Žurnalas „Bitutė“ labai patiks tiems, kuriems įdomus pasaulis, žmonės, veiklos, gamta ir dar daugybė kitų dalykų. Tiems tėvams, kurie nori, jog vaikas augtų, sužinotų ir neprarastų to ypatingo vaikiško smalsumo „kodėl?“. Žurnalas visai nepatiks ieškantiems blizgančio kiniško žaisliuko, lipdukų ar filmukų herojų. Ne, apie filmukus čia šiek tiek yra, bet jie tik maža dalis visko, ką 36 puslapiuose.
Senai senai viena leidykla pasikvietė mane kurti vaikiško žurnalo. Tai buvo svajonių darbas! Kurti žurnalą, kurį norėčiau skaityti pati. Gaila, bet projektas komerciniais sumetimais buvo greitai nutrauktas. Gailiausia tai, jog tiek metų neradau to svajonių žurnalo vaikams lietuviškai, kol kažkam nušvito idėja jo redaktore paskirti nuostabiąją Viktoriją Urbonaitę, kurią mano merginos puikiai pažįsta iš knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, nes pusę istorijų ji ir parašė. Dar nuostabiau, kad Viktorija niekur neina be kolegės, „Krekždyno“ kūrybinio dueto antros pusės, fotografės ir dizainerės Laimos Penek. Ir štai, birželį renkose laikau jų sukurtą „Bitutę“!
Turinys
Pirmiausia į akis krenta nerealus, šiuolaikiškas, išskirtinis žurnalo dizainas. Aišku, čia jau plojimai Laimai! Smagu, kad pagaliau leidinys vaikams sulaukė tikro profesionalo rankos (ir galvos), nes iškart matosi, jog nepagailėta laiko jį maketuojant ir apipavidalinant.
Kai pasigrožėjau, pradėjau vartyti ir gilintis į turinį. Pirmasis numeris – teminis, visi straipsniai „Aukščiau žemės“ tema tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nežinau, ar ir toliau autorės juos kas du mėnesius temins, bet idėja smagi.
Antra, žurnale yra labai labai LABAI daug skaitalo. Tokio smagaus ir prieš miegą, ir sode po obelimi susiskaitančio, kuris įdomus ne tik 7-11 metų vaikams (kam ir skirtas žurnalas), bet ir jų tėvams. Istorijos, žmonės, interviu, įdomiausi faktai – viskas, kas susiję su oru, skraidymu, technologijomis, gamta ar net lubomis, parašyta lengvai ir smagiai.
Žurnale taip pat vaikai ras ir užduočių, ir eksperimentų, ir origami pamokų. Visko, kas ir priklauso tikram vaikiškam žurnalui. Aš, jeigu galima, norėčiau „užsisakyti“ komiksus! Jie tiesiog privalo būti!
Šypseną sukėlė tema apie Lisaboną – sekdama Laimos ir Viktorijos istorijas, puikiai žinau, jog šios joje gyveno, ekskursijas vedė ir šiaip įsimylėjusios šį miestą. Duoklė atiduota ir privalomam žurnalui „atributui“ – žvaigždei. Dainininkė Ieva Narkutė ne tik pakalbinta, bet šalia ir QR kodas, kurį nuskaičius galima išgirsti naujausią jos dainą!
O kokie minusai? Na, turbūt tekstas apie pirmąją komuniją, skirtas ne visiems vaikams (bent jau ne maniškiams). Aišku, žinoti tradicijas gerai, tad lauksime ir apie kitų kultūrų bei tikėjimų iniciacijas.
Visų temų nevardinsiu, pirkite ir tegu tai lieka jums staigmena, o autorėms linkiu begaliniai didžiulės rezervuarų kūrybiškumo!
p.s. dabar tik paskaičiau, kad žurnalo misija ugdyti krikščioniškas vertybes. Chm, svarstau, o ką daryti su savo nekrikščionėmis skaitytojomis?
Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga garsūs vaikų knygų kūrėjai dovanoja Lietuvos vaikams visiškai naują, nematytą, dar niekada neskaitytų istorijų, formatą – „Knygiukus“. „Knygiukai“ – tai iš vieno A4 lapo išlankstomos knygutės, kurias tereikia parsisiųsti, atsispausdinti ir sulankstyti pagal pateiktas instrukcijas. Jie jau laukia savo skaitytojų interneto svetainėje adresu www.knygiukai.lt.
Projektą „Knygiukai į pagalbą vaikams“ inicijavo vaikų ir jaunimo literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ kartu su VšĮ Vaiko psichologijos centru ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi. Prie projekto įgyvendinimo prisijungė penkiasdešimt penki gerai žinomi vaikų knygų rašytojai ir iliustruotojai, kurie susiskirstę kūrybiniais duetais sukūrė net trisdešimt septynias unikalias istorijas vaikams – „Knygiukus“. Projekto sumanytoja, rašytoja ir iliustruotoja Kotryna Zylė džiaugiasi, kad tiek daug vaikų knygų kūrėjų susivienijo dėl bendro tikslo – padėti vaikams šiuo emociškai sudėtingu laikotarpiu, padovanojant jiems savo kūrybą. „Gegužės pradžioje projektas tebuvo mažutė mintis, o šiandien tai kūrybos milžinas, atkeliaujantis tiesiai pas jo laukiančius vaikus. Negaliu patikėti, kokio gerumo „išėjo“ „Knygiukai“. Nuo kai kurių jautrumo man šiurpsta oda, kai kurie iš graudumo susuka skrandį į mazgelį, o kai kurie tiesiog verčia iš kojų juoku.“
Visos 37 vaikų laukiančios istorijos – labai skirtingos. Vienos pataria, kaip dorotis su sunkumais ir prasta nuotaika, kitos – nerūpestingai pokštauja eilėmis ar net parausti verčiančiomis istorijomis. Yra labai filosofiškai nuteikiančių pasakojimų ir meistriškai suskambėjusių teksto ir vaizdo derinių. Svarbiausia, kad šioje įvairovėje kiekvienas vaikas atras jam patinkantį pasakojimo būdą, o tuo pačiu pamatys, koks spalvingas ir skirtingas gali būti vaikų literatūros pasaulis!
Apie projektą ir jo iššūkius geriausiai papasakoti gali patys „Knygiukus“ kūrę dalyviai. Kaip duetams sekėsi dirbti kartu ir kokią žinutę vaikams siunčia Lietuvos rašytojai ir iliustruotojai?
Lina Itagaki („Sibiro haiku“): Pirmąjį „Knygiuką“ pavadinimu „Visokia“, kuriam tekstą parašė Modesta Jurgaitytė, tiesiog nupaišiau. Pagrindinė istorijos herojė – pašėlusi, permainingų nuotaikų mergaitė – pasirodė artima, suprantama, tad viskas vyko labai sklandžiai. Antrąjį „Knygiuką“ pavadinimu „Balandėliai“ su Marium Marcinkevičium sugalvojome kartu. Pasiūliau sukurti ką nors labai juokingo. Marius sakė, kad vaikams juokingiausia – perdimas. Man į galvą, pirmiausia, atėjo bobutė ir balandėliai.
Marius Marcinkevičius („Maži eilėraščiai mažiems“, „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“): Nieko nedarau tik šiaip pralinksmint – visur turi būti gili mintis. Keliaujant po Aziją, sutikti lamos ir vienuoliai labai mėgdavo juokus apie perdimą. Tiesiog kvatodavo susiriesdami. Kadangi mūsų vaikai tokius juokus tiesiog dievina, manau, jie eina teisingu dvasinio tobulėjimo keliu. Taigi, knygelė „Balandėliai“ yra skirta visiems siekiantiems nušvitimo, o „79 batai“ meditacijai ir susikaupimui skaičiuojant batus.
Linos ir Mariaus Knygiukas
Benas Bėrantas („Baubaimė“, „Ponas Kampas“): Pirmiausia, sužavėjo projekto idėja – juk kai žmonės susikimba už rankų, nutinka stebuklai. O čia – tiek talentingų rašytojų ir dailininkų, pasiryžusių pasidalinti su vaikais savo pasakojimais ir iliustracijomis! Ir padirbėti su išburta dailininke man, kaip rašytojui, pasirodė labai įdomi galimybė. Tokia pasitaiko ne kasdien. Mano ir Aušros Kiudulaitės „Knygiukas“ nukelia į naktį – vaikams paslaptingą paros metą. O dar, kai žinai, kad laukia mėnulio užtemimas, kuris pasirodo labai netikėtai… Tad šia istorija norėjosi parodyti, kad pasaulyje daug stebuklų, kurių verta laukti. Arba, kad stebuklą galima pamatyti ir pusryčių lėkštėje.
Aušra Kiudulaitė („Laimė yra Lapė“, „Maksas ir 92 musės“): Pasiūlymas prisijungti prie projekto mane pasivijo labai sudėtingu laiku. Kaip ir daugumai, karantinas gerokai pakoregavo planus, nuotaikas ir produktyvumą. Bet po dvejonių, galbūt net šiek tiek prisibijodama naujų iššūkių ir įsipareigojimų, sutikau. Be jokios abejonės, motyvacija tapo paties sumanymo esmė ir galimybė padirbėti su autoriais, su kuriais, galbūt, kūrybinis duetas paprastomis sąlygomis nenutiktų. Tikiu, kad daugybė naujai susibūrusių duetų galės sėkmingai dirbti ir ateityje. Visgi paveikslėlių knygoms, kur tiek tekstas, tiek vaizdas turi vienodą svarbą, susikalbėjimas tarp abiejų autorių dažniausiai duoda puikių vaisių.
Vaiva Rykštaitė („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Pirmąkart mama“): Buvo įdomu patį siužetą kurti drauge su dailininke Vanda Padimanskaite. Paprastai aš rašau tekstą, o dailininkas piešia vaizdą. Bet šįkart kūrėme kartu, buvo netikėta, bet labai smagu. Savo knygiuko istorijoje nenorėjau jokių moralų ar pritemptų vertybių, mano tikslas buvo pakelti vaikams nuotaiką. Jei skaitydami kikens – tikslas pasiektas.
Vando ir Vaivos Knygiukas
Vanda Padimanskaitė („Taip tyčia“): Smagu buvo nuo pat pradžių – Vaiva atsiuntė linksmo veikėjo idėją ir kažkaip labai įsitraukiau į jo vaizdinį ir paišymą, į jo charakterį, kad net nutiko toks, kaip čia pasakius, įdomus sutapimas. Vieną vakarą baigiau paišyti tą puslapį, kur Tralivokas šoka su barbėmis. O kitą rytą išėjusi į lauką žiūriu – Barbė numesta. Oho, galvoju, tas Tralivokas bus kažkur netoliese apsilankęs. Barbę, aišku, parsinešiau kaip talismaną. Pasisodinau ant darbo stalo. Sėdi dabar.
Vilija Kvieskaitė („Riešutortas“, „Baubaimė“): Rašytojas Vytautas V. Landsbergis, su kuriuo kūrėme „Knygiuką“, pasiūlė dirbti atvirkščiai nei įprasta – ne iliustruoti jo parašytą tekstą, o nupiešti iliustracijas, pagal kurias jis sukūrė istoriją. Buvo smagu išbandyti man dar naują kūrybos būdą.
Vytautas V. Landsbergis („Arklio Dominyko meilė“, „Rudnosiuko raštai“): Net dvi knygutės susirašė – pirmoji apie slibiną, nekontroliuojantį savo emocijų ir karščiavimosi. Idėją pasiūlė dailininkė Vilija Kvieskaitė. Buvo lengva šią konkrečią jos idėją apžaist, paieškot paradokso trumpoj istorijoj, kaip vaikas savo griežtą tėvą slibiną pamoko ugniaspjaudystės meno. O antroji eiliuota apie Pabaisiuką – ji gimė iš noro juoktis iš baimių, t.y. padėti mažiesiems saugiai įeiti į baubų ir maumų teritoriją.
Greta Alice („Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“): Su „Knygiukais“ susipažinau VšĮ Vaiko psichologijos centro steigėjos psichologės Monikos Skerytės-Kazlauskienės dėka, kai ji 2019 metais pakvietė prisijungti prie „Knygiukai į pagalbą vaikams“ projekto pirmtako – Advento „Knygiukų“ kūrimo. Projektas pasirodė stipriai reikalingas tiek mažiems, tiek jau vyresniems skaitytojams, tad išgirdusi apie naują „Knygiukų“ projektą iš karto sutikau dalyvauti, nekantriai tryniau rankomis, ką gi burtas man priskirs į porą. Tikiu, kad šis projektas svarbus ne tik kaip rezultatas, kuriuo pasidalinsime su skaitytojais, bet ir kaip procesas mums, kūrėjams, kaip galimybė bendradarbiauti, susipažinti ir kartu įjungus aukščiausią pavarą per keletą savaičių sukurti knygą, kad ir mažą, bet vis tik – knygą.
Gretos ir Evelinos Knygiukas
Evelina Daciūtė („Laimė yra lapė“, „Drambliai ėjo į svečius“): Smagiausias buvo tas momentas, kai atrodė, jog nieko neparašysiu ir staiga viena po kitos iššoko net dvi istorijos. Tarsi tik to ir būtų laukusios. Ir, žinoma, buvo labai smagu pabendrauti su puikiom iliustratorėm Greta Alice ir Viktoru Ežiuku – nauji žmonės, naujos idėjos, greitas ir išlankstomas rezultatas. Nors „Knygiuko“ tekstas labai trumpas, net ir šiuo atveju jaučiau pareigą papasakoti istoriją su savo veikėjais, pradžia ir pabaiga.
„Tikiu, kad šis projektas galėtų paskatinti vaikus skaityti – ne visiems drąsu iš karto paimti į rankas didelę, storą, gražiai išleistą knygą. „Knygiukai“ galėtų būti pirmas žingsnis skaitymo džiaugsmo link,“ – šypsosi projekto bendraautorė, psichologė Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė.
Aš buvau iš tų mamų, kuri įsigijo pirmosios „KaKės Makės ir Netvarkos nykštuko“ pirmojo leidimo knygą. Ir mes ją skaitėm, skaitėm… Smiltei poryt dvylika. O čia, pasklinda žinia, kad Kakei Makei jau dešimt ir ta proga Lina Žutautė skaitytojams dovanoja knygą visai ne apie tą mielą mergaitę, bet jos išgalvotus geriausių draugų Mamaisą ir Pabaisą giminaičius – monstrus.
„Alma littera“ išleista „Monstropedija“ pirmiausiai kiekvieną skaitytoją pribloškia savo dydžiu – kaip tikra enciklopedija knyga yra didesnė nei įprastai. Skaityti tokias labai smagu, bet kai reikia įkišti į lentyną – ne taip.
Knygos vidiniai puslapiai – išsilanksto
Šioje knygoje pasakojama apie visus ir visokius monstrus, kokių net mūsų, darbuose paskendusių tėvų, galvelės neišneša. Čia, kaip tikrame žinyne atidžiai nagrinėjama visa monstrų rūšis – nuo jų gimimo, augimo, gyvenamosios vietos, darbų ir net pomėgių.
Viską labai smagu skaityti, ieškoti ir nagrinėti, nes informacija pateikta daugybėje smulkių piešinukų su trumpais tekstais, o smulkios detalės kartais pasako daugiau už juos. Kakė Makė taip pat nėra visai pradingusi, ji tuos monstrus išgalvojo ir myli.
Kokie įspūdžiai skaitant šią knygą?
Labai smagu skaityti – tekstai juokingi, gyvenimiški, su ironija
Dar smagiau nagrinėti paveiksliukus
Tikrai lavinama fantazija ir kūrybiškumas – galima susigalvoti savo monstrus
Knygos pabaigoje yra spalvinimui skirti puslapiai
O svarbiausia – perskaičius šią knygą TIKRAI NEBIJOSITE JOKIŲ MONSTRŲ!
Tikrai, kai monstrai išnarstomi po kaulelį, visas jų baisumas išgaruoja lyg dūmas.
Knygos minusai:
mano paminėtas dydis, nes sunkiai tilps į lentynas.
Įdomu tai, jog atrodo, tematika labiau priešmokyklinukams, bet šeimos pradinukė Eleonora, rodos, labiau pamilo monstrus, nes keletą dienų citavo mums išmintį iš „Monstropedijos“.
Šiuolaikiniai vaikai turi pamilti, tai ką skaito, jiems turi būti įdomu ir tik tada, žingsnelis po žingsnelio jie užsikrės tuo skaitymo virusu, kai norisi skaityti viską. Vienas geriausių tai priklausomybei nuo knygų gimti – įtraukiančios knygos, kurios balansuoja tarp jau skirtų vyresniems, nes jose gausu juokelių, atsiranda mokykla, tėvai, bet tuo pačiu parašytos trumpais sakiniais, su paveiksliukais ar net komiksų tipo.
Viena iš tokių mano vyresnėlių (tiek aštuonmetės, tiek vienuolikmetės) mylimiausių – ispanų autorių Jaume Copons, Liliana Fortuny „Agus ir monstriukai“ serija, kurią leidžia išskirtinių knygelių leidykla „Apkabink mėnulį“. Karantiną vainikavo trečioji šios serijos knyga – „Parko daina“. Apie pirmas dvi galite skaityti čia: https://www.seimosgidas.lt/demesi-kaustanti-agus-ir-monstriukai-serija/
Kaip ir pirmosios dvi – tai knyga, balansuojanti tarp įprasto grožinio kūrinio ir komiksų, nes pusę teksto parašyta vienaip, pusę kitaip. O tai vaikams labai patinka, nes nereikia skaityti ilgų „paklodžių“, kaip mes vadiname tūkstančių ženklų tekstus. Pati leidyklą knygą priskiria komiksams nuo 6 metų.
Kitas privalumas – ši knyga nedidelio formato, puikiai telpa į kuprinę, mokyklą, kelionę ar mamos rankinę. Pirmą kartą šios serijos knygelė pasirodė kietais viršeliais! Pirmosios dvi buvo minkštais.
Knyga taip pat kupina spalvotų juokingų iliustracijų. Tų, kurių tėvai nesupras, bet vaikai krizena sau tyliai ir nesutinka gesinti šviesos prieš miegą, nes „mam, dar vieną puslapį, prašau…“
Šios knygos istorija kvepia nuotykiu – Agus jau susidraugavęs su savo netikėtų formų ir dydžių draugeliais knygų montriukais šįkart gelbėja parką. Tą, kurį labai myli ne tik jis, bet ir visi vaikai, bet ne godišiai, kurie nori šioje vietoje statyti prekybos centrą. Eh, kaip pažįstama tai ir Lietuvoje, atrodo, greitai gyvensime prekybos centruose. Tai va, ir prasideda parko gelbėjimo operacija.
Nors aprašiau gal čia paprastai ir konkrečiai, bet iš tiesų tokios knygos ne tik skatina vaikus skaityti, bet ir turi nematomą didaktinę pusę – kalba apie draugystę, pasiaukojimą, empatiją, atkaklumą ir norą padėti kitiems.
Žinote, kiek yra „Agus ir monstriukų“ serijos knygų neskaitant užduočių knygelių ir pan.? KETURIOLIKA. Na, „Apkabink mėnulį“, stiprybės jums 🙂
Leidykla „Apkabink mėnulį“ knygų nekepa, o leidžia su didžiule meile skaitytojui, nes atranda kažką originalaus, ypatingo ir tikrai netikėto. Paskutinė jų pristatyta naujiena – Emma Yarlett knyga „Drakono paštas“.
Ant kvadratinio, sakyčiau, įprasto dydžio, knygos viršelio tupi fosforinės spalvos drakonas. Toks, į kurį žiūrint net akis skauda. Bet ir toliau žiūrėti norisi 🙂 Autorė, knygos nugarėlėje paliko laišką skaitytojui „Mielasis (taip, TU!!!), Aleksas savo namuose aptiko DRAKONĄ! ir nežino, ką daryti! Išsiimk laiškus ir PERSKAITYK JUOS. TAČIAU BŪK ATSARGUS!!! DRAKONAI YRA PAVOJINGI… o gal ne? Su meile, Emma“.
Jau turbūt ir supratote, kad knygos „vinis“ yra laiškai, kuriuos vaikai ištraukia iš skirtingų vokų ir gali perskaityti.Kiekvienas jų labai skirtingas, atkeliavęs iš vis kitokio adresato ir skirtas Aleksui, kuris radęs drakoną nežino, ką daryti – kaip jį maitinti, dresiruoti, rūpintis???
„Apkabink mėnulį“ yra išleidę knygelę „Bučkis prieš miegą“ su popieriniais žaisliukais, kuriuos reikia paguldyti ir „apkamšyti“. Šeimos pagrandukė taip tą knygą mylėjo, kad žaisliukai visiškai sudrisko, jog svarsčiau ar įmanoma nusipirkti naujų. Įtariu, ši knyga su laiškais taps dar vienu topu, nes paskutinis, Alekso draugės siųstas laiškas su jame nupieštu vienaragiu yra skaitomas kasdien!
Tad apie ką ši knyga? Pirmiausia, apie draugystę, rūpestį vienu kitu, empatiją ir nesavanaudiškumą. Juk Aleksui drakoną kažkada teks paleisti, nors širdelę ir labai skauda… Tad tai tikrai puiki proga pakalbėti su vaikais apie tai, ko kartais labai labai norisi, bet vis dėl to reikia atsisakyti. Ne dėl savęs, dėl kito.
Antras knygelės „sluoksnis“ labai paprastas – jis apie laiškus. Apie tai, kaip juos gauti yra malonu, kaip galima juos išsiųsti ir tai vėl kalba į tą patį rūpestį kitu žmogumi.
Tad tikrai rekomenduoja šią knygelę pirkti ar dovanoti – ji labiausiai patiks 3-6 metų vaikams, nors ir aštuonmetė ją „suskaitė“ su didžiuliu malonumu.
Apie autorę: E. Yarlett yra labai gausiai apdovanota iliustratorė ir rašytoja iš Jungtinės Karalystės. Tai ne pirma jos knyga išversta lietuviškai – pirmoji buvo „Orionas ir tamsa“, bet jos knygynų lentynose jau neberasite. Autorė išgarsėjo su knygučių serija „Nibbles“, kurios parduoda per pusę milijono egzempliorių ir Emma už ją susižėrė ne vieną apdovanojimą.
Rašytoja taip pat yra parašiusi dar vieną naujesnę knygelę su laiškais „Beast Feast“ (liet. „Pabaisų šventė“) ir tikėkimės ją greitai pamatyti ir lietuvių kalba.
Pamenate, kaip vilnijo bumas nuomonių perskaičius Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“, taip dabar internetas klegena nuo Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės „90-tųjų vaikai tampa tėvais“ (leidykla „Dvi tylos“). Skaičiau autorės blogą pterodaktilis.lt, bet dar labiau susižavėjau po progos pasikalbėti su ja dviese apie knygą www.lrytas.lt/tevams/tevyste/2020/05/01/news/knygos-apie-90-uju-vaikus-autore-karantinas-leidzia-pajusti-ka-isgyveno-musu-tevai. Tiesa, pokalbis gavosi šiek teorinis, nes prasidėjus karantinui perskaityti daugiau nei du sakinius nebuvo laiko, tad knygą baigiau tik dabar.
„Pirmąkart mama“ skaičiau su didžiuliu malonumu (ji be galo įdomi, informatyvi, smagiai parašyta), bet jau buvau pagimdžius trečią kartą, ji nekėlė man tokio susižavėjimo, kad linksėčiau ties kiekvienu sakiniu. Užtat „devyniasdešimtieji“ man, galima sakyti, susuko nugarą, nes galva pritardama kinkavau, kaip arklys pievoje.
Turbūt, kaip vaikams atradus Narniją ar Terabitiją, taip man, lyg žaibu tvokstelėjo suvokimas – tai va kodėl man vis dar atrodo, jog vaikai turi elgtis gražiai, pagal taisykles ir man patogiai, tai va, kodėl aš vis dar kaupiu stalčius maišelių, tai va kodėl man norisi bučiuoti nukritusią duoną, esu įsitikinusi, jog uoliai dirbdamas, kaldamas, besistengdamas ir besižudydamas pateksi į rojų/gausi naują darbą/užauginsi tobulus vaikus. IR TAIP JAUČIUOSI NE TIK AŠ! Tokią įtaką padarė man tai, jog augau devyniasdešimtaisiais, kai tėvai kovojo už būvį, o mes mokėmės gyvenimo/empatijos iš „Be namų negerai“.
Knygoje daug asmeniškumo, autorės vaikystės istorijų ar mamystės patirčių, bet tai patį turinį lyg palengvina ir taip kūrinys netampa daugybės citatų (knygų autorių, tinklaraštininkų, sociologų, psichologų) rinkiniu kvepiančiu moksliniu sterilumu.
Jei negimėte 1980-2000, apie kuriuos autorė ir rašė, tai vis tiek atsakys į daugybę klausimų. Kodėl nepažįstamos moterys leidžia sau kištis į jūsų vaikų auklėjimą, kodėl mums norisi vaikams nupirkti absoliučiai viską ir dar daugiau, ko mes patys neturėjome, bet tuo pačiu klykiančius ir gulinčius parduotuvėje ant žemės grasiname atiduoti policininkui ar tai nepažįstamai tetai.
Čia daug vietos skirta ir pačiai motinystei, kuri jau su autorėmis patirtimi netampa geresnė, tobulesnė ar labiau pavyzdinė. Na, ta iš instagramo paveikslėlių, kur mamos nieko nedaro, tik puikiai leidžia laiką su savo mažyliais, kurie aprengti suderintais komplektukais. Ir jokių neišskalbiamų dėmių! Tai nėra ką tik pagimdžiusios ir motinyste šokiruotos mamos paverkšleninimai (negaliu pakęsti tokių blogų, kur mamos kalba apie realybę turėdomos procentą patirties).
Juk realybė juk kita. Tai va apie ją ir paskaitykit.
Tiesa, vienintelis užkliuvęs dalykas – knyga plona! Rimtai, tikėjausi kažko storiau ir ilgiau skaitomo. O čia, bac, kai jau prisiruošiau, taip ir baigiau. Ir tai pirmoji motinystės knyga su tokiomis nerealiomis iliustracijomis. Pagarba Ūla Šveikauskaitė!
2018 metų pabaigoje daug liaupsių sulaukė žurnalistės, mamos ir vaikiškų knygelių autorės Zane Zusta knyga „Ūkė Pūkė grįžta namo”. Apie ją plačiau galite pasiskaityti čia: „Ūkė Pūkė – nepasiduodanti pelėda iš kaimynų latvių“ o mūsų karantino vakarus užkariavo šios knygos tęsinys – „Ūkė Pūkė randa išeitį”.
Kaip ir pirmoje knygoje, šįkart irgi tai nėra tik paprasta grožinė istorija. Ūkės Pūkės nuotykiai slepia kur kas daugiau ir moko vaikus nepasiduoti, nenuleisti rankų ir visur ieškoti sprendimų.
Kvadratinė, malonaus formato knyga kietais viršeliais savyje talpina 11 istorijų šalia kiekvienos jos yra atskira Evija Timma Novika iliustracija. Man patinka toks formatas, nes tai kaip tik tiek, kiek spėju paskaityti vakare vienai iš dukrų. O ji tuo metu gali nagrinėti kas pavaizduota paveikslėlyje.
Jei pirmoji knyga buvo šiek tiek pažintinė, joje galėjai rasti informacijos apie namuose gyvenančius voriukus, skruzdėles, ši kaip tik kviečia keliauti į vaizduotės šalį ir lavinti kūrybiškumą. Juk visad gali užsimerkęs nukeliauti į kvepiančią pievą ar susapnuoti pasakišką gimtadienį.
Knygos „vinis“ – prie knygos viršelio magnetukais prispausta, žaislinė Ūkės Pūkės figūrėlė, kuri nusiima ir vėl „prisiklijuoja“, o ją patraukus už virvelės, juda paukščiuko sparnai. Šeimos penkiametė nepaleidžia jos iš rankų – dabar kiekvienas vaikas gali turėti savo pelėdytę.
Kaip ir pirmoji, taip ir ši knyga savo pabaigoje slepia papildomų užduočių. Optinės apgaulės piešiniai skatina lavinti kūrybiškumą, išlaisvinti vaizduotę ir ieškoti išeičių. Rodos, matai vieną, bet pavertus juos į kitą pusę vaikai atranda visai kitą objektą. Smagu!
Debi Gliori jau pažįstamas rašytojos vardas Lietuvos mamoms ir tėčiams – jos kultinė knyga „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ yra daugybėje šeimos bibliotekų, o jei jos neturite, siūlyčiau bent jau pasiskolinti iš bibliotekos, nes jos jau tapo klasika.
Leidykla „Baltos lankos“ džiugina ir toliau – prieš mėnesį pristatė naują šios autorės knygą „Kaip išmokyti drakonus žemę tausoti“. Iš tiesų, jau knygos pavadinimas sufleruoja, jog ši knyga apie aplinkosaugą.
Tuo pačiu patraukliu stiliumi iliustruota knyga mus nukelia į paslaptingus laikus, kai žemę valdė drakonai. Eiliuotai pasakojama, kaip jų vis daugėjo, daugėjo, daugėjo (nieko neprimena?)… Ir drakonai statė miestus, kelius, fabrikus, viskuo naudojasi ir nė trupučio nesirūpina aplinka (taip, taip, čia apie tą tuos pačius padarus). Tada visose Deby knygose dalyvaujantis lapiukas drakonus paprotino, jog jei taip ir toliau, laukia liūdni laikai. Drakonai protingi, jie gerų patarimų klauso ir žemele pradėjo rūpintis.
Tikrai labai vaizdžiai ir aiškiai vaikams paaiškinama apie tai, kas mūsų laukia jei mes teršim, griausim ir netausosim aplinkos. Kadangi iliustracijos labai smulkios, tai perskaičius trumpą ketureilį tikrai turėsite laiko aptarti su vaikais kiekvieną juose pavaizduotą detalę.
Pagarba vertėjai Redai Puodžiukei (kuri vertė ir priešpaskutinę D.Gliori knygą „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“) taip patraukliai ir taikliai, tokiais gražiais žodžiais išvertusiai rašytojos eiliuotus tekstus. „Skaitosi“ labai gerai!
Nuo patarimų, ką veikti su vaikais karantino laikotarpiu, internetas net lūžta. Tačiau vaikai taip greitai atlieka net ir pačias sudėtingiausias užduotis, kad idėjų ir pasiūlymų niekada nebus per daug. Atrodo, ką tik pradėjo žaisti naują žaidimą, o jau kvaksi: „Maaama, ką man veikt?”
Esu gana skeptiška gausybės spalvinimo knygelių atžvilgiu – dukra parduotuvėje jų nuolat prašo, o parsinešusi namo jau kitą dieną net žiūrėti į pirkinį nebenori, ką ir kalbėti apie spalvinimą… Vis galvojau, koks kodas turėtų būti užkoduotas spalvinimo knygelėje, kad vaikui nepabostų spalvinti nuo pirmo iki paskutinio puslapio? Kitaip kokia tokio leidinio prasmė?
Nežinau, ar šią užduotį įveikė knygelės „3D Pasidaryk ir žaisk. Automobiliai“ autoriai dailininkai Živilė Adomaitytė ir Juozas Čiuplys. Trims mano vaikams kol kas užteko kantrybės nuspalvinti, iškirpti ir suklijuoti tik po vieną mašinėlę. Tai ne tik kruopštumo, bet ir tam tikrų rankdarbių įgūdžių jau reikalaujantis užsiėmimas. Na, bet vaikų planuose – visas popierinių automobilių miestas. Lauksiu, kol jis bus sukurtas.
Knygelės sudarytojai mažiesiems krapštukams, kuriems pakaks užsispyrimo susikurti daugiau mašinėlių, siūlo patiems susigalvoti ar žaisti autorių jau sugalvotus žaidimus. „Gaudynėms mieste“ prireiks piktojo džipo monstro, mažutėlio „Mini Cooper“, čia vietą ras net ir traktoriai bei gaisrinės, ką ir kalbėti apie visur pravažiuoti galinčius policijos automobilius. „Automobilių parodoje“ tikrai galima demonstruoti legendinį „Volkswagen“ autobusiuką, ryškų geltoną mokyklinį autobusą, taksi , sportinius ir kitus populiarius automobilių modelius. „Gelbėjimo tarnybų vadas“ galės su gaisrine skubėti gesinti gaisro, greitosios pagalbos automobilį siųsti sužeistiesiems, o policijos ekipažą – tirti įvykio ir surinkti įkalčių.Dar keletas žodžių apie tai, kodėl spalvinti ir karpyti taip svarbu. Spalvinimas ir karpymas lavina smulkiąją motoriką, o ši itin svarbi sklandžiai kalbai, rašymui ir net skaitymui. Spalvindamas ir karpydamas išmoksi susitelkti, lavinsi koordinaciją ir rankos tikslumą. Be to, spalvinimas, kaip ir piešimas, ugdo kantrybę, mažina emocinį nuovargį ir padeda atsipalaiduoti, nusiraminti.
Tikiu, kad vaikams labiausiai reikia ne daugybės būrelių, išmaniausių žaislų, bet kuo daugiau būti gamtoje. Tiesa, šiuolaikinius vaikus ja sudominti kartais nebelengva. Tad, tenka pasitelkti papildomas priemones ir labai smagu, kad prieš naująjį mūsų sezoną sodyboje atkeliavo nauja „Baltos lankos“ knyga „Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje“.
Dažniausiai gamtos pažintinės knygos yra verstinės, todėl, būkime atviri, praktinio poveikio turi mažai, tik informacinis. Šis gidas jauniems tyrinėtojams yra parašytas aplinkosaugininko, entuziastingo kovotojo su brakonieriais ir gamtos tarša Lino Jonausko. Tiek pat plojimų nusipelnė ir gausiai knygą naudingais ir labai gražiais paveikslėliais iliustravęs Dovydas Čiuplys. Jei atvirai, tai seniai mačiau taip išsamiai iliustruotą lietuvių autorių knygutę (nekalbant apie vaikiškas paveikslėlių knygas). Žinyno „prieskonio” suteikia ir gumytė, kuria suspaudžiami puslapiai ar gali būti skirtukas.
Knyga suskirstyta į atskirus skyrius pagal metų laikus: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Kiekviename jų aptariama tam laikui artima tema. Pavasarį nagrinėjamas ir žolės deginimas, ir pavojus sutikti gyvatę. Vasarą mokoma, kaip įrengti inkilus boružėlėms, siūloma, kaip sukurti filmą apie gamtą ar suorganizuoti šeimos žygį baidarėmis. Rudenį vaikai galės pažinti grybus, ieškoti ragų ar užsiauginti Stelmužės ąžuolą. Na, o žiema labiau skirta aptarti aplinkosaugines problemas apie taršą ar net šaldytuvo turinio reikalus. Žinoma, temų daug daugiau, paminėjau tik kelias.
Visi tekstai parašyti trumpais ir aiškiais sakiniais, mažomis pastraipomis, sudėlioti įvairiose vietose, todėl vaikams labai lengva ir smagu juos skaityti. Pabaigoje yra vietos užrašams ir užduotims. Šiaip kiekviena knygos tema turi savo užduotėles, pamokymus ar net kryžiažodžius, todėl vaikams skaityti dar įdomiau.
Dar kartą pasidžiaugsiu D.Čiuplio iliustracijomis – jos labai informatyvios, detalios. Internete net pagooglinau, kaip atrodo knygos autorius L.Jonauskas ir išties, Dovydas jį nupiešė labai tiksliai!
Tiesa, vienintelis dalykas man užkliuvęs – tai, knygos pavadinimas. Taip, knygoje yra skyrius „Kur gyvena rudasis lokys“, bet ar tikrai tai svarbiausia ir tokia šios knygos misija? Man rodos, koks nors paprastas „Lietuviškos gamtos pažinimo gidas“ būtų buvęs aiškiau ir net patraukliau, nes iškart suprantama, jog tai knyga kviečia tyrinėti mūsų šalies gamtą.
