Jeigu jūsų rankose naujoji Patricijos Forde knyga „Paskutinis žodis“ (leidykla „Debesų ganyklos”), tikriausiai kiek anksčiau skaitėte jos pirmąją dalį „Žodžių sąrašas“ – apie jį rašėme „Žodžių sąrašas“ padės suprasti, kad būti geram reikia drąsos.
„Žodžių sąrašas“ – įtraukianti distopinė istorija paaugliams apie ateities pasaulį. Ekologinių katastrofų nustekentoje Žemėje vienintelė saugi vieta – Arka. Už saugių Arkos sienų – tik laukinė gamta ir viską semiantis vandenynas. Žmonijos gelbėtojas ir Arkos valdovas Jonas Nojas įsitikinęs, jog kalba yra žmoniją apėmusių negandų šaltinis. Gerai, kad jis jau turi visų bėdų sprendimą – tereikia sunaikinti kalbą.
Tuo tarpu paskutinės žodininkės ekologinę katastrofą išgyvenusiame pasaulyje Letos pareiga – rinkti ir saugoti senus žodžius, kad niekas nenueitų veltui. Jos pasaulyje neskamba muzika, nėra paveikslų ir knygų. Žmonės susikalba naudodami vos 700 Sąrašo žodžių. „Žodžių sąrašas“ baigiasi Jono Nojaus žūtimi, o šio įvykio kaltininke tampa Leta. Ar dabar kalba jau saugi? Ar dabar pasaulis taps saugesnis ir geresnis?
Ieškodama atsakymų į šiuos ir dar daugelį kitų klausimų, Leta keliasi į antrąją P. Forde distopijos dalį „Paskutinis žodis“. Čia ir vėl sutinkame Letą, tęsiančią savo misiją išsaugoti kalbą. Daryti tai tenka itin pavojingomis sąlygomis, tačiau Leta nė akimirkai nedvejoja nerdama į pavojus. Juk dalis knygos herojų jau kalba skurdžia „sąrašo“ kalba. Beje, skaitydama dialogus vis pagaudavau save galvojančią, kad ir šiandien daug jaunų žmonių visiškai nesirūpina dėl skurdaus gimtosios kalbos žodyno ar nesuskaičiuojamos galybės gramatinių bei stiliaus klaidų. Socialinių tinklų kalba tampa panaši į „sąrašo“ kalbą, ir net populiauriausių nuomonės formuotojų įrašuose ieškant klaidų žiburio tikrai neprireiktų… Tad greta siekio atkreipti dėmesį į katastrofos link artėjančią ekologinę žemės būklę Patricia Forde man atrodo kurianti ir kita ypatingai svarbia tema – gimtosios kalbos išsaugojimo problema.
Ši distopija iš tiesų skirta bet kokio amžiaus skaitytojui, išskyrus mažesniuosius. Ūgtelėję skaitytojai knygą skaitys dėl įtampos ir nuotykių dvasios, tačiau noriu tikėti, kad tarp eilučių besislepianti mintis apie gimtosios kalbos svarbą palies ir jų protą bei širdis. Negali nejaudinti scena, kai atokioje pamiškėje į mokyklą susirenkantys vaikai taip siekia išmokti savo kalbos, kad daro tai rizikuodami savo gyvybėmis ir drebėdami nuo kiekvieno pavojų pranašaujančio garso.
Man visada nejauku skaityti distopijas, o kino ekranuose ir apskritai jų vengiu. Tačiau tai nereiškia, kad nevertinu tokio literatūros ar kino žanro. Tiesiog vos prieš penkerius ar kiek daugiau metų parašytos knygos pildosi neįtikėtinu tikslumu, o jų siužetai dažniausiai pranašauja visai ne šviesų rytojų. Tad nors „Paskutinis žodis“ iš pirmo žvilgsnio lyg ir baigiasi Letos pergale, jos mintys sėja tam tikrą abejonę: „Ar jie tinkamai rūpinsis žeme, vieninteliais savo namais? Ar kalbą vartos kurti, o ne griauti?“
Šiandieninis pasaulis vis dar krečiamas COVID-19. Viruso akivaizdoje visi vieningi – pasauliui reikėjo pauzės. Galima tik įsivaizduoti, kad po ekologinės katastrofos panašiai jaučiasi ir Letos bendruomenė: „Jų laukia sunkus kelias. Reikės viską pradėti iš naujo. Kurti pasaulį, kuriame visiems būtų gera.“
Tad jau dabar galima nuspėti, kad Letos misija dar nebaigta. Telieka laukti trečiosios P. Forde distopijos dalies.
I dalį knygos “Žodžių sąrašas” rasite knygynuose arba https://www.patogupirkti.lt/knyga/zodziu-sarasas.html
II dalis – netrukus!
