Tu turi tris vaikus? Tu? Ir dar dukras? Amžinai tas pats nustebimas. Visad norėjau didelės itališkos šeimos. Turbūt dėl to, kad neturiu nė vienos pusseserės, o artimuosius galiu ant pirštų suskaičiuoti. Nežinau, bet man tos šventės, šurmulys, erzelys, triukšmas, kalnai maisto, dar didesni kalnai indų, šeimyninės dramos, daugybė nosinių, padedančių nusišluostyti ašaras, stirtos kažkieno „vekuotų” gėrybių ir jokios problemos, kur palikti vaikus, visad atrodė wow.
Tai va, todėl turiu tris vaikus, tik neturiu visų tų anksčiau išvardintų dalykų, nes esu tos itališkos tradicijos Lietuvoje pirmūnė. Bent jau mūsų būsimoje gausioje giminėje. Man bus turbūt lemta būti ta žilagalve nonna (it.močiute), kuri bent mirdama džiaugsis, kad palieka septyniolika anūkų ir dvidešimt tris proanūkius. Gerai, bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kaip gyvena dirbanti moteris ir auginanti tris 4-7-10 metų dukras mama, žmona ir draugė.
Tikslas – po postą kas antrą dieną. Realybė – bent jau kartą du per savaitę.
