Žinau, teksto pavadinimas labai nekonkretus, bet niekaip nesumaniau, kaip trumpai apibūdinti knygą pradinukams ir jauniesiems paaugliams – „Aš esu čia!“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Apdovanotos nyderlandų rašytojos Joke van Leeuwen sukurtą istoriją sunku įvardinti konkrečiai. Istorija pasakoja apie Jonę – mergaitę, gyvenančią mieste Voleme, pastatytame gerokai žemiau jūros lygio. Tai vieta, kur visi žino – vieną dieną vanduo ateis. Tėtis dirba, mama mirusi, o Jona kasdien ieško savojo kelio tarp vienatvės, atradimų ir svajonių, nes ši istorija yra visai ne apie baimę.
Kai miestelį žaibiškai užlieja vanduo Jonė lieka ant aukščiausio pastato stogo ir bando išgyventi laiką, kol ją kažkas išgelbės. O kol laukiau, tol mėgaujasi momentu, fantazuoja, kūrybiškai išnaudoja galimybes arba jomis nepasinaudoja.
Knyga nedidelė ir nestora. Istorijos, tokio tinkamo ilgio prieš miegą, tad knyga „Aš esu čia!“ labai tinka ne tik pradinukams skaityti patiems, bet ir kartu su vaikais ją skaityti prieš miegą. O perskaičius, būtinai padiskutuoti – ką tu būtum daręs? Kaip elgtumeisi? Ko bijotum? Kur eitum? Jonė savo kasdienybę ant stogo pasakoja taip paprastai, net buitiškai (apie dėmeles plaunamas iš kelnaičių), su lengvu humoru ir visišku įsitikinimu, kad ji bus išgelbėta. Mergaitė neabejoja savo tėčiu, žiūrėdama į dangų kalbasi su savo mirusia mama ir pripažįsta, kad iš balandžių – nelabai kokie naminiai gyvūnėliai.

Joke Van Leeuwen tekstas pilnas poetiškų vaizdų, žodžių žaismės ir simbolikos. Pavyzdžiui, kaip ir tas balandis, kuris atskrenda potvynio metu ar pats mergaitės vardas. Kai kurie skaitytojai siūlo paieškoti prasmės ir daiktuose iš kurių padarytas užrašas „Aš esu čia“. Netrūksta aliuzijų ir į kitas pasakas – pėdsaką paliekančius trupinius, ištirpstantį cukrų…
Tėvams šią knygą bus skaityti dar įdomiau. Jei vaikai klausysis tik mergaitės istorijos, suaugusieji ras dar vieną sluoksnį paslėptą po žodžiais.
Prieš mirdama mama pasakė, kad Jonės tėtis turi tinkamai pasirūpinti dukra. <…> Šis vaikas svarbesnis už visus tavo reikalus.
Atradusi stogą Jonė pagalvojo: „Dabar esu virš debesų. Po begalybe“. Arba mergaitė pamačiusi savo tėtį susimąsčiusį ir trinantį pirštais nosies kuprelę nusprendė, kad tėtis „galvoja nosimi“. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip gražiai autorė veria sakinius ir pagarba vertėjai Birutei Avižinienei už tokį gražų vertimą. Tiesa, o viršelis yra dar gražesnis nei originalios knygos, tik neradau, jo autorystės.
Tiesa, tai ne pirmoji Joke van Leeuwen knyga išversta į lietuvių kalbą – mes jau skaitėme jos „Kai mano tėtis tapo krūmu“, kurią jau aptarėme šiame tekste Knyga vaikams „Kai mano tėtis tapo krūmu“: apie karą be ašarų.
Abi knygos išsiskiria jautrumu, vaiko santykio su tėvu analizavimu ir tai, kad drąsa yra savaime suprantamas dalykas, o tiek Jonė, tiek Toda iš kitos knygos yra šiek tiek vienišos atsiskyrėlės į pasaulį žvelgiančios iš stebėtojo perspektyvos.
Knygą „Aš esu čia!“ rasite knygynuose arba https://www.terrapublica.lt/parduotuve/knygos/kurybiska-europa/is-puslapiu-i-pokycius/as-esu-cia

