Laidoje „Mamyčių klubas“ dalinomės video iš Filipinų! Taip taip… nesu profesionali operatorė, bet nuotaika perteikta puikiai – daug visko, greitai ir smagiai 🙂
O kol grožėsitės vaizdais – patarimai tiems, kurie niekad nekeliavo su vaikais ir kažko bijo. Tik nežinia ko! Todėl bandau sklaidyti šias abejones. Jeigu turite klausimų apie Filipinus ar apie keliavimą su vaikais – laukiu goda@seimosgidas.lt!
Nemanau, kad vaikus auginti yra brangu, visai nesutinku – drabužiais vis dar dalinamės su draugėmis, žaislų dovanoja seneliai, o būrelių ir kitus poreikius galima koreliuoti pagal šeimos galimybes. Vienintelis momentas, kuomet pajuntu, jog vaikai yra piniginė našta – kai reikia su jais keliauti. Tada jau tenka skaičiuoti iš peties. Jeigu vienas ikimokyklinukas – tokį gali ir į savo lovą įkišti, ir lėkšte pasidalinti, bereikia tik lėktuvo bilietą nupirkti, bet kai trys tokie… Daugybė žmonių išgirdę apie kelionę su vaikais į Filipinus atsidusdavo ir paklausdavo – kiek tai mums kainavo. Pabandykim paskaičiuoti:
Skrydis
Tai brangiausia kelionės dalis. Bilietas vienam – 400 Eur. Penkiems – beveik 2000 Eur, nes visi vaikai vyresni nei dveji, tad bilietams taikomos tik nedidelės nuolaidos.
Taip, skristi iš Vilniaus būtų buvę patogiau, bet kainuotų bent pora šimtų eurų brangiau. 200×5 – biudžetas kelionei išsipučia trečdaliu.
Suma: 2000 Eur
Autobuso bilietai
Lux Express taiko puikias nuolaidas. Vaikams iki septynerių – 80% nuolaida, iki 16 metų – 40% nuolaida. Tiesa, tik grįžtant ir jau sėdint autobuse vairuotojas pasakė, kad mažyliams (turbūt iki 135 cm normatyvo) būtina važiuoti automobilinėse kėdutėse. Paklausus ar gali ją duoti, atrėžė, kad reik turėti patiems. Pasidomėjus, kodėl perkant bilietą nebuvau įspėta, atsakė, jog yra nurodyta taisyklėse.
Suma: 90 Eur pirmyn atgal
Nakvynė
Dar viena „brangioji“ dalis. Dažniausiai rinkomės keturviečius kambarius, kuomet dvimetė Olivija miegojo su mumis arba sesėmis. Porą kartų teko miegoti triviečiuose, kuomet dičkės merginos sutilpo vienoje lovoje, bet nebuvo labai patogu. Kai nebuvo didesnių numerių, reikėjo nuomotis du dviviečius. Kad ir kaip skaičiuotum, matematika aiški – kambarys keturiems kainuoja dvigubai daugiau nei dviems. Žinau, yra mokančių vaikus suguldyti ant atsivežtų čiužinukų, miegmaišių, bet dažnai kambariai nėra tokie dideli, kad dar tilptų miegoti ant žemės ir trys vaikai. Pala, o gal reikėtų vaikus į lovą ir tėvai ant žemės? Soriukas, bet man atostogos… Nakvojome įvairaus lygio vietose, kurios kainavo nuo 500 pesų (10 Eur) iki 4000 pesų (80 Eur). Vidurkis – 2000 pesų (40 Eur).
Suma: 40 Eur x 18 naktų = 720 Eur
Maistas
Maisto kainos Filipinuose vos žemesnės nei Lietuvoje. Tiesa, jeigu keliaujant Europoje ir miegant šeimyniniuose numeriuose ar kempinguose visad rasi virtuvėlę kur pasigaminti, salose to nėra. Pirma, nėra kur gaminti, o antra – nėra ką gaminti, nebent užsipilti greitai pagaminamų makaronų. Tad visą maistą valgėme kavinėse, tik užkandžius priešpiečiams ir pavakariams tai ką rasdavome (vaisių, sausainį, riešutus…). Patiekalų kainos, žinoma, priklauso nuo kavinės lygio, bet vidutiniškai jos tokios:
omletas ar kiaušinis pusryčiams – 120 pesų (2,4 Eur)
blyneliai – 80-120 pesų (1,6-2,4 Eur)
sultys – 50 pesų (1 Eur)
3×1 kava – 35 pesai (0,7 Eur)
Pagrindinis patiekalas – 200-400 pesų (4-8 Eur)
Salotų, sriubų jie neturi 🙂
Alus – 50-80 pesų (1-1,6 Eur)
Vidutiniškai skaičiavom, kad maistui per dieną išleidžiame apie 2500 pesų (50 Eur) – 500 pusryčiams, 1000 pietums, 1000 vakarienei. Čia tikrai labai orientacinės kainos, įskaičiavus ir saldėsius, vaisius ar kitus užkandžius.
Suma: 50 Eur x 18 dienų = 900 Eur
Automobilio nuoma
Pirmą savaitę pagrindinėje saloje važinėjome automobiliu. Pirma, nes nežinojome, kur tiksliai norim važiuoti. Antra, taupėme laiką. Tikrai nesame lepūs ir galime keliauti autobusu, bet viskas užtrunka dukart greičiau. Automobilį išsinuomavome www.laspinas.info agentūroje, kaip vieną pigiausių variantų. Reikėjo ne kartą atsiųsti maršrutą kur važiuosim, apsistosim ir iki pat paskutinės minutės nebuvome tikri ar jį turėsim, bet sutartą rytą jis stovėjo mūsų viešbutyje, o prieš išskrendat – vairuotojas atvažiavo pasiimti iš oro uosto.
Suma: 200 Eur
Kitas transportas
Triračių taksi ir džipnei paslaugų net neverta skaičiuot – turbūt išleidome 10 eurų, bet ne daugiau. Taksi iš oro uosto ir į oro uostą – po 450 pesų (9 Eur) pirmyn ir tiek pat atgal. Papildomai kainavo autobusas iki Port Barton. 300 pesų (6 Eur) žmogui į vieną pusę.
Suma: 6 Eur x 5 žmonės x 2 į abi puses = 60 Eur + 10 Eur + 18 Eur = 88 Eur
Pramogos
Atvirai pasakysiu, kad visų išlaidų joms nepasakysiu 🙂 Daug kainavo išvyka į Pinatubo ugnikalnį. Pavyzdžiui, džipo nuoma, kad ten nuvežtų kainuoja 8000 pesų (160 Eur) nesvarbu važiuosi vienas ar surasi kompaniją (telpa šeši žmonės). Mūsų šeima kartu su mano seserimi ir buvo pilnas ekipažas. Papildomai kainuoja gidas, ekologinis kalno mokestis. Vienam žmogui vidutiniškai gavosi apie 2500 pesų (50 Eur) su nakvyne.
Kitos pramogos – plaukiojimai laiveliais tarp salų Palawan saloje. Kaina 700 pesų (14 Eur) dienos turas su pietumis. Vaikams – kaina per pusę.
Apie 1000 pesų (20 Eur) kainavo įėjimas į zooparką visiems.
Turbūt su visais ledais, pramogoms viso išleidome apie 400 Eur.
Kiek kainuoja atostogos šeimai Filipinuose?
4400 Eur
Lauktuvės? Kriauklės iš pajūrio yra visai nemokamos, tikri perlai – po 30 Eur. Rinkitės!
Apsukome ratą pagrindinėje Luzong saloje, atidavėme automobilį ir iškeliavome į Palawan salą. Pačios populiariausios – Cebu, Bohol salos, o Palawan sparčiai jas vejasi. Ši sala pastaraisiais metais skina laurus įvairiuose turistų žinynuose, kaip „būtina aplankyti vieta“ ar „gražiausia sala pasaulyje“. Mes pasirinkome, nes norėjome kažko vos mažiau turistinio, bet ir ne visai laukinio. Pataikėme ten kur reikia. Vietiniai pasakojo, jog anksčiau nuo salos didžiausio miesto Puerto Princesa iki pačio populiariausio kurorto reikėdavo keliauti penkias dienas. Dabar – penkias valandas.
Puerto Princesa tai nebe sostinė – dangoraižių nematyt, o triračių motociklų čia daugiau nei automobilių. Kaina juokinga – beveik visur nuvažiuosite už 50 pesų (1 euras).
Pernakvojome nedideliam viešbuty ir ryte išlėkėm ieškoti San Jose stoties, nes būtent iš čia juda visas transportas toliau į salą. Mūsų tikslas šioje saloje – Port Barton. Išsiskyrėme su kartu keliaujančia mano seserimi – ji išsinuomavusi motociklą (visiškai naujutėlio kaina per parą – 500 pesų=10 eurų) nusprendė nuvažiuoti iki didžiausio kurorto El Nido.
Motociklo vairuotojas nuveža tiesiai į terminalą iš kurio važiuoja mikroautobusai į Port Barton. Kompanijų, siūlančių tokį maršrutą ne vienas, bet populiariausias „Recaro“. Kaina – 300 pesų (6 eurai) žmogui. Išvyksta kas kelios valandos, o kelionė trunka apie tris valandas. Priklauso nuo vairuotojo nutrūktgalviškumo. Atrodo, jie ten visi pakankami sadistai maniakai. Jeigu nuo serpantinų supa – apsirūpinkite maišeliais. Kelias iki Roxas dar visai padorus, o pasukus link jūros prasideda žvirkelis, kuris kartais remontuojamas ir tai įtariu tęsiasi ne vienerius metus.
Port Barton
Port Barton neturėjome jokios rezervacijos – transporto kompanija pasiūlė kažkokį savo namą, kuris visai naujai įrengtas, bet bėda, kad toliau nuo jūros (na, kokios septynios minutės pėsčiomis). Kokios atostogos, kai gyveni prie jūros ir iki jūros kėblinti per karšti reikia? Einant gatve sutikom moteriškę, kuri puolė mumis rūpintis (jie ten tokie visi) – nuvedė pas draugės mamą, vietinę bobulytę. Namelis šalia jūros, tik palmės užstoja vaizdą. Kambarėlis miniatiūrinis, bet viskas švaru, jauku. Kaina juokinga – 10 eurų. Nusprendėme apsistoti dienai kitai, kol kojas apšilsim.
pas vietinę bobulytę
Port Barton – nuostabus kurortas ant jūros kranto iš kurio atsiveria dar nuostabesni vaizdai. Pirma juosta pajūryje okupuota turistų ir viešbučių (kurių tik vienas kitas naudojasi agoda ar booking sistemomis). Žinoma, geriau juos rasti iš anksto, nes vasario mėnesį jau prasideda sezonas ir laisvų kambarių nedaug. Daug kavinių ir jos net siūlo TIKROS kavos. Pamiršau paminėti, kad filipiniečiai gera tik tą trys viename marmalą. Tiesa, elektra kaime yra tik nuo šešių iki vienuolikos dvylikos. Kavinės ir didesni viešbučiai turi generatorius, bet štai išsvajotų vaikų ledų buvo tik vienoje vietoje. Tai pirmoji vieta, kur nieko nesinori daryti – tiesiog leisti laiką.
Pagrindinė pramoga – „island hoping“ – turai po salas. Ant kranto daugybė prekystalių, kur siūlo įvairius turus (jie būna A, B, C, D E). Vieni labiau skirti paviršiniam nardymui apžiūrėti koralus, kiti veža į laukinius paplūdimius, treti žiūrėti jūros vėžlių, jūros žvaigždžių. Rinkis pagal save. Kaina 700-800 pesų (14-16 eurų). Į kainą įskaičiuoti pietūs, kiti dar ir šalto alaus prideda. Trukmė nuo 9 ryto iki 16 val. Ryte pakrantė papilnėja, o paskui gali vėl dykinėti vienas.
Tradiciniai pietūsPaviršinį nardymą išbandė ir vaikaiTuristiniai laiveliaiTIKRA jūros žvaigždė
Po poros dienų mes išplaukėme į „Coconut garden island resort“ – tai nedidelė sala, kurioje įsikūręs vienas viešbutis, talpinantis 20-30 žmonių. Visiška tuštuma ir dar puikesnė vieta atsipūsti. Čia irgi gali nardyti, pasivaikščioti po džiungles, išsinuomoti kanoją ar tiesiog mėgautis nieko neveikimu.
Išsinuomavome šeimyninį namą (2500 pesų=50 eurų parai) ir mėgavomės. Maistas neįskaičiuotas, bet visuomet veikia viešbučio kavinė. Tiesa, visą mūsų buvimą nė karto joje nebuvo žuvies 🙁 Keista gyventi ant jūros kranto ir negauti žuvies.
Coconut garden island resort
Dabar, kai rašau, atrodo, kad nieko neveikėm, bet mūsų dienos buvo visiškai užpildytos – gaudėm vietinius krabus, žaidėm stalo žaidimus, paėjom pakrante į vieną pusę, paskui į kitą…
Grįžus į pagrindinę salą sprendėm ką daryti – El Nido atmetėm (ten pabuvojusi sesė tikino, kad ten tapo triukšmingu kurortu), galėjome tik keliauti atgal į Puerto Princesa ir važiuoti aplankyti Sabang požeminės upės. Vėl kelionė atgal, kelionė kažkur… ir nusprendėme likti. Taip ir leidome laiką – salos, kriauklių rinkimas, kopėm į kalną, ėjom aplink iškyšulį. Dar galima nueiti iki krioklio – 1,5 val. pėsčiomis šiaurės kryptimi. Mėgavomės šviežia žuvimi (čia jos jau buvo), vaikai pasipildė vitamino C atsargų gerdami calamansi (tokių mažų žalių mandarinų ir laimų hibridų) sultis, vienintelė mažoji alpo dėl buko (jauno kokoso) sulčių.
Grįžę iš salos apsistojome Elsa’s house, susipažinome su vietiniais vaikais ir kitais turistais. Atrodė toks keturios dienos visos mūsų, bet laiko deginimuisi ir gulinėjimui pliaže nelabai ir buvo 🙂
Ar gailiuosi nepamačiusi požeminės upės? Vieni sutikti turistai teigė, kad visai neverta – tamsu, nieko nesimato, turistų laiveliai susispaudę vienas prie kito. Kitiems patiko labiau, ypač jeigu plaukė jau prieš pačią darbo pabaigą.
El Nido – griežtas ne. Sain Vincente – opcija kelionėms po kelerių metų, nes manau Port Barton netrukus virs dar viena Palanga. Kol kas ten nėra bankomatų ir benziną pardavinėja „Coca-cola“ buteliuose, bet kasdien turistų srautas auga, o vietiniai tuo tikrai pasinaudos.
Port Barton pavalgyti galite:
„Mabuti“ – itin dailus baras su vegetariškais burgeriais ir naminiais ledais, kurių yra net ir dienos metu!
„Gacayan Restaurant“ – vietinė ir pigiausia kavinė, kurioje duoda fantastišką sevičė („ceviche“ – žalia marinuota žuvis)
„Besaga“ – aptarnavimas klaikiai lėtas, bet pusryčiai skanūs, puikūs „fish and chips“ gabalėliai
Blynai…
paskutinį vakarą pabaigėm vaikų išsiilgta pica „Gorgonzola pizza“ kavinėje. Ji čia vegetariška ir milžiniška!
Tiesa, nepamirškite čia pasiimti grynų pinigų – bankomatų nėra ir tik kelios vietos už papildomą mokestį priima kortele. Tiesa, labai pritrūkus – galite išsikeisti pinigų parduotuvėje prie degalinės ant jūros kranto „Ausan“. Jie ten kartais turi ir ledų!
Po tokio poilsio beliko grįžimas namo: parvažiavome autobusu į Puerto Princesa, pernakvojome ir išskridome į Manilą. Ten praleidome pusdienį (pagaliau nupirkome lauktuves iš Asia Mall), viešbutyje pamiegojome iki 4 val. ryto ir išskirdome į Pekiną (4 val. skrydis). Ten praleidom 16 valandų – po miesto apžiūros vakare devintą griuvome miegoti ant oro uosto suoliukų ir 3 val. ryte lipome į lėktuvą. 6 valandą ryte pasiekėme Varšuvą, o iš jos 9 val. dardėjome autobusu. Bendrai paskaičiavus – antradienio popietę palikome rojų Port Barton ir penktadienio vakarą jau buvome namie 🙂
FIlipinuose yra trys daugiausiai turistų pritraukiantys objektai apie kuriuos rašo visi kelionių gidai ir nė viename jų mes neapsilankėme. Nežinau, kaip būtų kelionė susiplanavusi, jeigu būtume keliavę tik dviese, bet su keliaudamas su vaikais labai gerai pasveri ar tikrai verta „trenktis“ aštuonias-devynias valandas, kad pamatytum TAI. Todėl iškart įspėju – šiame tekste nėra nė žodžio apie ryžių terasas, šokoladines kalvas ir požeminę upę. Apie tai galite pasiskaityti kiekviename vadove, o aš rašysiu apie kelionę šeimos ritmu – maloniai, linksmai, be skubėjimo ir streso.
Nusileidome į Manilą po vidurnakčio, išėję iš oro uosto pastato sėdom į CUPON taksi, kuris pasak dažniau čia keliaujančių yra patikimiausias ir lėkėm į viešbutį „Pinoy Pamilia“. Rinkausi pagal tai, kad būtų kuo arčiau oro uosto ir netoli „Asia Mall“, nes tame pačiame viešbutyje palikome visus šalčio atributus ir nakvojome prieš grįžtant. Ar rekomenduoju? Tai tikrai labai paprasta vieta, bet tvarkinga ir aptarnavimas puikus.
Kitą dieną ryte jau mūsų laukė išsinuomotas automobilis. Užtruko jį gauti, nes reikėjo atsiųsti gausybę dokumentų (keista, kad nepaprašė buto Vilniuje nuotraukų…), bet gavom. Nuomotis transportą Filipinuose nepigu. Savaitė patogumo su automobiliu mums atsiėjo apie 250 Eur, bet nesigailiu anė kiek. Nors visi labai gąsdino mus, kad nepavyks vairuoti – visiška nesąmonė. Taip, eismas Maniloje ir šalia yra labai labai įtemptas, bet visi laikosi taisyklių ir juda su srautu. Daugiau įtampos vairuoti per mažus kaimelius, kuomet niekad nežinai, kas jiems susišvies ir kur jie pasuks. Tad jeigu reikės automobilio Luzon saloje – kreipkitės: www.laspinas.info
Iš Manilos išmovėm iškart – miestas milijoninis, bet turi menką senamiestį, užtrukti nėra kur. Po ilgos kelionės norėjosi keletos dienų atokvėpio, todėl bedėm pirštu ir patraukėm iki vakarinės pakrantės. San Narciso – pirmas ramesnis kaimelis pajūry, per google maps radom žavią poilsiavietę „Crystal Beach resort“ ir apsistojome. Tiesa, įdomumo dėlei ir vaikų pageidavimus pildydami užsisakėme tradicinį filipinietišką namuką iš bambukų ir dviaukštėmis lovytėmis. Taip, be dušo ir tualeto 🙂 Ir grotelėmis vietoj langų 😀
Atsipūtę keletą dienų ir pasimėgavę pirmosiomis maudynėmis išlėkėm iki Pinatubo ugnikalnio, kuris šioje saloje buvo pagrindinis mūsų tikslas. Tai veikiantis ugnikalnis, paskutinį kart pasireiškęs ne taip ir seniai – 1991-aisiais. Įdomu tai, kad jo krateris dabar virto kvapą gniaužiančių ežeru.
Kaip ten patekti? Jeigu turite transportą – lėkite iki Santa Juliana, jeigu naudojatės viešuoju transportu – važiuokite autobusu iki Angeles, iš ten jeepney (džipnis – jų vienis „mikriukas“) iki Capas, o iš ten – motociklu iki Santa Juliana. Apsistojome pas Alviną. Per klaidą netyčia nusukome į kitą kelio pusę ir atsidūrėme prie svečių namų, kuriuos pasirodo turi Alvino brolis. Žodžiu, kaip bevažiuotum, pateksi pas Alviną.
Kadangi į kalną kylama tik anksti ryte (kol dar nėra alinančio karščio), būtina atvykti iš vakaro. Alvin Guest House gausite puikų kambarį, skanią vakarienę, malonų aptarnavimą ir kitą dieną jums parūpins turą iki ugnikalnio. Išvažiuojant beliks tik sąskaitą apsimokėti 🙂
Žygis į kalną vyksta taip: apie 7 ryto 4×4 džipais pradedate kelionę į ugnikalnio papėdes – pradžioje tai lyg prastas žvyrkelis. Paskui jį jau vagoja upeliai, paskui jau nuograužos, įgriuvos… Po valandos jau man nebuvo linksma ir privažiavome vietą, kur viskas, kelias baigiasi.
Visai neseniai džipai sustodavo dar toliau ir tekdavo žygiuoti keletą valandų, dabar žygis į kalną trunka apie valandą. Na, su vaikais ir mažyle nešioklėje gal šiek tiek daugiau. Kelią rodo gidas, bet pasiklysti būtų sunku – tiesiog takeliu į viršų. O ten… sunku apsakyti tokį grožį kokį išvysti užlipus. Kažkada tai buvo viena graži viršūnė, kol jos nesudrebino požeminiai smūgiai ir viršūnė pražydo lyg pumpuras, iš kurio išsiliejo deginanti lava. Nesuvokiamas gamtos stebuklas.
Pasimėgavome pietumis ant ugnikalnio kraterio ir… grįžom. Kad ir kaip būtų gaila, maudytis ugnikalnio širdyje negalima – vienur teigiama, kad cheminė sudėtis gali būti pavojinga žmonėms, gidas tikina, kad prieš keletą metų vienam žmogui nusprendusiam po žygio atsigaivinti sustojo širdis, todėl dėl visų saugumo valdžia tai daryti uždraudė.
Vienam žmogui nakvynė+vakarienė+turas su įskaičiuotais pietumis kainavo apie 60 Eur.
Iškeliavome ieškoti vietos nakvynei ir pramogų vaikams. Kiekvienoje kelionėje būna diena vaikams, kai ją praleidžiame atrakcionų parke ar šiaip kokioje nors linksmoje vietoje. Šįkart suderinome abu dalykus – netoli Angeles radome Paradise Ranch („Rojaus ranča“) ir šalia jos nedidelis zoosodas „Zoocopia Fun Zoo“. Labai keistos vietos – gavome puikų namelį, vaikai dūko baseine, restorane specialiai mums gamino tai, ko paprašydavome, bet… buvome vieninteliai svečiai. Tai buvusi didelė poilsiavietė, su beždžionėlėmis, pramogomis, paukščių narvais ir pastaruosius dešimt metų pamiršta. Viskas tvarkinga, bet ardoma laiko. Užtat zooparkas labai smagus – kiekviename žingsnyje mūsų laukė pramogos. Lesinome paukščius, glostėme papūgas, ant pagaliukų davėme obuolius beždžionėlėms, maitinome kupranugarius, merginos leidosi kažkokiomis keistomis mašinėlėmis, lynu… Tikrai labai smagus pusdienis visai šeimai.
Dar turėjome norų išbandyti salos pietus, pamatyti lagūną ir dar vieną ugnikalnį Taal, bet… ten keli šimtai kilometrų virsta valandų valandomis kelionėmis. Sutikti vietiniai patikino, kad Taal tikrai neprilygs Pinatubo, o lagūna – užversta šiukšlėmis, tad numojome ranka. Turbūt prieš dešimtmetį nebūčiau sau to atleidusi, nes reikėdavo lėkti lėkti ir kuo daugiau pamatyti, o dabar – norisi tiesiog pajusti ramesnę laiko tėkmę. Juk lėkimo užtenka namuose.
Išmaišėme „nuobodžią“ Europą, paragavome šiek tiek Afrikos, užmetėm akį į Artimuosius rytus ir man padai pradėjo spirgėti Azijos link. Tad kai suprantome, kad JAU galime planuoti atostogas (t.y.susidėliojo palankus laiko ir pinigų žvaigždynas), ėmiausi šturmuoti šį išsvajotą žemyną.
Konkrečios šalies kur keliauti neturėjau, bet norėjosi mažiau „nuturistinto“. Taip taip, žinau, kad ten turistų kalnai yra visur ir stebuklų neišrasiu, bet… Tailandas neviliojo, Bali, Šri lanka pasirodė per daug mažos ir šiaip… Indija, Kinija – ne. Japonija – per brangu. Radau pigius skrydžius į Taivaną, bet sausį ten apie 20 laipsnių šilumos. Viliojo Vietnamas, Kambodža, Malaizija, Indonezija. Ir Filipinai.
Kadangi visi mūsų vaikams virš dvejų – bilietams nuolaida simboliška, tad biudžetas 2000 Eur skrydžiui įpareigojo gerai pavargti ieškant patrauklių bilietų. Greit supratau, kad skrendant iš Lietuvos skrydžių į Aziją už tokią kainą pasiūlymų nedaug, įtraukiau į radarą Rygą ir Varšuvą. Taip, tai papildomas vargas, bet pasirinkimas juk paprastas – arba skristi, arba ne. Juk bilietų skirtumas 400 Eur iš Varšuvos ar 600 Eur iš Lietuvos yra nedidelis, kai perki vieną bilietą, bet kai penkis…
Labai patiko facebook profilis Mokėk keliauti https://www.facebook.com/mokekkeliauti/?fref=ts kur tokio paties pavadinimo knygos autorius Robertas Pogorelis randa tikrai daug įdomių ir pigių derinių.
Sėkmė laukė KAYAK sistemoje. SVARBU: šis tinklalapis kiekvienoje šalyje pateikia skirtingas kainas! Atsidarydavau kayak.pl, kayak.de, kayak.com, kayak.es, bet geriausią kainą pasiūlė kayak.it.
Kayak – yra tik tinklalapis, surandantis geriausius pasiūlymus oro linijose ir įvairiuose tarpininkuose. Mums palankiausias sąlygas siūlė (vienose sistemose nuolaida su VISA kortele, kitose – MASTER CARD ir pan.) – lastminute.com. Nupirkta. Tada pradėjau skaityti atsiliepimus apie šiuos perpardavinėtojus. Dažniausiai pasitaikantys „Blogiausias aptarnavimas“, „Siaubinga sistema“ ir pan. Pradėjo šiek tiek virpėti keliai. Sumokėjus gavome tik trumpą el.laišką su nurodytu skrydžiu laiku. Nei jokių kodų, nuorodų kur kreiptis jeigu blogai, elektroninės registracijos… Toks laiškas apie nieką. Artėjant skrydžiui negavome jokių patvirtinimų, raginimų registruotis. Bilietus pirkome su „China Air“ aviakompanija. Jų puslapyje buvo teigiama, kad registracija vykdoma tik tiems, kurie per juos pirko bilietus. Sugniaužėme kumščius ir vykome. Ufff… viskas baigėsi gerai.
Tiesa, mūsų pigus pasiūlymas buvo su „kabliuku“ – laukė ilgas laukimas Kinijoje, Pekine. Pradžioje, atrodė, kad leisime ilgas valandas oro uoste (į Kiniją reikia vizos), bet išsiaiškinau, kad 72 valandoms lietuviai gali išeiti ir be jos. Jėėė, bus dar vienas aplankytinas objektas.
Na, paskutinė smulkmena – kelionė iki Varšuvos. Mes esame šeima be automobilio. Nuomotis ir palikti trims savaitėms saugomoje aikštelėje, sutikite, kad nesąmonė. Senelius trukdyti – nesinori. Tad išeitis aiški – autobusas. Pasirinkome „Lux Express“ kelionę per naktį – išvažiavome 22.30 ir apie 6 ryto buvome Lenkijos sostinėje. Lengvai, be didelio streso. Grįžtant buvo sunkiau nes važiavome dieną. Keista, kad skrendant 9 val. nuolat vaišina gėrimais, vandeniu, dukart maitina, o važiuojant – gauni vandens buteliuką ir arbatos… Tiesa, kompiuterių ekranai autobuse buvo daug greitesni ir kokybiškesni nei „China Air“ lėktuve. Kaina pirmyn ir atgal – apie 80 Eur visiems.