Mus aplankė tikra šikavonė – neklausėm jokių varažbų ir ir iškeliavom svieto paveizėti. Va cep, pradėsma kalbėti 🙂 Kokia man dzūkiška šnekta graži – neturėjau nė bobulės, nė tetulės šituos kraštuos, tad išgirdus kur jau dzūkuojant, galiu sustot ir klausyt, kaip muzikos. Alytuje dzūkavimo nėra, jie tik labai mėgsta mažybines formas ir kažkur pamena minkštumo ženklą “šunukas”, “girukė”, “picukė”, “greitukė”… Ale vis tiek smagu klausyt.
O apie tikrą dzūkišką kalbą galiu vaikams papasakoti, nes Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė išleido nerealią knygą “Dabarcinės pasakos”, kuri, žinoma, parašyta dzūkiškai! Trumpos pasakaitės porina apie mergaitę ir jos broliuką iš Dzūkijos. Mergelė visad buvo sirata – našlaitė ir labai gražiai sugyveno su gamta, mylėjo augaliukus, gyvūnus, tad ir tas sunkus gyvenimas nebuvo toks liūdnas.
Visi tarmiški žodžiai pažymėti kursyvu, o pirmus sakinius skaityti reikia rimto susikaupimo. Paskui, kažkaip, įpranti. Pamenu, Rimanto Kmitos šiaulietiškai parašytąi “Pietinia kronika” irgi reikėjo pastangų ne turinį, o pačius žodžius suprast. Lyg lietuviškai parašyta, bet nesupranti apie ką. Ievos sukurtos “Dabarcinės pasakos” skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams – jos trumpos, pamokančios, labai vaizdingos ir, garantuoju, sukelsiančios daug klausimų ne tik kodėl taip senovėje gyveno, bet ir ką žodžiai reiškia. O čia I. Anelauskaitė-Motiejauskė nepamiršta skaitytojų ir knygos pabaigoje patalpintas dzūkiškų žodžių žodynėlis. Jame ir radau, kad šikavonė – reiškia sėkmė!
Netradicinis ir knygos apipavidalinimas – vietoje iliustracijų čia puikuojasi vaizdingi karpiniai, kuriuos sukūrė Vita Jasienė. Dažnai mažieji skaitytojai pavargsta nuo tų ryškių spalvų, margumo, tad toks juodai-baltas sprendimas tikra atgaiva estetikos ištroškusioms akims. Labiausiai žavi tos smulkiausios detalės, kurias, atvirai pasakius, nė neįsivaizduoju nė kaip iškarpyti, nei kaip išpjaustyti.
O knygos dizainą sudėliojo dar viena alytiškė – grafikos dizainerė Banga Vaicekauskienė, švelniomis pastelinėmis spalvomis papildžiusi karpinių ir teksto monochromiškumą.
Iš tiesų, tai neeilinė knyga, kuri turi didžiulę išliekamąją vertę ir bent viena kita pasaka turėtų būti įtraukta į ugdymo planus, kaip supažindinanti su dzūkiška tarme ir vertybėmis, todėl labai džiugu, kad projektą finansavus Lietuvos kultūros tarybai, mokymo įstaigas pasieks 1300 knygelės egzempliorių.
“Ir aš ty buvau, dzūkiškų girų gėrau, ūsų in putų merkiau ir cykiai žiūrėjau, in širdzį dėjaus, kap kas uliavoj, kap dzūkiškai porina, kad galėtau po tam papasakoc ir in knygų užrašyc”
Knygą„Dabarcines pasakas“ galima įsigyti Alytaus miesto turizmo informacijos centre ir meno salone “Dzyvai” Alytuje.
