Jos mama be darbo. Tėčio nėra. Pinigai pasibaigė. Mažasis broliukas išsigandęs. Ką belieka daryti? Apsimesti, kad gyvenimas yra realiu laiku kuriamas filmas, kurio pabaigos niekas nežino. Maite Carranza knyga „Mano filmas, mano taisyklės“ (leidykla „Debesų ganyklos“) yra apie tikrus sunkumus, nepriteklių ir pozityvų požiūrį juos įveikiant.
Olivijai tik dvylika metų, bet ji sužino, ką reiškia būti nemėgstamai mokykloje, gyventi apleistuose butuose ir gelbėti mamą nuo depresijos. Knyga kalba apie rimtas, aktualias temas: netikėtą gyvenimo pokytį, ekonomines ir socialines krizes, nepriteklių, šeimos išbandymus. Pasakojimas atviras, gyvenimiškas, be saldžių klišių.
Nepaisant sunkių temų, knyga nėra vien liūdna – ji padeda skaitytojui suprasti, kad net krizinėje situacijoje galima rasti žmonių, palaikymą ir viltį; kad draugystė, bendruomenė ir solidarumas gali pakeisti gyvenimą.
Knyga jau yra įvertinta įvairiuose apdovanojimuose ir… pagal ją sukurtas animacinis filmas „Olivia and the Invisible Earthquake”, kuris taip pat apdovanotas.
Manau, kad jauniesiems paaugliams patiks knyga, kuri atvirai kalba apie gyvenimo netobulumą, skurdą ir išbandymus. Šiame socialinių tinklų amžiuje, kai apie „tobulą“ gyvenimą sprendžiama iš nušlifuotų nuotraukų, tokios istorijos parodo ir kitą gyvenimiškos realybės pusę. Taip pat, tėvystės netobulumą, tėvų teisę klysti, niveliuojant ir paties paauglio baimes kažkaip pasielgti ne taip.
Rekomenduojamas skaitytojų amžius – 10 metų ir vyresni.
Galėčiau pradėti rubriką apie šiuolaikines knygas, kurias smagu skaityti ir vaikams, ir tėvams. Vaikystėje pati skaičiau „Erškėčių paukščius“, bet tik iš trūkumo – nebuvo paaugliškos literatūros, tik Žiulis Vernas. Turbūt todėl net užaugus mėgstu skaityti paaugliškas knygas, o jeigu taip darote ir jūs – kviečiu atsiversti „Skandaro“ seriją.
Jei ankstesnės, o ypač pirmosios, knygos buvo su ilgu įvadu, lengva istorija pirmose dešimtyse puslapių, ketvirtoji knyga smogia greitai ir žiauriai, iškart prasideda įtemptas veiksmas, siužeto tempas žingsniuoja septinmyliais batais.
Šioje knygoje dar daugiau žiaurumo – pradeda žūti ir draugai, ir vienaragiai. Skandaro sesuo darosi nevaldoma ir Skandaras jaučiasi nuo jos dar labiau tolstantis, nes negali paaiškinti jos žiauraus elgesio. Pradžioje dar jaučiamas jo apgailestavimas, bet vėliau jis pats stoja į kovą prieš ją. Labai jaučiasi, kad Skandaras auga – jo poelgiai savarankiškėja, jis dažniau prieštarauja mokytojams ir vyresniems, o į jo širdį nedrąsiai beldžiasi meilė. Ne tik keičasi Skandaras, bet keičiasi ir jį supantis pasaulis, kuris, pasirodo yra daug platesnis ir įvairesnis, nei vaikinas ir jo draugai apie tai manė.
Kodėl verta vaikams skaityti šią fantastinių knygų seriją? Ji turi daug stiprių savybių ir tai ne tik vaizduotės lavinimas. Juk niekas, iki A.F. Steadman nepagalvojo, kad vienaragiai gali būti žiaurūs ir net pavojingi. Vaikai taip pat gali kurti savo pasaulius. Skandaro serijoje stipriai yra išreikšta draugystės linija – apie tai, kaip reikia saugoti draugus, jais rūpintis, kaip atsiprašyti užgavus ir kaip pasistengti neužgauti kito jausmų. Šalia draugystės labai svarbi ištikimybė – jokiais būdais negali išduoti draugo. Taip pat svarbus ir drąsos naratyvas, kuris padeda skaitytojui kovoti su savo baimėmis, skatina dažniau rizikuoti ir pabandyti padaryti kažką neįprasto.
Pirmoji knyga apie Skandarą buvo išleista 2022 m. ir iškart tapo bestseleriu, apdovanota ir kritikų liaupsinamą lyg „Haris Poteris“, nes, tiesą pasakius panašumų yra – vienišas berniukas, magija…
Bloga žinia ta, kaad šiais metais rugpjūtį angliškai bus išleista paskutinė, penktoji šios serijos dalis, kuri tikiu, kad lietuvių kalba pasirodys kitų metų pradžioje.
Galima sakyti, kad mokslo metų pabaiga sutapo su bene laukiamiausia metų naujiena – nauja knygos, apie berniuką vienaragių raitelį, dalimi – „Skandaras ir chaoso išbandymas“. Ši A. F. Steadman knygų serija pavergė ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos vaikų (ir kai kurių mamų) širdis.
Jums labai pasisekė, jei neskaitėte nė vienos dalies, nes dabar vienu ypu galėsite pasimėgauti netgi trimis iš eilės knygomis! Patikėkite, kai pradedi, nenori sustoti.
Primenu, kad Skandaras – tai paprastas (bent jau jis taip galvojo) berniukas iš Žemyno, kuris išrenkamas tapti vienaragių raiteliu. Profesija itin garbinga ir prestižinė, suteikiama tik ypatingiems vaikams, nes ir vienaragiai ne tokie, kaip dažnai įsivaizduojame. Šiose knygose vienaragiai yra kraujoištroškę, galvas dažnai pametę, pikti ir pavojingi padarai. Be to, turi ir paslaptingų galių, kurias palaipsniui perima/gauna raitelis.
Pirmoje dalyje susipažinom su Skandaru ir vienaragiais. Antroje jaudinomės dėl jo sesers, negavusios kvietimo būti raitele, bet vis tiek ja tapusios. Na, trečioji kviečia dar labiau nerti į intrigas, pavojus ir iššūkius, nes mezgasi vis tampresnė įvykių virtinė. Šioje dalyje netrūksta veidmainystės, garbėtroškos, apgaulės, melo, nusivylimų, netekčių ir kraujo.
Skandaro sesuo Kena atvykusi į salą užmezga ryšį su laukine vienarage. Laukiniai vienaragiai nėra prijaukinami ar ugdomi, bet sesuo nepraranda vilties mokytis kartu su broliu. Keną ir jos vienaragę gaubia baugi paslaptis, o Skandaro sugalvotas jos išgelbėjimo planas nėra pats… diplomatiškiausias. Trečioje knygoje atsiranda ir meilės užuomazgų, žvilgsnių ir prisiglaudimų, kas rodo, jog mūsų veikėjai iš vaikų tampa rimtais paaugliais. Paauglėja ir jų vienaragiai, kurie krečia išdaigas ir elgiasi lyg tikri vaikai (tėvai tikrai lengvai atpažins, kas vyksta). Jei Skandaro sesuo Kena pirmose dviejose dalyse buvo idealizuojama, kaip vargšė miela sesutė iš kurios atimta galimybė, o ji taip aukojosi, šįkart jos paveikslas kinta. Žodžiu, šį dalis tikrai daug daug audringesnė. Iš tiesų, atrodo, kad autorė jau žaidžia skaitytojo emocijomis ir važinėjamės lyg amerikietiškuose kalneliuose nuo pasidžiavimo knygos herojais iki svetimos gėdos. Bet kas mes tokie, kad teistume? Telieka tik skaityti ir mėgautis kiekvienu knygos puslapiu. Ne veltui užsienio kritikai teigia, kad ši dalis, jų nuomone yra pati pati geriausia.
Jau esu minėjusi, ką pastebi ir viso pasaulio skaitytojai, kad kūrinys turi panašamų su Hariu Poteriu. Vienišas berniukas, pavojai, burtai ir magija sumaišyta su noru išgelbėti pasaulį. Knygą tikrai gali skaityti skaitantys pradinukai, bet labiausiai šią knygą rekomenduoju neskaitančių vaikų tėvams – būtent tokios knygos užnorina atsiversti dar ir dar vieną puslapį.
Tiesa, „Sony Picture“ skelbia, kad filmas pagal šias knygas bus rodomas 2024/2025 metais!!! Uhu!
Labai nustebau suaugusių knygų lentynose pamačiusi milijonus paauglių širdis užkariavusią Holly Jackson knygą „Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“. Pasaulyje ši knyga dažniau priskiriama „young adult“ (vyresniems paaugliams) auditorijai, bet tikrai puikiai tinka ir suaugusiems, kurie nori kažko smagaus, lengvai skaitomo ir įdomaus.
Mano merginos šitą knygą „iš-tiktokino“ (taip vadinu atradimus atrastus socialiniame tinkle „TikTok“) dar užpraėjusiais metais, kai visas pasaulis ėjo dėl jos iš proto ir teko knygas siųstis anglų kalba. Dabar labai džiaugiuosi, kad knyga pasirodė lietuvių kalba (valio valio leidyklai „baltos lankos“!!!) ir tikiuosi, kad bus išversta visa keturių dalių serija, nes tai tikrai knyga, kuri užkabina ir užnorina (labai smagus žodis) skaityti bet kurį paauglį. Ir visai nesvarbu, kad pavadinime yra žodis „mergaitė“, nes tai tik ironiška aliuzija, o knyga visai ne apie mergaites 😀
Trumpai, tai apie ką knyga?
Abiturientė Pipa paskutinės klasės baigiamajam darbui pasirenka netikėtą temą – nusprendžia šiek tiek panarplioti tame pačiame miestelyje prieš penkerius dingusios vyresnių klasių moksleivės Endės Bel bylą. Pradžia nekalta, net šie tiek vaikiška – Pipa yra labai protinga, dažnai nesuprasta bendraamžių, jai nerūpi vakarėliai ir rūpinasi ateities studijomis. Ji pirmuosiuose skyriuose prisipažįsta, kad nežada išnarplioti bylos. Be to, kas galėtų atsiverti moksleivei?
Žingsnis po žinsgnio ji pradeda aiškintis, kas iš tiesų buvo toji mokyklos gražuolė Endė Bel, kurią neva policijos nužudė jos vaikinas, visų labai mėgstamas vyrukas Salas. Ji užmezga kontaktą su Salo broliu ir pamažu viskas tampa rimčiau. Kuo daugiau gilinasi – tuo daugiau klausimų kyla. Istorija iš nekaltos tampa įtartina. Įtampa auga kai Pipa pradeda sulaukti grasinimų.
Pabaigoje byla išsispręs, bet iki tol turėsime daug puslapių malonaus skaitymo.
Knyga parašyta nenuobodžiai – tai ir dienoraščio ištraukos, kur Pipa pati apmąsto savo tyrimą, ir išrašyti apklausų protokolai. Prisideda ir merginos asmeninio gyvenimo peripetijos, užkabinama santykių, pasitikėjimo draugais, buvimo „kietu“ tema. Knyga lengvai skaitosi, nėra ištempta, veiksmas rutuliojasi greitai ir labai atspindi šiuolaikinio jaunimo kasdienybę – iššūkiai mokykloje, tarpusavio santykių variacijos, patyčios socialiniuose tinkluose. Tiesa, jei saugote savo vaikus nuo neigiamos informacijos, tai čia bus paliestos ir narkotikų, ir seksualinės prievartos temos, bet tai labai geras būdas dar kartą aptarti rizikas ir ribas.
Pati knygos autorė Holly Jackson gyvena Londone. Knygos pasirodymo metais ji buvo sulaukusi vos 25-erių, kai ją užgriuvo milžiniška sėkmė. Romanas tapo beprotiškai populiariu – vien „Goodreads“ yra per milijonas komentarų. Tiesa, rašytoja pirmą knygą parašė penkiolikos, vėliau studijavo anglų literatūrą, tad ši karjera nebuvo atsitiktinė.
Pagal šią knygą kanalas „BBC Three“ sukūrė šešių dalių serialą, kuris turėtų pasirodyti šiais metais. Pagrindinį vaidmenį atlieks Emma Myers, išgarsėjusi filme „Trečiadienė“ (angl. „Wednesday“).
BBC nuotr.
„Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“ buvo pripažinta viena geriausių 2020 m. „Barnes and Nobles“ sąrašo knygų ir gavo daugybę kitų garbingų apdovanojimų.
Lietuvoje jos vertimas (vertė Inga Stančikaitė) nuskambėjo negarsiai, bet, tikiuosi, kad atras savo skaitytojų ratą.
Nežinau, kiek per metus sulaukiau padėkų dėl knygos „Skandaras ir vienaragių vagis“ rekomendacijos. A. F. Steadman knyga vadinama naujuoju Hariu Poteriu – ir dėl populiarumo, ir dėl nedidelių panašumų. Knyga buvo išversta į daugybę užsienio kalbų, paskelbta, kad bus statomas filmas ar serialas, o perskaitę pirmą su nekantrumu laukė tęsinio. Ir pagaliau – „Naminuko“ leidyklą jaunuosius skaitytojus pradžiugino antra knyga apie Skandaro nuotykius. Namuose tos knygos laukė ne tik dukros, bet ir aš pati, tad dalinuosi savo apžvalga.
Tai pirmiausiai grįžkime į pradžią – jei nežinote apie šią knygų seriją nieko, kviečiu pasiskaityti čia: Pasaulio paauglius užkariavęs bestseleris – jau ir lietuviškai: įspūdžiai perskaičius „Skandaras ir vienaragių vagis”. O jei nenorite skaityti, tai svarbiausia tiesiog žinoti, kad ši knyga apie kitokius vienaragius – nieko pūkuoto ir vaivorykštės spalvų, o kaip tik atvirkščiai. A. F. Steadman knygose vienaragiai yra kraujo ištroškę, pavojingi, žiaurūs gyvūnai. Pagrindinis veikėjas – Skandaras, kuris su kitais išrinktaisiais vaikais mokosi būti vienaragių raiteliu – gyvena uždaroje saloje, kur netrūksta nei magijos, nei nuotykių. Va čia tas panašumas su Hariu Poteriu.
„Skandaras ir raitelio šmėkla“ – antroji knyga ir kaip įprasta tęsiniuose, prasideda laikas tikriems nuotykiams. Jei pirmoji knyga buvo pažintinė, kas tie vienaragiai, kokia Skandaro praeitis, dabar jau rašytoja pasileidžia plaukus ir su užmoju kuria įvairiaplanius siužetus. Pagrindinė knygos teminė linija yra apie tai, kad pradeda žūti laukiniai vienaragiai ir kaltė krenta ant Skandaro. Kadangi berniukas yra išskirtinis, nes valdo ypatingą stichiją (taip taip, čia ne tik vienaragiai, bet ir burtai), visuomet yra tokių, kurie jo nemėgsta ir kurpia įvairiausius planus. O kur dar paslaptingai dingusi ir mitais apipinta jo mama… Tikrai nepasakosiu, kas vyksta ir kuo baigiasi, bet tikrai siužetas įtemptas ir įdomus, nenuspėjamas, nenuobodus.
Kita siužetinė linija apie šeimos santykius – namuose žemyne liko Skandaro sesuo, kuri irgi norėjo tapti vienaragių raitele, bet, ji nebuvo pasirinkta. Sesuo neslepia širdgėlos, jai sunku priimti brolio sėkmę, nuošaliai besilaikantis vienišas tėtis jaučiasi lyg prašalaitis, o vaikinas negali niekam atskleisti tiesos, kurią sužinojo apie savo mamą.
Trečia – apie draugų santykius. Skandaras gyvena su dar trimis bendramoksliais, su kuriais sieja ir šilta draugystė. Bet ar ji išties tokia tvirta, kad ištvertų išbandymus, kaip pavydas, konkurencija ir paslaptys?
Labai sunku daugiau papasakoti neprasitariant apie siužetą, o aš tikrai nenoriu sugadinti malonumo skaityti šią knygą. Nuotykiai apie Skandarą yra subalansuoti ir berniukams, ir mergaitėms, skaitantiems pradinukams ar lengvai dėl paaugliškos literatūros pamišusiems tėveliams.
Pagarba leidyklai, kuri su pasauliniu startu prasilenkė vos kelios savaitės ir taip greitai verstine knyga pasidalijo su lietuviškai skaitančiais. Na, o geriausia naujiena tame kad kitų metų balandį sulauksime TREČIOSIOS dalies, kaip oficialiai praneša pati autorė. Iš viso bus išleista penkios knygos apie Skandarą ir viena novelė be pavadinimo – čia taip rašo Wikipedia, o mums telieka laukti.
Gyvenimas nėra rožinis ir pūkuotas, kaip dažnai piešia socialiniai tinklai. Daugeliui paauglių atrodo, kad jų gyvenimas šūdinas, o tuo tarpu kiti mirksta turkijose, linksminasi su draugais ar shopinasi. Ir sakyk ne sakęs, kad tai tik apgaulė, iliuzija ir vaizdas, kurį norime rodyti. Vienas iš būdų pažinti pasaulį yra knygos, tad jei pavyksta paauglį sudominti (o gal iki šiol nepavyko, nes nebuvo įdomus turinys), pasiūlykite perskaityti Care Santos „Tiesa“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Tai bestselerio “Melas“ tęsinys, bet knygas galima skaityti visiškai atskirai viena nuo kitos.
Erikas – išeina iš kalėjimo. Tiksliau, nepilnamečių kolonijos. Priešais jį – naujas gyvenimas, baltas it popieriaus lapas, kurį galima kurti nuo pradžių ir nekartojant tų pačių klaidų, kurios jį atvedė iki kameros. Taip, jis buvo nekaltas, bet dabar tai jau nesvarbu, nes jis „sėdėjo“ ir naujame gyvenimo lape naujai sutiktiems žmonėms (kaip ir merginos tėvams), tai nėra vienodai.
Knygoje labai gerai piešiamas tipinio paauglio paveikslas – išdidumas neleidžia prašyti pagalbos, beviltiškumo jausmas bandant susirasti paprasčiausią darbą ir širdyje rusenanti meilė Ksenijai, kurią reikėjo užgesinti. Gal ši vieta ir pasirodė silpniausiai įtikinanti, nes paauglystėje tokios brandos, kad atsisakytume santykių dėl kito gerovės, nedažnai yra. Na, o gal būna ir kitaip?
Visa istorija sukasi apie 18-metį Eriką, kuris išėjo iš kalėjimo pasiryžęs susirasti naują darbą ir pradėti naują gyvenimą toli nuo savo šeimos ir rajono. „Gerais norais pragaras grįstas“, turime tokią keistą patarlę ir ji čia tinka idealiai. Žodžiu, norėk tu nenorėjęs, su etikete „sėdėjęs“ daug ko nepriveiksi, o ypač jei tavo nuostavybės užsireikia pačiam narkotikų baronui. Aišku, tada į visa tai vėl įsivelia policija, atsiranda keistas darbo pasiūlymas ir gyvenimas atrodo niekad neleis pailsėti.
Knyga gal kiek primena veiksmo filmą, bet tai puikiai padeda išlaikyti dėmesį ir nepaleisti jos iš rankų. Gyvenimas vaikinui beveik visos knygos metu ritasi velniop ir atrodo, kad blogiau būti negali, pasiekęs visišką dugną Erikas nuo jo atsispiria.
Primenu dar kartą – nereikia būti perskaičius pirmosios trilogijos dalies, kurioje pasakojama Eriko ir Ksenijos meilės istorija bei Eriko išpažintis, kodėl jis kalėjime, nes beveik viskas papasakojama antrąkart antroje dalyje tik gal ne taip nuosekliai. Bet perskaitę šią, greičiausiai užsinorėsite atsiversti ir pirmą dalį.
Ispanijoje garsi rašytoja Care Santos (tikrasis vardas Macarena Santos i Torres) yra išleidusi ir trečią dalį, tad užvertę paskutinį puslapį būsite tikri – sužinosite, kas nutiko toliau knygoje „Baimė“ (originalo kalba „Miedo“).
Neseniai teko dalyvauti net keliose draugų rato diskusijose apie privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Atgyvena. Dvelkiantis pelėsiais. Neaktualus. Neįdomus. „Komplimentai“ skriejo vienas po kito. Stengiuosi laikytis pozicijos, kad jei neturi ką pasiūlyti – nepulk kritikuoti. Peikti visada lengviau, bet nė vienas iš mano oponentų negalėjo pasakyti – o ką tada vaikai turėtų skaityti? Ar tikrai mes turime lengva ranka sudeginti ant laužo visą mūsų literatūrinį paveldą, nors jis gal iš tiesų vietomis praradęs aktualumą ir dabar skaityti vaikams tik užsienines knygas, nes jos geresnės?
Skaitydama naują Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotą romaną „Bėgliai (leidykla „Aukso žuvys“) visą laiką sukosi galvoje mintis, kad čia yra atsakymas. Ši knyga yra tai, ką privalo perskaityti mūsų vaikai. Ne, nesiūlau išmesti žemaičių ir kitų lietuvių autorių, vis dar laikausi nuomonės, kad privalome smulkiau žinoti savo šalies literatūrą, nei kitų, bet tuo pačiu turime ir nesustoti tik ties tais dešimčia autorių, kurie visad buvo sąraše ir bus.
Tai tokia įžanga, o dabar apie pačią knygą. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką” – toks pilnas jos pavadinimas ir jau minėjau, kad tai yra iliustruotas romanas. Kodėl iliustruotas? Nes dalis teksto yra pateikiami komiksų pavidalu. Tai labai praturtina knygą, pagilina jos vizualiką ir nekalbant apie jauno žmogaus didesnį įsitraukimą. Ūlos Šveikauskaitės tiek komiksai, tiek ir pačios iliustracijos yra kažkas neįtikėtinai skoningo – dominuoja vos kelios spalvos, piešiniai neperkrauti, bet tuo pačiu labai emociškai išraiškingi, kai net neskaitant gali tiek daug suprasti, pajusti tą atsisveikinimo skausmą ar neteisybės jausmą.
Dėl knygos žanro, manau, kad jį galima apibūdinti itin plačiai. Ši knyga yra istorinė, nes remdamasis istoriniais šaltiniais Justinas Žilinskas pasakoja apie 20 amžiaus pradžios (dar prieš I pasaulinį karą) vykusias pirmąsias lietuvių emigracijas į JAV. Pasirodo, knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui: „Rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV, supratau, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui.“ Kadangi tokiomis sąlygomis į JAV išvyko šimtai tūkstančių lietuvių, muziejus inicijavo knygos leidybą, pasiūlė daug dokumentinės medžiagos ir konsultavo viso darbo metu.
Tuo pačiu ši knyga yra ir meilės romanas – įsimylėjęs gimnazistas dėl lietuviškos veiklos bėgantis nuo policijos Jokūbas ir kilminga, bet jau nuskurusios šeimos numylėtinė Veronika nusprendžia išbandyti laimę kažkur ten, toli, amėrikėj. Ir nors pirmuosiuose knygos skyriuose aistra tiesiog kibirkščiuoja, bet meilė, kaip tas banduojantis Atlanto vandenynas, būna visokia, ne visad saldi, bet reikalaujanti ir pasiaukojimo. Man patiko, kad tai ne saldus romanas meilė-seilė-ilgai-laimingai, bet labai realistiškai perteikti dviejų žmonių santykiai.
Gražiausia iliustracija.
Taip pat šioje knygoje yra ir detektyvinių elementų (kurie, tiesa, labiausiai ir patiko mano dukrai) – pora įsivelia į rimtus nuotykius, kuriems išnarplioti reikės daugybės pastangų, nes kaip tikrame Nojaus laive, taip ir šiame garlaivyje yra visokio plauko keliautojų.
Žodžiu, visi 375 (!!!!) puslapiai neprailgsta. Labai labai tingintys skaityti knygą, ją jau gali išgirsti ir garsiniu pavidalu audioteka.lt, tik pridursiu, kad tikrai jūsų akys neteks didelio malonumo išvysti Ūlos darbų talentingai dizainerių komandos sudėliotų į knygą.
Iš tiesų, tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų knygų, kuri turi šansą sudominti net ir skaitymo nelabai mėgstantį paauglį. Ji įdomi, nemonotoniška, įvairiapusiška ir praturtinanti tiek žinias, tiek vaizduotę. Taip pat garantuoju, kad su nors ji
Knyga apie vienaragius? Oi, sakau, maniškėms labai patiks – septynmetė juos labai myli. Ne, sako, leidyklos „Naminukas“ atstovė – čia vienaragiai yra kitokie, tad į namus atkeliavus ką tik išleistos knygos „Skandaras ir vienaragių vagis“ tomui ją griebė mūsų labiausiai skaitanti dešimtmetė. Ir dvi dienas vaiko nebuvo 🙂
Annabelė Steadman tituluojama, kaip didžiausią honorarą už debiutinę knygą vaikams gavusi rašytoja. Nuo darbo perdegusi teisininkė iš Didžiosios Britanijos parašė romaną, kuriam dar nepasirodžius knygynuose buvo nupirktos ir filmo teisės. Ši knyga yra pirmoji iš būsimų penkių knygų serijos.
Koks knygos žanras? Fantastinis nuotykių romanas. Pirmoje dalyje susipažinsite su Skandaru – paaugliu našlaičiu, kurio pasaulyje netrūksta stebuklų ir magijos. Pavyzdžiui, ypatingų vienaragių, kuriuos valdyti nuo kraujo troškimo gali tik saujelė išrinktųjų, kurie tampa vienaragių raiteliais. Žinoma, juo tapti nėra paprasta, o Skandarui sukuriamos dar ir papildomos kliūtys. O dėl ko viskas taip vyksta? Gal su tuo yra susijusi jo mamos mirtis? Autorė teigia, kad istorija dar gilesnė: „Skandaras ir vienaragių vagis“ kalba apie santykius su šeima, emocinę sveikatą, draugų palaikymą, vietos po saule paieškas ir absoliutų savęs priėmimą net tuomet, kai pasaulis atrodo nuožmesnis nei kraugeriški vienaragiai.
Dešimties Eleonora teigia, kad ši knyga įkvėps kiekvieną siekti svajonės ir nekreipti dėmesio į jokias kliūtis. Sunku perpasakoti, kaip jai ta knyga patiko – vaikas iš tiesų buvo nuo jos neatplėšiamas, tad garantuoju, kad nuo jos neatsitrauks ir sunkiai mėgstamą knygą randantys ar visai nemėgstantys skaityti.
Aptarusios siužetą su dukra radome net šiek tiek panašumų su jos mėgstamu Hariu Poteriu. Veikėjas – taip pat berniukas. Na, šįkart pusiau našlaitis. Veiksmas vyksta magiškoje aplinkoje, kur netrūksta stebuklų. Knygos autorė – taip pat iš Didžiosios Britanijos. Svarbiausias tikslas – pasitikėti savo jėgomis, turėti draugų, nebijoti rizikuoti ir tikėti gėriu.
Anonsuodama savo knygą „Twitter“ A.Steadman rašo, kad skaitytojų čia laukia: kraujo ištroškę vienaragiai, stichijų magija, dangaus mūšiai, nuožmi draugystė, namai medyje, mirtini priešai, netikėti herojai ir epinis nuotykis. Ir visa tai tikra tiesa!
Dabar vienintelis iššūkis namuose, kaip paaiškinti dviems vienu kambariu besidalijančioms merginoms, kokie iš tiesų yra vienaragiai – vaivorykštėmis tviskantys mieli sutvėrimai ar aršūs žudikai neatsispiriantys kraujo kvapui?
Prisipažinsiu, kad neatsispyriau ir knygą po dukros pradėjau skaityti aš pati. Ir lygiai taip pat įtraukia ir mane! Todėl noriu pasveikinti „Naminuko leidyklą“ su puikiu autorių teisių pirkiniu – paaugliai (ir jų tėvai) jus tikrai nuo šiol labai labai mylės! Na, ir nekantriai laukiame tęsinio 🙂
Pavadinimas klaidinantis: knyga puikiai tinka ir berniukams 😀 Žinau žinau, sulauksiu iškart tokių komentarų ir jie visiškai teisingi – serija „Kvapų vaistinė“ tikrai tinkama visų lyčių ir net labai skirtingo amžiaus vaikams. Leidykla „Debesų ganyklos“ ką tik išleido antrąją šios knygos dalį, o būsima septintokė dabar mušasi į krūtinę, kad rasčiau jai trečiąją – skaitysianti angliškai. Deja, autorė Anna Ruhe yra vokietė ir, kaip bebūtų keista, net šešių knygų serija nėra išversta į anglų kalbą.
Ne kartą esu minėjusi, kad vyresnėlė nėra labai didelė knygų mėgėja, todėl tikrai labai džiaugiuosi, kai pavyksta atrasti tai, kas jai patinka. Pirmąją šios knygos dalį atnešė močiutiškas Kalėdų senelis, o antrąją – gavome iš leidyklos ir tik tada dukra susidomėjo. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad aš pati puoliau skaityti ir su ja aptarinėti herojus, siužeto vingius ir spėlioti, kas laukia (idėja tiems, kurių vaikai neskaito!).
“Kvapų vaistinė” – knygos apie mergaitę, kuri persikrausto su tėvais ir mažesniu broliu į kitą miestą (eh, kaip pažįstama!) į labai keistą namą, su daugybe slaptų praėjimų ir dar daugiau stebuklingų kvapų. Taip, pagrindinė siužeto linija vystosi būtent apie „Kvapų vaistinę“ – magišką kvepalų kūrimo vietą, kurioje sukurti kvapai tiesiog… išsipildo. Aš dar nebaigiau pirmos dalies, bet Smiltė, net ir perskaičiusi abi, tikina, kad knygoje apie meilę nėra (nors priešais heroję gyvena simpatiškas berniukas) ir tai grynių gryniausias detektyvas. Gerai, nors aš manau, čia daug ir apie šeimos santykius, socialinį gyvenimą ir pasitikėjimo savimi ugdymą.
Pirma knyga „Kvapų vaistinė. Magija tvyro ore“ labiau įžanginė, pristato herojus, situaciją ir intriguoja – kas čia per stebuklinga vieta, kas čia gali įvykti? Žinoma, knygoje yra ir blogiukas, nuo kurio reikia gelbėti malonią ponią!
Antroje knygos dalyje „Kvapų vaistinė. Juodosios gėlės mįslė“ skaitytojus jau iškart kviečia nerti į nuotykius – vaistinė išgelbėta iš priešo rankų, bet… priešas sprukdamas pasigrobė svarbiausią ingredientą. Kas toliau?
Knygos puslapiai nėra skirtingų spalvų, tiesiog paslapties skraistei sukurti straipsnio autorė užsižaidė su telefono filtrais 😀
Abi knygas iliustravo Claudia Carls ir tai labai pagyvina knygos puslapius – besivijančios kvapų gijos rodos, tuoj padvelks iš pačių puslapių. Tiesa, nepaminėjau, kad tai, jog šios knygos vertos dėmesio įrodo ne tik mano asmeninė nuomonė, bet ir garbūs apdovanojimai – pirmoji knygos dalis pateko į „Der Spiegel“ – vieno didžiausių Europos žurnalų – bestselerių dešimtuką, pelnė kelis vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimus („Leipziger Lesekompass“, „Ulmer Unke“).
Ši serija puikiai tiktų ir noriai skaitančiam pradinukui, ir sunkiau į jas žiūrinčiam vidurinių klasių moksleivių. Ai, neslėpkime, net ir man ją buvo smagu skaityti.
Na, o dabar tik laikau „špygas“ – kada kada KADA pasirodys trečioji dalis.
Jeigu jūsų rankose naujoji Patricijos Forde knyga „Paskutinis žodis“ (leidykla „Debesų ganyklos”), tikriausiai kiek anksčiau skaitėte jos pirmąją dalį „Žodžių sąrašas“ – apie jį rašėme „Žodžių sąrašas“ padės suprasti, kad būti geram reikia drąsos.
„Žodžių sąrašas“ – įtraukianti distopinė istorija paaugliams apie ateities pasaulį. Ekologinių katastrofų nustekentoje Žemėje vienintelė saugi vieta – Arka. Už saugių Arkos sienų – tik laukinė gamta ir viską semiantis vandenynas. Žmonijos gelbėtojas ir Arkos valdovas Jonas Nojas įsitikinęs, jog kalba yra žmoniją apėmusių negandų šaltinis. Gerai, kad jis jau turi visų bėdų sprendimą – tereikia sunaikinti kalbą.
Tuo tarpu paskutinės žodininkės ekologinę katastrofą išgyvenusiame pasaulyje Letos pareiga – rinkti ir saugoti senus žodžius, kad niekas nenueitų veltui. Jos pasaulyje neskamba muzika, nėra paveikslų ir knygų. Žmonės susikalba naudodami vos 700 Sąrašo žodžių. „Žodžių sąrašas“ baigiasi Jono Nojaus žūtimi, o šio įvykio kaltininke tampa Leta. Ar dabar kalba jau saugi? Ar dabar pasaulis taps saugesnis ir geresnis?
Ieškodama atsakymų į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų, Leta keliasi į antrąją P. Forde distopijos dalį „Paskutinis žodis“. Čia ir vėl sutinkame Letą, tęsiančią savo misiją išsaugoti kalbą. Daryti tai tenka itin pavojingomis sąlygomis, tačiau Leta nė akimirkai nedvejoja nerdama į pavojus. Juk dalis knygos herojų jau kalba skurdžia „sąrašo“ kalba. Beje, skaitydama dialogus vis pagaudavau save galvojančią, kad ir šiandien daug jaunų žmonių visiškai nesirūpina dėl skurdaus gimtosios kalbos žodyno ar nesuskaičiuojamos galybės gramatinių bei stiliaus klaidų. Socialinių tinklų kalba tampa panaši į „sąrašo“ kalbą, ir net populiauriausių nuomonės formuotojų įrašuose ieškant klaidų žiburio tikrai neprireiktų… Tad greta siekio atkreipti dėmesį į katastrofos link artėjančią ekologinę žemės būklę Patricia Forde man atrodo kurianti ir kita ypatingai svarbia tema – gimtosios kalbos išsaugojimo problema.
Ši distopija iš tiesų skirta bet kokio amžiaus skaitytojui, išskyrus mažesniuosius. Ūgtelėję skaitytojai knygą skaitys dėl įtampos ir nuotykių dvasios, tačiau noriu tikėti, kad tarp eilučių besislepianti mintis apie gimtosios kalbos svarbą palies ir jų protą bei širdis. Negali nejaudinti scena, kai atokioje pamiškėje į mokyklą susirenkantys vaikai taip siekia išmokti savo kalbos, kad daro tai rizikuodami savo gyvybėmis ir drebėdami nuo kiekvieno pavojų pranašaujančio garso.
Man visada nejauku skaityti distopijas, o kino ekranuose ir apskritai jų vengiu. Tačiau tai nereiškia, kad nevertinu tokio literatūros ar kino žanro. Tiesiog vos prieš penkerius ar kiek daugiau metų parašytos knygos pildosi neįtikėtinu tikslumu, o jų siužetai dažniausiai pranašauja visai ne šviesų rytojų. Tad nors „Paskutinis žodis“ iš pirmo žvilgsnio lyg ir baigiasi Letos pergale, jos mintys sėja tam tikrą abejonę: „Ar jie tinkamai rūpinsis žeme, vieninteliais savo namais? Ar kalbą vartos kurti, o ne griauti?“
Šiandieninis pasaulis vis dar krečiamas COVID-19. Viruso akivaizdoje visi vieningi – pasauliui reikėjo pauzės. Galima tik įsivaizduoti, kad po ekologinės katastrofos panašiai jaučiasi ir Letos bendruomenė: „Jų laukia sunkus kelias. Reikės viską pradėti iš naujo. Kurti pasaulį, kuriame visiems būtų gera.“
Tad jau dabar galima nuspėti, kad Letos misija dar nebaigta. Telieka laukti trečiosios P. Forde distopijos dalies.
