Filipinai: ką ten veikti su vaikais? II dalis

Pirmą dalį rasite https://www.seimosgidas.lt/filipinai-ka-ten-veikti-su-vaikais/

Apsukome ratą pagrindinėje Luzong saloje, atidavėme automobilį ir iškeliavome į Palawan salą. Pačios populiariausios – Cebu, Bohol salos, o Palawan sparčiai jas vejasi. Ši sala pastaraisiais metais skina laurus įvairiuose turistų žinynuose, kaip „būtina aplankyti vieta“ ar „gražiausia sala pasaulyje“. Mes pasirinkome, nes norėjome kažko vos mažiau turistinio, bet ir ne visai laukinio. Pataikėme ten kur reikia. Vietiniai pasakojo, jog anksčiau nuo salos didžiausio miesto Puerto Princesa iki pačio populiariausio kurorto reikėdavo keliauti penkias dienas. Dabar – penkias valandas.

Puerto Princesa tai nebe sostinė – dangoraižių nematyt, o triračių motociklų čia daugiau nei automobilių. Kaina juokinga – beveik visur nuvažiuosite už 50 pesų (1 euras).

Pernakvojome nedideliam viešbuty ir ryte išlėkėm ieškoti San Jose stoties, nes būtent iš čia juda visas transportas toliau į salą. Mūsų tikslas šioje saloje – Port Barton. Išsiskyrėme su kartu keliaujančia mano seserimi – ji išsinuomavusi motociklą (visiškai naujutėlio kaina per parą – 500 pesų=10 eurų) nusprendė nuvažiuoti iki didžiausio kurorto El Nido.

Motociklo vairuotojas nuveža tiesiai į terminalą iš kurio važiuoja mikroautobusai į Port Barton. Kompanijų, siūlančių tokį maršrutą ne vienas, bet populiariausias „Recaro“. Kaina – 300 pesų (6 eurai) žmogui. Išvyksta kas kelios valandos, o kelionė trunka apie tris valandas. Priklauso nuo vairuotojo nutrūktgalviškumo. Atrodo, jie ten visi pakankami sadistai maniakai. Jeigu nuo serpantinų supa – apsirūpinkite maišeliais. Kelias iki Roxas dar visai padorus, o pasukus link jūros prasideda žvirkelis, kuris kartais remontuojamas ir tai įtariu tęsiasi ne vienerius metus.

Port Barton neturėjome jokios rezervacijos – transporto kompanija pasiūlė kažkokį savo namą, kuris visai naujai įrengtas, bet bėda, kad toliau nuo jūros (na, kokios septynios minutės pėsčiomis). Kokios atostogos, kai gyveni prie jūros ir iki jūros kėblinti per karšti reikia? Einant gatve sutikom moteriškę, kuri puolė mumis rūpintis (jie ten tokie visi) – nuvedė pas draugės mamą, vietinę bobulytę. Namelis šalia jūros, tik palmės užstoja vaizdą. Kambarėlis miniatiūrinis, bet viskas švaru, jauku. Kaina juokinga – 10 eurų. Nusprendėme apsistoti dienai kitai, kol kojas apšilsim.

Port Barton – nuostabus kurortas ant jūros kranto iš kurio atsiveria dar nuostabesni vaizdai. Pirma juosta pajūryje okupuota turistų ir viešbučių (kurių tik vienas kitas naudojasi agoda ar booking sistemomis). Žinoma, geriau juos rasti iš anksto, nes vasario mėnesį jau prasideda sezonas ir laisvų kambarių nedaug. Daug kavinių ir jos net siūlo TIKROS kavos. Pamiršau paminėti, kad filipiniečiai gera tik tą trys viename marmalą. Tiesa, elektra kaime yra tik nuo šešių iki vienuolikos dvylikos. Kavinės ir didesni viešbučiai turi generatorius, bet štai išsvajotų vaikų ledų buvo tik vienoje vietoje. Tai pirmoji vieta, kur nieko nesinori daryti – tiesiog leisti laiką.

Pagrindinė pramoga – „island hoping“ – turai po salas. Ant kranto daugybė prekystalių, kur siūlo įvairius turus (jie būna A, B, C, D E). Vieni labiau skirti paviršiniam nardymui apžiūrėti koralus, kiti veža į laukinius paplūdimius, treti žiūrėti jūros vėžlių, jūros žvaigždžių. Rinkis pagal save. Kaina 700-800 pesų (14-16 eurų). Į kainą įskaičiuoti pietūs, kiti dar ir šalto alaus prideda. Trukmė nuo 9 ryto iki 16 val. Ryte pakrantė papilnėja, o paskui gali vėl dykinėti vienas.

Po poros dienų mes išplaukėme į „Coconut garden island resort“ – tai nedidelė sala, kurioje įsikūręs vienas viešbutis, talpinantis 20-30 žmonių. Visiška tuštuma ir dar puikesnė vieta atsipūsti. Čia irgi gali nardyti, pasivaikščioti po džiungles, išsinuomoti kanoją ar tiesiog mėgautis nieko neveikimu.

Išsinuomavome šeimyninį namą (2500 pesų=50 eurų parai) ir mėgavomės. Maistas neįskaičiuotas, bet visuomet veikia viešbučio kavinė. Tiesa, visą mūsų buvimą nė karto joje nebuvo žuvies 🙁 Keista gyventi ant jūros kranto ir negauti žuvies.

Dabar, kai rašau, atrodo, kad nieko neveikėm, bet mūsų dienos buvo visiškai užpildytos – gaudėm vietinius krabus, žaidėm stalo žaidimus, paėjom pakrante į vieną pusę, paskui į kitą…

Grįžus į pagrindinę salą sprendėm ką daryti – El Nido atmetėm (ten pabuvojusi sesė tikino, kad ten tapo triukšmingu kurortu), galėjome tik keliauti atgal į Puerto Princesa ir važiuoti aplankyti Sabang požeminės upės. Vėl kelionė atgal, kelionė kažkur… ir nusprendėme likti. Taip ir leidome laiką – salos, kriauklių rinkimas, kopėm į kalną, ėjom aplink iškyšulį. Dar galima nueiti iki krioklio – 1,5 val. pėsčiomis šiaurės kryptimi. Mėgavomės šviežia žuvimi (čia jos jau buvo), vaikai pasipildė vitamino C atsargų gerdami calamansi (tokių mažų žalių mandarinų ir laimų hibridų) sultis, vienintelė mažoji alpo dėl buko (jauno kokoso) sulčių.

Grįžę iš salos apsistojome Elsa’s house, susipažinome su vietiniais vaikais ir kitais turistais. Atrodė toks keturios dienos visos mūsų, bet laiko deginimuisi ir gulinėjimui pliaže nelabai ir buvo 🙂

Ar gailiuosi nepamačiusi požeminės upės? Vieni sutikti turistai teigė, kad visai neverta – tamsu, nieko nesimato, turistų laiveliai susispaudę vienas prie kito. Kitiems patiko labiau, ypač jeigu plaukė jau prieš pačią darbo pabaigą.

El Nido – griežtas ne. Sain Vincente – opcija kelionėms po kelerių metų, nes manau Port Barton netrukus virs dar viena Palanga. Kol kas ten nėra bankomatų ir benziną pardavinėja „Coca-cola“ buteliuose, bet kasdien turistų srautas auga, o vietiniai tuo tikrai pasinaudos.

Port Barton pavalgyti galite:

• „Mabuti“ – itin dailus baras su vegetariškais burgeriais ir naminiais ledais, kurių yra net ir dienos metu!
• „Gacayan Restaurant“ – vietinė ir pigiausia kavinė, kurioje duoda fantastišką sevičė („ceviche“ – žalia marinuota žuvis)
• „Besaga“ – aptarnavimas klaikiai lėtas, bet pusryčiai skanūs, puikūs „fish and chips“ gabalėliai

  

• paskutinį vakarą pabaigėm vaikų išsiilgta pica „Gorgonzola pizza“ kavinėje. Ji čia vegetariška ir milžiniška!

Tiesa, nepamirškite čia pasiimti grynų pinigų – bankomatų nėra ir tik kelios vietos už papildomą mokestį priima kortele. Tiesa, labai pritrūkus – galite išsikeisti pinigų parduotuvėje prie degalinės ant jūros kranto „Ausan“. Jie ten kartais turi ir ledų!

Po tokio poilsio beliko grįžimas namo: parvažiavome autobusu į Puerto Princesa, pernakvojome ir išskridome į Manilą. Ten praleidome pusdienį (pagaliau nupirkome lauktuves iš Asia Mall), viešbutyje pamiegojome iki 4 val. ryto ir išskirdome į Pekiną (4 val. skrydis). Ten praleidom 16 valandų – po miesto apžiūros vakare devintą griuvome miegoti ant oro uosto suoliukų ir 3 val. ryte lipome į lėktuvą. 6 valandą ryte pasiekėme Varšuvą, o iš jos 9 val. dardėjome autobusu. Bendrai paskaičiavus – antradienio popietę palikome rojų Port Barton ir penktadienio vakarą jau buvome namie 🙂