Kodėl J. Žilinsko „Bėgliai“ turi būti įtraukti į privalomos literatūros sąrašą paaugliams?

Neseniai teko dalyvauti net keliose draugų rato diskusijose apie privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Atgyvena. Dvelkiantis pelėsiais. Neaktualus. Neįdomus. „Komplimentai“ skriejo vienas po kito. Stengiuosi laikytis pozicijos, kad jei neturi ką pasiūlyti – nepulk kritikuoti. Peikti visada lengviau, bet nė vienas iš mano oponentų negalėjo pasakyti – o ką tada vaikai turėtų skaityti? Ar tikrai mes turime lengva ranka sudeginti ant laužo visą mūsų literatūrinį paveldą, nors jis gal iš tiesų vietomis praradęs aktualumą ir dabar skaityti vaikams tik užsienines knygas, nes jos geresnės?

Skaitydama naują Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotą romaną „Bėgliai (leidykla „Aukso žuvys“) visą laiką sukosi galvoje mintis, kad čia yra atsakymas. Ši knyga yra tai, ką privalo perskaityti mūsų vaikai. Ne, nesiūlau išmesti žemaičių ir kitų lietuvių autorių, vis dar laikausi nuomonės, kad privalome smulkiau žinoti savo šalies literatūrą, nei kitų, bet tuo pačiu turime ir nesustoti tik ties tais dešimčia autorių, kurie visad buvo sąraše ir bus.

Tai tokia įžanga, o dabar apie pačią knygą. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką” –  toks pilnas jos pavadinimas ir jau minėjau, kad tai yra iliustruotas romanas. Kodėl iliustruotas? Nes dalis teksto yra pateikiami komiksų pavidalu. Tai labai praturtina knygą, pagilina jos vizualiką ir nekalbant apie jauno žmogaus didesnį įsitraukimą. Ūlos Šveikauskaitės tiek komiksai, tiek ir pačios iliustracijos yra kažkas neįtikėtinai skoningo – dominuoja vos kelios spalvos, piešiniai neperkrauti, bet tuo pačiu labai emociškai išraiškingi, kai net neskaitant gali tiek daug suprasti, pajusti tą atsisveikinimo skausmą ar neteisybės jausmą.

Dėl knygos žanro, manau, kad jį galima apibūdinti itin plačiai. Ši knyga yra istorinė, nes remdamasis istoriniais šaltiniais Justinas Žilinskas pasakoja apie 20 amžiaus pradžios (dar prieš I pasaulinį karą) vykusias pirmąsias lietuvių emigracijas  į JAV. Pasirodo, knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui: „Rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV, supratau, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui.“ Kadangi tokiomis sąlygomis į JAV išvyko šimtai tūkstančių lietuvių, muziejus inicijavo knygos leidybą, pasiūlė daug dokumentinės medžiagos ir konsultavo viso darbo metu.

Tuo pačiu ši knyga yra ir meilės romanas – įsimylėjęs gimnazistas dėl lietuviškos veiklos bėgantis nuo policijos Jokūbas ir kilminga, bet jau nuskurusios šeimos numylėtinė Veronika nusprendžia išbandyti laimę kažkur ten, toli, amėrikėj. Ir nors pirmuosiuose knygos skyriuose aistra tiesiog kibirkščiuoja, bet meilė, kaip tas banduojantis Atlanto vandenynas, būna visokia, ne visad saldi, bet reikalaujanti ir pasiaukojimo. Man patiko, kad tai ne saldus romanas meilė-seilė-ilgai-laimingai, bet labai realistiškai perteikti dviejų žmonių santykiai.

Taip pat šioje knygoje yra ir detektyvinių elementų (kurie, tiesa, labiausiai ir patiko mano dukrai) – pora įsivelia į rimtus nuotykius, kuriems išnarplioti reikės daugybės pastangų, nes kaip tikrame Nojaus laive, taip ir šiame garlaivyje yra visokio plauko keliautojų.

Žodžiu, visi 375 (!!!!) puslapiai neprailgsta. Labai labai tingintys skaityti knygą, ją jau gali išgirsti ir garsiniu pavidalu audioteka.lt, tik pridursiu, kad tikrai jūsų akys neteks didelio malonumo išvysti Ūlos darbų talentingai dizainerių komandos sudėliotų į knygą.

Iš tiesų, tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų knygų, kuri turi šansą sudominti net ir skaitymo nelabai mėgstantį paauglį. Ji įdomi, nemonotoniška, įvairiapusiška ir praturtinanti tiek žinias, tiek vaizduotę. Taip pat garantuoju, kad su nors ji

Knygą rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/begliai