Mano pažintis su rašytojos Vaivos Rykštaitės kūryba prasidėjo labai netikėtai. Vaivos knyga „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ buvo pirmoji, kurią Vakarė išmokusi skaityti išsirinko Knygų mugėje pati, pasikliaudama leidyklos konsultanto rekomendacijomis. Ir ji ją perskaitė be raginimų, vis pacituodama… Man tai buvo – vau, kokia mano mažoji jau didelė. Neužilgo aptikau spaudoje Vaivos interviu ir nuostabias nuotraukas, pradėjau sekti jos įrašus socialiniuose tinkluose. Ir… pagalvojau, štai čia tai pašėlus moteriškė ir dar mama.
Taigi vedama smalsumo, vos bibliotekoje pasirodžius knygai „Pirmąkart mama“, pati pirmoji knygą ir pasičiupau. Tikėjausi gana ekscentriško ir pamokančio veikalo, tuo tarpu knyga nuo pat pirmųjų puslapių paliko brandaus, pasverto ir kartu valiūkiško požiūrio į motinystę įspūdį. Daugelyje vietų norėjosi linkčioti ir man taip buvo, tačiau visuma nesudaro buitinio veikalo atmosferos. O ir pats rašymo stilius bei kalba neapeliuoja į mamas kaip beraštes namų šeimininkes, tačiau tuo pačiu knygą skaityti taip paprasta, kad įveikiau ją per 3 vakarus/naktis, nes buvo sunku atsitraukti.
Šioje knygoje nerasite tiesioginių pamokymų ir patarimų kaip kūdikį vystyti, maitinti ar auklėti. Tačiau joje apstu nuorodų į mokslinę literatūrą, kuri padėjo autorei padaryti savo kaip mamos pasirinkimus. Tuo pačiu moksliniai faktai knygoje apibendrinti ir „išversti“ į nemokslininkų kalbą – valio. Nustebino toks atidus išstudijavimas įvairių motinystės aspektų kaip abortas, besilaukiančios moters mityba, žindymas, mamystės ir seksualumo suderinimas, mamų klubai ir kt. Ne tik perskaičiau, bet su savimi ir pasiginčijau, pasitariau, apmąsčiau – o tikrai, kodėl žindymo liemenėlės tik bobiško stiliaus, ką reiškia galimybė arba negalėjimas pasirinkti abortą visoms pasaulio moterims, o ne man asmeniškai… Sąrašą galima tęsti, nes knyga 300 puslapių, tačiau nenoriu atskleisti visų paslapčių toms, kurios susidomėjo ir nutars šią knygą skaityti.
„Aš ir toliau skaitau knygas apie vaikų auklėjimą ir neklausau savo Giminės Moterų patarimų. Dažnai nerandu atsakymų. Kai Zyliukė šmirinėja po kambarius samčiu daužydama visus paviršius, nesu tikra, ar dabar turėčiau ją užimti? „Nuobodulys – kūrybingumo tėvas“ – skaičiau kažkur, bet šį teiginį tuoj pat dusina klausimas: o ką darytų gera mama? Ir tada suprantu. Man nepakanka autoritetų. Man reikia veidrodžių – savo atspindžio kitose motinose, atstumo perspektyvos. Kaip keliaudama svetur aš pagaliau pažvelgdavau į savo gyvenamąją vietą iš šalies, taip ir motinystėje – man lygiai taip pat prisireikė „kelionės“ po kitų motinų gyvenimus, turbūt vien tam, kad geriau suprasčiau save….“
Geriau, nei ši citata iš knygos, man nepavyktų suformuluoti atsakymo, kodėl ši knyga „užkabino“ J