Ne veltui ši knyga yra pasaulinis bestseleris. Drew Daywalt parašyta, Oliver Jeffers iliustruota ir leidyklos „Apkabink mėnulį“ Lietuvoje perleista „Diena, kai kreidelės nusprendė išeiti“ – nepaprastai įkvepianti, pamokanti ir prajuokinanti knyga.
Minkštais viršeliais, didelio formato knygoje pasakojama paprasta istorija – berniuką Dankaną palieka visos kreidelės. Ir čia ne Trepsės namai, kreidelės yra kultūringos ir parašo po atsisveikinimo laišką, motyvuodamos, kodėl jos taip padaro. Kiekviena spalva turi savo paaiškinimą – juodai nusibodo būti naudojamai tik daiktams apibrėžti, pilkai spalvinti didžiulius dramblius ar begemotus, o štai geltona su oranžine susipyko, kuri yra tikroji saulės spalva. Kiekviename puslapyje – po atskirą kiekvienos spalvos kreidelės laišką.
Kokį sprendimą rado Dankanas – sužinosite knygos pabaigoje, bet seniai taip krizenau skaitydama vaikams prieš miegą. „Apkabink mėnulį“ noriu pagirti už vertimą – kiekvienos kreidelės tonas išlaikytas labai savitas, sakiniai natūralūs ir tikrai pradedi įsiklausyti ką jos nori pasakyti.
Tai knyga apie draugystę, nes juk su kreidelėmis pyktis negražu.
Tai knyga ir apie kūrybiškumą, nes supranti, kad galima naudoti ir kitas spalvas. Na, o svarbiausia, kad paskaičius šią knygą norisi čiupti kreideles ir piešti!
Seniai taip dūsavau „Oh, kaip gražu“, „Na, tu tik pažiūrėk…“ pasiėmusi knygą į rankas. Page Tsou iliustruota knyga „Didžiulis kalnas, bedugnis vandenynas“ yra kažkas TOKIO! Knyga išskirtinė tiek iliustracijomis, tiek ir turiniu.
ILIUSTRACIJOS
Neužtenka tik apibūdinti, kad jos yra išskirtinės ir itin gražios. Page Tsou – tai vizualinių menų atstovas iš Taipėjaus, Taivano. Jo kūriniai puošia ne tik vaikiškas knygutes, bet ir muzikos albumų viršelius, plakatus. Jis taip pat rengia parodas, yra sulaukęs ne vieno tarptautinio apdovanojimo. Paskutinėse Bolonijos knygų parodose (2016 ir 2017 metais) jis apdovanotas „Bolognaragazzi“ prizu. Tai labiausiai vertinamų tarptautinių prizų pasaulyje vaikų leidybos srityje.
Jeigu tikitės saldžių, išdailintų paveikslėlių – ši knyga visai priešinga. Labai jaučiamos rytų meno tradicijos, grafiškumas ir realistiškumas. Gyvūnai, augalai pavaizduoti iki menkiausios smulkmenos, todėl vaikams lengvai atpažįstami.
TEKSTAI
Knyga be galo informatyvi. Čia sužinosite apie visą gamtą ir jos įdomiausius reiškinius – aukščiausi, seniausi medžiai, didžiausi taifūnai, įdomiausi gyvūnai. Knyga pasižymi tuo, kad tai ne šiaip pasakojimai apie gamtą, bet tikslūs faktai – lotyniški pavadinimai, kilogramai, centimetrai. Kiekvienas objektas ne tik smulkiai aprašytas, bet ir nupieštas.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad didžiausios sėklos yra seišelinės lodoicės (Lodoicea maldivica) sveria 18 kilogramų ir yra 30 centrimetrų ilgio? Aš net nežinau, kad toks augalas yra, ką jau kalbėti apie sėklas 🙂
Giliausiai siekiančio medžio šaknys yra net 68 metrų ilgio, o speciali šikšnosparnių veislė žiemoja net 1160 metrų gylyje.
Tai knyga – tobula dovana, nes atrodo įspūdingai savo didžiuliu formatu, o turinys bus įdomus ir penkiamečiui, ir penkiasdešimtmečiui.
Klaidingai manoma, kad automobiliai, detalės, varžtai ir kita mechanika įkandama tik berniukams, o tokios knygutės mergaitėms nei reikalingos, nei įdomios. Maniškės mielai su tėčiu mokosi rišti mazgus, prireikus paduos atsuktuvą ar su malonumu ką nors išardys. Taip, pastaroji dalis pati linksmiausia 🙂 Todėl džiaugiuosi namų biblioteką papildžiusia leidyklos „Balto“ išleista Oldřich Růžička knygele „Automobilio istorija“.
Knygoje nuosekliai pasakojama mašinų istorija nuo atsiradimo iki dabar. Smagu tai, kad tai ne sausai išdėstyti faktai, kaip kas buvo, bet papildyti smagiu tekstu, įdomiausiomis žiniomis bei aiškiais paveiksliukais. Pavyzdžiui, ar žinojote, kaip ir kada atsirado oro pagalvė?
Ir tokia knyga ne tik vaikams – aš taip ir likau neįkandusi vidaus degimo variklio subtilybių, o čia viens du, paprastai ir aiškiai, pagaliau viską sužinojau. Gal ir gėda prisipažinti, bet geriau vėliau nei niekad.
Tokia knyga labai gerai keliaujant ar vietose, kur tenka palaukti (prie gydytojo kabineto, kelionėje pas močiutę, kol mama verda uogienę…) – nedidelio patogaus formato ir ją gali pradėti skaityti nuo bet kurios vietos. Užsimerkęs atsiverti ir… nagrinėji kas kaip kodėl.
Čia galite paskaityti knygutės ištrauką issuu.com/knygos.lt/docs/automobilio_istorija_istrauka
Kaip smagu, kad vaikų literatūros padangėje žiebiasi naujos žvaigždės! Benas Bėrantas ir Vilija Kvieskaitė – jauni autoriai, surėmę pečius ir kūrybingas galvas kartu su leidykla „Nieko rimto“ išleido labai gražią tiek vizualiai, tiek ir moraliai knygą „Riešutortas“.
Pagrindiniai knygos herojai – voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis. Tai neišskiriami draugai voveriukas ir varniukas, kuriuose kiekvienas vaikas ras atpažįstamų savybių. Vienas yra labai išdykęs ir kupinas daugybės puikių (ir ne visai) idėjų. Kitas – rimtesnis ir atsakingesnis.
Apie ką ši knyga?
Istorija labai paprasta – rado mažyliai riešutukų ir neatsiklausę mamos sukapojo. Pilvukus susuko, o vakare paaiškėjo, kad jie buvo skirti vieno iš jų gimtadienio tortui. Nėr riešutų, nėr ir torto… Na, bet geroji lapė, nors ir apkaltinta vagyste, tortą iškepė iš savų riešutų, vaikas atsiprašė ir su mama susitaikė.
Bet įsiskaičius labiau čia rasite daugybę prasmių ir reikšmių. Čia kalbama apie:
Draugystę – Kirnis ir Tiklis ne tik kartu riešutus valgė, bet vienas kitą palaikė net ir meluojant. O juk galima pasitikėti būtent tik tikriausiu draugu.
Melavimą – knygoje šmaikščiai pasakojama, kad meluoti ne tik negražu, bet ir nenaudinga. Melavai – torto ir nebėr.
Meilę – tai man svarbiausia knygos mintis. Mamos vaikus myli visuomet – meluojančius, skaudančiu pilvuku, apkaltinančius kitus. Tiesiog. Nes jos yra mamos. Ir vaikai gali būti visokie, bet kai jie turi mylinčią mamą – gyventi daug geriau.
Manau, kad tai knyga, kurią su vaikais norėsite skaityti dar ir dar kartą paskalbėdami – kodėl tie vaikai taip pasielgė? O kaip darytum tu pamatęs pilną pintinę šokolado? O jeigu jis būtų skirtas tavo tortui? Ką apkaltintum? Kaip elgtis tokiose ir panašiose situacijose? Knygos ir yra tam, kad keltų klausimus, o mes, tėvai, kad į juos atsakytumėme.
Auginu tris dukras ir puikiai suprantu, kad žinias jos gaus mokykloje, vienaip ar kitaip apsirengs, net ir negaminant gardžiausių pietų, bus sočios, o draugų susiras pačios. Mano vienintelė užduotis jas paruošti gyventi vienoms ir tuomet mokėti jas paleisti.
Vienas iš man prioritetų – kova su stereotipais „mergaitės taip nesielgia“. Mergaitės nežaidžia futbolo, mėgsta rožinius sijonus ir laiką leidžia su mama virtuvėje. Keista, kad šitai vis dar taip populiaru ir nagais ragais bandau šias mintis vyti dukroms iš galvos. Ir gali kovoti su vėjo malūnais, rodyti joms pavyzdžius, pasakoti ar patarti, viskas prasideda nuo vieno dalyko.
Prieš keletą mėnesių išgyvenau skaudžią netektį žmogaus, kuris mane paruošė gyvenimui ir padovanojo didžiausią dovaną – pasitikėjimą savimi. Nebuvo nė dienos vaikystėje, kuomet iš mamos neišgirsčiau palaikymo – „Tu gali“. Augau tvirtai įsitikinus, kad galiu viską. Belieka tik panorėti. O tada imtis ir padaryti. Pasitikėjimas savimi mano sesę nugynė dirbti humanitarinėse misijose atokiausiuose pasaulio taškuose, o mane – auginti tris dukras. Abi plušam šiose karštose fronto linijose vejamos tik pasitikėjimo savimi. Nes mes galim. Mums pavyks. Tai ir yra vienintelis būdas kovoti su stereotipais ir įkvėpti dukras daryti viską savaip.
Atsitiktinumais netikiu, todėl lemtingai į rankas man pakliuvo nauja leidyklos „Balto“ išleista Elizabeth Strout knyga „Aš esu Liusė Barton“. Su daugybę nutylėjimų, kurie leidžia pačiam skaitytojui susidėlioti taškus ir suasmeninti istoriją, pasakojama apie dukros susitikimą su mama. Jos dalijasi prisiminimais apie vaikystėje pažinotus žmones, o tarpuose jų – aiškėja tikroji gyvenimo istorija.
Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, todėl tapatinimasis su heroje neišvengiamas. Užaugusi sunkiais laikais ji ilgą laiką nebendravo šeimą, susikūrė kitą gyvenimą ir pati augina dvi dukras. Tik atsigulusi į ligos patalą ir susitikusi su motina, kuri atskrido jos slaugyti, po daugelio metų mokosi į dalykus pažvelgti iš jos pusės, o ne vien į įžeidaus vaiko tuometinėmis akimis.
Mes linkę teisti, prisiminti blogiausią, kaltinti KO tėvai mums NEdavė, užmiršdami džiaugtis už tai ką gavome. Auksinė frazė: „Vaikai neturi būti jums dėkingi. Jie turi suvalgyti jūsų maistą, sudaužyti jūsų širdį ir palikti namus.“
Nesvarbu, auginate dukrą ar sūnų, bet ši knyga būtina kiekvienai mamai, nes kažkada ji buvo kažkieno dukra.
Vaikų šventės dažnai pralenkia ir Kalėdas ar kitas šventes. Vienos viską ruošia pačios nuo pramogų iki keksiukų papuošimų, kitos renkasi lengvesnį kelią ir užsako pramogas bei maistą iš kavinės. Kuris variantas geresnis? Vaikai džiaugiasi visuomet, tad rinkitės jums malonesnį variantą. Aš iš tų kurios pluša, vargsta, kepa, karpo, organizuoja. Tiesa, dabar kai tai reikia padaryti x3 kartais nebeturiu tam nei jėgų, nei idėjų. Todėl labai džiaugiuosi į rankas pakliuvusia ką tik leidyklos „Balto“ išleista knyga „Nepamirštamos vaikų šventės! Temos, idėjos, receptai“. Joje rasite net 120 receptų (ar jų idėjų), kurie patiekiami patraukliai vaikams, originalių šventės temų ir patarimų, kaip jas išpildyti.
Knyga puiki, o tai, kad tai įrodyčiau, tiesiog pasidalinsiu man labiausiai patikusiomis trimis idėjomis-receptais vaiko gimtadieniui.
Bananiniai pagaliukai
Paprasta, kaip du kart du – supjaustyti bananą riekelėmis, pamauti jį ant ledų pagaliuko ir panardinti į šokoladą, o paskui papuošti pabarstukais.
Asmeninis patarimas – ledų pagaliukų įsigysite parduotuvėse „Gudragalvis“ (spalvoti, brangesni) arba „Imsema“ (didžiulis kiekis pigiau).
„Nepamirštamos vaikų šventės“ knyga šį receptą siūlo futbolo tematikos šventei, nes juk kamuolys ir šie skanėstai yra apvalūs!
Limonadas „Jūros vanduo“
Piratiškas gimtadienis puikiai tinka tiek mergaitėms, tiek berniukams. Patikėkite, su akių raiščiais, kardais mojuoti smagu visiems. Knygoje gausu ne tik receptų šia tema, bet net ir instrukcijų, kaip pasidaryti piratišką kepurę.
Na, o man labiausiai patiko itin paprasta mėlyno limonado idėja. Natūralias citrinų sultis (spauskite patys!), sumaišykite su cukrumi ir įpilkite keletą šaukštų sirupo „Blue Caracao“. Tuomet dideliame ąsotyje šį sirupą skieskite gazuotu stalo vandeniu, kol patiks!
Sausainiai „Mėnuliukai“
Labai patiko gimtadienio tema „Kosmosas“, nes apie žvaigždes mūsų šeimoje kalbame daug. Ir Saturną žinom, ir Sietyno ieškom. Todėl tokie sausainiai labai į temą. Realiai, jų pagrindas labai primena šokoladainį (brownie), o pakepus ilgiau – atsiranda žavūs skeldėjimai.
Detalesnis receptas:
100 gr juodo šokolado
25 gr sviesto
1 kiaušinis
75 gr cukraus
50 gr maltų migdolų
1/4 šaukštelio kepimo miltelių
50 gr miltų
50 gr cukraus pudros
Gamyba:
Šokoladą, sviestą ištirpdome vonelėje ant verdančio vandens. Atskirai išplakame kiaušinius su cukrumi ir į masę įpilame tirpdytą šokoladą. Kitame inde sumaišome miltus su migdolais ir kepimo milteliais. Mišinį beriam į skystą masę. Valandą tešlą palaikome šaldytuve.
Įkaitinti orkaitę iki 180 laipsnių (su ventiliatoriumi – 160), šaukštu kabinti graikiško riešuto dydžio gabalėlius ir delnais formuoti rutuliukus. Apvolioti cukraus pudroje ir dėti ant kepimo popieriaus. Palikti tarpus! Kepti 20 min.
Išvada
Knyga tikrai šauni. Receptai paprasti, temos įdomios ir nerealiai gražios nuotraukos! Visad atsargiai į verstines tokio pobūdžio knygas, bet ši yra puikus patarėjas kiekvienai mamai. Nesvarbu, didelį ar mažą, ištaigingą ar taupų, su picomis ar delikatesiniais užkandžiais, organizuojate vaikų gimtadienį. Svarbu, kad jį darote 🙂
Visi namie žino – knygos apie Joną yra Eleonoros nuosavybė ir ji yra jo specialistė. Išties, jau ne pirmi metai, bet negaliu atsistebėti, kokie tie vaikai skirtingi. Vidurinėlė penkiametė gali valandą pradingti knygoje, kur reikia ką nors surasti, pamatyti, mano žiniomis Lietuvoje tokios knygutės yra tik „Nieko rimto“ leidžiama serija Martin Handford „Surask Joną“.
Knygučių esmė labai paprasta – pagrindinis personažas, pieštinis Jonas pradingsta žmogeliukų jūroje. Kiekvienas paveikslas, tai tūkstančiai mažyčių ką nors veikiančių žmonių, o tarp jų kažkur yra Jonas ir jo draugai. Vat susikaupi įdėmiai ir ieškai.
Ką duoda tokios knygelės?
Moko susikaupti. Ypač tinkamas pratimas ikimokyklinukams, kurių greitai laukia mokykla ir pamokos. Todėl net ir tos penkios ramiai išsėdėtos ir Jono paieškai skirtos minutės yra labai svarbios.
Lavina pastabumą. Manote Joną įžiūrėti lengva? Anaiptol! Aš pati jo nematau. Tad dėmesys detalėms čia yra labai svarbus.
Žadina vaizduotę. Kiekvienas paveikslas yra skirtingas – viena knyga susijusi su kelionėmis, kita su istorija ir kiekviena jų kupina smulkiausių detalių.
Kadangi „Surask Joną“ knygas priskirčiau prie lavinančios ir edukacinės literatūros, labai nudžiugau, kai pasirodė ir šios serijos užduočių knygelė. Joje reikia ne tik įžiūrėti personažus, bet ir ką nors nuveikti. Koks šios knygelės išskirtinumas? Užduotys panašios į knygos stilistiką ir lavinančios tuos pačius įgūdžius. Paveiksliai smulkūs, reikia kruopštumo ir pastabumo juos išgliaudyti.
Tad jeigu ieškote kuo vaiką užimti, kai vasara oru nedžiugina (o taip būna šiemet itin dažnai) ar reikia veiklos skrendant, keliaujant traukiniu ar automobiliu – supažindinkit vaiką su Jonu ir jie tikrai susidraugaus.
Šiuolaikinė knyga ne tik tai, ką skaitome ar matome. Šiuolaikinė vaikiška knyga turi įtraukti į procesą. Ją turi norėtis skaityti dar ir dar kartą, net jeigu ir mintinai mokate žodžius.
Leidykla „Apkabink mėnulį“ praėjusiais metais pristatė pasaulyje išpopuliarėjusią Christie Matheson „Pabelsk į stebuklingą medį“. Tai interaktyvi knyga, kurios kiekviename puslapyje vaikai gauna po užduotį – pabelsti, papūsti, patrinti, suploti. Ir visa tai padarius – kitame puslapyje laukia staigmena.
Visa knygos fabula – tai medžio gyvenimas besikeičiant metų laikams. Vaikai ne tik žaidžia, bet ir pažįsta augalo gyvavimo ciklą – kaip skleidžiasi pumpurai, atsiranda žiedlapiai, kaip iš jų išauga vaisiai…
Visas knygos principas panašus į Herve Tullet „Paspausk mane“ apie kurią rašiau čia https://www.seimosgidas.lt/h-tullet-paspauk-mane-ir-lietuviskai/. Tai irgi paspausk, patrink principu veikianti knygutė, tik istorijoje dalyvauja spalvoti rutuliukai, keičiantys spalvą ir dydį.
Įdomiausia tai, kad tėvams atrodo, jog tokios knygos tinkamiausios labai mažiems vaikams, bet jos patinka ir vyresniems. Vieną, antrą, trečią kartus padarius vaikai lengvai išmoksta ją mintinai ir žino kokius veiksmus atlikti. Keisčiausia, vaikai logiškai supranta, kad jų paspaudimai nekeičia kito knygos puslapio, bet nuoširdžiai tiki tai darantys. Gera ir paprasta tikėti stebuklu, ar ne?
Įsigijusiems knygą labai rekomenduoju apsilankyti leidyklos puslapyje, kuriame pateikiame dar daugiau įdėjų, kaip įdomiai galima skaityti šią knygą: http://www.apkabinkmenuli.lt/parduotuve/medis/
Na ir žinoma, Eleonoros apžvalga, kurioje ji išbando, kaip skaitosi ši knyga:
Ką daryti, kai į tavo rankas pakliūna vis gražesnės ir gražesnės knygos? Ir vėl apsiseilėjusi vartau ir alpėju – eh, kokios iliustracijos, koks tekstas, kokia nuostabi idėja… Jeigu sakoma, kad visos dainos jau parašytos, tai esu tikra – visos knygos tikrai dar nesukurtos.
Mažutėlė, mamų įkurta ir gražiausiai besivadinanti leidykla „Apkabink mėnulį“ išleido Patricia Geis interaktyvią knygelę „Bučkis prieš miegą“. Jau seniai esu tvirtos nuomonės, kad knyga gali įtraukti ne tik savo istorija, bet tapti žaidimu, interakcija, kurią norisi kartoti ir kartoti, o vaikai patys tampa knygutės kūrėjais ar net personažais. Seniai mečiau skaityti knygas, kurias perskaičius vieną kartą daugiau atsiversti nebesinori.
„Bučkis prieš miegą“ tinka ir patiems patiems mažiausiems. Nors dėl smulkių detalių ją rekomenduojama skaityti nuo trejų, bet siūlau šią knygą atsiversti mažyliui sulaukus metukų ar pusantrų. Gal tik tų smulkių detalių į rankytes neduoti.
Knygutės siužetas labai labai paprastas: keturi maži gyvūnėliai, meškiukas, paršiukas, kiškiukas ir kačiukas ruošiasi eiti miegoti. Jie išsivalo dantukus, nusiprausia rankytes ir pasiėmę savo mėgstamiausią daiktą, ropščiasi į lovytes. Kai žaisliukai suguldyti, laikas miegoti ir mažajam klausytojui.
Kur paslaptis? Knygutė atgija! Visi šie personažai yra ir popieriniai žaisliukai, kuriems reikia su popierine dantų pasta ir popieriniu dantų šepetuku išvalyti dantukus, popieriniu muilu nuprausti rankytis popierinėje kriauklėje.
Na, o prieš miegą kiekvienu žaisliuku reikia pasirūpinti atskirai – pagirdyti vandenuku, paskaityti pasakaitę ar sušukuoti ūsus.
Tik visa tai padarius juos galima paguldyti (praktiškai – įkišti) į popierines lovytes.
Ir, žinoma, jiems būtinai reikia įsegti visai ne popierinį bučkį.
Kai visais pasirūpinta ir visi miega, į sapnų karalystę traukia ir visai ne popierinis skaitytojas. Labanakt, saldžių sapnų.
Ir nors knyga skirta mažiausiems (sakyčiau tinkamiausia ji 2-5 metų vaikams), su didžiuliu malonomu ja žaidė ir mano devynmetė 🙂
Jau prieš keletą metų domėjausi, kur vaikai gali pradėti mokytis programuoti. Suprantu, kad jie nesuprogramuos tinklalapio, bet programavimas tai juk logika ir kūrybingumas! Prieš trejus metus programavimo mokytoja ir pradedančioji rašytoja Linda Liukas „Kickstarter“ platformoje pradėjo rinkti lėšas pirmajai knygai apie programavimą „Hello Ruby!“. Jos tikslas buvo surinkti 10 000$, bet idėja susižavėję internautai paaukojo daugiau nei 380 000$. Va tikrai, kad VAU!
Todėl, kai leidykla „scriptus“ šiais metais išleido lietuvišką versiją „Labas, Rube!“, čiupau nė negalvojus.
Pusę knygos sudaro nuotaikinga istorija apie žavią mergaitę Rubę, kuri sprendžia tėčio sugalvotas užduotis ir ieško brangakmenių. Iškilusias kliūtis jai padeda spręsti loginis mąstymas, išskaidant problemas į smulkesnes užduotis ir kitaip ieškant sprendimo.
Spėju, kad vienas sėkmingų faktorių „Kickstarter“ platformoje, tai, kad ši knyga patiko vaikų tėvams. Joje gausu užuominų patyrusiems naršytojams. Pavyzdžiui, knygoje Rubė susitinka su snieginiu leopardu. „Snow leopard“ yra „Apple“ kompiuterių programinė įranga 🙂 Čia taip pat sutiksite lapę, pingvinus…
Antra knygos dalis – užduotys, kurių sprendimas paremtas tais pačiais principais, kokiais tikras programuotojas rašytų programinį kodą.
Ar po tokios knygos vaikai išmoks programuoti? Tikrai ne. Ar jie susidomės, kas yra programavimas? Tikrai taip!
