Dažnai girdžiu, kad vis daugiau šeimų atranda bibliotekas. Galima sakyti, kad bibliotekos Lietuvoje išgyvena renesansą, organizuoja renginius, dirbtuvėles, susitikimus. O jei jūsų mažylis rauko nosį, nežino kas joje vyksta, pats geriausias būdas supažindinti jį – pradėti nuo knygos „Piplioteka??? Lapė bibliotekoje”.
„Debesų ganyklos” išleista autoriaus Lorenz Pauli ir iliustratorės Kathrin Scharer nupiešta didelė, kietu viršeliu knyga jau tapo bestseleriu net 18-oje šalių. 2012 metais „Piplioteka??? Lapė bibliotekoje“ Leipcigo knygų mugėje pelnė „Leipzig reading compass“ apdovanojimą, kuris skiriamas už geriausią tų metų knygą, skatinančią skaityti, džiaugtis skaitymo malonumu.Ir nenuostabu kodėl – istorija graži, su lašeliu humoro, patraukliai nupiešta.
Kadangi lapės nuotykiai bibliotekoje vyksta naktį (o kas ją leistų dienos metu?!), tad ir spalvos pakankamai tamsios, net truputį niūrios, bet kadangi teksto tikrai nedaug, labai iškalbingos. Lapės charakteris vaikams bus atpažįstamas – ir sukta plėšikė, ir protinga strategė. Pelytė šįkart tampa jos gide bibliotekoje, paaiškina, kas kaip. Juokingiausias personažas šioje knygoje yra višta, netyčia papuolusi lapei į nasrus ir mainais už gyvybę mokanti lapę skaityti.
Trumpos istorijos su malonumu klausėsi ir penkiametė, ir beveik aštuonmetė (klausė ir vienuolikmetė, bet net kankinama neprisipažins…). Tai iš tų pasakų prieš miegą, kuri trumpa, smagiai skaitosi, vėliau galima aptarti ir suplanuoti, o ką jūsų vaikas norėtų nuveikti bibliotekoje, ką jis skaitytų, kas jam būtų įdomiausia?
Mamos žino, kad apsilankymas pas gydytoją, net ir profilaktiniui patikrinimui kartais tampa tikru iššūkiu. Dar daugiau bėdų, jei vaikas serga, jau spėjate, kad teks daryti kraujo ar net kitus tyrimus… Pasakyti apie juos iš anksto ar geriau nutylėti? Prisipažinti, kad iš tiesų skaudės, ar tegu vaikas pajunta, kai jau bus faktas? O ką daryti, jei teks ir atsigulti į ligoninę gydymui ar platesniems tyrimams?
Į šiuos visus klausimus atsako nauja leidyklos „Debesų ganyklos” knyga „Kaip nugalėti drakonligę”. Prichologės Rugilės Kazlauskienės ir dailės terapeuto Vytauto Tautkevičiaus sukurta knyga ne tik graži, juokinga, smagiai skaitosi, bet ir naudinga – kiekvienas žodis čia pasvertas, smulkiausia detalė apgalvota.
Istorija paprasta, kaip dukart du – drakoniukas Jonas suserga ir tenka keliauti į ligoninę, kurioje jam taikomos įvairios procedūros. Vaikai sužinos, kas yra lašinė, kaip statomas kateteris ir net ką vaikai (ar drakoniukai) veikia ligoninėse laisvu laiku. Iliustracijos labai aiškios, detalios, neperkrautos ir suprantamos.
Nereikia laukti ligų ar apsilankymų pas gydytoją ir tuomet skaityti šią knygą. Geriau pasiruoškite iš anksto, aptarkite, pasižiūrėkite ir kaip visuomet sakau, nepamirškite ne tik skaityti, bet ir klausti: „Kas būtų, jei tu būtum drakoniukas Jonas?”, „Kaip tu reaguotum jeigu tau taip darytų?”, „O kas jeigu…” Šis knygų skaitymo būdas įtraukiant vaikus į apmąstymus yra pats naudingiausias, nei tik sausai perskaityti informaciją.
Dviejų berniukų mamos Gintarės atsiliepimas:
„Smagi, žaisminga knygelė apie gydymo įstaigų ir nežinomybės baimę. Vaikams patiko linksmas ir draugiškas personažas drakoniukas Jonas, pučiantis burbulus, jo sutikti draugai, gražios bei spalvotos iliustracijos.
Man, kaip mamai, knyga taip pat suteikė patarimų kaip paprastai, suprantamai bei padrąsinančiai paaiškinti, apie tai kokia procedūra bus atliekama ir kam ji reikalinga. Nereikia vaikui meluoti, kad imant kraują jam visai neskaudės, tiesiog sulyginus tai su uodo įgėlimu, kai būna nemalonu vos akimirką, procedūra nebeatrodo tokia bauginanti. Jei viskas aplinkui nauja, nepažinta ir baugu, tereikia įsivaizduoti jaukią ir mielą vietelę, kurioje tau gera būti.
Tikiuosi ligoninėje greitai lankytis neteks, bet kai kuriais pamokymais iš knygelės tikrai pasinaudosiu . Galų gale, juk įveikęs ligą ir visas su ja susijusias baimes, gali pasijusti tikru didvyriu!”
Psichologai yra pastebėję, kad vaikai dažnai baiminasi gydytojų, skiepų, ligų, sužeidimų, ligoninių. Drakoniuko Jono istorija padės tą baimę suprasti ir pateiks paprastus atsakymus į vaikų klausimus. O kai supranti, kas ir kodėl, juk ir baimė po truputį traukiasi, ar ne?
Kviečiame į knygos „Kaip nugalėti drakonligę“ pristatymą – diskusiją apie vaikus, drakonliges ir ligoninių įdomybes.
Diskusijoje dalyvaus:
💬 knygos autorė, psichologė Rugilė Kazlauskienė
💬 knygos dailininkas Vytautas Tautkevičius
💬 LR sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga
💬 Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius dr. Rimantas Kėvalas
Jūsų laukia interaktyvios veiklos, kurias pristatys VšĮ „D&DM” ir VSSD (Visuomenės sveikatos studentų draugija).
📷 Renginio metu bus galima įsigyti knygą vaikams „Kaip nugalėti drakonligę“ ir gauti autorės R. Kazlauskienės, dailininko V. Tautkevičiaus parašus bei nusifotografuoti su diskusijos svečiais.
📖 Knygoje „Kaip nugalėti drakonligę“ aprašoma visiems vaikus auginantiems pažįstama situacija: mažylis susirgo. Reikia vykti į ligoninę. Bėda, kad ligoniukas labai bijo. Knygelėje paaiškinama, kas yra ligoninė ir kodėl reikia ten važiuoti, kaip vyksta tyrimai ir ką veikia gydytojai bei slaugės. Istorija apie drakoniuką mažyliams padės suprasti, jog jų jaučiama baimė – normali reakcija į nepažįstamus dalykus.
🏠 Vieta: Jonavos raj. Užusalių mokykla – daugiafunkcinis centras (Užusalių kultūros centras), Taikos g. 30, Užusaliai
🕒 Laikas: 2019 m. lapkričio 9 d. (šeštadienis), 15.00 val.
Keliautojas Vytautas Kandrotas atvyksta į Kauną, Vilnių ir Palangą, kur prabils kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“ balsu.
Praleiskite likusią vasaros dalį turiningai – keliaukite po Lietuvą su šeima! Neseniai iš kelionės po Europą grįžęs Vytautas Kandrotas pasidalins įspūdžiais ir patvirtins, kad net tik Europoje, bet ir Lietuvoje galima atrasti nuostabių vietų ir lankytinų objektų.
Jūsų laukia diskusija apie keliones Lietuvoje ir maršrutų iš kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“ pristatymas. Ką (ne)atrasto pamatyti Kaune, Vilniuje ar Palangoje? Kokios vietos yra draugiškos šeimoms su mažamečiais vaikais? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – diskusijoje su Vytautu Kandrotu.
Vytautas Kandrotas – leidėjas, fotografas, keliautojas, pažintinių knygų sudarytojas ir autorius, kelionių po Lietuvą ekspertas. Daug važinėja po šalį tikrindamas turizmo maršrutus, fotografuodamas lankytinas vietas ir paveldo objektus. Profesionalaus fotografo karjerą pradėjo 2004 m.
Renginiai vyks:
Rugpjūčio 3 d. 13 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos paplūdimio bibliotekoje Lampėdžiuose, Raudondvario pl. 161B (esant prastoms oro sąlygoms, renginys vyks Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinyje, Baltų pr. 81).
Rugpjūčio 8 d. 18 val. „Vilnius skaito“ skaitykloje (Lukiškių aikštėje).
Rugpjūčio 10 d. 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje, Vytauto g. 72.
Maršrutas iš kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“, kuriame galite rasti 25 suaugusiems ir vaikams pritaikytus turus automobiliu, pėsčiomis ar dviračiais po gražiausias Lietuvos vietas. Knygą galite įsigyti knygynuose arba http://www.terrapublica.lt/produktas/po-lietuva-su-seima-2019/
Kuršių nerija yra viena įstabiausių Lietuvos vietų – retas lietuvis nėra girdėjęs apie unikalias auksines vėjo pustomas kopas, Kuršių nerijos kraštovaizdžius, jaukias gyvenvietes ir senąsias žvejų sodybas. Išskirtine augalija ir gyvūnija, kultūros ir architektūros paveldu garsėjanti vieta pasižymi savita, nuostabiai jaukia ir ramia atmosfera, traukiančia keliautojus iš viso pasaulio. Kuršių nerija – 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio smėlio kopų pusiasalis, išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys, – įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tad keliaukime į šį nepaprasto grožio kampelį, skalaujamą Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenų.
Iš Klaipėdos Naujojoje perkėloje keltu persikelkime į Smiltynę – kelionę pradėsime prie Lietuvos jūrų muziejaus (1). Po rekonstrukcijos atidarytas muziejus gali pasigirti įspūdingomis ekspozicijomis, nepamirštamų įspūdžių paliks 18 m ilgio skaidrus povandeninis tunelis akvariume. Iš muziejaus keliaukime į delfinariumą. Bus tikrai įdomu išvysti čia rengiamus delfinų pasirodymus, užsiėmimus su šiais protingais ir draugiškais gyvūnais! Iš Smiltynės keliaukime tiesiai į Juodkrantę (2) – antrą pagal dydį Kuršių nerijos gyvenvietę. Pasistatę automobilį, eikime pasivaikščioti po nedidelį Juodkrantės centrą Kuršių marių pakrantėje. Nepamirškime aplankyti unikalios Juodkrantės vėtrungių galerijos (3). Šalia rasime aukštą ir medžiais apaugusią kopą, vadinamą Raganų kalnu (4). Pasivaikščiokime, pailsėkime, vaikams labai patiks ant kalno sustatytos medinės skulptūros – ant jų galima užsilipti, pasisupti, pažaisti. Ir visai nesvarbu, kad tai – velniūkščių ir raganaičių skulptūros, jos visai nebaisios! Toliau judėkime Naglių gamtinio rezervato link. Pakeliui, tik išvažiavę iš Juodkrantės, užsukime į kormoranų stebyklą. Pasiekę Naglių gamtinį rezervatą, išvysime vieną įspūdingiausių Kuršių nerijos vietų – Mirusias kopas (5). Jos taip pavadintos todėl, kad kadaise po savimi palaidojo (užpustė smėliu) net keletą gyvenviečių. Naglių kaimo gyventojai nuolat keldavosi iš vienos vietos į kitą, o galiausiai apleido šią vietovę. Išskirtinį rezervato kraštovaizdį galime išvysti tik žingsniuodami Naglių pažintiniu taku (ne taku rezervate vaikščioti draudžiama). Čia įrengti riboženkliai, pusė trasos driekiasi mediniu takeliu, kita – per vėjo pustomą smėlį. Tako pabaigoje atsiveria nuostabus vaizdas į Kuršių marias. Pasimėgavę nenusakomo grožio gamtos peizažais, vykime į didžiausią Kuršių nerijos gyvenvietę – Nidą (6). Pasistatę automobilį Nidos centre, pasigrožėkime Kuršių marių pakrante ir prieplauka, jachtų uostu. Ant marių kranto, pietinėje Nidos dalyje, rasime etnografinę Nidos žvejo sodybą (7). Kelionės pabaigoje laukia Kuršių nerijos gamtos stebuklas – Nidoje stūksanti Parnidžio kopa (8). Į ją vingiuoja pažintinis takas. Kopos viršuje iškilęs nuo audrų nukentėjęs ir atstatytas saulės laikrodis-kalendorius (9). Tai nuostabiausia vieta po įspūdžių kupinos dienos palydėti į Kuršių marias besileidžiančią saulę.
IŠSAMŪS LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAI:
Lietuvos jūrų muziejus-delfinariumas įsikūręs Smiltynėje, Kuršių nerijos pakraštyje. Čia išvysime daugybę akvariumuose plaukiojančių žuvų, įvairių Baltijos ir tolimesnių jūrų gyventojų, kriauklių, koralų kolekcijų. Specialiame pingvinams įrengtame pingvinariume išvysime šiuos didingus paukščius. Jau daug metų muziejuje gyvena ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai – įdomu bus juos pamatyti. Nepamirškime apžiūrėti muziejuje saugomų didelių senųjų laivų ekspozicijos. Atskira muziejaus dalis – delfinariumas, kur auginami ir dresiruojami delfinai. Jiems draugiją palaiko iš tolimosios Kalifornijos (Jungtinių Amerikos Valstijų) atkeliavę didžiuliai jūrų liūtai. Smagiausia pramoga lankytojams – šių jūrų gyvūnų pasirodymai.
Juodkrantė – jauki gamtos apsuptyje įsikūrusi gyvenvietė, istorinis-urbanistinis draustinis. Per kelis šimtmečius Juodkrantės planas išliko nepakitęs. Siaura Kuršių marių pakrantėje net 2 km besidriekianti vietovė yra taisyklingo linijinio plano gyvenvietė Lietuvoje. Juodkrantės apylinkėse žmonės gyveno nuo seniausių laikų – tai rodo akmens amžiaus radiniai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose 1429 m. paminėta vietovė iš pradžių kūrėsi kitoje vietoje, arčiau jūros (2,5 km nuo dabartinės gyvenvietės). Tokį Juodkrantės „judėjimą“ lėmė gamtos jėgos – vėjas pustė smėlį ir formavo kopas, taip versdamas vietinius gyventojus prisitaikyti prie tokių gamtos sąlygų. Juodkrantės gyvenvietės centre nuo XIX a. pabaigos išlikusi evangelikų liuteronų bažnyčia, yra žvejybos uostas, graži jachtų prieplauka. Nuo senų laikų ši vietovė garsėja ne tik kaip žvejų kaimelis, bet ir kaip poilsio oazė ramybės išsiilgusiems žmonėms. Čia gausu senųjų poilsinių vilų ir vasarnamių.
Vėtrungių galerijoje, įkurtoje vėtrungių entuziastų šeimynos, susipažinsime su pamario kraštui būdingų vėtrungių istorija. Patys galėsime įsigyti šių gražių meno kūrinėlių. Vėtrungės atsirado 1844 m., kai buvo įvesta nauja žvejybinių laivų ženklinimo sistema – stačiakampiai skardiniai skydai. Jie būdavo išmarginti keliomis spalvomis, papuošti raudonai balta vėliavėle. Vėtrungę sudaro viršūnė, priešvėjinė ir pavėjinė dalys. Labiausiai išpuošiama pavėjinė dalis, kurioje neretai atsispindėdavo ir gimtojo žvejų kaimo motyvai – bažnyčia, namai. Dviejų vienodų vėtrungių niekada nebūdavo – kiekviena jų unikalus dirbinys, lyg meno kūrinys. Paprastai jas žvejai padirbdindavo jūroje, kai tinklai būdavo užmesti ir reikėdavo laukti laimikio. Užsukime į Juodkrantės galeriją ir patys įsitikinkime vėtrungių grožiu.
Raganų kalnas – iš tiesų visai ne kalnas, o šimtametėmis pušimis ir krūmynais apaugusi kopa, iškilusi net 42 m. Kol kopa dar nebuvo apaugusi medžiais, nuo jos atsiverdavo nuostabi Kuršių nerijos panorama. Pasak legendos, kadaise ant kalno puotas keldavo raganos ir velniai, čia lankydavosi net pati vyriausioji ragana Ragė, todėl ši vieta ir buvo pavadinta Raganų kalnu. Ypatingą vietovės aurą pajutęs Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sumanė, jog drožybos meistrai galėtų sukurti senųjų pasakų ir legendų veikėjus ir šiomis skulptūromis papuošti kalną. Idėja pradėta įgyvendinti 1979 m., bėgant metams skulptūrų vis daugėjo ir galiausiai jų čia iškilo per 80. Šiandien Raganų kalnas gyvas lyg tais laikais, kai tikrosios raganos čia rengdavo savo sąskrydžius.
Mirusios kopos dar žinomos Pilkųjų kopų pavadinimu. 1675– 1854 m. čia buvo užpustyti net keturi žvejų kaimai, kurie dar ir dabar dunkso kažkur giliai po smėlio danga. Kad ir kaip žmonės stengėsi kovoti su vis pustomu ir slenkančiu smėliu, gamta juos nugalėjo ir privertė išsikelti į kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Per Mirusias kopas eidami Naglių gamtinio rezervato pažintiniu taku, pasieksime Agilos kopą (53 m aukščio).
Nida – didžiausia ir populiariausia Kuršių nerijos gyvenvietė. Nida, kaip ir Juodkrantė, ne visada buvo įsikūrusi toje vietoje, kurioje ją matome šiandien. Pirmą kartą paminėta dar 1366 m., Nidos gyvenvietė nuo dabartinės vietovės buvo nutolusi net 2 km. Tad Nida yra ne tik poilsiautojų taip mėgstamas kurortas, bet ir seną istoriją turinti gyvenvietė. Čia išvysime etnografinę žvejo sodybą, gintaro galeriją, evangelikų liuteronų bažnyčią (pastatytą 1888 m.), šalia šventovės – etnografines kapines, kurios ypatingos tuo, jog čia vietoj įprastinių antkapių dalį kapų žymėdavo mediniai krikštai. Krikštai būdingi tik Vakarų Lietuvai, tai vieni seniausių antkapinių paminklų šalyje.
Etnografinė žvejo sodyba pastatyta 1927 m. Joje galime pamatyti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Kuršių nerijos žvejų namų interjerą ir buitį. Ekspozicijoje panaudoti modernūs vizualiniai sprendimai, inovatyvios technologijos ir kūrybinės instaliacijos, kurios sudomins ir vaikus. Žvejo sodyboje eksponuojami autentiški daiktai, sukuriamas įspūdis tarsi name vis dar gyventų žvejo šeima.
Dėl savo įspūdingo dydžio (52 m virš jūros lygio) ir grožio Parnidžio kopa tapo viena mėgstamiausių Kuršių nerijos lankytojų vietų. Užkilus ant kopos atrodo, jog saulė kyla ir leidžiasi vandenyje. Dalis kopos yra apželdinta, o dalis natūraliai pustoma ir formuojama vėjo bei smėlio. Pietuose išvysime šešėliais išmargintas keliaujančias kopas, susiformavusias dėl žmogaus veiklos dar XVII–XVIII a. Natūralių pušynų kirtimas pažeidė natūralią gamtos pusiausvyrą, todėl slenkančios kopos užpustė visą gyvenvietę. Pažvelgę į šiaurę, pamatysime XIX a. pasodintą kalnapušių kilimą, kuris buvo skirtas keliaujančioms kopoms suvaldyti.
Saulės laikrodis-kalendorius ant Parnidžio kopos iškilo 1995 m. pavasarį ir buvo skirtas Nepriklausomybės atgavimui paminėti. Kalendorių sukūrė net keletas autorių: architektas Ričardas Krištapavičius, senosios astronomijos specialistas Libertas Klimka ir skulptorius Klaudijus Pūdymas. Statinio aukštis siekė net 12 m (2 m po žeme). Parnidžio kopa – vienintelė vieta Lietuvoje, idealiai tinkanti tokiam laikrodžiui, nes nuo čia atsiveria platus horizontas. 1999 m. uraganas Anatolijus nuniokojo saulės laikrodį, kurį laiką jis stovėjo apleistas ir apgriuvęs. 2011 m. atstatant šį paminklą, buvo sukurtos dar trys skulptūros, simbolizuojančios svarbius gamtos įvykius: žiemos saulėgrįžą, pavasario lygiadienį ir rudens lygiadienį.
Su šeima džiaugėmės naujuoju kelionių vadovu „Po Lietuvą su šeima“, kuriame yra net 25 maršrutai, todėl radę laisvą dieną, nusprendėme išbandyti vieną jų. Ilgesnės kelionės po šalį nusimato antroje vasaros pusėje, o dabar norėjau prasukti pro Kauną, kurį taip gerai pažįstu ir kuris vaikams vis dar toks pat svetimas.
Gaila, kad ištaikėme tik Joninių pirmadienį, kuomet nedirbo anei joks muziejus, o karštis svilino prilipdydamas mus prie šaligatvių, bet iš kitos pusės – pasivaikščiojimas buvo turiningas, o kadangi išėjome su šunimi, nebūtų mūsų kas kur nors ir įleidę…
Pirmiausia išsiaiškinau maršrutą ir lankytinas vietas. Pirmoje gido po Kauną dalyje rasite žemėlapį su tiksliais atstumais tarp objektų, trumpą objektų aprašymą, o vėliau – jau išplėstinį, su daugiau informacijos, pasiūlymais kur pavalgyti, nusifotografuoti ar pasidaryti pikniką.
Kaip ir rekomendavo knygoje, pradėjome nuo Kauno pilies.
Kauno pilis
Ten patogu pasistatyti automobilį netoliese Santakoje yra didžiulė žaidimų aikštelė, o įsiamžinti turistus kviečia milžiniškos KAUNAS raidės. Tiesa, iš praktiškos pusės, nusifotografuoti ant raidžių CUBA (kaip darėme Kuboje) buvo daug lengviau, nes yra kur vaikams įsitaisyti (dėkingos raidės C, U ir B). Štai KAUNAS turi tik U 😀 Juokauju, bet merginos vietas rinkosi tikrai ilgai.
Kauno pilies muziejuje esame buvę ir kol kas vizito pakartoti nenorėčiau https://www.seimosgidas.lt/kauno-pilis-kodel-ten-neiti/, bet tai mano asmeninė nuomonė ir tikrai siūlau patiems užsukti susidaryti savo įspūdį. Jie šaunuoliai, kad stengiasi sugalvoti edukacijų vaikams, bet pasitempti tikrai yra kur.
Rotušės aikštėje atsigaivino ir Olivija, ir Grehemas
Apsukame ratuką, apsižvalgome ir keliaujame toliau. Seminarijos kiemais pasiekiame Rotušės aikštę. Pasakoju vaikams apie tai, kad mama ir tėtis būtent čia tapo vyru ir žmona, rodau varpą, kuriuo skambinome išėję iš surašymo. Stabtelime ir vyriausioji Smiltė skaito mums pasakojimą apie pastatą. Pasirodo, bokšto aukštis net 53 metrai!
Miestu skubančio Jono Vileičio skulptūra
Keliaujame toliau, pro Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą, kur pririšę šunį kišame nosį į vidų. Didinga ir vėsu, o kadangi nė vienas šeimos narys nėra tikintis, pasakoju vaikams apie navas ir bažnyčios architektūrinius stilius, kurių čia primaišyta daugybė.
Keliaujame Vilniaus gatve, o vaikų energiją palaikau, kaip kurą pildama į juos ledus, burbuliukų gėrimus ir pieniškus kokteilius. Vaikai šypsosi ir tvirtina, kad yra laimingi. Tikiuosi, kad tai ne kalorijų, o įdomaus maršruto dėka 🙂
Nusileidžiame požemine perėja ir išlendame prie istorinės Kauno prezidentūros. Apvaikštome iškabintas istorines nuotraukas o pavėsyje klausomės, kaip Smiltė skaito vadove esantį aprašymą. Sugalvojome žaidimą – kiekvienas turi papasakoti bent vieną faktą iš aplankyto objekto, tad sukame galvas ką matėme ir girdėjome. Pasikartojame ir žengiame tolyn.
Gaila, Laisvės alėja vis dar rekonstruojama ir žadama, kad 2020 metais ši legendinė pėsčiųjų gatvė vėl bus pasiekiama visiems lengvai. Todėl kampais kampais prasukame ir radome dar vieną lankytiną objektą, kurį mums pasiūlė vadovas „Po Lietuvą su šeima” – E.Ožeškienės g. 21 vienas esanti „Kiemo galerija”.
Turbūt tai smagiausias objektas visame maršrute, nes kiekviename žingsnyje pilna įvairiausių menininių instaliacijų. Nedideliame kieme gyvenantis menininkas Vytenis Jakas nusprendė suartinti kaimynus kviesdamas juos kartu papasakoti savo istorijas taip atskleisdamas ne tik dabarties, bet ir praeities atkarpas. Žinoma, didžiausio visų dėmesio sulaukia didžiulis rožinis dramblys, bet siūlau neskubėti ir gerai patyrinėti kiekvieną kiemo kampą. Su dukromis pasvarstėme, kad neblogai būtų tokį kiemą įkurti savo Vilniaus kieme – kadangi mūsų namas ribojasi su vienu iš muziejų, jiems būtų didesnis lankomumas, o mums – smagi aplinka.
Knyga siūlė dar prasukti pro Kauno Muzikinį teatrą ir jo sodelį, kur yra vaikų žaidimų aikštelė, bet dėl alėjos rekonstrukcijos nusprendėme šios dalies atsisakyti. Dar vienas įdomus objektas – Vytauto tiltas ir funikulierius. Tiltas mano nuomone nėra kažkuo išskirtinis, o štai funikulieriumi siūlau pasivažinėti, nes pramoga tikrai labai smagi. Tiesa, ne dabar, nes vėl – Aleksote esanti apžvalgos aikštelė vis dar rekonstruojama, bet žadama, kad lankytojus priims jau liepos pabaigoje.
Norintiems daugiau įspūdžių ir turintiems laiko – maršruto pabaigoje geriausių Kauno muziejų sąrašas su trumpu aprašymu. Kaip minėjau, mūsų vizito dieną niekas neveikė, bet pasiūlymai tikrai šaunūs.
Atrodo, ne kartą tomis gatvėmis ėjome su vaikais, bet tuomet kažkur lėkėme, skubėjome ir į šalis nesidairėme. Buvo labai gera ir įdomu pasijusti turistu savame krašte. Eini, dairaisi, sustoji, pasimėgauji momentu ir aplinka, domiesi istorija ir tampa svarbu, kodėl tas akmuo guli ten ar bokštas toks aukštas. Jei turite laiko, leiskitės į ilgesnius maršrutus po visą Lietuvą, kurių knygoje yra daugybė. Vieni skirti keliauti dviračiais, kiti trunka ne po vieną dieną, bet visi tikrai įdomūs. Knygą rasite didžiuosiuose knygynuose arba internete http://www.terrapublica.lt/produktas/po-lietuva-su-seima-2019/
Maršrutas iš kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“, kuriame galite rasti 25 suaugusiems ir vaikams pritaikytus turus automobiliu, pėsčiomis ar dviračiais po gražiausias Lietuvos vietas. Knygą galite įsigyti knygynuose arba http://www.terrapublica.lt/produktas/po-lietuva-su-seima-2019/
Birštonas–Prienai–Škėvonys–Birštonas
Ne vieną Pietų Lietuvoje besilankantį keliautoją žavi didžiosios Nemuno kilpos, susipynę upės kaspinai, apkabinantys Birštoną, Prienus, Žvėrinčiaus mišką, vilnijantys nuo Punios pro Balbieriškio miestelį ir vinguriuojantys Prienų link. Pakeliaukime ir mes Nemuno kilpų regioniniame parke – aplankysime gražų kurortą Birštoną, užsuksime į Prienus, įžengsime į Žvėrinčiaus mišką ir apsilankysime prie Škėvonių atodangos. Nuo 2019 m. Birštone išvysime ir dar vieną objektą, dėl kurio verta šį miestą įtraukti į savo maršrutą, – aukščiausią Lietuvoje apžvalgos bokštą!
Atvykus į Birštono kurortą, akį traukia sutvarkyta Nemuno krantinė, parkai, vasarą malonu išsimaudyti trijuose dirbtiniuose vandens telkiniuose, atsigaivinti mineraliniu vandeniu „Vytautas“, „Birutė“, pasportuoti, žiemą – paslidinėti, o vasarą – pasivažinėti dviračiais. Palikę automobilį S. Dariaus ir S. Girėno gatvės prieigose ir sėdę ant dviračių, galime pasiekti Birštono turizmo informacijos centrą (1) (B. Sruogos g. 4), viloje šalia kurhauzo. Čia pat – geltonoji biuvetė (2), kurioje galime paragauti mineralinio vandens, bei „Kneipo takų“ parkas (3). Pats metas minti prie kurorto įžymybės – Vytauto vardu vadinamo parko (4) ir piliakalnio. Čia išdidžiai į Nemuno upę žvelgia ant žirgo sėdintis pats Vytautas Didysis. Tiesa, tai tik jo paminklinis atvaizdas… Palikę dviračius prie Birštono piliakalnio (5), lipkime laiptukais iki pat jo viršūnės. Tik neskubėkime – kad nepaslystume ar nepritrūktume oro. Nusileidę keliaukime Nemuno krantine (6) į centrinį kurorto parką. Pakeliui išvysime kurorto gydyklas (7), gražios Birštono bažnyčios (8) bokštus. Parke įrengtos krepšinio aikštelės, tad verta pasiimti kamuolį ir čia pat sužaisti „Minusą“. Jei jo neturime – ne bėda: čia rasime vaikų žaidimų aikšteles, treniruoklius, pažintinį Nemuno kilpas atkartojantį pasivaikščiojimo taką. Šiame parke yra ir vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas (9). Pats metas pailsėti ir pakvėpuoti jūros klimatą primenančiu oru. Mindami Nemuno pakrante už nugarų paliksime Birštoną ir įvažiuosime į Žvėrinčiaus mišką (Žvėrinčiaus tako trasos danga – asfaltas). Čia taip pat galima pailsėti poilsiavietėse, yra įrengtos ir laužavietės. Priartėję prie Nemuno vagos pasidairykime – antroje vasaros pusėje Nemuno salose krykauja daug vandens paukščių. Atsikvėpę Nemuno pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje, judėkime iki pažintinio gamtos tako. Išvažiavę iš miško ir pasiekę Prienus, pagal kelią A16 sukame atgal. Dešinėje pusėje lieka Greimų tiltas (10) per Nemuną. Dviračių takas nutiestas prie kelio Prienai–Birštonas, o mes, pamatę kelio ženklą „Lankytina vieta“, sukime į dešinėje esantį keliuką. Pasieksime Škėvonių atodangą (11) ir naujai pastatytą apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria gražūs Nemuno slėnio vaizdai. Kirtę A16 kelią netrukus privažiuosime Birštoną – savo kelionės pradžią.
IŠSAMUS MARŠRUTO APRAŠYMAS:
Birštono turizmo informacijos centro darbuotojai suteiks visą informaciją apie apgyvendinimą, maitinimą, lankytinas vietas, renginius, ekskursijas, turistinio inventoriaus nuomą. Centre galima užsisakyti ekskursijas po Birštoną ir apylinkes. Birštone Nemuno srovės stiprumą galima išmėginti vikingų valtimis. Suformuokime komandą ir pažinkime Nemuno upės kilpas! Srauni, vingiuota, negili Verknės upė tinka šeimyninėms kelionėms. 1–2 dienų maršrutai baidarėmis – puiki galimybė gerai praleisti laiką.
Biuvete vadinamas „Tulpės“ sanatorijai priklausantis statinys, kur iš vandens šaltinio išgaunamas mineralinis vanduo. Toks šaltinis, atrastas 1879 m., iš pradžių buvo vadinamas Viktorijos vardu kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters garbei. Priėmus rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pasiūlymą, šaltinis gavo „Vytauto kalno sūriųjų ašarėlių“ pavadinimą, o minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines vandens versmė pavadinta Vytauto vardu.
Birštono kurhauzo pašonėje įrengtas „Kneipo takų“ parkas itin populiarus tarp kurorto lankytojų. Nemokamoje sveikatinimo vietoje rasime mineralinio vandens biuvetes, ledinio vandens baseinėlį, gydomuosius skirtingos tekstūros takelius, kuriais rekomenduojama vaikščioti basomis. Dirbtinė veja, akmenukai, šakelės, rąstai, kankorėžiai gerina kraujotaką, stimuliuoja svarbius taškus pėdose. Patirtis – įsimintina, norisi kartoti!
Vytauto parkas buvo suformuotas XIX a. viduryje. Šio mineralinių versmių parko pradininkas buvo Birštono kurorto savininkas Ignacijus Kvinta. Tuometinį parką juosė dailios Birutės, Meilės, Kaštonų alėjos su fontanu ir spalvingu gėlynu „Kalendorius“. Dabar Vytauto parkas priskiriamas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų, iki šių dienų išlikusi nedidelė medžių alėjų dalis.
Birštono piliakalnis – vienas žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje – daugiau nei 40 m aukščio. Jau XIV a. pabaigoje ant piliakalnio stūksojo medinė Birštono pilis. Šis piliakalnis vadinamas Vytauto kalnu, nes 1401 m. Birštonas minimas kaip Vytauto Didžiojo dvaras, kuriame didysis kunigaikštis Vytautas ilsėdavęsis po medžioklės. Teigiama, kad medinė Birštono pilis ne kartą buvo pulta kryžiuočių, tačiau niekada neužimta.
Nemuno krantinė traukia turistus ramybe, jaukumu ir gamtos grožiu. Šiose vaizdingose vietovėse susiformavęs unikalus gamtos turtas – didžiosios Nemuno kilpos, kurių grožio neatstoja nė viena Europos upė. 2 km krantinė, bene populiariausia poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta, buvo įrengta iš karto po Kauno hidroelektrinės pastatymo 1959 m., siekiant apsaugoti Birštoną nuo potvynių.
Birštono kurorto gydyklų istorija – tai mineralinių šaltinių istorija. Dar XIV a. kryžiuočių žvalgai mini „sodybą ties sūriu vandeniu“, vadinamą „Birsten“. 1856 m. birštoniečiai pastatė gydyklas su mineralinio vandens voniomis bei keletą viešbučių – tai buvo kurorto pradžia. Reikšmingiausiu įvykiu tapo gydymo purvu Birštone pradžia, purvo gydyklos, papuoštos Raudonojo Kryžiaus emblema, pastatytos 1927 m. Gydyklų pastatas išliko iki šių dienų ir tapo Birštono simboliu.
Birštono miestą puošia neogotikinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Joje kasmet vyksta įvairūs koncertai ir renginiai sakralinėmis progomis. Bažnyčia stovi gražios gamtos apsuptyje, šalia Birštono sanatorijos, netoli Nemuno krantinės. Manoma, kad pirmoji bažnyčia galėjusi stovėti XVI a., kita šventovėpastatyta 1787 m. Prienų seniūno Kazimiero Sapiegos rūpesčiu ir lėšomis. Naują mūrinę bažnyčią 1900–1909 m. suprojektavo garsus architektas Vaclovas Michnevičius. Bažnyčią puošia įspūdingi vitražai.
Mineralinio vandens garinimo bokštas Birštone atidarytas 2015 m. Tai pirmasis ir vienintelis Lietuvoje vandens garinimo statinys, kuriame galima mėgautis procedūromis po atviru dangumi: išbandyti inhaliacijas, šviesos terapiją, stiprinti imunitetą ir sveikatą kvėpuojant „jūros oru“ bei tiesiog būnant po atviru dangumi. Centriniame miesto parke esančiame unikalios architektūros mineralinio vandens garinimo bokšte galime rasti fontanėlį, druskų galeriją. Statinio sienomis teka mineralinis vanduo, kuris garuoja savaime ir taip gerina mūsų sveikatą.
Greimų tilto per Nemuną Prienuose ilgis – 227 m, plotis – 11 m. Tiltas pastatytas prieš Antrąjį pasaulinį karą, jį suprojektavo Anatolijus Rozenbliumas. Šio tilto statyba rūpinosi Prienų burmistras Julius Greimas. 2010 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimu tiltui suteiktas Greimų vardas, pagerbiant šią iškilią prieniečių šeimą.
Nemuno suformuotu Birštono atragiu ir Škėvonių gūbriu driekiasi 1,6 km ilgio Škėvonių pažintinis gamtos takas. Unikalus Škėvonių gūbrys – sala sausumoje – tęsiasi maždaug 3 km, jame auga daugybė įdomių augalų, kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Ko gero, įdomiausia gūbrio vieta – 33 m aukščio ir daugiau nei pusės kilometro ilgio Škėvonių atodanga, ant kurios įrengta regykla.
Ką verta pamatyti Anykščiuose? Kur važiuoti apsilankius Aukštaitijoje? Į kokias vietas užsukti Birštone? Sulaukiu daugybės klausimų kur keliauti su vaikais Lietuvoje ir tikrai ne visuomet galiu į juos atsakyti, nes kad ir labai būtų gaila, nuolatinis darbas, vaikų mokslai/būreliai ir milijonas kitų įsipareigojimų neleidžia keliauti tiek, kiek norėtųsi.
Tad mano džiaugsmui ką tik pasirodė šviežut šviežutėlė, papildyta, atnaujinta kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“ versija! 2014 m. leidyklos „Terra Publica“ įkūrėjas, fotografas ir keliautojas Vytautas Kandrotas buvo sudaręs pirmą šios knygos versiją. Penkerius metus ji padėjo ne vienai šeimai atrasti įdomiausias Lietuvos vietas, bet, suprantama, informacija paseno, atsirado naujų objektų ir idėjų. Todėl šiemet,V.Kandrotas vėl kibo į darbus ir prieš pat vasaros sezoną pasirodė antrasis, papildytas ir atnaujintas šios knygos leidimas.
Tai storas, 240 puslapių žinynas visiems, norintiems parodyti Lietuvą vaikams ir patiems susipažinti su tokiais, kartais žinomais, bet neaplankytais objektais. Knyga suskirstyta į keturis kelionių tipus: kelionės po Lietuvos miestus, kelionės po Lietuvos regionus, kelionės dviračiais ir kelionės išsukus iš greitkelio. Kaip supratote, vienus maršrutus apžiūrėsite vaikščiodami po miestus pėsčiomis, kitus objektus teks pasiekti automobiliu ar dviračiu. Skirtingų tipų maršrutų knygos puslapiai nuspalvinti skirtingomis spalvomis, todėl jei užsinorite, pavyzdžiui, kelionės dviračiu, galite nedvejodami atsiversti mėlynus puslapius!
Man labai patiko pačiame knygos priekyje esantis žemėlapis, kuris padės vaikams susiorientuoti – tai kas gi toje mūsų šalelėje yra įdomaus. Kiekvienas maršrutas prasideda sutartiniais ženklais, kiek truks viską aplankyti, kada geriau tai padaryti, kiek jis fiziškai sunkus, koks įdomumas vaikams, o koks suaugusiems. Tuomet rasite detalų žemėlapį ir trumpą objektų, ką verta aplankyti, išvardinimą. Užsukti ar ne, spręsti jau jums. Pradėjus pasirinktą maršrutą galėsite eiti kartu su knyga ir skaityti apie kiekvieną objektą detaliau.
Smagiausios yra išnašos šonuose su papildoma informacija apie objektus, pasiūlymu pasidaryti šeimyninę nuotrauką, legenda, pasiūlymu, ką daryti kai lija ar kur nusipirkti suvenyrų. Man, kaip mamai, labai įsiminė priekyje esantis žodynėlis, kuris paskatina vaikus išmokti keletą naujų žodžių, kuriuos išgirs pasakojant apie objektus ir sužinos, ką reiškia frontonas, astronomija ar padarginė (apie šitą teko paskaityti net man).
Prie kiekvieno maršruto yra speciali rubrika „Jei gurgia pilvas…” su rekomendacijomis, kur pavalgyti netoliese.
Visuomet sakau, kad tobulai šeimos išvykai taikytina trijų P taisyklė:
Planuoti – ir tada tikrai atsiras laiko visos dienos išvykoms kur nors toliau
Pasiruošti – nuo to, ką papasakoti vaikams apie pvz. Laikrodžių muziejų Klaipėdoje iki užkandžių kelionei
Pramogauti iš širdies – domėtis, mėgautis ir vertinti būtent čia ir dabar akimirką.
O kelionių vadovas „Po Lietuvą su šeima” būtent ir padės laikytis šių patarimų, nes su ja galėsite KARTU VISA ŠEIMA planuoti kur važiuoti ir ką pamatyti. Ji padės šiek tiek pamiršusiems pasiruošti, nes iš jos galėsite paskaityti vaikams legendas ar įdomias istorijas ir, žinoma, leis pramogauti, nes patars, kas dar laukia be lankytinų objektų, kur nuklysti nuo kelio ir pasidaryti patį skaniausią pikniką gamtoje!
Kai į rankas pakliuvo knyga „Kai aš užaugsiu…”, Saulius pirmiausiai pervertė visus lapus, o po to dar kartą ir TIK tada leido skaityti. Teksto nedaug, gražūs šuniukai – mažoji susižavėjusi šūkavo „au au” ir plojo katučių.
Klasėje mokytoja tiesiog paklausė kuo vaikai nori būti užaugę ir kodėl? Ir visi rinkosi profesijas, bet jų tiek daug! Ką gi pasirinkti? Kai vienas herojus pasako, jog bus Supermenu, mano vaikis pareiškė, kad bus Batmenu arba geriausiu pasaulyje futbolininku, kad Lietuva laimėtų pasaulio čempionatą! Net nežinau kuri mintis sunkiau įveikiama! Bet diskutuoti kuo norėtųsibūti visai smagu. Knyga labiau skirta 3-4 metų vaikams arba tiems, kurie jau skaito savarankiškai ir norisi nedaug teksto.
Knygą rasite debesuganyklos.lt 4,99€ „Kai aš užaugsiu…” Quentin Grèban. Knyga pasaulyje išleista net 19-ka kalbų!
Ne paslaptis, kai augini pirmagimį, puoli valyti dar tik besikalantį dantuką, na o kai po namus zuja trys vaikai, užmiršti išsivalyti dantis ir pati. Žinoma, juokas juokais, o ginčų dėl dantų valymo, ypač dukart per dieną ir dar po dvi minutes, kyla dažnai. Net ir jau akių šešėliais ir nagų laku besidominti vyresnėlė dažną vakarą pareiškia, kad nesukirmys tie dantys jei kokį vakarą jų ir nesivalysiu… O 5-metis turi planą, kad nesivalant dantų ir jam greičiau jie pradės klibėti, nes juk darželio grupėje vienam iš draugų jau net du iškritę….
Kritiškai įvertinę planą paskaityti knygą apie dantų valymą, visi vaikai sušoko aplink stalą, išgirdę knygos pavadinimą. Juk MONSTRAI rūpi visiem. Tik mažylė Šarūnė pasitikslino, ar nebus labai baisu, nes ji bijo ir monstrų, ir dantų šepetukų, ir juodų knygų. Na bet atvertus pirmąjį puslapį, pamiršę baimes ir išankstines nuostatas, įsitraukėme į netikėtumų kupiną pasakojimą apie… dantų valymą.
Ir sutikome šioje knygoje tokią pažįstamą mergytę, kuriai dantis valytis nuobodu, krūvą monstrų iš įvairių namų pakampių, ėduonį ir krūvą patarimų, kaip tą ėduonį išgąsdinti.
Knygos iliustracijos tikrai užburiančios, pravertus pirmą kartą ir perskaičius istoriją, vaikai puolė vartyti ir ieškoti paslapčių detalėse, patys pasičiupę knygą, kurti istorijas apie paveikslėliuose esančius nepagrindinius herojus. Tekstas man šiek tiek kliuvo, labai jau daug pamokymų ir nemažai didaktikos. Man atrodo, kad iliustracijos žaismingos ir būtų daug paveikesnės kartu su paslėptu pamokymu, o ne tiesiogiai pagrūmojimu „venk saldumynų“ ir tuo pačiu „žinau labai sunku“ – na ir ką dabar daryt, kaip ir neaišku J Taip pat kliuvo paliepimas gerti pieną, kad dantys būtų sveiki, nors šiuo metu moksliniai tyrimai jau aiškiai rodo, kad dantų formavimuisi pieno produktai lemiamos įtakos nedaro…
Mano nuostabai – ši knyga puikiai suveikė mažiausiajai skaitytojai, jau dvi savaites kas vakarą Šarūnė ją atsiverčia jau apsirengusi pižamą, liepia paskaityt ir pati atneša dantų šepetėlius sau bei broliui su sese… ir ginčų nebekyla, eina visi į vonią ieškoti monstrų. Žinoma po to niekas nenori lipti į savo lovą, nes juk MONSTRAI… bet tai jau kita istorija…
Lietuvių kalba kol kas yra išleista tik ši Jessica Martinello knyga, tačiau paieškojusi interneto platybėse radau labai nuostabią autorės knygą apie kelionę į Mėnulį, labai tikiuosi ir lauksiu šios knygos lietuviškai.
Jessica Martinello „Net monstrai valosi dantis“, 32 psl., 2018 m. išleido leidykla „Debesų ganyklos“, Kaina 5.99 Eur
