Turbūt tai knyga vienu ilgiausiu man matytu pavadinimu: “Knyga, kuria turėjo perskaityti jūsų tėvai. (o jūsų vaikai džiaugsis, jei perskaitysite jūs)” – ir tiesą pasakius, pradėjus ją skaityti, supranti, koks jis taiklus!
Iš tiesų, leidyklos “Helios” išleista knyga yra tėvams apie… tėvus! Jei kitose auklėjimo temas narstančiose knygose skamba “elkitės su vaikais taip ir taip”, čia viskas paremta “jūsų pačių elgsys turi būti toks ir toks”. Iš tiesų, viskas apie tą patį, tik šiek tiek iš kito kampo.
Knygos autorė britė Philippa Perry yra žinoma D.Britanijoje psichoterapeutė, savo patarimais besidalijantis įvairiuose žurnaluose ir televizijoje. Ji yra parašiusi ne vieną mokslinės fantastikos knygą (!!!), jos vyras yra žinomas menininkas Grayson Perry, o jos pačios išvaizda, juodai/baltai dryžuoti plaukai yra kažkas WOW! Tikrai ryški asmenybė! O skaitant knygą, atrodo, kad ir smagi, nes jos parašytos eilutės liejasi lengvai ir “su vėjeliu”.
Knygoje gausu pavyzdžių iš įvairių gyvenimiškų situacijų, kaip kam buvo ir kaip žmonės galėjo pakeisti tą situaciją. Taip pat ir pokalbių pavyzdžių, kaip juos reikėtų vystyti su vaikais. Na, o įdomiausia dalis – tai pratimai mums, suaugusiems. Jie ne apie vaikus ir atliekami ne su vaikais, o mums patiems – sakyčiau, tokios rimtos savęs analizavimo užduotėlės. Pavyzdžiui, reikia kurį laiką pabandyti stebėti savo kylančias emocijas – iš kur jos, kodėl jos būtent tokios. Arba išmokti savęs nevertinti, o pagirti vietoj peikiant, menkinant. Taip pat – pastebėti momentus, kai šeimos nariai kviečia bendrauti ir rodo iniciatyvą. Rodos, paprasta, bet kai susimąstai, kažkaip tikrai supranti, kiek daug darome automatizuotai, nesigilindami ir net nepagalvodami, kodėl taip elgiamės. Todėl ir knygą siūlyčiau skaityti ramiai, skiriant laiko įsigilinti į savo santykius su savo tėvais ir su savo vaikais.
Pirmoje knygos dalyje P.Perry aptaria tai, ką esame paveldėję iš savo tėvų. Kalba ne apie gimtadienio tradicijas ar ritualus, bet tokias smulkmenas, kurios atrodo savaime suprantamos mums, o kitiems kelia klausimų. Pavyzdžiui, vieni tildo vaikus, kad šie netriukšmautų, nors ribų jie neperžengia kodėl? Galbūt vaikystėje jūs patys gaudavote pylos už didesnius garsus? Aš asmeniškai kartais būnu pamišusi dėl tvarkos, nors iš esmės, kai pagalvoju ramiai, ji man net nerūpi, bet… mano mama buvo itin tvarkinga ir mūsų namuose nė dulkelė neskraidžiojo. Todėl ir savo vaikus kartais uju, kad tvarkytųsi, nors stabtelėjusi suprantu, kad – koks skirtumas! Ir tokios smulkmenos yra mūsų tėvystės paveldas, kurį gavome iš savo tėvų ir perduodame savo vaikams. Bet ar tikrai visai tai norime perduoti?
Antroji knygos dalis gilinasi į vaikų aplinką – trumpai aptariamos išsiskyrusios arba konfliktiškos šeimos ir kaip tai veikia vaikus. Man asmeniškai tai mažiausiai aktualus skyrius, bet tikrai, manau, jis turi savo skaitytojų ratą, kam svarbu.
Trečioje knygos dalyje aptariami jausmai – dar ir dar kartą primenama, kad mes turime vaikams leisti jausti, liūdėti, pykti ir tuos jausmus išgyventi patiems. Amžina tiesa, bet visada reikia su tuo dirbti!
Ketvirta dalis labai svarbi dar tik belaukiantiems kūdikio, nes čia analizuojamas nėštumas, gimdymas, tėvystės teorijos ir net pogimdyvinė depresija.
Penktoje dalyje kalbama apie vaikų psichinę sveikatą, kuri šiuolaikiniame pasaulyje yra labai kritinės būklės. P.Perry aptaria pirmuosius mėnesius, metus, kurie įtvirtina tarpusavio ryšį, sukuria saugumo jausmą. Dar išskirčiau tai, kad autorė ne vieną kartą primena, kad nesvarbu, kiek darėte klaidų iki šiol, kokia traumuojanti buvo jūsų pačių vaikystė, bet visada galima sustoti ir pradėti viską iš naujo, stengtis ir pasiekti rezultatų. Tad ir knygą naudinga skaityti ne tik leliukų tėvams, bet ir paaugliams (šiems, beje, yra specialiai skirtas skyrius pabaigoje).
Šešta knygos dalis plačiausia ir labiausiai aptaria elgesį. Šis skyrius bene svarbiausias ir, kaip autorė teigia, tik pasirūpinus anksčiau minėtais dalykais jau galima eiti prie to paskutinio “dramblio”, kuris yra auklėjimas. Būtent čia ji kalba apie griežtumą, zirzimą, ko reikia, kad vaikai gerai elgtųsi, kas yra laimėtojų ir pralaimėtojų žaidimas.
Atminkite: kai iškyla problema, nesusitelkite vien į vaiką ir negalvokite, kad bėda tik dėl jo. Žvelkite. savo santykį ir tai, kas vyskta tarp jūsų. Tada ir rasite atsakymą.
Žodžiu, nors knygą išleido tikrai dar mažai kam girdėta leidykla – “Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai” yra labai verta dėmesio! Sakyčiau, viena iš šių metų mano tėvystės knygų TOP trejetuko. Ji labai konkreti, labai koncentruoti, be paveiksliukų ar bereikalingo lialiakinimo smogia ten, kur net nepagalvotum, bet tiesiai į silpniausią mūsų tėvų vietą, kurioje visi mes galvojame, jog nesame tobuli tėvai. Taip, nesame, bet kas jums pasakė, kad tokie turime būti?
Knygą rasite knygynuose arba https://www.knygos.lt/lt/knygos/knyga–kuria-turejo-perskaityti-jusu-tevai–o-jusu-vaikai-dziaugsis–jei-perskaitysite-jus—1fbw1/
