Vaikai, sužinoję, kad į Slovakijos Aukštuosius Tatrus vykstame tik savaitei nustebo – jie įpratę prie daug ilgesnių kelionių, bet grįžus galiu pasakyti – per septynias dienas padarėme tiek, kiek kiti ir per tris savaites neįveikia. Kelionė buvo nuostabi, bet ir labai intensyvi. Atskirai apie kiekvieną lankytiną objektą (kainas, foto ir adresus) rasite atskiruose jiems skirtuose straipsniuose (žr. nuorodą arbą rubriką „Lankytinos vietos. Užsienyje”). O dabar trumpai papasakosiu mūsų maršrutą. Maža ką, gal pavyks ką panaudoti ir jums.
Iš Lietuvos išvykome šeštadienį 7 val. ryte. 3 šeimos – 6 suaugę ir 8 3-10 metų vaikai.
Pirmas sustojimas – Varšuva ir Koperniko mokslo centras. Apie jį svajojau jau seniai, o kadangi esame lankęsi daugybę mokslo centrų kitose šalyse, labai magėjo palyginti. Visus įspūdžius aprašiau „Koperniko mokslo centras – kam jis įdomus?“
Apibendrinus, tai buvo puiki kelionės pradžia ir puiki vieta sustoti nakvynei prieš kitą kelionės atkarpą.
Antra diena
Ryte išsimiegoję išjudėjom pietų link. Pradžioje svarstę lėkti tiesiai į Slovakiją, nusprendėm stabtelėti Krokuvoje. Sekmadienis, automobilių nedaug, oras pusėtinas ir tai puiki proga parodyti vaikams Vavelio pilį. Pavyko pasistatyti automobilį beveik šalia jos sienos (o savaitgalį – ir nemokamai), užlipome, pasigėrėjome, sulaižėme ledų ir toliau į kelią. Vakare pasiekėme Štola – kaimą, 5 km nuo Aukštųjų Tatrų.
Apsistojome „Chata Anička“ ir nors tai medinis namelis nelabai išvaizdžioje vietoje (šalia dar daugybė kitų trikampių atostogų namelių), buvo tobulai pritaikytas mums. Penkiuose kambariuose visi išsiteko, prie stalo galėjome susėsti visi vienu ypu, vakarais pavargusius raumenis šildėme infraraudonųjų spindulių pirtelėje, o modernus ir skoningas interjeras džiugino akį ir širdį.
Trečia diena
„Chatos“ šeimininkas Jurek, penkių vaikų tėvas, mums rekomendavo pirmos dienos lengvą, vaikišką maršrutą. Ah, Jurek, Jurek, tau kaito turbūt ausys, kai mes repečkojomės ant tos viršukalnės. Idėja puiki – Vyšne Hagy (5 km nuo namuko), pasistatyti automobilį ir toliau keliauti traukinuku. Šis – susiekimo priemonė per visus Aukštuosius Tatrus, stojanti kiekviename kaimelyje, todėl labai patogu slidinėtojams ar kopinėtojams kalnais.
Žodžiu, pasistatome automobilį, įsigijame dienos traukinuko bilietą. Šeimai su dviem vaikais – 10 Eur. Važiuok kiek ir kur nori. Šiuolaikišku dviejų vagonų traukiniu pavažiavome porą sustojimų iki lankomiausios A.Tatrų viršūnės Štrebske Pleso.
Ieškome keltuvų, kurie, pasirodo yra kokie 2 km nuo traukinuko. Pamatę kainas valandėlei apstulstame – perpučiamu, sėdimu, draugų „drandalietu“ vadinamu keltuvu pirmyn atgal šeimai kainavo 38 Eur. Itališkai, sakyčiau.
Užkilę tikrai aukštai (1840 m) supratome, kad turime pakilti dar aukščiau iki Predne Solisko 2093 m. Pradeda lyti. Laukiam, kol nustos. Lietus tai apmažėja, tai vėl plauna kalną. Aprimus kylam, vis besidairydami per petį, kiek arti juodi debesys. Paaiškėjo, kad anot mūsų šeimininko „vaikiška“ trasa, užtruksianti mums pusvalandį, truko valandą ar dar ilgiau ir reikėjo ropštis pakankamai stačiais ir tąsyk slidžiais akmenimis.
Žinoma, vaizdas po kojomis atsveria visus vargus ir tikrai visiems rekomenduoju paliesti tą viršūnėje įkaltą kryžių, bet įsivertinkite – nėra taip lengva, kaip atrodo.
Ketvirta diena
Pasimokę po pirmosios dienos nusprendėme pasirinkti mėlyną, t.y. lengvą maršrutą link ežeriuko. Važiuojame automobiliu iki Popradske Pleso. Pasistatome ir sulauke pinigų už stovėjimą surinkėjo lengvai žagtelim. 6 Eur už dieną. Europietiškai, sakyčiau. Saulelė dangum ridinėjasi, žingsniuotojų net su vežimėliais gausybė tad lekiam ir mes. 4 km į vieną pusę. Po pusvalandžio malonaus pasivaikščiojimo ima krapnoti ir taip… iki ežero kalnuose ir nustojo iki automobilio likus 20 min.
Tai ypatinai lengva trasa, visa asfaltuota (o tai, sakyčiau, minusas labiau nei privalumas), vos vos lengva įkalnė ir beveik visad mišku. Atėjus prie kalnuose įkalinto ežero turėtų atsiverti nuostabus vaizdas, jei nebūtų apsiniaukę. Radę sausą kampą pakramsnojome pikniko vaišes ir skuodėm atgal.
Žinoma, nėra blogo oro, tik bloga apranga, bet galiu pasakyti, kad kalnuose galioja ir dar viena taisyklė – nėra blogo oro, yra tik blogas vaizdas, nes debesys kruopščiai, lyg lietpalčiu, apdengia kalnus, kad šie nesušaltų ir nedrebėtų prie svetimų akių.
Kaip minėjau, giedrytis pradėjo grįžinėjant, todėl nusprendėm išnaudoti išlindusią saulę ir keliavom apžiūrėti didžiausios Rytų Europoje tvirtovės – Spiš pilies. Apie ją pasakoju jau čia: www.seimosgidas.lt/spis-pilis-tvirtove-didziausia-rytu-europoje/ Ar vertėjo? 110%!
Ketvirta diena
Pagaliau laikas suaugusiems atsipūsti, o vaikams papramogauti – dieną skyrėme didžiausiam Rytų Europoje vandens parkui „Tatralandia“. Prieš kelionę girdėjau nusiskundimų, kad nėra jis jau toks puikus, o žmonių ten marios, kad ir kaip dviprasmiškai tai skambėtų vandens parke. Bet… Disneilende žmonių irgi daug, bet jis vis tiek išlieka geriausiu.
Išsamiau apie „Tatralandia“ rasite mano pasakojimą štai čia: https://www.seimosgidas.lt/didziausias-rytu-europoje-vandens-parkas-tatralandia/
O savo pasirinkimu tikrai džiaugėmės, jei jau būti, tai ten kur smagiausia, daugiausia, didžiausia.
Penkta diena
Paskutinė Tatruose, nes kitą rytą ruošėmės išvykimui. Rytas apniukęs, todėl nusprendėme sumainyti dienos planus ir pradėjome nuo Dobšino ledo urvo. Viską kaip ir ką ten radome aprašiau „Ledo urvas – kur šaltis tvyro visus metus“, o abejojantiems primygtinai rekomenduoju. Šis urvas įtrauktas į UNESCO paveldą ir tikrai ne veltui. Tik priminkite, kad ekskursijos jame lyginėmis valandomis. Mes spėjome į 10-tos ryto, tad po valandėlės jau traukėme įvykdyti antros plano dalies.
Grįžom į Aukštuosius Tatrus ir nusprendėme šturmuoti du kalnus – Tatranska Lomnica dviem keltuvais (kurie kainavo 45 Eur, bet užtat buvo modernūs) kilome iki Skalnate Pleso, o iš ten žingsniavome nuokalne Hrebieniok, kur nusileidome iki Stary Smokovec. Na ką, paskutiniam kartui rinkomės rimčiausią maršrutą – nors turėjo trukti 2 val. (1,5 val tarp Skalnate Pleso ir Hrebeniok ir 0,5 val. nusileisti žemyn), užtrukome 4 ar net ilgiau. Ne tik vaikai, bet ir mes, lepūs kompiuterių hipnotizuotojai, nejautėme nei kojyčių, nei rankyčių, bet mes tai padarėme! Ar eičiau dar kartą? Žinoma! Tik būtinai ta tvarka, kuria pasirinkome, nes visą laiką ėjome tarp dviejų kalnų lengva nuokalne.
ŠEŠTA DIENA
Grįžimas. Ne visad jis būna smagus, bet mes nusprendėme ir toliau leistis į nuotykius. Šios dienos sustojimas – Veličkų druskų kasyklos. Taip, objektas labai turistinis, pati jame buvau du ar tris kartus, todėl su vaikais leidosi tik vyras, bet tai tikrai būtina parodyti nemačiusiems.
Jokių registracijų turams nereikia, o bilietų kainas galite sužinoti www.wieliczka-saltmine.com/visiting/visitor-s-guide/check-prices/check-prices-tourist-route, kurios tikrai ne džiuginančios. Angliakalbių ekskursija sezono metu šeimai su dviem vaikais kainuos apie 60 Eur.
Apsilankėm, pasibuvom ir lėkėm iki kelionės atgal vidurio – Lodzės.
SEPTINTA DIENA
Lodzėje apsistojome „Music Hostel“. Nieko ypatingo, kambariai su dviaukštėmis lovomis, hostelis pačiame pačiame centre, pusryčiams gausite nemokamai sausų pusryčių. A, tiesa, prieš atvykstant sužinojau, kad Lodzė dabar Varšuvos jaunimo pamėgta vakarėlių vieta, tad barai atviri iki paryčių, o už alų su shotu (ten tik tokius geria), sumokėsite 9 zlotus (2,1 Eur).
Šį miestą pasirinkau neatsitiktinai, nes radau informacijos apie ypatingą čia esantį objektą – technologijų centrą, planetariumą ir mokslo muziejų EC1 įkurdintą senoje elektrinėje. Tai kažkas WOW – septyniolika kartų geriau nei Koperniko centras su labai mažai lankytojų ir šiek tiek paaugusiems vaikams. Čia mes tikrai grįšime! Apie tai aš pasakoju čia „Įspūdingiausias mokslos centras – Lodzėje”, o daugiau praktinės info: http://ec1lodz.pl/
Na ir ką, apsisukę iki 13 val., papietavom ir šiaušėm namo. Tobula kelionė su tobula kompanija, tobulu maršrutu – rekomenduoju!
