Jau dabar, praėjus porai vasaros mėnesių, galiu tvirtai sakyti, kad stalo žaidimas “Įdomiausios kelionės po Lietuvą” yra šio sezono topas. Merginos žaidžia jį dviese, mielai žaidžiam kartu ar atvykus draugams. Taisyklės paprastos, bet žaidimas nėra per paprastas, kad būtų neįdomus.
Tai apie viską nuo pradžių. “Terra Publica” įkūrėjas Vytautas Kandrotas yra tikras Lietuvos ambasadorius… lietuviams! Jis yra paruošęs ir išleidęs daugybę žinynų, gidų ir kitų leidinių, kurie skatina pamatyti įdomiausias mūsų šalies vietas. 2017 metais pasirodė jo paruošta knyga “Įdomiausios kelionės po Lietuvą”, su 1000 lankytinų vietų. Vėliau jos atnaujintas leidimas pakartotas, pasirodė kortų žaidimai tuo pačiu pavadinimu.
Šių metų vasaros pradžioje pasirodė šis, jau vadinamas didysis stalo žaidimas, kuris, kaip ir visa serija, kviečia atrasti įdomiausias gimtos šalies vietas – žaidimo žemėlapyje pažymėta 400 lankytini objektai, tad net tikras Lietuvos žinovas ras nematytų vietų. Žaidimo kortelėse šie objektai ne tik plačiau aprašyti, bet ir įdėtos jų nuotraukos, tad net neišvykus iš namų iš tiesų galima pakeliauti po Lietuvą.
Smagu tai, kad žaidimas turi skirtingus lygius, tad gali būti žaidžiamas ir pradedančiųjų (įveiks ir priešmokyklinukas), ir patyrusių žaidėjų, nes atsirandančios netikėtumo kortelės vis pakiša koją (o gal pagalį į ratus). Man labai patiko ir tokie artimi kelionėms ėjimų pavadinimai. Pavyzdžiui, jei du žaidėjai susitinka viename langelyje, privaloma “kavos pertraukėlė” – t.y. abu žaidėjai praleidžia po ėjimą, nes, kaip ir realiame gyvenime, reik paplepėti 🙂
Patį žaidimą sudaro didelis sulankstomas Lietuvos žemėlapis, trumpos ir aiškios taisyklės, daug kortelių. Pas mus įsigaliojusi taisyklė būtinai perskaityti savo lankytiną objektą garsiai visiems.
Žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki aštuonių žaidėjų. Didelis žaidėjų skaičius – mums svarbus privalumas, nes daugybė žaidimų yra skirta daugiausiai šešiems, o didesniai kompanijai nelabai ką pritaikysi. Žaidimas trunka vidutiniškai 45 minutes – na, vaikams žaidžiant, ir iki valandos, bet tai tikrai optimalus laiko tarpas, kol dar išlaiko dėmesį.
Tad kokios naudos žaidžiant šį žaidimą?
Lavinama logika – žaidėjai turi rasti kelią, sudėlioti geriausią maršrutą tarp savo lankomų objektų;
Matematika – reikia skaičiuoti kiek ėjimų prireiks kažkam įveikti ir pan.;
Geografijos žinios – vaikai pradeda orientuotis Lietuvoje vizualiai, o ne, kad “Pakruojis yra ten, kur ilgai važiuoti ir pasieksi dvarą”;
Azartas – sveikas noras laimėti, rungtyniauti ir, pralaimėjus, mokėti pralaimėti;
Tinklaraštis “Nesėdėk namuose” visuomet man buvo įkvėpimo šaltinis ieškant dar įdomių, neaplankytų Lietuvos vietų. Jo autorius Ramūnas Šukauskas įsitikinęs, kad “jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi per mažai keliauji” ir aš jam visiškai pritariu, todėl su džiaugsmu sutikau jo k100 pažintinių takų ir maršrutų Lietuvoje kelionių vadovą “Nesėdėk namuose” (leidykla “Terra Publica”).
Manau, kad pažintiniai takai Lietuvoje išgyvena tikrą pakilimą – dar niekad lietuviai tiek neleido laiko gryname ore, neieškojo įdomių lankytinų vietų gamtoje, kaip per/po karantiną. Pažintiniai takai yra puiki galimybė pažinti skirtingą Lietuvos florą ir fauną, pamatyti netikėtas vietas (į kurias, tikėtina, paprastai neužsuktume), ir, nepaskutinėje vietoje, PAJUDĖTI! Asmeniškai aš, kaip mama su vaikais pridurčiau, kad pažintiniai takai yra absoliučiai nemokama pramoga, kurią galima papildyti smagiais elementais, jos nereikia iš anksto rezervuoti ir ją galima lankyti visus metus. Pažintinių takų lankymui mes visada susiruošiame pikniko krepšelį, nes labai smagu valgyti gamtoje, “apsiginkluojame” muilo burbulais, o kartais išsidrožiame po žygio lazdą. Jei galima ir turime laiko, susikuriame laužą, o jei takas lygesnis – pasiimame dviračius. Žodžiu, pažintiniai takai yra universalus reikalas tinkantis ir seneliams, ir šeimoms su vaikais, ir porelėms, ir valandėlei, ir visai dienai.
R.Šukausko knygoje pažintiniai takai suskirstyti į:
Takus laukinėje gamtoje – ieškantiems laukinės gamtos ir nebijantiems iššūkių;
Maršrutus smagiems pasivaikščiojimams – takai su gražiu kraštovaizdžiu ir lankytinomis vietomis;
Takus su apžvalgos aikštelėmis – ten, kur rasite įdomesnį reljefą ant kurio užlipus galima pasidairyti iš aukštai;
Teminius takus – įdomesnių potyrių ieškantiems;
Vaizdingus maršrutus – daugelis jų ant vandens;
Knygos priekyje – Lietuvos žemėlapis su visais pažymėtais takais. Užkliuvo tai, jog tas takų sunumeravimas šiame žemėlapyje neatsispindi pačioje knygoje – buvo galima tuos pačius skaičiukus prirašyti ir plačiau aprašant taką. Dabar tiesiog to tako reikia ieškoti turinyje, versti nurodytą puslapį ir tik tada pasiskaityti.
Na, bet čia maža smulkmena palyginus su tokiu almanachu, kurį sudarė autorius. Iki šiolei visi pažintiniai takai buvo įvairiose vietose – tai turizmo informacijos, tai atskiri keliautojai rašė, bet tikrai į vieną vietą šimto nė vienas nesurinko. Kiekvienas maršrutas pažymėtas itin tiksliai – įdėtos koordinatės, nupieštas aiškus žemėlapis, kur autorius rekomenduoja eiti, nes pats išbandė maršrutą. Platus ne per vieną puslapį driekiantis aprašymas papildytas lankytinais objektais ir įdomiais faktais, pavyzdžiui, senoviniais vietos pavadinimas, vietos istorija ar šiaip smagybė, kaip didžiausiu Lietuvoje po Grybiškių ąžuolu rastu baravyku, kuris svėrė 3,5 kg! O kur dar tikroviškos, autoriaus darytos nuotraukos, kurios masina viską mesti ir kuo greičiau sekti jo pėdomis.
Labai patiko ir tai, jog Ramūnas rašo pirmuoju asmeniu, o ne oficialiai, sausai beria faktus “tiek metrų, toks aukštis”. Autorius tiesiai šviesiai nevynioja žodžių į vatą ir prisipažįsta, kada maršrutas išvargino, kaip sugėlė sparvos, kur trūksta informacijos.
“Dėl nublukusių stendų apkaltinti galima nebent saulę, tačiau už itin nuobodų, neįdomų ir enciklopediją informacijos pateikimą gerą akmenį reikėtų įmesti į Aukštaitijos regioninio parko daržą”
Taip pat ir pasidžiaugia įspūdingais Lietuvos vaizdais, netikėtais atradimais ir skatina keliautojus likti smalsiems, nes smalsumas, pasak autoriaus, visada atsiperka. Tik smalsaujant galima atrasti įdomius griuvėsius, paslaptingus akmenis ar kvapą gniaužiančias panoramas.
“Mados su laiku keičiasi, todėl keliaujant nebūtina visada ieškoti tik pačių gražiausių vietų. Kartais verta paieškoti kažko kitokio ir Žiegždrių geologinis takas čia pranoksta lūkesčius.”
Knygos apie lankytinas vietas Lietuvoje dažnai kelia klausimą, kam jos leistos, nes jose būna tik atkartota turizmo informacijos centrų informacija. Tad “Nesėdėk namuose” tikiu, kad turi atsigulti kiekvienos šeimos bibliotekoje ir tik prašvitus giedresnei dienai, čiupus ją, atrasite ne tik ką nuveikti toje gražiojoje Lietuvoje, bet ir patį Lietuvos gražumą.
Rodos, šiemet tikrai dar praleisime laiko su šeima – laukia tikrai labai ilgas Kalėdų savaitgalis, tris dienas ilsėsimės ir iškart po Naujųjų. Ką veikti? Aišku, kad žaisti! Stalo žaidimai ne tik pramoga, bet lavina įvairausius gebėjimus, praplečiantis žinias ir suvienijantys visą šeimą. Leidykla “Terra Publica” metus užbaigia išleisdama dar du trivia tipo stalo žaidimus.
Tai stalo žaidimas, kaip ir parašyta ant dėžutės viršaus, tinkantis visai šeimai. Jį įveiks ir priešmokyklinukai, smagiai susižais ir vyresniems. Pirmiausia, paties žaidimo grožis ir esmė – apžvelgiamos pačios gražiausios Lietuvos vietos. Žaidimo kūrėjas – daugybės knygų apie Lietuvą autorius Vytautas Kandrotas. O pats žaidimas tematiškai susijęs su vasarą “Terra Publica” išleista knyga “Ypatinga Lietuva”. Tai, galima sakyti, ta pati informacija, kuri yra ir knygoje, bet pateikta ne tekstiniu pavidalu, bet įtraukianti žaisti ir patiems atrasti ypatingas mūsų šalies vietas.
Žaidimą sudaro didelės A5 lapo formato kortelės – vadinami užduočių lapai, kurie sužymėti kaip nacionaliniai ir regioniniai parkai. Kiekviename užduočių lape yra devyni lankytini objektai, kuriuos turėsite atrasti ir pasiimti sau tarp 220 žaidimo kortelių.
Žaidimo tikslas – kuo greičiau apkeliauti ištrauktą parką. Tai yra surinkti reikiamas korteles ir uždėti jas ant lankytinų objektų. Kiekviena eilutė yra sudėtingo lygmens, tad ir korteles vienas gauti yra lengviau, kitas – sunkiau. Žaidimo mechanika išties labai paprasta ir lengvai suprantama. Man, tiesą sakius, gal ir per lengva, bet žaidžiant su vaikais – sudėtingumas pats tas! Iš tiesų, šio žaidimo „vinis“ ir esmė ne, kaip jį žaisti, o ką žaidžiant atrandate – pasirodo, Žagarėje yra ozas, Aukštaitijos nacionaliniame parke gyvena uralinė pelėda, Rambuno regioniniame parke auga raganų eglė, o Sirvėtos regioninio parko net nežinojau!
Žaidimą siūloma žaisti 3-6 žaidėjams, bet jį žaisti gali ir du, ir 7-8 žmonės, tiesiog skiriasi dalijamų kortelių skaičius. Žaidimo trukmė – apie 30 minučių.
Tai, kaip vadinu, „nepiktas“ žaidimas, nėra aršios konkurencijos, tad žaidžiasi su gera nuotaika.
Du mini televizijos žaidimo versijas „Auksinis protas. Startas“ išleidę, Arūnas Valinskas ir Andrius Tapinas, dabar šturmuoj visų protus solidžiu stalo žaidimu. Tai to paties trivia tipo žaidimai, kaip ir televizijos laidoje – žaidėjams užduodami klausimai į kuriuos reikia atsakyti.
Klausimų šiame žaidime yra net 1300 ir jie skirtingo lygio:
I ture reikia pasirinkti atsakymą trijų variantų;
II ture klausimai sudėtingesni ir atsakymą reikia pasirinkti iš keturių variantų;
III ture tereikia pasakyti – tiesa ar melas. Na, pavyzdžiui, iš kurios kalbos kilęs žodis – graikų ar lotynų; tai rašytojo pavardė ar pseudonimas;
IV turas – jau yra finalas ir jo kortelėse užrašyti po dešimt klausimų į kuriuos reikia žinoti atsakymą;
Papildomai žaidėjai ras interaktyvias korteles – nuskanavus QR kodą iš telefono ekrano prabils pats A.Valinskas arba A.Tapinas, kurie ir užduos klausimą;
Na ir žinoma, kaip be žodžių grandinėlių – jos mūsų kompanijoje pačios mėgstamiausios ir čia rasite net 30 užduočių pačioje taisyklių knygelėje, kaip pakeičiant vieną raidę keisti žodį.
Šįkart žaidimas papildytas žaidimo lenta ir skirtas 2-6 žaidėjams. Pradėti reikėtų susiskirsčius į dvi V ir T komandas. Po pirmojo turo laimėtojų komanda persiskirsto vėl į dvi komandas. Į trečią turą patenka trys daugiausiai taškų surinkę žaidėjai, kol galų gale lieka du, kurie varžosi finale. Jei finale po dešimties klausimų rezultatas lygus – žaidėjai sprendžia žodžių grandinėlės užduotis.
SVARBU: žaidimą galima (o vėliau, pažaidus kelis kartus, sakyčiau, net būtina) papildyti „Auksinis protas. Startas“ nr. 1 ir nr.2 turų kortelėmis, kurios yra tokio paties dizaino.
Jau esu rašiusi anksčiau – nors žaidimą siūloma žaisti visai šeimai, jį verta labiau žaisti su paaugintais paaugliais ar seneliais, o ne su pradinukais, nes klausimai tikrai yra sudėtingesnio lygio. Kaip ir visuomet, tokio tipo žaidimai, suteiks labai daug žinių. Taip, galbūt į daug klausimų neturėsite atsakymų, bet tam ir yra atsakymų lentelės, kad juos sužinotumėte, įsimintumėte, panaudotumėte realiame gyvenime. Neabejoju, kad kils daug diskusijų, o besitikslinant atsakymą nukeliausite į dar platesnes temas. Toks šio žaidimo tikslas ir yra!
Kas vyksta žmogaus sieloje, kai jo kūnui įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendį paskelbia nelaimingas atsitikimas? Galimybę tai sužinoti pirmajame savo romane „Apnėja“ suteikia muzikos atlikėjas, prodiuseris ir rašytojas Lorenzo Amurri.
L. Amurri 1971 m. gimė Romoje, grojo ir bendradarbiavo su įvairiais menininkais, vėliau pasuko į literatūrą. „Apnėja“ – pirmasis rašytojo romanas, už kurį 2015 m. jis gavo Europos Sąjungos literatūros premiją. 2014 m. pasirodė antroji L. Amurri knyga „Kodėl jums nenuvežus jo į Lurdą“. Rašytojas mirė 2016 m.
Tikra, liūdna ir dramatiška istorija. Slidinėjant į stulpą dūžta ne tik Lorenco stuburas, bet ir jo svajonės. Skaityti nėra lengva, nes beveik neįmanoma patikėti, kad atviros Lorenco sielos žaizdos kada nors užsitrauks. Kita vertus, sveikiesiems romanas padeda įvertinti paprastus dalykus – pasivaikščiojimą pajūriu, žaidimą kamuoliu, važiavimą dviračiu, skambinimą gitara… Lorencas nieko panašaus nebepatirs. Nes kūnas jam tapo kalėjimu, iš kurio išeiti į laisvę vilties nėra. Nepaisant baisios nelaimės, nepalieka mintis, kad Lorenco gyvenimas netapo vien juodas – jo neišduoda mylima mergina. Meilė romane neįtikėtinai stipri ir šviesi, guodžianti ir teikianti vilties.
Laisvė mąstyti – tai laisvė judėti.
Tai autobiografinis romanas, tad jo autentiškumas tik dar stipriau sukrečia. Jaunas stiprus, gyvenimu besimėgaujantis vyras patiria traumą ir nebevaldo nei kojų, nei rankų, tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Greta įprastų gyvenimo džiaugsmų praradimo ypač skaudžiai skamba privatumo pažeidžiamumas. Apnuogintas žmogaus kūnas apnuogina ir sielą, o tai ištverti nepalyginamai sunkiau. Tik įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei duše ir tualete nuolat būtumėt stebimi pašalinių… L. Amurri romane nevengia ir tokių jautrių, tačiau be galo svarbių temų kaip neįgaliojo seksas ar netekus vilties pasveikti mintys apie savižudybę ar net bandymai nusižudyti.
„Į sniegą it į minkštą vatą paniręs veidas, neįmanoma kvėpuoti. Apnėjos svaigulys. Vos prieš akimirką Lorencas slidinėjo su sužadėtine Johana. Regis, dar viena nerūpestinga akimirka, bet ji negrįžtamai nugrimzta praeitin – vien tolimas prisiminimas. Tada į ligoninę gabenantis sraigtasparnis, farmakologinė koma ir devynių valandų trukmės stuburo operacija. Žemiau krūtinės kūnas visiškai praranda jautrumą ir mobilumą“. Taip prasideda romanas ir, rodos, baigiasi Lorenco gyvenimas. Nes ar galima gyvenimu vadinti laiką, kuris bėga intensyviosiosios terapijos skyriaus palatoje, vėliau mėnesių mėnesius Ciuricho reabilitacijos klinikoje, o bandymai grįžti į pasaulį atrodo neįtikėtinai sunkūs, nes viskas tapo nepasiekiama…
L. Amurri drąsiai ir atvirai pasakoja apie savo grįžimą į gyvenimą. Troškimą matyti, liesti, jausti. Vėl iki išnaktų vakaroti su bičiuliais, būti su mylima moterimi ir atsikariauti laisvę, kuri iš jo buvo atimta. Kiekvienas žingsnis – lyg lėtas kilimas į paviršių, vadavimasis iš gilios apnėjos – kvėpavimo sustojimo – bandant susigrąžinti tobulą ir nenutrūkstamą kvėpavimą.
Todėl „Apnėją“ tikra verta perskaityti ir neįgaliam žmogui, ir šalia jo būnantiems artimiesiems bei bičiuliams. Nes fizinis skausmas nė iš tolo neprilygsta psichologiniams neįgaliųjų išgyvenimams. Juos L. Amurri perteikia įtikinamai ne tik dėl patyrimų autentiškumo, bet tikriausiai ir dėl tėvo, kurio netekęs labai ilgisi, perduoto rašytojo talento.
Romanas ir labai kinematografinis – skaitant prieš akis aiškiai iškyla ne tik Lorencas ir jo artimiausi žmonės, bet ir ligoninės, reabilitacijos centro, namų aplinka, Romos gyventojai ir kavinės…
Romano pabaigoje spausdinamas ir L. Amurri apsakymas „Mama antis“ – atsisveikinimo dovana vienai reabilitacijos centro Ciuriche darbuotojai.
Kas yra trivia tipo žaidimai? Kuomet žaidėjams užduodami klausimai apie įdomybes, mažiau žinomus faktus. Dažniausiai tokio tipo žaidimai rodomi televizijos ekranuose, bet jie taip išpopuliarėjo, kad žmonės irgi panorėjo žaisti juos namuose. Anglų kalba trivia išleistų žaidimų yra tūkstančiai. Lietuviški – dar tik kelios dešimtys. Žinoma, daugelis jų sukurti remiantis populiariomis laidomis „Auksinis protas“, „Tūkstantmečio vaikai“ „Kas ir kodėl?“.
Trivia yra labai universalus žaidimas – svarbu, rasti tokį, kuris nebūtų nei per lengvas, nei per sunkus ir vakaras su kompanija jau nusimato smagus. Vienintelė blogybė, kad kaip taisyklė, kad vaikiški trivia stalo žaidimai vis dėl skirti tik vaikams, nes suaugusiems klausimai būna per lengvi, o suaugusiems skirtų vaikai nekremta. Tad tai vieni iš nedaugelio stalo žaidimų, kuriuos mes žaidžiame atskirai su vaikais, bet šie dažnai palaiko kompaniją tiesiog norėdami sužinoti įdomių faktų.
Būtent tai, jog žaidžiant sužinai kažką naujo, įdomaus ir netikėto visuomet masina sužaisti.
Pastaraisiais mėnesiais su įvairiomis kompanijomis išbandėme tris ir dalinuosi savo įspūdžiais.
IQ RINGAS
leidykla „Debesų ganyklos“
Rankose trečiasis šio žaidimo leidimas su naujais 270 klausimais. Visos trys šio žaidimo versijos gali būti žaidžiamos kartu arba atskirai. Šiame žaidime yra 110 klausimų kortelių, kuriose surašyti trys klausimai pagal sunkumą – 1, 2 ir 3 taškų vertės. Žaidėjas pats gali pasirinkti, kokio sunkumo klausimą nori atsakyti iš ištrauktos kortelės dar prieš jį pasakant.
Smagu tai, kad yra papildomos 14 laukų kortelių, kurias išdėlioji lyg tikrame žaidime esančias plyteles – užlipęs ant kai kurių netenki vieno taško ir grįžti atgal, o įžengęs į ugnies zoną už neatsakytus klausimus ne tik, kad negauni taškų, bet ir grįžti atgal.
Smagumo prideda ir netikėtumo kortelės, kuomet reikia ne atsakyti į klausimą, bet ką nors išvardinti. Dažniausiai, tai paprasti dalykai – žodžiai iš tam tikros raidės ar kokios nors gyvūnų, daiktų rūšies vardijimas. Dar viena kortelių rūšios „Be galo“, kuomet reikia pasakyti du atsakymus, kurie skiriasi tik galūne.
Pastabesni pamatys, kad ant klausimų kortelės viršaus užrašytos temos, kurios šiek tiek pasufleruoja atsakymą.
Prisipažinsiu, žaidėme šį žaidimą suaugusių kompanijoje ir tikrai nebuvo lengva! Pavyzdžiui:
„Šis Jurgis neprašovė pasirašydamas Lietuvs Nepriklausomybės Aktą. Kas jis?“
„Kiek taškų FIBA krepštinio rungtynėse reiškia simbolinę ribą, kurią 1 tašku viršijo Lietuvos rinktinė, 2019 m. žaisdama su Senegalo rinktine?“
„Viena tauraisiais metalais prekiaujanti Šveicarijos įmonė auksą parduoda plytelėmis primenančiomis… Ką?“
Verdiktas: žaidimas tikrai smagus, rekomenduoju vyresniems vaikams nuo 7 klasės ir tikrai puikiai tinka suaugusiems, kurie nepraleidžia laisvalaikio spręsdami kryžiažodžius ar stebėdami televizines trivia laidas.
Dar vienas mėgstamas mūsų šeimos trivia žaidimas yra pagal populiarią televizijos laidą. Jame yra net 500 klausimų ir smagiausia tame, kad jie, kaip ir žaidime yra labai įvairūs. Vienoje dėžutėje, sakyčiau, keturi žaidimai.
I turas – žaidėjai turi pasirinkti vieną iš keturių atsakymų
II turas – žaidėjai turi atsakyti TAIP arba NE – tam net yra specialios kortelės, kurias tiesiog reikia parodyti.
III turas – žaidėjams pateikiama dešimt klausimų be atsakymų variantų ir už kiekvieną teisingą atsakymą duodama po vieną tašką. Galima žaisti su laiku arba be. Galima visus dešimt klausimų užduoti vienam žaidėjui, galima klausinėti ratuku.
IV turas arba „Išlikimo kovos“ – žodžių grandinėlės, kurias pas mus visi ypatingai mėgsta. Net gaila, kad jų tiek nedaug ir jos pakankamai lengvos.
V turas arba „Smūgio kortelės“ su QR kodu, kurį nuskaičius telefonų ekranuose išgirsite klausimą!
Šiame žaidime kai kurie klausimai tikrai labai sudėtingi, bet kai kurie – įkandami. Prie TAIP/NE atsakymų rasite ir trumpą paaiškinimą.
Verdiktas: Mėgstamiausias mūsų trivia tipo žaidimas, nes labai įvairus. Tiesa, nors taisyklėse rekomenduoja, kaip žaisti, kad visi atsakinėtų į klausimus, pas mus dažniausiai vienas tampa vedėju ir skaito klausimus.
Parduotuvių ir knygynų lentynas pasiekė jau antras šio populiaraus televizijos žaidimo papildymas. 200 klausimų šimte kortelių, kuriuos užduoda V. (Arūras Valinskas) ir T. (Andrius Tapinas). Vienoje kortelė yra abiejų vedėjų klausimai ta pačia tema. Pirmos penkiasdešimt kortelių turi tris atsakymų variantus. Antrame turi yra dar tiek pat kortelių jau su keturiais atsakymų variantais. Na, o desertui laukia dešimt interaktyvių kortelių su QR kodu, kuriose tam tikras užduotis lieps atlikti patys laidos vedėjai.
Žaisti galima įvairiai – ir komandomis, ir individualiai ir net vienam žaidėjui. Pirmame ture už atsakymus duodamas vienas taškas, antrame – du.
Klausimai daug sunkesni nei anksčiau minėtuose žaidimuose ir tikrai reikės nemažai žinių norint į juos atsakyti.
Verdiktas: Šis žaidimas skirtas patyrusiems žaidėjams, vaikams jis tikrai neįveikiamas, o suaugusiems irgi ne visiems. Jei norisi kažko rimtesnio – šis žaidimas kaip tik jums. Vienintelis šiek tiek nervinęs dalykas tai, kad atsakymai knygelėje surašyti nepatogiai – V. viena kryptimi, o norint perskaityti T. reikia apversti instrukciją ir vėl ieškot atsakymo skaičiaus. Prisipažinsiu, šį žaidimą žaidėme mažiausiai, bet ne dėl to, kad jis neįdomus ar blogas, bet tiesiog mes jam per žiopli 🙂
Kaskart pamačiusi postą socialinėję erdvėje „oi, pasirodo, Lietuvoje yra tokių ypatingų vietų“, „nereikia turkijų, kai turim lietuvišką pajūrį“, „nesitikėjau, kad Lietuvoje taip gražu“ atsidūstu iš pasitenkinimo. Nors labai „neskaniai“ skamba, bet – ačiū, karantinui, kuris uždarė sienas ir privertė žmones pakeliauti po savo šalį. Pagaliau!
Tiesa, ne visiems taip paprasta atrasti tą įstabiąją Lietuvą – naršyti, dėlioti, planuoti mėgsta ne kiekvienas, todėl labai džiaugiuosi, kad leidykla „Terra Publica“ padovanojo šviežut šviežutėlį gidą šiai vasarai „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“. Tai trečiasis knygos leidimas atnaujintas pagal paskutinius duomenis.
Jame smulkiausiai išnarstyti 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų ir 6 rezervatai. Projekto partneris – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Pirmuosiuose puslapiuose – smulkus Lietuvos žemėlapis, kuris padės susigaudyti kur koks parkas ar rezervatas. Vienas iš knygos autorių, Vytautas Kandrotas labai taikliai pastebi: „Juose lankytis saugu ir nebrangu: daugelį gamtoje esančių objektų galima apžiūrėti bet kuriuo metu, nebūtina eiti į patalpas, nėra didelių žmonių srautų, nereikia ilgai ruoštis ar pirkti specialios aprangos.“
Kiekvienas parkas ar rezervatas aptartas atskirai – pirmiausia, trumpas jo pristatymas, o šalia labai detalus žemėlapis su sunumeruotas lankytinais objektais. Kituose puslapiuose šie objektai aprašomi plačiau. Šiame vadove nėra tiksliai sudėliotos maršrutų trajektorijos – pvz, pirmas ir antras toje teritorijoje esantis objektas gali būti visai nepakeliui. Keliautojai patys gali nuspręsti ir susidėlioti, kaip jiems yra patogiau.
Prie kiekvieno objekto rasite tikslias koordinates, kurios neleis pasiklysti. Ir, žinoma, daug daug spalvotų nuotraukų, kurios puikiai reprezentuoja lankytinus objektus. Kai kurie išskirti pažintiniai takai iliustruoti nedideliais žemėlapiais, kurie neleis pasiklysti.
Žinoma, čia daugybė žinomų objektų, bet tikrai rasite ir netikėtų, mažai girdėtų vietų. Pavyzdžiui, kiek iš jūsų būdami pajūryje aplankėte paukščių stebuklą prie Plazes (Plocio) ežero? Ar senosios Nemirsetos laivų gelbėjimo stotį?
Lietuvoje daugybė neįtikėtinų objektų. Pavyzdžiui, ar esate matę akmenį su Dievo pėdomis? Užlipę į Indiją (t.y. Indijos piliakalnį)? Ilsėjotės milžiniškų medžių paunksnėjėje Liepų pavėsinė? Žinote, kas yra sufozinis cirkas? Visi šie gamtos stebuklai aprašyti „Ypatinga Lietuva“, o jums teliks juos surasti ir pasimėgauti.
Knyga – kietais viršeliais, storais lakuotais puslapiais, labai maloni ir solidi, todėl tai gali būti ir puiki dovana.
Dažnai girdžiu, kad vis daugiau šeimų atranda bibliotekas. Galima sakyti, kad bibliotekos Lietuvoje išgyvena renesansą, organizuoja renginius, dirbtuvėles, susitikimus. O jei jūsų mažylis rauko nosį, nežino kas joje vyksta, pats geriausias būdas supažindinti jį – pradėti nuo knygos „Piplioteka??? Lapė bibliotekoje”.
„Debesų ganyklos” išleista autoriaus Lorenz Pauli ir iliustratorės Kathrin Scharer nupiešta didelė, kietu viršeliu knyga jau tapo bestseleriu net 18-oje šalių. 2012 metais „Piplioteka??? Lapė bibliotekoje“ Leipcigo knygų mugėje pelnė „Leipzig reading compass“ apdovanojimą, kuris skiriamas už geriausią tų metų knygą, skatinančią skaityti, džiaugtis skaitymo malonumu.Ir nenuostabu kodėl – istorija graži, su lašeliu humoro, patraukliai nupiešta.
Kadangi lapės nuotykiai bibliotekoje vyksta naktį (o kas ją leistų dienos metu?!), tad ir spalvos pakankamai tamsios, net truputį niūrios, bet kadangi teksto tikrai nedaug, labai iškalbingos. Lapės charakteris vaikams bus atpažįstamas – ir sukta plėšikė, ir protinga strategė. Pelytė šįkart tampa jos gide bibliotekoje, paaiškina, kas kaip. Juokingiausias personažas šioje knygoje yra višta, netyčia papuolusi lapei į nasrus ir mainais už gyvybę mokanti lapę skaityti.
Trumpos istorijos su malonumu klausėsi ir penkiametė, ir beveik aštuonmetė (klausė ir vienuolikmetė, bet net kankinama neprisipažins…). Tai iš tų pasakų prieš miegą, kuri trumpa, smagiai skaitosi, vėliau galima aptarti ir suplanuoti, o ką jūsų vaikas norėtų nuveikti bibliotekoje, ką jis skaitytų, kas jam būtų įdomiausia?
Mamos žino, kad apsilankymas pas gydytoją, net ir profilaktiniui patikrinimui kartais tampa tikru iššūkiu. Dar daugiau bėdų, jei vaikas serga, jau spėjate, kad teks daryti kraujo ar net kitus tyrimus… Pasakyti apie juos iš anksto ar geriau nutylėti? Prisipažinti, kad iš tiesų skaudės, ar tegu vaikas pajunta, kai jau bus faktas? O ką daryti, jei teks ir atsigulti į ligoninę gydymui ar platesniems tyrimams?
Į šiuos visus klausimus atsako nauja leidyklos „Debesų ganyklos” knyga „Kaip nugalėti drakonligę”. Prichologės Rugilės Kazlauskienės ir dailės terapeuto Vytauto Tautkevičiaus sukurta knyga ne tik graži, juokinga, smagiai skaitosi, bet ir naudinga – kiekvienas žodis čia pasvertas, smulkiausia detalė apgalvota.
Istorija paprasta, kaip dukart du – drakoniukas Jonas suserga ir tenka keliauti į ligoninę, kurioje jam taikomos įvairios procedūros. Vaikai sužinos, kas yra lašinė, kaip statomas kateteris ir net ką vaikai (ar drakoniukai) veikia ligoninėse laisvu laiku. Iliustracijos labai aiškios, detalios, neperkrautos ir suprantamos.
Nereikia laukti ligų ar apsilankymų pas gydytoją ir tuomet skaityti šią knygą. Geriau pasiruoškite iš anksto, aptarkite, pasižiūrėkite ir kaip visuomet sakau, nepamirškite ne tik skaityti, bet ir klausti: „Kas būtų, jei tu būtum drakoniukas Jonas?”, „Kaip tu reaguotum jeigu tau taip darytų?”, „O kas jeigu…” Šis knygų skaitymo būdas įtraukiant vaikus į apmąstymus yra pats naudingiausias, nei tik sausai perskaityti informaciją.
Dviejų berniukų mamos Gintarės atsiliepimas:
„Smagi, žaisminga knygelė apie gydymo įstaigų ir nežinomybės baimę. Vaikams patiko linksmas ir draugiškas personažas drakoniukas Jonas, pučiantis burbulus, jo sutikti draugai, gražios bei spalvotos iliustracijos.
Man, kaip mamai, knyga taip pat suteikė patarimų kaip paprastai, suprantamai bei padrąsinančiai paaiškinti, apie tai kokia procedūra bus atliekama ir kam ji reikalinga. Nereikia vaikui meluoti, kad imant kraują jam visai neskaudės, tiesiog sulyginus tai su uodo įgėlimu, kai būna nemalonu vos akimirką, procedūra nebeatrodo tokia bauginanti. Jei viskas aplinkui nauja, nepažinta ir baugu, tereikia įsivaizduoti jaukią ir mielą vietelę, kurioje tau gera būti.
Tikiuosi ligoninėje greitai lankytis neteks, bet kai kuriais pamokymais iš knygelės tikrai pasinaudosiu . Galų gale, juk įveikęs ligą ir visas su ja susijusias baimes, gali pasijusti tikru didvyriu!”
Psichologai yra pastebėję, kad vaikai dažnai baiminasi gydytojų, skiepų, ligų, sužeidimų, ligoninių. Drakoniuko Jono istorija padės tą baimę suprasti ir pateiks paprastus atsakymus į vaikų klausimus. O kai supranti, kas ir kodėl, juk ir baimė po truputį traukiasi, ar ne?
Kviečiame į knygos „Kaip nugalėti drakonligę“ pristatymą – diskusiją apie vaikus, drakonliges ir ligoninių įdomybes.
Diskusijoje dalyvaus:
💬 knygos autorė, psichologė Rugilė Kazlauskienė
💬 knygos dailininkas Vytautas Tautkevičius
💬 LR sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga
💬 Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius dr. Rimantas Kėvalas
Jūsų laukia interaktyvios veiklos, kurias pristatys VšĮ „D&DM” ir VSSD (Visuomenės sveikatos studentų draugija).
📷 Renginio metu bus galima įsigyti knygą vaikams „Kaip nugalėti drakonligę“ ir gauti autorės R. Kazlauskienės, dailininko V. Tautkevičiaus parašus bei nusifotografuoti su diskusijos svečiais.
📖 Knygoje „Kaip nugalėti drakonligę“ aprašoma visiems vaikus auginantiems pažįstama situacija: mažylis susirgo. Reikia vykti į ligoninę. Bėda, kad ligoniukas labai bijo. Knygelėje paaiškinama, kas yra ligoninė ir kodėl reikia ten važiuoti, kaip vyksta tyrimai ir ką veikia gydytojai bei slaugės. Istorija apie drakoniuką mažyliams padės suprasti, jog jų jaučiama baimė – normali reakcija į nepažįstamus dalykus.
🏠 Vieta: Jonavos raj. Užusalių mokykla – daugiafunkcinis centras (Užusalių kultūros centras), Taikos g. 30, Užusaliai
🕒 Laikas: 2019 m. lapkričio 9 d. (šeštadienis), 15.00 val.
Keliautojas Vytautas Kandrotas atvyksta į Kauną, Vilnių ir Palangą, kur prabils kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“ balsu.
Praleiskite likusią vasaros dalį turiningai – keliaukite po Lietuvą su šeima! Neseniai iš kelionės po Europą grįžęs Vytautas Kandrotas pasidalins įspūdžiais ir patvirtins, kad net tik Europoje, bet ir Lietuvoje galima atrasti nuostabių vietų ir lankytinų objektų.
Jūsų laukia diskusija apie keliones Lietuvoje ir maršrutų iš kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“ pristatymas. Ką (ne)atrasto pamatyti Kaune, Vilniuje ar Palangoje? Kokios vietos yra draugiškos šeimoms su mažamečiais vaikais? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – diskusijoje su Vytautu Kandrotu.
Vytautas Kandrotas – leidėjas, fotografas, keliautojas, pažintinių knygų sudarytojas ir autorius, kelionių po Lietuvą ekspertas. Daug važinėja po šalį tikrindamas turizmo maršrutus, fotografuodamas lankytinas vietas ir paveldo objektus. Profesionalaus fotografo karjerą pradėjo 2004 m.
Renginiai vyks:
Rugpjūčio 3 d. 13 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos paplūdimio bibliotekoje Lampėdžiuose, Raudondvario pl. 161B (esant prastoms oro sąlygoms, renginys vyks Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinyje, Baltų pr. 81).
Rugpjūčio 8 d. 18 val. „Vilnius skaito“ skaitykloje (Lukiškių aikštėje).
Rugpjūčio 10 d. 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje, Vytauto g. 72.
