!

Po tokio poilsio beliko grįžimas namo: parvažiavome autobusu į Puerto Princesa, pernakvojome ir išskridome į Manilą. Ten praleidome pusdienį (pagaliau nupirkome lauktuves iš Asia Mall), viešbutyje pamiegojome iki 4 val. ryto ir išskirdome į Pekiną (4 val. skrydis). Ten praleidom 16 valandų – po miesto apžiūros vakare devintą griuvome miegoti ant oro uosto suoliukų ir 3 val. ryte lipome į lėktuvą. 6 valandą ryte pasiekėme Varšuvą, o iš jos 9 val. dardėjome autobusu. Bendrai paskaičiavus – antradienio popietę palikome rojų Port Barton ir penktadienio vakarą jau buvome namie 🙂

Kelionės Lankytinos vietos Titulinis Užsienyje

FILIPINAI: KĄ TEN VEIKTI SU VAIKAIS? I dalis

2017-03-05 — by Goda Leo — 1

FIlipinuose yra trys daugiausiai turistų pritraukiantys objektai apie kuriuos rašo visi kelionių gidai ir nė viename jų mes neapsilankėme. Nežinau, kaip būtų kelionė susiplanavusi, jeigu būtume keliavę tik dviese, bet su keliaudamas su vaikais labai gerai pasveri ar tikrai verta „trenktis“ aštuonias-devynias valandas, kad pamatytum TAI. Todėl iškart įspėju – šiame tekste nėra nė žodžio apie ryžių terasas, šokoladines kalvas ir požeminę upę. Apie tai galite pasiskaityti kiekviename vadove, o aš rašysiu apie kelionę šeimos ritmu – maloniai, linksmai, be skubėjimo ir streso.

Nusileidome į Manilą po vidurnakčio, išėję iš oro uosto pastato sėdom į CUPON taksi, kuris pasak dažniau čia keliaujančių yra patikimiausias ir lėkėm į viešbutį „Pinoy Pamilia“. Rinkausi pagal tai, kad būtų kuo arčiau oro uosto ir netoli „Asia Mall“, nes tame pačiame viešbutyje palikome visus šalčio atributus ir nakvojome prieš grįžtant. Ar rekomenduoju? Tai tikrai labai paprasta vieta, bet tvarkinga ir aptarnavimas puikus.

Kitą dieną ryte jau mūsų laukė išsinuomotas automobilis. Užtruko jį gauti, nes reikėjo atsiųsti gausybę dokumentų (keista, kad nepaprašė buto Vilniuje nuotraukų…), bet gavom. Nuomotis transportą Filipinuose nepigu. Savaitė patogumo su automobiliu mums atsiėjo apie 250 Eur, bet nesigailiu anė kiek. Nors visi labai gąsdino mus, kad nepavyks vairuoti – visiška nesąmonė. Taip, eismas Maniloje ir šalia yra labai labai įtemptas, bet visi laikosi taisyklių ir juda su srautu. Daugiau įtampos vairuoti per mažus kaimelius, kuomet niekad nežinai, kas jiems susišvies ir kur jie pasuks. Tad jeigu reikės automobilio Luzon saloje – kreipkitės: www.laspinas.info

Iš Manilos išmovėm iškart – miestas milijoninis, bet turi menką senamiestį, užtrukti nėra kur. Po ilgos kelionės norėjosi keletos dienų atokvėpio, todėl bedėm pirštu ir patraukėm iki vakarinės pakrantės. San Narciso – pirmas ramesnis kaimelis pajūry, per google maps radom žavią poilsiavietę „Crystal Beach resort“ ir apsistojome. Tiesa, įdomumo dėlei ir vaikų pageidavimus pildydami užsisakėme tradicinį filipinietišką namuką iš bambukų ir dviaukštėmis lovytėmis. Taip, be dušo ir tualeto 🙂 Ir grotelėmis vietoj langų 😀

Atsipūtę keletą dienų ir pasimėgavę pirmosiomis maudynėmis išlėkėm iki Pinatubo ugnikalnio, kuris šioje saloje buvo pagrindinis mūsų tikslas. Tai veikiantis ugnikalnis, paskutinį kart pasireiškęs ne taip ir seniai – 1991-aisiais. Įdomu tai, kad jo krateris dabar virto kvapą gniaužiančių ežeru.

Kaip ten patekti? Jeigu turite transportą – lėkite iki Santa Juliana, jeigu naudojatės viešuoju transportu – važiuokite autobusu iki Angeles, iš ten jeepney (džipnis – jų vienis „mikriukas“) iki Capas, o iš ten – motociklu iki Santa Juliana. Apsistojome pas Alviną. Per klaidą netyčia nusukome į kitą kelio pusę ir atsidūrėme prie svečių namų, kuriuos pasirodo turi Alvino brolis. Žodžiu, kaip bevažiuotum, pateksi pas Alviną.

Kadangi į kalną kylama tik anksti ryte (kol dar nėra alinančio karščio), būtina atvykti iš vakaro. Alvin Guest House gausite puikų kambarį, skanią vakarienę, malonų aptarnavimą ir kitą dieną jums parūpins turą iki ugnikalnio. Išvažiuojant beliks tik sąskaitą apsimokėti 🙂

Žygis į kalną vyksta taip: apie 7 ryto 4×4 džipais pradedate kelionę į ugnikalnio papėdes – pradžioje tai lyg prastas žvyrkelis. Paskui jį jau vagoja upeliai, paskui jau nuograužos, įgriuvos… Po valandos jau man nebuvo linksma ir privažiavome vietą, kur viskas, kelias baigiasi.

Visai neseniai džipai sustodavo dar toliau ir tekdavo žygiuoti keletą valandų, dabar žygis į kalną trunka apie valandą. Na, su vaikais ir mažyle nešioklėje gal šiek tiek daugiau. Kelią rodo gidas, bet pasiklysti būtų sunku – tiesiog takeliu į viršų. O ten… sunku apsakyti tokį grožį kokį išvysti užlipus. Kažkada tai buvo viena graži viršūnė, kol jos nesudrebino požeminiai smūgiai ir viršūnė pražydo lyg pumpuras, iš kurio išsiliejo deginanti lava. Nesuvokiamas gamtos stebuklas.

Pasimėgavome pietumis ant ugnikalnio kraterio ir… grįžom. Kad ir kaip būtų gaila, maudytis ugnikalnio širdyje negalima – vienur teigiama, kad cheminė sudėtis gali būti pavojinga žmonėms, gidas tikina, kad prieš keletą metų vienam žmogui nusprendusiam po žygio atsigaivinti sustojo širdis, todėl dėl visų saugumo valdžia tai daryti uždraudė.

Vienam žmogui nakvynė+vakarienė+turas su įskaičiuotais pietumis kainavo apie 60 Eur.

Iškeliavome ieškoti vietos nakvynei ir pramogų vaikams. Kiekvienoje kelionėje būna diena vaikams, kai ją praleidžiame atrakcionų parke ar šiaip kokioje nors linksmoje vietoje. Šįkart suderinome abu dalykus – netoli Angeles radome Paradise Ranch („Rojaus ranča“) ir šalia jos nedidelis zoosodas „Zoocopia Fun Zoo“. Labai keistos vietos – gavome puikų namelį, vaikai dūko baseine, restorane specialiai mums gamino tai, ko paprašydavome, bet… buvome vieninteliai svečiai. Tai buvusi didelė poilsiavietė, su beždžionėlėmis, pramogomis, paukščių narvais ir pastaruosius dešimt metų pamiršta. Viskas tvarkinga, bet ardoma laiko. Užtat zooparkas labai smagus – kiekviename žingsnyje mūsų laukė pramogos. Lesinome paukščius, glostėme papūgas, ant pagaliukų davėme obuolius beždžionėlėms, maitinome kupranugarius, merginos leidosi kažkokiomis keistomis mašinėlėmis, lynu… Tikrai labai smagus pusdienis visai šeimai.

Dar turėjome norų išbandyti salos pietus, pamatyti lagūną ir dar vieną ugnikalnį Taal, bet… ten keli šimtai kilometrų virsta valandų valandomis kelionėmis. Sutikti vietiniai patikino, kad Taal tikrai neprilygs Pinatubo, o lagūna – užversta šiukšlėmis, tad numojome ranka. Turbūt prieš dešimtmetį nebūčiau sau to atleidusi, nes reikėdavo lėkti lėkti ir kuo daugiau pamatyti, o dabar – norisi tiesiog pajusti ramesnę laiko tėkmę. Juk lėkimo užtenka namuose.

Antrą pasakojimo dalį – apie kelionę po Palawan salą rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/filipinai-su-vaikais/

Kelionės Titulinis

KINIJA PER DVI DIENAS. KĄ VEIKTI PEKINE?

2017-03-02 — by Goda Leo — 0

Turiu rankoje bilietus į Filipinus su 15 val. laukimu Pekine (priminkite, kodėl mes Beijing, taip vadiname???). Grįžtant 16. Nustembu sužinojusi, kad lietuviams į Kiniją reikia vizų. Viza tai viza, nesunku padaryt. Nustembu dvigubai, sužinojusi, jog jos kainuoja po 100 Eur. Svarstau, ką tiek laiko veiksiu oro uoste su vaikais. Ir tada TADAM – pasiekia informacija, kad 72 val. tam tikrų šalių piliečiams, tarp jų ir Lietuvos, gali išeiti į miestą be vizos. VALIO! Planuojam vizitą.

Pekine gyvena 21,5 milijonai gyventojų. Jo per dieną neapžiūrėsi. Jis net neturi senamiesčio, kurio turistinėmis gatvelėmis galėtum pasivaikščioti! Dar, priminsiu, kad Pekine sausį yra šalta. Panašiai, kaip Lietuvoje. Tai ką ten veikti?

Didžioji Kinų siena

Pasirodo, kad ją iš Pekino galima pasiekti po 1-1,5 val. kelionės vietiniu autobusu! Pekinas smagus tuo, kad Olimpiados proga 2008 metais buvo nutiesta metro linija iš oro uosto į centrą. Pusvalandis – ir tu jau mieste. Tiesa, neapsigaukite sistemos naujoviškumu – nors stovi keturi bilietų automatai, sėdi trys pardavėjai būdelėje – METRO BILIETUS GALIMA NUSIPIRKTI TIK GRYNAIS. Kaina – 25 juaniai (3,45 Eur)

Pekino oro uosto metro darbo grafikas.

Važiuokite iki linijos pabaigos, Dongzhimen stotelės. Iš jos persėdate į antrą liniją ir važiuojate iki … sustojimo. Iš ten keliaujate ieškoti 877 numerio autobuso. Žmonių bus labai daug, bet autobusų eilė ir jie visi vienas po kito važiuoja. Kelionė iki Didžiosios Kinų sienos kainuoja 12 juaniai (1,66 Eur).

Taip, papulsite į vieną populiaresnių vietų prie sienos. Jeigu norite, galite ieškotis privačių turų ir jus nuveš iki tuščių atkarpų, bet turim ką turim. Nusiteikite poros km žygiui link vietos, kur galima jau įlipti į sieną. Įspūdis nepakartojamas – žiūri į tas dantytas kalnų viršūnes, kuriomis nusėta visa bekraštė ir nesuvoki, kaip tie žmogeliai viską čia pastatė gindamiesi nuo mongolų. Kažkaip pro šypsnį prisimeni D.Trumpą ir jo sienos su Meksika idėją…

Eini eina ta siena – pradžioje lyg grįstu taku, paskui jau statmenė įkalnė, vienur kitur pasitaikantys laiptai ir taip nuo bokštelio iki bokštelio. Ufff…

Tiesa, vėjas ten nerealus, tad labai džiaugiuosi, jog vaikus išsivežiau su žiemine PILNA apranga 😀

Grįžom į miestą. Pavalgėm. Ir grįžom į oro uostą be streso.

UŽDRAUSTASIS MIESTAS

Po trijų savaičių Pekine šilčiau, todėl leidomės į svarbiausią miesto objektą: Uždraustasis miestas – Ming ir Čing dinastijų imperatoriaus rūmai ir Tiananmenio aikštė. Vėl metro iš oro uosto, 2 linija iki „Tiananmen East“. Dydis – nesuvokiamas. Viena pusė yra skirta einantiems į rūmus, kita iš jų. Visur policija, patikros ir daaaaaaug vietinių turistų. Paprastas ketvirtadienis, bet tūkstančiai kinų lanko savo įžymybes. Tiesa, tarp jų papuola ir mūsų mažoji trijulė – merginos buvo stabdomos, prie jų pristatomi maži kiniukai ir daroma bendra nuotrauka. Atminčiai, giminėms parodyt, kaimynams pasigirt 😀

Eini eini eini ir prieini Uždraustąjį miestą. Kodėl toks pavadinimas? Nes valdant imperatoriams,o jų čia buvo ištisos kartos, paprastieji žmonės negalėjo apsilankyti šiame komplekse. Imperatoriai nuversti, rūmai atidaryti ir galima juose apsidairyti. Eini eini eini… jau kai atrodė, jog praėjom septintus vartus, pasirodė kad esame pačioje pradžioje 🙂 Jaučiausi, lyg per kokį Alytų eičiau pėsčiomis. Nusipirkome bilietus ir leidomės į apžiūrą. Į pačius rūmus įeiti nepavyks – yra tik atidarytos salės, kur kas nors vyko – čia imperatorius skelbė kalbas, čia susitiko su kažkuo, čia su kitu kažkuo, čia mąstė, čia rašė… Na, po trečios salės jau pasidarė nuobodu. Tikrai labai didinga, raižiniai pasakiški, kolonos milžiniškos, bet tas tūkstantis kinų kartu besigrūdančių prie turėklų, atstumai daro savo.

Kelionės pabaigoje – Uždraustojo miesto sodai, kur paskutines dienas leisdavo buvę imperatoriai ir haremo moterys.

Ar rekomenduočiau? Taip, reik pajusti tą didybę, didingumą, bet norėtųsi trumpiau ir greičiau.

Pavalgėme, apsidairėme ir grįžome į oro uostą miegoti, nes skrydis tik 4 val. ryte. Suoliukai pakankamai minkšti 🙂

Kelionės Titulinis

FILIPINAI: KAIP SUSIPLANUOTI KELIONĘ

2017-03-02 — by Goda Leo — 1

Išmaišėme „nuobodžią“ Europą, paragavome šiek tiek Afrikos, užmetėm akį į Artimuosius rytus ir man padai pradėjo spirgėti Azijos link. Tad kai suprantome, kad JAU galime planuoti atostogas (t.y.susidėliojo palankus laiko ir pinigų žvaigždynas), ėmiausi šturmuoti šį išsvajotą žemyną.

Konkrečios šalies kur keliauti neturėjau, bet norėjosi mažiau „nuturistinto“. Taip taip, žinau, kad ten turistų kalnai yra visur ir stebuklų neišrasiu, bet… Tailandas neviliojo, Bali, Šri lanka pasirodė per daug mažos ir šiaip… Indija, Kinija – ne. Japonija – per brangu. Radau pigius skrydžius į Taivaną, bet sausį ten apie 20 laipsnių šilumos. Viliojo Vietnamas, Kambodža, Malaizija, Indonezija. Ir Filipinai.

Kadangi visi mūsų vaikams virš dvejų – bilietams nuolaida simboliška, tad biudžetas 2000 Eur skrydžiui įpareigojo gerai pavargti ieškant patrauklių bilietų. Greit supratau, kad skrendant iš Lietuvos skrydžių į Aziją už tokią kainą pasiūlymų nedaug, įtraukiau į radarą Rygą ir Varšuvą. Taip, tai papildomas vargas, bet pasirinkimas juk paprastas – arba skristi, arba ne. Juk bilietų skirtumas 400 Eur iš Varšuvos ar 600 Eur iš Lietuvos yra nedidelis, kai perki vieną bilietą, bet kai penkis…

Labai patiko facebook profilis Mokėk keliauti https://www.facebook.com/mokekkeliauti/?fref=ts kur tokio paties pavadinimo knygos autorius Robertas Pogorelis randa tikrai daug įdomių ir pigių derinių.

Stebėjau ir ką siūlo makalius.lt, airguru.lt.

Tarptautinis „Holiday Pirates“ turi ir lenkišką variantą https://www.wakacyjnipiraci.pl/, kuriame daug atostogų pasiūlymų iš Lenkijos.

Pigių bilietų siūlo http://www.momondo.com/ tik man kažkaip jie nebuvo patogūs.

Sėkmė laukė KAYAK sistemoje. SVARBU: šis tinklalapis kiekvienoje šalyje pateikia skirtingas kainas! Atsidarydavau kayak.pl, kayak.de, kayak.com, kayak.es, bet geriausią kainą pasiūlė kayak.it.

Kayak – yra tik tinklalapis, surandantis geriausius pasiūlymus oro linijose ir įvairiuose tarpininkuose. Mums palankiausias sąlygas siūlė (vienose sistemose nuolaida su VISA kortele, kitose – MASTER CARD ir pan.) – lastminute.com. Nupirkta. Tada pradėjau skaityti atsiliepimus apie šiuos perpardavinėtojus. Dažniausiai pasitaikantys „Blogiausias aptarnavimas“, „Siaubinga sistema“ ir pan. Pradėjo šiek tiek virpėti keliai. Sumokėjus gavome tik trumpą el.laišką su nurodytu skrydžiu laiku. Nei jokių kodų, nuorodų kur kreiptis jeigu blogai, elektroninės registracijos… Toks laiškas apie nieką. Artėjant skrydžiui negavome jokių patvirtinimų, raginimų registruotis. Bilietus pirkome su „China Air“ aviakompanija. Jų puslapyje buvo teigiama, kad registracija vykdoma tik tiems, kurie per juos pirko bilietus. Sugniaužėme kumščius ir vykome. Ufff… viskas baigėsi gerai.

Tiesa, mūsų pigus pasiūlymas buvo su „kabliuku“ – laukė ilgas laukimas Kinijoje, Pekine. Pradžioje, atrodė, kad leisime ilgas valandas oro uoste (į Kiniją reikia vizos), bet išsiaiškinau, kad 72 valandoms lietuviai gali išeiti ir be jos. Jėėė, bus dar vienas aplankytinas objektas.

Na, paskutinė smulkmena – kelionė iki Varšuvos. Mes esame šeima be automobilio. Nuomotis ir palikti trims savaitėms saugomoje aikštelėje, sutikite, kad nesąmonė. Senelius trukdyti – nesinori. Tad išeitis aiški – autobusas. Pasirinkome „Lux Express“ kelionę per naktį – išvažiavome 22.30 ir apie 6 ryto buvome Lenkijos sostinėje. Lengvai, be didelio streso. Grįžtant buvo sunkiau nes važiavome dieną. Keista, kad skrendant 9 val. nuolat vaišina gėrimais, vandeniu, dukart maitina, o važiuojant – gauni vandens buteliuką ir arbatos… Tiesa, kompiuterių ekranai autobuse buvo daug greitesni ir kokybiškesni nei „China Air“ lėktuve. Kaina pirmyn ir atgal – apie 80 Eur visiems.

Kelionės Lankytinos vietos Lietuvoje Titulinis

Pažintinė iškyla į Panerių tunelį

2016-08-18 — by Goda Leo — 2

Kelionę traukiniu iš Vilniaus į Kauną paįvairina geležinkelio tunelis. Už lango pasidaro „naktis“ ir mažieji dairosi pro langus nesuprasdami kaip tai nutiko.

Šis tunelis yra vienintelis Lietuvoje veikiantis geležinkelio tunelis, tačiau netoli Vilniaus yra ir antrasis jau neveikiantis Panerių tunelis, į kurį vieną sekmadienį ir surengėme pažintinę iškylą.

Iki tuneio galima nuvykti 4 troleibusu (Žemieji Paneriai) – reikės paėjėti per daugiabučių kvartalą, mišką ir kirsti geležinkelio bėgius.

Tunelis buvo iškastas Panerių miško kalvose 1861 metais ir veikė iki 1960. Pro jį driekėsi geležinkelio linija į Vilnių. Gal jūsų seneliai dar prisimeną kelionę šiuo tuneliu?

Vienu metu tuneliu galėjo važiuoti iš karto du garvežiai. Tunelio ilgis – 427 m, aukštis – 6,4 m, plotis – 8 m.

1960 m. tunelis buvo uždarytas dėl skliautų irimo – grėsė griūtis. Nauji bėgiai nutiesti aplenkiant kalvą.

Dabar tunelis uždarytas lankytojams – įėjimai užtverti blokais. Dėl viduje susidariusių palankių sąlygų jame apsigyveno šikšnosparniai.

Nuo 2009 m. tunelis paskelbtas valstybės saugomu zoologiniu gamtos paveldo objektu – šikšnosparnių žiemojimo vieta, bei saugomas kaip kultūros paveldo vertybė.

Žygį baigėme keliolikos minučių pasivažinėjimu traukiniu nuo Panerių iki Vilniaus – kaina 0,57 eur (suaugusiam).

Iškylą rekomenduojame šeimoms su didesniais vaikais. Pėsčiomis teks įveikti apie 3 km.

Kelionės Titulinis

Būtiniausių daiktų sąrašas tobulai šeimos išvykai

2016-05-31 — by Goda Leo — 1

Juokauju, kad keliaujant su vaikais sunkiausia yra… susiruošti. Nes reikia nepamiršti kiekvieno šeimos nario ir jo poreikių. Gerai, kai paaugę vaikai turi savo kuprinę ir pareigą pasirūpinti savimi, bet jeigu keliaujate su mažesniais, štai jums priminimų sąrašas:

HIGIENA

Visad po ranka turėkite drėgnų servetėlių ar kažko kito nušluostyti viskam. Jeigu žadate keliauti visuomeniniu transportu – įsidėkite ir specialaus rankas dezinfekuojančio skysčio. Jeigu vaikas mažas – įsigykite vienkartinių seilinukų.

PIKNIKO KREPŠYS

Šiais laikais jo funkciją dažniausiai atlieka šaltkrepšis. Vieta, kur laikyti maistą keliaujant pravers visuomet.

UŽKANDŽIAI

Būtina visuomet turėti kuo numalšinti kirminą – ar tai traškios morkytės, ar javainių batonėlis, bet kažkas maistingo ir gardaus turi būti jūsų krepšyje.

SAUGUMAS

Jeigu vaikas dar neįsimena jūsų telefono numerio – įsigykite SOS apyrankę (jos viduje užrašomas telefono numeris, vaiko vardas), į kišenę įdėkite savo vizitinę kortelę ar paprasčiausiai, numerį užrašykite ant vaiko rankos.

INVENTORIUS

Visuomet automobilyje turėkite kamuolį, aitvarą ar raketes sporto žaidimams. Juk niekad nežinai kada nebus ką veikti ar teks palaukti.

APRANGA

Net jeigu dabar ir šviečia saulė, pasiruoškite „ekstra“ drabužių pamainą bei lietpalčius. Nieko nėra nemaloniau, nei sušlapti ir neturėti kuo persirengti.

SIURPRIZAI

Gal kelionė užtruks ilgiau nei planavote, nutiks kas nors netikėto – turėkite bent keletą smulkių daiktų, kurie pradžiugintų vaiką ir būtų supakuoti, kaip dovanėlės.

UŽSIĖMIMAI

Nepamirškite pasirūpinti, ką vaikai veiks kelionėje, nes sėdėti ir gėrėtis vaizdais pro langą – ne jiems.

TECHNIKA

Nepamirškite telefono pakrovėjo, jeigu žadate fotografuoti juo, nes tai greitai išsekina bateriją. O jeigu fotografuosite fotoaparatu ar filmuosite – patikrinkite ar jie pilnai įkrauti, yra laisvos atminties. Labai mėgstu naudotis nešiojama išorine baterija – jeigu nusipirkote talpią, tai užteks net ir planšetei pakrauti.

NEŠIOKLĖS

Maži vaikai nenueis dešimties kilometrų, todėl pagalvokite, kaip jis keliaus. Rimtos kelioninės nešioklės skirtos vaikams iki 20 kg, bet galima rasti ir specialių, skirtų nešti vaikus iki 27 kg svorio. Aš esu visiška „Ergo Baby“ gerbėja – nors nugara nėra stipriausia mano vieta, nešioju ja trečią vaiką ir vargo nematau. Nešioklėje nė įplyšimo, o visas svoris perkeliamas ant klubų.

MIEGAS

Taip pat nepamirškite apgalvoti, kur miegos mažylis ir pagriebti jo mėgstamiausio užklotėlio.

VAISTAI

Visad po ranka turėkite vaistų nuo skausmo vaikams. Čia mano sąrašas: „Kelionių vaistinėlė: kokių vaistų reikia keliaujant su vaikais“.

TERMOSAS

Tiek vasaros piknikui, tiek rudens žygiui pravers puodelis arbatos ar kakavos. Labai pravartu turėti termosą maistui – po sunkaus žygio ten lauks garuojanti sriuba.

Kas jūsų sąraše?

Blogas Kelionės Titulinis

3 taisyklės, kaip daugiau laiko leisti kartu visai šeimai

2016-04-19 — by Goda Leo — 1

Dažnai aplinkiniai stebisi, kiek daug mes nuveikiam – spėjame visur sulakstyti, visus aplankyti, viską pamatyti… Ir dar net su trimis vaikais! Ir belekokiu skaičiumi darbų bei projektų… Galvoju, kad jau subrendau kalbėti apie tai, kaip šeimai leisti daugiau smagaus laiko kartu, todėl dalinuosi asmeninėmis taisyklėmis. Tikiu, kad šį sąrašą pildysiu ir pildysiu 🙂

AtE, televizija

Aš dėkinga valdžiai, kuri nusprendė įdiegti kokius tai priedėlius. Mūsiškis buvo senas, reikėjo arba pirkti naują, arba „priedelinti“, todėl tiesiog… atsisveikinome. Taip, jau ketvirti metai gyvename be televizijos ir televizoriaus. „Gustavo enciklopediją“ rodo tiesiogiai per kompiuterį, vaikai dabar gali žiūrėti tik mūsų parinktą animaciją. Ir jokio marksojimo prie televizoriaus.

Jeigu tai skamba per daug drąstiškai – ribokite TV kiekį VISIEMS šeimos nariams bent iki valandos (savaitgaliais iki 2) per dieną. Bet taisyklės turi galioti visiems be išimties.

Ramūs vakarai

Dar praėjusiais metais, kaip bepročiai lakstėme vežiodami vaikus po būrelius – kam muzika, kam baseinas. Skaičiavome, jog turime vieną laisvą vakarą per savaitę, kuomet namo šeima susirenka bent jau šeštą valandą. Velniop visa tai! Vaikas visą diena dirba – nesvarbu, darželyje ar mokykloje, jo diena yra įtempta, kupina pareigų, pamokų ir gausaus būrio žmonių. Kokią dar informaciją jis gali priimti vakare? Nes jeigu man tektų keturis vakarus per savaitę mokytis ir namus pasiekti tuomet, kai reikia griūt į lovą, nenorėčiau gyvent. Taip, sutinku, kad atpalaiduojamas plaukimas (jeigu nesiekiate olimpinių rezultatų), kita fizinė veikla vakarais yra tinkama, bet bet kokie didesnių pastangų reikalaujantys būreliai turi vykti dienos metu. Arba šeštadienio rytą.

Kai atlaisvėja vakarai, šeimai atsirando laiko kartu pavakarieniauti, pasikalbėti, pasivaikščioti ar tiesiog sužaisti stalo žaidimą.

Planavimas

Tėvystė – tai multitaskingas (ne, šito žodžio išversti neįmanoma). Tėvystė – tai septyniolikos projektų vienu metu vadyba. Ar bent kuris nors darbas įmanomas be planavimo? Mes turime kalendorius ant sienos, kur įrašytas kiekvienas šeimos narys su priminimais kada ką jis turi padaryti. Taip pat su vyru dalinamės virtualiais kalendoriais su priminimais. Dar turime kalendorių su artimiausiais draugais tam, kad žinotume kada pas juos netikėtai neužgriūti 🙂

Svarbiausia taisyklė norint leisti kartu šeimos laisvalaikį – planavimas. Žinoma, yra daug netikėtų dalykų, kai savaitgalį prašvitus saulei viens du (???) ir susiruošiame į pikniką, bet turiningesniam laisvalaikiui reikia tvarkaraščio. Garantuoju, kad pusę savaitgalių iškrenta švenčiant draugų vaikų, giminaičių gimtadienius, dar dalį savaitgalių tvarkome reikalus, skiriame namų švarinimui, lankomės kituose renginiuose, todėl KAŽKAM nuveikti liks viena kita diena. Kartu su vaikais (jeigu jau jie tam pakankamai suaugę) sugalvokite kur norite nuvažiuoti ar ką padaryti. Tai nebūtinai turi būti ilgos išvykos – galbūt suplanuosite apsilankyma laipiojimo centre ar degustacinį vakarą. O gal trauksite išsirinkti naujo stalo žaidimo. Žygis su dviračiais? Vietinio apžvalgos bokšto ar pažintinio tako lankymas? Visai tai nenukris iš dangaus, jeigu nesusiplanuosite.

Naujesni Senesni