main

KnygosTitulinis 

Pirmąją knygą suaugusiems pristatanti vaikų mylima autorė Kotryna Zylė: idėja kilo rašant siaubo istorijas paaugliams

2024-07-02 — by Goda Leo0

zyle-960x640.jpg

Šią savaitę knygynuose pasirodo naujas rašytojos Kotrynos Zylės romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“ („Aukso žuvys“, 2024). Jis pasakoja moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istoriją. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, įvairių literatūrinių projektų sumanytoja, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime.

Knygos išleidimo proga – rašytojos Kotrynos Zylės pokalbis su leidyklos „Aukso žuvys“ darbuotoja Jūrate Mackevičiūte.

Papasakok, kada gimė „Mylimų kaulų“ idėja.

– Pirma mintis apie moterį, sekcijos lentynoje saugančią mylimų vyrų kaulus, kilo rašant knygą jaunesnei auditorijai „Siela sumuštinių dėžutėje“. Dažniausiai man taip ir būna, įpusėjus rašomą knygą (ir dažniausiai – visai kitai amžiaus grupei) ima megztis naujos knygos sumanymas. Bujoja, lenda į galvą toks nesuvaldomas, laukinis. Tada būna labai sunku atsilaikyti ir pabaigti tekstą, prie kurio dirbu. Bet jau įpratau! Be to, tai – puikus pasitikrinimas, ar idėjos užuomazga atlaikys laiko išbandymą, kol iki jos prieisiu.

Esi sakiusi, kad gražiausias laikas, kai gimsta idėja, – tai tarsi įsimylėjimas, kuris įsibėgėjus darbams virsta meile, o jai reikia kantrybės ir atsidavimo. Kaip buvo šį kartą? Kas buvo sunku ir kas džiugino?

– Tikra tiesa, atsiminimas, kaip ta idėja trenkė žaibu, sumanyto siužeto įsimylėjimas padeda atlaikyti visus rašymo metus (šios knygos atveju – dveji su puse), kasdien sėdant ir dirbant kankinantį darbą. Tikrai nemanau, kad rašymas turi būti kančia, labai pavydžiu tiems, kuriems žodžiai plūsta su džiaugsmu, lengvai, gausiai, bet man, deja, tekstai gimsta sunkiai, skausmingai. Juos išlengvinu antrą, trečią kartą redaguodama, taisydama, o tada pati skaitau ir stebiuosi – ar aš čia taip parašiau? Atrodo vienu kvėptelėjimu, ir tik pati žinau, kiek stenėjimo būta (juokiasi). Sunkiausia susitelkti ir rašyti, nesiimant kitų, greičiau pasitenkinimą smegenims suteikiančių darbų ar projektų. Manau, tai ne tik mano asmeninė savybė, bet ir laikmečio dalykas – romano rašymas visiškai nedera su šių laikų tempu, greitų rezultatų, sensacingų naujienų siekimu, tai – labai senoviškas amatas. Bet neslėpsiu, džiaugsmo irgi buvo: skaitant, ką parašiau, atrandant, pažįstant savo romano personažus, juos įsimylint, pastebint, kaip jie patys pasuka mano suplanuotą istoriją, aikčiojant ir skubant iš paskos. O tada – finalas. Aš tai padariau! Aš tai padariauuuuu! Ir tvirtas žinojimas, kad knygos gyvena metų metus ir net po dešimtmečio perskaitytas romanas kažkam bus šviežiausia naujiena, asmeninis atradimas. Dėl to knygą verta rašyti ir dvejus, ir dešimt metų, jei tik prireiktų.

Romane tautosaka ir mitologija gyvena šiuolaikiniame pasaulyje – tai išskirtinis, daugeliui tavo pasakojimų būdingas bruožas? Kodėl?

– Tai – lyg mano misija, pašaukimas, kuriam niekaip nerandu įžodinimo, atsakymo, kodėl taip jaučiuosi. Mane veža tautosaka ir mitologija, sykiu matau, kaip kartais nuobodžiai šios temos atrodo šiuolaikiniams žmonėms, jei neimsim domėn tų, kurie ir taip yra prisiekę šios srities gerbėjai. Tikiu, kad tradicijos, papročiai, mitologija yra mūsų savastis, mūsų visų, tik reikia rasti, kaip apie tai kalbėti šiandienos žmogui, kaip pabudinti jo jausmus ir pasėti susižavėjimo sava kultūra sėklą. O šiaip labai smagu laužyti taisykles, jei tik jas išmanai, tai aš ir jaučiuosi pankuojanti, žaidžianti, laužanti įsivaizdavimą, kad paveldą turime užkonservuoti ir žvelgti į jį per pagarbų atstumą. Išrengiu tą mūsų kultūrą plikai, pastatau šių laikų mieste ir paleidžiu gaivališkai siautėti. Žiūrėkit, argi ne nuostabu? Ir viskas čia mūsų, tik imkite, įsimylėkite, turėkitės! Kaimas daugiabutyje, bendruomenė, įsikūrusi taip, kaip mes, bet gyvenanti pagal anų laikų papročius ir tikėjimą. Piemenys troleibusuose, vištos koridoriuje, alumi dievams šventinamos pašto dėžutės. Smaginausi kaip reikiant. Tikiuosi, pasismagins ir skaitytojai!

Dažnai kurdama specialiai ruošiesi, ieškai informacijos ar netgi žmonių, galinčių jos suteikti. Ir šį kartą to prireikė?

– Vienas iš kūrybinio proceso sunkumų buvo tas, kad vis nusivildavau supratusi, kad per dieną neparašiau nei puslapio, mat vien tik gilinausi į įvairius šaltinius. Vienai eilutei ar minčiai patikslinti paėmusi lietuviškus papročius nagrinėjančią knygą, susizgribdavau tik vakare, jau turėdama kilti nuo stalo, o viskas, ką nuveikiau – tai perskaičiau kelis šimtus puslapių svetimos knygos. Užuot rašius savo! Aišku, visa tai buvo būtina, bet tas mikroskopinis judėjimas į priekį – baisiai slegianti profesijos dalis. Peržiūrėjau krūvas vaizdinės medžiagos, kartais – labai susijusios, pavyzdžiui, skirtos specialistams, apie kūno paruošimą šarvojimui, o kartais paskęsdavau loterijų statistikoje, troleibusų maršrutų žemėlapiuose, musmirių poveikio tyrimuose. Man rodos, kiekvienas romaną parašęs žmogus tampa keisčiausių dalykų rinkinio, kuris buvo reikalingas jo ar jos pasakojamai istorijai, specialistu. Kita vertus, tai yra labai labai įdomu!

Kaip kilo mintis įdėti į knygą Bernardo Burbos iliustracijas? Ką jos kuria?

– Su Bernardu esame pažįstami daugiau nei 10 metų. Maždaug prieš tiek laiko iš jo nusipirkau pirmąjį atviruką. Troleibusai, daugiabučiai, centai, šerkšno raštas ant troleibuso langų, zylė lesykloje iš popierinio pieno pakelio, sena žaidimų aikštelė iš vaikystės – turiu visą kolekciją. Sumaniusi „Mylimų kaulų“ romaną iškart žinojau, kad jame bus vaizdų. Pradžioje galvojau, kad jais pasirūpinsiu pati, juk taip dariau daugumoje savo knygų. Bet kuo ilgiau apie tai mąsčiau, tuo geriau supratau, kokia didelė dovana yra rasti kūrėją, kurio braižas ir temos idealiai dera su tavo tekstu. Niekada nesukurčiau iliustracijų taip, kaip tai padarė Bernardas, o jos fantastiškai tinka knygai! Turbūt čia įsijungė ir dizainerės mąstymas, visumos, galutinio rezultato vizija. Taigi ryžausi pasiteirauti, ar nebūtų įdomu. Bernardas atsakė, kad tema visiškai jo, iškart sutiko, o tada jau džiaugsmingai sukirtome rankomis!

Esi sugalvojusi knygą pristatyti neįprastai. Kur ir kada pakviesi skaitytojus susitikti?

– Liepos mėnesį laukia kelionė per Lietuvą – sutiktuvių ketvirtadieniai. Vilniuje pristatymas įvyks liepos 4 d. 18 val. Istorijų namuose. Pasakojimo atmosferą sukurs ekskursija po Istorijų namų etnografijos saugyklą, o po jos muziejaus kieme kartu su dailininku Bernardu Burba papasakosime, kaip gimė istorija ir piešiniai. Pokalbį ves nuostabi kalbintoja Viktorija Urbonaitė. Liepos 11 d. 19.30 susitiksime su skaitytojais Vasaros knygyne Nidoje. Liepos 18 d. 18 val. kauniečių lauksiu ekskursijoje po Anatomijos muziejų, o vėliau pokalbį galėsime pratęsti „Kolibrio“ knygyne.

Kartu su popierine knyga išleidžiama ir „Mylimų kaulų“ audioversija. Ją įgarsino knygos autorė Kotryna Zylė.

Knygos „Mylimi kaulai“ rašymą ir leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

KnygosTitulinis 

Kodėl J. Žilinsko „Bėgliai“ turi būti įtraukti į privalomos literatūros sąrašą paaugliams?

2022-08-17 — by Goda Leo1

IMG_4678-960x1280.jpg

Neseniai teko dalyvauti net keliose draugų rato diskusijose apie privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Atgyvena. Dvelkiantis pelėsiais. Neaktualus. Neįdomus. „Komplimentai“ skriejo vienas po kito. Stengiuosi laikytis pozicijos, kad jei neturi ką pasiūlyti – nepulk kritikuoti. Peikti visada lengviau, bet nė vienas iš mano oponentų negalėjo pasakyti – o ką tada vaikai turėtų skaityti? Ar tikrai mes turime lengva ranka sudeginti ant laužo visą mūsų literatūrinį paveldą, nors jis gal iš tiesų vietomis praradęs aktualumą ir dabar skaityti vaikams tik užsienines knygas, nes jos geresnės?

Skaitydama naują Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotą romaną „Bėgliai (leidykla „Aukso žuvys“) visą laiką sukosi galvoje mintis, kad čia yra atsakymas. Ši knyga yra tai, ką privalo perskaityti mūsų vaikai. Ne, nesiūlau išmesti žemaičių ir kitų lietuvių autorių, vis dar laikausi nuomonės, kad privalome smulkiau žinoti savo šalies literatūrą, nei kitų, bet tuo pačiu turime ir nesustoti tik ties tais dešimčia autorių, kurie visad buvo sąraše ir bus.

Tai tokia įžanga, o dabar apie pačią knygą. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką” –  toks pilnas jos pavadinimas ir jau minėjau, kad tai yra iliustruotas romanas. Kodėl iliustruotas? Nes dalis teksto yra pateikiami komiksų pavidalu. Tai labai praturtina knygą, pagilina jos vizualiką ir nekalbant apie jauno žmogaus didesnį įsitraukimą. Ūlos Šveikauskaitės tiek komiksai, tiek ir pačios iliustracijos yra kažkas neįtikėtinai skoningo – dominuoja vos kelios spalvos, piešiniai neperkrauti, bet tuo pačiu labai emociškai išraiškingi, kai net neskaitant gali tiek daug suprasti, pajusti tą atsisveikinimo skausmą ar neteisybės jausmą.

Dėl knygos žanro, manau, kad jį galima apibūdinti itin plačiai. Ši knyga yra istorinė, nes remdamasis istoriniais šaltiniais Justinas Žilinskas pasakoja apie 20 amžiaus pradžios (dar prieš I pasaulinį karą) vykusias pirmąsias lietuvių emigracijas  į JAV. Pasirodo, knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui: „Rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV, supratau, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui.“ Kadangi tokiomis sąlygomis į JAV išvyko šimtai tūkstančių lietuvių, muziejus inicijavo knygos leidybą, pasiūlė daug dokumentinės medžiagos ir konsultavo viso darbo metu.

Tuo pačiu ši knyga yra ir meilės romanas – įsimylėjęs gimnazistas dėl lietuviškos veiklos bėgantis nuo policijos Jokūbas ir kilminga, bet jau nuskurusios šeimos numylėtinė Veronika nusprendžia išbandyti laimę kažkur ten, toli, amėrikėj. Ir nors pirmuosiuose knygos skyriuose aistra tiesiog kibirkščiuoja, bet meilė, kaip tas banduojantis Atlanto vandenynas, būna visokia, ne visad saldi, bet reikalaujanti ir pasiaukojimo. Man patiko, kad tai ne saldus romanas meilė-seilė-ilgai-laimingai, bet labai realistiškai perteikti dviejų žmonių santykiai.

Gražiausia iliustracija.

Taip pat šioje knygoje yra ir detektyvinių elementų (kurie, tiesa, labiausiai ir patiko mano dukrai) – pora įsivelia į rimtus nuotykius, kuriems išnarplioti reikės daugybės pastangų, nes kaip tikrame Nojaus laive, taip ir šiame garlaivyje yra visokio plauko keliautojų.

Žodžiu, visi 375 (!!!!) puslapiai neprailgsta. Labai labai tingintys skaityti knygą, ją jau gali išgirsti ir garsiniu pavidalu audioteka.lt, tik pridursiu, kad tikrai jūsų akys neteks didelio malonumo išvysti Ūlos darbų talentingai dizainerių komandos sudėliotų į knygą.

Iš tiesų, tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų knygų, kuri turi šansą sudominti net ir skaitymo nelabai mėgstantį paauglį. Ji įdomi, nemonotoniška, įvairiapusiška ir praturtinanti tiek žinias, tiek vaizduotę. Taip pat garantuoju, kad su nors ji

Knygą rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/begliai

 

KnygosTitulinis 

E. Daciūtės „Duobė“ – kiekvienam, kuris nori užpildyti duobes savo širdyje

2021-12-15 — by Goda Leo0

IMG_8436-960x1279.jpg

Evelina Daciūtė yra viena iš produktyviausių ir mylimiausių šiuolaikinių rašytojų vaikams (ir ne tik). Mano dukros užaugo su Evelinos meškių istorijomis, pasaulis Lietuvą pažino per jos „Laimė yra lapė“, o pastaraisiais metais rašytoja džiugino poezija ir vaikams, ir suaugusiems (atskirai). Naujausia E. Daciūtės knyga „Duobė“ (leidykla „Aukso žuvys“), rodos, neria į dar platesnius vandenius, nes yra skirta ir vaikams, ir suaugusiems vienu metu.

Knygą skaičiau pati sau. Ją perskaičiau ir septynmetei. Pati ją perskaitė dešimtmetė. Tai tuos įspūdžius ir pabandysiu suguldyti savo apžvalgoje.

MAMA

Knyga „Duobė“ vienu metu ir graudi, ir įkvepianti. Istorija nuridena ašarą skruostu, bet ją užbaigus širdyje tampa lengviau. Pati Evelina teigė, kad šios knygos mintį, pakalbėti su vaikais apie mirtį, nešiojosi ne vienerius metus, bet nenorėjo, kad tai būtų pernelyg asmeniška, nes pati vaikystėje neteko senelio.

Istorija pasakojama mergaitės balsu, kuri labai konkrečiai įvardina, ką mato aplink, kas vyksta: į skausmą ir liūdesį panirę tėvai, artimieji, užmarštyje ir pakraščiuose likę vaikai, kurie vejami laukan, nuo stalo, nuo supratimo. Mergaitės tėtis, kuris jaučia tokį begalinį skausmą, kad iškasė duobę net iki Afrikos ir mergaitė, kuri to nesupranta, nejučia tapatinasi su juo, išsigandusi, kad nebelikus senelio, nebeliks ir tėčio. Ta „Duobė“ primena apie mūsų gyvenimo duobes arba taip dažnai suaugusių vadinamą „atsivėrusią tuštumą“, todėl, nors knyga skirta vaikams, siūlau ją perskaityti ir suaugusiems.

Na, ir dar papildomi plojimai iliustratorei Julijai Skudutytei, savo akvarelės piešiniais nukėlusiai mus į praeitį, į pablukusį, išsiliejusiais kraštais prisiminimų albumą. Seną fotografijų albumą priminė ir permatomi lapai (pamenate tas milžiniškas knygas su tokiais lapais?), kuriuose lyg eskize pieštuku nupiešti tam tikri fragmentai, kuriuos sudėjus su įprasto puslapio iliustracijomis atsiranda interakcija. Iš kitos pusės, permatomi puslapiai lyg riba skirianti mus nuo „tada“ ir „čia“, kas tikra, o kas prisiminimas, kas buvo ir kas vyksta.

OLIVIJA (7-erių)

„Ir čia viskas? Ką tėtis darė toliau? Kodėl mergaitė nėjo paskui tėtį?“ – knyga pažėrė daugybę klausimų mažėlei. Skaitant (ji pati moka skaityti, bet norisi tokias istorijas perskaityti man ir atsakyti į tuos klausimus), ji nuolat vartė, čiupinėjo ir žiūrėjo į tuos permatomus knygos puslapius.

Istorija jai nepasirodė tokia liūdna, kaip man – ji labiau susikoncentravo į dukros ir tėčio santykius, o ne į senelio netektį.

ELEONORA (10-ties)

„Liūdna knyga, bet kai miršta – reikia žiūrėti į ateitį. Iškasti duobę ir vėl ją užkasti. Duobė gili, iki Afrikos, nes tėtis turbūt labai ilgėjosi savo tėčio“, – svarstė dešimtmetė Eleonora. Kas labiausiai įsiminė knygoje? Rauginti obuoliai. Ką darysi, kai mirs tavo seneliai? Liūdėsiu, bet žiūrėsiu į ateitį.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad, vaikai šį kūrinį mato šviesesnį, kupiną vilties, nei aš, kuris man priminė visas tas iškastas ir dar neužpiltas mano gyvenimo duobes. Gili knyga, kaip ir pati E. Daciūtė, visuomet mus kviečianti nerti gilyn, ieškoti prasmių tarp eilučių, tarp iliustracijų ir atsakymų savo viduje.

E. Daciūtės knygą “Duobė” rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/duobe

KnygosTitulinis 

Prabilusios Vilniaus gatvės knygoje „Gatvių susitikimai“

2020-10-31 — by Goda Leo0

IMG_20201031_162435-960x788.jpg

Pirmą kartą perskaičiusi knygos „Gatvių susitikimai“ idėją net ložtelėjau iš nustebimo – genialumas paprastume! Seserys Agnė ir Monika eidamos Gedimino prospektu susikirtime prie V.Kudirkos gatve susimąstė – apie ką galėtų kalbėtis šiedu žmonės? Kas juos sietų ir kas skirtų?

„Mums pasirodė įdomu, kad miesto žemėlapis suteikia galimybę gana atsitiktiniam faktui – dviejų ar daugiau gatvių sankirtai – suteikti prasmę o iš jos jos sukurti pasakojimą“, – rašo autorės knygos pabaigoje pasakodamos, kaip kūrė šią knygą. Komikso principu Agnė ir Monika dėliojo mozaiką atsitiktinai bakstelėjusios į žemėlapį ar radusios įdomų sąskambį gatvių pavadinimuose, galbūt jas siejančią istorijos giją, kuri vyniojasi, kaip siūlų kamuolys.

Visos šios istorijos gimė per keletą metų. Pradžioje, skelbiamos tinklaraštyje, vėliau sugulė į knygą minkštais viršeliais „Gatvių susitikimai“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knyga sudėliota pagal Vilniaus miesto rajonus: Šeškinė, Antakalnis, Žvėrynas, Senamiestis ir visi kiti. Smagiausia tai, kad šią knygą gali atsiversti bet kurioje vietoje – istorijos nesisieja (na, nebent tuo, kad kalbama vis dar apie gatvių pavadinimus) ir gali būti skaitomos tiek nuosekliai, tiek atsitiktine tvarka. Iš viso knygoje yra 70 komiksų.

„Gatvių susitikimai“ ypatingai patiks gyvenantiems (ar gyvenusiems) Vilniuje – ar niekad nenorėjote sužinoti savo gatvės istorijos arba interpretacijos jos tema? Kiekvienas susitikimas skirtingas – vienas, labai išsamus ir istoriškai turtingas, kaip pavyzdžiui, Žalgirio, Širvintų ir Giedraičių gatvių susitikimas XV amžiaus mūšiuose. Kiti susitikimai nagrinėja kalbines dalis, kaip Justiniškės, Viršuliškės, Turniškės ir kitus rajonus siejanti priesaga -iškės. O kartais susitikimai turi neįtikėtinus sutapimus, kaip vienas sėkmingiausių rašytojų Juozas Grušas, sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių ir Kryžiokų gatvė, turinti daugiausiai namų (500!) Vilniaus gatvė. Du rekordininkai vienoje sankirtoje.

Šios knygos skaitymas primena pasivaikščiojimą. Jaučiausi lyg Agnės ir Monikos draugė, kuri eina šalia ir tyliai klausosi jų kuriamų, perpasakojamų, atrastų istorijų ir pastebėtų sutapimų. Nuo Pilaitės iki Pilies gatvės užsukome į visus Vilniaus rajonus, kur sužinojau ne tik apie ten esančias, populiarias ar mažiau pastebimas gatves, bet ir pačių rajonų istorijas. Vilniaus gatves ir ligšiol pakankamai gerai mokėjau, bet dabar į jas sukdama prisiminsiu ne tik, kur važiuoti, bet ir kodėl jos taip pavadintos.

Prisipažinsiu, ne visi susitikimai buvo įdomūs ir verti rašytojų plunksnų, bet tokių mažuma. Dar nuliūdau neradusi savo gatvės, bet dėl to tik geriau – teks laukti tęsinio. Ar jis bus? Tiesa, dar užkliuvo kategorija, kuriai priskiriama ši knyga: „Pažintinis komiksas vaikams ir paaugliams, negrožinė“. Ji, mano nuomone, labiau tiktų paaugintiems paaugliams, nei vaikams. O iš tiesų, puikiai skaitosi ir suaugusiems 🙂

Atskiros panegirikos vertos knygos iliustracijos. Kaip Agnė ir Monika sako – juodos, baltos ir oranžinės, „prinokusių šermukšnių, Vilniaus stogų čerpių, saulėtos popietės, sustingusio skaidraus gintaro su vabaliukų inkliuzais spalvos…“ Šiltos, su daugybe smulkių detalių, kurias galima panagrinėti ilgėliau, užrašais, kurie spaudžia šypseną, pavyzdžiui: “Miestas ir keroja – ir keri…” Tobulai pasakyta!

Apie autores: Monika Vaicenavičienė baigė Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą, dabar iliustruoja ir kuria paveikslilių knygas. Jos knyga „Kas yra upė?“ įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – pelnė Pasaulio iliustracijų apdovanojimą Londone ir Šanchajaus vaikų knygų mugėje Leidėjų apdovanojimą.

Agnė Ulytė, Monikos sesė, yra… gydytoja! Ji šiuo metu yra Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė ir tyrinėja ligoninių darbo sklandumą. Taip pat, laisvalaikiu kuria komiksus ir kuria mokslines iliustracijas.

Sakyčiau, tobulas duetas, kuriam linkiu nesustoti, nes puikiai viena kitą papildo. Kada nors, tikiuosi, Vilniaus mieste susitiks dvi gatvės Agnės ir Monikos, kurioms istorijos kurti ilgai nereikės…