Pastaraisiais metais vis dažniau paauglių (ir vaikų) literatūra tampa įrankiu, padedančiu kalbėti socialinėmis ar kitomis „nepatogiomis“ temomis. Ir tai yra nuostabu! Juk knygos nėra tik pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas, kuris lavina raštingumą (ir tai ne visuomet). Ir anksčiau buvo galima rasti vaikiškų knygų apie socialinę nelygybę (kad ir „Tomo Sojerio nuotykiai“) ar rasizmą („Dėdės Tomo trobelė), bet dabar tų temų įvairovė darosi platesnė, nes ir problemų pasaulyje yra daugiau.
Mano paauglė tik dabar atrado apsipirkimo pačiai džiaugsmą – iš tiesų, negėda prisipažinti, daug drabužių gaudavome iš draugų vaikų, mėgstu apsipirkti ir dėvėtuose drabužiuose, tad naujus pirkdavome tik apatinius ir vieną kitą šventinį apdarą. Išaugtinių paauglei jau neatkeliauja, o ir pasipuošti norisi pagal savo skonį, todėl labai džiaugiasi gavusi dovanų čekius ir galinti pati išsirinkti kas patinka. Neseniai grįžusi iš vienos pigių (ne dėvėtų, bet nebrangių) drabužių linijos parduotuvės negalėjo atsistebėti, kad patinkančius marškinėlius įsigijo už 5,99 Eur, o džemperis kainavo 12,99 Eur. Kaip pigu! Bet ar tai tikrai pigu?
O aš tuo pačiu apsidžiaugiau pamačiusi naują „Debesų ganyklos“ knygą „Made by Indira. Mada – bet kokia kaina?“, kuri būtent ir atskleidžia tikrąją pigių drabužių kainą.
Knygoje paraleliai pasakojamos dvi istorijos – penkiolikmetės Teros, kuri gyvena Nyderlanduose nieko nestigdama ir mėgsta save palepinti naujais drabužiais ir to paties amžiaus Indiros iš Indijos, kuri dažnai būna alkana ir nori padėti savo šeimai. Tėvai, norėdami Terai parodyti tikrąją mados kainą išleidžia dukrą į kelionę į Indiją su nevyriausybinėje organizacijoje dirbančia teta. Indira atsitiktinai sužino apie galimybę dirbti verpimo fabrike ir suviliota pažadų apie puikias sąlygas bei didelį atlyginimą, pakliūna į vaikus išnaudojančių verslininkų spąstus.
Tikras lankstinukas, kuriame žarstomi pažadai vaikams Indijoje.
Šių dviejų mergaičių kelionė tiesiogiai susikerta tik keliose vietose, bet jų virsmas, realybės suvokimas ir šokas kiekvienai suprastus savo klaidas visoje knygoje persipina. Tera sužino tikrąją savo mėgstamų drabužių kainą, Indira pažįsta tikrą pasaulį už jos mažo kaimelio ribų. Kiek iš tiesų verta mada? Kaip mes galime padėti?
Daugiau nei 200 puslapių skaitosi smagiai, greitai ir nenuobodžiai.Istorija paaugliškai papildyta ir meilės gija. Akiračiui praplėsti aprašomi ir kai kurie indiški papročiai (pagerbti žmogų patepant milteliais jo kaktos vidurį), joje naudojama šiek tiek yra indiškų žodžių, kurie išversti ir puslapio apačioje, ir žodynėlyje knygos gale. Labai patiko informacija knygos gale, su rekomendacijomis, kaip sužinoti ar jūsų drabužiai pagaminti neišnaudojant vaikų ir mokant sąžiningą uždarbį. O jei iš tiesų norisi dar labiau padėti – vos už 267 Eur PER METUS suteikti vienai mergaitei Indijoje metus lankyti mokyklą.
Knygos autorės Caja Cazemier ir Martine Lettiere jau yra išleidusios dvi knygas kartu, kurios išsiskiria dviem siužeto linijomis. Ruošdamos šią knygą autorės ne tik apsilankė Indijoje, bet ir pakalbino 75-ias 13-21 metų mergaites ir jų patirtis sudėjo į Indiros istoriją.
Šią knygą įtraukčiau į būtiną perskaityti paaugliams sąrašą, kad jie suprastų tikrąją savo perkamų pigių drabužių vertę.
Rudenį kviečiame pasigrožėti ne tik gyvybingomis gamtos spalvomis, bet ir žaismingais, lengvais bei nuostabiai iliustruotais eilėraščiais mažiesiems!
Žinomos vaikų literatūros rašytojos ir iliustratorės Agnės Nananai naujausia eilėraščių knyga „Paslapčiausia paslaptis” jau pasirodė! Kviečiame nepraleisti puikios galimybės susipažinti su talentingomis autorėmis knygos pristatyme, kuris vyks spalio 17 d., 12 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Ir didelių, ir mažų skaitytojų renginio metu lauks nuotaikingos dirbtuvėlės-edukacija, kurią rengs iliustratorė Agnė Nananai bei Evelinos Daciūtės video linkėjimai iš JAV.
Ne paslaptis, kad šis tinklaraštis yra tik pomėgis, o iš tiesų darbuojuosi žurnaliste naujienų portaluose, kur tenka pakalbinti labai daug įdomių žmonių. Ir paėmus į rankas naują Violetos Palčinskaitės knygą „Ką padarė šokių salė“ (leidykla „Tyto alba“) įvyko trumpas sujungimas, nes susijungė keletas per pastaruosius mėnesius patirtų pokalbių.
Su edukologe dr. Austėja Landsbergiene kalbėjomės apie vaikų raštingumą. Ji, šiuo metu vykdo tokį tyrimą darželiuose, kur skatina vaikus kuo giliau panirti į raštą, žodį, skaitymą, supratimą. Viena iš to tyrimo sudedamųjų dalių – dažnas skaitymas vaikams. Mažiausiai, triskart per dieną: ryte, vaikams paprašius ir prieš pietų miegą. Tai, kad skaityti vaikams reikia, žino visi, bet niekad nesusimąstome tiksliai ką skaityti. Dažniausiai, tai būna pasakos, istorijos, bet iš tiesų, dažnai skaitant reikia vaikus supažindinti su skirtingais tekstais. Taip vaikai patiria, kad rašytinis žodis galli nešti pačią įvairiausią informaciją – nuo mylimos pasakos iki siurblio instrukcijos, nuo patiekalų meniu iki gražiausiai skambančių eilėraščių.
Ištrauka iš “Ką padarė šokių salė”
Dar vienas patyrimas, kad eilėraščiai tampa madingi buvo pokalbis su rašytoja Evelina Daciūte. Ji šiuo metu pristato net dvi savo eilėraščių knygas – vieną vaikams, kitą suaugusiems. Ir ji įsitikinusi, kad eilėraščiai dabar išgyvena atgimimą, juos tėvai noriai skaito ir patys, ir juos skaito vaikams. Cituoti eilėmis net darosi madinga!
Joms abiems visiškai pritariu. Pamenu, kaip vaikystėje eilėraščius man skaitydavo mama, kaip juos mokydavomės mintinai ir peržvelgusi savo dukrų knygų lentynas suprantu, kad jiems vietos visai mažai. Na, tiksliau, jų ten visai ir nėra. Todėl labai džiaugiuosi, kad ėmiausi užpildyti šią spragą.
„Ką padarė šokių salė“ skamba šokio ritmu. Tai valsas su žodžiais. V.Palčinskaitės eilėraščiai užburia, šokdina, neša mus įvairiausių šokių ritmu. Knygoje 26 eilėraščiai, kuriuose pasakojama istorija apie šokių salę ir jos šokėjus, kuo visa tai baigiasi – sužinosit tik pradėję, nes sustoti skaityti sunku. Ir, man rodos, jau eilėmis kalbu…
Ar žinojote, kad Violeta eilėraščius pradėjo spausdinti sulaukusi penkiolikos? Pirmąjį rinkinį išleido pirmame kurse!
Na, ir uoga ant šio eilėraščių torto yra Marijos Smirnovaitės piešiniai, kurie šoka kartu su eilėraščiu, sukasi, lekia, sviedžia ir banguoja knygos puslapiuose.
Jau ne kartą minėjau, kad namuose auganti trečioji pagrandukė mažai mokyta. Kažkaip… išsikvėpėm 🙂 Pirmoji raides jungti jau gerai pradėjo turbūt ketverių sulaukusi, o šioji, be mėnesio šešiametė, dar sunkiai ir raides dėlioja. Laisvai ir kūrybiškai sielai tai tiesiog per nuobodu. Ir radau sprendimą! Nauja leidyklos “Tyto Alba” knyga “Skambanti ABC”, kurioje raidės dainuoja!
Viskas labai paprastai veikia – reikia atsisiųsti programėlę, ją atsidarius telefono kamerą nukreipti į raidę ir šioji ne tik iššoka, bet ir Sigutės Trimakaitės sukurtas bei atliekamas gražiausias melodijas ar keisčiausius garsus skleidžia. Kiekviena raidė skirtingu charakteriu išsiskiria. O kol vaikas pirštais į raides baksnoja, kitame lape gražiausias Antano A.Jonyno eilėraštis su daugybe tų raidžių guli. Juo ne tik pasimėgauti galima, bet ir suskaičiuoti – kiek tų R, Ė ar kitų raidžių yra.
Dar viena interakcija – knygoje raides galima rašyti. Tai ne koks peckiojimas, o rimta užduotis, kurią siūlo vaikams knygos sudarytojai.
Menišais, jaukiais Linos Eitmantytės-Valužienės piešiniais iliustruota knyga tiks ieškantiems kažko tikro, be sintetinių spalvų ar animacinių herojų. Suskamba ne tik Sigutės balsas, bet ir pieštinio pasaulio dalyviai į rankas paima įvairiausius instrumentus – gandras skambina gitara, triušis pučia trimitą, vilkas viršelyje griežia violančele. Tokią gera skaityti, dovanoti ir net išaugus laikyti vaikiškų knygų lentynose.
O jei namuose yra grojančių ar dainuojančių – raidžių melodijos natomis išrašytos. Gali kiekvienas pats išbandyti, kaip jam ta raidė skamba. O gal įmanoma sukurti savo muziką kiekvienai raidei?
Vienoje tėvystės knygoje skaičiau patį geriausią patarimą, ką daryti, jei vaikai pešasi, mušasi ar nesutaria. Atsakymas paprastas – reikėjo turėti vieną vaiką. Na, bet jei jau situacija kita, beliks tik kalbėti, mokyti ir skaityti tokias knygas, kaip „Peštukai voveriukai“, kuriose labai gražiai analizuojama vaikiška draugystė.
Knygos siužetas itin paprastas – du voveriukai susipešė dėl paskutinio kankorėžio. Na, o pabaiga – laiminga, po daugybės iššūkiu, peštukai susitaikė ir laimingai gyveno draugaudami.
Knygos pradžia man priminė seną animacinį filmuką (ir pasaką) „Žiogas ir skruzdė“, kuriame skruzdė atsakingai žiemai, kol žiogas griežė smuikeliu. Šioje knygoje irgi šiek tiek užgriebiama ta tema – vienas iš voveriukų buvo tinginukas, kitas – darbštuolis. Vėliau prasideda nutrūktgalviškos lenktynės dėl to paskutinės vasaros gėrybės, kurią abu nori pasidėti į savo podėlius. Voveriukai bėga, čiumpa, skrieja, ritasi, krenta ir net skęsta. Būtent nelaimė ir suartina juos.
Skaityti šią eiliuotą istoriją itin smagu, nes ji, kaip ir voveriukais, tiesiog skrieja puslapiais, o vaikai stebėdami paveiksliukus tikrai iki soties juoksis, nes du peštukai iš šalies, labai jau linksmai atrodo. Gal tą ir reikėtų priminti vaikams? Ten kur du pešasi, perfrazuočiau patarlę, trečias juokiasi. Gal ir negražu, bet visi dukrų ginčai dėl trintuko nuosavybės, barbių sijono ar LEGO raudonos kaladėlės visad kelia juoką.
Na, o prieš miegą su vaikais galite kartoti, kaip mantrą, paskutinę knygos eilutę, kuri tinka ir suaugusiems:
Kaip GERA dalytis
viskuo su draugu
Knygą išleido „Baltos lankos“, o ją parašė, Rachel Bright, iliustravo Jim Fiel. Tai tie patys autoriai, kurie sukūrė knygą apie drąsą ir pasitikėjimą savimi „Jei aš būčiau liūtas“, kurią aprašiau Pasitikėjimą ugdančios knygos: visi mes pelės ir liūtai širdy. Ir vertėja ta pati, talentingoji Reda Puodžiukė, labai smagiai ir taikliai mokanti išversti visus rimus.
Pastebėjau, kad pastaraisiais metais išpopuliarėjo vaikiškos knygos, ugdančios vidines vaikų savybes. Jei anksčiau dažniau kalbėdavome apie draugystę, gėrį ir blogį, dabar knygų puslapiuose su vaikais aptariamos pasitikėjimas savimi, meilė sau ir priėmimas savęs tokio, koks esi.
„Baltos lankos“ išleido Rachel Bright parašytą ir Jim Field iliustruotą knygą „Jei aš būčiau liūtas“. Šmaikščiai nupieštas mažutėlytis peliukas jaučiasi labai labai mažas, niekieno nepastebimas ir nemylimas. Sunku, ar ne tiesa? O juk dažnai vaikai irgi jaučiasi būtent taip – klasėje ar darželio grupėje sunku rasti draugų, niekas nenori kartu žaisti, o auklėtoja/mokytoja nepastebi tavo pakeltos rankos. Na, nes tu galbūt mažesnis ūgiu, kalbi tylesniu balsu ir nesiverži lyderiauti. Kartais pamąstau, kad intravertams šiuolaikiniame ekstravertų ir „parduok save“ pasaulyje yra tikrai labai sunku.
Istorija graži tuo, kad peliukas vis dėl to rado savyje drąsos ir nusprendė išmokti tapti ekstravertu. Na, knygoje jis nori išmokti riaumoti, bet juk tai panašu, ar ne? Aišku, tą daryti geriausiai moka drąsusis liūtas į kurį peliukas ir kreipiasi pagalbos.
Bet, drąsus ne visada tas, kuris drąsiai atrodo – dar viena pamoka vaikams. Liūtas, pasirodo, baisiai bijo pelių! Žinoma, pabaigoje jie susidraugauja ir knyga baigiasi žodžiais
Visi turim liūtą ir pelę savy –
Savybes geriausias nešiojam širdy…
Tokia knygos istorija perteikta labai gražiais eiliuotais posmais, kuriuos išvertė Reda Puodžiukė. Tikra pagarba, nes vertimas tikrai žaismingas, organiškas ir smagus.
Pati knyga smagi tuo, kad ji kaip tik vienai vakaro pasakai – nei per trumpa, nei per ilga, o užvertus jos puslapius yra apie daug ką pasikalbėti. O jei tu būtum peliukas? O jei liūtas? Kas tu – liūtas labiau ar peliukas?
Knygynuose bei prekybos centruose knygų vaikams lentynos tiesiog mirga, o rasti bei išsirinkti išties vertingą leidinį, kuris ir būtų turiningas, ir patiktų vaikams, gali būti tikras iššūkis.
Visas ir visus, kuriems aktualu kaip nepasiklysti knygų vaikams gausoje, kviečiame į vaikų literatūros specialistės Ingos Mitunevičiūtės paskaitą, kurioje sužinosite:
• Kaip nuo mažų dienų vaikams skiepyti meilę knygoms;
• Į ką atkreipti dėmesį renkantis pirmąsias knygas;
• Kuo pasižymi vertingi leidiniai vaikams;
• Kas rodo, kad knyga bus kokybiškai parengta, turės ugdomąją ir išliekamąją vertę;
• Kokios knygos tinka vaikams pagal amžiaus tarpsnius.
NAUJAS RENGINIO LAIKAS – Paskaita vyks rugpjūčio 25 d., antradienį, 19 val. Vilniuje, Lukiškių aikštėje įsikūrusioje
Visi skaitantys žmonės žino, kaip kartais pasivargsta nuo „rimtų“ knygų tad tam, kad nepulčiau prie kokio kvailo romano, šįkart ėmiausi leidyklos „Debesų ganyklos“ patikėtos užduoties – perskaityti „Magiškų gyvūnų mokykla“ trilogija ir parašyti apie ją mamišką nuomonę.
Tai buvo viena smagiausių užduočių pastaruoju metu – vienam vakarui skirdavau vieną knygą ir atėjus ketvirtadieniui užplūdo liūdesiukas, knygos baigėsi. Kol kas lietuvių kalba yra išleista tik trys šios serijos knygos, nors dar tikrai ne pabaiga.
Tai nuo pradžių – apie ką šios knygos? Žavingoje Akmenynės mokykloje yra viena įvairiausių vaikų klasė. Vaikai, kaip ir visose mokyklose, visokiausi. Čia mokosi ir klasės gražuoliukas, klasės pamaiva, klasės protinguolis, pamaivos sekėjos, tylenė, drovuolis, naujokė… Iš viso 24 mokiniai, kurie rugsėjo pirmąją nustemba gavę naują auklėtoją. Šioji, šiek tiek keista – kuodą susirišusi virbalais, pečius dengia apsiaustas, o su vaikais kalba lyg juos seniausiai pažinotų. Pasirodo panelė Marija Kornfyld (mokytoja), turi puikų draugą poną Mortimerį Morisoną, kuris turi magišką gyvūnų parduotuvę su įdomiausiais gyvūnais surinktais įvairiausiose pasaulio vietose. Šie gyvūnai moka kalbėti, padėti, draugauti, suprasti bet tik vieną vienutėlį žmogų pasaulyje, kuriam yra skirtas. Žinoma, naujoje klasėje vaikų, kuriems skirti gyvūnai apstu ir kiekvienoje knygoje po du tris mokinius gauna naujus gyvūnus. Iš viso šią seriją sudaro dešimt knygų – tikėkimės, kad jos visos pasieks Lietuvos skaitytojus.
Tai čia informacija, kurią rasite ir ant viršelio nugarėlės. Dabar pabandysiu panarplioti kitą, gilesnį knygos klodą.
Pirma, noriu pasidžiaugti, kad knyga parašyta raštingai. Nemanykite, kad tai įprastas reikalas, nes kai kurias vaikiškas knygas tikrai sunku skaityti dėl perspaudžiamo vaikiško tono, infantilumo, „tipo aš savas“ autoriaus įsivaizdavimo. Knygų autorė – Margit Auer yra žurnalistė, kuri augindama tris sūnus (duokit penkis Margit!) perskaitė tikrai daug vaikiškų knygų, kol nebeištvėrė ir pradėjo jas kurti pati.
Na, o dabar apie tai, ką šios knygos gali duoti vaikams. Pirma, kaip jau minėjau, kad klasės sociumą sudaro labai įvairūs vaikai ir kiekvienas jaunasis skaitytojas ras savo herojų, su kuriuo galės susitapatinti. Na, o čia, jau ir magiškas gyvūnas – kai turi, kas tave supranta, pritaria tau ir palaiko (net jeigu tik spausdintinėmis raidėmis) visad lengviau.
Pirmiausiai magiški gyvūnai atkeliavo vaikams išgyvenantiems sudėtingiausias situacijas – naujokei, svajokliui, geraširdžiam, pamaivai, drovuolei ir padėjo jiems išnarplioti savo jausmų kamuolį, išdrįsti būti savimi ir išbandyti savo jėgas.
Antra, vaikai supranta, kad ne viskas atrodo, taip kaip atrodo. Pasirodo, panelė pamaiva prabangi panelė gyvena sukiužusiame bute, nes tėtis prarado darbą. Visų numylėtinis gražuoliukas nesutaria su tėvais, o geraširdžio klasioko senelis tik apsimeta garsiu aktoriumi. Labai gražiai panaudojat magiškuosius gyvūnus, kaip neįkyrų didaktinį balsą, vaikai įtikinami, kad tiesa už viską geriausia ir ja pasidalija su draugais.
Taip pat daug kalbama apie bendrystę, draugystę ir santykių puoselėjimą, pagalbą kitam, kas šiais individualizmo laikais yra labai aktuali tema. Kartais net nustembu, kiek mažai dukros žino apie savo klasiokus. Aišku, kas kiek nori, tiek ir pasakoja, bet man rodos, kad artimesnis santykis, gilesnis kito pažinimas ir prisileidimas irgi yra vertybė.
Be to, knygos puikiai iliustruotos ir sumaketuotos – skyreliai neilgi, papuošti žinomos vaikiškų knygučių dailininkės Ninos Dulleck piešiniais.
Na, o pabaigai, pasidžiaugsiu, kad ir aš turiu magišką gyvūną, kurį matote šioje nuotraukoje ir linkiu visiems jį turėti, nesvarbu kokiame pavidale (pavyzdžiui, vienas iš knygos herojų gavo… pingviną!)
Dideliam, mažam, protingam ar kvailam – visiems kartais reikia požiūrio iš šono, kad kas nors pabaksnotų į šoną ir lengvai padėtų atskirti pelus nuo grūdų. Ne visada lengva tai padaryti net ir suaugusiajam.
Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga garsūs vaikų knygų kūrėjai dovanoja Lietuvos vaikams visiškai naują, nematytą, dar niekada neskaitytų istorijų, formatą – „Knygiukus“. „Knygiukai“ – tai iš vieno A4 lapo išlankstomos knygutės, kurias tereikia parsisiųsti, atsispausdinti ir sulankstyti pagal pateiktas instrukcijas. Jie jau laukia savo skaitytojų interneto svetainėje adresu www.knygiukai.lt.
Projektą „Knygiukai į pagalbą vaikams“ inicijavo vaikų ir jaunimo literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ kartu su VšĮ Vaiko psichologijos centru ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi. Prie projekto įgyvendinimo prisijungė penkiasdešimt penki gerai žinomi vaikų knygų rašytojai ir iliustruotojai, kurie susiskirstę kūrybiniais duetais sukūrė net trisdešimt septynias unikalias istorijas vaikams – „Knygiukus“. Projekto sumanytoja, rašytoja ir iliustruotoja Kotryna Zylė džiaugiasi, kad tiek daug vaikų knygų kūrėjų susivienijo dėl bendro tikslo – padėti vaikams šiuo emociškai sudėtingu laikotarpiu, padovanojant jiems savo kūrybą. „Gegužės pradžioje projektas tebuvo mažutė mintis, o šiandien tai kūrybos milžinas, atkeliaujantis tiesiai pas jo laukiančius vaikus. Negaliu patikėti, kokio gerumo „išėjo“ „Knygiukai“. Nuo kai kurių jautrumo man šiurpsta oda, kai kurie iš graudumo susuka skrandį į mazgelį, o kai kurie tiesiog verčia iš kojų juoku.“
Visos 37 vaikų laukiančios istorijos – labai skirtingos. Vienos pataria, kaip dorotis su sunkumais ir prasta nuotaika, kitos – nerūpestingai pokštauja eilėmis ar net parausti verčiančiomis istorijomis. Yra labai filosofiškai nuteikiančių pasakojimų ir meistriškai suskambėjusių teksto ir vaizdo derinių. Svarbiausia, kad šioje įvairovėje kiekvienas vaikas atras jam patinkantį pasakojimo būdą, o tuo pačiu pamatys, koks spalvingas ir skirtingas gali būti vaikų literatūros pasaulis!
Apie projektą ir jo iššūkius geriausiai papasakoti gali patys „Knygiukus“ kūrę dalyviai. Kaip duetams sekėsi dirbti kartu ir kokią žinutę vaikams siunčia Lietuvos rašytojai ir iliustruotojai?
Lina Itagaki („Sibiro haiku“): Pirmąjį „Knygiuką“ pavadinimu „Visokia“, kuriam tekstą parašė Modesta Jurgaitytė, tiesiog nupaišiau. Pagrindinė istorijos herojė – pašėlusi, permainingų nuotaikų mergaitė – pasirodė artima, suprantama, tad viskas vyko labai sklandžiai. Antrąjį „Knygiuką“ pavadinimu „Balandėliai“ su Marium Marcinkevičium sugalvojome kartu. Pasiūliau sukurti ką nors labai juokingo. Marius sakė, kad vaikams juokingiausia – perdimas. Man į galvą, pirmiausia, atėjo bobutė ir balandėliai.
Marius Marcinkevičius („Maži eilėraščiai mažiems“, „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“): Nieko nedarau tik šiaip pralinksmint – visur turi būti gili mintis. Keliaujant po Aziją, sutikti lamos ir vienuoliai labai mėgdavo juokus apie perdimą. Tiesiog kvatodavo susiriesdami. Kadangi mūsų vaikai tokius juokus tiesiog dievina, manau, jie eina teisingu dvasinio tobulėjimo keliu. Taigi, knygelė „Balandėliai“ yra skirta visiems siekiantiems nušvitimo, o „79 batai“ meditacijai ir susikaupimui skaičiuojant batus.
Linos ir Mariaus Knygiukas
Benas Bėrantas („Baubaimė“, „Ponas Kampas“): Pirmiausia, sužavėjo projekto idėja – juk kai žmonės susikimba už rankų, nutinka stebuklai. O čia – tiek talentingų rašytojų ir dailininkų, pasiryžusių pasidalinti su vaikais savo pasakojimais ir iliustracijomis! Ir padirbėti su išburta dailininke man, kaip rašytojui, pasirodė labai įdomi galimybė. Tokia pasitaiko ne kasdien. Mano ir Aušros Kiudulaitės „Knygiukas“ nukelia į naktį – vaikams paslaptingą paros metą. O dar, kai žinai, kad laukia mėnulio užtemimas, kuris pasirodo labai netikėtai… Tad šia istorija norėjosi parodyti, kad pasaulyje daug stebuklų, kurių verta laukti. Arba, kad stebuklą galima pamatyti ir pusryčių lėkštėje.
Aušra Kiudulaitė („Laimė yra Lapė“, „Maksas ir 92 musės“): Pasiūlymas prisijungti prie projekto mane pasivijo labai sudėtingu laiku. Kaip ir daugumai, karantinas gerokai pakoregavo planus, nuotaikas ir produktyvumą. Bet po dvejonių, galbūt net šiek tiek prisibijodama naujų iššūkių ir įsipareigojimų, sutikau. Be jokios abejonės, motyvacija tapo paties sumanymo esmė ir galimybė padirbėti su autoriais, su kuriais, galbūt, kūrybinis duetas paprastomis sąlygomis nenutiktų. Tikiu, kad daugybė naujai susibūrusių duetų galės sėkmingai dirbti ir ateityje. Visgi paveikslėlių knygoms, kur tiek tekstas, tiek vaizdas turi vienodą svarbą, susikalbėjimas tarp abiejų autorių dažniausiai duoda puikių vaisių.
Vaiva Rykštaitė („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Pirmąkart mama“): Buvo įdomu patį siužetą kurti drauge su dailininke Vanda Padimanskaite. Paprastai aš rašau tekstą, o dailininkas piešia vaizdą. Bet šįkart kūrėme kartu, buvo netikėta, bet labai smagu. Savo knygiuko istorijoje nenorėjau jokių moralų ar pritemptų vertybių, mano tikslas buvo pakelti vaikams nuotaiką. Jei skaitydami kikens – tikslas pasiektas.
Vando ir Vaivos Knygiukas
Vanda Padimanskaitė („Taip tyčia“): Smagu buvo nuo pat pradžių – Vaiva atsiuntė linksmo veikėjo idėją ir kažkaip labai įsitraukiau į jo vaizdinį ir paišymą, į jo charakterį, kad net nutiko toks, kaip čia pasakius, įdomus sutapimas. Vieną vakarą baigiau paišyti tą puslapį, kur Tralivokas šoka su barbėmis. O kitą rytą išėjusi į lauką žiūriu – Barbė numesta. Oho, galvoju, tas Tralivokas bus kažkur netoliese apsilankęs. Barbę, aišku, parsinešiau kaip talismaną. Pasisodinau ant darbo stalo. Sėdi dabar.
Vilija Kvieskaitė („Riešutortas“, „Baubaimė“): Rašytojas Vytautas V. Landsbergis, su kuriuo kūrėme „Knygiuką“, pasiūlė dirbti atvirkščiai nei įprasta – ne iliustruoti jo parašytą tekstą, o nupiešti iliustracijas, pagal kurias jis sukūrė istoriją. Buvo smagu išbandyti man dar naują kūrybos būdą.
Vytautas V. Landsbergis („Arklio Dominyko meilė“, „Rudnosiuko raštai“): Net dvi knygutės susirašė – pirmoji apie slibiną, nekontroliuojantį savo emocijų ir karščiavimosi. Idėją pasiūlė dailininkė Vilija Kvieskaitė. Buvo lengva šią konkrečią jos idėją apžaist, paieškot paradokso trumpoj istorijoj, kaip vaikas savo griežtą tėvą slibiną pamoko ugniaspjaudystės meno. O antroji eiliuota apie Pabaisiuką – ji gimė iš noro juoktis iš baimių, t.y. padėti mažiesiems saugiai įeiti į baubų ir maumų teritoriją.
Greta Alice („Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“): Su „Knygiukais“ susipažinau VšĮ Vaiko psichologijos centro steigėjos psichologės Monikos Skerytės-Kazlauskienės dėka, kai ji 2019 metais pakvietė prisijungti prie „Knygiukai į pagalbą vaikams“ projekto pirmtako – Advento „Knygiukų“ kūrimo. Projektas pasirodė stipriai reikalingas tiek mažiems, tiek jau vyresniems skaitytojams, tad išgirdusi apie naują „Knygiukų“ projektą iš karto sutikau dalyvauti, nekantriai tryniau rankomis, ką gi burtas man priskirs į porą. Tikiu, kad šis projektas svarbus ne tik kaip rezultatas, kuriuo pasidalinsime su skaitytojais, bet ir kaip procesas mums, kūrėjams, kaip galimybė bendradarbiauti, susipažinti ir kartu įjungus aukščiausią pavarą per keletą savaičių sukurti knygą, kad ir mažą, bet vis tik – knygą.
Gretos ir Evelinos Knygiukas
Evelina Daciūtė („Laimė yra lapė“, „Drambliai ėjo į svečius“): Smagiausias buvo tas momentas, kai atrodė, jog nieko neparašysiu ir staiga viena po kitos iššoko net dvi istorijos. Tarsi tik to ir būtų laukusios. Ir, žinoma, buvo labai smagu pabendrauti su puikiom iliustratorėm Greta Alice ir Viktoru Ežiuku – nauji žmonės, naujos idėjos, greitas ir išlankstomas rezultatas. Nors „Knygiuko“ tekstas labai trumpas, net ir šiuo atveju jaučiau pareigą papasakoti istoriją su savo veikėjais, pradžia ir pabaiga.
„Tikiu, kad šis projektas galėtų paskatinti vaikus skaityti – ne visiems drąsu iš karto paimti į rankas didelę, storą, gražiai išleistą knygą. „Knygiukai“ galėtų būti pirmas žingsnis skaitymo džiaugsmo link,“ – šypsosi projekto bendraautorė, psichologė Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė.
Aš buvau iš tų mamų, kuri įsigijo pirmosios „KaKės Makės ir Netvarkos nykštuko“ pirmojo leidimo knygą. Ir mes ją skaitėm, skaitėm… Smiltei poryt dvylika. O čia, pasklinda žinia, kad Kakei Makei jau dešimt ir ta proga Lina Žutautė skaitytojams dovanoja knygą visai ne apie tą mielą mergaitę, bet jos išgalvotus geriausių draugų Mamaisą ir Pabaisą giminaičius – monstrus.
„Alma littera“ išleista „Monstropedija“ pirmiausiai kiekvieną skaitytoją pribloškia savo dydžiu – kaip tikra enciklopedija knyga yra didesnė nei įprastai. Skaityti tokias labai smagu, bet kai reikia įkišti į lentyną – ne taip.
Knygos vidiniai puslapiai – išsilanksto
Šioje knygoje pasakojama apie visus ir visokius monstrus, kokių net mūsų, darbuose paskendusių tėvų, galvelės neišneša. Čia, kaip tikrame žinyne atidžiai nagrinėjama visa monstrų rūšis – nuo jų gimimo, augimo, gyvenamosios vietos, darbų ir net pomėgių.
Viską labai smagu skaityti, ieškoti ir nagrinėti, nes informacija pateikta daugybėje smulkių piešinukų su trumpais tekstais, o smulkios detalės kartais pasako daugiau už juos. Kakė Makė taip pat nėra visai pradingusi, ji tuos monstrus išgalvojo ir myli.
Kokie įspūdžiai skaitant šią knygą?
Labai smagu skaityti – tekstai juokingi, gyvenimiški, su ironija
Dar smagiau nagrinėti paveiksliukus
Tikrai lavinama fantazija ir kūrybiškumas – galima susigalvoti savo monstrus
Knygos pabaigoje yra spalvinimui skirti puslapiai
O svarbiausia – perskaičius šią knygą TIKRAI NEBIJOSITE JOKIŲ MONSTRŲ!
Tikrai, kai monstrai išnarstomi po kaulelį, visas jų baisumas išgaruoja lyg dūmas.
Knygos minusai:
mano paminėtas dydis, nes sunkiai tilps į lentynas.
Įdomu tai, jog atrodo, tematika labiau priešmokyklinukams, bet šeimos pradinukė Eleonora, rodos, labiau pamilo monstrus, nes keletą dienų citavo mums išmintį iš „Monstropedijos“.
