Nuvilnijo šventinis savaitgalis. Kaune jis buvo saulėtas ir pilnas trispalvių. Gatvėse – minios pakilios nuotaikos žmonių, o po renginių – pilnos kavinaitės babyčių. Su šeima renginiuose dalyvavome ir mes, tarp jų spėjome apsilankyti ir Kauno valstybiniame lėlių teatre. Žiūrėjome spektaklį skirta vasario 16-osios progai „Kudlius ir miško broliai“ rež. Agnė Sunklodaitė.
Spektaklio pavadinimas sufleruoja jo ne lengvą temą – partizanai. Dar prieš eidama į spektakli trumpam suabejojau: ar tokią šventinę dieną „nesugadins“ nuotaikos „sunkus“ spektaklis? Nesugadino. Spektaklis, per šunelį – pasakotoją, įtraukė į vienos šeimos gyvenimą, į jaunuolio Juozo įsitraukimą į kovą už Lietuvos laisvę. Spektaklis nejučia privertė prisiminti, ką apie tą laikmetį pasakojo mano seneliai.
Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Šįkart tarp žiūrovų dauguma buvo suaugę žmonės ir vyresnio amžiaus moksleiviai. Buvo keletas ir jaunesnių žiūrovų (tarp jų ir maniškiai), kurie gal ir nesuprato visko, bet tikrai domėjosi tuo kas vyksta scenoje. Gretimoje eilėje sėdėjusi gal 6-erių mergaitė vidurį spektaklio ne tyliai paklausė „O kas yra moralinis palaikymas?“. Į šį klausimą po spektaklio turėjau atsakyti ir aš. Mano septynmetis pasibaigus spektakliui, sakė „man liūdna, kad juos nušovė…“
Spektaklis su lėlėmis, be ne visai lėlių. Įspūdį paliko scenografiniai sprendimai, ypač – okupanto kostiumas, sustiprinantis jo baisumą.
Spektaklis „Kudlius ir miško broliai“ buvo sukurtas Lietuvos valstybės šimtmečiui ir (tikriausiai) daug rodytas praeitais metais, o praeitą savaitgali parodytas tik esant išskirtinei progai. Jei dar kartą bus progą, labai siūlyčiau nusivesti į jį vyresnių klasių moksleivius.
