Kažkada internete sklandė nuotrauka, kurioje mergina prašė atleisti iš darbo, nes jau šilta. O aš kasmet prasidedant vasarai, manau, reikėtų duoti visoms mamoms ar tėčiams 3 mėnesius atostogų. Na, gerai, bent du :))) Ne tam, kad pasidžiaugtų vasarą, degintųsi pajūryje ar kapstytų bulves darže, bet kad pabūtų su savo vaikais. Bet va taip rimtai pabūtų. ATSIBŪTŲ.
Kasdien gaunu klausimų, į kokias stovyklas važiuoja mano vaikai. Paminėjus, kad leis savaitę miške su skautais, dažniausias atsakymas – ir ką, tik tiek? Tik vieną? Ir viskas? Taip, tik tiek ir net nemanau, kad reikėtų daugiau – stovyklos irgi darbas, jos irgi vargina! Dar laukia savaitė pas vienus senelius, savaitė su kitu seneliu prie jūros ir, žiūrėk, kad pusę vasaros jau suplanuota!
O iš tiesų atostogos turėtų būti kitokios. Svajoju, kad galėčiau atsibudusi ryte su dukromis mėgautis ilgais, lėtais pusryčiais, kuomet keptume blynus, dėliotume šilauoges ir barstytume viską cukraus pudra. O gal kondensuotu pienu. Tuomet lėtai skaitytume knygas, o šiek tiek susikaupus lauktų diskusijos ką šiandien rengsimės. Įšilus orui ieškotume, kur pasimaudyti, o gal – rinktumėmės kuriame hamake geriau gulisi. Kai kirminas pradėtų graužti, ištraukčiau šaldytų „parduotuvinių” koldūnų (kas karštą vasaros dieną nori stovėt prie puodų?) ir nulaižius grietine nuo indelio folijos, valgytume skandindami joje koldūnus. Popietė skirta tolimesniam tinginiavimui – maudynės, plepesiai temomis „ar aš į penktą klasę galėsiu eiti be uniformos” ir “kodėl Rojus tempia mane už plaukų”. Pavakare, šiek tiek vėjui įpūtus gaivesnio oro, išsitrauktume stalo žaidimą, bet tokį nesunkų (kokį „King of Tokyo” ar „Love Letters”) ir loštume, kol bent kartą laimės kiekviena. Gal kokį poguliuką susiorganizuočiau sau… Na, tada jau vėl visi alkani ir ilgai svarstytume ką pasigaminti visoms kartu, bet, neabejoju, jog viskas baigtųsi blynais. Ir vėl su kondensuotu pienu. Ateitų vakaras, merginos išsireikalautų filmuko, aš toliau smurksočiau knygoje. Susirastume „ką nors skanaus” ir atėjus dešimtai visos be ginčų keliautume miegot.
IR TAS PATS KITĄ DIENĄ. IR DAR KITĄ. Mes taip skubame – užaugti, mokytis, dirbti, gyventi ir pamirštame tiesiog džiaugtis, išbūti tą laimės akimirką ir ją užfiksuoti.
Tai va, perfrazuojant pirmą blogo sakinį pabaigsiu: prašau atleisti mane iš darbo, nes vasara ir noriu pabūti su savo vaikais.
p.s. persiųskit mano darbdaviams, nes pati dar neišdrįstu to padaryti.
