Apie negalią kalbėti nėra lengva. Taip, šiuolaikinė vaikų karta jau žino, kas yra specialieji poreikiai, supranta, kad negalių būna visokių, ir matomų, ir ne, bet kaip elgtis, pamokų dar nedaug. Labai džiaugiuosi į rankas pakliuvusia lenkų autoriaus Tomasz Malkowski knyga „Kamilis, kuris mato rankomis“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Taip, tai knyga apie berniuką turintį regėjimo negalią ir jo kasdienybę.
Knygoje – 20 trumpų istorijų iš Kamilio ir jo šeimos gyvenimo. Jose pasakojama paprasčiausia vaiko kasdienybė tik šįkart tas vaikas yra neregys, tad ir istorijos gaunasi visai kitokios. Kiekviena jų turi šiokį tokį pamokymą – kalba apie užuojautą, patyčias, perdėtą pagalbą ir dėmesį. Visko, ko tikrai nereikia šauniajam Kamiliui, šeimos meiliai vadinamam Miliuku. Kuo dar pasižymi šios istorijos? Didžiule didžiule humoro doze! Kiekvieną pasakojimą lydi juokas, kuris dažnai kyla tiek iš nesusipratimų, kai nieko nematai, tiek dėl išdaigininkės berniuko sesers.
Istorijos – kaip tik po vieną kiekvieną vakarą ir po 20-ties dienų regėjimo negalia nebeatrodys tokia baisi, o sutikus žmogų, kuris negali matyti, tikrai nepulsite jam sakyti „koks tu vargšelis“, o geriau pakviesite nuveikti ką nors smagaus kartu.
Šią knygą labai rekomenduočiau perskaityti ir negalią turinčių vaikų tėvams – ji įkvepia. Nežinau, ar tikrai geras sumanymas neregį mokyti vieną važinėtis dviračiu, bet tas sveikas požiūris į vaiką, o ne į negalią, tikrai įkvepia.
Jis nežino, kaip atrodo jo mama, tėtis ir visas pasaulis. Ar jis nelaimingas? Visai ne!
Knygos nuotaiką išpildo šmaikščios Joanna Rusinek iliustracijos. Pati knyga apdovanote ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje: granice.pl išrinkta geriausia pavasario ir geriausia metų knyga, įvertinta ir „Child firendly World“ konkurse. Pats autorius T. Malkowski yra istorijos vadovėlių autorius, gyvena su šeima Gdanske. Knyga išversta ir į anglų kalbą.
Populiarusis vaikų literatūros dvynių duetas – Indrė ir Martynas Paviloniai, metų pabaigą pasitinka pristatydami net dvi naujas knygas vaikams – jau penktąją vaikų itin mylimų marmių dalį „Marmiai. Burokėlių čempionatas“ ir gražiausiai metų šventei Kalėdoms dedikuotą istoriją „Šikšnosparniuko Kalėdos“. Abi knygos dvelkia mistika, ramybe ir užburiančiu jaukumu, o istorijos įkvepia gėriui, žadina jausmų pažinimą ir kviečia pasinerti į kerintį fantazijos pasaulį.
Pristatydami naujus kūrinius autoriai teigia, kad šios istorijos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – jose gausu žinučių, kurios įkvėps bet kokio amžiaus skaitytoją.
„Marmiai. Burokėlių čempionatas“ tai knyga apie tikslo siekimą ir kantrybę. Gal net pavadinčiau ją motyvacine, – tikina knygas iliustruojantis Martynas Pavilonis. – Kantrybės neturintys žmonės dažnai meta darbus, idėjas, netgi svajones. Šiais laikais visi visko nori čia ir dabar, todėl ši knyga puikus priminimas, net ir man pačiam, kad darbo vaisius skiname ne tą pačią dieną kai pasėjame sėklą.“
„Šikšnosparniuko Kalėdos“ – labai asmeniška, brangi, šventiška ir švelniai melancholiška knyga, kurią skyriau pirmosioms ką tik gimusio savo sūnaus Vincento Kalėdoms, – pasakoja istorijas vaikams rašanti Indrė Pavilonytė. – Tai knyga apie draugystę, nuoširdumą ir tai, kad didžiausios dovanos yra ne daiktai po Kalėdų eglute, o tai, kas tuos daiktus padeda ir būna kartu juos išpakuojant.“
Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis (Nuotr. Greta Skaraitienė, BNS foto)
Prieš penkerius metus Lietuvos literatūros scenoje debiutavęs brolio ir sesers duetas nesitikėjo, kad jų žingsnis į vaikų knygų pasaulį taps sėkmės istorija. Rašytoja, tekstų kūrėja Indrė Pavilonytė ir brolis dvynys, grafikos dizaineris, iliustratorius, Martynas Pavilonis, kartu jau sukūrė ir išleido septynias knygas vaikams. Indrė istorijas rašo, o Martynas jas iliustruoja. Brolis ir sesuo garsėja kaip naujosios kartos vaikų literatūros neformalai, savo išskirtiniu stiliumi ir unikaliais personažais užkariaujantys Lietuvos vaikų širdis. Tai rodo ir keliasdešimt tūkstančių parduotų kūrinių egzempliorių. Pagal „Marmiai“ knygų seriją jau yra pastatytas ir sėkmingai rodomas teatro spektaklis, planuojamas animacinis filmas.
Daugumos dvynių knygų pagrindiniai herojai – nakties ir tamsos būtybės. Autoriai teigia, kad jiems patinka šias iš baimės dažnai nuvertinamas žavias būtybes traukti į dienos šviesą ir parodyti vaikams, jog nereikia jų bijoti, jos visai tokios pat kaip mes – vertos meilės ne mažiau nei balti pūkuoti triušiukai.
Naujausią marmių istoriją „Marmiai. Burkokėlių čempionatas“ ir Kalėdinę pasaką „Šikšnosparniuko Kalėdos“ galima rasti visuose Lietuvos ir interneto knygynuose. Abi knygas išleido leidykla „Alma Littera“.
Šiuo metu, kai aprašau šitą knygą, sniego atsargos tirpsta, o ir buvo jų tiek, kad sniego seniams neužteko, tad besmegenių su vaikais ieškojome knygose. Ir radom! Naujoje Danguolės Kandrotienės knygoje „Besmegeniai ir dingusios nosys“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Rašytoja puikiai pažįstama Lietuvos vaikams – jos istorijos apie Pasaibą tapo klasika, ji yra parašiusi dar daugybę kitų paveikslėlių knygų mažiausiems, kurių daugelį iliustravo Dainius Šukys. Puikiai jaučiasi tvirta komanda, kai autorė ir iliustratorius papildo vienas kitą tiek žodžiais, tiek piešiniais.
Vaikai nulipdė keturis besmegenius, bet ne bet kokius, o pačius šmaikščiausius ir geriausius. Šie sniego vyrai aktyviai domisi įvairiomis naujienomis, užsiima sportu, aiškinasi vaikų gyvenimo ypatybes ir net patraukia linksmintis. Tiesa, linksmybės baigiasi nekaip, nes atsibunda besmegeniai be nosių. Knyga virsta detektyvu, o išaiškinus kaltininką – verslo pradžiamoksliu.
D. Kandrotienės gyvai valdomas žodis įtraukia į besmegenišką siautulį, graudina širdį ir kelia šypseną. Istorija, kad ne visada skriaudikas iš tiesų nori mus nuskriausti, o ištiesti gerumo ranką visada maloniau nei bartis. D. Šukio iliustracijos ryškios, spalvingos ir labai išraiškingos, todėl vaikams labai patiks į jas žiūrėti, kol tėvai skaitys pasaką prieš miegą. O jei turite tokį, kuris dėlioja pirmuosius žodžius – galite knygą duoti paskaityti pačiam, nes teksto nedaug, o perskaityti norėsis.
Smagu, kai ne tik televizijos kanalai, bet ir knygynai pasikeitus sezonai lentynas papildo laikotarpį atitinkančiomis knygomis. Naujausia jų – labai graži, švelni ir jautri Benji Davies knyga „Snaigė“ (leidykla „Baltos lankos“).
Knygoje lygiagrečiai vyksta du siužetai – vienas jų, primins mūsų kasdienybę, kuomet atėjus žiemai neramiai dairomės į dangų tikėdamiesi, kada iškris pirmosios snaigės ir purvina žemė pasidengs baltu grožiu, tą patį daro ir mažoji knygos personažė Nelė. Juk su sniegu – ir Kalėdos, ar ne? Kita siužeto linija su skaitytoju leidžiasi iš dangaus – tai vieniša, pasimetusi ir išsigandusi snaigutė ieško savo tikslo ir jo neranda. Žinoma, knygos pabaigoje abi šios knygos veikėjos susitiks, o iki tol, mažieji skaitytojai gali pasimėgauti puikiomis iliustracijomis, glaustu žodžiu ir žiemiška istorija.
Kietais viršeliais knyga su paveikslėliais tiks ir patiems mažiausiems, ir pradėjusiems skaityti vaikams – kiekvienas mūsų širdyje nori pasidžiaugti žiema. Tai istorija apie Kalėdas, bet joje nėra Kalėdų senelio ar dovanų. Tik laukimas, mokėjimas džiaugtis mažomis smulkmenomis ir šeimos bendrystė. O prislopintų spalvų labai švelnios iliustracijos tik papildo šią nuotaiką – maža eglės šakelė gali tapti svajonių eglute, krentanti snaigė svajoja nuveikti kažką didingo.
Benji Davies yra ne vienos ir lietuviškai išverstos knygos vaikams autorius – „Nojus pas močiutę“, „Nojus ir banginis“, „Senelio sala“, serija „Meškis Zujus“. Goodreads rašo, kad dar būdamas vaikas, Benji žinojo, kad užaugęs nori kurti filmus arba piešti paveikslėlius knygose.Jis vis dar renkasi, kas jam labiausiai patinka, ir šiuo metu laiką skirsto tarp vaikiškų knygų iliustravimo ir animacijos režisūros. Iliustratorius gyvena Londone.
„Mielai atsakysiu pirmadienį, mat šią savaitę vaikų atostogos mokykloje, tad būnu tik mama“, – taip į prašymą duoti interviu atsakė edukologė, 7 intelektų lavinimo programos autorė, keturkalbio vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama Renata Lazdin. Kaip ir daugybė mamų, savo vaikams ji nori geriausio. Juk būtent jų gimimas Renatą paskatino dalytis su kitais tėvais savo patirtimis.
„Mielai atsakysiu pirmadienį, mat šią savaitę vaikų atostogos mokykloje, tad būnu tik mama“, – taip į prašymą duoti interviu atsakė edukologė, 7 intelektų lavinimo programos autorė, keturkalbio vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama Renata Lazdin. Kaip ir daugybė mamų, savo vaikams ji nori geriausio. Juk būtent jų gimimas Renatą paskatino dalytis su kitais tėvais savo patirtimis.
Beveik prieš ketverius metus pasirodžiusią edukologės R. Lazdin knygą „Vienas vaikas – 7 intelektai“ skaitytojai išgraibstė – buvo išleista net keletas jos tiražų. Sukaupusi dar daugiau patirties, šiais metais knygos autorė pristato dar vieną knygą. Ji tikisi, kad harmoningos raidos metodikos principai, praktiniai siūlymai ir terapiniai kūriniai iš jos sukurtų 7 intelektų lavinimo programų tėvams padės geriau suprasti savo vaikus, o jų išdaigas nukreipti tinkama linkme.
Knygoje „7 intelektų mankšta“ (leidykla „Alma Littera) R. Lazdin siūlo 100 dienų programą, tinkamą harmoningai mažųjų išdykėlių raidai ir emocinei brandai.
– Knygos įžangoje rašote: man svarbu būti visaverte moterimi, puoselėti santykius, sveikatą ir socialinius ryšius, svarbu būti gera mama, svarbu mokytis ir svarbu dalytis savo praktika. Nejaugi visa tai – misija įmanoma?
– O, taip! Kiekvienas turime savo prioritetus. Tokia harmonija yra mano prioritetas, tad kai planuoju metus, savaitę, dieną ar vakarą, planuoju taip, kad puoselėčiau šiuos tikslus. Įdomu, kad daugiau spėti, gerai sutarti su savimi ir aplinkiniais pavyksta tuomet, kai nustoji skubėti, randi laiko išsimiegoti. Neskubėk ir būsi pirmas! Visa kita lyg savaime sukrinta į vietas. Žinoma, pasitaiko išeiti iš ritmo, bet net ir šios išimtys yra ritmo dalis.
– Ar tiesa, kad vaiko intelektas formuojasi nuo pusantrų iki septynerių metų? Ir jei šitą laikotarpį iššvaistei, nieko padaryti nebegalima?
– Visada yra galimybė daug pasiekti! Tačiau kuo vyresnis yra žmogus, tuo daugiau reikia pastangų. Greičiausiai žmogus, pavadinkime, protingėja ir mokosi nuo gimimo iki septynerių. Jei skirtume daugiau dėmesio išmintingam vaiko ugdymui šiuo laikotarpiu, tada ir mokykloje jam sektųsi sklandžiau. Ar tai sudėtinga? Ne. Kartais tai reiškia tik sukurti vaikui sąlygas ramiai žaisti, neblaškyti. Mane visuomet žavėjo galimybė padėti tėvams atrasti paprastas tiesas apie vaiko poreikius ir kasdienybę. O tada labai malonu tėvus ir vaikus sutikti po daugelio metų.
– Ramūs, išsimiegoję, lėtai judantys ir neskubomis kalbantys tėvai gali nuraminti prigimtinį ir natūralų vaiko nerimastingumą be jokių papildomų metodinių priemonių, – taip rašote. Ar šiandien įmanoma sukurti savo šeimai tokį gyvenimą ne miške?
– Miške, žinoma, lengviau. Nes gamta išties teikia ramybės. Gal todėl net miestiečiai savaitgaliais traukia į pamiškes ir parkus. Bet net ir neturint tokios galimybės esama būdų, kaip gudriai sukonstruoti kasdienybę be nerimo ir skubėjimo. Jei prieš jus lego kaladėlių dėžė – juk jūsų teisė rinktis spalvas, formas. Tik keisti įpročius nėra lengva, bet užsispyrus tikrai įmanoma. Pavyzdžiui, pabandykite vietoj zujimo po namus prisėsti su puodeliu arbatos ir be telefono. Pamatysite, kad ir vaiko elgsena pasikeis.
– Savo knygoje nesibaiminate prisipažinti, kad perimate senovės išminčių ir skirtingų religijų propaguojamas taisykles. Ar jas tikrai galima pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime?
– Nesu religingas žmogus, bet matau prasmę tyrinėti tikrąsias bendražmogiškas vertybes. Jos universalios ir kartojasi daugelyje religijų. Jų puoselėjime įžvelgiu galimybę patirti ir sėkmę, ir laimę. Taigi toks vertybių siekis – labai praktiškas. Stengiuosi savo vertybine nuostata dalytis su vaikais, su auklėtiniais, savo komanda. O tai padeda ir pačiai keistis, nes iki tobulumo man – dar toli.
– Atlaidumas – viena iš vertybių, kurią dažnai pamirštame. Kaip manote, kodėl šiandienos tėvai labiau skatina kovą už savo įsitikinimus, nei moko atleisti?
– Kovoti už savo įsitikinimus yra gerai. Noriu, kad mano ir viso pasaulio vaikai būtų aktyvūs ir stiprūs. Tačiau ne mažiau trokštu, kad kovodami nedarytų vertybinių kompromisų, išliktų empatiški ir tolerantiški, darnūs su aplinka. Įdomu tai, kad vaikas iš prigimties yra geras. Jo veikimo motyvai visada kyla iš gero.
– Knygoje labai ryški jūsų nuostata prieš ekranus. Ar galėtumėte keliais sakiniais pasakyti, kokį didžiausią blogį jie kelia vaiko intelektiniams gebėjimams?
– Viršijant leistinas normas – ekranai stabdo vaiko intelektinį vystymąsi. Nuolatinis padauginimas veda prie vaiko atsilikimo, nors jis dažnai plika akimi ir nepastebimas. Maža to, toks atsilikimas laikomas šiuolaikinių vaikų būdu, o taip toli gražu nėra. Tad blogumų yra lyg multivitaminų sultyse, ilgiausi sąrašai, apie tai galima kalbėti valandų valandas. Tėvai, kurie nori užauginti sveiką, sėkmingą vaiką, vis dėlto ankstyvojoje vaikystėje renkasi saikingą, motyvuotą ir tikslingą ekranų vartojimą.
– Kaip tėvai auklėjo jus? Ar šiandien matote jų klaidas, o gal atvirkščiai – mokotės iš jų ir savųjų patirčių?
– Žinodama tai, ką žinau dabar, manau, kad daugiausia naudos mano ugdymui davė tai, jog augau dvikalbėje šeimoje, kad šokau ir grojau pianinu ir kad tėvai kasdien prieš miegą ilgus metus skaitydavo pasakas. Toji nudėvėta, ruda Brolių Grimų pasakų knyga plonyčiais puslapiais dabar gyvena sūnaus Dovydo kambaryje.
Lyderystė ir užsispyrimas, manyčiau, nukopijuota iš tėčio. Jis – verslininkas, vis sakydavęs: „Tik nesugalvok būti verslininkė, rūpesčiams galo nematysi.“ Bet juk nesvarbu, ką tėvai kalba, vaiko instinktas – juos mėgdžioti (šypsosi).
– Ar intelekto ugdymo praktikomis susidomėjote tik pati susilaukusi vaikų? Kas jus įkvėpė rašyti knygas?
– Sūnaus gimimas kardinaliai pakeitė ir mano profesinį gyvenimą. Atradau stebuklingą pasaulį, apie kurį pati nė nenumaniau, juk ir mokykloje, ir šeimoje mus moko įvairiausių dalykų, bet ne to, kaip auginti vaikus. Tą pasaulį pažinusi nekantravau dalytis savo patirtimis. Knygos padeda daug plačiau paskleisti žinias ir kūrinius nei „Mažųjų valdos“, kuriose 7 intelektų lavinimo programas ar vaikų darželį gali lankyti tik gana siauras šeimų ratas. Knygos supaprastina gyvenimą tūkstančiams šeimų.
O ir pats rašymas, žodžio menas man seniai teikia džiaugsmo. Nuo paauglystės laiškų pusseserei Aušrytei ir pirmajai meilei, tinklaraščio, kurį pradėjau rašyti, kai gimė Dovydas, iki pat knygų.
– Auginate ketverių metų dukrytę ir beveik vienuolikos sūnų. Ar jūsų vaikai yra įrodymas, kad 7 intelektų mankšta veikia?
– Tikrai taip. Ir tai nepaprastai džiugina. Nors tikrąjį rezultatą pamatysiu tada, kai jie užaugs, sukurs savo šeimas ir realizuos save profesinėje srityje.
Man rodos, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas, sėkmingas ir lyderis. Kitaip kam gi visos tos pastangos? Jėgos, skirtos vaiko intelektiniam ugdymui, yra investicija. Tik žodį „lyderis“ supraskime tinkamai – nebūtinai tai ekstravertas scenoje. Tai pirmaujantis savo srityje, vienas iš geriausiųjų tame, ką pats pasirinko. Ar tai būtų prezidentavimas, ar vabzdžių tyrinėjimas, ar knygų restauravimas.
10 būdų žaliems, kaip mankštinti vaikų intelektą:
Daug judėkite. Judantis vaikas – stiprus ir protingas vaikas.
Leiskite vaikui ramiai pažaisti. Žaidimas – intelektų sporto salė.
Daug kalbėkite su vaiku. Gausi ir turtinga kalba mankština intelektą. Mokykite bent dviejų kalbų. Dvikalbiai vaikai pranašesni.
Kai vaikas į ką nors susitelkia, neblaškykite nė žodeliu, nė žvilgsneliu.
Sekite paskui vaiko susidomėjimus. Plėskite galimybes tyrinėti tai, kas tuo metu žavi.
Muzikuokite. Nuo klasikinės muzikos klausymosi iki grojimo instrumentu.
Skirkite pozityvaus dėmesio. Meilė maitina intelektą. Nebijokite pasakyti „ne“. Vaikui reikia ir laisvės, ir ribų.
Pakelkite rankas, kas auginate tokius mažus skaitytojus, kuriems jei ant viršelio yra vienaragis – knyga iškart tampa pačia geriausia? Ir jau net nesvarbu, kas joje parašyta! Aš pirmoji stoju į klubą, nes knygos apie vienaragius pas mus jau užima beveik lentyną. Tik, prisipažinsiu, puse jų (tokių minkštais viršeliais), kurių garsiai skaityti man neleidžia sveikas protas – ten visi personažai žvaigždutės, sidabriukės ir kiti mieli nuostabūs švelnūs pūkuoti rožiniai padarai. Pilvą suka!
Marc-Uwe Kling ir Astrid Henn knyga „NE vienaragis“ (leidykla „Debesų ganyklos“) jau viršelyje įspėja – šis vienaragis kitoks. Dėbso piktu žvilgsniu agresyviai atkišęs ragą… Pažįstama povyza – daugeliui mūsų kažką primena, ar ne? Nevalgysiu daržovių! Nenoriu rengtis, nenoriu eiti, nesitvarkysiu kambario ir apskritai – ne ne ne.
Toks buvo ir „Ne vienaragis“ – Širdžių girioje, saldžioje kaip mokyklinė arbata, gimė NE vienaragis, kuriam visi tie meilūs žodžiai buvo tokie atgrasūs, kad jis viskam sakydavo ne. Tai truko taip ilgai, kad visi jie ėmė vadinti tiesiog – vieNEragiu! Atsipyko vieneragiui saldus gyvenimas, tad patraukė jis nuotykių ieškoti. Pasirodo, pasaulyje jis toks ne vienas – štai sutiktas meškėnas nuolat kartoja „Ką???“, šunėkui viskas vienodai, tad klausimus palydi atsakymu „tai kas“, o įnoringa princesė viskams rėkia „Taip!“. VieNEragis, mešKĄnas, šuo Taikas ir TAIPprincesė, pasirodo, yra tobula komanda!
Tiek trumpai apie siužetą nes ką jie nuveikė sužinosite perskaitę knygą, o aš dabar norėčiau pasidžiaugti pačia knygos struktūra – labai patiko rašytojų išmonė pirmą dalį knygos parašyti saldžiomis eilėmis, kuomet tikrai pasijungti esantis toje Širdžių girioje besimaudantis malonumų ežere, dūkstantis norų krioklyje ar vaikštantis supersaulėtu šlaitu. Kai vienaragis ištrūksta iš artimųjų globos – pasikeičia ir jo kalba, jis nebekalba eilėmis.
Plojimus siunčiu ir už paskutinių puslapių sumanymą – vaikams pasiūlyti žaidimą ir patiems sugalvoti gyvūnus (ar net žmones). Štai aš, tapau – čiamama, nes visad sakau „kodėl čia viskas mėtosi?“, „kur čia padėjai!” ir pan. Nelinkiu tapti NUtėvams, kurie sako dažnai „nununu“ ar KURtėčiams, kai vaikai nežino, kur yra jų tėtis, nes seniai jį matė ir leido su juo laiką.
Knyga gausi iliustracijomis, kurių dalis primena komiksus, nes į jas įrašytas ir tekstas. Nors rožinė spalva piešiniuose dominuojanti, bet garantuoju, tai nėra knyga tik mergaitėms. Su tuo vienaragiu susitapins ir daugybė NE berniukų 🙂 „NE vienaragis“ – bestseleris Vokietijoje (amazon.de jos vertinimas 4,8 tarp beveik 14 tūkst. pirkėjų), o jos vienas iš autorių Marc-Uwe ne šiaip rašytojas vaikams bet vokiečių dainų autorius, autorius ir „Kabarett“ atlikėjas. Jis taip pat rašo istorijas apie princesę Snargliagalvę ar įžuliai kalbančią kengūrą.
Ką tik leidyklos „Apkabink mėnulį“ autorės Viviane Schwarz „Šioje knygoje nėra kačių” net į darbą atnešiau kolegėms pavartyti – nesvarbu, kad neturi vaikų, bet tai viena smagiausių pastaruoju metu matytų knygų.
Siužetas tai labai paprastas – iš knygos nusprendė išsikraustyti joje gyvenantys trys katinai. Aišku, tam reikia nemažai pastangų, bet jiems pavyksta. O kas lieka knygoje, kurioje nėra katinų? Aha, tą ir sužinosite perskaitę ją.
Labai mėgstu interaktyvias knygas, kurias reikia ne tik skaityti, protingai aptarinėti, bet tiesiog – įtraukiančias į žaidimą, kažkokį veiksmą. Ši būtent tokia – teksto čia turbūt penki sakiniai, bet smagumo pilna. Iš knygos pasitraukti nusprendusios katės priverčia skaitytoją tapti istorijos dalyviu nori jis to a ne. Išduosiu, kad net kai kurie puslapiai išsilanksto. Įdomiausia, kad nors vaikai po pirmo ar antro perskaitymo mintinai žino, kas nutiks, bet jiems tai patinka kartoti ir kartoti.
Iš tiesų, tai antroji šios autorės knyga – pirmoji buvo „Šioje knygoje yra kačių“, ji taip pat kvietė interaktyviai prisijungti ir padėti paslėpti išdaigas, bet nėra išversta į lietuvių kalbą. Jungtinėje karalystėje gyvenanti V. Schwarz yra ne tik rašytoja, bet ir žaidimų kūrėja bei komiksų autorė. Kūrybinga asmenybė gimė Vokietijoje, bet dabar gyvena Londone – jos pirmoji knyga išleista 2001 metais ir nuo tada ji sukūrė per tuziną kitų. Viviane knygos buvo išverstos ir išleistos tarptautiniu mastu, įvertintos apdovanojimais. Rašytoja taip pat kuria interaktyvias instaliacijas, studentus moko iliustracijos ir žaidimų dizaino meno.
„Goodreads“ abejas Viviane knygas įvertinusi daugiau nei keturiais balais, o komentatoriai negaili liaupsių – daugelis tikina, kad tai jų vaikų, anūkų, dukterėčių mėgstamiausia knyga. Ji taip pat siūlo nemokamai atsisiųsti šeimai skirtą žaidimą „Button dance“ (liet. „Sagų žaidimas“) iš čia https://www.vivianeschwarz.co.uk/button-dance/
Intriguojanti antraštė, bet iš tiesų noriu pristatyti knygą visiems ikimokyklinukams ir pirmų antrų klasių moksleiviams – apie draugystę, nesvarbu turi ar neturi jie nematomų draugų. Dan Santan kūrinys „Biklio nuotykiai. Neįsivaizduojamas draugas“ (leidykla „Apkabink mėnulį“) yra vienas tų, kur perskaitęs atsidūsti iš to gerumo ir gražumo. Ach, kaip taip gražiai ir giliai sudėlioti – mažesni džiaugsis mielomis iliustracijomis, o su didesniais turėsite temų gilesniam pokalbiui.
Knygoje pasakojama apie ypatingą salą, kur įsivaizduojami (nematomi) draugai laukia, kol juos į žemę išsikvies jų tikrieji draugai. Laukia laukia, kol sulaukia arba… ne! Biklis, kuris tada dar net nebuvo Biklis, savo žmogaus nesulaukė, todėl nusprendė ryžtingai sprendimus priimti pats ir susirasti jį savarankiškai.
Tai va čia tas paprastasis knygos sluoksnis, kurį supras ir keturmetis. O jei pakalbėtume rimtai – kaip yra su ta draugyste? Draugų reikia ieškoti ar jie patys atsiranda? Biklis nenuleido rankų, nepasidavė ir nugalėjo visus sunkumus, o ar mes esame pasiryžę padaryti tą patį?
Vienintelis dalykas, ko man pritrūko knygoje – pabaigos, norėjosi kad kažkaip išsirištų istorija į dar kažką, bet ji baigiasi labai paprastai. O gal draugystė tokia ir yra? Paprasta?
Man dar labai įsiminė momentas, kad Biklis iš tiesų, be draugo, buvo visai ne Biklis, o tiesiog „jis“ – dar viena tema pokalbiui apie tai, kas mes esame draugams, kaip mato mus draugais – godomis, lukučiais ar emilijomis?
Pridurčiau, kad atskirų pagyrų nusipelnė ypatingai mielos iliustracijos – jos aiškios, bet tuo pačiu leidžiančios fantazuoti, kurti savo įsivaizduojamų draugų pasaulį.
„Biklio nuotykiai. Neįsivaizduojamas draugas“ yra tarptautinis bestseleris ir pelnė auksinį „Caldecott” medalį, kuris laikomas svarbiausiu prestižiniu JAV vaikų literatūros apdovanojimu. Taip pat ji paskelbta kaip mokytojų pasirinkimas užsienio mokyklose, teigiama knygos pristatyme.
Gyvenimas nėra rožinis ir pūkuotas, kaip dažnai piešia socialiniai tinklai. Daugeliui paauglių atrodo, kad jų gyvenimas šūdinas, o tuo tarpu kiti mirksta turkijose, linksminasi su draugais ar shopinasi. Ir sakyk ne sakęs, kad tai tik apgaulė, iliuzija ir vaizdas, kurį norime rodyti. Vienas iš būdų pažinti pasaulį yra knygos, tad jei pavyksta paauglį sudominti (o gal iki šiol nepavyko, nes nebuvo įdomus turinys), pasiūlykite perskaityti Care Santos „Tiesa“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Tai bestselerio “Melas“ tęsinys, bet knygas galima skaityti visiškai atskirai viena nuo kitos.
Erikas – išeina iš kalėjimo. Tiksliau, nepilnamečių kolonijos. Priešais jį – naujas gyvenimas, baltas it popieriaus lapas, kurį galima kurti nuo pradžių ir nekartojant tų pačių klaidų, kurios jį atvedė iki kameros. Taip, jis buvo nekaltas, bet dabar tai jau nesvarbu, nes jis „sėdėjo“ ir naujame gyvenimo lape naujai sutiktiems žmonėms (kaip ir merginos tėvams), tai nėra vienodai.
Knygoje labai gerai piešiamas tipinio paauglio paveikslas – išdidumas neleidžia prašyti pagalbos, beviltiškumo jausmas bandant susirasti paprasčiausią darbą ir širdyje rusenanti meilė Ksenijai, kurią reikėjo užgesinti. Gal ši vieta ir pasirodė silpniausiai įtikinanti, nes paauglystėje tokios brandos, kad atsisakytume santykių dėl kito gerovės, nedažnai yra. Na, o gal būna ir kitaip?
Visa istorija sukasi apie 18-metį Eriką, kuris išėjo iš kalėjimo pasiryžęs susirasti naują darbą ir pradėti naują gyvenimą toli nuo savo šeimos ir rajono. „Gerais norais pragaras grįstas“, turime tokią keistą patarlę ir ji čia tinka idealiai. Žodžiu, norėk tu nenorėjęs, su etikete „sėdėjęs“ daug ko nepriveiksi, o ypač jei tavo nuostavybės užsireikia pačiam narkotikų baronui. Aišku, tada į visa tai vėl įsivelia policija, atsiranda keistas darbo pasiūlymas ir gyvenimas atrodo niekad neleis pailsėti.
Knyga gal kiek primena veiksmo filmą, bet tai puikiai padeda išlaikyti dėmesį ir nepaleisti jos iš rankų. Gyvenimas vaikinui beveik visos knygos metu ritasi velniop ir atrodo, kad blogiau būti negali, pasiekęs visišką dugną Erikas nuo jo atsispiria.
Primenu dar kartą – nereikia būti perskaičius pirmosios trilogijos dalies, kurioje pasakojama Eriko ir Ksenijos meilės istorija bei Eriko išpažintis, kodėl jis kalėjime, nes beveik viskas papasakojama antrąkart antroje dalyje tik gal ne taip nuosekliai. Bet perskaitę šią, greičiausiai užsinorėsite atsiversti ir pirmą dalį.
Ispanijoje garsi rašytoja Care Santos (tikrasis vardas Macarena Santos i Torres) yra išleidusi ir trečią dalį, tad užvertę paskutinį puslapį būsite tikri – sužinosite, kas nutiko toliau knygoje „Baimė“ (originalo kalba „Miedo“).
Neseniai teko dalyvauti net keliose draugų rato diskusijose apie privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Atgyvena. Dvelkiantis pelėsiais. Neaktualus. Neįdomus. „Komplimentai“ skriejo vienas po kito. Stengiuosi laikytis pozicijos, kad jei neturi ką pasiūlyti – nepulk kritikuoti. Peikti visada lengviau, bet nė vienas iš mano oponentų negalėjo pasakyti – o ką tada vaikai turėtų skaityti? Ar tikrai mes turime lengva ranka sudeginti ant laužo visą mūsų literatūrinį paveldą, nors jis gal iš tiesų vietomis praradęs aktualumą ir dabar skaityti vaikams tik užsienines knygas, nes jos geresnės?
Skaitydama naują Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotą romaną „Bėgliai (leidykla „Aukso žuvys“) visą laiką sukosi galvoje mintis, kad čia yra atsakymas. Ši knyga yra tai, ką privalo perskaityti mūsų vaikai. Ne, nesiūlau išmesti žemaičių ir kitų lietuvių autorių, vis dar laikausi nuomonės, kad privalome smulkiau žinoti savo šalies literatūrą, nei kitų, bet tuo pačiu turime ir nesustoti tik ties tais dešimčia autorių, kurie visad buvo sąraše ir bus.
Tai tokia įžanga, o dabar apie pačią knygą. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką” – toks pilnas jos pavadinimas ir jau minėjau, kad tai yra iliustruotas romanas. Kodėl iliustruotas? Nes dalis teksto yra pateikiami komiksų pavidalu. Tai labai praturtina knygą, pagilina jos vizualiką ir nekalbant apie jauno žmogaus didesnį įsitraukimą. Ūlos Šveikauskaitės tiek komiksai, tiek ir pačios iliustracijos yra kažkas neįtikėtinai skoningo – dominuoja vos kelios spalvos, piešiniai neperkrauti, bet tuo pačiu labai emociškai išraiškingi, kai net neskaitant gali tiek daug suprasti, pajusti tą atsisveikinimo skausmą ar neteisybės jausmą.
Dėl knygos žanro, manau, kad jį galima apibūdinti itin plačiai. Ši knyga yra istorinė, nes remdamasis istoriniais šaltiniais Justinas Žilinskas pasakoja apie 20 amžiaus pradžios (dar prieš I pasaulinį karą) vykusias pirmąsias lietuvių emigracijas į JAV. Pasirodo, knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui: „Rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV, supratau, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui.“ Kadangi tokiomis sąlygomis į JAV išvyko šimtai tūkstančių lietuvių, muziejus inicijavo knygos leidybą, pasiūlė daug dokumentinės medžiagos ir konsultavo viso darbo metu.
Tuo pačiu ši knyga yra ir meilės romanas – įsimylėjęs gimnazistas dėl lietuviškos veiklos bėgantis nuo policijos Jokūbas ir kilminga, bet jau nuskurusios šeimos numylėtinė Veronika nusprendžia išbandyti laimę kažkur ten, toli, amėrikėj. Ir nors pirmuosiuose knygos skyriuose aistra tiesiog kibirkščiuoja, bet meilė, kaip tas banduojantis Atlanto vandenynas, būna visokia, ne visad saldi, bet reikalaujanti ir pasiaukojimo. Man patiko, kad tai ne saldus romanas meilė-seilė-ilgai-laimingai, bet labai realistiškai perteikti dviejų žmonių santykiai.
Gražiausia iliustracija.
Taip pat šioje knygoje yra ir detektyvinių elementų (kurie, tiesa, labiausiai ir patiko mano dukrai) – pora įsivelia į rimtus nuotykius, kuriems išnarplioti reikės daugybės pastangų, nes kaip tikrame Nojaus laive, taip ir šiame garlaivyje yra visokio plauko keliautojų.
Žodžiu, visi 375 (!!!!) puslapiai neprailgsta. Labai labai tingintys skaityti knygą, ją jau gali išgirsti ir garsiniu pavidalu audioteka.lt, tik pridursiu, kad tikrai jūsų akys neteks didelio malonumo išvysti Ūlos darbų talentingai dizainerių komandos sudėliotų į knygą.
Iš tiesų, tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų knygų, kuri turi šansą sudominti net ir skaitymo nelabai mėgstantį paauglį. Ji įdomi, nemonotoniška, įvairiapusiška ir praturtinanti tiek žinias, tiek vaizduotę. Taip pat garantuoju, kad su nors ji
