main

IšbandomeTitulinis Žaidimai

Pasikapstykime po savo emocijas: naujas žaidimas šeimai ir dėmesingumo dienoraštis

2023-02-12 — by Goda Leo0

IMG_8807-960x720.jpg

Mūsų seneliai nekalbėjo apie meilę, dėkingumą ar mokėjimą atsiprašyti. Mūsų tėvai stengėsi išgyventi laukinius 90-uosius ir ne tik nekalbėjo, bet apskritai laiko vaikams turėjo daug mažiau. Ir taip vieną dieną, patys tapę tėvais suprantame, kad niekas tam mūsų neparuošė – kalbu ne apie gimdymo pratimus ar naujagimio priežiūrą, bet santykį su vaikais. Aišku, daug paprasčiau aprėkti, pastatyti į kampą ar ką nors uždrausti, nei įsiklausyti, išgirsti ir atliepti. Pirmasis variantas trunka minutę dvi, antruoju – teks ne tik skirti daugiau laiko, bet ir pačiam išmokti atsiverti, įsileisti.

Tokią ilgą įžangą norėjosi parašyti išbandžius terapinį kortų žaidimą visai šeimai „Pasitikiu savimi“ (leidėjas EQhub.lt). Jau esame bandę giliau pasikalbėti skatinančias pokalbių korteles, bet šįkart nustebino formatas. Tai žaidimas, panašus į populiarųjį „Uno“, kuris taip patinka vaikams, tik šįkart užduotis ne tik spalvą/skaičių pataikyti padėti, bet ir į klausimą atsakyti. Klausimai iš vienos pusės – labai paprasti, tinkantys bet kokio amžiaus žaidėjams, bet tuo pačiu „kabinantys“ giliau, verčiantys pamąstyti ir įsigilinti į save.

Žaidėme visa šeima kartu su 8, 11 ir 14 metų dukromis, tai pradžioje krizenusios („noriu burtų lazdelės“ ir pan.), paskui jau prie atsakymų užtrukdavo ilgiau, o jų pačių paieška buvo lyg maža šeimos diskusija. Net šeimos tėčiui padėjo ieškoti atsakymų, kada jis paskutinį kartą suklydo ir kaip ištaisė („vakar mus bulinai, bet mama pasakė ir nustojai“).

Žaidimo taisyklės labai lengvos – yra specialios kortelės, kaip praleisti ėjimą, apsimainyti kortomis, paimti papildomų kortelių, o visa kita, klausimai. Žaidėjų skaičius nuo 2-8, o žaidimo trukmė priklausys, kaip plačiai atsakinėsite į klausimus. „Pasitikiu savimi“ ne tik šeimos žaidimas. Jis puikiai tinka klasei, kolektyvui, draugų būriui, dienos centrui, užklasinei veiklai ir terapijai. Tai būdas prakalbinti ir pačiam prabilti.

Jei nesinori žaisti, galima tiesiog išsitraukti kortelę su klausimu ir vakarieniaujant kiekvienas iš eilės gali į jį atsakyti, galite padiskutuoti ar pasiūlyti atsakymą apie kitą asmenį. Erdvės kūrybai yra tikrai daug. Vaikams augant, įžengiant į paauglystę, jaučiu, kad tik kalbėjimas, atvirumas, išklausymas gali būti tas saitas, kurie laikys mus kartu. Patikėkite, ir man nėra lengva būti atvirai, savo vaikams pasakoti apie savo jausmus, bet rezultatas atperka šiuos iššūkius. Norėtųsi, kad galėtume užauginti naują kartą žmonių, kurie bus atviri, mokės išsakyti savo lūkesčius, sustabdyti kitą, kai jis jų atžvilgiu elgsis nekorektiškai, siekti savo svajonių ir jausti pasitenkinimą savo gyvenimu.

Dar viena priemonė atkeliavusi iš eqhub.lt (jie pardavinėja rinkinius, tad puiki proga sutaupyti) – dėmesingumo ir savirefleksijos dienoraštis. Iš tiesų, pirkau jį sau, bet baigėsi tuo, kad užsinorėjo vyresnėlė. Laikykit „čiurikus“, kad pildytų – jo nauda tikiu 110 proc. Žodžiu, šis dienoraštis tai dešimties savaičių vadovas – tai pratimų, užduočių ir net minčių rinkinys, kuris veda mus į mūsų pačių gilumą, padeda susirinkti save po dalelę, susivokti kas mes ir kur einame.

Pirma, pagarba leidėjams – tai nerealiai gražiai išleistas dienoraštis. Storas, kietu švelniu viršeliu, ant kokybiško popieriaus atspausdintas su spalvota spauda. Juokauju, kad net gaila rašyti, toks gražus 🙂 Dienoraščio, kaip ir terapinio kortų žaidimo, autorė Aurelija Pultinevičienė rašo, kad dėmesingumo ir savirefleksijos praktikos (t.y. tos, kurios įrašytos dienoraštyje) gali palengvinti beveik visas psichologines kančias. Patikėkite, kiek jų turi paaugliai! Šios praktikos padeda įžvelgti tai, kas mums sukelia kančią bei siūlo veiksmingus būdus ją palengvinti.

Dienoraštį reikėtų pildyti ryte ir vakare – tereikės prie pusryčių stalo arba prieš miegą parašyti keletą sakinių „kaip jaučiuosi“, „ką norėčiau prisiminti apie šią dieną“, „kas suteikė džiaugsmo“. Yra mini testai, kurie padės įvertinti kasdieninius dalykus „ar aš šiandien juokiausi“, „kiek miegojau“. Taip pat įsivertinti savo savijautą balais nuo 1 iki 5 – pirmosiomis dienomis ar savaitėmis tai nebus lengva, nes mes nesame išmokę sustoti ir įvertiti, kiek šiandien jautėme nusivylimo, paniekos, nuobodžiai, laimingai, mylinčiai, bet tam ir yra praktikos, kad tobulintume pastabumą, dėmesingumą ne tik aplinkiniams, bet SAU.

Besibaigiant dienoraščio pildymui – laukia savaitės pokyčių refleksijos bei papildomos savaitinės užduotys, kurios yra skirtos dar gilesniam savęs pažinimui. Ten kūrėjai kviečia nerti į savo vertybių pažinimą, ugdyti valią ir naujus įpročius, pažindintis su savo protu ir jo išdaigomis, mokytis nepaklusti jam bei atsikratyti lipnių minčių, kūrybiškai svajoti apie norimus pokyčius savo gyvenime. 

Be šių pagrindinių ir papildomų užduočių, dienoraštyje yra vietos kūrybai – reikės spalvinti mandalas, čia autorė įdėjo ir žinutes – platesnius aprašymus įvairiomis temomis nuo faktų apie savirefleksiją iki minčių apie vartotojiškumą. Man labai patiko užrašytos dienos mintys, kurios suteikia kasdieninės motyvacijos, pavyzdžiui, „Rinkis žmones, kurie renkasi tave“, „Kiekviena tavo pergalė verta pripažinimo. Net ir mažiausia“. Taip pat dienoraštyje rasi kodą, kurį nuskanavus, išgirsite lietuviškai įgarsintą meditaciją.

Žinau, nebus lengva dešimt savaičių nuosekliai pildyti šį dienoraštį, bet tikiu jo galia. Norint pasiekti pokyčių, teks įdėti pastangų, todėl labai tikiuosi, kad mano dukra bus užsispyrusi ir pildys šį dienoraštį. Nelįsiu ir tikrai nešniukštinėsiu, kaip jai sekasi, bet būtinai paklausiu jos ne tik standartinio „kaip sekėsi mokykloje?“, bet ir kokie jausmai ją užplūdo gavus kontrolinio rezultatus, kokiomis nuotaikomis vedama ji šiandien bendravo su draugėmis. Pradžia pokalbiui bus, nesvarbu, jis bus trumpas ar ilgas, bet jis bus apie mus.

Dar viena priemonė emocinio intelekto lavinimui – emocijų pažinimo ir nusiraminimo kampelis, kuris puikiai tinka tiek namuose, tiek grupėse dirbant su darželinukais ir pradinukais. Kampelį sudaro didelis plakatas ir emocijų kortelės – tereikia užklijuoti paveiksliuką, kaip tą dieną jautiesi, įvardinti nusiraminimo būdai. Kortelės yra su paveiksliukais, tai šis kampelis jau pritaikytas dvimečiams. Kurti šias priemones padėjo Všį „Augu kartu“ vadovė Paulina Kuraitienė, kad emocijų korteles ir plakatas būtų lengviau nuskaityti ir hiperaktyviems, autistiškiems bei kitų spec. poreikių vaikams.

Visus šiuos emocinio intelekto įrankius rasite www.EQhub.lt, priemones rekomenduoja edukologai, pedagogai ir psichologai. Tiek terapinis kortų žaidimas, tiek dienoraštis gali būti puiki ir PRASMINGA dovana, o mes visa tai išbandę galime tik patvirtinti.

KnygosTitulinis 

Su savo emocijomis susipažinti vaikams padės nauja knyga „Tapukas ir emocijų kuprinė“

2022-04-03 — by Goda Leo0

IMG_0473-960x1158.jpg

Anksčiau daugelis vaikiškų knygų buvo tokios… didaktinės, pamokančios „negražu meluoti“, „negalima neklausyti tėvų“ ir pan. Dabar viena po kitos į rankas patenka spalvingos knygelės vaikams ugdančios emocinį intelektą ir aš dėl to esu labai laiminga. Skaitau jas dukroms ir suprantu, kad jos skirtos ne tik joms, bet ir man, tos 90-ųjų kartos vaikui, kuris tapo tėvais (jei nesuprantate apie ką aš, paskaitykite https://www.seimosgidas.lt/sveiki-mano-vardas-goda-ir-as-augau-devyniasdesimtaisiais/).

Dar smagiau, kad tokias knygas leidyklos ne tik verčia, bet ir palaiko kuriančius jaunuosius lietuvių autorius. Kalbu apie naują leidyklos „Debesų ganyklos“ išleistą Monikos Žiūkaitės knygą „Tapukas ir emocijų kuprinė“, kurią iliustravo Renata Bee.

Labai graži knyga ir dar gražesnė istorija apie tapukų kaimelį kuriame gyveno tapukas, gaminantis tapukus (t.y. batus, bet mes namuose tokius veltinukus vadiname tapukais). Tapukas sukuria kitos spalvos nei įprasta batukus, bet kiti tapukai sunkiai priima naujoves, kaip ir kūrėjas – kritiką. Jį į savo glėbį pastveria būrys emocijų – ir gerų, ir nelabai, bet visiškai normalių. Niekad su emocijomis nesupažindintas tapukas išsigąsta ir emocijas sugrūda į tamsią kuprinę. O kas toliau? Teks paskaityti knygą, kad sužinotumėte, bet jau turbūt suprantate, jog su emocijomis reikia draugauti, o ne jas slėpti. Tą dažnai daro ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji.

Šią knygą pavadinčiau „vakaro knyga“, kurią turite skaityti kartu su vaikais ir kalbėti kalbėti kalbėti. Apie emocijas su kuriomis susidūrėme per dieną, apie savo elgesį, ką tuomet darėme. Ir išvis, kodėl reikalingos tos emocijos? Gal geriau, kaip tapukui – nieko nejausti? Neerzintų sesė ar brolis, nejaustume mamos meilės ir gal būtų paprasčiau?

Knygos autorė – marketingo specialistė, kūrybininkė ir tinklaraščio “Aš ramus“, kuriame daug kalbama apie emocinę sveikatą autorė. Labai tikiuosi, kad tapukų istorijas ji tęs ir toliau, nes atrasdama labai taiklių perkeltinių prasmių ir sulygindama emocijas su ranką duodančių draugu ar priešu, kurį galima paslėpti kuprinėje (ir paskui tenka sunkiai nešti!) ji tikrai puikiai debiutavo, kaip rašytoja!

Knygą „Tapukas ir emocijų kuprinė“ rasite knygynuose arba https://debesuganyklos.lt/knygynelis/tapukas-ir-emociju-kuprine/

KnygosTitulinis 

Debi Gliori graudina vėl: knyga, padėsianti vaikams susitaikyti su netektim

2021-09-04 — by Goda Leo0

IMG_6568-960x1280.jpg

„Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“, „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ – neabejoju, kad šios Debi Gliori knygos yra daugelio vaikų bibliotekoje. O jei ne – verta papildyti lentynas ne tik jomis, bet ir naujausia šios populiarios škotų rašytojos knyga „Širdyje mylėsiu visada“ (leidykla „Baltos lankos“).

Prisipažinsiu, paėmusi knygą į rankas galvojau, kad čia tai bus labai panaši į ankstesnes jos knygas – apie meilę vaikams, rūpestį, artumą, palaikymą, šilumą. Ir, iš dalies, galima sakyti, kad taip yra, bet…

Nors išoriškai ir stilistiškai knyga panaši į ankstesnes, bet, pirmiausia, ji nėra eiliuota. Visos ankstesnės D. Gliori knygos parašytos rimuotai – ir išverstos irgi. Na, o antra – tema šįkart nėra cukraus vatos saldumo, o greičiau, kupina graudumo. Trečiame puslapyje numiršta pagrindinis knygos veikėjas! Taip, vaikiškoje knygelėje…

Artimieji jį rado po ąžuolu – nejudantį ir šaltą…

Oho, skaitydama mažajai knygą galvoju, stipru. Ir knyga susidomėjo jau ir vyresnės dukros, kuri joms prieš tai skambėjo lyg fonas. Ir toliau pasakojama, kaip mirusio lapino draugai susitaiko su netektimi – išgyvena skausmą, neigimą, kol atranda tai, apie ką ir kalba knygos pavadinimas – širdyje mylėsiu visada. Atvirai, pabaigus skaityti, liko gumulas kažkur galugerklyje, nuo gražumo, mokėjimo perteikti ir minties gilumo. Nors knyga vaikams, bet ji ir daugeliui suaugusiųjų primins, kaip iš tiesų reikėtų susitaikyti su mirtimi.

Nereikia vengti šių temų. Emocinis intelektas ugdomas ne nutylint ir tamsiuose pakampiuose slepiant jausmus, o kaip tik atvirai kalbant apie juos. Mokantis priimti, išgyventi, išjausti. Neapsaugosime savo vaikų nuo netekčių – atsisveikinti teks ir su mylima žuvyte, ir, labai gaila, su prosenele ar seneliu. Džiaugiuosi, kad tokia atsirado knyga, padėsianti su mažaisiais pasikalbėti tokia jautria tema – nešabloniškai (tupi ant debesies ir žiūri į tave), negąsdinant ar graudinant, bet supratantamai ir nelėkštai.

Labai rekomenduoju – Debi Gliori „Širdyje mylėsiu visada“ https://www.knygos.lt/lt/knygos/sirdyje-mylesiu-visada/