Jei kasdien į darželį, mokyklą ar būrelius ir atgal važiuojate vos po 20 minučių, per metus kelionėje su vaiku automobilyje praleidžiate daugiau nei 120 valandų. Tai dešimtys valandų bendro laiko. Tačiau ką su šiuo laiku darome?
Dažnai šias minutes užpildo ekranai, o pokalbį pakeičia du klausimai: „Kiek dar liko?” ir „Ar jau atvažiavome?”.
Šią problemą pastebėjo ir gerai žinomo kelionių projekto „Surink Lietuvą” komanda. Juk keliaudami po Lietuvą matome ne tik miestus, gamtą ar lankytinas vietas – matome ir šeimas, kurių vaikai vis dažniau žiūri ne pro automobilio langą, o į telefono ekraną. Idėja gimė tuomet, kai „Surink Lietuvą” ir „Pokalbių gido” įkūrėjos susitiko Inovacijų agentūros renginyje. Vieni kvietė šeimas atrasti Lietuvą keliaujant, kiti – atrasti vieniems kitus per pokalbį. Netrukus paaiškėjo, kad šios dvi idėjos puikiai papildo viena kitą.
Kaip kelionę automobiliu paversti bendru šeimos laiku?
Taip gimė paprasta, bet labai stipri idėja, edukacinis žaidimas „Atrask”, kviečiantis vaikus dairytis pro langą, pastebėti pasaulį aplink save ir kalbėtis su šeima.
Pasak „Surink Lietuvą” projektų vadovės Rūtos Girnytės-Paknienės, nuo pat pradžių buvo svarbu, kad žaidimas kurtų ne tik užimtumą vaikams, bet ir bendrą šeimos patirtį ir laiką be ekranų.
„Mums buvo svarbu, kad kelionė automobiliu būtų ne tik laukimas, kada pagaliau atvyksime, bet ir bendras šeimos laikas – kupinas smalsumo, pokalbių ir mažų atradimų”, – sako R. Girnytė-Paknienė.
Kelionių kortelės skirtos vaikams nuo 4 metų. Vienoje kortelės pusėje vaikas randa objektą, kurį turi pastebėti pro automobilio langą, o kitoje – klausimą, kviečiantį kalbėtis, fantazuoti ir kartu atrasti pasaulį.
Prieš pasiekdamas šeimas, žaidimas buvo kuriamas kartu su vaikų ugdymo specialistais ir testuojamas su pačiais vaikais bei jų tėvais. Rezultatas nustebino net kūrėjus – vaikai noriai įsitraukė į objektų paieškas, o tėvai atrado tai, ko dažnai pritrūksta kasdienybėje: daugiau pokalbių, juoko ir bendro laiko.
Kuo edukaciniai žaidimai vaikams naudingi kelionėse?
Žaidimo kūrėjai pastebi, kad kartais pakanka vieno pastebėto objekto, kad prasidėtų netikėtas pokalbis. Vaikas pamato skulptūrą ir paklausia, kam ji pastatyta. Pirmą kartą susimąsto, kas yra kultūra. Pamato seną bažnyčią, pilį ar malūną ir ima kurti savo istorijas. Taip pažinimas vyksta natūraliai – ne per ekraną ar pamoką, o per gyvą patirtį.
„Tokie edukaciniai žaidimai vaikams padeda ugdyti aplinkos pažinimo gebėjimus, plėsti aktyvųjį žodyną, lavinti dėmesio koncentraciją, pastabumą ir kalbinę raišką bei stiprinti emocinį ryšį su suaugusiaisiais. Žaidimo metu skatinamas vaiko smalsumas, kritinis mąstymas, stebėjimo įgūdžiai ir gebėjimas sieti naują informaciją su turima patirtimi. Kelionė tampa gyvu ir prasmingu patyrimu, kuriame vaikas aktyviai tyrinėja aplinką, klausia, analizuoja, pastebi dėsningumus, bendrauja ir mokosi natūralioje bei kasdienėje situacijoje.“, – sako vaikų ugdymo specialistė Reda Macienė.
Socialinė misija: maišelius kortelėms siuva žmonės su negalia
Projektas išsiskiria ir savo socialine verte. Kortelių maišelius siuva Ignalinos rajono Daugėliškio socialinių dirbtuvių dalyviai – žmonės, turintys intelekto negalią.
„Sąmoningai renkamės pirkti jų paslaugas, nes tikime, kad tokios organizacijos turi augti, stiprėti ir veikti dešimtmečiais. Norime prisidėti prie realių darbo ir mokymosi galimybių žmonėms su negalia kūrimo – ne simboliškai, o konkrečiais sprendimais ir ilgalaikiu bendradarbiavimu”, – teigia „Pokalbių gido” įkūrėja Julija Lozda.
Daugėliškio socialinių dirbtuvių rinkodaros specialistė Solveiga Stanevičiūtė pabrėžia, kad tokie bendradarbiavimai svarbūs ne tik dėl suteikiamo užimtumo, bet ir dėl platesnės žinutės visuomenei.
„Labai viliamės, kad ši žinutė pasieks ir tėvus, ir vaikus. Tikime, kad kalbėjimas apie žmones su negalia, jų darbą, gebėjimus ir kūrybą yra svarbi edukacijos dalis. Kuo daugiau tokio matomumo atsiranda kasdienybėje, tuo atviresne, jautresne ir šviesesne vieta gyventi tampa mūsų Lietuva”, – sako S. Stanevičiūtė.
Edukacinio žaidimo kelionėms „Atrask“ kūrėjai tiki, kad kelionė automobiliu su vaikais gali būti daugiau nei tiesiog laikas nuo taško A iki taško B. Tai galimybė pakelti akis nuo ekranų, pastebėti pasaulį už lango, kalbėtis ir kartu atrasti ne tik Lietuvą, bet ir vieniems kitus.
Kelionių kortelės vaikams „Atrask“ kviečia šeimas leistis į tokias keliones dažniau – žaismingai, smalsiai ir be nuolatinio ekranų įsikišimo. Juk Lietuva prasideda ne nuo tikslo, kurį pasiekiame, o nuo to, ką pastebime pakeliui.
Pradėjusi planuoti kelionę po Maltą ir skaityti atsiliepimus, ką lankyti, supratau, kad daugelis atvykusių vis dėl to lieka Valetoje ar netoli jos ir didžiąją laiko dalį mėgaujasi viešbučių/pajūrio teikiamais malonumais. Kadangi mes kelionei pasirinkome balandžio pradžią, tai „teko“ susigalvoti ką veikti kultūra ir istorija vienoje turtingiausių šalių.
Praktiniai kelionės po Maltą dalykai
Skrydis – pigusis „Ryanair“ beveik 3,5 val. Viena gera žinia, kad išskridom 16.45, o skrydis atgal – 19.30. Tai nereikėjo nei paryčiais, nei naktimis baladotis, kaip dažnai būna su pigiais skrydžiais.
Nors 99 proc. ten apsilankiusių tikina, kad pats geriausias transportas Maltoje yra viešasis, mes priėmėm netradicinį sprendimą iš išsinuomojome automobilius. Pirma, mūsų kompanija didelė (mes penkiese ir seneliai), antra – žadėjome likti Gozo saloje, kur iki sustojimo dar reikėtų kilometriuką kitą nueiti. Tai mums tikrai pasiteisino šis sprendimas ir jeigu kas ieškote pigaus automobilio (seno kaip pasaulis kledaro, bet kuris birbia į tas įkalnes kaip bitė) – nuoširdžiai galiu rekomenduoti „Pitty’s rent a car“ https://www.facebook.com/pittysmalta/. Pirma – jie turi variantų savaitei nuo 100 iki kiek norit eurų. Antra, nereikia depozito. Trečia – tikrai patikimi: pasitiko, auto tereikėjo paskui palikti aikštelėje prie pat oro uosto. Automobiliai turbūt mano amžiaus, bet nuvažiavę vos 100 K km, nes kur tokioje saloje važiuot – 20 km į kitą salos pusę 😀
Kadangi vaikams buvau pažadėjusi viešbutį su (šildomu) baseinu, rinkau rinkau ir geriausias kokybės/kainos/vietos variantas pasirodė „Maritim Antonine Hotel & Spa“ vakarinėje salos pusėje Meliha miestelyje. Ir tikrai, viešbutis keturių žvaigždučių, ne naujas, bet puikiai prižiūrėtas neatsilaupęs. Toliau nuo jūros, bet šiuo atveju mums nebuvo aktualu, o per viršutinį balkoną atsivėrė puikus vaizdas. Pusryčiai skanūs, kambariai tvarkingi ir labai patogi lokacija į visas salos puses (nors ji, turbūt, patogi šioje šalyje iš visur). Užsakinėjau čia https://www.booking.com/hotel/mt/maritim-antonine-spa.lt.html
Antrai kelionės pusei nusprendėte ilgiau pabūti Gozo saloje. Pirmiausia, dėl joje esančių labai gražių vilų – pagrindinėje saloje vien viešbučiai, tūkstančiai turistų, toks skruzdėlynas (baisu pagalvot, kas ten darosi vasarą). Gozas yra visiška priešingybė ir ten atostogaut važiuoja patys maltiečiai. Taip, čia prasčiau (ar visai prastai) su paplūdimiais, bet patys miesteliai daug mielesni, namai gražesni, atsiveria vaizdai į slėnius ir kalnus. Gyvenome piečiau nuo pagrindinio miesto Viktorijos (du km nuo jo) Sannat kaime nerealiai gražioje privačioje viloje (tiesiog rūmuose) su baseinu, žaidimų kambariu, didžiule bendra erdve, kurią užsakiau per čia: https://www.airbnb.com/rooms/54116222 Viena bėda – visa tai būtų labai nuostabi patirtis vasarą, kai lauke +35, maloniai gaivina nešildomas baseinas ir akmeninės grintys bei sienos. Balandį, kai lauke +15 ir ūžauja vėjai, nebuvo nei jauku, nei šilta.
Na, o daugiau niekuo labai ir nesirūpinome – pasimėme drabužių visokiam orui ir viskas, nes Maltoje mokama eurais ir visi kalba angliškai (tarpusavy – maltietiškai).
Ką aplankyti Maltoje?
Malta yra turbūt mažiausia šalis su daugiausiai istorijos ir kultūros objektų, kurie ten yra visur. Nesakau, kad mes aplankėme visus būtinus objektus, tiesiog taip natūraliai susidėliojo maršrutas, o ką iš jų norite pamatyti jūs – spręskite patys. Įdomu tik tai, kad visi pradeda nuo Valetos, o mes joje užbaigėme kelionę – aplankėme tądien, kai buvo skrydis.
Esplora
Kelionei ruošėmės atsakingai ir skaitėme daug, bet šio objekto neradome nė viename sąraše, kol parekomendavo vietiniai. Esplora – tai mokslo centras-interaktyvus muziejus vaikams ir dėl tokių vietų pamišusiems tėvams. Įsikūręs Valetos pašonėje užima ne tik tris aukštus, bet dar ir didžiulę teritoriją (su fantastišku vaizdu) lauke, turi edukacijų rūmus ir nedidelį planetariumą. Muziejaus patalpos sudėliotos tematiškai ir vaikai žingsnis po žingsnio išbando/sužino įvairiausias mokslo sritis. Tai turbūt vienas iš interaktyviausių mūsų aplankytų mokslo muziejų, kurio daugybė objektų yra unikalių ir nematytų kitur. Realiai, galima praleisti visą dieną – yra kavinė, lauke terasoje vaikams net padarytos čiuožyklos ir piratų laivas. Tobula vieta!
Senoji sostinė, kurioje dabar vos keli šimtai gyventojų. Realiai, tai miestelis-tvirtovė, kurio geltonus mūrus ant kalno pastebėsite jau iš toli. Smagus pasivaikščiojimas mažomis gatvelėmis ir pasimėgauti joje esančia tyla. Daug suvenyrinių krautuvėlių, kavinių. Pagrindiniai lankytini objektai čia yra pagrindiniai vartai, šv. Pauliaus katedra, katedros muziejus, koplytėlės, Vilhelna rūmai, kuriuose yra muziejus. Ir nė viename jų nebuvome išskyrus katedrą. Neturime įpročio visose lankytinose vietose susidėti „check“ varneles.
Rabatas
Pereini parką už Medinos sienų ir atsiduri kitame miestelyje. Automobilius palikome prie Medinos (ten nemokama stovėjimo aikštelė), o patys pasimėgaudami slankiojome dar vieno maltietiško miestelio gatvėmis. Sustojome pasimėgauti jų vietine kokakola Kinnie, kurioje esančios apelsino žievelės suteikia malonaus kartumo. Taip ramiai atėjome į pagrindinį šio miesto lankytiną objektą – švento Pauliaus katakombas, kuriose buvo laidojami ankstyvosios krikščionybės išpažinėjai (keletas katakompų skirta ir žydams). Labai įspūdingas objektas – pirmiausia, apsilankymas pažintiniame muziejuje, kur supažindinama su laidojimu išskaptuotose akmens olose, o vėliau leidiesi į katakombas, kurios atvertos lankytojams. Jų ten daugiau dvi dešimtys, o laidojimo vietų – šimtai. Vienos didelės, kitose telpa vos 10 žmonių. Prisipažinsiu, katakombų tiek daug, kas ilgainiui atsibosta lipti ir žiūrėti, iš esmės, į tą patį, bet bendram išprusimui – šią vietą aplankyti tikrai verta.
Bilietų kainos suaugusiems 6 Eur, vaikams 4,5 Eur.
Pietinė pakrantė
Netoli nuo Rabato, tad jei norite dar pasimėgauti gamta ir vaizdais – prasukite. Ši pakrantė tuščia, nes statūs skardžiai nėra tai, ko trokšta turistai – nei pasimaudysi, nei jahtos prišvartuosi, bet užtat viršuje skardžio eina pasivaikščiojimo takais. Gražiais vaizdais galima pasimėgauti ir valgant „Bobbyland“ kavinėje – nereali pasta su aštuonkojais (nežinau, ko buvo daugiau) ir milžiniškas tomahauko kepsnys.
Ghar Dalam olos
Turbūt vienas labiausiai nevykusių objektų. Objektas, t.y. vykęs, bet štai kaina už jį – nelabai adekvati. Jį sudaro mini muziejus, kurio pusę sudaro tūkstančiai raganosių kaulų ir nusileidimas į olą kur gyveno pirmykščiai žmonės, yra vienas kitas stalaktitas ir stalagmitas. Įėjimo kaina suaugusiems 6,5 Eur, vaikams – 5 Eur.
Il Brolli ir Marsaxlokk
Du žvejų kaimeliai, bet vienas – labai turistinis, o kitu mėgaujasi vietiniai. Po Ghar Dalam olos užsukome į šalia esantį Il Brolli, kuris turi ir įlanką su spalvingais laiveliais, ir didžiulę pakrantę palei krovininį uostą ir puikų paplūdimį. Vėliau nuvažiavome už kelių km esantį visų turistų numylėtą Marsašloką, kur irgi yra įlanka su žvejų spalvingais laiveliais ir promenada, kur sekmadieniais anksti ANSTI ryte pardavinėjamos žuvys, o visu kitu metu turistai viliojami kiniška Malta. Turistinės kavinės, įkyrūs pardavėjai ir supranti, kad čia tu esi tik tam, kad išleistum kuo daugiau pinigų. Kaip minėjau, šis įrašas yra asmeninis ir mano nuomonė nebūtinai sutaps su jūsiške!
Popajaus kaimelis
Dar vienas labiausiai nevykusių Maltos objektų už daug pinigų. 1980 metais Walt Disney statė miuziklą apie Popajų (tą, kuris valgo špinatus). Tas miuziklas nėra net išverstas į lietuvių kalbą ir neradau žmogau, kuris matė. Na o tačiau, po filmavimo liko dekoracijų kaimas Maltoje, kurį apsukrūs verslininkai nusprendė išnaudoti, kaip Disneilando kopiją. Pigią ir labai prastą. Labai labai prastą. Be apšepusių ir akyse begriūnančių namų, siaubingais pigiais kostiumais perrengto personalo, kuris bando sugalvoti kokias nors pramogas (duoda nemokamų popkornų, fotkina vaikus), čia tikrai nėra ką veikti. Bilieto kaina suaugusiems 13 Eur, vaikams – 10 Eur.
O žavingą nuotrauką, kurios visiškai pakanka susidaryti įspūdžiui, galite pasidaryti visiškai nemokamai atvažiavę į tą vietą ir nuėję ant priešais esančios uolos.
San Julian
Laikomas gražiausiu miesteliu pakrantėje, bet pats miestelis įspūdžio nepaliko. Suprantu, kad pagrindinis jo privalumas – žavinga promenada palei jūrą kurioje supasi laiveliai ir spindi žydrutėlis vanduo. Mūsų lankytą dieną pūtė siaubingi vėjai ir kilo smėlio audrą kalima, tad… Neturiu, kaip ir pakomentuoti. Gal jūs buvot? Kad objektas lankomas ir populiarus įrodo ir čia veikiantis vienas iš kelių salos Mcdonaldų 😀
Valeta
Nenoriu išsiplėsti, nes apie Valetą rašoma daug ir išsamiai. Labiausiai pribloškė žmonių jūrą (kaip septyni kaziukai vienu metu) einanti pro pagrindinius vartus. Vėliau jie išsiskirsto, bet vis dėl to – tai sostinė, pagrindinis lankomas objektas. Apsukome porą ratų, aplankėme Baraka sodus, pasidairėme prie citadelės, kurioje dabar II pasaulinio karo muziejus, paieškojome „GeoCaching“ lobiukų ir traukėme į oro uostą.
GOZO sala
Azure Window ir Inland Sea
Į Gozą anksčiau turistai važiuodavo dėl legendinės olos Žydrasis langas, kuri 2017 metais nugriuvo. Šalia jos yra vadinama Vidinė jūra, nors iš tiesų tai yra pro olos plyšį įtenkanti ta pati Viduržemio jūra. Iš vidinės jūros daugybė laivelių siūlosi nuplukdyti jūs pro uolos tarpą ir parodyti salą iš jūros pusės. Kaina tiek vaikams, tiek suaugusiems 4 Eur.
Ta-Pinu
Vaikams kartodavome informacija – Malta yra Vilniaus dydžio, bet joje yra 360 bažnyčių, bet pati pačiausia yra Ta-Pinu, nes teigiama, kad joje pildosi maldos. Užsukome, maldeles sukalbėjome ir laukiame išsipildant.
Wied Il-Mielaħ (liet. Il-Mielaħ slėnis)
Daug labiau už Žydrąjį langą įspūdį paliko Wied Il-Mielaħ ola Gozo šiaurėje. Privažiuoti nelengva ir tikrai tai galite padaryti tik savo transportu, bet labai gražu.
Wied il-Għasri (liet. il-Għasri slėnis)
Daugybė laiptelių nusileidus į ilgą tarpeklį, į kurį vis dar atiteka jūra galite rasti labai originalią vietą maudynėms. Tiesa, vasarą, spėju, gali būti sunku rasti vietos, bet dabar maudynės truko lygiai 2 sekundes ir neužtrukome.
Druskų „garyklos“
Visa šiaurinė Gozo pakrantė nusėta tokių druskos keptuvių (angl. salt pans), kuriose anksčiau žmonės tiesiog garindavo natūralią jūros druską – banga užpila, saulė pakaitina, ir voila, joduota jūros druska už 0 pinigų!
Džgantija
Tai pats svarbiausias turbūt ne tik Gozo, bet ir Maltos objektas – seniausios pasaulyje neatremtos konstrukcijos šventyklos. Senesnės ir už Egipto piramides, ir už J.Karalystės Stounhendžą. Teigiama, kad tai buvo moteriško kulto šventykla. Žinoma, dabar tai tik paremtų akmenų krūva, bet kai žiūri į tas toną sveriančias uolas nesuvoki, kaip žmonės prieš 5500 metų jas pastatė.
Viktorija citadelė
Viktorija (o vietinių vadinamas It Rabat) yra Gozo didžiausias miestas, kurio viršuje puikuojasi Maltos ordino pastatyta citadelė. Labiausiai ji sutvirtinta tada, kai Gozą užpuolė turkai ir sunaikinę viską, kas pakeliui, pagrobė ir vergais pavertė ir visus salos gyventojus. Maltos (šv.Jono) ordinas po jų įsiveržimo sutvirtino ir išplėtė citadelę, kuri antrojo pasaulinio karo metais buvo naudojama ir kaip slėptuvė nuo bombų.
O pats Viktorijos miestelis labai mielas pasivaikščiojimui siauroms gatvelėmis – turi vieną kitą katedrą, daug suvenyrų pardavėjų, bet be tokio turginio šurmulio. Pasisekė ir tai, kad buvo didžiąją savaitę ir pavyko sudalyvauti Didžiojo ketvirtadienio procesijoje, kai daugybė persirengusiųjų atkuria Kristaus kelią nuo paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.
Štai tiek aplankėme (ir dar porą pėsčiųjų takų, kurių neturiu labai kaip rekomenduoti) aplankėme per savaitę. Mėgavomės skaniu maistu ir nors pūtė vėjai, sugebėjome nemažai nudegti malonioje pavasario saulėje.
Jei buvote Maltoje – parašykite, kas jums ten labiausiai (ne)patiko!
Visi taip laukia TOS vasaros, bet kai ji ateina, paaiškėja, kad kai visas laikas tavo – vaikams kartais sunku ir sugalvoti, ką dar nuveikti? Nuobodulys ima ir tada, kai tėvai dirba, o tenka tupėt namuose, per atostogas pliaupia lietus arba jūrą pasiekti prireikia keturių valandų. Dalinamės keletu veiklų idėjų, kuo užsiimti, kai vaikai nuobodžiauja kelyje arba namuose ir pasigirsta ilgesingas: „ar galiu pažaisti telefonu?..“
1. Mano valstybė
Kaip atrodytų tobula šalis, kurioje norėtumėte gyventi? Puikus žaidimas, lavinantis fantaziją, kurį galima žaisti tiesiog kalbantis automobilyje arba savo svajones išlieti popieriuje. Kokia bus vėliava? Kas ir koks bus valdovas? Kaip vadinsis sostinė? Kokio griežtumo bus įstatymai? Kaip būtų baudžiama už išgerto pieno pakelio palikimą šaldytuve? 🙂
2. Maisto ruoša
Jei atvirai, nesutikau vaikų, kuriems nepatiktų gaminti. Užtat tėvų, kuriems tai kelia didžiulį galvos skausmą – daugybė. 🙂 Tad pirmiausia, prieš gamindami nusistatykite taisykles – virtuvė turi būti sutvarkyta, produktai padėti į vietą, o vaikai gamins tiksliai pagal receptą. Dabar yra daugybė jų pritaikytų vaikams ar pradedantiesiems kulinarams, kur procesas parodytas žingsnis po žingsnio.
Leiskite vaikams gaminti keksiukus, užsišaldyti naminių ledų ar susitrinti vaisinį kokteilį. Vienas iš smagiausių mano vaikystės prisiminimų, kai dar būdamos pradinukės su geriausia drauge virėme aguoninius saldainius. Piene (ar grietinėlėje) sumaišėm kalną cukraus ir kalną aguonų, ir virdamos maišėm maišėm (tada atrodė, kad visą dieną, bet turbūt kokią valandą), kol viskas sutirštėjo, supilstėm į formą, sustingdėm šaldytuve ir paskui supjausčiusios valgėme savimi besididžiuodamos. Rekomenduoju išbandyti!
3. Kneipo takas
Basakojų takai Lietuvoje išpopuliarėjo žaibo greičiu – dabar jų yra daugybėje miestų, bet nereikia toli keliauti, nes tokį galima pasidaryti ir patiems namuose, pas senelius kaime ar net atostogų sodyboje.
Vienas iš paprasčiausių būdų – ant žemės guldyti senas medines kopėčias ir tarp skersinių įdėti įvairiausių skirtingų dalykų: priberti smėlio, kankorėžių, akmenukų, šieno, šapelių ir pan. Kneipo tako esmė – kojomis patirti įvairiausius pojūčius. Tai itin gerai veikia kraujotaką, emocinę sveikatą, o pabaigoje paruoškite žolelių vonelę mankštos nuvargintoms pėdoms.
4. Smagioji edukacija
Šiuolaikiniai vaikai mokosi žaisdami, tad tik užklupus nuoboduliui namuose ar kelionėje aš traukiu sunkiąją artileriją – „Smagiosios edukacijos‟ serijos knygeles (leidykla „Šviesa“). Užduočių leidinių yra kalnų kalnai, bet man baisu dėl jų nekokybės – svarbu tik lipdukus teisingai suklijuoti ir tai jau vadinama edukaciniais leidiniais.
Leidykla „Šviesa“ yra pagrindinė vadovėlių leidėja Lietuvoje, todėl ir jų užduočių knygelės vaikams yra gerai apgalvotos, įvairiapusiškos ir labai naudingos.
Kadangi namie turime būsimą pirmokę, šios vasaros atradimas yra du „Smagiosios edukacijos‟ leidiniai: „Šerlokas Bonas sudėties ir atimties detektyvas“ ir „Šerlokas Bonas daugybos lentelės detektyvas“ (pastaroji labiau patinka vyresnėlei trečiokei).
Šiuose leidiniuose reikia spręsti aritmetikos detektyvus, kurie apipinti paslaptinga istorija, bet, aišku, dukras labiausiai sužavėjo prie jų pridėta speciali lupa (vadinama „akis“), kuri parodo užšifruotus atsakymus knygoje. Tad kaip ir minėjau – mokymasis tampa žaidimu ir visai nepabosta, todėl ir serijos pavadinimas „Smagioji edukacija‟ yra labai taiklus.
5. „Duolingo“
Na, o jei nuo ekranų atitraukti vaikų nepavyksta, siūlau bent jau naudingą jų panaudojimą. Mano vyresnėlė linksminasi su korėjiečių hieroglifais, o vidurinioji su tėčiu kartu mokosi italų kalbos. Aišku, besimokydamos nežinomos kalbos, jos dar tobulina ir anglų kalbos žinias, nes programėlė yra angliška.
Suprantu, kad jos neprabils laisvai korėjietiškai ar itališkai, bet bendram išprusimui, akiračio plėtimui, „Duolingo“ puikiai tinka. Šią programėlę galima įsijungti ir keliaujant – tuomet visa kompanija gali pabandyti paspėlioti žodžius ar išmokti tarti vieną kitą frazę.
6. Knygos
Dar vienas nuobodulio priešas yra… knygos! Eh, galbūt linguojate galva – tik tiems, kurie mėgsta skaityti, bet aš tikiu, kad visi vaikai mėgsta knygas, tik svarbu rasti jiems tinkančias. Taip, vieni jaučia malonumą versdami šimtąjį smulkiai prirašytą nuotykių knygos puslapį, o kiti mieliau renkasi trumpus komiksus. Laikausi nuomonės, kad geriau tegu skaito bet ką, negu visai neskaito. Po truputį apetitas skaitymui augs ir skonis lavinsis.
Knygos gali būti ne tik smagios, bet ir lavinančios. Mes šią vasarą į keliones pasiimame knygeles-komiksus apie Lietuvos istoriją, tad skaitymas yra ir smagus (nes juk komiksas), ir naudingas! Skaitant „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas“ merginos sužinojo, kas yra slaptaraštis ir kaip jį rašyti. Dabar bando siuntinėti viena kitai užšifruotas žinutes, kurių nesuprantame mes. 🙂
6–9 metų vaikams skirtame leidinyje „Gediminas ir Vilniaus įkūrimo legenda“ kupina ne tik informacijos, nes pagrindiniai herojai vaikai persikelia laiku ir kartu su kunigaikščiu kuria būsimą Lietuvos sostinę, bet dar spręsdami užduotis sužino įdomybių apie senovę: ką valgė kunigaikščiai, kokiais ginklais medžiojo XIV amžiuje ir pan.
Į slaptą misiją vaikai kviečiami knygelėje „Jurgis Bielinis ir mažieji knygnešiai“, kurioje keliaudami kartu knygnešių keliais mažieji skaitytojai pajunta, kokia svarbi ir pavojinga buvo ši misija. Dukroms labiausiai įstrigo vienas slaptas knygų gabenimo būdas, o apie jį sužinosite perskaitę knygelę.
Būtent šie „Smagiosios edukacijos‟ leidiniai yra kietais viršeliais, patogaus formato ir, kaip minėjau, tekstas užrašytas komikso principu, tad puikiai tinka ir pradedantiems skaityti pradinukams.
Knygeles ir edukacinius leidinius rasite www.knyguklubas.lt/smagioji-edukacija, tad nei kelionės, nei lietingi atostogų vakarai ar ilgi giminės susitikimai nebus nuobodūs.
7. Leidyba
Pasiūlykite vaikams išleisti šeimos, atostogų, giminės laikraštį, žurnalą ar knygą. Jei turite artėjančią progą (senelių jubiliejus, giminės sambūris), galima juose aprašyti giminės „pletkus“, nupiešti šeimos medį, o naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis – lengvai tiražuoti. Vyresnėliai galėtų ne ranka, o kompiuteriu sumaketuoti leidinį.
Nedideles knygeles (sulankstomos iš A4 lapo štai taip) susikurti galima ir keliaujant – jose aprašyti, kur keliaujate, ką atradote, sukurti savo siaubo istoriją ar detektyvą apie dingusią sesę. Žodžiu, paskatinkite ir vaikai jau patys sugalvos.
P.S. SPALVINGI KILIMAI
Na, ir neatsispyriau pasidalinti dar viena vėliau nei straipsnio pavadinimas idėja, kurią galima paprastai įgyvendinti ten, kur yra asfalto ar plytelių – kreidiniais dažais išpiešti vaikų kilimai. Atrodo itin gražiai, vaikams juos labai patinka paišyti, o nusibodos – užteks vandens šlangos. Papuoškite takus, terasas ar kiemus tokiais spalvingais kilimais!
Sakoma, kad ši vasara tai kelionių po Lietuvą laikas, kuomet daugybė šeimų trauks apžiūrėti įdomiausių mūsų šalies objektų. Ir man tai labai patinka! Tik… Kieno iš jūsų vaikai gali praleisti automobilyje ilgiau nei valandą (be jokių ekranų!) nepradėję zyzti „ar jau atvažiavom?“ Jei auginate tokius, įsitikinkite, jog jie tikri 🙂 Juokauju, bet iš tiesų keliavimo problema kyla auginant tiek mažiukus, tiek paaugliukus – jiems visiems nuobodu.
Todėl dalijuosi mūsų šeimos smagiausiais kelionių žaidimais – galbūt pritaikysite juos sau!
Sakinys iš auto numerių
Sukurkite po sakinį iš kiekvienos jūsų aplenktos (ar jus aplenkusios) mašinos valstybinio numerio raidžių. Galite kurti istorijas – kiekvieno sakinys turi pratęsti prieš tai buvusio sakinio mintį.
2. Paaiškink tarpautinį žodį
Laidų vedėja ir mano buvusi kolegė Rimantė Kulvinskytė seniai seniai pasakojo apie savo šeimos žaidimą, kurį mes pritaikėme kelionėms. Viena, kuo reikia pasirūpinti iš anksto – tai tarptautinių žodžių žodynas (na, labai iš bėdos, galima juo naudotis internete). Atsitiktinai išrinkite žodį ir vienas žaidėjas turi jį kuo tiksliau išaiškinti. Skirkite taškus jei jis atspėjo tematiką, jei paaiškinama jo pusė (juk dažnai jie būna sudurtiniai), atspėjo žodį iš jo aprašymo.
3. Žodis iš tos pačios raidės
Labai tradicinis, bet vis dar vaikams patinkantis žaidimas, kai reikia galvoti žodžius iš tos pačios raidės. Vienas pradeda, o tada pagal laikrodžio rodyklę sako visi keliaujantys.
4. Spalvotų automobilių skaičiavimas
Tinkantis mažesniems, besimokantiems skaičius. Skaičiuojame raudonas ar mėlynas mašinas, „fūras“, motociklus…
5. Atspėk, ką matau
Mūsų šeimos mėgstamiausias ir dažniausiai žaidžiamas. Vienas šeimos narys sugalvoja žodį iš to ką mato tuo metu. Visi kiti bando atspėti užduodami klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne.
6. Ką darytum jei…?
Puikiai tinka mėgstantiems pasvajoti ar pasikalbėti. Smagiausia, jei klausimyną pasidarytumėte prieš kelionę. Į tą patį klausimą gali atsakyti visi šeimos nariai arba kiekvienam užduoti skirtingą – ką darytum, jei laimėtum milijoną, jei mokėtum skraidyti, jei gyventum Antarktidoje, jei turėtum tris brolius, jei dabar reikėtų eiti…
7. „Alias junior“
Ar šiaip „Alias“, jei visi vaikai skaito. Vienas žaidėjas apibūdina kortelę ir visi kiti stengiasi kuo greičiau atsakyti. Primenu, kad negalima sakyti žodžio šaknies. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai kortelių.
8. Kas geriau?
Dar vienas fantazijos žaidimas, bet čia reikėtų tikrai gerai nukrypt į lankas. Kas geriau – valgyti mėsainį su silke ar išgerti kolos su druska, miegoti skruzdėlyne ar tigro narve, plaukiant valtyje pamesti irklus ar sutikti krokodilą? Aišku, ir visuomet paaiškinkite kodėl pasirinko šį atsakymą.
9. Kuris?
Kas iš šeimos ant kiaušinio galėtų užsidėti karamelinio padažo? Kuris iš jūsų išsimaudytų su drabužiais? Kuris nebijotų tik su apatiniais nueiti į parduotuvę? Labai juokinga, kai visi šeimos nariai įvardija vieną asmenį, o šis su tuo niekaip nesutinka.
Anykščiai jau pasiruošę priimti lankytojus ir smagu, kad turi ne tik daugybę įdomių objektų šimoms su vaikais, bet ir naujų lankytinų vietų.
Naujiena nr 1. – Nusileidimas padangomis
Pramogų ir sporto centre „Kalita“ galėsite gaudyti veją ir adrenaliną leisdamiesi rogučių trasa net iki 40 km per valanda greičiu. Taip pat galėsite pasinerti į virtualią realybę ir išbandyti amerikietiškus kalnelius ar kitokias virtualias atrakcijas. Čia pat mažųjų lankytojų laukia smagūs maži atrakcionai – ekskavatorius, sunkvežimis, automobiliai bei puiki žaidimu aikštelė. O birželio mėnesį startuos didžioji naujiena – NUSILEIDIMAS PADANGOMIS nuo Kalitos kalno.
Naujiena nr. 2 – Ūkis „Anūkis“
Jeigu Kalitos kalne pritruksite greičio, tai Anykščių kartodrome jo visada yra. Geriausias kartodromas Lietuvoje kviečia išbandyti skirtingų galingumų kartus ir surengti šeimos varžybas. Čia pat ,Šalia kartodromo įsikūręs gyvasis muziejus „Anūkis“ ,nepaliks abejingų ne tik vaikučių, bet ir suaugusiųjų.
Naujiena nr. 3 – Istorijų dvarelis
Viena geriausių naujienų vaikams – Istorijų dvarelis. Tai edukacinė erdvė Anykščiuose, skirta visiems vaikams ir ne vaikams, mėgstantiems istorijas ir paslaptis. Ši vieta atsirado iš didelio noro puoselėti kūrybiškumą, ugdyti meilę istorijai, istorijoms ir knygoms. Nieko panašaus nerasite Lietuvoje nerasite. Istorijų dvarelis pirmą kartą duris lankytojams atvers gegužės 30 dieną.
Naujiena nr. 4 – Kabantis lynų tiltas
Panašu, kad šiemet ir toliau lankomumo rekordus muš Medžių lajų takas. Kompleksas pasipildė kabančių lynų tiltu per Šventąją. Tiltas sujungs abu Šventosios krantus, dviračių ir pėsčiųjų takus sujungs juos į žiedinį maršrutą.
Naujiena nr. 5 – Skulptūrų parkas
Netoli Medžių lajų tako įsikūręs „Anykščių šilelio pažintinis basų kojų ekotakas“ šią vasarą tikrai nustebins. Jau statomos milžiniškos iš medžio išdrožtos skulptūros – išnykusių gyvūnų skulptūrų parkas.
Naujiena nr. 6 – Apžvalgos aikštelė
Dviračių takai šiemet Anykščiuose nustelbs net didžiųjų kurortų takus. Nuo šiol pėsčiomis, dviračiais ar elektrinėmis transporto priemonėmis galite keliauti po Anyksciu abejais Šventosios upes krantais. Dar viena nauja vieta nuotraukoms –naujoji panoraminė apžvalgos aikštelė A. Vienuolio gatvėje.
Lankytinai objektai Anykščiuose:
Safari parkas
Dar daugiau skirtingu gyvūnų galėsite pažinti Safari parke. Aptvertame 50 hektarų kalvų, miškelių, pelkių parke rasite daugiau nei 150 gyvūnų – čia laisvai ganosi danielių kaimenė, laksto juodieji Afrikos stručiai, ramiai žolę rupšnoja Highland raguočiai ir išdykauja lamos. Kviečiame pažvelgti į gyvūnų pasaulį iš arti ir be jokių gardų, lyg jie būtų laisvėje.
Arklio muziejus
Pasiilgusių tradicijų bei besidominčių žirgais, laukia Arklio muziejus. Čia galėsite susipažinti su tradicine kultūra, amatais, Žirgų sportu, aplankysite etnografines sodybas ir žinoma galėsite jodinėti žirgais įspūdingomis Niūronių apylinkėmis.
Paukščių takas
Kokia kelionė be gražių nuotraukų? COSMOS Paukščių takas yra puiki vieta ne tik pasijusti tarsi tikrame kosmose, bet ir pasidaryti kosminių nuotraukų. COSMOS Paukščių takas įsikūręs Anykščių menų inkubatoriuje, kuriame dar yra ir virtualios realybės kambarys, čia reziduoja menininkai bei prekiaujama išskirtiniais, anykštėnų menininkų dirbiniais ir suvenyrais.
Labirintų parkas
Daugybę nuotykių ir emocijų šį sezoną žada Labirintų parkas. Skirtingi labirintai, atrakcionai ir žaidimai, mini zoologijos sodas, šaudykla, vienintelės Lietuvoje vandens mūšio valtelės ir ypatingus pojūčius keliantis juostelių labirintas.
Kitoje gatvės pusėje yra Apvertas namas ir dar niekur nematytas, naujasis Paverstas namas.
Laipynių parkas
Ištvermingiems ir drąsiems Daunuvos nuotykių slėnis laipynių parke paruošė parke skirtingo sudėtingumo trasas ir labai ekstremalias„Big swing“ supynes.
Siaurukas
Savaitgalio keliones iki Rubikių ežero pradeda Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, o dar geriau pažinti šį stulbinantį technikos paveldą galėsite Siauruko muziejuje.
Vandens pramogos
Anykščiuose gausu ir vandens pramogų. Jau veikia vandenlenčių parkas „Wakepond“ ir „Anykštietiškos vandens pramogos“(vandens slidės, padangos, skrydis parašiutu virš ežero). Anykščiuose taip pat veikia baidarių, valčių, irklenčių ir net elektrinio vandens transporto nuoma.
Angelų muziejus
Šiek tiek sulėtinti kelionės tempą ir atrasti savo, angelą kviečia Angelų muziejus, o visai šalia, aukščiausioje bažnyčioje Lietuvoje, įrengta apžvalgos aikštelė atveria nepaprastą Anykščių miesto panoramą.
Dar daugiau lankytinų vietų, pramogų, maitinimo ar nakvynės vietų rasite www.infoanyksciai.lt
Įlendi į socialinius tinklus ir supranti, kad visi gyvena glamūrinius gyvenimus – rieda JAV keliais, nardo su delfinais Azijoje, sukasi karuselėse disneilenduose. O tu, su savo vaikais esi čia, Lietuvoje. Ir labai tuo patenkinta 🙂 Ne, keliauti aš labai mėgstu, su vaikais keliaujame vos jiems sukanka mėnuo, bet vasarą manau įstatymiškai turėtų būti privaloma praleisti Lietuvoje. Kas savo sodybose (rodos, juos turi kas antras, ar ne?), kas kolektyviniuose soduose (šie išgyvena tikrą atgimimą!), kas lietuviškame pajūryje, o kas prie darbo stalo. Ir tik tada, kai vakarai prasideda dar negrįžus iš darbo, jau būtų galima leisti įsigyti bilietus kelionėms svetur – atgauti dvasinę pusiausvyrą, įsikrauti vitamino D baterijas ir pasidairyti po svietą.
Šią vasarą planavau nekeliauti visai. Visos tos atostogos yra toks bėgimas, lėkimas, su keliais pagulėjimų tarpeliais, bet kol tą svetimą vietą prisijaukini, jau ir namo grįžti reikia. Garsiai visiems pareiškiau, kad noriu gulėti ir nieko nedaryti. Žinoma, visa tai reikia įvertinti metaforiškai. Iš tiesų, norėjau tiesiog būti savo vietoje su vaikais, mirkti baseinėlyje 3x3m, ką nors pakapstyti darželyje ir tiesiog… pabūti. Laimei, turime nuostabų sodą prie Kauno marių, kur galime džiaugtis visiška ramybe į džiungles panašiame gamtos kampelyje (čia atvažiuojame tik kas kelintą savaitgalį, tad ir sodas toks nesukultūrintas, nes tai kultūrai nelieko laiko). Čia nėra pietų ar vakarienės grafiko. Čia ledų galima valgyti ir neskaičiuojamą porcijų kiekį. Čia niekas neliepia nusiprausti rankas ar elgtis gražiai. Ir čia lietuviška vasara, kuomet kiekvieną dieną laukia staigmena – tai gaudai orą, lyg ant kranto išmesta žuvis, tai visą dieną skambini visiems ir skundiesi, kad „ir vėl lija. nesustojamai”.
Dar šią vasarą nusprendėme keliauti po Lietuvą ir dievulėliau, koks tai buvo geras sprendimas. Bent savaitę per visus metus reikėtų visiems išlįsti iš savų kiemų ir apsidairyti, nes kas Turkijos kebabinėse, bet kas prie Platelių ežero ar Dzūkijos raistuose. Dabar Lietuvos turizmą remia „padariau Baltijos šalis per dvi savaites” backpekeriai, pensininkų autobusai iš Lenkijos ir Vokietijos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugybėje kitų pasaulio šalių pirmoje kelionių vietoje yra vietinis turizmas. Jie suka ratus kemperiais, išbando nakvynes savo vietinėse pilaitėse ir lankosi vietinėse edukacijose. Kodėl mes kaimo turizmą remiame tik per vestuves ir jubiliejus, edukacinius užsiėmimus išbandome tik kai klasės auklėtoja suorganizuoja jį vaikams, o vietinius kempingus aplenkiam ratu, nes galim nemokamai pastatyti palapinę kur tik norime, nes „penki metrai nuo vandens juk visų, o ne tų bagočių!”
Bus smagu, garantuoju. Smagiausia tai, kad jei tai darysime mes, tai darys ir mūsų vaikai.
Niekad gyvenime nebuvau važiavusi tik į Telšius. Pro Telšius, aplinks Telšius, taip, bet konkrečiai pasidairyti į šį miestą nebuvo kilę minties. Taip jau sutapo, kad turėjo laisvą dieną Žemaitijos sostinėje ir nors be vaikų, apsilankiau pagrindinėse vietose, kurias rekomenduojama pamatyti. Ar jos tinka vaikams – sužinosite žemiau.
Pirmiausia, pagyros – miestas atrodo tobulai: susitvarkęs, dailus, kompaktiškas, su daugybe žaidimų aikštelių, dėmesingiausiu turizmo informacijos centru ir skaniausiu sūriu. Pats miestas driekiasi palei Maisčio ežero pakrantę ir čia man kilo klausimas – kodėl tiek mažai paplūdimių? Vieną, apžėlusį ir tokį neįkvepiantį maudynėms (nors ir su persirengimo kabinomis) radau prie muziejaus „Alka”. Kitas pažymėtas prie Zakso kalno tolėliau nuo centro, tad neužsukau.
Juk būtų galima išnaudoti miestą poilsiniams tikslams šalia valtelių, vandens dviračių ir pan. didžiąją dalį pakrantės paversti pliažu. Smėliukas, ledai, persirengimo kabinos, paplūdimio tinklinio aikštelės… Vis dėl to Telšiai pasirinko konservatyvesnį būdą ir prie miesto prisišliejusią pakrantės dalį nuoširdžiai kloja trinkelėmis. Kartais galvoju, kad tos trinkelės, tai kaip euro-remontas… Na, bet čia ne apie tai, noriu papasakoti ką mačiau Telšiuose.
Atvykau traukiniu – kelionė juo trunka lygiai tiek pat kiek automobiliu, bet man, asmeniškai, maloniau važiuoti, gali atsipalaiduoti ar padirbti, o ir vaikams erdvės daugiau. Tiesa, jei kelionę planuojate link savaitgalio vasarą – įsigykite bilietus iš anksto, nes traukinyje nebuvo NĖ VIENOS laisvos vietos.
Nuo traukinių stoties pėsčiomis centrą pasiekiau per 20 minučių besidairinėdama, kaip gyvena telšiškiai. Pirmas sustojimas – Telšių informacijos centras (Turgaus aikštėje jau centriau nėra kur), kur labai maloni darbuotoja pasidalino žemėlapiais ir patarimais, kur link eiti.
Užlipau į Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kalnelį, nuo kurio atsiveria puiki miesto ir ežero panorama. Mmm, kurortas, ne miestas, atrodo tie Telšiai.
Tuomet leidausi link ežero – jei nuo informacinio centro maža gatvele eini link pakrantės, atsimuši į didžiulę žaidimų aikštelę. Puikiai įrengta, tvarkinga ir visiškai tuščia – čia ne aikštelė Bernardinų sode, kur vaikai vienas kitam per galvas lipa.
Keliauju toliau pakrante ir sustoju prieplaukoje, kur galima atsigaivinti ledais, pasigėrėti vaizdu, išsinuomoti vandens dviračius ar net laivą. Pasikartosiu, kad gaila, jog negali ir pasipliuškenti…
Pakrantė, besitęsianti keletą kilometrų puikiai pritaikyta kelionėms dviračiais ar paspirtukais. Aš tiesiog pasivaikščiojau, kol priėjau liftą. Juo užkilus turėtų atsiverti puiki panorama, bet ją užstoja pats liftas 😀 Nesupratau, kodėl nebuvo galima padaryti kokio apėjimo aplink ar liftą pastatyti kitoje vietoje, kad jis neužstotų vaizdo į ežerą. Liftas pakyla prie Telšių amfiteatro: naujoviško, stilingo ir labai gražaus renginiams skirto pastato. Laipteliais dar aukščiau – viena populiariausių kavinių „Džiugo namai”.
Jei esate su vaikais – siūlyčiau sukti atgal link centro ir leidžiantis kalniuku apturėti vieną smagiausių Telšiuose pramogų – paieškoti meškučių, kurių iki informacijos centro turėtumėte rasti net 26! Šiaip pats miesto centras smagus tuo, kad čia daugybė įvairių skulptūrų, papuošimų, jų vadinamos „mažosios Telšių miesto puošmenos”. Kiekvienas žingsnis ir stabtelėjimas gali jus nustebinti vis kokiu atradimu.
Skulptūra „Lietuvos skalikas“
Jei apsukote ratą ir grįžote į centrą, papietauti aš ėjau į kavinę „Senamiestis“, kuri garsėja savo žemaitišku meniu. Neužsakius iš anksto, pasirinkimas nėra didelis, bet cibulinės ir kastinio visad rasit. Skanu, gražiai patiekta, tiesa kavinėje nėra nei staliuko, nei kampelio vaikams.
Kastinys su bulvėmis ir kanapine druskaCibulinė. Ne vaikų skoniui
Dar vienas visur nurodomas lankytinas objektas – žemaičių muziejus „Alka”. Pastatas neišvaizdus, sakė, netrukus bus renovuojamas, bet viduje, bent jau pirmame aukšte – jus nustebins labai modernios, ekranai papildytos, šiuolaikišku dizainu pateiktos ekspozicijos. Tiesa, ir taip, ir anaip žiūrėjau, bet vaikams jos nėra patrauklios ir po penkto objekto nusibos, nebent eisite su gidu, kuris viską išsamiai pateiks. Todėl siūlau besiruošiant apsilankymui geriau užsisakyti edukacijas, kurios kainuoja vos kelis eurus, o yra labai įvairios: „Istorijos pamoka slaptoje mokykloje”, „Paslaptys popieriuje“, „Žvakių liejimas“, „Gamtos knygos skaitymas“, „S3 – surask, sužinok, sudėliok” ir kiti. Ir papildomos pagyros už labai draugiškas muziejininkes!
Kitą objektą jei keliaujate su vaikais, siūlyčiau pasiekti kokiu nors transportu, nes jų mažos kojelės gali pavargti – Žemaitijos kaimo ekspozicija tai lyg mini Rumšiškėse Lietuvos liaudies ir buities muziejus. Ir tiesą pasakius, man net labiau patiko nei jis, nes ekspozicija labai išsami, glaustesnė, bet tuo pačiu ir pilnesnė, išsamesnė. Labai gražioje vietoje įkurdinti trys žemaičių ūkininkai – turtingai gyvenantis su savo visais svirnais ir aruodais, vidutiniškai gyvenantis su jau mažiau įvairių priestatų ir biedniokas, su mažulyte trobele. Čia taip pat yra vėjo malūnas, kalvė, ganosi arkliai, avytės ir pasivaikščiojimas labai malonus, nevarginantis. Šioje ekspozicijoje taip pat galite užsisakyti edukacinių užsiėmimų: „Kraičio skrynią pravėrus”, „Čiulba, ulba šiaudų paukšteliai”, “Senoji žemaičių grafika ir šiandienos technikos”, „Mažas piemenėlis turi botagėlį”, „Iš kur bitelės medų neša”, „Kai aš mažas, basas buvau”. Žodžiu, pasirinkimas tikrai labai didelis, o ten dirbančios moterys labai draugiškos.
Vakarą pabaigiau „Džiugo namuose” užsakytoje sūrio degustacijoje. Pasiteiravus, prieš kiek laiko užsisakyti, rekomendavo kuo anksčiau, net prieš keletą mėnesių, nes tą pačią dieną vargu ar gausite vietą. Nors degustacija skirta suaugusiems, atsisakius vyno, manau ji būtų įdomi ir vaikams. Manau, juos edukuoti apie maistą, jo derinimą ir skonius dar svarbiau. Degustacijos metu labai išsamiai sužinojau, kaip sūris gaminamas, kuo skiriasi kiekvieno brandinimo sūriai ir su kuo juos skaniausia derinti. Įdomu, kad žvilgtelėjusi į degustacijos lėkštę, kuri skirta dviems asmenims, pagalvojau „oh, kiek mažai”, o išėjau soti iki krūminių 🙂
Džiugo sūrio degustacija
Jei sugalvosite nakvoti Telšiuose – čia gausu viešbučių ar apartamentų, kuriuos rasite booking.com ar airbnb.com
Atvirai pasakius, Telšiai mane sužavėjo – mielai čia net kraustyčiausi ir vaikus auginčiau, nes miestas draugiškas, gražus, neapsnūdęs, gyvas. Tikiu, kad apsistojus čia porai dienų irgi rasite ką veikti pavažinėję aplink ir smagu, kad matyti, jog tądien turistavau ne aš viena – netrūko besilankančių tiek lietuvių, tiek užsieniečių.
Kiekvieną kartą prieš ilgas atostogas didžiausias galvos skausmas – kaip susikrauti lagaminą. Aš iš tų, kurios dedasi paskutinį vakarą ir jau esu pasimokiusi, kad mėnesį puikiai galiu išsiversti ir su rankiniu bagažu. Tenerifėje praleidome du mėnesius atskridę tik su kuprinėmis. Žinoma, aš kalbu apie šiltus kraštus. Jei važiuojate slidinėti su vaikais – klausimas sudėtingesnis, nes vien atsarginiai šilti drabužiai itr trys poros pirštinių užims lagaminą 🙂
Dalinuosi savo sąrašu, kurį naudoju kraudama daiktus mūsų šeimai į ilgesnę išvyką po šiltus kraštus. Žinoma, jis pritaikytas mano asmeniniams poreikiams, bet, manau, šiek tiek pakoreagavus, tiks ir jums.
DRABUŽIAI
Vaikams (viskas x 3 dukros)
5 suknelės
2 timpos
2 marškinėliai trumpomis rankovėmis
1 marškinėliai ilgomis rankovėmis
1 šortai/sijonas
1 ilgos kelnės
1 šiltesnis drabužis vakarui
5 apatiniai
pižamos/naktiniai (pagal poreikį)
2 kojinės
kepurė
maudymukas
basutės
Man:
3 suknelės
2 šortai
3 marškinėliai
2 ilgomis rankovėmis
1 kelnės
1 šiltesnis drabužis vakarui
5 apatiniai
2 kojinės
kepurė
2 maudymukai
basutės
akiniai nuo saulės
Vyrui:
5 marškinėliai trumpomis rankovėmis
4 šortai
1 kelnės
1 šiltesnis drabužis vakarui
5 apatiniai
2 kojinės
kepurė
maudymosi kelnaitės
akiniai nuo saulės
TECHNIKA
telefono pakrovėjai
išorinė baterija
USB raktas
fotoaparatas (arba užtenka telefono)
Elektroninė knyga
PRAMOGOS
2 nedideli kortiniai/stalo žaidimai visai šeimai
Plastilinas
Origami popierius ir knygutė
Karoliukai, tampri virvelė
2-3 knygutės
Pūkuotos vielutės ir instrukcijos, kaip pasigaminti gyvūnėlius
Žaislas-pagalvėlė
VAISTAI
Pipirmėčių eterinis aliejus (nuo galvos skausmo, pykinimo)
Šis pasakojimas nėra apie kelionę. Tai galite rasti https://www.seimosgidas.lt/menuo-kuboje-su-3-vaikais-ir-seneliu/ , o dabar noriu konkrečiai atsakyti į svarbiausius klausimus, kurie gali iškilti planuojantiems kelionę į šią šalį. Primenu, patirtis asmeninė, nesu kelionių agentūros ar Kubos atstovė, tad galbūt ne viskas, kas galiojo mums, pasiteisins ir jums.
KAIP KELIAUTI?
Aš gerą mėnesį “gaudžiau” akcijas per momondo.com ir kayak.com. Taip, tai varginantis darbas, bet kai keliauja didesnė kompanija, net ir sutaupytas 100 Eur yra svari suma.
Bilietus, kurie kainavo 380 Eur radau maršrutu Kopenhaga-Torontas-Havana ir atgal Havana-Torontos-Frankfurtas-Kopenhaga. Danijos sostinė puikiai tiko, nes į ją yra nebrangūs ir dažni skrydžiai iš Lietuvos. Teko pavargti, bet galiausiai pavyko suderinti bilietus be jokių papildomų nakvynių, kurios šioje šalyje kainuoja tikrai nepigiai. Į Kopenhagą už papildomus 30 Eur nuskridome iš Kauno, o grįžome į Rygą, nes į Lietuvą skrydis buvo vos valanda po nusileidimo iš Frankfurto. Nesinorėjo rizikuoti.
Viso kelionės bilietai žmogui kainavo 460 Eur.
AR REIKIA VIZŲ?
Buvimui iki 30-ties dienų vizų į Kubą nereikia, bet nepamirškite turistinių kortelių. Dabar svarbi akimirka – turistines korteles išduoda ambasada Suomijoje(siunti paštu dokumentus ir gauni kortelę už 47 Eur), kelionių agentūros Lietuvoje (35 Eur už kortelę) arba avialinijos. Bet ne visos! Mes skridome su “Air Canada”, tad lėktuve iš Toronto pildėme tas korteles. Tam, kad būtume garantuoti, pasiskambinome avialinijų atstovams Europoje, nes atsarga gėdos nedaro.
AR REIKIA DRAUDIMO?
Visur rašoma, kad šioje šalyje privalomas medicininis draudimas. Rekomenduojama išsirinkti draudimo agentūrą, kuri pripažinta visame pasaulyje arba galima apsidrausti atvykus oro uoste. Kaina – apie 25 Eur parai. Kosmosas, ar ne? Perklausiau keletos agentūrų Lietuvoje, tai mūsų šeimai 25 dienų draudimas kainavo nuo 300 iki 650 Eur.
Mes įpratę naudotis kredinių kortelių teikiamu draudimu, todėl paskaitę forumus nusprendėme rizikuoti. Kreipėmės į banką ir gavome oficialų raštą anglų kalba, kuriame įvardinta, jog draudimas galioja visame pasaulyje. Įdomiausia tai, kad nė vienoje vietoje NEpaprašė jo parodyti, tad džiugu, jog nesidraudėme už šimtus eurų.
IŠVYKIMO MOKESTIS
Dar neseniai Kuboje buvo taikomas išvykimo mokestis ir kiekvienas turistas oro uoste prieš išskrisdamas turėjo susimokėti 25 Eur. Dabar ši rinkliava panaikinta.
DVI VALIUTOS
Bent kiek besidomintys Kuba žino, kad ten galioja dvi valiutos – Moneda Nacionale (CUP), tai vietiniai kubietiški pesai ir CUC (Cuban covertable peso). Atskiros valiutos atsirado pradėjus įsileidinėti turistus į šalį ir kuriant infrastruktūrą būtent jiems, už ne vietines kainas. Žodžiu trumpai, viskas, kas yra CUP – kainuoja pigiai ir yra skirta vietiniams. Kas įvertinama CUC – yra skirta turistams. Tiek vienų, tiek kitų pinigų galite lengvai išsikeisti banke. Mus tikino, kad negausime vietinių pesų, bet jeigu juos keiti ne iš eurų, bet iš CUC, tikrai nekilo jokių problemų.
Kokius pinigus ten vežtis? Eurus ar JAV dolerius? Daug skaitėme ir likome prie eurų, nes šiek tiek geresnis kursas ir, pasak kai kurių šaltinių, labiau mylimi pinigai. Ar taip yra – negaliu pasakyti.
1 CUC = 22-25 CUP (viskas priklauso nuo kurso, kuris svyruoja kasdien)
1 CUC = 0.81 Eur
AR YRA BANKOMATAI?
Mes didžiąją dalį pinigų vežėmės grynais (ne pats smagiausias dalykas), bet noriu nuraminti – bankomatų yra. Aišku, ne tiek, kiek Lietuvoje, bet didžiuosiuose miestuose tikrai ne vienas, o mažesniuose irgi įmanoma rasti. Radome net keletą parduotuvių, kur galėjome atsiskaityti kortele!
KELIAVIMO BŪDAS
Po Kubą keliavome 25 dienas ir apsukome beveik 3000 km. Viena iš sudėtingiausių šios kelionės dalių ir buvo susiorganizuoti transportą. Mašinų nuoma kainuoja kosmines sumas, automobiliai prasti, keliai – katastrofiški, tad nesinorėjo rizikuoti. Kurdami turistinę industriją kubiečiai sugalvojo ir turistams atskirą transportą. Po visą šalį išraizgytas autobusų “Viazul” tinklas. Jie turi atskiras stotis, bilietus net galima (nors nerekomenduojama) rezervuoti internetu, jie dažnai patogūs (ne visada), su kondicionieriumi ir važiuoja normaliu greičiu. Bilietus rekomenduoju įsigyti diena (o į ilgus ir naktinius reisus – kelios dienos) prieš kelionę. Mokėti galima tik grynais.
Dar viena turistų pamėgta transporto priemonė yra kiti turistiniai autobusais “Transtur”, kurie turistus paima nuo viešbučio ir nuveža iki taško. Jie brangesni ir bilietus galima rezervuoti turizmo agentūrose “Cubanacan” arba “Cubatur”.
Žinoma, dar galima važiuoti taksi – 100 km atstumą galima susiderėti už 40-60 Eur, bet prisiminkite, kad keliausi egzotiškai atrodančia, bet sena, nepatogia ir be kondicionieriaus mašina.
Taip pat galima važiuoti vietiniais autobusais, kurie kainuoja po 1 CUP arba jų sunkvežimiais, kurie važiuoja dažniau ir kainuoja kelis pesus. Ilgesniems atstumams šis transportas labai nepatogus, teko važiuoti, prisiminsiu visą gyvenimą 🙂
Ai, dar didmiesčiuose kviečia pasivažinėti arkliuku, dviračiu, Santiago de Cuba kursuoja motociklai, iškeli ranką ir sustoja kuris gali, paveža už kelis pesus. Jie net turi šalmus!
MAISTAS
Opiausia Kubos problema. Dažniausias patiekalas – griliuje arba kitaip kepta višta ir ryžiai. Daržovių jie valgo nedaug. Gaila, bet teko keliauti po uragano Irmos “pasirodymo”, todėl ir vaisių nebuvo daug.
Gatvės maistas pas juos irgi skurdus – dažniausias, tai perpjauta bandelė su gabalu neskanios dešros. Rečiau – užkeptos mini picos, bet prisiminkite, kad ir sūris, ir dešra yra šiek tiek specifinio skonio.
Kavinės yra dvejopos – nacionalinės, kur maistas kainuoja centus, ir turistams skirtos. Pirmose už patiekalą mokėsite centus. Šešiese pavalgėme už 3 eurus. Vieną kartą maistas buvo valgomas (džiuvėsėliuose grilinta višta), kitą kartą pjausnys atrodė, kaip vieną kartą suvalgytas ir vėl iškeptas. Sėkmės dalykas.
Prieš keliaujant svarbu prisiminti – KUBA NĖRA PIGI ŠALIS. Paprastose kavinėse patiekalas kainuoja nuo 4 iki 10 CUC. Aukštesnio lygio kavinėse, jau kalbame apie kainas virš 10 CUC. Dažnai rinkausi pagal “Lonely Planet” rekomendacijas ir, nors dažnai tokios vietos jau būna pakėlusios kainas ir “pasikėlusios”, bet mums pasisekė. Radome tikrai labai skanių rekomendacijų.
Mažesniuose miesteliuose yra „Palladar” kavinių, kurios įrengtos namuose – keletas staliukų, šalia besisukiojanti donja ir naminis maistas. Išbandykite tokias!
KUR MIEGOTI?
Jeigu jūs ne 5 žvaigždučių gerbėjai, o mėgstantys pasibastyti po šalį ir turite ribotą biudžetą – šioje šalyje išsigelbėjimas yra Casa Particular. Tai yra kambarys su patogumais pas vietinius žmones. Dažniausiai tai būna atskirame fligelyje arba kitas aukštas, kiek teko gyventi – VISUOMET turi privačią vonią. Labai tvarkinga, su švaria patalyne ir rankšluosčiais, o nemokamas privalumas – galite pamatyti, kaip gyvena tikri kubiečiai. Žinoma, vieni savas casas pavertę mini viešbutukais ir patys net negyvena, o kiti, kaip tik – prisiduria prie algos, įsileisdami.
Casa Particulares kainos įvairios, bet vidurkis yra 20-25 CUC už dvivietį (kartais trivietį) kambarį. Jeigu norite – šeimininkai VISUOMET siūlo ir papildomus pusryčius. Gal tik kartą teko miegoti, kur jie įskaičiuoti, bet dažniausiai už juos imamas 4-5 CUC mokestis, o vaikams kaina perpus.
Pusryčiai verti atskiro žodžio. Visas 25 kelionės dienas kasdien ryte valgėme kiaušinį. Dažniausiai tai omletas, keletoje vietų tiesiog paleistas kiaušinis. Šalia būna patiekta bandelių, jų įdomaus skonio mėsos, kartais sūrio, kartais sviesto, kartais medaus ar džemo. Būtinai priklausys kava, vaisių kokteilis ir šviežių daržovių lėkštė ar bent jau gabaliukas. Tikrai sočiai pavalgai ir nereikia sukti galvos, kur eiti pavalgyti.
Kaip rasti Casa Particulares? Nakvynę rezervavau tik Havanoje per Airbnb, nes atskridome prieš vidurnaktį. Visur kitur – ėjome, klausėme. Turistinėse vietose prie autobusų eilė, kaip Palangoje – visi siūlosi gyvent (Vinales labiausiai įstrigo). Įdomiausia, kad sunkiausiai radome visai neturistiniame, o vietinių pamėgtame Siboney (15 km pajūrys prie Santiago de Cuba). Bet kai, radome, tai tobulą variantą ir jeigu kada nors papulsite į tą pusę – būtinai rezervuokite iš anksto pas Adrianna ir Fransico franciscor.rivera@nauta.cu, avocado2@nauta.cu, Adriannalara01@yahoo.com.
Gražiausias namas visoje Kuboje su vaizdu į jūrą, baltomis švariomis erdvėmis ir net kolekcija filmų, kuriuos galite žiūrėti per projektorių. Šeimininkai, tikri kubiečiai, bet beveik 20 m. gyveno JAV ir dabar į gimtinę. Labai bendraujantys, paslaugūs ir, žinoma, kalbantys angliškai. Perduokite linkėjimus nuo šeimos iš Lietuvos su trimis dukromis 🙂
Ką pamatyti?
Viskas priklauso nuo laiko, kiek turite. Jei norite pagulėti pliaže, tikrai galite rasti šalių su auksiniu smėliuku arčiau ir pigesnių, Kuba verta apkeliauti. Mes apsukome klasikinį maršrutą Havana – Vinales – Playa Girones – Cienfuego – Tridinadadas – Santiago de Cuba – Camaguye – Santa Lucia – Havana.
Labai svarstėme kilti į “laukinį”, bet dabar jau labai populiarų Boracao kaimelį prie jūros, bet viena, kad jis dabar labai populiarus, antra iki jo reikia važiuoti šešias valandas baisiais keliais ir dar tiek pat grįžti, nes yra labai nepatogioje vietoje, tai metėm tą idėją.
Kuboje graži ir gamta, ir labai turtingas kultūrinis paveldas, tad žiūrėti ten yra tikrai ką. Ir tikrai įdomiausia ne socializmas, tuščios parduotuvių lentynos, deficitinės prekės, bet žmonės, nepraradę gyvenimo džiaugsmo, besistengiantys bet kokia kaina išgyventi ir prasisukti, kalbinantys vaikus ir drąsiai pozuojantys.
Čia labai trumpai pasakiau svarbiausius aspektus, o jeigu turite klausimų – rašykite seimosgidas@gmail.com ir pasistengsiu atsakyti.
Prieš pradėdama rašyti straipsnį aiškinausi tai kaip taisyklingai rašyti – Geteborgas ar Goteborgas? Originaliai: Göteborg, angliškai – Gothenburg, o pas mus – Getenburgas. Antras didžiausias Švedijos miestas, dažna emigrantų kryptis ir pigūs skrydžiai su „Wizzair“. Kartą ieškodama, kur pigiai pabėgti savaitgaliui pradėjau skaityti apie šį miestą ir supratau, kad tai tobula vieta pramogoms su vaikais.
Ją ir pasirinkome išvykai per ilgąjį Žolinių savaitgalį. Skrydis, vienam žmogui pirmyn atgal kainavo 30 Eur, iš Kauno (šiaip skraido iš Vilniaus, toks pasikeitimas buvo dėl uždaryto oro uosto) laukė šeštadienį vakare, o atgal – antradienį po vidurnakčio. Trys pilnos pramogoms skirtos dienos.
Geteborgo Landveterio oro uostas nuo miesto nutolęs apie 27 kilometrus. Iš oro uosto kas pusvalandis į centrinę miesto stotį (ir tuo pačiu į patį centrą) kursuoja „Flygbussarna“ autobusai. Bilietas į vieną pusę – 9,5 Eur, o į abi – 18,5 Eur. Juos galima užsisakyti internetu, tuomet nereikės atskridus ieškoti bilietų automato: https://www.flygbussarna.se/en/landvetter.
Apsistojome „Scansta“ viešbutyje. Tai vienas populiariausių viešbučių tinklų šiame mieste. Puikus kambarys, itin sotūs pusryčiai, bet reikia pripažinti, kainos švediškos. Keturvietis kambarys nakčiai kainavo 200 Eur.
Pirmoji diena buvo skirta apsilankyti mokslo muziejuje „Universium“ – buvome ten atsidarant durims 10 val. ir išėjome po ketvirtos. Visus įspūdžius rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/mokslo-muziejus-geteborge-apie-viska/ Apsilankymas šeimai kainavo 85 Eur.
Antra pramogų diena buvo pirmadienis, todėl naiviai tikėdamiesi, kad bus mažiau žmonių, ją skyrėme didžiausiam Šiaurėje atrakcionų parkui „Liseberg“. Darbo dienomis jis atsidaro 13 val. Vaikus iš ten pavyko ištempti tik 22 val. Kaip ir kas ten patiko, ką žinoti prieš apsilankant – perskaitysite čia: https://www.seimosgidas.lt/atrakcionu-parkas-geteborge-pramogos-nuo-dveju-metu/ Bilietai visiems kainavo apie 180 Eur.
Trečią, išvykimo dieną, galvojome skirti laivų muziejui „Maritiman“, kuris įrengtas plūduriuojančiuose penkiuose laivuose, bet pasivaikščioję aplink, pavartę bukletus supratom, kad mūsų merginų technika nesudominsi ir tik užsidėtume pliusiuką. Todėl nusprendėme tiesiog pasimėgauti miestu be jokio konkretaus maršruto. Naršėme po senamiesty, užsukome į vieną didesnių parkų (jų ten labai daug), ieškojome lauktuvių ir tiesiog… Ragavome miestą 🙂
Išvada: Geteborgas antrasis miestas po Birštono, kuriame svajoju gyventi. O gal pirmas? Neapsakomai draugiškas miestas – – kompaktiškas, be monstriškų dangoraižių (tikiu, jų yra, bet ne miesto centre), su daugybe žalių zonų ir pramogų vaikams. Čia yra ilgiausias pasaulyje tramvajaus tinklas, nes bėgiai veja bėgius. Po miestą zuja autobusai ir atrodo, kad žmonės išties naudojasi viešuoja transportu arba dviračiais. Daugelyje vietų centre net nėra perėjų – žmonės apsidairę drąsiai žengia per tramvajų bėgius.
Dar į akis krenta kabančios vaivorykštės spalvų vėliavos, kurios čia kabo ir bažnyčioje, ir nupieštos ant autobuso šono. O labiausiai patiko parkuose vežimėlius stumdantys tėčiai. Jų išties daug! Rodos, švedai niekur neskuba, ramiai mėgaujasi gyvenimu, pietauja kavinėse ir leidžią laiką parkuose.
Tiesa, vienintelis dalykas šį miestą mano svajonių sąraše nustūmęs į antrą vietą yra oras. Iš 33 laipsnių šilumos patekome į stingdantį 16 laipsnių vėją. Nors saulė švietė visas dienas, jūrinis klimatas primena, kad čia į lauką eiti pasiruošus: su striuke ir net šalikėliu.
A, klausiate dar apie švediškas kainas? Mūsų atlyginimams jos nėra džiuginančios, bet visuomet yra būdų kaip sutaupyti. Pavyzdžiui, pirkti ledus prekybos centre, o ne kioske parke, užkandžius taip pat pasiruošti iš anksto, o ne kaskart užkąsti kavinėse. Kavos ar kakavos puodelis kainuoja apie 4 Eur, nedidelis patiekalas nebrangioje kavinėje – 10-12 Eur, normalesnis – nuo 15 Eur.
Ten būdami būtinai užsukite į Hagą – darbininkų senąjį rajoną „Cafe Husaren“ (Haga Nygata 28). Ten duoda miiiiilžiniško dydžio cinamonines bandeles. Dydžio, sulig galva, jos saldžios ir su drėgnu įdaru. Garantuoju, kad vienos pakaktų keturiems asmenims, o kaina – 6 Eur.
Tai vienintelis mano aplankytas miestas, kur tik vieną kartą (norint dalyvauti loterijoje atrakcionų parke) man prireikė grynųjų. Net mokant už tualetą prekybos centre, jie ten priėmė tik korteles.
