Londonas mano keliuose yra pasitaikęs, bet pakankamai nedaug. Jis tikrai nerealus miestas šeimoms, nes turi belekiek įdomiausių muziejų, kurie yra NEMOKAMI, turi didžiulį zoologijos sodą ir gausybę kitų pramogų, bet šįkart noriu aprašyti vieną, kuri labiau skirta tėvams, kurie nori prisiminti vaikystę.
Naršydama, ką nuveikti įdomesnio Didžiosios Britanijos sostinėje užtikau aukščiausia jų šalyje bokštą „Arcelor Mittel Orbit“, kuris buvo pastatytas 2012-ųjų Olimpinių žaidynių proga šalia Olimpinio stadione. Tik vėliau sužinojau, kad Stratford rajoną, kuriame viskas įsikūrę, labai mėgsta emigrantai iš Lietuvos.
Žinoma, į šį bokštą kelia greitas liftas, o nuo jo viršaus atsiveria visas Londonas. Bet net ne tai yra įdomiausia – mane sugundė tai, jog nuo jo yra įrengta ILGIAUSIA pasaulyje čiuožynė. 80 cm pločio vamzdis apsiraizgęs zigzagais nuo viršaus leidžiasi iki pat apačios. Drąsuolių laukia net dvylika posūkių ir išvis 178 metrų ekstremalumo išbandymas.
Daily Express nuotrauka
Geriausia šiai pramogai iš anksto registruotis, nors sekmadienį nebuvo didelių eilių ir šiaip. Visa tai galite padaryti: http://arcelormittalorbit.com/. Apsilankymo bokšte ir nusileidimo kaina -16,5 poundų. Leistis gali aukštesni nei 1,3 metro ir vyresni nei 8 metų vaikai.
Kol mes drebinom kinkas (tikrai tikrai buvo labai labai baisu), šalia stovėję devynmečiai nerodo jokių nerimo ženklų.
Šiek tiek apramina tai, jog nusileidimas tikrai labai saugus – tave įdeda į tokį pusmaišį. Kojos būna lyg kokone, į rankas įduoda virvelę prisilaikymui, liepia nuleisti pečius, šiek tiek pakelti galvą ir palinki sėkmės. Vietomis čiuožynė yra permatoma, vietomis – aklinai tamsi. Vienur leidimosi kampas dar pakenčiamas, kitur atrodo, jog krenti į bedugnę, bet tai neabejotinai vienas smagiausių potyrių gyvenime.
Apsukome ratą pagrindinėje Luzong saloje, atidavėme automobilį ir iškeliavome į Palawan salą. Pačios populiariausios – Cebu, Bohol salos, o Palawan sparčiai jas vejasi. Ši sala pastaraisiais metais skina laurus įvairiuose turistų žinynuose, kaip „būtina aplankyti vieta“ ar „gražiausia sala pasaulyje“. Mes pasirinkome, nes norėjome kažko vos mažiau turistinio, bet ir ne visai laukinio. Pataikėme ten kur reikia. Vietiniai pasakojo, jog anksčiau nuo salos didžiausio miesto Puerto Princesa iki pačio populiariausio kurorto reikėdavo keliauti penkias dienas. Dabar – penkias valandas.
Puerto Princesa tai nebe sostinė – dangoraižių nematyt, o triračių motociklų čia daugiau nei automobilių. Kaina juokinga – beveik visur nuvažiuosite už 50 pesų (1 euras).
Pernakvojome nedideliam viešbuty ir ryte išlėkėm ieškoti San Jose stoties, nes būtent iš čia juda visas transportas toliau į salą. Mūsų tikslas šioje saloje – Port Barton. Išsiskyrėme su kartu keliaujančia mano seserimi – ji išsinuomavusi motociklą (visiškai naujutėlio kaina per parą – 500 pesų=10 eurų) nusprendė nuvažiuoti iki didžiausio kurorto El Nido.
Motociklo vairuotojas nuveža tiesiai į terminalą iš kurio važiuoja mikroautobusai į Port Barton. Kompanijų, siūlančių tokį maršrutą ne vienas, bet populiariausias „Recaro“. Kaina – 300 pesų (6 eurai) žmogui. Išvyksta kas kelios valandos, o kelionė trunka apie tris valandas. Priklauso nuo vairuotojo nutrūktgalviškumo. Atrodo, jie ten visi pakankami sadistai maniakai. Jeigu nuo serpantinų supa – apsirūpinkite maišeliais. Kelias iki Roxas dar visai padorus, o pasukus link jūros prasideda žvirkelis, kuris kartais remontuojamas ir tai įtariu tęsiasi ne vienerius metus.
Port Barton
Port Barton neturėjome jokios rezervacijos – transporto kompanija pasiūlė kažkokį savo namą, kuris visai naujai įrengtas, bet bėda, kad toliau nuo jūros (na, kokios septynios minutės pėsčiomis). Kokios atostogos, kai gyveni prie jūros ir iki jūros kėblinti per karšti reikia? Einant gatve sutikom moteriškę, kuri puolė mumis rūpintis (jie ten tokie visi) – nuvedė pas draugės mamą, vietinę bobulytę. Namelis šalia jūros, tik palmės užstoja vaizdą. Kambarėlis miniatiūrinis, bet viskas švaru, jauku. Kaina juokinga – 10 eurų. Nusprendėme apsistoti dienai kitai, kol kojas apšilsim.
pas vietinę bobulytę
Port Barton – nuostabus kurortas ant jūros kranto iš kurio atsiveria dar nuostabesni vaizdai. Pirma juosta pajūryje okupuota turistų ir viešbučių (kurių tik vienas kitas naudojasi agoda ar booking sistemomis). Žinoma, geriau juos rasti iš anksto, nes vasario mėnesį jau prasideda sezonas ir laisvų kambarių nedaug. Daug kavinių ir jos net siūlo TIKROS kavos. Pamiršau paminėti, kad filipiniečiai gera tik tą trys viename marmalą. Tiesa, elektra kaime yra tik nuo šešių iki vienuolikos dvylikos. Kavinės ir didesni viešbučiai turi generatorius, bet štai išsvajotų vaikų ledų buvo tik vienoje vietoje. Tai pirmoji vieta, kur nieko nesinori daryti – tiesiog leisti laiką.
Pagrindinė pramoga – „island hoping“ – turai po salas. Ant kranto daugybė prekystalių, kur siūlo įvairius turus (jie būna A, B, C, D E). Vieni labiau skirti paviršiniam nardymui apžiūrėti koralus, kiti veža į laukinius paplūdimius, treti žiūrėti jūros vėžlių, jūros žvaigždžių. Rinkis pagal save. Kaina 700-800 pesų (14-16 eurų). Į kainą įskaičiuoti pietūs, kiti dar ir šalto alaus prideda. Trukmė nuo 9 ryto iki 16 val. Ryte pakrantė papilnėja, o paskui gali vėl dykinėti vienas.
Tradiciniai pietūsPaviršinį nardymą išbandė ir vaikaiTuristiniai laiveliaiTIKRA jūros žvaigždė
Po poros dienų mes išplaukėme į „Coconut garden island resort“ – tai nedidelė sala, kurioje įsikūręs vienas viešbutis, talpinantis 20-30 žmonių. Visiška tuštuma ir dar puikesnė vieta atsipūsti. Čia irgi gali nardyti, pasivaikščioti po džiungles, išsinuomoti kanoją ar tiesiog mėgautis nieko neveikimu.
Išsinuomavome šeimyninį namą (2500 pesų=50 eurų parai) ir mėgavomės. Maistas neįskaičiuotas, bet visuomet veikia viešbučio kavinė. Tiesa, visą mūsų buvimą nė karto joje nebuvo žuvies 🙁 Keista gyventi ant jūros kranto ir negauti žuvies.
Coconut garden island resort
Dabar, kai rašau, atrodo, kad nieko neveikėm, bet mūsų dienos buvo visiškai užpildytos – gaudėm vietinius krabus, žaidėm stalo žaidimus, paėjom pakrante į vieną pusę, paskui į kitą…
Grįžus į pagrindinę salą sprendėm ką daryti – El Nido atmetėm (ten pabuvojusi sesė tikino, kad ten tapo triukšmingu kurortu), galėjome tik keliauti atgal į Puerto Princesa ir važiuoti aplankyti Sabang požeminės upės. Vėl kelionė atgal, kelionė kažkur… ir nusprendėme likti. Taip ir leidome laiką – salos, kriauklių rinkimas, kopėm į kalną, ėjom aplink iškyšulį. Dar galima nueiti iki krioklio – 1,5 val. pėsčiomis šiaurės kryptimi. Mėgavomės šviežia žuvimi (čia jos jau buvo), vaikai pasipildė vitamino C atsargų gerdami calamansi (tokių mažų žalių mandarinų ir laimų hibridų) sultis, vienintelė mažoji alpo dėl buko (jauno kokoso) sulčių.
Grįžę iš salos apsistojome Elsa’s house, susipažinome su vietiniais vaikais ir kitais turistais. Atrodė toks keturios dienos visos mūsų, bet laiko deginimuisi ir gulinėjimui pliaže nelabai ir buvo 🙂
Ar gailiuosi nepamačiusi požeminės upės? Vieni sutikti turistai teigė, kad visai neverta – tamsu, nieko nesimato, turistų laiveliai susispaudę vienas prie kito. Kitiems patiko labiau, ypač jeigu plaukė jau prieš pačią darbo pabaigą.
El Nido – griežtas ne. Sain Vincente – opcija kelionėms po kelerių metų, nes manau Port Barton netrukus virs dar viena Palanga. Kol kas ten nėra bankomatų ir benziną pardavinėja „Coca-cola“ buteliuose, bet kasdien turistų srautas auga, o vietiniai tuo tikrai pasinaudos.
Port Barton pavalgyti galite:
„Mabuti“ – itin dailus baras su vegetariškais burgeriais ir naminiais ledais, kurių yra net ir dienos metu!
„Gacayan Restaurant“ – vietinė ir pigiausia kavinė, kurioje duoda fantastišką sevičė („ceviche“ – žalia marinuota žuvis)
„Besaga“ – aptarnavimas klaikiai lėtas, bet pusryčiai skanūs, puikūs „fish and chips“ gabalėliai
Blynai…
paskutinį vakarą pabaigėm vaikų išsiilgta pica „Gorgonzola pizza“ kavinėje. Ji čia vegetariška ir milžiniška!
Tiesa, nepamirškite čia pasiimti grynų pinigų – bankomatų nėra ir tik kelios vietos už papildomą mokestį priima kortele. Tiesa, labai pritrūkus – galite išsikeisti pinigų parduotuvėje prie degalinės ant jūros kranto „Ausan“. Jie ten kartais turi ir ledų!
Po tokio poilsio beliko grįžimas namo: parvažiavome autobusu į Puerto Princesa, pernakvojome ir išskridome į Manilą. Ten praleidome pusdienį (pagaliau nupirkome lauktuves iš Asia Mall), viešbutyje pamiegojome iki 4 val. ryto ir išskirdome į Pekiną (4 val. skrydis). Ten praleidom 16 valandų – po miesto apžiūros vakare devintą griuvome miegoti ant oro uosto suoliukų ir 3 val. ryte lipome į lėktuvą. 6 valandą ryte pasiekėme Varšuvą, o iš jos 9 val. dardėjome autobusu. Bendrai paskaičiavus – antradienio popietę palikome rojų Port Barton ir penktadienio vakarą jau buvome namie 🙂
FIlipinuose yra trys daugiausiai turistų pritraukiantys objektai apie kuriuos rašo visi kelionių gidai ir nė viename jų mes neapsilankėme. Nežinau, kaip būtų kelionė susiplanavusi, jeigu būtume keliavę tik dviese, bet su keliaudamas su vaikais labai gerai pasveri ar tikrai verta „trenktis“ aštuonias-devynias valandas, kad pamatytum TAI. Todėl iškart įspėju – šiame tekste nėra nė žodžio apie ryžių terasas, šokoladines kalvas ir požeminę upę. Apie tai galite pasiskaityti kiekviename vadove, o aš rašysiu apie kelionę šeimos ritmu – maloniai, linksmai, be skubėjimo ir streso.
Nusileidome į Manilą po vidurnakčio, išėję iš oro uosto pastato sėdom į CUPON taksi, kuris pasak dažniau čia keliaujančių yra patikimiausias ir lėkėm į viešbutį „Pinoy Pamilia“. Rinkausi pagal tai, kad būtų kuo arčiau oro uosto ir netoli „Asia Mall“, nes tame pačiame viešbutyje palikome visus šalčio atributus ir nakvojome prieš grįžtant. Ar rekomenduoju? Tai tikrai labai paprasta vieta, bet tvarkinga ir aptarnavimas puikus.
Kitą dieną ryte jau mūsų laukė išsinuomotas automobilis. Užtruko jį gauti, nes reikėjo atsiųsti gausybę dokumentų (keista, kad nepaprašė buto Vilniuje nuotraukų…), bet gavom. Nuomotis transportą Filipinuose nepigu. Savaitė patogumo su automobiliu mums atsiėjo apie 250 Eur, bet nesigailiu anė kiek. Nors visi labai gąsdino mus, kad nepavyks vairuoti – visiška nesąmonė. Taip, eismas Maniloje ir šalia yra labai labai įtemptas, bet visi laikosi taisyklių ir juda su srautu. Daugiau įtampos vairuoti per mažus kaimelius, kuomet niekad nežinai, kas jiems susišvies ir kur jie pasuks. Tad jeigu reikės automobilio Luzon saloje – kreipkitės: www.laspinas.info
Iš Manilos išmovėm iškart – miestas milijoninis, bet turi menką senamiestį, užtrukti nėra kur. Po ilgos kelionės norėjosi keletos dienų atokvėpio, todėl bedėm pirštu ir patraukėm iki vakarinės pakrantės. San Narciso – pirmas ramesnis kaimelis pajūry, per google maps radom žavią poilsiavietę „Crystal Beach resort“ ir apsistojome. Tiesa, įdomumo dėlei ir vaikų pageidavimus pildydami užsisakėme tradicinį filipinietišką namuką iš bambukų ir dviaukštėmis lovytėmis. Taip, be dušo ir tualeto 🙂 Ir grotelėmis vietoj langų 😀
Atsipūtę keletą dienų ir pasimėgavę pirmosiomis maudynėmis išlėkėm iki Pinatubo ugnikalnio, kuris šioje saloje buvo pagrindinis mūsų tikslas. Tai veikiantis ugnikalnis, paskutinį kart pasireiškęs ne taip ir seniai – 1991-aisiais. Įdomu tai, kad jo krateris dabar virto kvapą gniaužiančių ežeru.
Kaip ten patekti? Jeigu turite transportą – lėkite iki Santa Juliana, jeigu naudojatės viešuoju transportu – važiuokite autobusu iki Angeles, iš ten jeepney (džipnis – jų vienis „mikriukas“) iki Capas, o iš ten – motociklu iki Santa Juliana. Apsistojome pas Alviną. Per klaidą netyčia nusukome į kitą kelio pusę ir atsidūrėme prie svečių namų, kuriuos pasirodo turi Alvino brolis. Žodžiu, kaip bevažiuotum, pateksi pas Alviną.
Kadangi į kalną kylama tik anksti ryte (kol dar nėra alinančio karščio), būtina atvykti iš vakaro. Alvin Guest House gausite puikų kambarį, skanią vakarienę, malonų aptarnavimą ir kitą dieną jums parūpins turą iki ugnikalnio. Išvažiuojant beliks tik sąskaitą apsimokėti 🙂
Žygis į kalną vyksta taip: apie 7 ryto 4×4 džipais pradedate kelionę į ugnikalnio papėdes – pradžioje tai lyg prastas žvyrkelis. Paskui jį jau vagoja upeliai, paskui jau nuograužos, įgriuvos… Po valandos jau man nebuvo linksma ir privažiavome vietą, kur viskas, kelias baigiasi.
Visai neseniai džipai sustodavo dar toliau ir tekdavo žygiuoti keletą valandų, dabar žygis į kalną trunka apie valandą. Na, su vaikais ir mažyle nešioklėje gal šiek tiek daugiau. Kelią rodo gidas, bet pasiklysti būtų sunku – tiesiog takeliu į viršų. O ten… sunku apsakyti tokį grožį kokį išvysti užlipus. Kažkada tai buvo viena graži viršūnė, kol jos nesudrebino požeminiai smūgiai ir viršūnė pražydo lyg pumpuras, iš kurio išsiliejo deginanti lava. Nesuvokiamas gamtos stebuklas.
Pasimėgavome pietumis ant ugnikalnio kraterio ir… grįžom. Kad ir kaip būtų gaila, maudytis ugnikalnio širdyje negalima – vienur teigiama, kad cheminė sudėtis gali būti pavojinga žmonėms, gidas tikina, kad prieš keletą metų vienam žmogui nusprendusiam po žygio atsigaivinti sustojo širdis, todėl dėl visų saugumo valdžia tai daryti uždraudė.
Vienam žmogui nakvynė+vakarienė+turas su įskaičiuotais pietumis kainavo apie 60 Eur.
Iškeliavome ieškoti vietos nakvynei ir pramogų vaikams. Kiekvienoje kelionėje būna diena vaikams, kai ją praleidžiame atrakcionų parke ar šiaip kokioje nors linksmoje vietoje. Šįkart suderinome abu dalykus – netoli Angeles radome Paradise Ranch („Rojaus ranča“) ir šalia jos nedidelis zoosodas „Zoocopia Fun Zoo“. Labai keistos vietos – gavome puikų namelį, vaikai dūko baseine, restorane specialiai mums gamino tai, ko paprašydavome, bet… buvome vieninteliai svečiai. Tai buvusi didelė poilsiavietė, su beždžionėlėmis, pramogomis, paukščių narvais ir pastaruosius dešimt metų pamiršta. Viskas tvarkinga, bet ardoma laiko. Užtat zooparkas labai smagus – kiekviename žingsnyje mūsų laukė pramogos. Lesinome paukščius, glostėme papūgas, ant pagaliukų davėme obuolius beždžionėlėms, maitinome kupranugarius, merginos leidosi kažkokiomis keistomis mašinėlėmis, lynu… Tikrai labai smagus pusdienis visai šeimai.
Dar turėjome norų išbandyti salos pietus, pamatyti lagūną ir dar vieną ugnikalnį Taal, bet… ten keli šimtai kilometrų virsta valandų valandomis kelionėmis. Sutikti vietiniai patikino, kad Taal tikrai neprilygs Pinatubo, o lagūna – užversta šiukšlėmis, tad numojome ranka. Turbūt prieš dešimtmetį nebūčiau sau to atleidusi, nes reikėdavo lėkti lėkti ir kuo daugiau pamatyti, o dabar – norisi tiesiog pajusti ramesnę laiko tėkmę. Juk lėkimo užtenka namuose.
Vartau Liepojos lankstinuką ir negaliu patikėti perskaičiusi, kad tai trečias miestas pagal dydį Latvijoje. Jaučiuos, kaip rudeninėje Palangoje… Patinka man tie kaimynai latviai ir turi jie į ką akis paganyti. Lietuviai jau seniai pamėgo jų tuščią pajūrį. Tolokai, sakyčiau, jeigu taip tik savaitgaliui, bet ilgesnėms atostogoms nes negalvodama išmainyčiau lietuvišką pajūrį į latvišką.
Jau pasakojau apie kūrybinę vaikų ir mamų stovyklą, o dabar noriu detaliau apžvelgti, kuo toje Liepojoje geriau?
RAMIAU
Taip, pajūrys ten tas pats, tik jo daugiau, todėl braliukai taip nesiplėšo ir per galvas nelipa. Birželio pradžioje gulinčių paplūdimyje visai nesutiksi, tikiu, kad ir liepą vietos po saulę užtenka visiems ir ne po vieną kvadratinį metrą.
JŪRA
Ta pati, bet labai sekli – suaugusiam gal ir pikta, kad tenka eiti ir eiti, kol jūra bus iki kelių, bet atostogaujant su vaikais, tai didelis privalumas. O seklumoje ir vanduo įšyla greičiau.
ŽAIDIMO AIKŠTELĖS
Nedidelės supynės ir batutas yra prie kiekvienos paplūdimio kavinės (na gerai, jų ten nėra labai daug)… Milžiniška, net keturioms amžiaus grupėms suskirstyta žaidimų aikštelė yra Jūrmalos parke prie jūros. Saugi, smagi, įvairi, viskas, ko reikia smagiam padūkimui.
PARKAS
Nerealiai smagus batutas kavinėje šalia didžiausių bugnų – tereikia užsisakyti ką nors, ir pramoga nemokama!
Šalia pajūrio nusidriekęs Jūrmalos parkas taip pat smagus pramogoms su vaikais: čia rasite ledų, nuomojamų dviračių, o vienoje kavinėje užtiktas batutas būdavo vakaro pramoga visai mūsų 18-kos vaikų kompanijai. Batutas nemokamas, tereikia ką nors užsisakyti kavinėje.
DVIRAČIŲ MIESTAS
Be kalvų ir kalnų, su puikiais dviračių takais visame mieste Liepoja save pozicionuoja ir kaip dviračių miestą. Dviračiais galima nulėkti net iki Karosta. Dviračių maršrutus rasite čia:
KAROSTA
karosta cerkvė
Lietuviškai, tai karinis uostas – nuošalus miestelis šalia Liepojos su tyliomis gatvėmis, raudonų plytų dviaukštėmis kareivinėmis (priminė Ž.Šančius Kaune) ir apaugusiomis alėjomis. Ten užsukome į cerkvę, kur mamų galvas teko pridengti skarelėmis ir į muziejų-kalėjimą. Jame aplankė dvejopi jausmai – kažkaip „neskanu“ buvo, kai karininkas-ekskursijos vadovas laužyta lietuvių kalba (!) bandė auklėti mamą su dvimetinuku, kad rikiuotųsi ir kitaip gąsdino atsitūpimais, iš kitos pusės tikiu, kad yra žmonių kam tai įdomu.
Ekskursijos vadovas teigė, kad tai ne kalėjimas – tai perauklėjimo įstaiga karininkams. Na, bet kameros, kur galėdavo sutilpti po penkiasdešimt, miegojimas sėdint, vienutės ir 17 val. darbas per parą, nepanašu į sanatoriją.
Ekskursijos vyksta kas valandą nuo 11 val. ryto. Atvažiuokite pavalgę, nes veikia pseudo kavinė siūlanti paragauti „sasyskų“, tad jų kvapas persekioja visame pastate ir silpnesniems gali būti sunku ištverti.
MOLAS
Karosta pakraštyje yra ir šiaurinis molas, kuris labai smagus pasivaikščiojimams ir paukščių stebėjimui. Pirmą kartą mačiau gulbes plaukiojančias jūroje… Nuo molo matosi matosi rusų susprogdinti įtvirtinimai jūroje. Pasirodo, tai buvo didžiausias Rusijoje povandeninių laivų uostas, ypač saugomas nuo pašalinių akių.
BASEINAS
Būtinai būtinai apsilankykite Liepojos olimpinio centro SPA. Žinoma, jeigu mėgstate paplaukioti, nusipirkite bilietą ir į baseiną, bet vaikams labiau patiks žaidimų aikštelė vandenyje, burbulinės vonios ir baseinas „centrifuga“, kaip mes praminėme. Tai stiprus sūkurys, kuris suka aplink ir aplink. Yra ir keletas pirčių. Įėjimo kaina apie 10 Eur priklausomai nuo dienos.
EDUKACINIS CENTRAS VAIKAMS
Aš jį sau įsivardinau, kaip eksperimentų muziejų. Latviškai tai socialinė fizika. Ką tik duris atvėręs ZILI BRINUMI centras vienas smagiausių mūsų atostogų patyrimų. Jame rasite dvi nedideles sales su įvairiais fizikiniais eksperimentais – sužinosite, kaip garso banga judina orą, kaip matuojamas garsas, išmoksite pastatyti tiltą, pažaisite su kinetiniu smėliu. Mūsų kompanija dar išbandė ir jų siūlomą labaratorijos užsiėmimą – gaminome „slime“ plasteliną iš PVA klijų ir borakso. Visi buvo tokie sužavėti! Ypač dar ir dėl to, kad mūsų vadovė buvo lietuvė Donata. Ačiū jai dar kartą!
Daugiau info apie centrą http://www.zilibrinumi.lv/p/edukacinis-centras-vaikams-zili-brinumi.html
PLAUKIMAS LAIVELIU
Dar viena smagi pramoga, kurios dėl didelio vėjo atsisakėme, plaukimas laiveliu „Keturi vėjai“. Jis plaukia 1,5 val. ir daugiau maršrutais už tikrai padorią kainą, tad karštą dieną, manau, tai puiki pramoga.
WAKE parkas
Dar vienas „atradimas“ – neseniai prie Karostos esančiame karjere atsidarė „BB wakeparc“, kuriame čiuožinėti ant lentos moko ir vaikus. Daugiau info https://www.facebook.com/bbwakepark/
PASIVAIKŠČIOJIMAS
Miesto senamiestį galima išmaišyti pėsčiomis – užsukti į jų turgų, aplankyti bažnyčią su seniausiais mechaniniais vargonais ir gal net užkilti į jos bokštą, pasižmonėti tarp latvių ar pasimatuoti ilgiausius gintaro karolius. Smagiausia, kad galima sekti natelėmis ant plytelių, nes Liepoja, tai muzikos miestas, kur galima rasti didžiausius būgnus ir grojantį medį.
Liepoja yra saulėčiausias Latvijos miestas, todėl tai tikrai gera priežastis ten atostogauti.
Ne, Latvijos turizmo centras man dar nemoka už reklamą, bet vis tiek pasidalinsiu nerealiai patrauklia Liepojos turizmo svetaine http://liepaja.travel/
Ventspilyje lankėmės tuomet, kad dar nebuvo mano meilės ir pagarbos už meilę vaikams pelnęs Birštonas. Buvau visiškai apšalusi, kaip taip netoli Lietuvos (iš Vilniaus 450 km) gali būti tokia draugiška šeimai vieta. Kalbama, kad miestas išdabintas naftininkų pinigais, kurie naudojasi uostu.
Jau seniai pamiršau, kad būtų galima poilsiauti su vaikais lietuviškame pajūryje, nes jame dažniausiai lija, o kai lija – gali arba lankyti delfinariumą, arba „Akropolį“. Viskas, pramogos tuo ir baigiasi. Jų, be gulėjimo pliaže ir važinėjimosi dviračiais, nėra ir šiaip. Gerai, jau gerai, pastatė vieną žaidimų aikštelę Palangoje…
Ventspilis puikus bet kokiu oru, o dabar išvardinsiu kas ten tokio mane džiugino.
Kuo man patiko Ventspilis?
1. Žaidimų aikštelės
Neabejotinai, didžiausios, įdomiausios, gražiausios, smagiausios. Miesto centre parke įrengtas žaidimų aikštelių parkas, kuris įdomus ir visai mažiukams, ir didesniems.
Jeigu jau nusibodo šis – kitoje upės Ventos pusėje yra dar vienas parkas su taip pat gausybe aikštelių.
Supynių ir karstynių yra pačiame pliaže. Taip pat einant į jį pagrindiniu taku – yra laipynių parkas medžiuose, kurį įveiks ir vaikai.
Ten apie viską pagalvota – rodos, menkutė bala vidurį kelio, bet ten įrengtas rankinis keltuvas. Reikia traukti grandinę ir persikelti į kitą krantą! Mes vien tik į pliažą ėjome ilgiau nei valandą per šias pramogas!
2. Traukinukas
Tikras anglimis kuriamas traukinukas su kuriuo gali apvažiuoti didįjį ar mažąjį ratus. Žinoma, vasarą teks palaukti eilėje, kol įsigysite bilietą senovinėje geležinkelio stotyje, bet per tą laiką galėsite apžiūrėti ekspoziciją, o jau tuomet – į kelią mediniuose vagonuose!
3. Karvės
Ventspilio senamiestis yra toliau nuo pajūrio – visiškai tylus, ramus, nesuturistintas ir gal su viena kita veikiančia kavine. Užtat jame visur gali sutikti įdomiausių karvių skulptūrų, kurias išdailino menininkai. Kiekvienas buvęs šiame mieste turi nuotrauką su karve!
Dar šiame Latvijos kurorte daugybė gėlių skulptūrų, kviečiama praeiti Džiunglių ar Inkarų takais…
4. Kempingas
Jaukus, erdvus kempinas pušyne prie pat jūros! Gyvendami palapinėse ne tik patirsite ką reiškia gyventi gamtoje, bet ir sutaupysite. Nenustebkite, didžioji dalis jo gyventojų, kaip ir turistų mieste – lietuviai. Kempingo puslapishttp://www.camping.ventspils.lv/
5. Vandens parkas
Vandens parkas – jeigu jums jūroje pliuškentis neįdomu, ant jūros kranto laukia vandens parkas su daugybe čiuožyniu, šildomais baseinais! Plačiau apie pramogas www.udensparks.lv
Gal ne priežastis važiuoti, bet mėgstantys pilis apžiūrėkite Livonijos ordino pilį senamiestyje. Nedidelė, bet pilis. Daugiau info apie ją http://muzejs.ventspils.lv/
Ventspilyje yra daugybė pramogų kurių nespėjome išbandyti, todėl būtinai grįšime:
Elnių parkas (Briežu dārzs), kuriame jūsų laukia taurieji elniai, stirnos ir šernų banda.
Mikelio ir Ovišų švyturiai – nes švyturiai visad įdomu.
Būšniekių ežeras – būnant prie jūros važiuoti prie ežero keista, bet rašo, jog ežeras apsuptas maudymosi ir iškylų vietomis ir pėsčiųjų tiltais banglentininkams, nuomojamos valtys.
Praėjusią žiemą leidome Kanarų saloje – Tenerifėje. Visą laisvą, nes teko ir dirbti, laiką skyrėme salos pažinimui, o pramogas rinkomės tokias, kurios tiktų įvairaus amžiaus vaikams. Tad jeigu nori sužinoti kurie klubai geriausi ar kuris paplūdimys patogiausias banglentėms – šis tekstas ne tau.
Kokios pagrindinės pramogos ir lankytini objektai Tenerifėje?
Masca tarpeklis
Įspūdingas tarpeklis, kuris prasideda senoviniu kaimeliu ir 7 kilometrus leidžiasi žemyn link vandenyno. Ir jeigu kilo bent menkiausia abejonė, kad tai ne jums – meskite tas dvejones į šalį. Pirma – Masca pasieksite tik važiuodami įspūdingais serpentinais. Tiesa, kai kuriems nuo jų galite ir susukti pilvą.
Patogiausia kaimelį pasiekti autobusu nuo Santiago del Teide kaimelio, o automobilį palikite Los Gigantes miestelyje. Autobusas važiuoja kelis kartus per dieną, bet reikėtų spėti į rytinį. Pavėlavote? Bandykite tranzuoti, tikrai atsiras laisva vieta kokiame nors automobilyje.
Kodėl patogiausia keliauti taip? Nes į priekį tarpeklis eina nuokalne, o leistis ja užtruks tris keturias valandas, jeigu nelėksite galvotrūkčiais. Būtinai pasirūpinkite DAUG vandens, nepamirškite užkandžių piknikui. Nusileidus prie vandenyno – iki Los Gigantes keliaukite… vandens taksi. Tiesa, jį reikėtų rezervuoti iš anksto, nors ekstra atveju, manau, vietos visad atsiras. Nerealus malonumas ėjus keturias valandas paskui pralėkti kateriu.
Tarpekliu vaikai eina patys arba tėvai juos neša nešioklėse. Nemanykite, kad tai smėlėtas takelis lengvam pasivaikščiojimui. Bus vietų kur reikės vaikui paduoti ranką ar jį nukelti, bet verta. Sutikome nemažai tėvų, kurie su vaikais grįžo tuo pačiu keliu atgal. Į viršų. Keturias valandas. Neįkvėpė.
Delfinų stebėjimas
Kita smagi ir vaikams labai patikusi pramoga – delfinų stebėjimas vandenyne iš Los Gigantes miestelio. Tiek pasiskaičius forumuose, tiek pakalbėjus ir su buvusiais – rinkitės geriau nedidelį mažą kateriuką, nei didelį piratus primenantį laivą. Mažas laivelis plaukia greičiau, aplanko daugiau, iš arčiau priplaukia prie delfinų.
Pirma, apsukome ratą nutolę nuo kranto, ten gaudėme kadrus, stebėjome poromis iškylančius delfinus. Vėliau plaukėme į jų stebėjimo “tašką” netoli Los Gigantes uolų. Ten taip pat pavyko pamatyti praplaukiančius delfinus, o vėliau buvo galima nusimaudyti laukiniame paplūdimyje. Tiesa, gavome net ir užkandžių – įgula papilstė kolos į stiklines ir davė po sausainį :)))
Beždžionių parkas
Šalia Playa de La Americas, kitoje autostrados pusėje yra “Monkey Park” – nedidelis, bet smagus parkas, kuris paliks įspūdį vaikams. Jame daugybė rūšių beždžionių. Prie įėjimo būtinai įsigykite užkandžių dėžutę – joje esančiais skanėstais galėsite pašerti beždžionėles. Tiesa, jos jau įnoringos, tinka ne viskas.
Daug didesnis ir kelis kartus brangesnis – Loro parkas. Jeigu atvirai – jame nebuvome, nes kaina man pasirodė nelabai adekvati – 34 eur suaugusiems ir 23 eur vaikui, tad kažkaip 100 Eur mūsų šeimai už zoosodą pasirodė per daug 🙂
Tai antras pagal populiarumą parkas Tenerifėje – milžiniškas vandens parkas, kuriame pramogų ras ir patys mažiausi, ir suaugusieji. Parkas yra šalia Costa Adeje.
Dar viena populiari pramoga saloje. Mačiau net keletą kupranugarių parkų – vienas šalia Aronos (priešingoje pusėje autostrados nei Playa de la Americas), kitas – važiuojant link Puerto de la Cruz, leidžiantis kalnu nuo Santiago del Teide.
Vaikai gali pačiupinėti kupranugarius ir už tam tikrą mokesti (rodos, 8 Eur) juos 10-15 min panešioja ant kuprų pritaisytuose krėsluose.
Teidės ugnikalnis
Gal ši atrakcija labiau suaugusiems, bet bent jau atvažiuoti šalia ugnikalnio būtina. Net jei nesiruošiate į jį kilti (o kilimą būtina rezervuoti iš anksto internetu) – pats važiavimas yra labai įspūdingas, nes gamtovaizdis kylant vis labiau keičiasi: iš tankaus miško patenki lyg į mėnulio dykumą.
Nuostabaus grožio nacionalinis parkas, kuriame vaizdai gniaužia kvapą. Tiesiog apsukite ratą nuo La Lagunos iki Santa Cruzo pro Cruz del Carmen. Labai giriamas Taganana miestelis, kaip išlaikęs autentiškumą, bet mes nepasiekėme jo.
Vaizdai priminė “Žiedų valdovo” filmą
Puerto de la Cruz parkas
Šis miestas populiarus vasarą, nes yra šiaurinėje salos dalyje ir čia žymiai šalčiau. Kai man sakė, kad oras tikrai labai skiriasi vienoje ir kitoje kalno pusėje – netikėjau, bet tikrai! Pervažiuoji kalną ir rodos esi kitoje klimato juostoje.
Šiame buvusiame uoste yra mažesnis vandens parkas ant vandenyno kranto, kuriame gali leisti visą dieną.
La Orotava
Senoji sostinė, kuri mus sužavėjo senamiesčio gatvelių labirintu, jaukumu ir tais savo ypatingais drožinėtais balkonėliais. Labai verta paklaidžioti, pasiklysti, prisėsti ir tiesiog pasimėgauti. Nesitiki, kad esi kalnuose!
Santa Cruz
Sostinėje taip pat yra vandes pramogų parkas, taip pat gausu parduotuvių, atrakcionų, bet nepasakyčiau, kad tai labai įdomus miestas. Tiesiog, po mažų jaukių Tenerifės miestelių, Santa Cruz “primena”, kad sala, tai ne vienas didelis kaimas, o yra ir didelių miestų.
Šalia daugelis rekomenduoja važiuoti į Playa de las Teresitas, kur atvežtas geltonas smėlis. Sutinku, jeigu norite DAUG žmonių ir Palangos. Daugiau ten nieko ypatingo.
Candelaria
Nedidelis miestelis su gražia katedra ir protėvių skulptūromis aikštėje. Nieko labai ypatingo, bet važiuojant prasukti visai įdomu.
El Medano
Miestelis vėjo gerbėjams ir nors sakiau, kad banglentininkams nerašau, bet būtent šis miestelis ir “kaituotojų” ir visų kitų vėjo sporto mėgėjų meka. Tiesa, ten renkasi profesionalai, nes dugnas akmenuotas, todėl lengva patirti traumas.
Išsidėliojus visoms laimingoms žvaigždėms ir supratus, kad gerai neišvėdinus smegenų – įvyks trumpas jungimas iškeliavome. Kryptis – pigiausi bilietai į bet kur. Rezultatas – miestas sunkiai prisimenamu pavadinimu Memin… Memin.. Memingenas. Žodžiu, Miuncheno “karmėlava” (oro uostes nutolęs 100 km į vakarus).
Labai seniai keliavome dviese ir šįkart ypač mažai dėmesio skyrėme vaikiškoms pramogoms. Na, bet vis tiek netyčia aptikome vieną jų 😀
Ką aplankyti Bavarijoje?
Lichtenstein pilis – miniatiūrinė Drakulos pilies versija ant įspūdingos uolos atbrailos. Pilis yra privati ir įėjimo mokestis yra ir patekti į kiemą, ir į vidų (o jame galima vaikščioti tik su gidu). Toli nuo turistų, o vaizdai nuo jos – nerealūs.
Už 12 km kitas lankytinas objektas – stalaktitų-stalagmitų uolos ir nedidelis atrakcionų parkas “Traumland auf der Bärenhöhle”. www.freizeitpark-traumland.de
15 km nuo jos – vasaros rogučių trąsa “Sommerbobbahn Erpfingen”, kurios ilgis 1300 metrų (Lietuvoje nuo Kalitos kalno prie Anykščių – 500 m). www.sommerbob.de
Hohenzollern pilis – jau daug didesnė ir labiau lankoma turistų Prūsijos karalių pilis, kuri irgi yra privati, nes priklauso Prūsijos princui. Juokauju, jog visai būti Niekados šalies valdovu 😀 Pasistačius automobilį papėdėje tenka eiti pakankamai stačiu keliu į kalną. Į kiemą įėjimas keli eurai, į vidų – tik su ekskursija. Išties, pilis man pasirodė gražesnė iš išorės, nei vidiniame kieme. Aplankėme dar rūsius, kur buvo rastą net lobių.
Miestelis “Konstanz” – žavus senamiestis, toks “gyvas” miestukas, kurio ypatybė – jog pusė jo jau yra Šveicarija. Daug šveicariškų automobilių, kurie greičiausiai apsiperka pigesnėje Vokietijoje 🙂 Labai smagi patirtis – kėlėmės keltu per ežerą Konstanz-Meersburg.
Miestas Ravensburg – daugeliui žinomas pavadinimas, nuo dėlionių ir stalo žaidimų gamintojo “Ravensburger”. Ieškojome muziejaus, kuriame būtų galima ir pamatyti įspūdingiausius šio ženklo kūrinius, bet vedami nuorodų “Ravensburg Spieleland” patekome į … atrakcionų parką. Kadangi išvyka be vaikų – nestojome, bet tikrai verta užsukti keliaujant su mažaisiais!
Nuoroda į atrakcionų parką – www.spieleland.de. Suaugusiems įėjimas – 29 Eur, vaikams nuo trejų – 27 Eur.
Neuschwanstein pilis – Bavarijos simbolis. Pastatyta XIX amžiuje Bavarijos karaliaus Liudviko II, kuris norėjo leisti dienas įspūdingoje vietoje šalia tėvo pilies. Tiesa, tuo pasidžiaugti jam nepavyko, nes po trijų mėnesių, kai pastatė šią pilį, jo valdymas buvo pripažintas neteisėtu ir jis nukarūnuotas. Dabar tai lankomiausias objektas ir net lapkričio mėnesį sutraukiantis eiles turistų. Ankstyvą popietę jau nebuvo bilietų ekskursijai į pilies vidų, tad jei norite patekti – atvažiuokite anksčiau.
Iki pilies galima per 55 min (mums pavyko per 30) užlipti patiems arba važiuoti vežime traukiamame arkliukų. Iš esmės – pilis gražiausia iš toli, kai įrėminta nuostabiame Alpių kraštovaizdyje. Užlipus – aukštos sienos, mažas vidinis kiemas. Labiau primena žaislinę pilį, nei tikrą.
Žemiau stūkso kita, Liudviko II tėvo statyta Hohenschwangau pilis.
Alpės – turbūt vienas svarbiausių “objektų” Bavarijoje. Į jas kilome šalia Neuschwanstein pilies – Tegelbergbahn viršūnę. Kadangi kopimui į kalnus nebuvo pasiruošę, tad į viršų kelią palengvinome keltuvu. 12,4 Eur ir trijų valandų kelias sutrumpėja į dešimties minučių 🙂 Iš keltuvo dar šiek tiek kilome į pačią viršūnę nuo kurios atsivėrė neapsakomi vaizdai.
Kalnus esu lankiusi tik slidinėdama ir galiu pasakyti, kad vasarą ten dar įspūdingiau. Vėliau slidinėjimo trąsomis šešis kilometrus leidomės žemyn. Didžiausią įspūdį darė kiti kopiantys keliautojai, kuriems “haikinimas” – savaitgalio pramoga. Į kalną lipo/leidosi nuo dvejų iki aštuoniasdešimt dvejų metų žmonės. Matėme, net tėtį stumiantį vežimą į įkalnę! Žinoma, pakeliui veikia kavinaitės (net su gyva muzika!!!), kur uodui sunku nosį įkišti.
Nusileidę papėdėje išbandėme 700 metrų rogučių trąsą. Mėgstantiems ekstremaliau – didelio įspūdžio nepaliks, bet vaikams – pats tas!
Kur nakvojome?
Pirmą naktį praleidome “Pension NFH Bodensee” – nuostabi vietai šeimai. Ypatingai, vasarą. Ant ežero kranto esantis pensionas įrengtas labai natūraliai, kambariai įrengti su miegamomis vietomis antresolėse (vaikams), nuostabus pliažas, laipynės, labai gausūs pusryčiai.
Kitas dvi naktis nakvojome Fussen miestelyje “Haus Gabriel”. Tai tiesiog puikioje vietoje esantis viešbutis – skanūs pusryčiai, labai švaru, nauja, tvarkinga. Ypatingo įspūdžio nepaliko.
Ką valgėme?
Suvalgėme turbūt porą (ar net daugiau) kilogramų mėsos – ypatingai sužavėjo steikų restoranas “Porterhouse steak” Radolfzell mieste www.dasporterhouse.de. Išsami konsultacija vokiško meniu klausimais ir net 18 šonkauliukų porcija Rimui. Jie tiesiog džiūgavo matydami jo nuostabą ir kas kelios minutės klausinėjo, kaip sekasi valgyti 😀 “Lady Cut” dydžio steikas tinka nebent diiiidelėms vokiškoms leidėms, nes man – niekaip 😀
Pusryčius pradėdavome vokiškais Pretzell riestainiais, kurie išsiskiria tuo, jog pabarstyti… druska!
Tiesa, nors atrodo, kad turėtų lietis laisvai alus, bet pastebėjau, jog ne mažiau populiarus (ir gal dar daugiau) – vynas.
Taip jau nutiko, kad Barselonoje su vaikais turėjome praleisti dieną. Kadangi šiame mieste jau esame buvę ir neprisiminiau nieko, kas ten būtų įdomu vaikams, tegu pasiknaisioti giliau ir… eureka!
Esu Smiltę kokių keturių metų nutįsusi į Luvrą. Taip taip… nedarykite tokių klaidų, nes vaikams tikrai nusispjaut tie jūsų menai. Taip, kad Gaudi kūrybą parodėm iš tolo, Sagrada Familia jai neapsakomai patiko ir piešė net kelis mėnesius į priekį, bet Barselonos akcentu tapo – “Cosmo Caixa” muziejus. Negirdėtas? Taip, man irgi taip buvo 🙂
Miesto pakraštyje yra mokslo, inovacijų, gamtos ir visa ko šventovė, kuri finansuojama kažkokių tai programų ir atvira visiems. Ypač, vaikams. Įėjimas į šį gėrį vos keli eurai, o veikti yra ką visą dieną. Tai turbūt visi lankyti gamtos-mokslo-išradimų-įdomybių-užsiėmimų muziejai kartu sudėjus.
Pasinaudoję viešuoju transportu, kuris Barselonoje yra YPAČ draugiškas šeimoms su vežimėliais, atsirandama miesto šiaurėje. Ten atrandame reikiamą mažulytę gatvelę super jaukiame (ir net neabejoju, milijonus kainuojančiame) rajonėlyje ir einame link muziejaus. Pats įėjimas – tai tiltas tarp milžiniškų stiklinių paviljonų.
Įsigiję bilietus leidžiamės sraigtiniu keliu kokius keturis aukštus žemyn. Visą laiką matome viduryje esantį medį. Tik nusileidus sužinome, kad tai vienas seniausių medžių. O paspaudus mygtuką – net galime pamatyti, kaip jis meta savo sėklas.
Toliau pietų ašigalio stoties muliažas ir šalia netikri pingvinai. Visas muziejus – lyg atradimas. Vandenynai, srovės, net jų sūrumas.
Elektros iškrovos, oro balionai, išcentrinė jėga, gamtos stebuklai ir… unikalios 1000 kv.metrų Amazonės džiunglės, kurioje tvyro karštis, lija tropinis lietus ir karksi keisti paukščiai.
Kaip ir priklauso – visur patogus privažiavimas invalidams ir šeimoms su vežimėliais, suoliukai, kavinaitės, tualetai. Vienas įspūdingiausių muziejų Europoje, kurį esant galimybei būtina pamatyti. Tik tam skirkite didžiają dienos dalį! Ir neužmirškite užsukti į didžiulę suvenyrų parduotuvę, kurioje įsigytas namelis su saulės baterijomis iki šiol mergaičių miego atributas.
Cosmo Caixa veikia nuo antradienio iki sekmadienio 10-20 val.
Suaugusiems įėjimo kaina – 4 Eur, vaikams iki 16 metų – nemokamai.
Buvai kada zoologijos sode prie +30? Aš esu Kijeve gyvenus, kai už dešimties metrų yra buivolų aptvaras…
Karščiausią kelionės dieną išsiruošėme į atsinaujinusį Paryžiaus zoologijos sodą, tad buvau pasiruošusi “kvapeliui” ir papildomam spiečiui musių. Ir ką jūs manot? Naujas, spindintis ir modernus gyvūnų parkas neturėjo nieko panašaus. Platūs praėjimai, erdvūs aptvarai, apgalvotas maršrutas – malonumas būti.
Zoo istorija
Paryžiuje zoologijos sodas duris atvėrė 1934 metais. Dirbo dirbo, priiminėjo lankytojus, nebuvo nei labai populiarus, negarsėjo jokiu ypatingumu, kol 2008 suprato viskas, reik tvarkytis. Užsidarė ir šešerius metus čiustijosi, o pernai balandį ar gegužę atvėrė duris. Naujas, gražus ir modernus.
Apsilankymo informacija
Paryžiaus zoologijos sodą rasite: Route de Ceinture du Lac Daumesnil, 75012 Paris
Bilietų kainos: 14 Eur (3-11 m. vaikams), 22 Eur (suaugusiems)
Darbo laikas: nuo birželio 1 iki rugpūčio 30 – nuo 9.30 iki 19.30 val. Nuo rugpjūčio 31 – nuo 10 iki 18 val, o savaitgaliais 9.30-19.30. Nuo spalio vidurio – nuo 10 iki 17 val.
Praktinė informacija
Nenustebkite, jei teks tolėliau pasistatyti automobilį ar paėjėti nuo autobuso – zoologijos sodas įsikūręs miesto pakraštyje, šalia Vincento miško, bet tikrai lankomas. Buvome paprastą dieną ir net keista, kokios pilnos šalikelės.
Pats zoologijos sodas matosi iš toli – didžiulė dirbtinė uola. Įėjimas yra priešingoje pusėje.
Pasiruoškite apsilankymui – įsidėkite vandens, BŪTINAI pasiimkite užkandžių piknikui. Yra kavinė, bet ten brangu, eilės milžiniškos, o patiekalai – “greitmaistis”. Ne ką… Visi piknikauja, nes yra vietos piknikui, šalia žaidimų aikštelė.
Nusiteikite praleisti dieną ar bent jau didžiąją dienos dalį.
Tik įėję pamatysite stendą su gyvūnų maitinimo laiku – apsvarstykite kas jums būtų įdomu. Mes pagal šį grafiką nelakstėme, tai pamatėme tik, kaip šeria ruonius, pasakoja apie jų gyvenimo stilių.
Kokių gyvūnų yra?
Akcentas – gausu būrys žirafų. Pasakojama, kad pirmąją jų karaliui Henriui “kažkelintam” padovanojo šeihas iš Egipto. Tuomet žirafėlę atplukdė iki Marselio ir… 800 km ji ĖJO iki Paryžiaus. Čia ji buvo apgyvendinta oranžerijoje ir puikiai gyvevo. Dabar bandoje daugiau nei dešimt žirafų. Rodos, irgi patenkintos.
Radome pingvinų, ruonių, daugybę stirnų ir kitų “tos serijos” padarų, įvairių rūšių stručių, zebrų, daugybę rūšių beždžionių, flamingų, driežų, gyvačių, varlių, vilkų, skruzdėdą ir dar daug visko.
Gaila, bet dramblio nėra. Dramblys mirė 1997 metais ir jo iškamša (o gal tik griaučiai) stovi kažkuriame muziejuje.
Pabaigai
Na, o išeinant iš zoologijos sodo – tvirtybės. Suvenyrų parduotuvė – milžiniška. Rasite visokiausių daiktų, kurie suskirstyti ir tematiškai, ir pagal gyvūnūs. Viskas su zebrais, viskas su liūtais, viskas su raganosiais, viskas… Žodžiu, iškart paskirkite biudžeto dalį šiam reikalui 🙂
Adresas: 18 avenue Henri Barbusse, Market place, 94400 Vitry-sur-Seine
Paryžiuje lijo ir mąstėme ką nuveikti po stogu. Taip ir atradome “Exploradome” muziejų, kuris jau Paryžiaus mąstais yra užmiestyje, nors iki jo važiuoja ir autobusai, ir RER iš centro… Viskas, kas už pirmojo “žiedo” yra jau užmiestis. Išpuikę paryžiečiai 🙂
“Exploradome” iškart sužavi išskirtiniu pastatu, kurį pamatysite iš toli. Viduje – du aukštai pramogų. Personalas kalba angliškai. Bilietai nebrangūs, o įsigijus – galioja visą dieną. Tai reiškia, kad pažaidę galite eiti apsidairyti į miestelį, pavalgyti ir vėl grįžti.
Daug eksperimentų ir viskas principu “bandyk ir sužinosi”. Nėra NĖ vieno stendo kur reikėtų skaityti ar tiesiog iš toli apžiūrėti. Taip, mano nuomone ir turi būti pristatomas mokslas vaikams.
Merginos sužinojo, kaip teka vanduo iš kalnų, statosi tiltai, atrodo tornadas, iškėlė kamuolį su oro srove, žaidė su optinėmis iliuzijomis, darė šešėlius ant fluoriscentinės sienos… Antrame aukšte labiau kūrybinė-inžinierinė erdvė, kur dar daugiau eksperimentų. Presu iš popieriaus spaudėme formas, braižėme ir klijavome namus, čiupinėjome senovinius telefonus (na, man tai jie pakankamai neseniai naudoti buvo…).
Personalas labai klausinėjo iš kur mes ir kaip sužinojome, nes turistų ten užklysta nedažnai.
p.s. O ypač patiko tualetas, kurio “bakelis” atviras, duris “puošia” trys rankenos, o nusiprausus rankas – sužinai, kiek išleidai vandens.
