main

KnygosTitulinis 

“Ramūs vaikai” – meditacijos pradžiamokslis visai šeimai

2022-02-01 — by Goda Leo0

IMG_9618-960x1280.jpg

Visad su baltu pavydu skaitau apie ugdymo įstaigas, kuriose vaikai dieną pradeda arba yra mokomi medituoti. Šiandieniame skubančiame ir jau nuo pirmos dienos darželyje įtampą keliančiame (manote lengva valgyti, miegoti ir žaisti pagal komandas?) pasaulyje mokėjimas medituoti yra raktas į vidinę pussiausvyrą. Pati esu išbandžiusi keletą meditacijos formų ir visada svajojau, šį įrankį padovanoti ir savo vaikams, o Lorraine E. Murray knyga „Ramūs vaikai“ (leidykla „Helios“) suteikė šią galimybę.

Tai nedidelio formato plonais viršeliais knyga, kurioje detaliai nagrinėjama ne tik meditacijos nauda, formos vaikams ir kita teorija šiuo klausimu, bet ir dalijamasi praktiniais pratimais, kaip tai daryti.

Leidėjai pelno papildomų karmos taškų ir už tai, kad šią knygą patikėjo versti su vaikais dirbančiai psichoterapeutei Astai Jakonienei, kuri ir pati taiko sąmoningumo (mindfulness) praktikas. Vertimas tikrai suprantamas, tekstas lengvai skaitosi ir tikrai labai informatyvus. Atvirai sakant, noriu kibti į knygą antrą kartą ir tuo pačiu metu užsirašinėti man svarbias pamokas. Skaitydama knygą jaučiausi lyg būčiau trijų dienų praktiniame seminare, taip viskas koncentruota ir naudinga.

Pirmieji knygos skyriai skirti papasakoti, kas yra meditacija, kuo ji naudinga vaikams, kaip mus pačius ji veikia, kaip susikurti meditacinę aplinką, įsižeminti, kaip pradėti ir pabaigti meditaciją. Autorė išsamiai aprašo kiekvieną čakrą ir jos reikšmę mūsų kūnui bei aprašo skirtingus meditacijos tipus.

Nors man visai neaktualus, bet buvo labai naudingas skyrius apie meditaciją su kūdikiais. Ne, nemanykite, kad pusės metų leliukai sėdės lotoso poza kartodami „ommmm“, bet iš tiesų tai būdas mažylių tėvams atgaut vidinę pussiausvyrą taip perduodant teigiamą energiją savo vaikams. O mažyliui sulaukus 2-3 metų jis gali mokytis pirmųjų dėmesio sutelkimo ir atsipalaidavimo praktikų.

Atskiras skyrius ir apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą turinčių vaikų meditaciją. Vis dar manau, kad pati asmeniškai turiu šios problemos simptomų, bet TAIS laikais niekas to nediagnozuodavau, tad buvo labai įdomu, kad meditacija šiuo klausimu gali būti vienas iš sprendimų, kaip išmokti nuraminti protą ir kūną.

L.E.Murray knygoje „Ramūs vaikai“ aptaria ir autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų meditacijos klausimus. Ji ne tik dalijasi istorija iš savo darbo patirties, bet ir patarimais, kaip reikėtų elgtis kitiems, dirbantiems su vaikais autistais. Todėl pridurčiau, kad ši knyga nėra tik vaikų turintiems tėvams – ji tikrai bus naudinga pedagogams ir neformalaus ugdymo specialistams, nes daug kalbama apie darbą grupėje, dalijamasi pratimais, kuriuos galima atlikti su daugiau vaikų.

Priešpaskutinis skyrius dedikuotas tėvams, kuriame autorė pasakoja apie reiki terapiją bei dalijasi patarimais, kaip mes galime ją taikyti savo kasdiebėje. Na, o paskutinis skyrius skirtas apie įvairius meditacijos metodus ir priemones, kurias gilinantis į meditaciją galima atrasti jau patiems. Labai smagu, kad pabaigoje knyga papildyta lietuvišku išteklių sąrašu, kur žmonės gali rasti daugiau informacijos apie suaugusių ir vaikų meditaciją nuo internetinių puslapių iki programėlių bei papildomos literatūros.

Apibendrinant, rekomenduoju skirti laiko perskaityti šią knygą ir bet vieną kitą pratimą išbandyti su savo vaikais. Maniškės skirtingo amžiaus, tad stengiausi meditacijas vesti po vieną ar bent po dvi, nes viskas baigdavosi nežabotu juoku. Atlikome garso, lytėjimo, daug pojūčių sukeliančias meditacijas ir jos joms pasirodė itin įdomios. Stengiausi parodyti, kaip nuraminti protą ir atsipalaiduoti. Žinoma, tie keli kartai labiau yra pažaidimas, nei įprotis ir dar daug daug kartų reiks daryti, kol atsiras sąmoningumas, bet tai, kaip ir minėjau, yra dovana, kurią galiu padovanoti savo vaikams. Linkiu ir jums tai padaryti.

Knygą rasite knygynuose arba https://www.perkuknyga.lt/knyga/ramus-vaikai-lorraine-murray

KnygosTitulinis 

Vadovas tėvams, ką veikti su vaikais ir kaip neužgniaužti jų kūrybingumo

2021-05-18 — by Goda Leo0

IMG_3524-960x1280.jpg

Nebūsiu originali pasikartodama, kad vaikai iš savęs yra kūrybiški ir tik augdami, pakliūdami į devynis standartinio ugdymo pragaro ratus, tą kūrybiškumą išbarsto. Dabar kūrybiškumas švietimo specialistų įvardijamas kaip ateities gebėjimas, kuris padės pasiekti norimas profesines ir asmenines aukštumas. Todėl mūsų, tėvų, pareiga, duoti kuo įmanoma labiau tvirtesnius pagrindus šioje srityje, o jei nežinome, kaip – verta sekti profesionalų patarimais.

Labai smagu, kad kūrybiškumo tema Lietuvoje kalbama garsiau ir labiau. Pamenu, kai tik pradėjau domėtis būtent vaikų kūrybiškumu, be Julia Cameron „Kaip ugdyti vaikų kūrybingumą“, daugiau literatūros lietuviškai nebuvo. Todėl itin vertinu leidyklos „Debesų ganyklos“ sprendimą išleisti dviejų edukologių, „Family Lab Academy“ įkūrėjų Indrės Neimantės ir Jovitos Starkutės bendrą kūrinį „Kaip auginti savarankiškus kūrybingus vaikus. Vaikų ugdymas nuo gimimo iki 5 metų“.

Pirmiausia, apie patį knygos formatą. Tai šiek tiek didesnio nei standartinio knygos formato leidinys kietais viršeliais – beveik du šimtai spalvotų puslapių su daugybę iliustracijų, išnašų, praktinių idėjų, kaip gi tuos vaikus auginti. Knyga tvirta, o žinant kad jos prireiks penkerius metus – tai tikrai svarbu!

Autorės teigia, kad pirmieji penkeri metai yra vieni svarbiausių vaiko ankstyvajame ugdyme. Pirmoji ir plačiausia knygos dalis skirta apžvelgti vaikų raidą nuo gimimo iki penkerių metų. Skyriai yra suskirstyti pagal amžių – nuo gimimo iki vienerių metų, nuo vienerių iki trejų ir nuo trejų iki penkerių. Raidos apžvalga perteikiama per keturias skirtingas sritis: socialinę ir emocinę raidą, fizinę raidą, pažinimo raidą ir kalbos raidą. Taip ir keliaujame per knyga – pasirenkame savo vaiko amžių ir sritis, kurias norime tobulinti. Kiekvienas atskiras skyrius pristato temą, tada apžvelgiama, kaip raida vystosi, kokie iššūkiai laukia ir kas svarbiausia, o vėliau duodami praktiniai patarimai, užduotys, ką mes, tėvai galime padaryti vaiko labui.

Dar vienas skyrius, kuris vertingas tėvams, tai vaiko erdvės, kuri skatintų jo kūrybiškumą ir savarankiškumą kūrimas. Indrė ir Jovita dalijasi patarimais, ne tik kas svarbu kambaryje, kaip jį įrengti, kur laikyti žaislus, bet ir kaip vaikus ugdyti tą erdvę tvarkytis.

Antroji knygos dalis, kaip ją įvardinčiau, yra tiesiog aukso lobynas tėvams – tai žaidimų ir veiklų namuose idėjos. Autorės, rodos, apsuko pirmąją knygos dalį atvirkščiai ir pažvelgė priešingu kampu – jei pirmoje buvo einama per raidos sritis ir duodami patarimai, ką veikti, tai šioje pateikiamos žaidimų idėjos ir jau jose siūloma, kaip lavinti tam tikrus įgūdžius. Pavyzdžiui, dalijamasi idėja, kaip sukurti „Dinozaurų salą“, kurioje būtų lavinama motorika ir kalba. Arba temoje „Prie jūros“ susitelkiama į pojūčių lavinimą.

Ši knyga nėra ta, kurią perskaitėte, padėjote į lentyną ir pamiršote. Taip pat tai nėra darbelių knyga, kur atsiverti ir seki instrukcijas, kaip kažką padaryti. Tai praktinis vadovas kasdienai – ją atsiversite kiekvieną kartą, svarstydami ką įdomaus bei, svarbiausia, NAUDINGO, nuveikti su vaikais, paskaitysite apie vaiko raidą gerdami kavą, kol mažyliai miega pietų miego. Tokią knygą siūlau dovanoti užsukant į naujagimio palankynas, nes tai ne žaisliukas, kurį mažylis pamirš po pirmų savaičių, bet neišsenkantis šaltinis idėjų mamai ir tėčiui, kurie vadovaudamiesi šia knyga galės su vaiku leisti kokybišką ir smagų laiką kartu. O juk tai, pati geriausia dovana visiems, ar ne?

Knygą rasite knygynuose arba čia https://debesuganyklos.lt/knygynelis/kaip-auginti-savarankiskus-kurybingus-vaikus/

RenginiaiTitulinis Virtualūs

Nuotolinis šeimų sekmadienis: užsiėmimai ir tėvams, ir vaikams

2021-03-23 — by Goda Leo0

Virselis-FINAL-1-e1614947399377-960x764.png

Pasiilgote draugų ir jų šeimų? Kokybiško laiko ir pramogų kartu su mažaisiais? Kviečiame prisijungti į interaktyvų ir smagų šeimų sekmadienį, kurio metu netrūks  linksmų užsiėmimų įvairaus amžiaus vaikams, viso renginio metu bus galima laimėti šaunių prizų visai šeimai!

Family Lab Academy kovo 28 dieną (sekmadienį), 10:00-12:00 val. kviečia dalyvauti nuotoliniame interaktyvių veiklų ir pokalbių ŠEIMŲ SEKMADIENYJE, kuriame Jūsų laukia:

– interaktyvūs pažintiniai ir kūrybiniai užsiėmimai vaikams,
– susitikimas su knygos “Kaip auginti savarankiškus, kūrybingus vaikus?” autorėmis Jovita Starkute, Indre Neimante.
– pokalbis ir diskusija su logopedu, psichologu ir kitais vaiko raidos specialistais.

SKIRTA: šeimoms su vaikais iki 5 metų.

Neabejojame, kad tėveliai pasisems žinių bei naudingos informacijos apie vaikų ugdymą, raidos ypatumus, o tuo tarpu vaikai galės džiaugtis šeimynišku ir linksmu sekmadienio rytu! Susitinkame jau kovo 28 d. 10 val.!

Renginys bus transliuojamas internetu. Detali informacija pasieks užsiregistravusius dalyvius. Renginio vedėjas ir moderatorius – Simas Buziliauskas.

REGISTRACIJA: https://forms.gle/Qn9TiorevtBFbH357

Daugiau informacijos: https://familyacademy.lt/seimusekmadienis/

KnygosTitulinis 

Knyga tėvams, kuriems svarbūs jų vaikai

2021-03-01 — by Goda Leo0

IMG_1810-960x1280.jpg

Ilgai galvojau, kaip pavadinti šią apžvalgą ir gal šiek tiek sutirštinau spalvas, nes turbūt 99% tėvų mušis kumščiu į krūtinę, kad jiems jų vaikai svarbūs ir patys svarbiausi. Bet ar tikrai? Ar tikrai tu turi tą ryšį su vaiku? Nesuki galvos, kaip greičiau išeiti į darbą, išgrūsti vaikus seneliams, į stovyklas, nebumbi, kad jie greičiau užaugtų? Ir jei kažkur, širdies gilumoje, prisipažinsime, kad reikia didžiulių, labai kryptingų ir nuolatinių pastangų tam ryšiui su vaikais megzti, auginti, puoselėti, tada knyga „Kaip svarbu būti šalia“ (;eidykla VAGA) tikrai gali tapti vedliu.

Dr. Daniel J.Siegel, dr. Tina Payne Bryson tėvyste besidomintiems jau pažįstami iš turbūt vienos populiariausios knygos Lietuvoje apie vaikų auginimą „Auklėjimas be dramų“ arba mažiau žinomos “Smegenys tariančios TAIP”. Pirmoje paminėtoje aptariami vaikų elgesio modeliai, jų, vadinamos, dramos ir tėvai sužino, kaip į jas reaguoti (gal net labiau pasakyčiau – kaip nereaguoti), antroje pasakojama, kaip ugdyti vaiko smalsumą ir lavinti vaikus dažniau į viską pažvelgti pozityviai, nei negatyviai, kaip skatina aplinka. Šįkart autoriai lenda giliau ir kalba apie tėvų palaikymą, kuris, pasak jų formuoja vaiko asmenybę ir daro įtaką smegenų struktūrai.

Knygoje pristatomas modelis SMAGU (iš tiesų, labai gerai adaptuotas terminas, nors angliškai jis vadinamas „The Four S’s“):

Saugus vaikas
Matomas vakas
Apkabintas,
Guodžiamas vaikas
Užtikrintas vaikas

Autoriai itin pabrėžia, kaip svarbu būti šalia su vaiku: fiziškai, dvasiškai, matyti jį ne tik vizualiai, bet ir moraliai, palaikyti ne tik giriant, bet ir skatinant. Knygoje daug pavyzdžių iš praktikos – kaip tėvai dažnai elgiasi, o kaip būtų galima pasielgti. Kada mes skubėdami, susikoncentravę tik į save ir mums atrodančius šeimos poreikius pamirštame vaiko jausmus.

Knyga skatina saugų prieraišumą ir dar kartą primena, kaip kurti pasitikėjimu grįstą ryšį, kuris svarbus ir kūdikystėje, ir paauglystėje. Pabrėžčiau tai, kad nors šios knygos žinutė tėvams yra labai paprasta „būti šalia“, ji nagrinėjama itin įvairiapusiškai ir tame buvime šalia, pasirodo, slypi net mūsų, tėvų, vaikystėje patirti išgyvenimai, kurie dabar lemia mūsų elgesį su vaikais.

Tai tikrai ne tokia knyga, kurią gali skaityti norėdamas atsipalaiduoti ar tiesiog patvirtinti tai, ką rodos žinai. Kaip ir pradėjau šią apžvalgą – jei tau tikrai rūpi užmegzti artimą ryšį su vaikais, „Kaip svarbu būti šalia“ skaitosi labai lėtai, įdėmiai analizuojant savo elgesį, pagalvojant ką galėtum daryti kitaip. Aš net konspektavau mintis, kaip aš galėčiau koreaguoti tam tikrus dalykus, dar ir dar labiau į viską pažvelgiant iš vaiko perspektyvos, o ne iš savo poreikio.

Dar ir dar kartą sau primenu apie etiketes, kurias mes nieko blogo nenorėdami klijuojame savo vaikams. Net ir mes mažiausią dukrą dažnai vadiname „Mūsų princesė“, pabrėždami faktą, kad ji mėgsta puoštis, blizgučius, baletą ir išskirtinį dėmesį. Tad aišku, kad ji pateisindama mūsų lūkesčius taip ir elgiasi! Dabar save pagaunu vyresnėlę švelniai vadinat „mūsų paauglytė“ ir stabdau save, nes tai irgi yra etiketė.

Taip pat prieš reaguodama į bet kokią aštresnę situaciją stengiuosi atsitraukti ir pasinaudoti knygoje rekomenduojamu „Mąstymo matymo“ metodu, kuris skatina pažvelgti giliai į savo paties ir į kito asmens minčių procesą. Kodėl aš taip supykau, kai vaikai numetė ir sudaužė cukrinę? Tai juk tik pigus cukrus su pigia cukrine. Pasąmonėje pamenu, kad mano mama taip reaguodavo – gaudavau barti, kad esu neatsakinga, švaistau, gadinu. Bet juk visiems nutinka, ką nors sudaužyti! O ar mano vaikas tikrai tai padarė specialiai? Gal jis tiesiog buvo nepakankamai atsargus, bet pasimokė ir bus atsargesnis kitą kartą? Dar ir dar kartą įkvepiu kilus eilinei dramai dėl būtent tų vienintelių pirštinių, kurios tinka į darželį, kai eilėje laukia dar penkios. Bet gal tikrai vaikui tos pirštinės primena saugumą, močiutę, kuri jas dovanojo ir yra pačios patogiausios?

„Kaip svarbu būti šalia“ nėra trumpas patarimų vadovas tėvams, kurie nori, kad vaikai būtų ramūs ir gražiai elgtųsi. Tai knyga, kuri pažvelgia į auklėjimo procesą giliau ir bado pirštu į, rodos, tokias smukmenas, bet perskaitęs supranti, kad iš jų sudarytas visas ilgas ir iš mažų mažų dėlionės detalių sujungtas ryšys su vaiku. Suvalkiečiai (na, bent jau marijampoliečiai) turi tokį įdomų žodį apibūdinantį procesą, kai reikia kažką surinkti, sudėti, sujungti – SUTVERTI. Taip ir ryšį su vaiku mums reikia sutverti iš daugybės daugybės mažų gyvenimo momentų. Viena klaida – ryšio nesunaikins, bet pasikartojančios – atvers skyles, todėl tverti reikia labai kruopščiai ir pamažu. Džiugu tai, kad tvarų ryšį sugriauti yra labai sunku!

Knygą „Kaip svarbu būti šalia“ rasite knygynuose arba internete https://vaga.lt/knygos/negrozine-literatura/vaiku-auklejimas/kaip-svarbu-buti-salia

KnygosTitulinis 

Geriausios tėvystės knygos 2020 m. – mokomės būti tėvais

2021-01-05 — by Goda Leo0

tevams-960x1358.png

Džiugu, kad kasmet tėvams skirtų knygų išleidžiama vis daugiau ir jos verčiamos vis greičiau nuo jų parašymo. Pastaraisiais metais nebekyla klausimų dėl to, kad tėvystė būtina ugdyti, lavinti ir tik labai nedaug pavyzdžių (arba nedaug žmonių) turi-me ką pasiimti iš savo vaikystės. Pasidalinsiu praėjusiais, 2020 metais, išleistų knygų tėvams apžvalga. Tai ne visos išleistos knygos – kai kurios jų pasirodė tik metų gale ir dar nespėjau perskaityti, kitos perskaičius nepaliko didesnio įspūdžio, tad topas tikrai labai asmeninis. Turite rekomendacijų? Rašykite komentaruose arba seimosgidas@gmail.com!

“Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai”

Mano viena iš laukiamiausių knygų, nes labai patiko pirmoji autorės Laura Markham knyga “Ramūs tėvai, laimingi vaikai”. Knygos apžvalgą rasite Ramybė namams arba sprendimai, kaip numalšinti brolių ir seserų kovas.

Asmeniškai dar pridurčiau, kad šią knygą vertėtų skaityti dar kai tik laukiatės antro ar trečio šeimos nario. Taip pat prisiminti, kad stebuklų nebūna, o jūsų laukia ilgas ir kruopštus darbas.

“Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai”

Viena iš labiausiai įstrigusių knygų, nes joje autorė Philippa Perry sugeba apie auklėjimą kalbėti ne pagal tai, kaip reikėtų kitaip elgtis su vaikais, bet kaip kitaip turėtume elgtis mes patys. Taip pat knygoje patiko esantys pratimai, kurie lavina savistabą, empatiją. Greitai skaičiau norėdama spėti paruošti apžvalga dar praėjusiems metams, tad dabar kibau antrą kartą ir lėčiau, giliau. Apžvalgą rasite Search tevams Knyga tėvams: ne apie vaikus, bet apie juos pačius.

“Pasimatymas su mama”

Juokas, bet nors ši knyga yra skirta vaikams, ją siūlyčiau įdėmiai perskaityti ir tėvams. Tinklaraštininkė Rasa Borodina kažkaip sugebėjo labai taikliai, paprastai ir jautriai paliesti tas vietas, kurios labiausiai skauda ir tėvams, ir vaikams. Apie knygą plačiau rasite čia: Knyga vaikams, kurią turi skaityti visos mamos. Tiesa, lauksiu tęsinio!

“Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Būtent šios knygos įkvėpta ir parašiau įžangos eilutes. Aišku, ši knyga netiks tiems tėvams, kam dabar dvidešimt, nes jie apie devyniasdešimtuosius žino tiek, kiek ir apie Žalgirio mūšį – “kažkada, seniai seniai…”. Bet tie, kurie augo su “raktu po kaklu”, kurie žino, kas yra “žvėreliai”, pamena pirmuosius džinsus ir pirmą banano skonį tiesiog privalo paskaityti šią Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygą, kuri man buvo tarsi atverianti akis – nors autorė situaciją nagrinėja iš sociologinės pusės, pamatai savo sprendimus iš šono ir supranti, kodėl tu esi toks. Perskaitę šią knygą, tuomet griebkite “Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai” 🙂 Apžvalga – Sveiki, mano vardas Goda ir aš augau devyniasdešimtaisiais.

„Palikite vaiką ramybėje! Paprastos išmintingų tėvų taisyklės“

Marina Melija parašė knygą, kuri yra lyg patarimų rinkinys įvairiausiomis temomis. Nuo to, kodėl vaikai turėtų nekeliauti su savo tėvais, kaip elgtis su vaiko kišenpinigiais ir net kaip išsirinkti auklę. Knyga smagiai sumaketuota, lengvai parašyta, todėl puikus įvadas tiems, kurie nori pradėti skaityti “kažką apie vaikus ir tėvus”. Plačiau apie knygą – „Palikite vaiką ramybėje“ – kitu kampu apie vaikų auklėjimą

 

KnygosTitulinis 

Knyga tėvams: ne apie vaikus, bet apie juos pačius

2020-12-20 — by Goda Leo0

IMG_0833-960x1188.jpg

Turbūt tai knyga vienu ilgiausiu man matytu pavadinimu: “Knyga, kuria turėjo perskaityti jūsų tėvai. (o jūsų vaikai džiaugsis, jei perskaitysite jūs)” – ir tiesą pasakius, pradėjus ją skaityti, supranti, koks jis taiklus!

Iš tiesų, leidyklos “Helios” išleista knyga yra tėvams apie… tėvus! Jei kitose auklėjimo temas narstančiose knygose skamba “elkitės su vaikais taip ir taip”, čia viskas paremta “jūsų pačių elgsys turi būti toks ir toks”. Iš tiesų, viskas apie tą patį, tik šiek tiek iš kito kampo.

Knygos autorė britė Philippa Perry yra žinoma D.Britanijoje psichoterapeutė, savo patarimais besidalijantis įvairiuose žurnaluose ir televizijoje. Ji yra parašiusi ne vieną mokslinės fantastikos knygą (!!!), jos vyras yra žinomas menininkas Grayson Perry, o jos pačios išvaizda, juodai/baltai dryžuoti plaukai yra kažkas WOW! Tikrai ryški asmenybė! O skaitant knygą, atrodo, kad ir smagi, nes jos parašytos eilutės liejasi lengvai ir “su vėjeliu”.

Rašytoja (dešinėje) su savo vyru – “The Times” nuotr.

Knygoje gausu pavyzdžių iš įvairių gyvenimiškų situacijų, kaip kam buvo ir kaip žmonės galėjo pakeisti tą situaciją. Taip pat ir pokalbių pavyzdžių, kaip juos reikėtų vystyti su vaikais. Na, o įdomiausia dalis – tai pratimai mums, suaugusiems. Jie ne apie vaikus ir atliekami ne su vaikais, o mums patiems – sakyčiau, tokios rimtos savęs analizavimo užduotėlės. Pavyzdžiui, reikia kurį laiką pabandyti stebėti savo kylančias emocijas – iš kur jos, kodėl jos būtent tokios. Arba išmokti savęs nevertinti, o pagirti vietoj peikiant, menkinant. Taip pat – pastebėti momentus, kai šeimos nariai kviečia bendrauti ir rodo iniciatyvą. Rodos, paprasta, bet kai susimąstai, kažkaip tikrai supranti, kiek daug darome automatizuotai, nesigilindami ir net nepagalvodami, kodėl taip elgiamės. Todėl ir knygą siūlyčiau skaityti ramiai, skiriant laiko įsigilinti į savo santykius su savo tėvais ir su savo vaikais.

Pirmoje knygos dalyje P.Perry aptaria tai, ką esame paveldėję iš savo tėvų. Kalba ne apie gimtadienio tradicijas ar ritualus, bet tokias smulkmenas, kurios atrodo savaime suprantamos mums, o kitiems kelia klausimų. Pavyzdžiui, vieni tildo vaikus, kad šie netriukšmautų, nors ribų jie neperžengia kodėl? Galbūt vaikystėje jūs patys gaudavote pylos už didesnius garsus? Aš asmeniškai kartais būnu pamišusi dėl tvarkos, nors iš esmės, kai pagalvoju ramiai, ji man net nerūpi, bet… mano mama buvo itin tvarkinga ir mūsų namuose nė dulkelė neskraidžiojo. Todėl ir savo vaikus kartais uju, kad tvarkytųsi, nors stabtelėjusi suprantu, kad – koks skirtumas! Ir tokios smulkmenos yra mūsų tėvystės paveldas, kurį gavome iš savo tėvų ir perduodame savo vaikams. Bet ar tikrai visai tai norime perduoti?

Antroji knygos dalis gilinasi į vaikų aplinką – trumpai aptariamos išsiskyrusios arba konfliktiškos šeimos ir kaip tai veikia vaikus. Man asmeniškai tai mažiausiai aktualus skyrius, bet tikrai, manau, jis turi savo skaitytojų ratą, kam svarbu.

Trečioje knygos dalyje aptariami jausmai – dar ir dar kartą primenama, kad mes turime vaikams leisti jausti, liūdėti, pykti ir tuos jausmus išgyventi patiems. Amžina tiesa, bet visada reikia su tuo dirbti!

Ketvirta dalis labai svarbi dar tik belaukiantiems kūdikio, nes čia analizuojamas nėštumas, gimdymas, tėvystės teorijos ir net pogimdyvinė depresija.

Penktoje dalyje kalbama apie vaikų psichinę sveikatą, kuri šiuolaikiniame pasaulyje yra labai kritinės būklės. P.Perry aptaria pirmuosius mėnesius, metus, kurie įtvirtina tarpusavio ryšį, sukuria saugumo jausmą. Dar išskirčiau tai, kad autorė ne vieną kartą primena, kad nesvarbu, kiek darėte klaidų iki šiol, kokia traumuojanti buvo jūsų pačių vaikystė, bet visada galima sustoti ir pradėti viską iš naujo, stengtis ir pasiekti rezultatų. Tad ir knygą naudinga skaityti ne tik leliukų tėvams, bet ir paaugliams (šiems, beje, yra specialiai skirtas skyrius pabaigoje).

Šešta knygos dalis plačiausia ir labiausiai aptaria elgesį. Šis skyrius bene svarbiausias ir, kaip autorė teigia, tik pasirūpinus anksčiau minėtais dalykais jau galima eiti prie to paskutinio “dramblio”, kuris yra auklėjimas. Būtent čia ji kalba apie griežtumą, zirzimą, ko reikia, kad vaikai gerai elgtųsi, kas yra laimėtojų ir pralaimėtojų žaidimas.

Atminkite: kai iškyla problema, nesusitelkite vien į vaiką ir negalvokite, kad bėda tik dėl jo. Žvelkite. savo santykį ir tai, kas vyskta tarp jūsų. Tada ir rasite atsakymą.

Žodžiu, nors knygą išleido tikrai dar mažai kam girdėta leidykla – “Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai” yra labai verta dėmesio! Sakyčiau, viena iš šių metų mano tėvystės knygų TOP trejetuko. Ji labai konkreti, labai koncentruoti, be paveiksliukų ar bereikalingo lialiakinimo smogia ten, kur net nepagalvotum, bet tiesiai į silpniausią mūsų tėvų vietą, kurioje visi mes galvojame, jog nesame tobuli tėvai. Taip, nesame, bet kas jums pasakė, kad tokie turime būti?

Knygą rasite knygynuose arba https://www.knygos.lt/lt/knygos/knyga–kuria-turejo-perskaityti-jusu-tevai–o-jusu-vaikai-dziaugsis–jei-perskaitysite-jus—1fbw1/

KnygosTitulinis 

Ramybė namams arba sprendimai, kaip numalšinti brolių ir seserų kovas

2020-11-11 — by Goda Leo1

IMG_20201111_090427-960x1430.jpg

„Jūsų mergaitės labai gražiai sutaria“, – chm, taip, kol būna viešumoje prieš nepažįstamus žmones. Turiu posakį, kad mūsų namuose yra dvi būsenos – karas arba taika/meilė. Jei pastaroji, tai atrodo, kaip iš reklamos – visos trys kartu žaidžia, rūpinasi viena kita, nors prie širdies dėk. Tiesa, toks laikotarpis būna 5% viso jų kartu praleidžiamo laiko ir neilgai trukus, jau girdisi kovos šūksniai. Trys dukros, pakankamai panašaus, bet tuo pačiu skirtingo amžiaus (gimė kas trys metai), tad dramų pas mus per akis.

Pirmąją dr. Laura Markham knygą „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ visuomet įtraukiu į rekomenduojamų tėvams knygų trejetuką. Tai tikrai viena geriausiai parašytų knygų, kuri padeda į vaikų auginimą pažvelgti kitomis akimis ir nusiraminus, be streso ir įtampos, riksmų ir grasinimų auginti vaikus. Privalomai ją įteikčiau po apsilankymo pas ginekologą, kai patvirtina nėštumą – perskaitei, gali gimdyt, neperskaitei… Juokauju. Apie ją plačiau čia: „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – paprastos tėvystės pamokos, padėsiančios užauginti nuostabius vaikus.

Turbūt nereikia apsakyti džiaugsmo, kurį pajutau pamačiusi tęsinį ir dar apie brolių ir seserų santykius „Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai“ (leidykla „Vaga“). Prisipažinsiu, nors tema aktualesnė, ši knyga skaitėsi sunkiau nei pirmoji. Susimąsčiau, kodėl? Turbūt dėl informacijos gausos – ji tiesiog prifarširuota faktų, patarimų, idėjų, kaip elgtis. Aišku, kai kurie jų skamba idealistiškai ir neįsivaizduoju, kada galėsiu dukrų batalijas malšinti sakydama „Tu pasakyk sesei, kaip tu jautiesi ir paprašyk daugiau taip nesielgti“… Turbūt reikėjo šią knygą skaityti prieš dešimtmetį ir tuomet nebūtų taip, kaip yra.

Knygą sudaro trys dalys: rami tėvystė, mokyti taikos, prieš gimstant kitam kūdikiui ir pirmi metai po to. Kiekvienoje dalyje jau smulkesni skyriai konkrečioms problemos spręsti, o  pačiuose skyriuose atsiranda dar smulkesni poskyriai, pavyzdžiui: Kodėl nekutenti? Kai vaikų kambarys bendras? Kai vaikas priima namie draugą? Atjunkymas nuo krūties ar tandeminis žindymas? Šiuose skyriuose visa informacija labai dažnai išdėstyta papunkčiui. Ką daryti jeigu… ir tada patarimai vienas, du, trys. Žodžiu, punktas, po punkto, dar punktelis… Pasvirusiu tekstu parašyti žodžiai, kuriuos galėtume sakyti savo vaikams. Na, o keletoje vietų yra net iliustracijos, kaip reikėtų elgtis modeliuojant vieną ar kitą situaciją. Tiesa, dėl jų man kilo klausimas – papildomos didelės vertės jos neduoda, o ir jų pačių tik keletas. Tai arba turėjo būti daugiau, papildyti kiekvieną skyrių, arba gal buvo verta jų visai atsisakyti.

Pasidalinsiu keletu ištraukų, kurių pagrindinės mintys įstrigo.

Bausmės skatina vaikus tik dar labiau peštis. Jei baudžiate vaiką (nekalbu apie fizines bausmes, nes tai smurtas prieš vaikus!) – rodote jam pavyzdį, kaip reikia spręsti tarpasmenines problemas. Noras išvengti bausmės skatina rūpintis tik savo kailiu, o siekiant sukurti gerus santykius tarp brolių/seserų reikia mokyti rūpintis vienu kitu. Bausmės stiprina autoritetą ir valdžią – tą patį vyresni vaikai vėliau daro prieš jaunesnius. Nubausti vaikai rezga keršto planus.

Vaikai, kurių tėvai komentuoja juos lygindami vieną su kitu, konkuruos ir pešis. Net ir dėl pozityvių komentarų „Tu mano geručiukas“, „Net tavo sesuo niekada neįmušė trijų įvarčių per vienas rungtynes“, „Tu visada susitvarkai žaislus, tai ne tavo broliai…“. Lyginimas skatina konkurenciją ir lenktyniavimą, o šie dalykai augina susipriešinimą. „Daugelis tėvų mano, kad geriausias būdas leistis kiekvienam vaikui spindėti – tai skatinti to vaiko talentus, o jo brolius ir seseris skatinti kitomis galimomis linkmėmis“, – rašo L. Markham. Neteisinga sakyti, kad sūnus šeimos futbolininkas, nes galbūt dukrai šis žaidimas irgi patinka, bet bijodama, kad jam neprilygs (nes jį labai giriate), net nebandys žaisti. Lygiai taip pat vaikus skaudina „atsakingo“ ar „pašėlusio“ vaiko etiketės. Pasakymai – mūsų šeimos gudruolis, mūsų protinguolis, net mūsų mažoji princesė, jau yra etiketės klijavimas. Vertinkite vaikus atskirai, nelygindami su broliais ar seserimis. Venkite klijuoti etiketes, apibūdinkite vaiką plačiau, nei pagal vieną pomėgį ar sugebėjimą. Nepriskirkite vaidmenų – čia mano vyresnėlė, čia mažylė. Juk iš tiesų viena yra Olivija, kita – Eleonora. Neleiskite, kad vienas kuris vaikas savintųsi bet kokią duotąją stiprybę.

„Negalima iš vaikų tikėtis, kad savo meile vienas kitam visada būtų artimi. <…> Bet jeigu galime palaikyti lūkestį, kad mes, kaip šeima, viską išspręsime vienas su kitu, kad be galo vertiname tarpusavio santykius, kad brolius ir seseris sieja unikalus giminiškas prieraišumas, kurį reikia branginti ir saugoti, tuomet perteiksime tokį įsitikimą ir savo vaikams“, – rašoma knygoje. Todėl rašytoja dalija praktiškais patarimais, kaip skatinti šį ryšį nuo didžiavimosi savo šeima iki šeimos tradicijų ir įpročių, kurie stiprina giminišką priraišumą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad fotografuojant šeimos portretą verta padaryti ne tik bendrą nuotrauką, bet įamžinti ir kiekvieną atskirai. Namų ruošos darbus skirkite ne vaikams atskirai, o pasiskirstykite komandomis.

Iš tiesų, aš čia perbėgau tik per keletą punktų, nes knygą dėl to taip ir ilgai skaičiau – ji labai koncentruota ir informatyvi. Juokdavausi iš žmonių, kurie perskaito puslapį ir tris dienas jį apgalvoja, bet šįkart taip nutiko ir man. Dabar, perskaičiusi visą, noriu vėl pradėti iš naujo ir dar labiau išsirinkti (ar net išsirašyti) patarimus, kurie aktualūs mano dukroms.

Labai LABAI rekomenduoju šią knygą laukiantiems dar vieno brolio ar sesers – didžiulis skyrius yra apie tai, kaip pasiruošti kūdikio gimimui, „išgyventi“ pirmuosius mėnesius ir padėti tvirtus pagrindus per pirmuosius metus.

Bendras vertinimas jau aiškus – verta skaityti visiems kurie augina daugiau nei vieną vaiką ar planuoja jų daugiau. Gaila, bet vis dėl to visai nėra aprašyta santykių “tvarkymo” patarimų, kai vaikai vyresni, paaugliai ar net suaugę. Ai, ir dar vienas labai keistas dalykas – čia gausybė išnašų, kurių paaiškinimo reikia ieškoti … internete. Pirmus kartus varčiau knygą, pabaigoje ieškojau sąrašo šaltinių (ką dažniausiai ir žymi išnašos), bet tik paskui atradau mažomis raidėmis užrašyta įžangoje, kad išnašos yra čia https://www.ahaparenting.com. Gal ir sprendimas, nes jų labai daug, bet neįprasta 🙂

Knygą galite rasti knygynuose arba https://vaga.lt/ramus-tevai-geri-broliu-ir-seseru-santykiai

KnygosTitulinis 

„Palikite vaiką ramybėje“ – kitu kampu apie vaikų auklėjimą

2020-08-13 — by Goda Leo0

IMG_20200813_105148-960x1230.jpg

Knyga „Palikite vaiką ramybėje! Paprastos išmintingų tėvų taisyklės“ (leidykla „Liūtai ne avys) papirko jau perskaičius jos pavadinimą – šiuo metu labiausiai ir domiuosi tuo „anti-helikopteriškų tėvų“ elgesiu, stengiuosi dukroms suteikti erdvės, laisvės ar net galimybes panuobuodžiauti. Tiesiog, pastebiu, kad persistengiu rinkdama būrelius, prižiūrėdama jų mokslo rezultatus ir savarankiškumo tikrai neugdo mamos pasiūlymai ką nuveikti laisvalaikiu.

Pirmas dalykas, kuris užkliuvo – tai rusų autorės knyga. Atvirai, apie vaikų auklėjimą dažniausiai mus auklėja užu Atlanto esančios šalies rašytojai, bet ne kartą esu pastebėjusi kultūrinius neatitikimus. Marina Melija yra trijų vaikų mama ir psichologijos profesorė, parašiusi daugybę knygų, kaip siekti sėkmės versle, kurių viena, „Verslas – tai psichologija“, jau yra išversta į lietuvių kalba daugiau nei prieš dešimtmetį.

Pirmiausiai apie auklėjimą Marina pradėjo rašyti žurnale „Tatler“ – skiltis, skirta tėvams, ir tapo šios knygos pagrindu. Tai itin jaučiasi knygos struktūroje, nes ją sudaro labai skirtingos temos: viena apybraiža viena tema, o ją išnagrinėjus, kitam skyriuje nagrinėjama visai nesusijusi tema. Na, susijusi, jos visos apie tėvus ir vaikus.

Turbūt pirmą kartą skaitau tokia įvairia tematika apie vaikų auklėjimą parašytą knygą. Sakyčiau, pirmą kartą vienoje ras patarimų ir pačių mažiausių, kuriems dar reikia nustatyti ribas, ir gerokai paaugintų paauglių tėvai. Nors, temos, sakyčiau labai universalios.

Palikite vaiką ramybėje – turinys

Atskirais straipsniais, kurie tampa knygos skyriais, M.Melija nagrinėja kiek vaikui reikia suteikti laisvės, kaip nustatyti ribas, kaip baimė ugdo drąsą, kaip elgtis su vaiko kišenpinigiais, ką daryti jei jūsų vaikas kenčia nuo patyčių.

Keletas temų mane itin nustebino, nes apie jas dažniausiai kalbama itin mažai. Pavyzdžiui – ar kelionės gali pakenkti vaikui? Chm, aš, kaip vaikus keliauti visad tįsianti mama, tikrai susimąsčiau. Nors, tarp eilučių, rodos, tema taikyta turtingiems oligarchams, kurių vaikai daugiau praleidžia slidinėjimo kurortuose, nei mokyklos suole. Arba tėvai keliauti verčia vaikus visai negalvodami apie jų poreikius (ar dar tokių yra?).

Gerai, o ką pasakytumėte tema – ar galima leisti auklei bausti vaiką? Kam vaikui reikalingas tėvas? Šios buvo gal mažiau aktualios, bet apie tai, kaip vaikui parodyti savo meilę, jei nelieka laiko ir jėgų turbūt sužinoti reikėtų daugybei šiuolaikinių tėvų. Pasirodo, tai yra natūralu, nereikia to gėdytis, o geriau pasvarstyti, ką daryti.

Kaip elgtis jeigu suaugęs vaikas niekuo nesidomi? Kaip padėti vaikui išspręsti ginčą su mokytoju? Kaip apsaugoti vaiką nuo savižudybės?

Kiekviena iš visų temų, kurių iš viso yra 21, išnagrinėta visapusiškai – pirmiausiai, trumpas atvejo aprašymas, kaip būna gyvenime, o tada pristatoma tema, apie ką autorė nori pašnekėti. Po jos seka labai konkretūs patarimai. Tikrai galiu pagirti knygos dėstymą – jis man labai patiko: aišku, mažai nereikalingos beletristikos ir atsivertęs bet kurį skyrių, bet kurioje vietoje gali rasti kažką įdomaus.

Ar aš radau tai, ko neperskaičiau kitose dešimtyse knygų apie tėvystę? Sunku mane nustebinti, bet turbūt temų netradiciškumas jau savaime duoda naudos ir impulsų į situacijas pažvelgti kitaip.  Pavyzdžiui, labai įsiminė mintis apie baimę ir drąsą, kurią pritaikysiu ne tik vaikams, bet ir sau.

Visi sėkmingi žmonės apdovanoti drąsa. Daug pasiekti gali tik tas, kuris pasiruošęs rizikuoti…

Pasirodo, šiuolaikiniai vaikai, nelikus kiemų kultūrai, sugriežtėjus tėvams (aš čia labai sutrumpintai pasakoju), nebeturi galimybių rizikuoti , įrodyti savo drąsą ir savarankiškumą. Mes sekame ne tik vaikus, bet ir jų elektroninius prietaisus. Todėl mūsų užduotis išmokyti juos nugalėti baimes.

„Vaikus reikia išmokyti pasitikėti savimi ir nebijoti žengti pirmyn į nenuspėjamą rytojų. Tokiu būdu ne tik didėja tikimybė patirti sėkmę, bet ir gyvenimas tampa daug įdomesnis“, – rašo autorė.

Na, o paskutinis pagyrimas knygos dizaineriams – labai patiko spalviškai suskirstytos temos, visi tie „paboldinimai“, skirtingos antraščių spalvos ir atskiri puslapiai skirti vos vienai įsimintinai frazei padaro ją labai gyvą ir malonią skaityti.

Knygą rasite knygynuose arba https://liutaineavys.lt/knyga/palikite-vaika-ramybeje-paprastos-ismintingu-tevu-taisykles/

Palikite vaiką ramybėje

RenginiaiVilnius

Ketvirtadienį susitikimas su knygos „90 vaikai tampa tėvais“ autore

2020-08-10 — by Goda Leo0

117129645_2561590910760497_2853920210510420276_o-960x502.jpg
Rugpjūčio 13 d. 18.30 val. kviečiame pasimatyti Vilnius skaito skaitykloje, Lukiškių aikštėje!
Knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ autorė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė kartu su Egle Lukinaite-Vaičiurgiene, studijos “Natūrali motinystė” psichologe, kalbėsis apie tėvystės ir motinystės tapsmą – tą pereinamąjį laikotarpį, kai susilaukus vaikų staiga dingsta visos įprastos rutinos ir aiškus žinojimas, kas esi.
Apie tapsmo ambivalentiškumą: kai viena vertus pajauti bendrystę su viso pasaulio tėvais, iš naujo atrandi savo tėvus, bet kita vertus, esi ir baisiai jautri/jautrus (lyg “be odos”), kas sukelia ir nemažai konfliktų, ir vidinių, ir išorinių. Kalbės apie vidinės sumaišties sprendimo būdus, būdingus devyniasdešimtųjų tėvams – polinkį į baisų maksimalizmą, didelius lūkesčius, nudegimus ir po jų sekantį ilgą kelią balanso link.
Visus susirinkusiuosius kviesime kartu dalintis savo istorijomis ir patirtimis.

KnygosTitulinis 

„Antrasis kūdikis” – knyga laukiantiems ir susilaukusiems

2019-10-24 — by Goda Leo0

IMG_20191024_075347-960x1280.jpg

Jolita D. atsiliepimas:

„Begalė šeimų turi du ir daugiau vaikų ir regis gyvena be jokių rūpesčių – didelė ir graži šeima! Tokį įspūdį greičiausiai sudaro socialinės medijos, kuriose dažniausiai dalijamasi tik gražiomis akimirkomis. Aš pati nuo vaikystės svajojau apie du, gal net ir tris vaikus, tačiau po pirmojo vaiko sunkaus gimdymo ir pogimdyvinės depresijos, galvojau kaip įmanoma turėti du vaikus! Tačiau vieną gražų vakarą, išvykus į kelionę, atsipalaidavus, nusprendėme patampyti likimą už ausų ir štai, mes laukiame antro kūdikio. Kadangi tai nėra itin kruopščiai planuotas sprendimas, jausmai maišosi tarsi žemė su dangumi! Vieną akimirką atrodo džiaugiuosi laukiu ir noriu, kitą, kad dabar bus šakės…

Leidyklos „Vaga” išleista knyga „Antrasis kūdikis“ į mano rankas papuolė pačiu laiku, nes bijau, jog galėjo prasidėti ne tik pogimdyvinė depresija, bet ir priešgimdyvinė. Turbūt daug kam kyla klausimas ar tikrai ši knyga gali padėti išspręsti tam tikrus sunkumus? Mano atsakymas NE. Nemanau, kad apskritai kokia nors kyga gali savaime kažką išspęsti, tačiau ši knyga man padėjo susidėlioti tam tikrus dalykus į akskirus stalčiukus, padėjo kai ką suplanuoti, kai ką suvokti, apie kai ką iš vis pirmą kartą pagalvoti.

Kas man patiko ir suteikė pasitikėjimo knygoje rašomais dalykais, kad autorė Sarah Ockwell – Smith, pati būdama keturių vaikų mama, o kartu auklėjimo ekspertė, rašydama šią knygą remiasi ne viena teorija, o apima daug bendrų per gyvenimą sukauptų žinių, patirties, filosofijos, asmeninių įžvalgų. Knygoje rasite daug pavyzdžių iš asmeninės autorės patirties su savo vaikais bei kitų šeimų realių situacijų aprašymų. Kas man labai svarbu, jog aprašomos tikros situacijos, nebendant viską nupaišyti vien šviesiomis spalvomis. Aišku tai ne itin padeda nusiraminti, bet, žinau iš pirmagimio patirtires, prisisvajojus, kad viskas bus labai gerai, po gimdymo atrodo dar blogiau, nei galbūt yra ištikrųjų. Taigi knyga padeda susidaryti realų, tikrovę atitinkantį vaizdą. Sakysite,kad visiems tas vaizdas, niuansai ir subtilybės yra skirtingi? Taip, tiesa, bet šioje knygoje tas ir žavi, jog aptarta kaip įmanoma daugiau įvairių situacijų, apie kurias galbūt net nepagalvotum.

Išskirčiau keletą dalykų, kurie man labiausiai patiko:

  1. Praktinis patarimas, kaip pagerinti suprastėjusį pirmagimio miegą.
  2. Ši mintis privetė nusijuokti, bet iš tiesų net pačios sunkiausios akimirkos kažkada praeina, svarbiausia visi sveiki ir gyvi.
  3. Šiek tiek optimizmo suteikianti mintis. Mes moterys, mamos neprivalome būti supper herojės.
  4. Būtent tokią klaidą ir planavau daryti 😀
  5. Ir turbūt pati svarbiausia knygos mintis, kurią išsinešu su savimi ir tikiuosi nepaleisiu net sunkiausiomis akimirkomis: Blogas vaiko elgesys visai nereškia, kad jis nori taip legtis, jis tiesiog nemoka kitaip išreikšti savo jausmų, kurie gyvena mažoje jo širdelėje.

Anitos L. atsiliepimas:

„Stengiausi perskaityti visą knygą, bet nepavyko vis būnant su dviem vaikais. O turiu tokią ydą perskaityti viską nepraleidžiant skyrių, nors ši knyga yra puiki tiek dar planuojant, turint sunkumų sulaukiant, jau laukiant pilvuke ir jau gimus antrąm. Aš auginu 3 metukų berniuką ir 3,5 mėnesio dukrytę. Autorė kalba knygoje nuo apsisprendimo turėti dar vieną vaiką iki vaikų konkurencijos augant. Autorė nuramina, kad normalu jausti kaltės jausmą prieš pirmagimį ir ateities jausmus.

Pradedant skaityti knygą buvau sužavėta kaip viskas gražiai ir protingai aprašyta, kad atradau ir savo minčių. Buvo įdomu skaityti ir pirmąjį skyrių koks vaikų amžiaus skirtumas tarp vaikų geriausias. Pateikta informacija tiek iš mokslo pusės su nauda kūdikiui, mamai, tiek iš kitų mamų patirčių. Aktualiausia informacija man prasidėjo nuo ketvirtojo skyriaus „pirmagimio paruošimas antragimiui“. Sužinojau apie emocinį pasiruošimą, apie abstraktųjį, hipotetinį vaikų mąstymą.  Labai naudingas 11 skyrius „Brolių ir sesių meilė ir konkurencija“.

Labai džiaugiuosi šia knyga, man jinai labai patiko, kad patarimai pateikiami pagal prieraišiosios tėvystės principus. Atsižvelgiant į vaiko poreikius ir teisingą tėvų elgesį. Puiki knyga, kurioje ras informacijos, pasisems pasitikėjimo visi tėvai, tiek planuojantys, tiek laukiantys, tiek jau sulaukę antrojo kūdikio. Šią knygą galima pradėti skaityti nebūtinai nuo pirmojo skyriaus, galima atsirinkti skyrius pagal esamą situaciją. Knygoje galima gauti informacijos kada galima įvesti pokyčius netraumuojant pirmagimio ir kad jis nesusietų pokyčių su broliu ar sese. Taip pat ši knyga puiki tuo, kad gale knygos nurodyti šaltiniai iš kur imta informacija jei remtasi moksliniais straipsniais ar knygomis. Pateikti šaltiniai ir nuorodos.”

Knygą galite įsigyti knygynuose arba https://www.vaga.lt/antrasis-kudikis