Kas vyksta žmogaus sieloje, kai jo kūnui įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendį paskelbia nelaimingas atsitikimas? Galimybę tai sužinoti pirmajame savo romane „Apnėja“ suteikia muzikos atlikėjas, prodiuseris ir rašytojas Lorenzo Amurri.
L. Amurri 1971 m. gimė Romoje, grojo ir bendradarbiavo su įvairiais menininkais, vėliau pasuko į literatūrą. „Apnėja“ – pirmasis rašytojo romanas, už kurį 2015 m. jis gavo Europos Sąjungos literatūros premiją. 2014 m. pasirodė antroji L. Amurri knyga „Kodėl jums nenuvežus jo į Lurdą“. Rašytojas mirė 2016 m.
Tikra, liūdna ir dramatiška istorija. Slidinėjant į stulpą dūžta ne tik Lorenco stuburas, bet ir jo svajonės. Skaityti nėra lengva, nes beveik neįmanoma patikėti, kad atviros Lorenco sielos žaizdos kada nors užsitrauks. Kita vertus, sveikiesiems romanas padeda įvertinti paprastus dalykus – pasivaikščiojimą pajūriu, žaidimą kamuoliu, važiavimą dviračiu, skambinimą gitara… Lorencas nieko panašaus nebepatirs. Nes kūnas jam tapo kalėjimu, iš kurio išeiti į laisvę vilties nėra. Nepaisant baisios nelaimės, nepalieka mintis, kad Lorenco gyvenimas netapo vien juodas – jo neišduoda mylima mergina. Meilė romane neįtikėtinai stipri ir šviesi, guodžianti ir teikianti vilties.
Laisvė mąstyti – tai laisvė judėti.
Tai autobiografinis romanas, tad jo autentiškumas tik dar stipriau sukrečia. Jaunas stiprus, gyvenimu besimėgaujantis vyras patiria traumą ir nebevaldo nei kojų, nei rankų, tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Greta įprastų gyvenimo džiaugsmų praradimo ypač skaudžiai skamba privatumo pažeidžiamumas. Apnuogintas žmogaus kūnas apnuogina ir sielą, o tai ištverti nepalyginamai sunkiau. Tik įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei duše ir tualete nuolat būtumėt stebimi pašalinių… L. Amurri romane nevengia ir tokių jautrių, tačiau be galo svarbių temų kaip neįgaliojo seksas ar netekus vilties pasveikti mintys apie savižudybę ar net bandymai nusižudyti.
„Į sniegą it į minkštą vatą paniręs veidas, neįmanoma kvėpuoti. Apnėjos svaigulys. Vos prieš akimirką Lorencas slidinėjo su sužadėtine Johana. Regis, dar viena nerūpestinga akimirka, bet ji negrįžtamai nugrimzta praeitin – vien tolimas prisiminimas. Tada į ligoninę gabenantis sraigtasparnis, farmakologinė koma ir devynių valandų trukmės stuburo operacija. Žemiau krūtinės kūnas visiškai praranda jautrumą ir mobilumą“. Taip prasideda romanas ir, rodos, baigiasi Lorenco gyvenimas. Nes ar galima gyvenimu vadinti laiką, kuris bėga intensyviosiosios terapijos skyriaus palatoje, vėliau mėnesių mėnesius Ciuricho reabilitacijos klinikoje, o bandymai grįžti į pasaulį atrodo neįtikėtinai sunkūs, nes viskas tapo nepasiekiama…
L. Amurri drąsiai ir atvirai pasakoja apie savo grįžimą į gyvenimą. Troškimą matyti, liesti, jausti. Vėl iki išnaktų vakaroti su bičiuliais, būti su mylima moterimi ir atsikariauti laisvę, kuri iš jo buvo atimta. Kiekvienas žingsnis – lyg lėtas kilimas į paviršių, vadavimasis iš gilios apnėjos – kvėpavimo sustojimo – bandant susigrąžinti tobulą ir nenutrūkstamą kvėpavimą.
Todėl „Apnėją“ tikra verta perskaityti ir neįgaliam žmogui, ir šalia jo būnantiems artimiesiems bei bičiuliams. Nes fizinis skausmas nė iš tolo neprilygsta psichologiniams neįgaliųjų išgyvenimams. Juos L. Amurri perteikia įtikinamai ne tik dėl patyrimų autentiškumo, bet tikriausiai ir dėl tėvo, kurio netekęs labai ilgisi, perduoto rašytojo talento.
Romanas ir labai kinematografinis – skaitant prieš akis aiškiai iškyla ne tik Lorencas ir jo artimiausi žmonės, bet ir ligoninės, reabilitacijos centro, namų aplinka, Romos gyventojai ir kavinės…
Romano pabaigoje spausdinamas ir L. Amurri apsakymas „Mama antis“ – atsisveikinimo dovana vienai reabilitacijos centro Ciuriche darbuotojai.
Lorenzo Amurri, „Apnėja“, 304 p., 2020 m., leidykla „Terra Publica“. Kaina – 11,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://www.terrapublica.lt/parduotuve/knygos/apdovanotos/apneja/