Kai aplinkiniai išgirsta, kiek papildomų veiklų turi mano dukros, dažnai būna dvejopos reakcijos – vieni kraupsta, nes vargšai vaikeliai neturi laisvo laiko, o kiti žvelgia su pavydu – oho, čia tai „lygis“!
Juokinga tai, kad anksčiau veiklos buvo lygiavertės vaikų gimimui: pirmagimė būrelius lankė sulaukusi pusmečio, o štai pagrandukė yra ugdoma pagal Valdorfo sistemą, kur iki septynerių papildomi užsiėmimai net nerekomenduojami. Dabar, pasakyčiau, kad veiklos tapo adekvačios vaikų poreikiams.
Vyresnės dukros lavina muzikinius įgūdžius, jauniausioji šoka, visos trys skautauja, vyresnėlė sportuoja, o vidurinioji keliaus į Kauną, kur mokysis gabių vaikų programoje. Veiklos keičiasi pagal poreikį, bet pagrindas toks.
Žinoma, dar yra papildomos veiklos, kuriomis rūpinamės mes, jų tėvai. Nemanau, kad pavalgęs ir apsirengęs yra užtektinai, už ką atsakingi gimdytojai. Visi žino, kad niekas nežino, kokių įgūdžių reikės ateityje. Ir mes jų to neišmokysime, bet galime tam pakloti pagrindą. Ką stengiamės ugdyti papildomai?
IT
Karantinas tik parodė, kad įgūdžių dirbant kompiuteriu reikia kuo geresnių ir įgaunamų ne penktoje ar aštuntoje klasėje, o dabar. Todėl namuose dukras skatiname dirbti kompiuteriu. Kai nežino kokio nors atsakymo, nemoka išsiversti žodžio – siūlome pirmiausiai paieškoti informacijos plačiuose internetiniuose vandenyse. Žinoma, vėliau aptariame rezultatus, patiksliname.
Prisidėjo ir mokytojos skiriamos užduotys „EDUKA klasė“ platformoje – pradėjusios vos su vienu pirštu klaidžioti po klaviatūrą, dukros jau neblogai pradeda spausdinti!
Antra, valstybinėse mokyklose informatika prasideda tik penktoje klasėje, todėl papildomam ugdymui namuose pasitelkėme leidyklos „Šviesa“ leidinį „Informatikos užduotys“ pradinukams. Jame supažindinama su programavimu, elektroniniu laiškų rašymu ir net saugiu naudojimusi internetu. Papildomai vaikai atlieka elektronines užduotis šia tema „EDUKA klasėje“.
Vyresnioji šeštokė kartu su vyru papildomai turi asmeninį projektą – mokosi programavimo pagrindų su „Arduino“. Tiesa, nežinau kam labiau jis patinka – vyrui ar jai 🙂
Laiko planavimas
Šiemet taip pat dukras pradėjome mokyti naudotis „Google Calendar“ kalendoriumi. Pirma, nusibodo amžini klausimai – o kada man į smuiką? Kada prasideda choras? Kelintą turiu būti pas trenerę?
Kiekviena mato savo ir bendrą šeimos kalendorių, pačios gali planuoti laiką, nes žino, kiek užtruks nuvykti nuo taško A iki taško B. Mes gyvename centre, automobilio neturime, todėl vaikai patys rūpinasi savo kelionėmis ar paspirtukais, ar viešuoju transportu.
Į laiko planavimą įtraukiami net ir šeimos projektai, susirinkimai, išvykos. Mažėja klausimų, o ką veiksime savaitgalį ir juos keičia – gal galėčiau aš nakvoti pas draugę penktadienį, nes mačiau, jog neturime bendrų planų.
Kūrybiškumas
Čia vienas iš mano „must“ dalykų, kuriuos privalo ugdytis kiekvienas žmogus, tiek didelis, tiek mažas. Jau seniai įrodyta, kad kūrybiškumas nėra tik talentas, kurį turi tik tam tikri žmonės. Jo kupini visi vaikai, kol sistema visus suvienodina į patogius darbuotojus. Tai va, mano tikslas yra tą kūrybiškumą kaip nors puoselėti, saugoti ir gal šiek tiek užauginti.
Kas savaitę ar dvi veduosi dukras maitinti mūsų vidinių kūrėjų (jei nežinote kas tai, paskaitykite Julia Cameron knygas). Tam puikiai tinka galerijų parodos, kuriose visuomet stengiuosi patekti į edukacijas, ekskursijas ir pasiklausyti tikrų ekspertų. Taip pat vaikiški spektakliai, koncertai. Net paprasčiausias rudeninių lapų ar kaštonų rinkimas gali būti kūrybiškai naudingas, jei į šį procesą įsitrauksite ir jūs ir tikslingai maitinsite kūrėjus.
Anksčiau darydavome daug darbelių, bet dabar užsiimame mažiau. Dar vienas iš mano kūrybiškumo uždegimo variklių yra skaitymas. Tai vienintelis dalykas, kuris yra privalomas ir neturiu pateisinimų, kodėl vaikai galėtų neskaityti. Tą paskatinti stengiuosi panaudodama ir leidyklos „Šviesa“ papildomo mokymosi leidinius, kaip „Kūrybinio rašymo dirbtuvės“, kurių pagalba dukros mokosi ne tik perskaityti, bet ir analizuoti tai, ką skaitė, pačios sukurti savo istorijas, taip pat skaityti skatina „Smagiosios edukacijos“ leidiniai.
Prie kūrybiškumo ugdymo priskirčiau ir mūsų didžiulę meilę stalo žaidimams. Smagu, kad pradėjusios žaisti ketverių-penkerių, jos dabar gali žaisti suaugusiems skirtus žaidimus su mumis, o mums nereikia apsimetinėti, kad vaikiški žaidimai yra įdomūs. A, tiesa, vyras dar šachmatais su jomis žaidžia, o kad nesigautų labai mėgėjiškai, tai turime leidyklos „Šviesa“ knygas „Šachmatai“ į kurių rinkinį įeina ir mokomasis, ir pratybų sąsiuviniai.
Norėčiau tikėti, kad nesu tigrė mama, kuriai svarbiausia vien tai, ko vaikai pasieks ateityje, kokius postus užims ir atlyginimus gaus. Tačiau manau, kad visapusiškas išsilavinimas labai svarbus ir ne tik tai, ko mokoma mokykloje, bet ir kokių žinių įgyjama namuose, nes mūsų švietimo sistema, ne visada geba pilnai atliepti vaikų poreikius. Kaip išlaikyti balansą? Ir kam teikti pirmumą? Manyčiau, svarbiausia – santykis su vaiku. Kiekvienas vaikas individualus ir vienas geriau mokysis kartu vaikščiodamas parke ir skaičiuodamas antis, o kitas mieliau tai nupieš ar išspręs matematikos lygtyse. Tad tiesiog linkiu sau ir visiems – geriau pažinti savo vaikus.
