Netikėk ką priešai suoks, ką šnekės tau svetimi”, – kažkodėl suskambo šios dainos žodžiai perskaičius naujausią Selemono Paltanavičiaus knygą vaikams „Mano kojos buvo trys“ (leidykla „Debesų ganyklos“).
Ar jūsų namuose būna, kad pasigirsta „mama/tėti, sesė/brolis ant manęs pasakė, kad aš paršelis“? Paršelis, tai toks švelnus apibūdinimas, ten gali būti daug skirtingų epitetų. Pas mus dukros viena kitą pavadina net ir berniuku. O tuomet tenka įrodinėti, kad tu nesi toks/tokia, tu neturi uodegytės, tu mergaitė, tu protinga. Ir nesvarbu, ką kiti apie tave šneka. 😀
S. Paltanavičiaus sugalvotas ir iliustratorės Redos Tomingas nupieštas vabalas Žygis suabejoja, kiek jis turi kojų. Ne, jo niekas niekuo neapšaukė, tiesiog jam pačiam taip pasirodė… Žinot, tas vidines abejones ir kylantį nepasitikėjimą. Suaugusiems jis būna dėl vidinių dalykų, o štai vabalams – dėl kojų. Tuomet Žygis nusprendžia išsiaiškinti, bet kyla dar daugiau kuriozų, nes nežinia – kuo tikėti, o kuo ne?
Be tų vidinių klausimų „Mano kojos buvo trys“ padės ir besimokantiems skaičiuoti. Pažadu, kad tų skaičių čia ne tiek jau daug. Pavyks susipažinti ne tik su skaičiais, bet ir su smulkiausiais gyvūnais – vabalais ir kirminais.
Labai nuotaikinga ir labai gražiai iliustruota knyga vaikams nuo dviejų metų arba tiems, kurie pradeda tik raides dėlioti ir nori patys skaityti.
Knygą rasite knygynuose arba internetu https://www.terrapublica.lt/parduotuve/knygos/vaiku-literatura/3-5-metai/mano-kojos-buvo-trys/?
