Budapešte lankėmės šių metų (2022 m.) sausį ir, nors kelionė buvo be vaikų, norėčiau pasidalinti maršrutu, nes jis tinka visiems – tiek romantiškai savaitgalį nusprendusiems praleisti tėvams, tiek šeimyninėms atostogoms su mažyliais.
Kaip čia atsidūrėme?
Pastebėjau, kad daugelis mano pažįstamų yra buvęBudapešte, bet tik pusdienį, vakarą ar jį pravažiavę. Tik retas tikrai jį apžiūrėjo nuodugniau. Mes Budapešte atsidūrėme ieškodami nebrangių bilietų kokia nors įdomesne kryptimi. Šiuo metu “Ryanair” skraido iš Kauno į Budapeštą tiesiogiai ir sulaukus akcijų, bilietą galima sumedžioti už 30 Eur pirmyn/atgal žmogui (kaip mes ir padarėme).
Budapešto oro uostas yra apie 25 minutės kelio taksi, kuris kainuoja apie 25 Eur. Teigiama, kad yra ir autobusiukas (shuttle), kuris veža nuo oro uosto iki durų už 8 Eur, bet jo neišbandėme. Mes atskridome šeštadienio naktį ir išskridome antradienį per pietus. Pats skrydis trunka apie pusantros valandos. Žodžiu, tikrai lengva kelionė.
Ką veikti Budapešte?
Kadangi buvome sausį ir, suprantama, oras nelepino tiek, kad norėtųsi vaikščioti ir vaikščioti, todėl nusprendėme miesto apžiūrai pasitelkti “Hop-onn Hop-off” autobusą, kuris veža per 20 pagrindinių lankytinų objektų ir gali įlipti bei išlipti kada nori. Tiesa, stotelės nėra tiksliai sužymėtos, tad kai kurias surasti buvo reikalų 🙂 Ėmėme paketą 48 valandoms, nes į jo kainą įėjo ir plaukimas laivu. Bilieto kaina apie 31 Eur žmogui (internetu perkant – pigiau). Sprendimas tikrai pasiteisino, nes miestas daugiau nei triskart (1,7 mln gyventojų) didesnis už Vilnių ir atstumai čia tikrai ilgesni. Ką mes apžiūrėjome ir išbandėme?
Iki XIX amžiaus Budapeštą sudarė trys skirtingi miestai: vienoje Dunojaus upės pusėje Peštas, o kitoje – Obuda ir Buda. Tik 1872 m. jie visi susijungė į vieną. Kadangi miestus valdė osmanai (turkai), romėnai, kilmingos europiečių giminės, tad labai jaučiamas visų kultūrų mišinys.
Ką pamatėme Pešte?
Herojų aikštė (Heroes Square) – atokiausias lankytinas objektas. Atvykusius pasitinka didžiulė aikštė su milžiniškomis skulptūromis ir turistus įsiamžinti masinančiomis didžiulėmis BUDAPEST raidėmis. Praėjus tiesiai per skulpturas, kirtome tiltelį parko link ant kurio sužavėjo kontrastas – vienoje pusėje terminiai baseinai su fontanais ir rūkstančiais garais, o kitoje – didžiulė čiuožykla po atviru dangumi su sekmadienį besisukančiais šimtais vengrų.
Perėję tiltą pasukome dešinėn į Vajdahunyad pilį (matosi nuotraukoje), kuri pastatyta vos XIX amžiaus pabaigoje stengiantis viename statinyje sujungiant 21 istorinio pastato architektūra. Toks visa ko miksas, bet gražus 😀 Galima užkopti į du bokštus, o pilyje veikia muziejus. Šalia pilies driekiasi parkas, kuris sausį tikrai nebuvo gražus, bet vasarą, manau, turėtų būti tikra oazė. Netoliese yra Budapešto zoologijos sodas, vasarą galima paplaukioti laiveliais.
Žydų kvartalas – centre esantis kvartalas, kuriame smagu paklaidžioti mažomis gatvelėmis. Vienur kitur pamatysi žydų kultūros centrą, radome kavinę “Tel Aviv”, porą sinagogų ir žydų geto sienos atkarpą. Pasirodo, getas talpino apie 70000 žydų 0,3 kvadratiniame kilometre, tai reiškia apie 16 žmonių viename kambaryje!
Batai – tai turbūt labiausiai emociškai paveikiantis paminklas, kurį esu mačiusi. Parlamento krantinėje iš bronzos išlieta daugybė įvairiausių batų: vaikiškų, moteriškų aukštakulnių, didelių vyriškų. Visa tai mena genocido egzekucijas, kuomet vorele surištus žydus pastatydavo ant paties molo krašto ir nušaudavo stovintį priekyje. Šis, krisdamas, nusitraukdavo visus kitus žemyn į apačioje laukiantį Dunojų. Baisu.
Parlamento rūmai – prie pat batų paminklo stūkso didingiausi (ir didžiausi Vengrijoje) rūmai, kuriame įsikūrę įstatymų leidėjai. Jo statybai buvo naudojami ir brangakmeniai, ir 40 kg aukso, kuris buvo išlydytas ir labai labai plonais sluoksniais juo padengti įvairūs dekoro elementai. Į parlamentą dabar galima užteiti, kaip į muziejų. Vietiniams tai kainuoja vos kelis eurus, o užsieniečiams – per 20 Eur, tad nusprendėme neremti vengrų valdžios ir neapsilankėme.
Apžvalgos ratas – pačiame miesto centre, Erzsébet aikštėje, yra didžiulis, 65 metrų aukščio, apžvalgos ratas su uždaromis kabinomis ir daugybe lempučių. Žinoma, gražiausia juo važiuoti saulėtą dieną arba naktį, ką mes ir padarėme. Ratas veikia: nuo sekmadienio iki ketvirtadienio nuo 11 iki 23 val., penktadienį ir šeštadienį nuo 11 iki 24 val. Eilės nebuvo, atrakcionas pustuštis ir apsuka tris kartus. Bilieto kaina žmogui 10 Eur, šeimai su vaikais (2 suaugę 2 vaikai) 29 Eur. Kadangi bijau aukščio, nebuvo labai malonu, bet nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. Vaizdai gražūs, bet yra kitų vietų (apie jas žemiau), kur panorama gražesnė.
Plaukimas laivu – nemėgstu turistinių plaukimų laivu, bet Budapešte ši pramoga nenuvylė. Pasirinkome patį paskutinį plaukimą 19 val. ir buvo neapsakomai gražu, nes visos krantinės ir pastatai neapsakomai gražiai apšviesti. Galvojau, kad antrame, atvirame laivo aukšte bus šalta, bet tinkama apranga sausiui pasiteisino, o audio gidas išsamiai pasakojo apie aplinkui matomus objektus. Laivas plaukia nuo +- Erzsébet tilto iki Margaritos salos, kuri dabar yra aktyvaus laisvalaikio zona (ne sausį) su vandens parku, baseinais, sporto aikštynais, miško takeliais ir kavinėmis, o tuomet sukasi atgal.
Centrinis turgus – tikėjomės, kad galėsime ten pavalgyti, bet, atvirai pasakius, nusivylėme. Taip, pastatas didžiulis ir didingas, bet realiai likusios prekės turistams. O gal, bėda, kad buvome savaitės pradžioje?
Ką aplankėme Budoje?
Bažnyčia oloje – perėjus Laisvės tiltą (Szabadság híd) iškart dešinėje, Gellert kalne pasitinka kryžius ir po juo, olose įsikūrusi unikali bažnyčia. Tarybų valdžios okupacijos metais ji buvo užmūryta, bet vėliau – vėl atgaivinta ir joje iki šiol aukojamos mišios, gyvena vienuoliai. Įdomus faktas, kad bažnyčioje tiek žiemą, tiek vasarą yra 20 laipsnių šilumos dėl aplink tyvuliuojančių karštųjų versmių.
Citadelė – aukščiausio Budapešto kalno viršūnėje yra pastatyta Laisvės statula, o šalia – gynybinė citadelė. Mūsų vizito metu ji buvo uždaryta, bet ir taip užkilus ant kalno (hahaha mes tai padarėme su taksi už 3 eur), atsiveria neįtikėtino gražumo vaizdai. Pati citadelė yra keturių metrų gylio ir turi muziejų su vaško figūromis, kurios mena II pasaulinio karo istoriją. Reikia sekti, kada bus atidaryta.
Budos pilis arba Karaliaus rūmai – į juos teoriškai galima užkilti funikulieriumi (kuris dabar renovuojamas ir neveikia) arba tokiais mažais golfo laukų automobiliais (10 Eur žmogui pirmyn/atgal). Mes užlipome be didesnio vargo. Prie rūmų yra sodai, bet, suprantama, ne sausį juos lankyti. Šalia barokinio stiliaus rūmų yra prezidento rezidencija, kuri turistus vilioja pagrindine pramoga – besikeičiančios sargybos šou (buvom vidurdienį, kitų valandų nežinau). Šiuo metu aplink vyksta intensyvios statybos ir viskas labai tvarkoma, renovuojama, tad ir praeiti kai kur yra sudėtinga.
Žvejų bastionas – atvirai, pasirodęs net dailesnis už pačius rūmus, o nuo jo atsiveria daug gražesnis vaizdas. Pats bastionas gavo pavadinimą nuo netoliese gyvenusios Žvejų gildijos, kuri mūšių metu buvo atsakinga už šio bastiono gynybą. Šalia stovi Mattias bažnyčia garsi tuo, kad čia karūnuoti daugelis karalių. Įsivaizduoju, kad vasarą čia knibždėte knibžda turistų (o ir įėjimas į jį tuo metu mokamas), bet sausį – mėdavomės privatumu ir nemokamu vizitu.
Budos senamiestis – mums, lietuviams, daug artimesnis širdžiai dėl savo mažo aukštingumo, siaurų mielų gatvelių ir ramybės. Čia tikrai smagu paklaidžioti, prisėsti mažose kavinėse. Tiesa, dar žadėjome užsukti į kalno požemių urvuose įkurtą “Labyrintus” muziejų, bet dėl laiko ir jėgų stokos – atsisakėme šios minties.
Terminių versmių pirtys
Viena iš būtinų pramogų, ką būtina nuveikti Budapešte tai apsilankyti terminių, karštų versmių baseinuose ir pirtyse. Jų yra įvairiausių dydžio, prabangumo ir kainos prasme. Mes pasirinkome pačią populiariausią ir daugiausiai įvertinimų sulaukusią Sėčėnio terminių maudyklių kompleksą (Széchenyi Gyógyfürdő és Uszoda), kuriame mielai lankosi ir vietiniai. Tai 1913 pastatytas kompleksas su dešimtimis įvairiausio šiltumo (nuo šalto iki 40 laipsnių šilumos) ir didumo baseinų, su didžiuliais terminiais baseinais lauke ir daugybe įvairių pirčių. Ėjome pirmadienio vakarą tikėdamiesi, kad bus mažiau žmonių, bet jų tikrai buvo daug. Įėjimo kaina apie 15 Eur už tris valandas. BŪTINA turėti šlepetes ir, rekomenduočiau, savo rankšluostį, nes jo nuoma 15 Eur.
Iš tiesų, buvo šiek tiek ekstremalu sausį lįsti į vandenį lauke, bet tik dėl to, kad padarėme klaidą iš anksto neišsikaitinę. Vėliau, pagavus sistemą ir gerai išsikaitinus šalia rūsyje esančioje pirtyje, buvo tikrai smagu.
Tiesa, pats kompleksas šiek tiek sovietinis – budinčios apačioje persiraukusios vaikė, kad tik greičiau baigtume ruoštis, iš keturių fenų veikė du, niekur nėra jokių informacinių stendų, o draugei susižalojus koją pagalbos ieškojome gal 10 minučių, nes personalo ten nė padujų.
Išvada: kitą kartą rinkčiausi prabangesnį kompleksą, nors iš tiesų buvo labai smagi ir ši patirtis.
Praktiniai dalykai
Budapešte nėra pigu. Gal, tiksliau, nėra taip pigu, kaip tikėjausi. Centre esančiose kavinėse pusryčiai žmogui kainuos apie 10 Eur, pietūs – 15-20 Eur. Rekomenduoti galiu itin skanų graikišką restoraną “Dionysos Taverna”. Vieną dieną metėme sau iššūkį “iki 5 Eur” tai irgi radome skanių vietelių su nerealiais turkiškais patiekalais (Titiz Turkish Restaurant).
Bet užtat taksi paslaugos tikrai įkandamos ir centre važinėti kainuoja 3-5 Eur, iki Herojų aikštės 7-8 Eur.
Sekmadienį, pirmadienį ir net antradienį nedirba daugybė lankytinų vietų.
Nakvojome apartamentuose, rastuose “Airbnb”, už tikrai draugišką kainą.
Linksmybės griuvėsiuose
Na ir pabaigai, dar viena rekomendacija – būtinai bent vienam gėrimui užsukti į studentų įkurtą barą apleistame name “Szimpla Kert”, kuris pradėjo griuvėsių barų (ruin bar) madą Budapešte. 2001 metais atidaryta pasilinksminimų vieta iki šiol madingiausia Budapešte. Apleistoje gamykloje, kuri rodos, greit nugrius, yra daugybė kambarių/erdvių su eklektiškais baldais, dekoro elementais, o lankytojai, čia laisvai gali užrašyti savo vardą ant stalo ar sienos.
Daugelis “ruin bar” įsikūrę žydų kvartale, nes po II pasaulinio karo šio rajono pastatai buvo palikti irti. Jie visi neišsiskiria iš išorės, bet užėjus vidun jautiesi lyg patekęs į gerą vakarėlį, kur groja smagi muzika, o gėrimų meniu prilygsta restoranams. Daugelis jų vaišina ir įvairiais patiekalais, pavyzdžiui, aplankytas “Szimpla Kert” didžiuojasi patiekalu “guliašas duonoje” – tai yra pusė čiabatos tipo duonos įpjautą išilgai ir į ją pridėta tikro vengriško guliašo 🙂 Valgoma rankomis.
