Tarp visų vaikiškų pasakų, užduotėlių, paveikslėlių ir retkarčiais kai ko sielai, dažnai į rankas paimu knygą apie vaikų auklėjimą, jų švietimą ar lavinimą. Šį kartą tai psichologų Dr.Daniel J.Siegel ir Tina Payne Bryson knyga “Smegenys , sakančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę”. Ir nors mano penkiamečiui netrūksta drąsos ir smalsumo, su ištverme reikalai prasti.
Vos perskaičius pirmus puslapius, matosi, kad rašo psichologai, savo amato specialistai – daug teorijos apie smegenų sandarą, jų veikimo principus, vaikų gebėjimus kontroliuoti save ir savo emocijas, tėvų pareigą tas emocijas stebėti ir padėti savo vaikams jas atpažinti ir suvaldyti. Ši knyga – apie tai, kaip padėti vaikams pozityviai žvelgti į pasaulį, kaip skatinti juos atvira širdimi pasitikti naujus iššūkius, naujas galimybes, kaip ugdyti jų pozityvų protą.
Šiai knygai reikia laiko, susikaupimo. Aš, deja, jo radau tik sūnaus futbolo treniruočių metu. Bet vis labiau gilinantis ir skaitant pavyzdžius, galėjau iškart juos išbandyti: pavyzdžiui vietoj teiginio – tu neįmušei šiandien įvarčio, pabandžiau sakyti – tu šiandien DAR neįmušei įvarčio, bet rytoj viskas gali pasikeisti. Pradėjau stebėti trenerių darbą ir su nuostaba pastebėjau, kad mūsų treneris mažiesiems čempionams taiko būtent pozityvų auklėjimą – gal ir jis skaitė šią knygą?
Išvadų galime padaryti daug – viena svarbiausių, kad mes-tėvai galime skatinti vaiką mąstyti pozityviai, tai nereiškia ištisai tenkinti visus jo norus. Neturime pataikauti ar nuolaidžiauti jo prašymams, stengtis apsaugoti nuo nusivylimų ar pulti gelbėti iš kėblios padeties. Turime padėti vaikams pažinti save ir suvokti, kokie jie gali tapti, kad nusivylimai ir nesėkmės įveikiami, o gyventi galima prasmingai ir turiningai.
Ši knyga – viena pirmųjų mažojo Benedikto knygų lentynoje. Nors mažyliui dar tik 8 mėnesiai, bet stengiamės nuo pirmųjų dienų pratinti prie knygos ir skaitymo. Žinoma, dabar jam svarbiausia viską graužti, išbandyti, liesti, ne tiek svarbus turinys, kiek forma, todėl svarbu knygos atsparumas kūdikio išbandymams ir ar knyga patinka man, mamai :).
Ši enciklopedija mažiesiems skaitytojams padės išmokti pirmuosius žodžius, kartu su vaiku galima kurti įvairias istorijas, įkvėptas spalvotų iliustracijų, pažinti mus supantį pasaulį. Kuo išsiskiria knyga – tai visų pirma savo dydžiu (dažniausiai kūdikiams skirtos būna labai mažytės), minkštu viršeliu ir !neplyštančiais! (bent kol kas nesuplyšo) lapais. Labai maloni liesti medžiaga. Knygos temos yra pritaikytos prie kasdienio vaiko gyvenimo, pateikiami spalvoti ir nuotaikingi piešiniai, per knygos puslapius “bėgioja” žaismingi personažai – tokia miela akiai knyga.
Atvertus naują puslapį vis kitokia tema – nuo “Užverskim galvas į dangų” iki “Kaime” ir t. t. Žodžiai nesudėtingi, iš vaiko aplinkos, bet prisipažinsiu, kai kurių nė nebuvau girdėjusi, kaip kad “gencijonai”, “edelveisas”. Tad knyga skirta ne tik patiems mažiausiems, bet ir mums, tėveliams!
Informacinės technologijos šiuolaikinių vaikų gyvenime nukonkuravo knygas, žaidimus lauke ir kitas jų tėvams vaikystėje dar tokias įprastas pramogas. Tyrimai, deja, tik patvirtina – vaikų fizinis aktyvumas mažas, jų sveikata prastėja, sportuoti daugelis nei nori, nei mėgsta.
Ar galima tikėtis, kad solidus enciklopedinis leidinys privers vaikus padėti mobilųjį, išjungti televizorių ar atsitraukti nuo kompiuterio? Tikrai ne. Todėl nelabai įsivaizdavau, kodėl naująją leidyklos „Debesų ganyklos“ knygą „Sportas vaikams: nuo mankštos iki medalio“ turėtų rinktis net ir skaityti mėgstantis vaikas…
Juolab, kad knygos ketvirtajame viršelyje taip pat neįkvepiantys apibūdinimai: „Vaikas, perskaitęs šią knygą, tikrai žinos, kad tik sportuodamas ir sveikai gyvendamas pasieks savo užsibrėžtų tikslų ir bus laimingas!“ „Džiaugiuosi, kad perskaitę šią knygą vaikai turės puikią galimybę išsirinkti sau tinkančią ir patinkančią sporto šaką“.
Tokia skeptiška buvau, kai į rankas pakliuvo „Debesų ganyklų“ išleista enciklopedija „Sportas vaikams: nuo mankštos iki medalio“. Supratau, kad keturių leidinio sudarytojų ir leidėjų tikslas – paskatinti vaikus sportuoti. Misija, mano galva, neįmanoma.
Džiaugiuosi, kad mano devynmetis sūnus sportą pažįsta ne iš knygų. Stebėdama jo sporto pasiekimus tik pasitvirtinu savo įsitikinimus, kad motyvacija skubėti į krepšinio treniruotę negimsta skaitant – jos semiamasi iš savo darbui pasišventusių trenerių, matant pavyzdį šeimoje, bendraujant su aktyvų laisvalaikį dėl tų pačių priežasčių vertinančiais bendraamžiais. Kasparas tikrai mėgsta sportą, mielai išbando naujas sporto šakas, jei tik tam sudaromos galimybės, jei tik šalia yra jį palaikančių ar kartu sportuojančių draugų.
Todėl nenustebau, kad namuose atsiradusi nauja knyga iškart atsidūrė jo rankose. Neraginamas ėmė ją vartyti, pradėjęs skaityti neskubėjo padėti į šalį. Stebėjau, ar knygą tik perverčia, ar skaito viską iš eilės, ar ilgiau stabteli prie jam įdomių temų. Tuos kelis vakarus, kai vis paimdavo paskaityti „Sportą vaikams“, įspūdžiais nesidalino. Tik kartą iš nuostabos net išsižiojo radęs pažįstamą: geriausią visų laikų Lietuvos vandens slidininką Ričardą Lažinską, su kuriuo keletą kartų ir pats čiuožė vandens slidėmis.
Po kelių dienų, matydama, kad knyga jau guli nejudinama, paklausiau Kasparo nuomonės. „Žiauriai įdomi! Tai aišku, kad dar skaitysiu ją!“, – tokia buvo reakcija. Nutariau paegzaminuoti, ką, išskyrus pažįstamą veidą, įsidėmėjo dar. Pasirodo, ne taip ir mažai. Kol kas (tikiuosi, kad tik kol kas) skyriuje „Kas yra sveikas gyvenimo būdas?“ ilgiau neužtruko. Kita vertus, manau, kad vaikas, kasdien skiriantis nemažai laiko sportui, gyvena pakankamai sveikai, supranta ir vertina sporto naudą.
Nenuostabu, kad devynmetis skaitytojas kol kas neįsidėmėjo daug faktų apie Olimpines žaidynes. Gerai ir tai, kad tvirtai žino, jog pirmosios vyko Graikijoje, Olimpijos mieste. Įdomiausia buvo skaityti apie sporto šakas. „Ypač komandines, – prisipažino. – O žinai, kad krepšinį sugalvojo vienas mokytojas, kuris norėjo tokio komandinio žaidimo, kuris būtų saugus net ir mažoje salėje žiemą, kai negalima žaisti futbolo kieme“. Kadangi neprisiminė, kur – Švedijoje ar Šveicarijoje – tas mokytojas krepšinį sugalvojo, tuoj pasitikslino knygoje. Pasirodo, Amerikoje.
Netikėjau ir netikiu, kad net ir tobuliausia knyga šiais laikais gali paskatinti vaiką užsukti į sporto salę. Lygiai taip pat netikiu, kad sportuojantis vaikas enciklopedinių žinių, įvairių faktų apie sportą puls ieškos interneto platybėse. Ten tikrai ras ką įdomesnio veikti. Tačiau kažkodėl neabejoju, kad turėdamas po ranka šią knygą prie jos dar ne kartą sugrįš ne tik Kasparas – kartais vedinas smalsumo, kartais nuobodulio, bet kaskart smalsus skaitytojas ras joje ką nors naujo ar jau skaityto, tik primiršto.
Tai tik mano nuomonė apie šį tikrai solidų leidinį. Vertinau jį mamos ir vaiko akimis. Tikriausiai kitaip, žymiai palankiau, apie jį atsilieptų kūno kultūros mokytojai, vaikų sporto treneriai. Bet kuriuo atveju, negaliu prieštarauti, kad sporto pasaulis – platus ir be galo įdomus, todėl pradėkite jį tyrinėti jau šiandien.
Kai į rankas pakliuvo knyga „Kai aš užaugsiu…”, Saulius pirmiausiai pervertė visus lapus, o po to dar kartą ir TIK tada leido skaityti. Teksto nedaug, gražūs šuniukai – mažoji susižavėjusi šūkavo „au au” ir plojo katučių.
Klasėje mokytoja tiesiog paklausė kuo vaikai nori būti užaugę ir kodėl? Ir visi rinkosi profesijas, bet jų tiek daug! Ką gi pasirinkti? Kai vienas herojus pasako, jog bus Supermenu, mano vaikis pareiškė, kad bus Batmenu arba geriausiu pasaulyje futbolininku, kad Lietuva laimėtų pasaulio čempionatą! Net nežinau kuri mintis sunkiau įveikiama! Bet diskutuoti kuo norėtųsibūti visai smagu. Knyga labiau skirta 3-4 metų vaikams arba tiems, kurie jau skaito savarankiškai ir norisi nedaug teksto.
Knygą rasite debesuganyklos.lt 4,99€ „Kai aš užaugsiu…” Quentin Grèban. Knyga pasaulyje išleista net 19-ka kalbų!
Ne paslaptis, kai augini pirmagimį, puoli valyti dar tik besikalantį dantuką, na o kai po namus zuja trys vaikai, užmiršti išsivalyti dantis ir pati. Žinoma, juokas juokais, o ginčų dėl dantų valymo, ypač dukart per dieną ir dar po dvi minutes, kyla dažnai. Net ir jau akių šešėliais ir nagų laku besidominti vyresnėlė dažną vakarą pareiškia, kad nesukirmys tie dantys jei kokį vakarą jų ir nesivalysiu… O 5-metis turi planą, kad nesivalant dantų ir jam greičiau jie pradės klibėti, nes juk darželio grupėje vienam iš draugų jau net du iškritę….
Kritiškai įvertinę planą paskaityti knygą apie dantų valymą, visi vaikai sušoko aplink stalą, išgirdę knygos pavadinimą. Juk MONSTRAI rūpi visiem. Tik mažylė Šarūnė pasitikslino, ar nebus labai baisu, nes ji bijo ir monstrų, ir dantų šepetukų, ir juodų knygų. Na bet atvertus pirmąjį puslapį, pamiršę baimes ir išankstines nuostatas, įsitraukėme į netikėtumų kupiną pasakojimą apie… dantų valymą.
Ir sutikome šioje knygoje tokią pažįstamą mergytę, kuriai dantis valytis nuobodu, krūvą monstrų iš įvairių namų pakampių, ėduonį ir krūvą patarimų, kaip tą ėduonį išgąsdinti.
Knygos iliustracijos tikrai užburiančios, pravertus pirmą kartą ir perskaičius istoriją, vaikai puolė vartyti ir ieškoti paslapčių detalėse, patys pasičiupę knygą, kurti istorijas apie paveikslėliuose esančius nepagrindinius herojus. Tekstas man šiek tiek kliuvo, labai jau daug pamokymų ir nemažai didaktikos. Man atrodo, kad iliustracijos žaismingos ir būtų daug paveikesnės kartu su paslėptu pamokymu, o ne tiesiogiai pagrūmojimu „venk saldumynų“ ir tuo pačiu „žinau labai sunku“ – na ir ką dabar daryt, kaip ir neaišku J Taip pat kliuvo paliepimas gerti pieną, kad dantys būtų sveiki, nors šiuo metu moksliniai tyrimai jau aiškiai rodo, kad dantų formavimuisi pieno produktai lemiamos įtakos nedaro…
Mano nuostabai – ši knyga puikiai suveikė mažiausiajai skaitytojai, jau dvi savaites kas vakarą Šarūnė ją atsiverčia jau apsirengusi pižamą, liepia paskaityt ir pati atneša dantų šepetėlius sau bei broliui su sese… ir ginčų nebekyla, eina visi į vonią ieškoti monstrų. Žinoma po to niekas nenori lipti į savo lovą, nes juk MONSTRAI… bet tai jau kita istorija…
Lietuvių kalba kol kas yra išleista tik ši Jessica Martinello knyga, tačiau paieškojusi interneto platybėse radau labai nuostabią autorės knygą apie kelionę į Mėnulį, labai tikiuosi ir lauksiu šios knygos lietuviškai.
Jessica Martinello „Net monstrai valosi dantis“, 32 psl., 2018 m. išleido leidykla „Debesų ganyklos“, Kaina 5.99 Eur
Selemonas Paltanavičius turbūt daugeliui yra susijęs su pažintinėmis knygelėmis apie gamta. Mūsų namuose jo knygos ne tik skaitomos, norint pažinti Lietuvos gyvūnus, bet ir naudojamos kaip pagalbinė priemonė antrokui ruošiant namų darbus. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad knygelė „Jei tu slieko nepažįsti“ bus taip pat apie slieką, ką jis valgo, kur ir kaip gyvena. Ir iš tikrųjų tai buvo tiesa, bet knygelė – apie visai kitokį slieko gyvenimą. Labai smagiai ir šmaikščiai autorius pasakoja apie slieko norą būti sportišku ir madingu, apie naujų receptų paieškas ir polinkį knygoms. Reikia paminėti labai gražias ir spalvingas iliustracijas, visoje knygelėje nė vieno balto lapo. Yra netgi tikrų atverčiamų lapų, po kuriais reik ieškoti slieko.
Priešmokyklinukui Aisčiui knyga labai patiko, skaitom kelintą vakarą iš eilės. Patiko ji ir tėčiui 🙂 O štai antrokas Vytis, kuris šiaip dar nerodo didelės iniciatyvos skaityti pats (nebent tai būtų Minecraft komiksai), perskaitė šią knygą vienu prisėdimu, ir be jokių raginimų! Žinau kas jį sudomino – nedaug teksto puslapiuose, didesnės raidės, spalvingi puslapiai ir smagūs komentarai. Jam skaitant vis girdėjau: „mama, ateik pažiūrėk kas čia parašyta“, „mama, o pažiūrėk čia“ ir taip kol perskaitė viską. Tad knygelę tikrai rekomenduočiau ir vyresniems, jau pradėjusiems, bet dar neįgudusiems skaitytojams.
Gaila, bet mes per mažai „keičiamės” knygomis su savo kaimynais tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Perskaitei knygą, duok ją draugui, gyvenančiam tavo laiptinėje ir skolinkis iš jo. Lygiai tas pats su lenkais ir latviais – nedaug verstinių knygučių turime iš šių šalių, nors tikiu, kad ne viena ir ne dvi vertos dėmesio.
Džiugu, kad prieš šventes „Debesų ganyklos” išleido pastarųjų metų latviškų vaikiškų knygų topą „Ūkė Pūkė keliauja namo”, kurią savo sūnui parašė Zanė Zusta.
Istorija manau bus suprantama ir iki ašarų asmeniškai pažįstama – kelionėje rašytojos Zanės sūnus pametė savo mėgstamiausią žaislą, pelėdėlę Ūkę Pūkę. Kažkur girdėta? Manau ne vienas ir ne du vaikai yra kažką pametę ar patys pasimetę. Šluostydama sūnaus ašaras ir kurpdama planą, kaip tą žaislą susigrąžinti autorė ėmė ir sukūrė istoriją, kuria dalina su skaitytojais.
Knyga sudaryta lyg iš dviejų paralelių – vienoje berniukas Kristupas, prisirišęs prie savo žaislo, liejantis ašaras ir svajojantis, kad jis grįžtų. Kitoje pusėje – atgijusi pelėda, kuri taip pat svajoja grįžti namo. Du vienas kito išsiilgę personažai, bet tarp jų didžiulis atstumas nuo Latvijos iki Italijos. Kaip jiems susitikti?
Kol mama planuoja žaislo sugrąžinimo operaciją, Ūkė Pūkė keliauja per namą, kuriame buvo palikta ir patiria daugybę nuotykių. Smagu tai, kad personažu pasirinkta pelėda skaitytojams primena, kad ji ne šiaip žaislas, o labai protingas žaislas, todėl ir domisi viskuo, kas vyksta aplinkui. Susipažįsta su voru, skruzdelėmis, žiogu, ieško uodo ir apie tai sužino daug įdomių faktų: kas yra potvynis, kaip darbuojasi skruzdės, kodėl reikia vengti spąstų…
Knygoje devynios smagios istorijos su labai gražiomis iliustracijomis apie tai, kaip Ūkei Pūkei ir Kristupui sekėsi sutikti vienas kitą. Jos trumpios ir nepaisant personažų pečius slegiančios didžiosios problemos, labai nuotaikingos.
Mane labiausiai sužavėjo istorijų pabaigoje esančios „Ūkės Pūkės Žinios” – patarimai vaikams, ką daryti jei pasimetei. Mes juos kartojome po keletą kartų, kad vaikai žinotų atmintinai, nes tikrai yra buvę tokių situacijų: vidurinė Eleonora dar būdama trejų metų autobusų stotyje paleido tėčio ranką ir įsikibo kitam „tėčiui” į švarką. O pasirodo, ten buvo tiesiog vyras, kuris ėjo kita puse ir mažoji dingo. Viskas gerai baigėsi, bet baimės buvo visiems (ypač tikrajam tėčiui) ir dabar pasimetimas yra iš viena didžiausių šeimos baimių. Todėl keliaujant užsienyje aš vaikams visad segu SOS apyrankes, kur užrašau savo telefono numerį, vaiko vardą ir pavardę.
Paskutiniame patarime siūlome įsiminti savo mamos ar tėčio telefono numerį. Žinoma, tai padaryti sunkiau, jei dar gerai nepažįsti skaitmenų, todėl autorė siūlo labai smagų asociacijų būdą: du primena gulbę, 8 tai voro kojos. Pagal parodytą pavyzdį galėsite sudėlioti telefono numerį: voras, kauliukai, kauliukai, gulbė, pirštai, voras, gulbė, gulbė, stalas 🙂
knygos pabaigoje – lėlių teatas su popieriniais personažais
Ir tai dar ne viskas! Šią knygą galėsite skaityti vėl ir vėl, nes jos pabaigoje yra lėlių teatras, kuriame patys kursite tolimesnį knygos siužetą. Į rinkinį įeina keturi kartotiniai personažai (jų galėsite pasigaminti ir daugiau) – dvi scenos ir rėmelis, pro kurį prakišus lėlytes galėsite patys vaidinti.
Ši knyga nominuota Latvijos meniškiausios knygos apdovanojimui ir tikrai ne veltui! Šiaip dar pabrėžčiau, kad tai ne tik knyga, bet ir edukacija, ir teatro žaidimas viename, todėl smagu, kad ją atsiversite vėl ir vėl.
p.s. žinot, koks pelėdos latviškasis vardas? Ucipuci :))))
Kai vakare su pižamomis jau taisėmės lovoj skaityti knygos, jau buvo pakankamai vėlus metas, tad mano tikslas buvo trumpa, neskaityta ir su daug paveikslėlių knyga, tad Thierry Robberecht’o „Vilkas, kuris iškrito iš knygos” atrodo atitiko visus reikalavimus.
Iliustracijos tikrai labai gražios, spalvingos, linksmos, net mūsų vienerių metų sesė vartė knygą vis iš naujo ir iš naujo.
Siužetas labai paprastas: vilkas netyčia iškrenta iš savo pasakos, kurioje jis tarp savo avelių drąsus ir piktas. Tačiau pakliuvęs į kitą aplinką, pamačius didelį ir riebų katiną, drąsa kažkur išgaruoja ir vilkas skuba slėptis kitose knygose. Vienoje, kitoje, kol pakliūna pas Raudonkepuraitę. O ta visa nuliūdusi, verkia, nes vilkas iš jos pasakos kažkur dingo… Ir kas tiems vilkams pasidarė?! O be jo Raudonkepuraitės pasaka nebegali tęstis. Vilkas, pagerėjęs nuo lakstymo, sutinka mergaitei padėti ir….. VISKAS !
Kaip tai viskas? – net pašoko Saulius – negali gi šitaip baigtis. Tikrai, dar bandau versti lapus, bet naujų nebėra. PABAIGA.
Net pasimečiau, tikrai! O kodėl ji bestseleris? O tai jis negrįš į savo pasaką? Ir ką darys, kai grįš tas tikras vilkas? O kaip tos avelės be jo? Jis ką, nežino, kad ten jam pilvą perrėž??? – bėrė klausimus vieną po kito mano mažylis. Visi miegai išsilakstė, dar gerą pusvalandį diskutavome ir kūrėme patys pabaigas , kai kurios buvo labai juokingos.
Jei Jums patinka pasakos be galo, netrūksta fantazijos – šita knyga kaip tik Jums.
Šiuo metu auginu 8 mėnesių berniuką, tad knygos vaikų auklėjimo, priežiūros ir visa, kas su tuo susiję, yra mano prioritetų sąraše. Šį kartą perskaičiau medicinos mokslų daktarės Danos Suskind įžvalgas, kaip nuo pirmųjų kūdikio dienų kurti turtingą kalbinę aplinką. Autorė pristato, kaip tinkama kalbinė aplinka puoselėja vaiko smegenis ir šeimos gerovę.
Knygoje pristatomas mokslininkų atliktas tyrimas ir jo rezultatai bei kaip tai įtakoja tolesnę vaiko raidą. Nuo kitų mano skaitytų knygų ši išsiskiria moksline terminologija, statistika, aprašomu tyrimu. Knygoje labai stengiamasi prabrėžti tyrimo naudą bei kaip svarbu suvokti jo pasekmes, t. y. kaip SVARBU KALBĖTI jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų savo mažyliui, nors atrodo, kad jis nieko nesupranta. Detaliai aptariama skaitymo, kalbėjimo, pagyrimų, dėmesingumo vaikui temos. Trys principai – Būk dėmesingas, daugiau kalbėk, Aš tau – tu man.
Knyga šiek tiek priminė mokslinį straipsnį, todėl kartais būdavo sunku skaityti, tačiau “įsiskaičius” atrandi tikrai gerų minčių. O man, paskaičius skyrių, norėdavosi kuo greičiau pakalbinti mažylį ar panaudoti aprašomą kalbėjimo programą. Tad skaitymas suteikė ne tik teoriją, ją iškart pritaikiau praktikoje! Patikusi citata iš knygos – “Gali niekada nesužinoti savo veiklos rezultatų, bet jei nieko nedarysi – jokių rezultatų nebus.” – Priskiriama Mahatmai Gandžiui.
Niekad nebuvau susimąsčiusi, ką reiškia negirdėti nuo gimimo, nemokėti kalbėti, klausos negalia, nesuvokti žodžių prasmės. Ir kad tiek svarbu aplinka, mes – tėvai. Nes net ir pasitelkus šiuolaikines medicinos naujoves, reikia įdėti begale pastangų, norint, kad vaikas su klausos negalia pasiektų bent vidutinį išsilavinimo lygį. Todėl manau, kad savišvieta knygos pagalba leidžia daugiau sužinoti apie klausą, apie kurią dažnai galvojame kaip apie savaime suprantamą dalyką, o tėvams, auginantiems klausos negalią turinčius vaikus, ši knyga galėtų suteikti naują požiūrį.
Mano pažintis su rašytojos Vaivos Rykštaitės kūryba prasidėjo labai netikėtai. Vaivos knyga „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ buvo pirmoji, kurią Vakarė išmokusi skaityti išsirinko Knygų mugėje pati, pasikliaudama leidyklos konsultanto rekomendacijomis. Ir ji ją perskaitė be raginimų, vis pacituodama… Man tai buvo – vau, kokia mano mažoji jau didelė. Neužilgo aptikau spaudoje Vaivos interviu ir nuostabias nuotraukas, pradėjau sekti jos įrašus socialiniuose tinkluose. Ir… pagalvojau, štai čia tai pašėlus moteriškė ir dar mama.
Taigi vedama smalsumo, vos bibliotekoje pasirodžius knygai „Pirmąkart mama“, pati pirmoji knygą ir pasičiupau. Tikėjausi gana ekscentriško ir pamokančio veikalo, tuo tarpu knyga nuo pat pirmųjų puslapių paliko brandaus, pasverto ir kartu valiūkiško požiūrio į motinystę įspūdį. Daugelyje vietų norėjosi linkčioti ir man taip buvo, tačiau visuma nesudaro buitinio veikalo atmosferos. O ir pats rašymo stilius bei kalba neapeliuoja į mamas kaip beraštes namų šeimininkes, tačiau tuo pačiu knygą skaityti taip paprasta, kad įveikiau ją per 3 vakarus/naktis, nes buvo sunku atsitraukti.
Šioje knygoje nerasite tiesioginių pamokymų ir patarimų kaip kūdikį vystyti, maitinti ar auklėti. Tačiau joje apstu nuorodų į mokslinę literatūrą, kuri padėjo autorei padaryti savo kaip mamos pasirinkimus. Tuo pačiu moksliniai faktai knygoje apibendrinti ir „išversti“ į nemokslininkų kalbą – valio. Nustebino toks atidus išstudijavimas įvairių motinystės aspektų kaip abortas, besilaukiančios moters mityba, žindymas, mamystės ir seksualumo suderinimas, mamų klubai ir kt. Ne tik perskaičiau, bet su savimi ir pasiginčijau, pasitariau, apmąsčiau – o tikrai, kodėl žindymo liemenėlės tik bobiško stiliaus, ką reiškia galimybė arba negalėjimas pasirinkti abortą visoms pasaulio moterims, o ne man asmeniškai… Sąrašą galima tęsti, nes knyga 300 puslapių, tačiau nenoriu atskleisti visų paslapčių toms, kurios susidomėjo ir nutars šią knygą skaityti.
„Aš ir toliau skaitau knygas apie vaikų auklėjimą ir neklausau savo Giminės Moterų patarimų. Dažnai nerandu atsakymų. Kai Zyliukė šmirinėja po kambarius samčiu daužydama visus paviršius, nesu tikra, ar dabar turėčiau ją užimti? „Nuobodulys – kūrybingumo tėvas“ – skaičiau kažkur, bet šį teiginį tuoj pat dusina klausimas: o ką darytų gera mama? Ir tada suprantu. Man nepakanka autoritetų. Man reikia veidrodžių – savo atspindžio kitose motinose, atstumo perspektyvos. Kaip keliaudama svetur aš pagaliau pažvelgdavau į savo gyvenamąją vietą iš šalies, taip ir motinystėje – man lygiai taip pat prisireikė „kelionės“ po kitų motinų gyvenimus, turbūt vien tam, kad geriau suprasčiau save….“
Geriau, nei ši citata iš knygos, man nepavyktų suformuluoti atsakymo, kodėl ši knyga „užkabino“ J
Šiai knygai reikia laiko, susikaupimo. Aš, deja, jo radau tik sūnaus futbolo treniruočių metu. Bet vis labiau gilinantis ir skaitant pavyzdžius, galėjau iškart juos išbandyti: pavyzdžiui vietoj teiginio – tu neįmušei šiandien įvarčio, pabandžiau sakyti – tu šiandien DAR neįmušei įvarčio, bet rytoj viskas gali pasikeisti. Pradėjau stebėti trenerių darbą ir su nuostaba pastebėjau, kad mūsų treneris mažiesiems čempionams taiko būtent pozityvų auklėjimą – gal ir jis skaitė šią knygą?
