Savaitgalį teko džiaugsmas apsilankyti Kauno valstybiniame lėlių teatre, spektaklyje „Užburtas kalnas“. Prisipažinsiu, rinkdamasi spektaklį ir perskaičius vieno sakinio aprašymą apie jį „spektaklis be žodžių apie akmenuotą kelionę pažadėtosios laimės link“ – padariau išvadą, kad tai bus apie sunkų kelią siekiant savo svajonės. Ir kadangi spektaklis be žodžių, tai keliaujant į teatrą, bandžiau savo vaikams papasakoti apie ką spektaklis bus, na kaip aš įsivaizdavau – siekiant savo svajonės, gali tekti įveikti daug kliūčių ir t.t. O pasirodo aš truputį klydau 🙂
Turėdami laiko prieš spektaklį aplankėme lėlių muziejų, kur galėjom pačiupinėti įvairias lėlės ir išbandyti kaip jos veikia. Vyresnėlis nučiupo spektaklio programėlę, kurią paskubomis vaikams perskaičiau prieš spektaklį. Ir supratau, kad spektaklis turi platesnę mintį nei aš maniau.
Prieš prasidedant spektakliui ant scenos krašto prisėdo spektaklio sumanytojas ir režisierius Andrius Žiurauskas, jis trumpai papasakojo kaip gimė spektaklio idėja ir kokia jo mintis. O mintis tokia: skirtingų tikėjimų tautos garbina savo dievus ir mano, kad jų tikėjimas pats teisingiausias. Staiga pamatę ant aukšto kalno žiburį, nusprendžia, kad pasiekus jį žmonės taps laimingi. Iš pradžių į kalną besiropščiantys konkuruoja, kovoja dėl geresnės vietos, kas užlips pirmas, bet tik susitaikius ir padedant vienas kitam – pavyksta pasiekti kalno viršūnę.
Štai tokia spektaklio mintis. Aš pasakysiu, kad man viskas labai labai patiko, ir mintis, ir vizualizacija, ir muzika, ir šviesos efektai. Vaikams? Spektaklis skirtas vaikams nuo 8 metų, tarp jaunųjų žiūrovų buvo sakyčiau nuo kokių 6 iki 10 m. vaikai. Visgi, manau, daugelis spektaklyje buvusių vaikų, tarp jų ir maniškiai, labai daug ko spektaklyje nesuprato. Spektaklyje buvo gausu stereotipų apie tam tikras tautų savybes, kurių vaikai tikrai dar negalėjo „pagauti“. Netgi sakyčiau tikėjimo ir apeigų skirtumai šiuolaikiniams aštuonmečiams dar nėra suprantami. Spektaklio metu girdėjau ne vieną mamą šnabždant savo vaikams į ausį: „čia žydas“, „čia musulmonas – jis meldžiasi ant kilimėlio“ ir t.t. Aš ir saviškiams bandžiau paaiškinti kas kur yra, kas vyksta, kas ką daro. Nepaisant to, nemanau kad nors vienas vaikas nuobodžiavo – visi su įdomumu išsėdėjo 50 min. – rado ir iš ko pasijuokti, kuo nustebti, ką prisiminti.
Po spektaklio mano „šviežias“ septynmetis (savaitgali buvo gimtadienis) pasakė – „man patiko, bet tu papasakosi kas čia buvo, nes aš nieko nesupratau”. Panašius komentarus nugirdau ir teatro rūbinėje 🙂 . Vyresnėlis nusprendė, kad spektaklis buvo apie tai, kad kai visi pykosi tai viršūnės nepasiekė, o kai susidraugavo – tai pasiekė. Na, o keliaujant namo rimtai kalbėjomės, kas yra religija, kokių jų yra, kokių skirtingų tradicijų ir papročių žmonės laikosi.
Spektaklį tikrai rekomenduoju aplankyti, tik gal su didesniais vaikais, arba bent jau prieš tai pasikalbėjus apie skirtingas tautas ir religijas.
