Naudinga būtų turėti kompasą, padedantį nepaklysti kasdienių emocijų gausoje – pagalvotų dauguma suaugusiųjų, ką bekalbėti apie vaikus, kuriems tiek savo, tiek šalia esančių žmonių jausmų pažinimas ypatingai svarbus ir reikalingas. Atrasti tokį savotišką kompasą, o tiksliau – įgūdžius suvokti skirtingus jausmus ir į juos reaguoti – ragina režisierė Eglė Kižaitė ir aktorė Judita Zareckaitė-Seliutienė, kviečiančios į jau vasario 18 d. pristatomą „Vėjų teatro“ spektaklį „Dingęs kompasas“, kuris bus rodomas Vilniuje, teatre vaikams „Pradžia“.

Spektaklis – pretekstas tėvų ir vaikų pokalbiams 

Ar reikia spektaklio vaikams (o ir tėvams), kuriame kalbama apie emocijas, šių atpažinimą, suvokimą – regis, tokias dažnas šiandienos temas? Dar ir kaip – tuo įsitikinusi spektaklio „Dingęs kompasas“ premjerai besirengianti režisierė Eglė Kižaitė, kurios manymu, nors diskusijų emocinio raštingumo temomis gausu, dar daugiau yra šeimų, kuriose nuoširdus kalbėjimasis apie jausmus – vis dar sunkiai atveriama tema.  

Režisierei antrina ir spektaklio idėjos sumanytoja, aktorė Judita Zareckaitė-Seliutienė: „Prieš kelis dešimtmečius emocinio intelekto sąvokos apskritai niekas nevartojo, o dabar vaikus auginame skaitydami aibę psichologinės literatūros. Jau mokame jausmų neskirstyti į „gerus“ ir „blogus“, nes visi jie priimtini, tačiau kaip elgtis, kai apima ne tik džiaugsmas, bet ir pyktis, liūdesys ar baimė?  Spektaklyje pasakosime apie šias emocijas ir siūlysime, kaip į jas sureaguoti, kaip jas išgyventi. Ir nors teatras nesprendžia problemų, apsilankymas čia gali tapti stimulu vaikams ir tėvams pasikalbėti retai gvildenamomis temomis.“ 

E. Kižaitės teigimu, spektaklis vaikams nesibaigia išėjus iš teatro – tolimesnę, teatre užsimezgusią žinutę, turi pratęsti tėvai.

„Spektaklio, jo personažų, siužeto istorijų aptarimas yra pretekstas išsikalbėti su vaiku apie svarbius dalykus. Gilios diskusijos apie tai, ką ir kaip jaučiame, kaip su tuo susitvarkome vis dar nėra savaime suprantamos – tobulėjame, ugdome emocinį intelektą, bet dar galima išgirsti ir tokių pasisakymų, esą „berniukai neverkia“ ar „pykti, liūdėti blogai“, – sako režisierė, tikinti, kad teatras taip pat prisideda prie tėvų ir vaikų emocinio sąmoningumo. 

Pažinti emocijas – ir lengviau priimti gyvenimo pokyčius 

Į spektaklio „Dingęs kompasas“ premjerą kūrėjos kviečia 6-10 metų vaikus, o toks amžius pasirinktas neatsitiktinai.

„Spektaklis kuriamas galvojant apie vaikus, kurie dar tik pradeda ar jau kelis metus eina į mokyklą. Tai vaikai, kurių socialinis kontekstas, pareigos, gyvenimo būdas visiškai pasikeičia, atsiveria aibė naujų patirčių. Dažnai tos patirtys – labai sudėtingos. Mes, suaugusieji, kartais manome, kad vaikai lengvai adaptuojasi, bet savo viduje jie patiria nemenkų iššūkių“, – teigia E. Kižaitė. 

Anot režisierės, pokyčiai iššūkių sukelia ir suaugusiesiems, tad verta bent pabandyti įsivaizduoti, kaip juos išgyvena vaikai: „Kai pakeičiame darbą, imamės naujų užduočių, einame į naujas vietas, dažnas esame apimti verdančių emocijų. Tik mes, suaugusieji, gebame emocijas pažinti ir valdyti, o vaikai – dar ne. O juk šis įgūdis yra būtinas elementariems dalykams – sėkmingam ėjimui į mokyklą, koncentracijai, užduočių atlikimui.“ 

Sėkmingai diskusijai su vaikais – tinkama pokalbio forma 

Kad spektaklis apie emocijas vaikus sudomintų, norėtųsi ne tik klausytis, žiūrėti, bet ir vėliau kalbėti, diskutuoti, reikalinga tinkama forma. „Istorijos, pasakojamos „Dingusiame kompase“ įdomios, turi pasakiškų, taip pat visiems atpažįstamų motyvų – iš pykčio pučiamasi tarsi balionui, raudonuojama it vėžiui. Žaidybinė prizmė 6-10 metų vaikams svarbi, visai kitaip, su minimaliomis priemonėmis, pasakotume apie emocijas mažesniems vaikams, dar visiškai kitaip jau kalbėtume su paaugliu. Dažnai girdžiu tėvų klausimus, kaip apie vieną ar kitą temą kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais – tokia ta tiesa, kad vis kitaip, vis atitinkamomis priemonėmis“, – pataria režisierė. 

O kol šiuolaikiniai tėvai apie emocijas mokosi ir bando kalbėti, dar įdomiau, kokie yra šiandienos vaikai? 

„Sutinku vaikus, kurie drąsūs, jie dūksta tarpusavyje, yra žaismingi – todėl labai įdomu, kad sulaukę asmeninių klausimų „kaip tu jautiesi? kaip tau iš tiesų sekasi?“ vaikai kiek susigūžia, nurimsta. Savo klasėse, būreliuose vaikai yra vieni tarp kitų, grupėje, todėl atsigręžimas į save kaip vienetą, visiškai atviras pokalbis dažnai yra netikėta patirtis“, – pasakoja E. Kižaitė. 

Kiekvienas turi stebuklingą kompasą 

Ne veltui vienas režisierės tikslų kūryboje – atkreipti dėmesį į asmenį, atsikartojantis ir spektaklyje „Dingęs kompasas“: „Scenoje esanti vienintelė aktorė mezga labai intymų santykį su žiūrovais – ji kalba tiems, kurie ateina. Man svarbu, kad kiekvienas vaikas, atėjęs į teatrą ir žiūrintis spektaklį, pajustų dėmesį. Nes šis kontaktas padeda išgirsti temą, pagauti emocijas ir „išsinešti“ tai, kas kiekvienam svarbu.“

Aktorė J. Zareckaitė-Seliutienė įkūnys vienintelę spektaklio veikėją Elską – keliautoją, turėjusią ir pametusią stebuklingą kompasą, besidalinančią istorijomis, kurias spektakliui aktorė kūrė kartu su rašytoja Lina Laura Švedaite. 

„Elskos – laisvos keliautojos, kurios vardas, išvertus iš danų kalbos reiškia „meilę“ – kompasas ypatingas, nes rodo ne įprastas kryptis, o emocijas: džiaugsmą, nuostabą, pyktį, baimę, gėdą, liūdesį. Per žaidimą pasakojama apie Elskos keliones, apie taip reikalingo kompaso paieškas – kol galiausiai pasirodo, kad toks kompasas yra kiekvieno širdyje. Ir nereikia nei prietaisų, nei jokių burtų – jei įsiklausysime į savo širdį, tikrai rasime kryptį“, – pasakoja aktorė.  

„Vėjų teatro“ spektaklio „Dingęs kompasas“ premjera – vasario 18, kovo 19 ir balandžio 23 d. teatre vaikams „Pradžia“ (Ogmios miestas). Daugiau informacijos ir bilietai: https://bit.ly/3DXD12k