apdovanota knyga Archives

main

Knygos Titulinis

Knyga vaikams „Kai mano tėtis tapo krūmu“: apie karą be ašarų

2024-05-15 — by Goda Leo — 0

Labai sudėtinga buvo sugalvoti šiai apžvalgai pavadinimą – norėjau rašyti, kad tai knyga vaikams apie karą, bet iš tiesų knygoje karas visai neminimas. Na, bent jau akivaizdžiai. Perskaičiusi nugarėlę, galvojau, kad tai bus labai liūdna knyga, bet pagrindinės herojės užsispyrimas ir humoro jausmas greičiau įkvepia, nei liūdina.

Knyga prasideda kvapniu ir skaniu pasakojimu, kaip vienišas kepėjas augina dukrą ir viskas jiems buvo gerai, kol neprasidėjo karas. Vieną dieną tėtis išeina palikęs močiutės priežiūrai mergaitę, kuriai vėliau tenka vėliau bėgti į užsienį. O čia tyko ne tik nuotykiai, naujos pažintys, bet ir pavojai. Labai realistiška knyga, kai supranti, jog tokių vaikų ir suaugusiųjų net dabar Europoje blaškosi ne vienas ir net baisu pagalvoti, su kokiais iššūkiais jie susiduria.

Bet viso to tragizmo visai nepajusite skaitydami Joke van Leeuwen knygą „Kai mano tėtis tapo krūmu“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Tai šviesi, šilta ir net šypseną išspaudžianti knyga, kuri įkvepia. Jei Toda (toks pagrindinės herojės vardas) nepasidavė daug rimtesnėse situacijose, tai skaitytojas skatinamas nepasiduoti ir kitose gyvenimiškose akimirkose.

Knyga labai lengvai skaitosi, joje greitai vystosi veiksmas, Todos jausmai ir žodžiai, nors ir rašyti suaugusiojo, neskamba dirbtinai. Knygą drąsiai į rankas gali paimti gerai skaitantis trečiokas ar nestoras knygas mėgstantis šeštokas. Aš pati ją mielai perskaičiau.

Šią knygą ypač rekomenduočiau pedagogams – perskaitę ir diskusijoje dalyvaujantys moksleiviai empatiškai supras, kas nutinka pabėgėliams, kaip jie gali pasiklysti, pamesti dokumentus, nesuprasti kalbos ir turėti nepaprastai daug dvasinės stiprybės, kad nepalūžtų. Knygą galėtų paskaityti ir tie, kurie piktinosi, kai lietuva priėmė migrantus.

Knygoje – ir pačios autorės pieštos iliustracijos, kurios nėra labai jau meniškos, bet juodai baltos komikso tipo gerai atskleidžiančios teksto nuotaiką. Tiesa, knygos pabaigoje, labiausiai nustebino vertėja – užsienio šalis, kur ir pabėgo Toda, gyventojai kalba… latviškai!

Knygos autorė Joke van Leeuwen už šią knygą sulaukė ir įvertinimų – 2011 metais įteiktas labai garbingas Nyderlanduose apdovanojimas „Vlag en Winpel“, o 2012 metais knyga įtraukta į „Die 7 Besten Bucher“ sąrašą, kurį sudaro žiūri rekomenduojanti septynias įdomiausias knygas vaikams tą mėnesį. Dar įdomiau, kad ši olandė yra ne tik rašytoja, iliustratorė, bet ir kabareto atlikėja!

Knygą už draugišką kainą galite įsigyti https://www.terrapublica.lt/parduotuve/knygos/vaiku-literatura/10-12-metu/kai-mano-tetis-tapo-krumu/?

Knygos Titulinis

„Apnėja“ – sunkus ir lėtas bandymas susigrąžinti kvėpavimą

2020-11-25 — by Agnė Žemaitytė — 0

Kas vyksta žmogaus sieloje, kai jo kūnui įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendį paskelbia nelaimingas atsitikimas? Galimybę tai sužinoti pirmajame savo romane „Apnėja“ suteikia muzikos atlikėjas, prodiuseris ir rašytojas Lorenzo Amurri.

L. Amurri 1971 m. gimė Romoje, grojo ir bendradarbiavo su įvairiais menininkais, vėliau pasuko į literatūrą. „Apnėja“ – pirmasis rašytojo romanas, už kurį 2015 m. jis gavo Europos Sąjungos literatūros premiją. 2014 m. pasirodė antroji L. Amurri knyga „Kodėl jums nenuvežus jo į Lurdą“. Rašytojas mirė 2016 m.

Tikra, liūdna ir dramatiška istorija. Slidinėjant į stulpą dūžta ne tik Lorenco stuburas, bet ir jo svajonės. Skaityti nėra lengva, nes beveik neįmanoma patikėti, kad atviros Lorenco sielos žaizdos kada nors užsitrauks. Kita vertus, sveikiesiems romanas padeda įvertinti paprastus dalykus – pasivaikščiojimą pajūriu, žaidimą kamuoliu, važiavimą dviračiu, skambinimą gitara… Lorencas nieko panašaus nebepatirs. Nes kūnas jam tapo kalėjimu, iš kurio išeiti į laisvę vilties nėra. Nepaisant baisios nelaimės, nepalieka mintis, kad Lorenco gyvenimas netapo vien juodas – jo neišduoda mylima mergina. Meilė romane neįtikėtinai stipri ir šviesi, guodžianti ir teikianti vilties.

Laisvė mąstyti – tai laisvė judėti.

Tai autobiografinis romanas, tad jo autentiškumas tik dar stipriau sukrečia. Jaunas stiprus, gyvenimu besimėgaujantis vyras patiria traumą ir nebevaldo nei kojų, nei rankų, tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Greta įprastų gyvenimo džiaugsmų praradimo ypač skaudžiai skamba privatumo pažeidžiamumas. Apnuogintas žmogaus kūnas apnuogina ir sielą, o tai ištverti nepalyginamai sunkiau. Tik įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei duše ir tualete nuolat būtumėt stebimi pašalinių… L. Amurri romane nevengia ir tokių jautrių, tačiau be galo svarbių temų kaip neįgaliojo seksas ar netekus vilties pasveikti mintys apie savižudybę ar net bandymai nusižudyti.

„Į sniegą it į minkštą vatą paniręs veidas, neįmanoma kvėpuoti. Apnėjos svaigulys. Vos prieš akimirką Lorencas slidinėjo su sužadėtine Johana. Regis, dar viena nerūpestinga akimirka, bet ji negrįžtamai nugrimzta praeitin – vien tolimas prisiminimas. Tada į ligoninę gabenantis sraigtasparnis, farmakologinė koma ir devynių valandų trukmės stuburo operacija. Žemiau krūtinės kūnas visiškai praranda jautrumą ir mobilumą“. Taip prasideda romanas ir, rodos, baigiasi Lorenco gyvenimas. Nes ar galima gyvenimu vadinti laiką, kuris bėga intensyviosiosios terapijos skyriaus palatoje, vėliau mėnesių mėnesius Ciuricho reabilitacijos klinikoje, o bandymai grįžti į pasaulį atrodo neįtikėtinai sunkūs, nes viskas tapo nepasiekiama…

L. Amurri drąsiai ir atvirai pasakoja apie savo grįžimą į gyvenimą. Troškimą matyti, liesti, jausti. Vėl iki išnaktų vakaroti su bičiuliais, būti su mylima moterimi ir atsikariauti laisvę, kuri iš jo buvo atimta. Kiekvienas žingsnis – lyg lėtas kilimas į paviršių, vadavimasis iš gilios apnėjos – kvėpavimo sustojimo – bandant susigrąžinti tobulą ir nenutrūkstamą kvėpavimą.

Todėl „Apnėją“ tikra verta perskaityti ir neįgaliam žmogui, ir šalia jo būnantiems artimiesiems bei bičiuliams. Nes fizinis skausmas nė iš tolo neprilygsta psichologiniams neįgaliųjų išgyvenimams. Juos L. Amurri perteikia įtikinamai ne tik dėl patyrimų autentiškumo, bet tikriausiai ir dėl tėvo, kurio netekęs labai ilgisi, perduoto rašytojo talento.

Romanas ir labai kinematografinis – skaitant prieš akis aiškiai iškyla ne tik Lorencas ir jo artimiausi žmonės, bet ir ligoninės, reabilitacijos centro, namų aplinka, Romos gyventojai ir kavinės…

Romano pabaigoje spausdinamas ir L. Amurri apsakymas „Mama antis“ – atsisveikinimo dovana vienai reabilitacijos centro Ciuriche darbuotojai.

Lorenzo Amurri, „Apnėja“, 304 p., 2020 m., leidykla „Terra Publica“. Kaina – 11,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://www.terrapublica.lt/parduotuve/knygos/apdovanotos/apneja/

Knygos Titulinis

„Viskas bus gerai” – kai aplink trūksta šviesos ir optimizmo

2020-11-14 — by Agnė Žemaitytė — 0

Jums, ieškantiems laisvės. Tokia serbų vaikų ir paauglių rašytojos Jasminkos Petrović novelių romano „Viskas bus gerai“ dedikacija. Romano herojai – 15-48 metų serbai, išgyvenantys sudėtingus savo gyvenimo laikotarpius. Paauglystė net ir palankiausiomis gyvenimo sąlygomis gali tapti sunkiu išbandymu. Ką ir kalbėti, jei esi paliktas sotesnio kąsnio į užsienį ieškoti išvykusių tėvų, lieki prižiūrėti močiutės, kurią iš tavęs bando pasiglemžti klastingas Alzheimeris, tačiau nesutinki atiduoti jos į senelių namus, išgyveni bendraamžių patyčias ar būdama vos šešiolikos supranti, kad mėnesinės šįkart nevėluoja ir tikrai nesergi vėžiu…

Jei tau 15 ar 16 metų, visiškai nesvarbu, esi serbas, lietuvis ar norvegas – iššūkiai, dilemos, baimės, asmeninės dramos tokios pačios… Atrodo, kad aplinkui nesibaigianti naktis. Ir niekas tavęs nesupranta. J. Petrović knygą pradėjau skaityti kaip tarpusavyje nesusijusių novelių romaną ir tik vėliau supratau, kad apie savo gyvenimą, sielos skaudulius ir optimistiškus lūkesčius, šviesos, laisvės ir meilės siekimą pasakojančius paauglius bei suaugusiuosius sieja įvairiausi saitai. Anot autorės, visi veikėjai išgalvoti, bet jų problemos tikros.

Knygos herojai ir jų likimai – margaspalviai. Tačiau juos sieja kiekvieno gyvenime patiriami sunkumai. Nepaisant jų, knyga skleidžia pozityvumą, ją užvertęs patiki – „Klausyk, sutiksi ar nesutiksi su manimi, vis tiek viskas gerai. Viskas yra visiškai gerai“.

Beje, nors dauguma knygos herojų – paaugliai, ją tikrai gali skaityti ir jaunesni skaitytojai. Juk pirmieji paauglystės ženklai ir išgyvenimai dažnai pasirodo ir jaunesnių vaikų gyvenime, tad atpažinti juos, neišsigąsti, o patikėti, kad viskas bus gerai, labai svarbu būnant bet kokio amžiaus.

Per trisdešimt knygų vaikams ir paaugliams parašiusi Jasminka Petrović (g. 1960) studijavo ispanų kalbą ir literatūrą. Ji yra dirbusi radijo laidos jaunimui redaktore, bendradarbiavo su įvairių leidinių rengėjais, redagavo serbų kalba leidžiamą žurnalą „National Geographic Junior“. Rašytoja dalyvauja vaikų vaizduotę ir kūrybingumą skatinančiuose projektuose ir programose, su asociacija „Krokodil“ organizuoja vaikų literatūros festivalį „Krokodokodil“, yra Serbijos radijo ir televizijos vaikų laidos „Kukuriku šou“ scenaristė, taip pat viena iš judėjimo vaikų ir jaunimo kultūrai gerinti „Ura kultura“ steigėjų. Tad nieko nuostabaus, kad J. Petrović nagrinėjamos temos ir problemos yra artimos įvairaus amžiaus skaitytojams, gyvenantiems visoje Europoje – serbų autorės kūryba versta į daugiau nei dvidešimt penkias kalbas. Pagal kai kurias knygas vaikų teatruose Belgrade, Sarajeve, Zagrebe ir Stokholme pastatyti spektakliai.

Lietuvoje knygos leidimas finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“. Knyga išleista įgyvendinant projektą „Knygos ateities lyderiams“.

Jasminka Petrović, „Viskas bus gerai“, 240 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia:https://debesuganyklos.lt/knygynelis/viskas-bus-gerai/.

Knygos Titulinis

Nesutramdomiems vaikams skirta „Blogykla“ – ne apie blogį, bet apie meilę

2020-07-15 — by Agnė Žemaitytė — 0

Esame įpratę, kad knygos moko gėrio, jos – išminties ir žinių šaltinis. O ką pagalvotumėte knygos anonse perskaitę, kad ji skirta vaikus išmokyti blogio?

Čekų rašytoja Daniela Fišerova pasakoja vaikams šmaikščią istoriją, kurios herojai – blogiukai. Tačiau jie visai nenori tokie būti! Todėl tėvų nurodymu šie vaikai turi lankyti… Blogyklą, kad būtų pabloginti. Ar tikrai iš pirmo galima pasakyti, kas geras, o kas – atvirkščiai? Jeigu gimei laumių, kurios linki nelaimių, pasaulyje, ar ir tu būtinai turi būti toks? Pasirodo, ne. Tu gali linkėti tik laimės… Draugystė, tolerancija, atsakomybė, garbingas elgesys ir, be abejo, humoras – pagrindiniai dalykai, kuriuos skaitytojams perteikia „Blogyklos“ autorė ir veikėjai.

Devynmetis Simonas, perskaitęs „Blogyklą“, apie šią knygą pasakoja: „Blogykla – tai mokykla, kurioje vaikai mokosi blogio. Blogyklą lanko nepatenkinti laumių vaikai. Ir aš net neabejoju, kad tu nenorėtum pakliūti į Blogyklą. Knygoje žmonės (ir ne tik žmonės) elgiasi labai keistai. Pavyzdžiui, vaikai daro, ko jie nenori. Tėvai siunčia juos į Blogyklą, nors vaikai taip pat to nenori“. O juk tai, kas keista, neįprasta, vaikams dažnai ir patinka. Todėl drąsiai siūlykite vaikams skaityti „Blogyklą“, nes ją skaitantis vienu šūviu nušaus du zuikius: mokysis atskirti gėrį nuo blogio ir tikrai smagiai praleis laiką!

Patyrusi Nenaudėlė pablogins jūsų gerus vaikus. Jūsų vaikas geros širdies? Patikėkite jį man! Grąžinsiu tikrą niekšą.

Knygos vertėjos Aigustės Vykantės Bartkutės nuomone, „Blogykla“ – tai knyga apie meilę, kurią kartais sunku atpažinti po kasdienybės kauke ir kuri pasibeldžia į širdį labai netikėtai. „Bet jaunieji skaitytojai, tikėtina, labiau mėgausis juokingais personažais ir patraukliu, permainingu siužetu“, – sako A. V. Bartkutė.

Simonui knyga patiko, nes ją skaitydamas gali išmokti, kad blogykloje vaikai nepablogės. Priešingai – pikčiurna jų mokytoja pati tapo gera. O kai paprašiau pasakyti, ką jaučia užvertęs paskutinį „Blogyklos“ puslapį, Simonas atsakė: „Aš jaučiu šią knygą perskaitęs, kad mano mama nori mane išsiųsti į tą blogyklą, nes negali manęs sutramdyti!“ Ką čia bepridursi…

Daniela Fišerova, „Blogykla“, 120 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/blogykla/

Knygos Titulinis

„Melas“ – knyga, įkvėpta J. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“

2020-07-04 — by Agnė Žemaitytė — 0

„Melas“ – vienos populiariausių Ispanijos jaunimo rašytojų Care Santos knyga. Prestižinėmis literatūros premijomis apdovanota knyga paaugliams bei vyresniems suprantama kalba nagrinėja aktualias santykių su tėvais, draugais, meilės, socialinės aplinkos ir atskirties, paauglių nusikalstamumo temas.

Pirmieji „Melo“ puslapiai skirti pastarųjų dvylikos mėnesių Ispanijos nepilnamečių nusikalstamumo statistikai. Svarbiausias skaičius atrodo yra trys keturiolikmečiai žmogžudžiai. Nesunku atspėti, kad vienas iš trijų statistinių nusikaltėlių bus šios knygos herojus.

Tolesnis pasakojimas labai įtraukiantis, daug netikėtų siužeto posūkių ir apgavysčių – melo. „Ši knyga – viena mano mylimiausių“, – vienu prisėdimu ją perskaitęs savo įspūdžius apibendrino mano vyresnėlis Kasparas. Kadangi „Melo“ siužete įpintas ir garsusis J. D. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, beveik neabejoju, kad netrukus jo rankose atsidurs ir ši legendinė knyga… Iš tiesų labai vertinu knygas, kurios ne tik pačios praturtina skaitytoją, bet ir paskatina skaityti kitas.

Šešiolikmetė Ksenija auga su griežtokais, bet mylinčiais tėvais, jai sekasi mokslai. Mergina mėgsta skaityti, turi ateities planų. Su Marselu Ksenija susipažįsta nusprendusi perskaityti „Rugiuose prie bedugnės“. Pažintis su paslaptinguoju Marselu merginai prilygsta penktosios kategorijos uraganui. Nes Ksenijos širdyje įsiliepsnoja meilė. Marselas nesutinka pasimatyti su Ksenija ir elgiasi nepaaiškinamai paslaptingai, tad nenuostabu, kad Ksenija pasiryžta susirasti ir pamatyti savo virtualų sielos draugą. Jos laukia staigmena: pasirodo, viskas – melas.

„Melas“ – tai knyga ne tik apie internete slypinčius netikėtumus, socialiai remtinų šeimų vaikų problemas ar išankstinį neigiamą visuomenės požiūrį į tokius vaikus. Tai knyga apie mus visus.

– Gyvenimas tikrai yra lošimas, vaikeli. Ir lošti reikia pagal taisykles.

– Taip, tamsta mokytojau, žinau. Aš visa tai suprantu.

“Rugiuose prie bedugnės”

J. D. Salinger

Knygos pabaigoje Care Santos prisipažįsta savo kūryba siekianti sujaudinti jaunuosius skaitytojus taip, kaip ją sujaudino kai kurie jos pačios paauglystės skaitiniai. „Nes jei pavyks sukelti nors penkias minutes apmąstymų, jausiuosi laiminga“, – rašo ji. Rašytoja taip pat atskleidžia, kad papasakota istorija – pramanyta, kaip ir jos veikėjai, nors scenarijai ir kai kurios situacijos – tikros. Martos Vijanuevos žmogžudystė paremta tikru įvykiu, kurį įvykdė nepilnamečiai devyniasdešimtųjų pradžioje. Pateikta statistika – irgi tikra.

Care Santos, „Melas“, 192 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/melas/

Knygos Titulinis

Ar ir tu gali parašyti knygą? Pasitikrink!

2020-07-02 — by Agnė Žemaitytė — 0

„Kaip aš netyčia parašiau knygą“ – Nyderlandų rašytojos Annet Huilzing „Sidabriniu gifeliu“ apdovanota knyga.

Žinodama, kad joje ras nemažai patarimų, kaip rašyti (nebūtinai knygą, gal laišką draugui, mokyklinį pasakojimą ar dienoraštį), aprašyti šį kūrinį paprašiau vienuolikmečio Kasparo. Knygą jis „prarijo“ per kelias dienas, tačiau buvo smalsu, ar galvoje liko bent kiek naudingų patarimų, kaip savo rašymu sudominti skaitytoją.

„Knygoje gausu patarimų, kaip rašyti romaną bei trumpus pasakojimus. Ją skaitydamas ir pats užsimaniau parašyti istoriją. Manau, ir jūs panorėsite padaryti tą patį, jeigu tik ją perskaitysite. O knyga įtraukia nuo pat pirmojo sakinio.

Pagrindinė veikėja – trylikametė Katinka – labai nori rašyti knygas, tačiau nežino, kaip tai padaryti. Mergaitės gyvenime vyko ir vyksta daug keistų dalykų. Kai ji buvo trejų, mirė motina. O neseniai kelte Katinka, jos tėvas ir brolis susipažįsta su Dirkje. Katinkos tėvas Dirkję įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir pradeda bendrauti. Nors tėtis ir Dirkjė vienas kitą pamilsta, Katinka su naująja pažįstama sutaria nekaip. Ar pavyks joms susidraugauti? Nenoriu atskleisti, kuo baigsis jųdviejų istorija, tačiau Katinka ją nuo pradžios iki laimingos pabaigos aprašo ir gimsta nebloga knyga.

Įgyvendinti savo svajonę Katinkai padeda jos kaimynė, garsi rašytoja Lidvinė. Jos puikiai sutaria ir padeda viena kitai, nes Katinka už pamokas, kaip rašyti knygą, susimoka pagalba sode.

Knygą siūlau skatyti visiems, bet labiausiai norintiems rašyti knygas ir istorijas. Rašytoja Lidvinė padės suprasti, kokių klaidų gali pridaryti pradedantis rašytojas, taip pat atskleis paslaptį, kaip užkariavus skaitytojo dėmesį išlaikyti jį iki paskutinio knygos sakinio.

Kartu tai ir knyga apie draugystę. Katinkos ir Dirkjės santykių istorija – tai puikus pavyzdys, kad negalima apie žmogų spręsti pagal pirmąjį įspūdį. Dažnai gali prireikti laiko ir distancijos, kad žmogus, kurį manei esant savo priešu, pasirodytų esąs geriausias tavo draugas“.

Toks nuoširdus, nors ir paprastas Kasparo pasakojimas apie šią knygą. Man ji patinka dėl kelių aspektų: visų pirma, moko pažinti ir įvardinti savo jausmus, vertinti draugystę, išgyventi artimo žmogaus netektį. Tačiau tai daro daugelis grožinės literatūros kūrinių. „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ dar ir skatina išlaisvinti savo kūrybingumą, lavinti vaizduotę, moko mintis reikšti ne tik tiksliai, bet ir originaliai. Pagauti skaitytojo dėmesį pavyksta daugeliui, išlaikyti jį iki pabaigos – tik patiems talentingiausiems.

Rašykite, nes kūryba – jūsų emocijų ir santykių veidrodis. Gal ja sudominsite ir kitus, juk knygos herojei tai pavyko.

Linas Slušnys, vaikų ir paauglių psichiatras

Annet Huizing, „Kaip aš netyčia parašiau knygą“, 157 p., 2020 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 7,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: https://debesuganyklos.lt/knygynelis/kaip-as-netycia-parasiau-knyga/

Knygos Titulinis

„Žodžių sąrašas“ padės suprasti, kad būti geram reikia drąsos

2020-01-17 — by Agnė Žemaitytė — 0

Apokaliptinis Tirpsmas nusiaubė viską ir pavertė žemę laukine planeta. Nedidelė išgyvenusių žmonių bendruomenė glaudžiasi Arkos mieste. Jo įkūrėjas ir valdovas, Jonas Nojas, nė už ką neleis katastrofai pasikartoti, todėl Arkos gyventojai suvaržyti taisyklių, jiems normuojami ne tik maistas, vanduo, drabužiai, bet ir… žodžiai. Mat Jonas Nojas suvokia, kad tereikia sunaikinti kalbą – visų žmonijos blogybių šaltinį.

Kadangi žodžiai ir sukėlė Tirpsmą, Arkos gyventojai turi ribotą 700 žodžių sąrašą. Kalbėti ne sąrašo kalba Arkoje draudžiama, už šį prasižengimą gali būti ištremtas į už miesto sienų esantį tamsų mišką.

Pagrindinė airių rašytojos Patricijos Forde knygos „Žodžių sąrašas“ veikėja Leta – paskutinė Arkos žodininkė. Žodininkai sudarinėja žodžių sąrašus skirtingų specialybių atstovams ir apskritai saugo žodžius. Jie žino daugiau žodžių už kitus Arkos gyventojus, todėl yra galingi ir gerbiami. Kita vertus, daugiau žinoti gali būti ir pavojinga.

Anot literatūrologės Ingos Mitunevičiūtės, žodžiai yra galingi – gali sužeisti, gali pagydyti, gali pražudyti, visi tai žinome, tačiau P. Forde knygoje žodžiai yra pagrindiniai veikėjai ir jų galia siekia visos žmonijos pražūtį ar išgelbėjimą. „Tačiau žinoti daugiau žodžių kartu ir pavojinga, teigia I. Mitunevičiūtė. – Žodžiai įgalina išreikšti mintis, o mintys nuveda prie klausimo kodėl – kodėl reikia gyventi pagal sąrašą, kuriame nėra žodžių „meilė“, „viltis“, „muzika“? Kodėl reikia gyventi gyvenimą, kuriame nėra spalvų nei garsų?“ Nėra jokių abstrakcijų, nėra jausmų“. Pasak Jono Nojo, jie nuvedė žmoniją į pražūtį, todėl juos reikia sunaikinti. Ar pavyks Letai išsaugoti ne tik valdovo leidžiamus, bet ir draudžiamus žodžius, o drauge ir pasaulį?

Fantastinis žmonijos ateities pasaulis tampa populiarus ne tik suaugusiųjų literatūroje. Vis gausiau ir paaugliams skirtų, distopijomis vadinamų kūrinių, vaizduojančių ateitį, paveiktą įvairių technologijų, žmonių sukeltų katastrofų ir atsainaus požiūrio į gyvenamąją aplinką (Suzanne Collins „Bado žaidynės“, Veronica Roth „Divergentė“, Jamesas Dasheris „Bėgantis labirintu“).

„Šis distopinis pasakojimas, parašytas pagal geriausias žanro tradicijas, privers jus susimąstyti apie žodžius, -apibendrina literatūrologė. – Žodžius, kuriuos sakome, kuriais tikime, kuriais gydome ar žeidžiame. Žodžius, kurie pražudys arba išgelbės. Sunaikins arba sukurs pasaulį.“

Leta man pasirodė ir savotiška Švedijos aplinkosaugos aktyvistės klimato kaitos klausimais Gretos Thunberg bendramintė. Jos abi savaip suvokia šiuolaikinės civilizacijos planetai keliamas grėsmes ir bando su jomis kovoti. Tad knyga tikrai turi toli gražu ne vien pramoginę prasmę.

Jis pagrasė Letai pirštu.

– „Ačiū“ – ne Sąrašo žodis!

Žinoma, ne. Sąraše nebuvo nei „prašau“, nei „ačiū“.

Jau nebe.

Knygos autorė Patricia Forde gyvena Vakarų Airijoje, Golvėjaus grafystėje. Jos kūriniai airių kalba jaunimui įtraukti į skaitomiausių knygų sąrašus Airijoje. „Žodžių sąrašas“ yra jos pirmasis romanas, jau pelnęs „Baltasis varnas 2015“, „Airijos metų knygos vaikams 2016“ ir „Notable Children’s Books List 2018“ apdovanojimus.

Anot knygos vertėjos Viktorijos Uzėlaitės, būti geram reikia drąsos – kad ir kokiame pasaulyje gyventum. Tai mums dar kartą primena P. Forde knyga „Žodžių sąrašas“.

Patricia Forde, „Žodžių sąrašas“, 320 p., 2019 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 8,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: http://debesuganyklos.lt/knygynelis/zodziu-sarasas/

Knygos Titulinis

Sveiki atvykę į „Viešbutį „Didžioji M“! Skirta berniukams, bet tinka ir mergaitėms

2019-11-24 — by Agnė Žemaitytė — 0

Knyga „Viešbutis „Didžioji M“ subalansuota paaugliams berniukams. Tačiau puikiai tiks ir paauglėms panelėms.

Sjoerdas Kuyperis – ne vieną apdovanojimą pelnęs nyderlandų knygų autorius ir scenaristas. Jo knyga „Viešbutis „Didžioji M” 2015 m. pelnė „Zilveren Griffel” apdovanojimą, 2018 m. buvo nominuota „Bologna Ragazzi Award”.

Trylikamečio Koso gyvenimas – tikras išbandymas. Vienuolikos berniukas praranda mamą, lieka su į viešbučio reikalus panirusiu tėčiu ir keistuolėmis seserimis – Libe, Brike ir mažąja Pele. Vieną dieną tėtis patenka į ligoninę. Šeimoje kyla suirutė. Kas nors privalo pasirūpinti viešbučiu. Šios užduoties imasi Kosas ir jo seserys. Tik iš kur saujelė paauglių gali gauti pinigų?

Knyga labai linksma. Kosas nuolat patenka į iki ašarų juokingas ir absurdiškas situacijas, iš kurių kaip iš balos kartais išlipa sausas, o kartais permirkęs iki paskutinio siūlo.

Knyga ir labai liūdna. Nes Kosas savo dienoraštį (tik ne rašo jį, o įkalba į senovinį juostinį magnetofoną) skiria prieš dvejus metus mirusiai mamai. Sūnaus santykiai su mama – be galo šilti, jaudinantys, tokių pavydėti galėtų kiekviena paauglį auginanti mama. Lygiai tokie pat šilti ir Koso santykiai su tėvu – tyros širdies berniukas ryžtasi jam meluoti turėdamas vienintelį tikslą: apsaugoti sušlubavusią tėvo širdį.

Knyga pamokanti, tačiau nepriekaištaujanti. Kosui tenka ne vienąkart susimauti, kad suprastų, jog tik būdamas savimi jis pelnys patinkančios mergaitės draugystę.

Tai knyga apie meilę: tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vaikinų ir merginų. Apie visas jos spalvas ir atspalvius: švelnią, bijančią žvelgti į mylimosios akis, pasiaukojančią, aistringą, beviltišką…

Tad jei turite šeimoje paauglių, pamėginkite sudominti šiuo pasakojimu net ir knygų neskaitantį berniuką ar mergaitę. Tikrai nepasigailėsite. Gali būti, kad knyga paskatins ieškoti ir daugiau panašių istorijų. Nors pasakojimas vyksta Koso vardu ir skiriamas mirusiai mamai, yra ir antrasis pasakotojas: Kosui patinkanti Izabelė. Ji taip pat išklauso Koso dienoraštį ir jos minčių intarpai leidžia suprasti, kaip skirtingai toje pačioje situacijoje jaučiasi berniukai ir mergaitės.

“Šioje knygoje gali perskaityti, kas man nutiko gegužės mėnesį. Viskas įvyko iš tikrųjų, nesumeluotas nė vienas žodis. Taip, melavau išsijuosęs, bet taip buvo iš tikrųjų. Melavau, kad mano tėvas dirba karaliui, kad man augimo sutrikimas, kad mano seserys sėdi kalėjime, kad atvažiavo laikinasis valdytojas pakeisti susirgusį tėvą, kad prieš varžybas visada pasimyliu, kad mūsų viešbutyje gyvena bepročiai ir kad esu mergaitė. Dar buvau ir beždžionė. Su vaisių krepšiu ant galvos. Jeigu vaizduotės perteklius būtų pavojingas gyvybei, jau seniai būčiau miręs. Jei viską perskaitei ir tau patiko, užsuk ir porą dienų praleisk mūsų viešbutyje.“

Ši beprotiška istorija tapo ne tik knyga, bet ir to paties pavadinimo filmu, kuris parodytas garsiausiuose tarptautiniuose filmų festivaliuose. Iš kitų paaugliams skirtų knygų „Viešbutis „Didžioji M” išsiskiria itin ryškiais veikėjų paveikslais, gyva kalba, unikaliu pasakojimo stiliumi.

Sjoerdas Kuyperis, “Viešbutis Didižioji M“, 232 p., 2019 m., leidykla „Debesų ganyklos“. Kaina – 8,99 Eur. Įsigyti galima knygynuose arba čia: http://debesuganyklos.lt/knygynelis/viesbutis-didzioji-m/