Šią vasarą mūsų šeimai su atostogomis nepasisekė – galima pasidžiaugti vos viena kita laisva diena, kurias nusprendėme dar gegužę išnaudoti kuo produktyviau. Šįkart mūsų pramogų kryptis – Latvijos pajūris, kuriame esame jau buvę, bet šįkart nusprendėme paieškoti įdomesnių objektų. Savo atradimais ir dalinuosi!

Liepojos šiauriniai fortai

Apie Liepoją esu rašiusi išsamiai čia „Liepoja su vaikais: ką verta aplankyti?“, o šįkart aplankėme dar nematytą vietą – šiaurinį fortą, kuris yra miesto šiaurinėje dalyje, dar už Karostos.

Šeimos vyras labai mėgsta įvairius fortus ir šiuo pomėgiu užkrėtė dukras. Aš nesu tokia karinių objektų entuziastė, bet šįkart buvau sužavėta. Jau nuo pagrindinio kelio įsukus link fortų galima stebėti įtvirtinimų sieną, o privažiavus visai arti jūros vaizdas visai pribloškia. IXX amžiaus pabaigoje, kai jau buvo pastatyti fortai aplink Kauną, Carinė Rusija nusprendė įkurti karinį neužšalantį uostą – arčiau sienos su Vokietija, nes Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje) karaliavo vokiečiai. Todėl pastatė įspūdingus įtvirtinimus Liepojoje, kuris turėjo ne tik antžeminius ir požeminius įtvirtinimus, bet ir uoste 130 karinių laivų. Ne veltui šis Liepojos rajonas vadinamas Karosta – Karo uostas.

Laikas bėgo, forto panaudoti neteko, tik vėliau, skelbiant Latvijos nepriklausomybę juo pasinaudojo besislapstantys žmonės, ir įtvirtinimai neteko savo reikšmės. Ant smėlio kopų jūros krante esančius statinius po truputį griovė vanduo, tad dabar galima pamatyti gelžbetonio pastatus išgriuvusius į pakrantę, perlūžusius, bet vis dar tvirtus.

Narsesni gali pabandyti įlįsti į fortų vidų (iš kelio pusės) – juose esantys tuneliai sutvarkyti, nutiestos lentos, kai kur naujai išbetonuoti.

Liepojos rytinis fortas ir nuotykių parkas „Austrums forts“

Nakvynę Liepojoje pasirinkome taip pat ant forto – rytiniame forte įsikūrusiame nuotykių parke ir kempinge „Austrums forts“ galima išsinuomoti didžiulius pripučiamus burbulus-palapines. Juose yra dvigulės lovos, kilimai, apšvietimas ir net elektros įvadai. Kiekvienas burbulas stovi ant apleistų įtvirtinimų saloje aplink kurią iškastas gilus kanalas.

Žodžiu, tai toks netradicinis kempingas, kuriame galima išsinuomoti ir irklentes ar pasiirstyti laiveliu, pasimaudyti. Taip pat yra puikios vietos piknikui, paslaugus personalas parūpina malkų, groteles ir pan.

Nakvynė tokiame burbule yra tikrai labai labai įdomi. Mes užsisakėme dvi „palapines“ – vieną vaikams, kitą sau. Guli sau lovoje, žiūri pro skaidrų paviršių į dangų, matai, kaip vėjas šiurena medžių lapus. Tiesa, pasitaikė vėsi naktis, tad pravertė atsivežti miegmaišiai, nors yra antra antklodė. Viduje oras patenka pro specialų ventiliatorių, kuris veikia labai tyliai. Vienintelis minusas – rytas. Kai tik saulelė pakyla, burbule pasidaro taip karšta, kaip pirtyje. Na, ar kaip šeimos vyras apibūdino, batuto viduje.

Ar nakvočiau čia dar kartą? Ne. Ar rekomenduočiau bent kartą permiegoti? Būtinai, patirtis labai įdomi.

Užsisakėme per http://www.booking.com/Share-pYFw5fw

Vieno burbulo kaina – 50 Eur. Patogumų nėra – vienas „ToiToi“ tualetas ir lauko dušas.

Kuldyga

Kitą dieną – toliau į kelią ir šįkart nusprendėme į Unesco kultūros paveldą įtrauktą nuostabiąją Kuldygą. Ji, galima sakyti pakeliui tarp Liepojos ir Ventspilio (gerai gerai, prisideda koks šimtas km), bet tikrai verta.

Svarbiausias šio miesto objektas – daugybė medinių namų, senovinė architektūra ir ilgiausias plytinis tiltas Europoje nuo kurio atsiveria pasakiškas vaizdas į plačiausią Europoje natūralų krioklį (jį, galima net pereiti!). Žodžiu, du „-iausi“ vienoje vietoje. Tiesa, senamiestis sekmadienį pasirodė labai tylus, bet pereiti juo tikrai gražu.

Riežupės smėlio urvai Kuldygoje

Penki kilometrai nuo miestelio yra dar vienas dėmesio vertas objektas – smėlio urvai. Apsilankymas juose – tik su gidu. Šeimai įėjimas kainavo 15 Eur, bet tikrai verta pamatyti.

Seniai seniai dar XVIII amžiuje atrado, jog po miško žemėmis slypi nuostabiai baltas ir smulkus kvarcinis smėlis. Kaip žinia, jis naudojamas stiklo gamyboje, todėl verslūs žmonės pradėjo jį kasti. Per dieną rankytėmis jo iškasdavo net toną ir plukdydavo net iki Danijos.

Karai verslą sustabdė ir jau nuo II pasaulinio karo kasyklos neveikia, nors priklauso privatiems žmonėms. Dabar tik turistai ateina palandžioti po urvus jiems skirtoje 450 metrų atkarpoje, nors kasyklos vyniojasi net du, o kiti sako ir keturis, kilometrus.

Tikrai labai įdomus jausmas stovėti tarp smėlio sienų – jas spaudžia dolomitas, todėl jos iš pažiūros kietos, bet pakrapščius – iškart byra. Dar viena ypatybė – visur į žemę įsmeigtos gyvų gėlių puokštės, kurios čia gali išstovėti net tris mėnesius, dėl žemos temperatūros ir smėlyje esančios drėgmės.

Norintys apsilankyti sekite darbo valandas http://www.smilsualas.lv

Ventspilis

Jame esame praleidę ne vieną dieną ir aprašiau „5 priežastys, kodėl Ventspilis tobulai tinka atostogoms su šeima“. Tai viskas ten tik gerėja – atsirado daugiau kavinių, mes išbandėme „Windau Coffee“ (Pilau iela 25), tad neskaitant jog pusiau dirbančioje kavinėje (nes dėl karantino kas antras staliukas neaptarnaujamas), maisto laukėme apie valandą – kainos ir skonio santykis puikus. Privalumas – mažesniems vaikams kavinės viduje yra žaidimų aikštelė.

Merginas užvežėme į turbūt smagiausią parką/žaidimų aikštelę, kurioje net dvylikametė lakstė galvą pametusi dėl pramogų.

Kolka

Kita mūsų nakvynė laukė Kolkos iškyšulyje. Tai vieta, kur Baltijos jūra susilieja su Rygos įlanka. Labiausiai „papirko“ kažkur užmatyti nameliai kubiliukai pačiame iškyšulyje. Gegužę užsisakinėjau, tai savaitgaliams vietų jau nebuvo likę, teko pasirinkti nakvynę iš sekmadienio į pirmadienį.

Tai yra kažkas WOW – nepamenu, kada būčiau taip išsižiojusi iš nuostabos, grožio, malonumo, net tailandai nublanko. Dviviečiai kubiliukai išvis yra penki ir daugiau nieko nėra – ramybių ramybė, kartais žmonės praeina paplūdimiu, nes Kolkos iškyšulys yra lankytina vieta. Namukai stovi ant paties kopos krašto, pažvelk žemyn ir jau prasideda pliažas. Kiekviename namuke yra dvigulė lova ir du suoliukai pasidėti daiktams. Lauke – stalas su suolais. Tualetas – „ToiToi“. Dušai – 300 metrų turizmo informacijos centre už tris eurus.

Kubiliukų langai yra veidrodiniai ir per juos gali pamatyti ne tik saulėlydį, bet ir anksti atsikėlus – saulėtekį. Elektros nėra, pasišviesti gali tik žvakėmis, kurių gausiai pridėta. Visiškai „nurauna stogą“.

Kavinė yra šalia turizmo informacijos centro, o jame už 3 Eur išsinuomojome ir kepsninę su grotelėmis. Tiesa, nei malkų nei anglių jie neturi ir neduoda, teko nuvažiuoti iki parduotuvės Kolkos miestelyje (dirba iki 19 val. kasdien). Truputį juokinga 🙂

Ar čia grįšiu? Tikrai taip! Ar verta važiuoti? Sakyčiau, privaloma!

Užsisakyti galima http://www.booking.com/Share-5aUSERf Vieno kubiliuko kaina 55 Eur.

Cineville

Paskutinė diena buvo skirta grįžti namo ir kelio galas tikrai nemenkas. Džiugu, kad radome objektą praskaidrinusį ilgą kelionę. Užsukome į didžiausią Baltijos šalyse kino aikštelę po atviru dangumi.

Čia buvo filmuojamas ne vienas latviškas filmas. Gaila, mes jų nežinome. Sakė ir holivudinių būta, bet neradome pėdsakų. Didžiausią įspūdį padarė tas netikrumo jausmas – perbrauki per romėniško pastato sieną, o ten plastikas, įlipi į traukinį – o jis iš faneros. Vaikams yra didelė žaidimų aikštelė, veikia kavinė.

Kaina šeimai – 16 Eur. Vaikams ikimokyklinio amžiaus – nemokamai, suaugusiems po 5 Eur, vaikams po 3 Eur.

Darbo laikas ir informacija http://cinevilla.lv

Ar verta apsilankyti? Jei važiuojate pro šalį, bet nelėkčiau vien dėl jo. Tiesa, šalia Jelgava su nuostabiais rūmais, tai verta pagalvoti apie apsilankymą ir juose.

Viskas, trys dienos, dvi nakvynės ir daug įspūdžių. Maršrutą tikrai galima praplėsti ilgiau būnant Liepojoje, skiriant dieną ar net dvi Ventspiliui, o Kolkoje yra daugybe kitų kempingų, svečių namų kur galima apsistoti komfortabiliau ir ilgiau. Jei yra klausimų – rašykite komentaruose arba seimosgidas@gmail.com