main

KnygosTitulinis 

Prabilusios Vilniaus gatvės knygoje „Gatvių susitikimai“

2020-10-31 — by Goda Leo0

IMG_20201031_162435-960x788.jpg

Pirmą kartą perskaičiusi knygos „Gatvių susitikimai“ idėją net ložtelėjau iš nustebimo – genialumas paprastume! Seserys Agnė ir Monika eidamos Gedimino prospektu susikirtime prie V.Kudirkos gatve susimąstė – apie ką galėtų kalbėtis šiedu žmonės? Kas juos sietų ir kas skirtų?

„Mums pasirodė įdomu, kad miesto žemėlapis suteikia galimybę gana atsitiktiniam faktui – dviejų ar daugiau gatvių sankirtai – suteikti prasmę o iš jos jos sukurti pasakojimą“, – rašo autorės knygos pabaigoje pasakodamos, kaip kūrė šią knygą. Komikso principu Agnė ir Monika dėliojo mozaiką atsitiktinai bakstelėjusios į žemėlapį ar radusios įdomų sąskambį gatvių pavadinimuose, galbūt jas siejančią istorijos giją, kuri vyniojasi, kaip siūlų kamuolys.

Visos šios istorijos gimė per keletą metų. Pradžioje, skelbiamos tinklaraštyje, vėliau sugulė į knygą minkštais viršeliais „Gatvių susitikimai“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knyga sudėliota pagal Vilniaus miesto rajonus: Šeškinė, Antakalnis, Žvėrynas, Senamiestis ir visi kiti. Smagiausia tai, kad šią knygą gali atsiversti bet kurioje vietoje – istorijos nesisieja (na, nebent tuo, kad kalbama vis dar apie gatvių pavadinimus) ir gali būti skaitomos tiek nuosekliai, tiek atsitiktine tvarka. Iš viso knygoje yra 70 komiksų.

„Gatvių susitikimai“ ypatingai patiks gyvenantiems (ar gyvenusiems) Vilniuje – ar niekad nenorėjote sužinoti savo gatvės istorijos arba interpretacijos jos tema? Kiekvienas susitikimas skirtingas – vienas, labai išsamus ir istoriškai turtingas, kaip pavyzdžiui, Žalgirio, Širvintų ir Giedraičių gatvių susitikimas XV amžiaus mūšiuose. Kiti susitikimai nagrinėja kalbines dalis, kaip Justiniškės, Viršuliškės, Turniškės ir kitus rajonus siejanti priesaga -iškės. O kartais susitikimai turi neįtikėtinus sutapimus, kaip vienas sėkmingiausių rašytojų Juozas Grušas, sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių ir Kryžiokų gatvė, turinti daugiausiai namų (500!) Vilniaus gatvė. Du rekordininkai vienoje sankirtoje.

Šios knygos skaitymas primena pasivaikščiojimą. Jaučiausi lyg Agnės ir Monikos draugė, kuri eina šalia ir tyliai klausosi jų kuriamų, perpasakojamų, atrastų istorijų ir pastebėtų sutapimų. Nuo Pilaitės iki Pilies gatvės užsukome į visus Vilniaus rajonus, kur sužinojau ne tik apie ten esančias, populiarias ar mažiau pastebimas gatves, bet ir pačių rajonų istorijas. Vilniaus gatves ir ligšiol pakankamai gerai mokėjau, bet dabar į jas sukdama prisiminsiu ne tik, kur važiuoti, bet ir kodėl jos taip pavadintos.

Prisipažinsiu, ne visi susitikimai buvo įdomūs ir verti rašytojų plunksnų, bet tokių mažuma. Dar nuliūdau neradusi savo gatvės, bet dėl to tik geriau – teks laukti tęsinio. Ar jis bus? Tiesa, dar užkliuvo kategorija, kuriai priskiriama ši knyga: „Pažintinis komiksas vaikams ir paaugliams, negrožinė“. Ji, mano nuomone, labiau tiktų paaugintiems paaugliams, nei vaikams. O iš tiesų, puikiai skaitosi ir suaugusiems 🙂

Atskiros panegirikos vertos knygos iliustracijos. Kaip Agnė ir Monika sako – juodos, baltos ir oranžinės, „prinokusių šermukšnių, Vilniaus stogų čerpių, saulėtos popietės, sustingusio skaidraus gintaro su vabaliukų inkliuzais spalvos…“ Šiltos, su daugybe smulkių detalių, kurias galima panagrinėti ilgėliau, užrašais, kurie spaudžia šypseną, pavyzdžiui: “Miestas ir keroja – ir keri…” Tobulai pasakyta!

Apie autores: Monika Vaicenavičienė baigė Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą, dabar iliustruoja ir kuria paveikslilių knygas. Jos knyga „Kas yra upė?“ įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – pelnė Pasaulio iliustracijų apdovanojimą Londone ir Šanchajaus vaikų knygų mugėje Leidėjų apdovanojimą.

Agnė Ulytė, Monikos sesė, yra… gydytoja! Ji šiuo metu yra Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė ir tyrinėja ligoninių darbo sklandumą. Taip pat, laisvalaikiu kuria komiksus ir kuria mokslines iliustracijas.

Sakyčiau, tobulas duetas, kuriam linkiu nesustoti, nes puikiai viena kitą papildo. Kada nors, tikiuosi, Vilniaus mieste susitiks dvi gatvės Agnės ir Monikos, kurioms istorijos kurti ilgai nereikės…

KnygosTitulinis 

Rašytoja apie naują romaną jaunimui: „Labiausiai jaudinojautrus autorės žvilgsnis į žmogaus širdį“

2020-08-05 — by Goda Leo0

Natanas-ir-jo-vaikai-virselis_Magnificat-leidinių-nuotr-960x1353.jpg

Kalbina Karolina Bagdonė – Magnificat leidiniai

Jaunimo literatūra ne tiek turi mėgdžioti šiuolaikinį gyvenimą, kiek perteikti išmintį, kurios taip ieško paaugliai. Rašytoja Ilona Ežerinytė dalinasi savo įspūdžiais perskaičiusi garsios vokiečių autorės Mirjam Pressler romaną „Natanas ir jo vaikai“ (vertė Indrė Klimkaitė, Magnificat leidiniai, 2020). Jame susipina Kryžiaus žygių laikai, religinė tolerancija ir savosios tapatybės paieškos.

Natano Išmintingojo istoriją Lietuvoje jau nebe pirmą kartą išgirstame. 2017 m. Gintaras Varnas pastatė spektaklį pagal G. E. Lessingo dramą. Kaip šis romanas naujai pristato klasikinę vokišką dramą?

G. E. Lessingo drama parašyta 1779 m. ir laikoma vienu svarbiausių šio XVIII a. švietėjo kūrinių, tačiau lietuvių skaitytojui ji daug metų sunkiai pasiekiama, išleista tik 2013 m., kai iš vokiečių kalbos ją išvertė A. A. Jonynas, nors, kaip supratau, vertimas kone dešimt metų pragulėjo leidyklų stalčiuose kaip neaktualus, nereikalingas; 2017-tais, kaip minėjote, G. Varnas Kaune pastatė spektaklį, tačiau taip jau yra – spektaklis rodomas ribotą laiką (jį dar, beje, galima pamatyti spalio mėnesį), draminio kūrinio skaityti žmonės kažkaip nesiima, tad lietuviškai pasirodęs Indrės Dalios Klimkaitės verstas Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“ tampa tiesiausia prieiga prie Lessingo dramos. Autorė perpasakoja istoriją, paverčia ją romanu (visgi palikdama kalbėjimą pirmuoju asmeniu), kuriame atsiranda naujų veikėjų (berniukas Gešemas, namų valdytojas Elijas), XII a. kasdienybės detalių. Charakteriai, kurie Lessingo dramoje nėra individualizuoti, o labiau skirti išreikšti idėjoms, Mirjam Pressler kūrinyje atgyja, tampa kūnu ir krauju ir leidžia pažvelgti į savo sielą. Autorė „Nataną ir jo vaikus“ kukliai vadina Lessingo dramos variacija, bet iš tiesų tai nauja puiki knyga. Nenoriu išduoti jos siužeto, bet negaliu nepasakyti, kad tragišką Lessingo brolio ir sesers meilės istoriją Pressler pasuka kiek kitaip…

Rašytoja Ilona Ežerinytė Nuotr. Vygaudo Juozaičio

Pressler plėtoja žiedo parabolę, remdamasi Lessingo drama. Apie ją kalba ir J. R. R. Tolkienas savo epopėjoje „Žiedų valdovas“. Tik jis skirtingai nei Lessingas ar Pressler nebetiki, kad žiedų turėtojai vis dėlto gali taikiai sugyventi. Kodėl Pressler vis dar tiki tokio susikalbėjimo ir kito supratimo galimybe?

Iš tiesų Lessingo dramoje Natano papasakota istorija apie stebuklingą žiedą, kurio turėtojas tampa malonus Dievui ir žmonėms, yra gražiausia ir esmingiausia kūrinio vieta. Natanas taip bando atsakyti sultonui Saladinui į klausimą, kuris tikėjimas – krikščionių, judėjų ar musulmonų – yra tikriausias. Kuo geresnis žmogus būsi, tuo „teisingesnė“ pasirodys esanti religija, kurią išpažįsti, – taip supaprastintai galima išaiškinti Natano atsakymą. Taigi Lessingas ir Pressler kalba apie žiedą, kuris turi galios padaryti žmogų gerą, net geriausią, o Tolkieno epopėjoje žiedus, jei pamenate, nukaldina Sauronas, Juodasis Lordas, ir sudeda į Didįjį, svarbiausiąjį žiedą visą savo pyktį, tad žiedas, be kitų demoniškų savybių, turi galią „ištraukti“ iš savo šeimininko tai, kas jame yra blogiausia: godulį, pavydą, neapykantą. Taigi suprantama, kad tokio žiedo ar žiedų turėtojai negali nei siekti taikos, nei sugyvenimo, kaip tik atvirkščiai – jie siekia valdyti, taigi kariauti ir naikinti. Lessingas ir Pressler kalba kitaip – tikroji stiprybė ir galia yra gebėjimas mylėti – žmones, Dievą ir visą kūriniją. Meilė ir yra susikalbėjimo ir kito supratimo galimybė.

Kokius kontekstus išskirtumėt šiame romane? Kas patraukė jus kaip skaitytoją?

Mirjam Pressler sakė, kad rašant jai teko gerokai pastudijuoti šaltinius apie Kryžiaus karus, tad romane įdomus istorinis kontekstas, tačiau mane, kaip skaitytoją, visgi labiausiai jaudino ne kontekstai, net ne idėjos (nors jos irgi), o jautrus autorės žvilgsnis į žmogaus širdį.

Ar religinė tolerancija nėra utopija? Ar išties gali sugyventi skirtingų tautų, religijų, kultūrų žmonės? Kas jiems padeda tą padaryti?

Natanas daug kalba apie protą – „Aukščiausias žmogaus tikslas turi būti protas“ –  suprantama, juk tai Apšvietos epochos personažas. Bet sakydamas „protas“, jis greičiau turi galvoje sąmoningumą. Jei vystytume šią mintį toliau, sakytume, kad sąmoningumas yra protas plius meilė. Ar įmanoma suprasti kitos religijos, kultūros, tautos ar dar kaip nors kitokius, kažkuo nuo mūsų besiskiriančius žmones, ar galima juos priimti, su jais sugyventi? Be jokios abejonės, taip. Ar DABAR tai realu? Deja, ne. Ko trūksta, kad pasaulis pasikeistų? Trūksta to paties sąmoningumo, trūksta žmonių noro mąstyti, suvokti savo pažiūrų ribotumą ir bent pasidomėti, kas už tų ribų.

Ši knyga ne tik apie religinę toleranciją, bet ir apie savąją tapatybę. Pamestinukė krikščionė tampa žydo dukra Recha, tarnaujantis bevardis berniukas tampa Gešemu, tamplierius, atrandantis, kad jį užauginusi šeima nėra tikroji… Kas aš esu? Kas tėvą padaro tikruoju? Kodėl suaugusieji tyli apie praeitį? Išties… juk knyga kalba ne tik apie kraujo ryšiais sujungtus vaikus…

Vardo motyvas knygoje labai įdomus ir svarbus. Berniukas Gešemas sako: „Manau, netgi Dievas ar Alachas pamato žmogų tik tada, kai jis turi vardą, kai jis kam nors priklauso“. Žinot, seniau kaimo žmonės neduodavo vardų tiems gyvuliams, kuriuos augino maistui (kiaulėms, vištoms), nes tada negalėtų jų skersti. Vardas reiškia sielą, taip labai paprastai sakant. Neturint vardo neįmanoma pažinti savęs, o ar galima save permainyti, gavus naują vardą? Romane labai įdomi yra tamplieriaus Kurdo fon Štaufeno istorija. Jis niekada nepažino savo tėvo, tėvu jam teko laikyti dėdę, vėliau – tikėjimo brolį Helmfrydą. O štai Natanas yra tėvas visiems. Jis dosnus vargšams ir gailestingas likimo nuskriaustiems, gal dėl to mirštanti nepažįstama moteris prašo kūdikį perduoti būtent Natanui – jis pasirūpins, ji neabejojanti. Natanas myli žmones besąlygiška meile, kurią Erichas Fromas vadintų ne tėviškąja, o kaip tik – motiniškąja, duotą moters prigimties. Natano tėviška meilė yra ypatinga, tiesiogine prasme išdeginta ugnimi, sustiprinta skausmingų patirčių. Tas pats mano minėtas Fromas knygoje „Menas mylėti“ dėsto teoriją, kad meilė nepriklauso nuo objekto, priklauso nuo mūsų pasiryžimo mylėti. PASIRINKIMO mylėti. Ir kraujo ar ne kraujo ryšys – tai neturi jokios reikšmės, kai pasirenki.

Knygos autorė Mirjam Pressler

Dažnai galime išgirsti, kad jaunuolis skaitys tik tokią knygą, kurioje gali aptikti tik save ir savo pasaulį, kad knygoje turėtų būti pripildyta šių dienų aktualijų ir šiuolaikinės kalbos. Mirjam Pressler romanas pagal šią sampratą nepatektų į šią kategoriją, nes kalba apie XII a. Kryžiaus žygių Jeruzalę, jos gyventojus. Bet ar tikrai? Kodėl jaunimui ši knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?

Na, nėra tiesa, kad jauni žmonės skaito tik šiuolaikine jaunimo kalba parašytas knygas apie šiuolaikinį jaunimo gyvenimą. Dažnai tos knygos kaip tik paaugliams atgrasios, nes jos, sukurtos toli gražu ne paaugliško amžiaus žmonių, tik imituoja tą pasaulį, mėgdžioja slengą. Paauglys ieško savęs ir bando suvokti, kas tas gyvenimas, kokie dėsniai jame galioja, kurie iš jų teisingi, koks kelias tinkamas jam –  tikrai, niekas taip karštai neieško išminties kaip jauni žmonės. O išminties šioje knygoje daug. Išminties, tolerancijos, idealų, vertybių – būtent to, be ko niekada nebuvo ir niekada nebus įmanoma iš tikrųjų užaugti.

Patiko interviu? Apie toleranciją, paauglių literatūrą ir žmogiškumą rugpjūčio 12 d. 18.30 Lukiškių aikštės skaitykloje „Vilnius skaito“ kalbėsis publicistas Donatas Puslys, rašytoja Ilona Ežerinytė ir edukologė Gabija Karpauskaitė. Renginys nemokamas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

KnygosTitulinis 

Ar ir tu gali parašyti knygą? Pasitikrink!

2020-07-02 — by Agnė Žemaitytė0

parasiau2-960x1280.jpg

„Kaip aš netyčia parašiau knygą“ – Nyderlandų rašytojos Annet Huilzing „Sidabriniu gifeliu“ apdovanota knyga.

Žinodama, kad joje ras nemažai patarimų, kaip rašyti (nebūtinai knygą, gal laišką draugui, mokyklinį pasakojimą ar dienoraštį), aprašyti šį kūrinį paprašiau vienuolikmečio Kasparo. Knygą jis „prarijo“ per kelias dienas, tačiau buvo smalsu, ar galvoje liko bent kiek naudingų patarimų, kaip savo rašymu sudominti skaitytoją.

„Knygoje gausu patarimų, kaip rašyti romaną bei trumpus pasakojimus. Ją skaitydamas ir pats užsimaniau parašyti  istoriją. Manau, ir jūs panorėsite padaryti tą patį, jeigu tik ją perskaitysite. O knyga įtraukia nuo pat pirmojo sakinio.

Pagrindinė veikėja – trylikametė Katinka – labai nori rašyti knygas, tačiau nežino, kaip tai padaryti. Mergaitės gyvenime vyko ir vyksta daug keistų dalykų. Kai ji buvo trejų, mirė motina. O neseniai kelte Katinka, jos tėvas ir brolis susipažįsta su Dirkje. Katinkos tėvas Dirkję įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir pradeda bendrauti. Nors tėtis ir Dirkjė vienas kitą pamilsta, Katinka su naująja pažįstama sutaria nekaip. Ar pavyks joms susidraugauti? Nenoriu atskleisti, kuo baigsis jųdviejų istorija, tačiau Katinka ją nuo pradžios iki laimingos pabaigos aprašo ir gimsta nebloga knyga.

Įgyvendinti savo svajonę Katinkai padeda jos kaimynė, garsi rašytoja Lidvinė. Jos puikiai sutaria ir padeda viena kitai, nes Katinka už pamokas, kaip rašyti knygą, susimoka pagalba sode.

Knygą siūlau skatyti visiems, bet labiausiai norintiems rašyti knygas ir istorijas. Rašytoja Lidvinė padės suprasti, kokių klaidų gali pridaryti pradedantis rašytojas, taip pat atskleis paslaptį, kaip užkariavus skaitytojo dėmesį išlaikyti jį iki paskutinio knygos sakinio.

Kartu tai ir knyga apie draugystę. Katinkos ir Dirkjės santykių istorija – tai puikus pavyzdys, kad negalima apie žmogų spręsti pagal pirmąjį įspūdį. Dažnai gali prireikti laiko ir distancijos, kad žmogus, kurį manei esant savo priešu, pasirodytų esąs geriausias tavo draugas“.

Toks nuoširdus, nors ir paprastas Kasparo pasakojimas apie šią knygą. Man ji patinka dėl kelių aspektų: visų pirma, moko pažinti ir įvardinti savo jausmus, vertinti draugystę, išgyventi artimo žmogaus netektį. Tačiau tai daro daugelis grožinės literatūros kūrinių. „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ dar ir skatina išlaisvinti savo kūrybingumą, lavinti vaizduotę, moko mintis reikšti ne tik tiksliai, bet ir originaliai. Pagauti skaitytojo dėmesį  pavyksta daugeliui, išlaikyti jį iki pabaigos – tik patiems talentingiausiems.

Rašykite, nes kūryba – jūsų emocijų ir santykių veidrodis. Gal ja sudominsite ir kitus, juk knygos herojei tai pavyko.

Linas Slušnys, vaikų ir paauglių psichiatras

Annet Huizing, „Kaip aš netyčia parašiau knygą“, 157 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/kaip-as-netycia-parasiau-knyga/

KnygosTitulinis 

„Žodžių sąrašas“ padės suprasti, kad būti geram reikia drąsos

2020-01-17 — by Agnė Žemaitytė0

20200117_123954-e1579258699310-960x1202.jpg

Apokaliptinis Tirpsmas nusiaubė viską ir pavertė žemę laukine planeta. Nedidelė išgyvenusių žmonių bendruomenė glaudžiasi Arkos mieste. Jo įkūrėjas ir valdovas, Jonas Nojas, nė už ką neleis katastrofai pasikartoti, todėl Arkos gyventojai suvaržyti taisyklių, jiems normuojami ne tik maistas, vanduo, drabužiai, bet ir… žodžiai. Mat Jonas Nojas suvokia, kad tereikia sunaikinti kalbą – visų žmonijos blogybių šaltinį.

Kadangi žodžiai ir sukėlė Tirpsmą, Arkos gyventojai turi ribotą 700 žodžių sąrašą. Kalbėti ne sąrašo kalba Arkoje draudžiama, už šį prasižengimą gali būti ištremtas į už miesto sienų esantį tamsų mišką.

Pagrindinė airių rašytojos Patricijos Forde knygos „Žodžių sąrašas“ veikėja Leta – paskutinė Arkos žodininkė. Žodininkai sudarinėja žodžių sąrašus skirtingų specialybių atstovams ir apskritai saugo žodžius. Jie žino daugiau žodžių už kitus Arkos gyventojus, todėl yra galingi ir gerbiami. Kita vertus, daugiau žinoti gali būti ir pavojinga.

Anot literatūrologės Ingos Mitunevičiūtės, žodžiai yra galingi – gali sužeisti, gali pagydyti, gali pražudyti, visi tai žinome, tačiau P. Forde knygoje žodžiai yra pagrindiniai veikėjai ir jų galia siekia visos žmonijos pražūtį ar išgelbėjimą. „Tačiau žinoti daugiau žodžių kartu ir pavojinga, teigia I. Mitunevičiūtė. – Žodžiai įgalina išreikšti mintis, o mintys nuveda prie klausimo kodėl – kodėl reikia gyventi pagal sąrašą, kuriame nėra žodžių „meilė“, „viltis“, „muzika“? Kodėl reikia gyventi gyvenimą, kuriame nėra spalvų nei garsų?“ Nėra jokių abstrakcijų, nėra jausmų“. Pasak Jono Nojo, jie nuvedė žmoniją į pražūtį, todėl juos reikia sunaikinti. Ar pavyks Letai išsaugoti ne tik valdovo leidžiamus, bet ir draudžiamus žodžius, o drauge ir pasaulį?

Fantastinis žmonijos ateities pasaulis tampa populiarus ne tik suaugusiųjų literatūroje. Vis gausiau ir paaugliams skirtų, distopijomis vadinamų kūrinių, vaizduojančių ateitį, paveiktą įvairių technologijų, žmonių sukeltų katastrofų ir atsainaus požiūrio į gyvenamąją aplinką (Suzanne Collins „Bado žaidynės“, Veronica Roth „Divergentė“, Jamesas Dasheris „Bėgantis labirintu“).

„Šis distopinis pasakojimas, parašytas pagal geriausias žanro tradicijas, privers jus susimąstyti apie žodžius, -apibendrina literatūrologė. – Žodžius, kuriuos sakome, kuriais tikime, kuriais gydome ar žeidžiame. Žodžius, kurie pražudys arba išgelbės. Sunaikins arba sukurs pasaulį.“

Leta man pasirodė ir savotiška Švedijos aplinkosaugos aktyvistės klimato kaitos klausimais Gretos Thunberg bendramintė. Jos abi savaip suvokia šiuolaikinės civilizacijos planetai keliamas grėsmes ir bando su jomis kovoti. Tad knyga tikrai turi toli gražu ne vien pramoginę prasmę.

Jis pagrasė Letai pirštu.

  • – „Ačiū“ – ne Sąrašo žodis!
  • Žinoma, ne. Sąraše nebuvo nei „prašau“, nei „ačiū“.
  • Jau nebe.

Knygos autorė Patricia Forde gyvena Vakarų Airijoje, Golvėjaus grafystėje. Jos kūriniai airių kalba jaunimui įtraukti į skaitomiausių knygų sąrašus Airijoje. „Žodžių sąrašas“ yra jos pirmasis romanas, jau pelnęs „Baltasis varnas 2015“, „Airijos metų knygos vaikams 2016“ ir „Notable Children’s Books List 2018“ apdovanojimus.

Anot knygos vertėjos Viktorijos Uzėlaitės, būti geram reikia drąsos – kad ir kokiame pasaulyje gyventum. Tai mums dar kartą primena P. Forde knyga „Žodžių sąrašas“.

Patricia Forde, „Žodžių sąrašas“, 320 p., 2019 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 8,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: http://debesuganyklos.lt/knygynelis/zodziu-sarasas/

KnygosTitulinis 

Knyga, įkvėpsianti paaugles siekti savo tikslų

2019-12-15 — by Goda Leo0

IMG_20191215_141627-960x1280.jpg

Nauja leidyklos „Debesų ganyklos” išleista knyga „Žuvele, nerk!” – tai romanas apie paauglę Molę ir jos kasdienybę – konfliktus su draugėmis, svajones, patyčias dėl svorio, santykius su mama, kuri ją paliko močiutei ir iššūkius, kuriuos norėtųsi priimti, bet labai baisu. Taip skambėtų standartinis knygos aprašymas, kai kas nors klausia „apie ką knyga”. O iš tiesų, tai knyga įkvėpsianti pasitikėjimo, suteiksianti jėgų kai abejojame savimi, pašnabždės, kad problemos su kuriomis susiduriame yra aktualios ir kitoms. Kartais būna labai labai sunku, iš tavęs tyčiojasi, nenori draugauti, tu bijai, nekenti viso pasaulio. Ir tai normalu. Taip jautiesi ne viena. Ir visa tai praeis. Va apie tai ir yra ši knyga.

Knygos autorė – modelis Charli Howard irgi sulaukė modelių agentūrų komentarų, jog neatitinka standartų ir nusprendė, kad laikas prabilti apie sveikatą žalojančius reikalavimus, aplinkinių požiūrį į svorį. Charli įsteigė fondą „All Women Project”, kurio tikslas – šviesti vaikus apie grožį, sveikatą, psichinę ir emocinę būseną. Ši knyga jai – debiutinė.

Smagu tai, kad ji nėra nusaldinta, perspausta ir per daug didaktinė. Tai tiesiog Molės istorija, gyvenimo akimirka, vos keletas savaičių ar mėnesis. Vietoje Molės visa tai galėjo nutikti Jurgitai, Kristinai, ar mano Smiltei. Turbūt tas pakerėjo vienuolikmenę skaitytoja, kuri nėra labai didelė knygų gerbėja, bet nuo šios sunkiai atsitraukė.

Galvojau galvojau – ar knyga „Žuvele, nerk!” tik paauglėms ar ir paaugliams? Kadangi namuose tik merginos, labai sunku spręsti ar vaikinams būtų įdomu skaityti istoriją apie mergaitę, tad palieku tai spręsti jiems ar jų tėvams.

O štai ką apie knygą mano Smiltė: „Knyga buvo labai įdomi, kažkaip labai patiko skaityti apie Molės ir Klojos draugystę, kaip jos susipyko, paskui susitaikė. Gaila, kad Molė gyvena su močiute ir seneliu, o mama pasirodo tik trumpam… Gerai, kad Molė sutiko dalyvauti varžybose, nors Kloja sakė, jog ji nedalyvaus.

Apie ką ši knyga? Nežinau, apie mergaites. Na, čia rašoma apie tai, kad nesvarbu, kokia esi, reikia būti savimi.”

Knygą galite rasti knygynuose arba leidyklos „Debesų ganyklos” puslapyje http://debesuganyklos.lt/knygynelis/zuvele-nerk/ Kaina 8,99 Eur

KnygosTitulinis 

Sveiki atvykę į „Viešbutį „Didžioji M“! Skirta berniukams, bet tinka ir mergaitėms

2019-11-24 — by Agnė Žemaitytė0

20191124_174133-e1574611717799-960x1280.jpg

Knyga „Viešbutis „Didžioji M“ subalansuota paaugliams berniukams. Tačiau puikiai tiks ir paauglėms panelėms.

Sjoerdas Kuyperis – ne vieną apdovanojimą pelnęs nyderlandų knygų autorius ir scenaristas. Jo knyga „Viešbutis „Didžioji M” 2015 m. pelnė „Zilveren Griffel” apdovanojimą, 2018 m. buvo nominuota „Bologna Ragazzi Award”.

Trylikamečio Koso gyvenimas – tikras išbandymas. Vienuolikos berniukas praranda mamą, lieka su į viešbučio reikalus panirusiu tėčiu ir keistuolėmis seserimis – Libe, Brike ir mažąja Pele. Vieną dieną tėtis patenka į ligoninę. Šeimoje kyla suirutė. Kas nors privalo pasirūpinti viešbučiu. Šios užduoties imasi Kosas ir jo seserys. Tik iš kur saujelė paauglių gali gauti pinigų?

Knyga labai linksma. Kosas nuolat patenka į iki ašarų juokingas ir absurdiškas situacijas, iš kurių kaip iš balos kartais išlipa sausas, o kartais permirkęs iki paskutinio siūlo.

Knyga ir labai liūdna. Nes Kosas savo dienoraštį (tik ne rašo jį, o įkalba į senovinį juostinį magnetofoną) skiria prieš dvejus metus mirusiai mamai. Sūnaus santykiai su mama – be galo šilti, jaudinantys, tokių pavydėti galėtų kiekviena paauglį auginanti mama. Lygiai tokie pat šilti ir Koso santykiai su tėvu – tyros širdies berniukas ryžtasi jam meluoti turėdamas vienintelį tikslą: apsaugoti sušlubavusią tėvo širdį.

Knyga pamokanti, tačiau nepriekaištaujanti. Kosui tenka ne vienąkart susimauti, kad suprastų, jog tik būdamas savimi jis pelnys patinkančios mergaitės draugystę.

Tai knyga apie meilę: tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vaikinų ir merginų. Apie visas jos spalvas ir atspalvius: švelnią, bijančią žvelgti į mylimosios akis, pasiaukojančią, aistringą, beviltišką…

Tad jei turite šeimoje paauglių, pamėginkite sudominti šiuo pasakojimu net ir knygų neskaitantį berniuką ar mergaitę. Tikrai nepasigailėsite. Gali būti, kad knyga paskatins ieškoti ir daugiau panašių istorijų. Nors pasakojimas vyksta Koso vardu ir skiriamas mirusiai mamai, yra ir antrasis pasakotojas: Kosui patinkanti Izabelė. Ji taip pat išklauso Koso dienoraštį ir jos minčių intarpai leidžia suprasti, kaip skirtingai toje pačioje situacijoje jaučiasi berniukai ir mergaitės.

Šioje knygoje gali perskaityti, kas man nutiko gegužės mėnesį. Viskas įvyko iš tikrųjų, nesumeluotas nė vienas žodis. Taip, melavau išsijuosęs, bet taip buvo iš tikrųjų. Melavau, kad mano tėvas dirba karaliui, kad man augimo sutrikimas, kad mano seserys sėdi kalėjime, kad atvažiavo laikinasis valdytojas pakeisti susirgusį tėvą, kad prieš varžybas visada pasimyliu, kad mūsų viešbutyje gyvena bepročiai ir kad esu mergaitė. Dar buvau ir beždžionė. Su vaisių krepšiu ant galvos. Jeigu vaizduotės perteklius būtų pavojingas gyvybei, jau seniai būčiau miręs. Jei viską perskaitei ir tau patiko, užsuk ir porą dienų praleisk mūsų viešbutyje.“

Ši beprotiška istorija tapo ne tik knyga, bet ir to paties pavadinimo filmu, kuris parodytas garsiausiuose tarptautiniuose filmų festivaliuose. Iš kitų paaugliams skirtų knygų „Viešbutis „Didžioji M” išsiskiria itin ryškiais veikėjų paveikslais, gyva kalba, unikaliu pasakojimo stiliumi.

Sjoerdas Kuyperis, “Viešbutis Didižioji M“, 232 p., 2019 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 8,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: http://debesuganyklos.lt/knygynelis/viesbutis-didzioji-m/

KnygosTitulinis 

„Užburto namo“ paslaptį įmins tik svetimą širdį girdintis skaitytojas

2019-11-13 — by Agnė Žemaitytė0

uzburtas1-e1573644102108-960x1281.jpg

Knygos autorė Malgorzata Strekowska-Zaremba jau daugiau nei 20 metų kuria vaikams. Ne vieną jos kūrinį (taip pat ir „Užburtą namą) tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lenkijos skyrius yra pripažinęs „Metų knyga“. 2015 m. autorė nominuota A. Lindgren medaliui.

Knygą „Užburtas namas“ švietimo programa „Empik“, kurios viena iš veiklų yra leisti ir finansuoti talentingiausių autorių knygas, įvertino „Przecinek i Kropka“ premija, knyga taip pat pelnė „Baltojo varno“ apdovanojimą.

Iš pirmo žvilgsnio, tai gana įprasta knyga apie dviejų bendraamžių nuotykius: keistą pažintį, gimstančią draugystę, bendrus priešus ir pavojus. Tokios knygos patinka vaikams, nes nuo pirmo puslapio užvaldo noras sužinoti, kuo viskas baigsis Marysiai, Danieliui ir trečiajam knygos herojui – užkerėtajam namui. Tokios knygos patinka ir tėvams, nes čia pasakojama apie draugiškus berniuko ir mergaitės santykius, jų jausmus persikėlus į naują mokyklą, šiuolaikiniams vaikams tikrai gerai pažįstamą vienatvę… Iš jų vaikai gali pasisemti tikrų vertybių ir tai daryti jiems tikrai nebus nuobodu.

Daugelis žmonių Marysią palaikytų keista mergaite. Ir nenuostabu, juk ji leidžia dienas… tupėdama krūmuose. Marysia atlieka slaptą užduotį – ji stebi užburtą namą. Danielis – naujokas mokykloje. Vieną dieną jis užklumpa Marysią stebėjimo poste. Netikėta pažintis greitai virsta į slaptą susitarimą: jei Danielis laikys liežuvį už dantų, Marysia atskleis jam namo paslaptį! Bet visų pirma Danielis, kaip ir Marysia, turės išmokti matyti, ko nemato kiti, ir girdėti, ko negirdi kiti. O kad atskleistų namą gaubiančią šiurpią paslaptį, vaikams teks leistis į grėsme alsuojančias namo gelmes.

Nežinau, ar knygos autorė turėjo dar vieną, gerokai sudėtingesnį nei pavojingi nuotykiai ar vaikų tarpusavio santykiai, tikslą – atkreipti dėmesį į smurtą prieš vaikus šeimoje. Tikroji užburto namo paslaptis išaiškėja tik paskutiniame skyriuje. Priežastis, dėl kurios name dėjosi keisti ir šiurpūs dalykai, man tikrai pasirodė netikėta. Nujaučiu, kad tėvas, mušantis savo vaiką greičiausiai nesidomi, ką jo atžalos skaito, juo labiau neskaito jam pasakų prieš miegą pats. Tad vargu, kad į jo rankas paklius Marysios istorija… Tačiau gal kas nors perskaitęs knygą ir sutikęs vienišą, aplinkinių vengiantį ir savo mėlynes bei nubrozdinimus kritimais iš medžio teisinantį vaiką susimąstys, kad tikrosios priežastys ne taip jau sunkiai nuspėjamos. Ir ryšis tokiam vaikui padėti.

Nesvarbu, skaitysite knygą drauge ar vaikas „Užburtą namą“ perskaitys savarankiškai, skirkite laiko pasikalbėti išsamiau: kaip jis suprato, kodėl namas buvo užkeiktas, ir kokie burtai padėjo jį išvaduoti iš paslaptingų kerų. Knygos finalas – puikus pretekstas pakalbėti su vaiku apie skaudžius, tačiau svarbius mus supančio pasaulio aspektus. Malonaus ir prasmingo skaitymo!

Malgorzata Strekowska-Zaremba, „Užburtas namas“, 248 p., 2019 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: http://debesuganyklos.lt/knygynelis/uzburtas-namas/

 

KnygosTitulinis 

„Kiti Albio Braito pasauliai“ – jautri kelionė mirusios mamos pėdsakais

2018-12-31 — by Agnė Žemaitytė0

FotoJet-960x770.jpg

Užvertėme su vaikais paskutinį Christofherio Edge‘o knygos „Kiti Albio Braito pasauliai“ puslapį ir pagalvojau: „Kodėl liko keistas jausmas, kad knyga ne apie kvantinę fiziką, nors ji minima kone kiekviename puslapyje?“ Dar kartą permečiau akimis visas anotacijas, skelbiančias, jog „sunku patikėti, kad apie kvantinę fiziką galima rašyti taip smagiai“, jog tai „neabejotinai vienas geriausių grožinių kūrinių vaikams apie mokslą“, „ši knyga – įrodymas, kad istorijos apie mokslą gali būti nepaprastai įdomios“… Ne, knyga ne apie kvantinę fiziką ir ne apie mokslą. Ji apie tai, kaip išgyventi artimiausio žmogaus netektį.

Albio mama mirė. Ir tai daug svarbiau už visas pasaulio fizikas kartu sudėjus. Lyg to būtų negana, šalia berniuko dažniausiai nėra ir tėčio, kuris tapęs tikra televizijos žvaigžde ir taip pat gedi žmonos. Nelengva paguosti vaiką ir dukters netekusiam vaiko seneliui…

Tad išeities, o tiksliau savo mamos, Albis ieško pats. Štai čia gali pagelbėti kvantinė fizika, organinė chemija, mikrobiologija ar kas tiktai norite. Tinka viskas, kas padeda ištverti netekties skausmą, kas nukreipia mintis nuo juodų minčių, bet drauge neleidžia nutrūkti tai plonai gijai, kuri jungia Albį su į nežinomą paralelinį pasaulį išėjusia mama.

Kaip jam pavyksta keliauti iš vieno paralelinio pasaulio į kitą, ką juose sutinka ir ar sutinka bent viename iš aplankytųjų pasaulių savo mamą, sužinosite perskaitę knygą. Labai tikiuosi, kad nesate patyrę artimo žmogaus netekties vienu sunkiausiu gyvenime laikotarpiu – vaikystėje. Arba šalia turėjome artimą žmogų, padėjusį išgyventi netektį. Nes gyvenimas, nesvarbu suaugusiojo ar vaiko, yra daug sudėtingesnis nei fizikos teorija apie mikrodaleles ir jų sąveikas.

Manau, šios knygos vaikas neturėtų skaityti vienas. Joje tiek daug temų pokalbiams, diskusijoms apie svarbius dalykus, kad nuoširdžiai patariu knygą skaityti drauge su vaiku. Ypač jei jūsų vaikai jaunesni nei šeštoje klasėje besimokantis Albis.

Šiandien tėvai džiaugiasi, jei vaikas apskritai skaito. Ką – „Tomo Sojerio nuotykius“, „Alisą Stebuklų šalyje“, Prietrankos dienoraščius, Raganos Lilės istorijas ar Donaldo komiksus – daugeliui nebesvarbu. Prisėskite prie „Kitų Albio Braito pasaulių“ su savo vaiku ir versdami puslapį po puslapį ne tik padėsite jam sužinoti daugiau apie mokslą, apsilankysite nuostabiame Ch. Edge‘o fantazijų pasaulyje, bet ir kursite tarpusavio ryšį, padėsiantį vaikui sunkiais momentais, kurių jo gyvenime tikrai bus. O gal net paskatinsite paimti į rankas ir daugiau ne tik nuotaikingų ir kvailų juokelių pilnų, bet ir gyvenimo išminties turinčių knygų. Sėkmės!

Christopher Edge, „Kiti Albio Braito pasauliai“, 208 p., 2018 m., išleido „Debesų ganyklos“. Kaina – 6,99 Eur. Įsigyti galima http://debesuganyklos.lt/knygynelis/kiti-albio-braito-pasauliai/