Pirmą kartą į mažylio Benedikto knygų lentyną pateko leidyklos „Nieko rimto“ knygelės – „Spotas gamtoje“ ir „Priešingybės“. Šioje apžvalgoje apie „Spotas gamtoje“.
Knyga skirta patiems mažiausiems skaitytojams – kieti, kramtymui tinkami, sunkiai suplėšomi puslapiai (kartoninė knyga), ryškios spalvos (nors labai mėgstu pastelines, tačiau vaikučiui kur kas geriau kai ryšku) ir šios knygos išskirtinumas – skirtingos tekstūros, kurias mažylis savo mažais pirštukais gali liesti, pajusti skirtingus paviršius.
Knygos pagrindinis herojus šuniukas Spotas ir jo draugai smagiai leidžia laiką gamtoje, pateikiama trumpa istorija (po vieną-du sakinius puslapyje). Tad skaitymo ne per daugiausia (skirta 0- 2 metų vaikams), todėl jei norisi ilgesnės pasakos – jau reikės kurti. Kaip ir minėjau anksčiau, kiekviename puslapyje yra skirtingos tekstūros, kurias galima paliesti ir taip skatinti pasaulio pažinimą – minkšta avelė, žolės švelnumas, kilimo purumas ir pan.
Kitos Spoto knygos: „Spotas linki labos nakties“ ir „Spotui patinka darželyje“. Pastaroji manau aktuali vaikučiams, kurie ruošiasi pradėti naują gyvenimo etapą – darželio lankymą. Pirmas įspūdis su „Nieko rimto“ leidykla labai teigiamas, tad tikiu kad vaiko lentynoje jų dar atsiras ne viena.
Tikriausiai pagalvojus apie žodyną iškyla vaizdinys apie storiausią knygą, kurioje vien tik abėcėline tvarka išdėstyti žodžiai su vertimu ar trumpu paaiškinimu. Tačiau į mūsų šeimos rankas pakliuvęs „Mano pirmasis anglų kalbos žodynas“ visai netoks. Na taip, nėra ko stebėtis – žodžiai išdėstyti abėcėline tvarka, tačiau tik tiek. Nors tai visgi nėra taip – prie kiekvieno žodžio pateikiamas spalvingas paveikslėlis.
Žodžio reikšmė ne tik paaiškinama pavyzdžiu, bet ir iliustruojama paveikslėliu
O tarp puslapių įterpiamos spalvingos didelės teminės iliustracijos, kuriose ne tik mokoma žodžių, bet ir siūloma pažaisti pastabumo žaidimą. Reik surasti žodyno personažą – pingviniuką, ar pastebėti puslapio šonuose esančius daiktus didžiajame piešinyje. Mano antrokui labiausiai ir patiko vartant šį žodyną ieškoti pingviniuko, bei užkliuvus už kokio paveikslėlio – paskaityti kas ką reiškia.
Teminiuose puslapiuose – daug veiklos!
Kaip žodyno aprašas skelbia – pateikiama 1000 pagrindinių posakių ir žodžių, kuriuos išmokus tikrai pavyks susikalbėti angliškai. Man norėtųsi, kad būtų žodžių tarimas dar pridėtas. Žodynas skirtas 7-11 metų vaikams. Tiesa, kaip tikru žodynu šia knyga gal pasinaudoti ir nebūtų labai paprasta, nes kaip minėjau pateikiami tik pagrindiniai žodžiai ir posakiai, bet žaidimo forma pasimokyti kalbos tikrai pavyks. Žodyne taip pat pateikiami įdomūs faktai apie britų kultūrą.
Ne paslaptis, kad vaikiškų knygų skaitymas vaikams kažkuriuo momentu tampa tikru darbu, nes 5-erių metų žmogus jau turi savo nuomonę ir daug mieliau renkasi futbolininkų biografijas nei mamai patinkančius A. Lindgren kūrinius… Man skaityti vaikams labai patinka, tačiau kai reik pakartotinai skaityt Messi tam tikrų gyvenimo etapų aprašymus 5-tą kartą iš eilės, atsiranda noras pamokyti vaikį skaityti patį.
Todėl mane suvilioja „Baltų lankų” leidyklos skiemenuotų pasakų serija. Knygelėse pasakos pateikiamos su žaismingomis iliustracijomis. Vienas Mantas skaityti nesiruošia, pasikviečia draugą Saulių, na, o mažoji sesė įsitaiso šalia.
Pirmiausia mėginame ieškoti „pažįstamų” raidžių – sekasi puikiai, nes visas tekstas didžiosiomis raidėmis. Kadangi mokymasis – tai ilgas procesas, pažangą ir vaikų pastabas pavyks aprašyti manau po pusmečio. Taip pat pastebėjau, kad raidžių berniukams buvo smagiau ieškoti knygų apie futbolininkus antraštėse…turbūt nuo futbolo niekur nepabėgsim ir besimokydami skaityti…
Man užkliuvo, kad tekstai gana ilgi, juose daug sudėtingų žodžių, kuriuos skaitydama strigo ir 9-erių Vakarė, labiau skirta pirmokėliams, kurie jau susipažinę su raidėmis.
Kol pavasaris dar tik svajonėse, o vakarai šalti, tamsūs ir ilgi, juos galima paįvairinti namuose užsiimant kūrybiniais darbeliais. Knygos “Vaikų rankdarbiai” autoriai surinko visus populiariausius darbelius iš namuose po ranka turimų priemonių ir aprašė, susidarė net 192 psl. Lyginant su kitomis, panašiomis knygomis, ši labai išsami, neapsiriboja vienu metų laiku arba vienos rūšies priemonėmis – pateikiama idėjų nuo žaidimų iš akmenėlių iki advento kalendoriaus, eglutės žaisliukų.
Susirinkau savus, kaimynų ir draugų vaikus ir pamėginome kurti. Nors anotacijoje rašoma, kad knyga skirta 7-14 metų vaikams (tokio amžiaus vaikai jau patys gali gaminti vadovaudamiesi išsamiomis instrukcijomis, kurios gausiai iliustruojamos nuotraukomis), tačiau kartu su tėvais, auklėtojomis, auklėmis, seneliais dauguma darbelių įkandami net 3-mečiams.
Mane sužavėjo nematyti popierinių snaigių raštai. Vakarė su draugė užsidarė atskiram kambary kurti žibintų. Na o 5-mečiai berniukai nusprendė susikurti zoologijos sodą. Mažylei parūpo paukštukų gerovė – taigi kirpome ir dažėme lesyklėlę.
Puiki knyga jei namuose dar neturite nei vienos vaikų darbeliams skirtos knygos. Daugumai darbelių prireiks įvairių namuose liekančių pakuočių, lauke randamų gamtos gėrybių, taigi papildomai reiks nusipirkti nebent klijų ir dažų. Šiek tiek nuvylė iliustracijoms naudojamos nuotraukos, nes jos labai buitiškos, nors kita vertus, labai atspindinčios tikrovę, t.y. maždaug toks rezultatas, kuris pavaizduotas ir gausis gaminant su vaikais, nes kartais interneto platybėse aptiktas darbelis labai vilioja, tačiau pradėjus gaminti paaiškėja, kad reikia oi kiek laiko ir darbo, norint gauti tai, kas pavaizduota nuotraukoje.
Dr. Lauros Markham knyga „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – pirmoji mano nuo pradžios iki galo perskaityta knyga apie vaikų auklėjimą. Sunku buvo patikėti, kad gali išsipildyti knygos viršelyje esantis pažadas, kad ją perskaičiusi žinosiu, „kaip nustoti šaukti ant savo vaikų ir užmegzti su jais ryšį“.
Na gerai, ryšys tarp mūsų su vaikais egzistavo ir neskaičius dr L. Markham knygos. Ir ne toks jau silpnas. Bet šaukiau ant vaikų tikrai daug. Ir man tai nepatiko. Knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ įvadas suteikė vilčių: jaučiausi viena iš autorės minimų tėvų, kurie, varginami kasdienio gyvenimo įtampų ir streso, jaučiasi kalti. Aš taip pat maniau, kad jei tik turėčiau daugiau laiko, būčiau mažiau pavargusi ar paprasčiausiai žinočiau, kaip susivaldyti, būčiau geresnė mama. Ir aš taip pat noriu sėkmingai susidoroti su daugeliui iš mūsų tenkančių vienu didžiausių iššūkių – užauginti protingus, kūrybingus, darbščius ir atjaučiančius vaikus. O tada džiaugtis unikaliais, artimais ir džiaugsmą teikiančiais santykiais su savo vaikais.
Tad kaip tapti tėvais, kurie, nepatirdami didelių dramų, užaugina nuostabius vaikus? Anot dr. L. Markham, šie tėvai žino paslaptį. Jie kitaip bendrauja su savo vaikais. Kitaip šnekasi patys su savimi. Į visas tėvystės problemas žvelgia iš naujos perspektyvos. „Galima būtų sakyti, kad jie patyrė kažkokią nuostabią nušvitimo akimirką, privertusią juos pakeisti vaikų auklėjimo pobūdį“, – teigia autorė. Ir kviečia ramių tėvų paslaptį pažinti savo skaitytojus.
Užvertusi paskutinį knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ puslapį pasigailėjau tik vieno – kad neperskaičiau jos (arba kitos vertingos knygos apie vaikų auklėjimą) anksčiau. Tad jei ir jūs keliate balsą prieš savo atžalas, verčiau net neskaitykite šios mano miniapžvalgos, o greičiau atsiverskite dr. L. Markham knygą.
Nors knyga skirta vaikų iki 9 metų tėvams, ją tikrai rekomenduoju perskaityti ir turintiems vyresnių. Knygos autorė ne kartą kartoja, kad tėvystė – sunkiausias amatas pasaulyje. Ir kuris iš tėvystės amatininkų su tuo nesutiktų? Argi kam nors iš jų nesinori tapti kantresniais, atsikratyti įtampos, lengviau susitvardyti, nešaukti ant savo vaikų, o padrąsinti ir palaikyti juos? Amerikiečių klinikinė psichologė dr. L. Markham siūlo paprastą, tačiau veiksmingą būdą, padedantį užmegzti ir puoselėti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais, užuot juos kontroliavus. Šis būdas tikrai paprastas ir knygoje primenamas kiekviename skyriuje, tad jei perskaitysite dr. L. Markham kūrinį iki pabaigos, tikrai atsiminsite tris didžiąsias autorės išmintis:
Tvarkykitės su savimi.
Puoselėkite ryšį su savo vaiku.
Lavinkite, o ne kontroliuokite.
Jums įdomu, kuo ši knyga skiriasi nuo kitų? Kodėl ji sulaukė tarptautinio pripažino ir išversta į daugiau nei penkiolika kalbų? Atsakymą pateikia pati autorė. Anot jos, daugelyje knygų apie vaikų auklėjimą dėmesys sutelkiamas į tai, kaip pakeisti vaiką, o knyga „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ padės jums palaikyti savo vaiką, sutvirtinant geriausias jo savybes.
Jau perskaičiusi knygą, sprendžiau tokią situaciją: jaunesnysis sūnus nuskriaudė vyresniojo klasės draugą. Vyresnėlis pyko, gailėjo draugo. Anksčiau man atrodė, kad privalu atsiprašyti nuskriausto vaiko, tačiau dabar tiesiog pasikalbėjome apie tai, kas įvyko, kad nė vienas nenorėtume būti nuskriaustojo vietoje ir sutarėme, kad kitąkart nuskriaustajam berniukui padarysime ką nors gero. Apie atsiprašymą net neužsiminėme. Galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai kitą dieną vaikai papasakojo, kad atsiprašymas įvyko!
Ir dar. Visi žinome, kad tėvystės amato esmė – meilė. Tačiau ne visi žinome, kad tik vadovaudamiesi meile, o ne draudimais nustosime šaukti ant savo vaikų ir užmegsime bei sutvirtinsime ryšį su jais. Malonaus ir naudingo skaitymo!
P. S. Dar nebuvau nė įpusėjusi dr. L. Markham knygos „Ramūs tėvai, laimingi“, o vyresnėlis pastebėjo: „Mama, tu mažiau šauki ant mūsų“.
Dr. Laura Markham, „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“, 368 p., 2018 m., leidykla „Vaga“. Kainai – 12,41 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://www.vaga.lt/ramus-tevai-laimingi-vaikai.
Aš tikrai baisi mama ir vaikus galite gąsdinti pasakojimais apie mane, bet vietoj to, kad pradžiuginčiau dukras spalvingomis užduočių knygelėmis, per atostogas pakišau gramatikos pratybas 😀
Būkim atviri, mintis atėjo ne atsitiktinai, nes ketvirtokė Smiltė ruošiasi pradinių klasių įskaitoms (t.y. standartizuotam testui) ir skaityti nėra jos mėgstamiausias užsiėmimas. O aš esu tikra – kas daug skaito, tas mažai klaidų daro. Išvada po patikrinimo – bandomąjį lietuvių kalbos testą išlaikė pagrindiniu lygiu (spėju, kad čia koks šešetas). Kalėdų atostogos pats tinkamiausias laikas prisiminti ir pasivyti, taip į namus atkeliavo nauji „Šviesa” išleisti „Gramatikos pratimai” įvairioms klasėms.
Pirmokei Eleonorai su lietuvių kalba net per gerai ir nuobodulys graužia (klasėje 28 vaikai, tai mokytojos dėmesys “atatatinkamas”), tad „Gramatikos pratimai” lyg smagiausia užduočių knygelė. Nejuokauju, šiuolaikinės pratybos tokios ir yra – reikia ir pakarpyti, ir lipdukus suklijuoti, ir paspalvinti. Ko daugiau ir norėti?
I klasės užduotysIV klasės gramatikos pratimai
Nesu mokytoja, todėl man sunku lyginti kurie pratimai geresni, kuriuos reikėtų rinktis mokykloje, bet šias knygutes merginos sprendžia su entuziazmu. Privalumas – tekstai pratybose panaudoti įdomūs, eilėraščiai nenusibodę. Dar vienas mano pastebėjimas – labai tinkamas pratybų formatas, nes yra mokyklinio sąsiuvinio dydžio. Mokyklose sprendžia tas dideles pratybas, tai visi kampai baisūs, ne į visas kuprines telpa.
Kiekvienai klasei skirtų pratybų seriją sudaro 3 knygutės, vienos knygelės kaina apie 3,2 Eur.
P.S. Įdomumo dėlei, parodysiu, kaip atrodo merginų rašomasis stalas 😂 🤣
Pradėjau skaityti šią knygą su didžiuliu entuziazmu, kaip ir visas kitas knygas apie paauglius. Visada stengiuosi nepraleisti jokios informacijos pro ausis, dalyvauti seminaruose, skaityti įvairių autorių knygas.
Pradžioje buvau šiek tiek nusivylusi, nes vertimas nėra ypatingai geras, pavyzdžiai pateikti JAV lygmeniu, statistika taip pat. Kritikos buvo daugiau, nei naudingų man dalykų:
informacija kai kur pateikta miglotai, nesuprantamai, teko skaityti keletą kartų, bet likau vistiek nesupratusi;
keistokas vertimas, kuris viso skaitymo metu šiek tiek erzino;
norėjosi daugiau pavyzdžių iš lietuvių gyvenimo;
kai kur temos ir sakiniai kartojasi.
Vienu metu jau norėjosi padėti knygą į šalį ir nebeskaityti, nes neatrodė, kad ji man bus naudinga. Tačiau, susiėmiau ir skaičiau toliau. Ir dabar visai nesigailiu! Čia yra tokių patarimų, kurių nerasite kitoje literatūroje. Net pačiai buvo keista, kad apie tai anksčiau nesusimąsčiau, ar man reiktų apie tai žinoti:
Kaip mokyti paauglį atsiprašyti ir atleisti. Net, jei vaiko kaltė yra labai nedidelė, prisiimti 100 procentų atsakomybę už savo kaltę – brandumo požymis.
Paauglys turi mokėti įvertinti savo veiksmus ir elgesį. Kokius klausimus galima jam užduoti, kad galėtų naujai pažvelgti į save ir savo poelgius.
Kas vyksta paauglio smegenyse žiūrint pornografiją ir kodėl tai jiems kenksminga. Knygoje pateikiama pokalbio apie pornografiją struktūra papunkčiui.
Kaip išmokyti paauglį prisiimti atsakomybę už savo lavinimąsi. Kokie dalykai vaikui svarbūs? Ko jis nori išmokti ar kokių žinių įgyti? Užduodant šiuos ir panašius klausimus paaugliui, padės jam suprasti, kad išsilavinimas yra ne tėvų, o jo paties reikalas.
Kaip bendrauti su blogu ar nesąžiningu mokytoju. Knygoje pateikiami puikūs patarimai, kaip mokyti vaiką taktiško pokalbio su mokytoju, kaip išvengti konflikto, būti diplomatišku.
Viskas išdėstyta aiškiais žingsniais, punktais, visur pateiktos konkrečios frazės, kaip kalbėti su paaugliu. Pavyzdžiui, kaip pradėti pokalbį apie pornografiją, kas man anksčiau atrodė „misija – neįmanoma“. Galima rasti namų taisyklių, naudojimosi mobiliuoju telefonu sutarties šablonus.
Nors gali suerzinti netobulas vertimas, JAV pavyzdžiai ir statistika, siūlau paskaityti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos ir pasisemti puikų idėjų, kaip kalbėti su paaugliais, kad būtumėte išgirsti, kad išvengtumėte konfliktų, kad užaugintumėte šaunius vyrus, žmonas, tėčius, mamas.
Pamenu, augindama pirmąją dukrą turėjome dvi paveikslėlių knygas, kuriose buvo vaizduojami buitiniai daiktai, pažindinama su mus supančia aplinka: medis, kėdė, stalas, dantų šepetukas ir pan. Viena buvo su kompiuterinės grafikos paveikslėliais (tie, tokie nupiešti, bet netikri), o kita su nuotraukomis. Spėkit, kurią labiau mėgo?
Tad Olivijai gavus dovanų knygą „Pirmieji 100 gyvūnų” labai apsidžiaugiau – gyvūnai joje yra realistiški, nes naudojamos nuotraukos. Išties, gal keturmetė tokiai knygai ir per didelė, bet jai ji labai patiko. Tai knyga, kur ji puikiai gaudėsi, įdėmiai klausė, ką pasakoju apie tuos gyvūnus ir sprendė užduotis. Jei yra galimybė, pradėti vartyti rekomenduočiau nuo 1,5 metų, tikrai rasite kuo sudominti mažylį.
Labiausiai įvertinčiau tai, kad kiekvienas puslapis yra skirtingas ir knyga labai nenuobodi, joje net 50 atverčiamų paveikslėlių, o juk žinote, kaip jie patinka vaikams! Gyvūnai suskirstyti į kategorijas – gyvenantys vandenyje, džiunglėse, ūkyje ir pan. Viename puslapyje supažindinama su jais, o kitame laukia užduotis. Edukacija vyksta ne tik apie gyvūnus, bet ir „užgriebiamos” kitos temos – spalvos, priešingybės, skaičiai, nes reikia palyginti gyvūnus, atrasti jų spalvas, skaičiuoti drugelius.
Žinoma, labiausiai smagu atrasti gyvūnus, kurie jau Olivija pažįsta ir matė, o labiausiai nustebino tai, kad pagrandukės mėgstamiausias gyvūnas yra… avytė.
Knyga didesnio formato, kietu paminkštintu viršeliu, o puslapiai tvirti, atsparūs ilgiems vartymams ir baksnojimams „kas čia?”. Knygos kaina – internetiniame puslapyje www.baltoslankos.lt 8 Eur.
Kartais norėčiau didesnių namų, kuriuose būtų didelės, atviros (kaip knygyne ar bibliotekoje) knygų lentynos… Arba kai kurias knygas padalinti po vieną puslapį ir iškabinti ant namų sienų kaip plakatus – kad praeinant pro šalį atsirastų noras nuodugniau juos patyrinėti. Todėl labai džiaugiuosi leidyklos „Debesų ganyklos“ didžiulio formato ir įspūdingų iliustracijų knygomis – „Animalium. Didydsis gyvūnų muziejus“ Domantui padovanojau trečiojo gimtadienio proga, „Bitės“ vis dar yra norų sąraše, o kalėdiniu laikotarpiu džiaugėmės vartydami naujausią šios serijos knygą „Medžiai“.
Nekantrumas prieš atsiverčiant. Koks nuotykis laukia?
Nors buvo vėlus vakaras ir planavome paskaityti tik kelis puslapius prieš miegą, negalėjome užversti, kol neperžiūrėjome visos. Visada džiaugiuosi, kai knygos padeda pakeliauti už Lietuvos ribų ir paaiškėja, kad mūsų senasis Stelmužės ąžuolas yra tikras kūdikis, palyginus su, pavyzdžiui, Kalifornijoje augančiomis gajosiomis pušimis, kurių seniausiai – daugiau nei 5000 metų!
Kalbant apie medžio amžių, taip pat labai įdomus 36-37 puslapis, kuriuose vieno mamutmedžio istorija pateikiama per įvykius pasaulyje. Taigi tas vienas mamutmedis išdygsta Egipto faraono Tutanchamono laikais, o nukertamas tik praėjus šimtui metų po Prancūzijos revoliucijos! Knygoje ir daugiau įdomybių, tikrai prie jų sugrįšime ir pasikalbėsime ir Domantui paaugus.
Man labiausiai patiko išsamus puslapis su medžių lapais – visada norėjau išmokti juos atskirti, o dabar turėsiu iš ko mokytis. Aišku, kažin, ar kada prireiks atskirti panaminės strekulijos ar indinės dilenijos lapus, bet, greta šių, buvo ir visi mums įprasti, Lietuvoje aptinkami medžių lapai.
Šiuo metu be penkių minučių penkiamečiui labiausiai įsiminę puslapiai – apie medines transporto priemones, medinius muzikos instrumentus ir namelius medžiuose. Prie pastarųjų sugrįžome jau daugybę kartų ir svajojame, kaip norėtume tokį pasistatyti patys, sode. Jau aptarėme, kiek bus aukštų, kaip įrengsime vidų… Senelis nerimauja, o aš tiesiog leidžiu pasireikšt fantazijai. Beje, gal kas rekomenduotų gerą namelių medžiuose projektavimo specialistą? 😉
Užvertėme su vaikais paskutinį Christofherio Edge‘o knygos „Kiti Albio Braito pasauliai“ puslapį ir pagalvojau: „Kodėl liko keistas jausmas, kad knyga ne apie kvantinę fiziką, nors ji minima kone kiekviename puslapyje?“ Dar kartą permečiau akimis visas anotacijas, skelbiančias, jog „sunku patikėti, kad apie kvantinę fiziką galima rašyti taip smagiai“, jog tai „neabejotinai vienas geriausių grožinių kūrinių vaikams apie mokslą“, „ši knyga – įrodymas, kad istorijos apie mokslą gali būti nepaprastai įdomios“… Ne, knyga ne apie kvantinę fiziką ir ne apie mokslą. Ji apie tai, kaip išgyventi artimiausio žmogaus netektį.
Albio mama mirė. Ir tai daug svarbiau už visas pasaulio fizikas kartu sudėjus. Lyg to būtų negana, šalia berniuko dažniausiai nėra ir tėčio, kuris tapęs tikra televizijos žvaigžde ir taip pat gedi žmonos. Nelengva paguosti vaiką ir dukters netekusiam vaiko seneliui…
Tad išeities, o tiksliau savo mamos, Albis ieško pats. Štai čia gali pagelbėti kvantinė fizika, organinė chemija, mikrobiologija ar kas tiktai norite. Tinka viskas, kas padeda ištverti netekties skausmą, kas nukreipia mintis nuo juodų minčių, bet drauge neleidžia nutrūkti tai plonai gijai, kuri jungia Albį su į nežinomą paralelinį pasaulį išėjusia mama.
Kaip jam pavyksta keliauti iš vieno paralelinio pasaulio į kitą, ką juose sutinka ir ar sutinka bent viename iš aplankytųjų pasaulių savo mamą, sužinosite perskaitę knygą. Labai tikiuosi, kad nesate patyrę artimo žmogaus netekties vienu sunkiausiu gyvenime laikotarpiu – vaikystėje. Arba šalia turėjome artimą žmogų, padėjusį išgyventi netektį. Nes gyvenimas, nesvarbu suaugusiojo ar vaiko, yra daug sudėtingesnis nei fizikos teorija apie mikrodaleles ir jų sąveikas.
Manau, šios knygos vaikas neturėtų skaityti vienas. Joje tiek daug temų pokalbiams, diskusijoms apie svarbius dalykus, kad nuoširdžiai patariu knygą skaityti drauge su vaiku. Ypač jei jūsų vaikai jaunesni nei šeštoje klasėje besimokantis Albis.
Šiandien tėvai džiaugiasi, jei vaikas apskritai skaito. Ką – „Tomo Sojerio nuotykius“, „Alisą Stebuklų šalyje“, Prietrankos dienoraščius, Raganos Lilės istorijas ar Donaldo komiksus – daugeliui nebesvarbu. Prisėskite prie „Kitų Albio Braito pasaulių“ su savo vaiku ir versdami puslapį po puslapį ne tik padėsite jam sužinoti daugiau apie mokslą, apsilankysite nuostabiame Ch. Edge‘o fantazijų pasaulyje, bet ir kursite tarpusavio ryšį, padėsiantį vaikui sunkiais momentais, kurių jo gyvenime tikrai bus. O gal net paskatinsite paimti į rankas ir daugiau ne tik nuotaikingų ir kvailų juokelių pilnų, bet ir gyvenimo išminties turinčių knygų. Sėkmės!
