main

KnygosTitulinis 

Kur du pešasi, niekas nelaimi: knyga apie draugystę

2020-08-27 — by Goda Leo0

IMG_20200825_113856-960x1280.jpg

Vienoje tėvystės knygoje skaičiau patį geriausią patarimą, ką daryti, jei vaikai pešasi, mušasi ar nesutaria. Atsakymas paprastas – reikėjo turėti vieną vaiką. Na, bet jei jau situacija kita, beliks tik kalbėti, mokyti ir skaityti tokias knygas, kaip „Peštukai voveriukai“, kuriose labai gražiai analizuojama vaikiška draugystė.

Knygos siužetas itin paprastas – du voveriukai susipešė dėl paskutinio kankorėžio. Na, o pabaiga – laiminga, po daugybės iššūkiu, peštukai susitaikė ir laimingai gyveno draugaudami.

Knygos pradžia man priminė seną animacinį filmuką (ir pasaką) „Žiogas ir skruzdė“, kuriame skruzdė atsakingai žiemai, kol žiogas griežė smuikeliu. Šioje knygoje irgi šiek tiek užgriebiama ta tema – vienas iš voveriukų buvo tinginukas, kitas – darbštuolis. Vėliau prasideda nutrūktgalviškos lenktynės dėl to paskutinės vasaros gėrybės, kurią abu nori pasidėti į savo podėlius. Voveriukai bėga, čiumpa, skrieja, ritasi, krenta ir net skęsta. Būtent nelaimė ir suartina juos.

Skaityti šią eiliuotą istoriją itin smagu, nes ji, kaip ir voveriukais, tiesiog skrieja puslapiais, o vaikai stebėdami paveiksliukus tikrai iki soties juoksis, nes du peštukai iš šalies, labai jau linksmai atrodo. Gal tą ir reikėtų priminti vaikams? Ten kur du pešasi, perfrazuočiau patarlę, trečias juokiasi. Gal ir negražu, bet visi dukrų ginčai dėl trintuko nuosavybės, barbių sijono ar LEGO raudonos kaladėlės visad kelia juoką.

Na, o prieš miegą su vaikais galite kartoti, kaip mantrą, paskutinę knygos eilutę, kuri tinka ir suaugusiems:

Kaip GERA dalytis

viskuo su draugu

Knygą išleido „Baltos lankos“, o ją parašė, Rachel Bright, iliustravo Jim Fiel. Tai tie patys autoriai, kurie sukūrė knygą apie drąsą ir pasitikėjimą savimi „Jei aš būčiau liūtas“, kurią aprašiau Pasitikėjimą ugdančios knygos: visi mes pelės ir liūtai širdy. Ir vertėja ta pati, talentingoji Reda Puodžiukė, labai smagiai ir taikliai mokanti išversti visus rimus.

Knygą „Peštukai voveriukai“ rasite knygynuose arba http://www.baltoslankos.lt/knygos/literatura-vaikams/pestukai-voveriukai

KnygosTitulinis 

Pasitikėjimą ugdančios knygos: visi mes pelės ir liūtai širdy

2020-08-26 — by Goda Leo0

IMG_20200825_114511-960x1180.jpg

Pastebėjau, kad pastaraisiais metais išpopuliarėjo vaikiškos knygos, ugdančios vidines vaikų savybes. Jei anksčiau dažniau kalbėdavome apie draugystę, gėrį ir blogį, dabar knygų puslapiuose su vaikais aptariamos pasitikėjimas savimi, meilė sau ir priėmimas savęs tokio, koks esi.

„Baltos lankos“ išleido Rachel Bright parašytą ir Jim Field iliustruotą knygą „Jei aš būčiau liūtas“. Šmaikščiai nupieštas mažutėlytis peliukas jaučiasi labai labai mažas, niekieno nepastebimas ir nemylimas. Sunku, ar ne tiesa? O juk dažnai vaikai irgi jaučiasi būtent taip – klasėje ar darželio grupėje sunku rasti draugų, niekas nenori kartu žaisti, o auklėtoja/mokytoja nepastebi tavo pakeltos rankos. Na, nes tu galbūt mažesnis ūgiu, kalbi tylesniu balsu ir nesiverži lyderiauti. Kartais pamąstau, kad intravertams šiuolaikiniame ekstravertų ir „parduok save“ pasaulyje yra tikrai labai sunku.

Istorija graži tuo, kad peliukas vis dėl to rado savyje drąsos ir nusprendė išmokti tapti ekstravertu. Na, knygoje jis nori išmokti riaumoti, bet juk tai panašu, ar ne? Aišku, tą daryti geriausiai moka drąsusis liūtas į kurį peliukas ir kreipiasi pagalbos.

Bet, drąsus ne visada tas, kuris drąsiai atrodo – dar viena pamoka vaikams. Liūtas, pasirodo, baisiai bijo pelių! Žinoma, pabaigoje jie susidraugauja ir knyga baigiasi žodžiais

Visi turim liūtą ir pelę savy –

Savybes geriausias nešiojam širdy…

Tokia knygos istorija perteikta labai gražiais eiliuotais posmais, kuriuos išvertė Reda Puodžiukė. Tikra pagarba, nes vertimas tikrai žaismingas, organiškas ir smagus.

Pati knyga smagi tuo, kad ji kaip tik vienai vakaro pasakai – nei per trumpa, nei per ilga, o užvertus jos puslapius yra apie daug ką pasikalbėti. O jei tu būtum peliukas? O jei liūtas? Kas tu – liūtas labiau ar peliukas?

Knygą rasite knygynuose arba http://www.baltoslankos.lt/knygos/literatura-vaikams/jei-buciau-liutas

KnygosTitulinis 

Mamos apžvalga: vaikiškos knygos, kurias skaičiau paslapčia nuo vaikų

2020-08-19 — by Goda Leo0

IMG_20200818_174522_resized_20200819_091859980-960x532.jpg

Visi skaitantys žmonės žino, kaip kartais pasivargsta nuo „rimtų“ knygų tad tam, kad nepulčiau prie kokio kvailo romano, šįkart ėmiausi leidyklos „Debesų ganyklos“ patikėtos užduoties – perskaityti „Magiškų gyvūnų mokykla“ trilogija ir parašyti apie ją mamišką nuomonę.

Tai buvo viena smagiausių užduočių pastaruoju metu – vienam vakarui skirdavau vieną knygą ir atėjus ketvirtadieniui užplūdo liūdesiukas, knygos baigėsi. Kol kas lietuvių kalba yra išleista tik trys šios serijos knygos, nors dar tikrai ne pabaiga.

Tai nuo pradžių – apie ką šios knygos? Žavingoje Akmenynės mokykloje yra viena įvairiausių vaikų klasė. Vaikai, kaip ir visose mokyklose, visokiausi. Čia mokosi ir klasės gražuoliukas, klasės pamaiva, klasės protinguolis, pamaivos sekėjos, tylenė, drovuolis, naujokė… Iš viso 24 mokiniai, kurie rugsėjo pirmąją nustemba gavę naują auklėtoją. Šioji, šiek tiek keista – kuodą susirišusi virbalais, pečius dengia apsiaustas, o su vaikais kalba lyg juos seniausiai pažinotų. Pasirodo panelė Marija Kornfyld (mokytoja), turi puikų draugą poną Mortimerį Morisoną, kuris turi magišką gyvūnų parduotuvę su įdomiausiais gyvūnais surinktais įvairiausiose pasaulio vietose. Šie gyvūnai moka kalbėti, padėti, draugauti, suprasti bet tik vieną vienutėlį žmogų pasaulyje, kuriam yra skirtas. Žinoma, naujoje klasėje vaikų, kuriems skirti gyvūnai apstu ir kiekvienoje knygoje po du tris mokinius gauna naujus gyvūnus. Iš viso šią seriją sudaro dešimt knygų – tikėkimės, kad jos visos pasieks Lietuvos skaitytojus.

Tai čia informacija, kurią rasite ir ant viršelio nugarėlės. Dabar pabandysiu panarplioti kitą, gilesnį knygos klodą.

Pirma, noriu pasidžiaugti, kad knyga parašyta raštingai. Nemanykite, kad tai įprastas reikalas, nes kai kurias vaikiškas knygas tikrai sunku skaityti dėl perspaudžiamo vaikiško tono, infantilumo, „tipo aš savas“ autoriaus įsivaizdavimo. Knygų autorė – Margit Auer yra žurnalistė, kuri augindama tris sūnus (duokit penkis Margit!) perskaitė tikrai daug vaikiškų knygų, kol nebeištvėrė ir pradėjo jas kurti pati.

Na, o dabar apie tai, ką šios knygos gali duoti vaikams. Pirma, kaip jau minėjau, kad klasės sociumą sudaro labai įvairūs vaikai ir kiekvienas jaunasis skaitytojas ras savo herojų, su kuriuo galės susitapatinti. Na, o čia, jau ir magiškas gyvūnas – kai turi, kas tave supranta, pritaria tau ir palaiko (net jeigu tik spausdintinėmis raidėmis) visad lengviau.

Pirmiausiai magiški gyvūnai atkeliavo vaikams išgyvenantiems sudėtingiausias situacijas – naujokei, svajokliui, geraširdžiam, pamaivai, drovuolei ir padėjo jiems išnarplioti savo jausmų kamuolį, išdrįsti būti savimi ir išbandyti savo jėgas.

Antra, vaikai supranta, kad ne viskas atrodo, taip kaip atrodo. Pasirodo, panelė pamaiva prabangi panelė gyvena sukiužusiame bute, nes tėtis prarado darbą. Visų numylėtinis gražuoliukas nesutaria su tėvais, o geraširdžio klasioko senelis tik apsimeta garsiu aktoriumi. Labai gražiai panaudojat magiškuosius gyvūnus, kaip neįkyrų didaktinį balsą, vaikai įtikinami, kad tiesa už viską geriausia ir ja pasidalija su draugais.

Taip pat daug kalbama apie bendrystę, draugystę ir santykių puoselėjimą, pagalbą kitam, kas šiais individualizmo laikais yra labai aktuali tema. Kartais net nustembu, kiek mažai dukros žino apie savo klasiokus. Aišku, kas kiek nori, tiek ir pasakoja, bet man rodos, kad artimesnis santykis, gilesnis kito pažinimas ir prisileidimas irgi yra vertybė.

Be to, knygos puikiai iliustruotos ir sumaketuotos – skyreliai neilgi, papuošti žinomos vaikiškų knygučių dailininkės Ninos Dulleck piešiniais.

Na, o pabaigai, pasidžiaugsiu, kad ir aš turiu magišką gyvūną, kurį matote šioje nuotraukoje ir linkiu visiems jį turėti, nesvarbu kokiame pavidale (pavyzdžiui, vienas iš knygos herojų gavo… pingviną!)

Dideliam, mažam, protingam ar kvailam – visiems kartais reikia požiūrio iš šono, kad kas nors pabaksnotų į šoną ir lengvai padėtų atskirti pelus nuo grūdų. Ne visada lengva tai padaryti net ir suaugusiajam.

Visas knygas rasite:

 

KnygosTitulinis 

„Palikite vaiką ramybėje“ – kitu kampu apie vaikų auklėjimą

2020-08-13 — by Goda Leo0

IMG_20200813_105148-960x1230.jpg

Knyga „Palikite vaiką ramybėje! Paprastos išmintingų tėvų taisyklės“ (leidykla „Liūtai ne avys) papirko jau perskaičius jos pavadinimą – šiuo metu labiausiai ir domiuosi tuo „anti-helikopteriškų tėvų“ elgesiu, stengiuosi dukroms suteikti erdvės, laisvės ar net galimybes panuobuodžiauti. Tiesiog, pastebiu, kad persistengiu rinkdama būrelius, prižiūrėdama jų mokslo rezultatus ir savarankiškumo tikrai neugdo mamos pasiūlymai ką nuveikti laisvalaikiu.

Pirmas dalykas, kuris užkliuvo – tai rusų autorės knyga. Atvirai, apie vaikų auklėjimą dažniausiai mus auklėja užu Atlanto esančios šalies rašytojai, bet ne kartą esu pastebėjusi kultūrinius neatitikimus. Marina Melija yra trijų vaikų mama ir psichologijos profesorė, parašiusi daugybę knygų, kaip siekti sėkmės versle, kurių viena, „Verslas – tai psichologija“, jau yra išversta į lietuvių kalba daugiau nei prieš dešimtmetį.

Pirmiausiai apie auklėjimą Marina pradėjo rašyti žurnale „Tatler“ – skiltis, skirta tėvams, ir tapo šios knygos pagrindu. Tai itin jaučiasi knygos struktūroje, nes ją sudaro labai skirtingos temos: viena apybraiža viena tema, o ją išnagrinėjus, kitam skyriuje nagrinėjama visai nesusijusi tema. Na, susijusi, jos visos apie tėvus ir vaikus.

Turbūt pirmą kartą skaitau tokia įvairia tematika apie vaikų auklėjimą parašytą knygą. Sakyčiau, pirmą kartą vienoje ras patarimų ir pačių mažiausių, kuriems dar reikia nustatyti ribas, ir gerokai paaugintų paauglių tėvai. Nors, temos, sakyčiau labai universalios.

Palikite vaiką ramybėje – turinys

Atskirais straipsniais, kurie tampa knygos skyriais, M.Melija nagrinėja kiek vaikui reikia suteikti laisvės, kaip nustatyti ribas, kaip baimė ugdo drąsą, kaip elgtis su vaiko kišenpinigiais, ką daryti jei jūsų vaikas kenčia nuo patyčių.

Keletas temų mane itin nustebino, nes apie jas dažniausiai kalbama itin mažai. Pavyzdžiui – ar kelionės gali pakenkti vaikui? Chm, aš, kaip vaikus keliauti visad tįsianti mama, tikrai susimąsčiau. Nors, tarp eilučių, rodos, tema taikyta turtingiems oligarchams, kurių vaikai daugiau praleidžia slidinėjimo kurortuose, nei mokyklos suole. Arba tėvai keliauti verčia vaikus visai negalvodami apie jų poreikius (ar dar tokių yra?).

Gerai, o ką pasakytumėte tema – ar galima leisti auklei bausti vaiką? Kam vaikui reikalingas tėvas? Šios buvo gal mažiau aktualios, bet apie tai, kaip vaikui parodyti savo meilę, jei nelieka laiko ir jėgų turbūt sužinoti reikėtų daugybei šiuolaikinių tėvų. Pasirodo, tai yra natūralu, nereikia to gėdytis, o geriau pasvarstyti, ką daryti.

Kaip elgtis jeigu suaugęs vaikas niekuo nesidomi? Kaip padėti vaikui išspręsti ginčą su mokytoju? Kaip apsaugoti vaiką nuo savižudybės?

Kiekviena iš visų temų, kurių iš viso yra 21, išnagrinėta visapusiškai – pirmiausiai, trumpas atvejo aprašymas, kaip būna gyvenime, o tada pristatoma tema, apie ką autorė nori pašnekėti. Po jos seka labai konkretūs patarimai. Tikrai galiu pagirti knygos dėstymą – jis man labai patiko: aišku, mažai nereikalingos beletristikos ir atsivertęs bet kurį skyrių, bet kurioje vietoje gali rasti kažką įdomaus.

Ar aš radau tai, ko neperskaičiau kitose dešimtyse knygų apie tėvystę? Sunku mane nustebinti, bet turbūt temų netradiciškumas jau savaime duoda naudos ir impulsų į situacijas pažvelgti kitaip.  Pavyzdžiui, labai įsiminė mintis apie baimę ir drąsą, kurią pritaikysiu ne tik vaikams, bet ir sau.

Visi sėkmingi žmonės apdovanoti drąsa. Daug pasiekti gali tik tas, kuris pasiruošęs rizikuoti…

Pasirodo, šiuolaikiniai vaikai, nelikus kiemų kultūrai, sugriežtėjus tėvams (aš čia labai sutrumpintai pasakoju), nebeturi galimybių rizikuoti , įrodyti savo drąsą ir savarankiškumą. Mes sekame ne tik vaikus, bet ir jų elektroninius prietaisus. Todėl mūsų užduotis išmokyti juos nugalėti baimes.

„Vaikus reikia išmokyti pasitikėti savimi ir nebijoti žengti pirmyn į nenuspėjamą rytojų. Tokiu būdu ne tik didėja tikimybė patirti sėkmę, bet ir gyvenimas tampa daug įdomesnis“, – rašo autorė.

Na, o paskutinis pagyrimas knygos dizaineriams – labai patiko spalviškai suskirstytos temos, visi tie „paboldinimai“, skirtingos antraščių spalvos ir atskiri puslapiai skirti vos vienai įsimintinai frazei padaro ją labai gyvą ir malonią skaityti.

Knygą rasite knygynuose arba https://liutaineavys.lt/knyga/palikite-vaika-ramybeje-paprastos-ismintingu-tevu-taisykles/

Palikite vaiką ramybėje

KnygosTitulinis 

Rašytoja apie naują romaną jaunimui: „Labiausiai jaudinojautrus autorės žvilgsnis į žmogaus širdį“

2020-08-05 — by Goda Leo0

Natanas-ir-jo-vaikai-virselis_Magnificat-leidinių-nuotr-960x1353.jpg

Kalbina Karolina Bagdonė – Magnificat leidiniai

Jaunimo literatūra ne tiek turi mėgdžioti šiuolaikinį gyvenimą, kiek perteikti išmintį, kurios taip ieško paaugliai. Rašytoja Ilona Ežerinytė dalinasi savo įspūdžiais perskaičiusi garsios vokiečių autorės Mirjam Pressler romaną „Natanas ir jo vaikai“ (vertė Indrė Klimkaitė, Magnificat leidiniai, 2020). Jame susipina Kryžiaus žygių laikai, religinė tolerancija ir savosios tapatybės paieškos.

Natano Išmintingojo istoriją Lietuvoje jau nebe pirmą kartą išgirstame. 2017 m. Gintaras Varnas pastatė spektaklį pagal G. E. Lessingo dramą. Kaip šis romanas naujai pristato klasikinę vokišką dramą?

G. E. Lessingo drama parašyta 1779 m. ir laikoma vienu svarbiausių šio XVIII a. švietėjo kūrinių, tačiau lietuvių skaitytojui ji daug metų sunkiai pasiekiama, išleista tik 2013 m., kai iš vokiečių kalbos ją išvertė A. A. Jonynas, nors, kaip supratau, vertimas kone dešimt metų pragulėjo leidyklų stalčiuose kaip neaktualus, nereikalingas; 2017-tais, kaip minėjote, G. Varnas Kaune pastatė spektaklį, tačiau taip jau yra – spektaklis rodomas ribotą laiką (jį dar, beje, galima pamatyti spalio mėnesį), draminio kūrinio skaityti žmonės kažkaip nesiima, tad lietuviškai pasirodęs Indrės Dalios Klimkaitės verstas Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“ tampa tiesiausia prieiga prie Lessingo dramos. Autorė perpasakoja istoriją, paverčia ją romanu (visgi palikdama kalbėjimą pirmuoju asmeniu), kuriame atsiranda naujų veikėjų (berniukas Gešemas, namų valdytojas Elijas), XII a. kasdienybės detalių. Charakteriai, kurie Lessingo dramoje nėra individualizuoti, o labiau skirti išreikšti idėjoms, Mirjam Pressler kūrinyje atgyja, tampa kūnu ir krauju ir leidžia pažvelgti į savo sielą. Autorė „Nataną ir jo vaikus“ kukliai vadina Lessingo dramos variacija, bet iš tiesų tai nauja puiki knyga. Nenoriu išduoti jos siužeto, bet negaliu nepasakyti, kad tragišką Lessingo brolio ir sesers meilės istoriją Pressler pasuka kiek kitaip…

Rašytoja Ilona Ežerinytė Nuotr. Vygaudo Juozaičio

Pressler plėtoja žiedo parabolę, remdamasi Lessingo drama. Apie ją kalba ir J. R. R. Tolkienas savo epopėjoje „Žiedų valdovas“. Tik jis skirtingai nei Lessingas ar Pressler nebetiki, kad žiedų turėtojai vis dėlto gali taikiai sugyventi. Kodėl Pressler vis dar tiki tokio susikalbėjimo ir kito supratimo galimybe?

Iš tiesų Lessingo dramoje Natano papasakota istorija apie stebuklingą žiedą, kurio turėtojas tampa malonus Dievui ir žmonėms, yra gražiausia ir esmingiausia kūrinio vieta. Natanas taip bando atsakyti sultonui Saladinui į klausimą, kuris tikėjimas – krikščionių, judėjų ar musulmonų – yra tikriausias. Kuo geresnis žmogus būsi, tuo „teisingesnė“ pasirodys esanti religija, kurią išpažįsti, – taip supaprastintai galima išaiškinti Natano atsakymą. Taigi Lessingas ir Pressler kalba apie žiedą, kuris turi galios padaryti žmogų gerą, net geriausią, o Tolkieno epopėjoje žiedus, jei pamenate, nukaldina Sauronas, Juodasis Lordas, ir sudeda į Didįjį, svarbiausiąjį žiedą visą savo pyktį, tad žiedas, be kitų demoniškų savybių, turi galią „ištraukti“ iš savo šeimininko tai, kas jame yra blogiausia: godulį, pavydą, neapykantą. Taigi suprantama, kad tokio žiedo ar žiedų turėtojai negali nei siekti taikos, nei sugyvenimo, kaip tik atvirkščiai – jie siekia valdyti, taigi kariauti ir naikinti. Lessingas ir Pressler kalba kitaip – tikroji stiprybė ir galia yra gebėjimas mylėti – žmones, Dievą ir visą kūriniją. Meilė ir yra susikalbėjimo ir kito supratimo galimybė.

Kokius kontekstus išskirtumėt šiame romane? Kas patraukė jus kaip skaitytoją?

Mirjam Pressler sakė, kad rašant jai teko gerokai pastudijuoti šaltinius apie Kryžiaus karus, tad romane įdomus istorinis kontekstas, tačiau mane, kaip skaitytoją, visgi labiausiai jaudino ne kontekstai, net ne idėjos (nors jos irgi), o jautrus autorės žvilgsnis į žmogaus širdį.

Ar religinė tolerancija nėra utopija? Ar išties gali sugyventi skirtingų tautų, religijų, kultūrų žmonės? Kas jiems padeda tą padaryti?

Natanas daug kalba apie protą – „Aukščiausias žmogaus tikslas turi būti protas“ –  suprantama, juk tai Apšvietos epochos personažas. Bet sakydamas „protas“, jis greičiau turi galvoje sąmoningumą. Jei vystytume šią mintį toliau, sakytume, kad sąmoningumas yra protas plius meilė. Ar įmanoma suprasti kitos religijos, kultūros, tautos ar dar kaip nors kitokius, kažkuo nuo mūsų besiskiriančius žmones, ar galima juos priimti, su jais sugyventi? Be jokios abejonės, taip. Ar DABAR tai realu? Deja, ne. Ko trūksta, kad pasaulis pasikeistų? Trūksta to paties sąmoningumo, trūksta žmonių noro mąstyti, suvokti savo pažiūrų ribotumą ir bent pasidomėti, kas už tų ribų.

Ši knyga ne tik apie religinę toleranciją, bet ir apie savąją tapatybę. Pamestinukė krikščionė tampa žydo dukra Recha, tarnaujantis bevardis berniukas tampa Gešemu, tamplierius, atrandantis, kad jį užauginusi šeima nėra tikroji… Kas aš esu? Kas tėvą padaro tikruoju? Kodėl suaugusieji tyli apie praeitį? Išties… juk knyga kalba ne tik apie kraujo ryšiais sujungtus vaikus…

Vardo motyvas knygoje labai įdomus ir svarbus. Berniukas Gešemas sako: „Manau, netgi Dievas ar Alachas pamato žmogų tik tada, kai jis turi vardą, kai jis kam nors priklauso“. Žinot, seniau kaimo žmonės neduodavo vardų tiems gyvuliams, kuriuos augino maistui (kiaulėms, vištoms), nes tada negalėtų jų skersti. Vardas reiškia sielą, taip labai paprastai sakant. Neturint vardo neįmanoma pažinti savęs, o ar galima save permainyti, gavus naują vardą? Romane labai įdomi yra tamplieriaus Kurdo fon Štaufeno istorija. Jis niekada nepažino savo tėvo, tėvu jam teko laikyti dėdę, vėliau – tikėjimo brolį Helmfrydą. O štai Natanas yra tėvas visiems. Jis dosnus vargšams ir gailestingas likimo nuskriaustiems, gal dėl to mirštanti nepažįstama moteris prašo kūdikį perduoti būtent Natanui – jis pasirūpins, ji neabejojanti. Natanas myli žmones besąlygiška meile, kurią Erichas Fromas vadintų ne tėviškąja, o kaip tik – motiniškąja, duotą moters prigimties. Natano tėviška meilė yra ypatinga, tiesiogine prasme išdeginta ugnimi, sustiprinta skausmingų patirčių. Tas pats mano minėtas Fromas knygoje „Menas mylėti“ dėsto teoriją, kad meilė nepriklauso nuo objekto, priklauso nuo mūsų pasiryžimo mylėti. PASIRINKIMO mylėti. Ir kraujo ar ne kraujo ryšys – tai neturi jokios reikšmės, kai pasirenki.

Knygos autorė Mirjam Pressler

Dažnai galime išgirsti, kad jaunuolis skaitys tik tokią knygą, kurioje gali aptikti tik save ir savo pasaulį, kad knygoje turėtų būti pripildyta šių dienų aktualijų ir šiuolaikinės kalbos. Mirjam Pressler romanas pagal šią sampratą nepatektų į šią kategoriją, nes kalba apie XII a. Kryžiaus žygių Jeruzalę, jos gyventojus. Bet ar tikrai? Kodėl jaunimui ši knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?

Na, nėra tiesa, kad jauni žmonės skaito tik šiuolaikine jaunimo kalba parašytas knygas apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą. Dažnai tos knygos kaip tik paaugliams atgrasios, nes jos, sukurtos toli gražu ne paaugliško amžiaus žmonių, tik imituoja tą pasaulį, mėgdžioja slengą. Paauglys ieško savęs ir bando suvokti, kas tas gyvenimas, kokie dėsniai jame galioja, kurie iš jų teisingi, koks kelias tinkamas jam –  tikrai, niekas taip karštai neieško išminties kaip jauni žmonės. O išminties šioje knygoje daug. Išminties, tolerancijos, idealų, vertybių – būtent to, be ko niekada nebuvo ir niekada nebus įmanoma iš tikrųjų užaugti.

Patiko interviu? Apie toleranciją, paauglių literatūrą ir žmogiškumą rugpjūčio 12 d. 18.30 Lukiškių aikštės skaitykloje „Vilnius skaito“ kalbėsis publicistas Donatas Puslys, rašytoja Ilona Ežerinytė ir edukologė Gabija Karpauskaitė. Renginys nemokamas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

KnygosTitulinis 

Amžina draugystė tema: kur du – nereikia trečio?

2020-07-29 — by Goda Leo0

IMG_20200728_205301_resized_20200728_095657862-960x720.jpg

Tyrimais įrodyda, kad laimingiausios šeimos, auginančios keturis vaikus. Arba du. Trys – sudėtingiausias skaičius. Aš pati juokauju, kad mano vidurinėlė būna arba didelė, arba maža, draugauja su vyrenėle arba jaunėle. Trims draugauti kartu labai sunku ir ne visada pavyksta, to mokomės ir mokomės.

Todėl laiku į rankas papuolė „Naminuko“ leidyklos išleista knyga „Geriausi draugai“, kurioje autorė Lina Sarah pasakoja apie nuostabią trijų berniukų draugystę, o ją iliustruoja vienas geriausių vaikiškų knygų iliustratorių Benji Davies.

Istorija paprasta – du geriausi draugai Bertas ir Emilis ištisas dienas leidžia kartu, žaidžia, kuria, svajoja… Žodžiu, tikra pasaka. O tada atsiranda Sigutis, kuris irgi nori žaisti kartu. Emiliui Sigutis patinka ir jis nori žaisti, o štai Bertui idėja dalintis draugu – visai ne prie širdies.

„Aš pats sau geras draugas, nereikia man kitų“, – dainavo „Keistuoliai“, ironizuodama būtent tą situaciją, kuri iš tiesų prie nieko gero nepriveda. Dar viena puiki knygelė diskusijoms, pokalbiams, kas yra draugystė, kaip ją puoselėti ir auginti.

Papildoma vertė – berniukai žaidžia su paprastomis kartoninėmis dėžėmis, kurios tampa bet kuo: piratų laivu, rakate ar pilies bokštu. Kuliminacija – iš dėžių padaryta mašina, kurios dabar reikalauja ir mano dukros. Tad tikrai perskaitę „Geriausi draugai“ pasisemti įkvėpimo ir kūrybiniams žaidimams su paprasčiausia dėže.

„Geriausi draugai“ rasite knygynuose arba https://www.perkuknyga.lt/lt/vaiku-literatura/geriausi-draugai.html

KnygosTitulinis 

Knyga, padėsianti vaikams ugdyti psichologinį tvirtumą

2020-07-29 — by Goda Leo0

IMG_20200728_205410_resized_20200728_095656272-960x784.jpg

Neseniai aprašinėjau knygą „Bėdos ir bėdelės“, kurioje mažyliai eiliuotai mokomi susitvarkyti su iškilusiomis problemomis. Naujoji knyga „Aš galiu!“ tai dar viena apie mokėjimą spręsti problemas, įveikti iššūkius iš likti psichologiškai tvirtai vaikams kalbanti knyga.

Be galo džiaugiuosi, kad knygynų (ir namų bibliotekų) lentynas papildo tokios naudingos knygelės ir dažniau kalbame apie vaikų meditaciją, problemas ir vidinį pasaulį.

„Aš galiu!“ pasakoja apie mergaitę Keitę, kuri susiduria ir su patyčiomis, baimėmis, problemomis ir pasitikėjimo stoka. Rodos, kitas nuleistų rankas, bet Keitė randa išeitį – mokosi įgalinti savo mintis, išsikelti tikslus ir spręsti bėdas.

Keitės kasdienybės pavyzdys tiks daugybei vaikų, patiriančių panašius iššūkius – atsikelti laiku ryte, nepabijoti išbandyti naujų dalykų, kovoti su prasivardžiuotojais.

Bandyti ir patirti nesėkmę yra normalu

Kartais pagalvoju, kad manęs niekas to nemokė ir niekada apie tai nebuvo kalbama. Klysti negalima bausti – tas kablelis dažnai būdavo dedams ne toje vietoje. Todėl labai noriu paskatinti savo vaikus – bandyti, suklysti, padaryti nesąmonę ir iš viso to tik pasimokyti!

Knyga papildyta labai smagiu meditaciniu laivelių žaidimu. Neišduosiu koks jis, bet praktiškai jį išbandėme ir jis tikrai padeda nusiraminti. Knygos pabaigoje – rekomendacijos tėvams.

Knygos autorius – Niels von Hove – yra psichologinio tvirtumo mokytojas gyvenantis Australijoje ir padedantis daugybei žmonių atskleisti geriausias savo savybes. Tiesa, šią knygą jis yra atskirai adaptavęs berniukams ir mergaitėms, bet Lietuvoje, suprantama dėl nedidelės rinkos, „Alma littera“ išleido tik mergaitišką versiją.

Rašoma, kad knyga tinkama 4-8 metų vaikams. Gal keturių sunkiau supras, bet priešmokyklinukams, pirmokams-antrokams ji tikrai kaip tik.

„Aš galiu!“ – https://www.knyguklubas.lt/as-galiu-kaip-pasitiketi-savimi-ir-iveikti-kasdienes-problemas

KnygosTitulinis 

Bėda ne bėda, jei išmoksi gyventi su ja

2020-07-28 — by Goda Leo0

IMG_20200728_205147_resized_20200728_095655571-960x670.jpg

Perskaičius naują paveikslėlių knygą „Bėdos ir bėdelės“ taip ir norisi eiliuoti. Nuotaikinga Rachel Rooney ir Zegra Hicks knygelė ikimokyklinukams kviečia kitaip pažvelgti į problemas, kurios užklumpa mus kasdien. Galbūt tai išsilieję dažai, neskanus maistas, peštynės su draugu dėl žaislo – visa tai galima išspręsti labai paprastai!

Kiekviena bėda čia tampa atskiru padarėliu, kartais gražiu, o kartais ir nelabai. Kiekvienas jų taip rūpinasi mumis, kad įvelia į įvariausias problemas. Tai ką dabar daryti? Eiliuotai autorės kviečia atsikratyti tų bėdų – į vienas nekreipti dėmesio, kitas numarinti šešėly, trečias išspręsti, o didžiausiomis – pasidalinti.

Iš tiesų, knyga trumpa, bet diskusijoms temų bus apsčiai. Net ir pavyzdžių knygoje rasite nemažai – ką daryti, jei dingo kojinė? Susipainiojo batraiščiai? Nukrito ledai? Ar ima piktumas žaidimų aikštelėje?

Su vaikais geriausiai yra kurti scenarijus ir juos narplioti. Aha, jei pradėsi rėkti, kaip išspręsi bėdą? Greičiausiai, niekaip. O jeigu, paprašytum? Atsiprašytum? Pakviestum padėti? Aha, taip jau bėda sprendžiasi daug geriau.

Problemų sprendimas yra viena iš labiausiai didžiosios įmonėse vertinamų kompetencijų. Manote, šis įgūdis atsiranda savaime? Vieni gimsta mokėdami į vietą pastatyti pikčiurnas ir sudėliodami visus procesus iš eilės? Žinoma ne, viso to išmokstama po truputį. Kad ir skaitant, tokias smagias knygas.

„Bėdos ir bėdeles“ – leidykla „Alma littera“ – https://www.knyguklubas.lt/bedos-ir-bedeles

KnygosTitulinis 

Nesutramdomiems vaikams skirta „Blogykla“ – ne apie blogį, bet apie meilę

2020-07-15 — by Agnė Žemaitytė0

Blogykla1-960x605.jpg

Esame įpratę, kad knygos moko gėrio, jos – išminties ir žinių šaltinis. O ką pagalvotumėte knygos anonse perskaitę, kad ji skirta vaikus išmokyti blogio?

Čekų rašytoja Daniela Fišerova pasakoja vaikams šmaikščią istoriją, kurios herojai – blogiukai. Tačiau jie visai nenori tokie būti! Todėl tėvų nurodymu šie vaikai turi lankyti… Blogyklą, kad būtų pabloginti. Ar tikrai iš pirmo galima pasakyti, kas geras, o kas – atvirkščiai? Jeigu gimei laumių, kurios linki nelaimių, pasaulyje, ar ir tu būtinai turi būti toks? Pasirodo, ne. Tu gali linkėti tik laimės… Draugystė, tolerancija, atsakomybė, garbingas elgesys ir, be abejo, humoras – pagrindiniai dalykai, kuriuos skaitytojams perteikia „Blogyklos“ autorė ir veikėjai.

Devynmetis Simonas, perskaitęs „Blogyklą“, apie šią knygą pasakoja: „Blogykla – tai mokykla, kurioje vaikai mokosi blogio. Blogyklą lanko nepatenkinti laumių vaikai. Ir aš net neabejoju, kad tu nenorėtum pakliūti į Blogyklą. Knygoje žmonės (ir ne tik žmonės) elgiasi labai keistai. Pavyzdžiui, vaikai daro, ko jie nenori. Tėvai siunčia juos į Blogyklą, nors vaikai taip pat to nenori“. O juk tai, kas keista, neįprasta, vaikams dažnai ir patinka. Todėl drąsiai siūlykite vaikams skaityti „Blogyklą“, nes ją skaitantis vienu šūviu nušaus du zuikius: mokysis atskirti gėrį nuo blogio ir tikrai smagiai praleis laiką!

Patyrusi Nenaudėlė pablogins jūsų gerus vaikus. Jūsų vaikas geros širdies? Patikėkite jį man! Grąžinsiu tikrą niekšą.

Knygos vertėjos Aigustės Vykantės Bartkutės nuomone, „Blogykla“ – tai knyga apie meilę, kurią kartais sunku atpažinti po kasdienybės kauke ir kuri pasibeldžia į širdį labai netikėtai. „Bet jaunieji skaitytojai, tikėtina, labiau mėgausis juokingais personažais ir patraukliu, permainingu siužetu“, – sako A. V. Bartkutė.

Simonui knyga patiko, nes ją skaitydamas gali išmokti, kad blogykloje vaikai nepablogės. Priešingai – pikčiurna jų mokytoja pati tapo gera. O kai paprašiau pasakyti, ką jaučia užvertęs paskutinį „Blogyklos“ puslapį, Simonas atsakė: „Aš jaučiu šią knygą perskaitęs, kad mano mama nori mane išsiųsti į tą blogyklą, nes negali manęs sutramdyti!“ Ką čia bepridursi…

Daniela Fišerova, „Blogykla“, 120 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/blogykla/

KnygosTitulinis 

„Melas“ – knyga, įkvėpta J. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“

2020-07-04 — by Agnė Žemaitytė0

20200704_204705-e1593886956627-960x635.jpg

„Melas“ – vienos populiariausių Ispanijos jaunimo rašytojų Care Santos knyga. Prestižinėmis literatūros premijomis apdovanota knyga paaugliams bei vyresniems suprantama kalba nagrinėja aktualias santykių su tėvais, draugais, meilės, socialinės aplinkos ir atskirties, paauglių nusikalstamumo temas.

Pirmieji „Melo“ puslapiai skirti pastarųjų dvylikos mėnesių Ispanijos nepilnamečių nusikalstamumo statistikai. Svarbiausias skaičius atrodo yra trys keturiolikmečiai žmogžudžiai. Nesunku atspėti, kad vienas iš trijų statistinių nusikaltėlių bus šios knygos herojus.

Tolesnis pasakojimas labai įtraukiantis, daug netikėtų siužeto posūkių ir apgavysčių – melo. „Ši knyga – viena mano mylimiausių“, – vienu prisėdimu ją perskaitęs savo įspūdžius apibendrino mano vyresnėlis Kasparas. Kadangi „Melo“ siužete įpintas ir garsusis J. D. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, beveik neabejoju, kad netrukus jo rankose atsidurs ir ši legendinė knyga… Iš tiesų labai vertinu knygas, kurios ne tik pačios praturtina skaitytoją, bet ir paskatina skaityti kitas.

Šešiolikmetė Ksenija auga su griežtokais, bet mylinčiais tėvais, jai sekasi mokslai. Mergina mėgsta skaityti, turi ateities planų. Su Marselu Ksenija susipažįsta nusprendusi perskaityti „Rugiuose prie bedugnės“. Pažintis su paslaptinguoju Marselu merginai prilygsta penktosios kategorijos uraganui. Nes Ksenijos širdyje įsiliepsnoja meilė. Marselas nesutinka pasimatyti su Ksenija ir elgiasi nepaaiškinamai paslaptingai, tad nenuostabu, kad Ksenija pasiryžta susirasti ir pamatyti savo virtualų sielos draugą. Jos laukia staigmena: pasirodo, viskas – melas.

„Melas“ – tai knyga ne tik apie internete slypinčius netikėtumus, socialiai remtinų šeimų vaikų problemas ar išankstinį neigiamą visuomenės požiūrį į tokius vaikus. Tai knyga apie mus visus.

  • – Gyvenimas tikrai yra lošimas, vaikeli. Ir lošti reikia pagal taisykles.
  • – Taip, tamsta mokytojau, žinau. Aš visa tai suprantu.

“Rugiuose prie bedugnės”

J. D. Salinger

Knygos pabaigoje Care Santos prisipažįsta savo kūryba siekianti sujaudinti jaunuosius skaitytojus taip, kaip ją sujaudino kai kurie jos pačios paauglystės skaitiniai. „Nes jei pavyks sukelti nors penkias minutes apmąstymų, jausiuosi laiminga“, – rašo ji. Rašytoja taip pat atskleidžia, kad papasakota istorija – pramanyta, kaip ir jos veikėjai, nors scenarijai ir kai kurios situacijos – tikros. Martos Vijanuevos žmogžudystė paremta tikru įvykiu, kurį įvykdė nepilnamečiai devyniasdešimtųjų pradžioje. Pateikta statistika – irgi tikra.

Care Santos, „Melas“, 192 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/melas/