Pirmą kartą perskaičiusi knygos „Gatvių susitikimai“ idėją net ložtelėjau iš nustebimo – genialumas paprastume! Seserys Agnė ir Monika eidamos Gedimino prospektu susikirtime prie V.Kudirkos gatve susimąstė – apie ką galėtų kalbėtis šiedu žmonės? Kas juos sietų ir kas skirtų?

„Mums pasirodė įdomu, kad miesto žemėlapis suteikia galimybę gana atsitiktiniam faktui – dviejų ar daugiau gatvių sankirtai – suteikti prasmę o iš jos jos sukurti pasakojimą“, – rašo autorės knygos pabaigoje pasakodamos, kaip kūrė šią knygą. Komikso principu Agnė ir Monika dėliojo mozaiką atsitiktinai bakstelėjusios į žemėlapį ar radusios įdomų sąskambį gatvių pavadinimuose, galbūt jas siejančią istorijos giją, kuri vyniojasi, kaip siūlų kamuolys.

Visos šios istorijos gimė per keletą metų. Pradžioje, skelbiamos tinklaraštyje, vėliau sugulė į knygą minkštais viršeliais „Gatvių susitikimai“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knyga sudėliota pagal Vilniaus miesto rajonus: Šeškinė, Antakalnis, Žvėrynas, Senamiestis ir visi kiti. Smagiausia tai, kad šią knygą gali atsiversti bet kurioje vietoje – istorijos nesisieja (na, nebent tuo, kad kalbama vis dar apie gatvių pavadinimus) ir gali būti skaitomos tiek nuosekliai, tiek atsitiktine tvarka. Iš viso knygoje yra 70 komiksų.

„Gatvių susitikimai“ ypatingai patiks gyvenantiems (ar gyvenusiems) Vilniuje – ar niekad nenorėjote sužinoti savo gatvės istorijos arba interpretacijos jos tema? Kiekvienas susitikimas skirtingas – vienas, labai išsamus ir istoriškai turtingas, kaip pavyzdžiui, Žalgirio, Širvintų ir Giedraičių gatvių susitikimas XV amžiaus mūšiuose. Kiti susitikimai nagrinėja kalbines dalis, kaip Justiniškės, Viršuliškės, Turniškės ir kitus rajonus siejanti priesaga -iškės. O kartais susitikimai turi neįtikėtinus sutapimus, kaip vienas sėkmingiausių rašytojų Juozas Grušas, sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių ir Kryžiokų gatvė, turinti daugiausiai namų (500!) Vilniaus gatvė. Du rekordininkai vienoje sankirtoje.

Šios knygos skaitymas primena pasivaikščiojimą. Jaučiausi lyg Agnės ir Monikos draugė, kuri eina šalia ir tyliai klausosi jų kuriamų, perpasakojamų, atrastų istorijų ir pastebėtų sutapimų. Nuo Pilaitės iki Pilies gatvės užsukome į visus Vilniaus rajonus, kur sužinojau ne tik apie ten esančias, populiarias ar mažiau pastebimas gatves, bet ir pačių rajonų istorijas. Vilniaus gatves ir ligšiol pakankamai gerai mokėjau, bet dabar į jas sukdama prisiminsiu ne tik, kur važiuoti, bet ir kodėl jos taip pavadintos.

Prisipažinsiu, ne visi susitikimai buvo įdomūs ir verti rašytojų plunksnų, bet tokių mažuma. Dar nuliūdau neradusi savo gatvės, bet dėl to tik geriau – teks laukti tęsinio. Ar jis bus? Tiesa, dar užkliuvo kategorija, kuriai priskiriama ši knyga: „Pažintinis komiksas vaikams ir paaugliams, negrožinė“. Ji, mano nuomone, labiau tiktų paaugintiems paaugliams, nei vaikams. O iš tiesų, puikiai skaitosi ir suaugusiems 🙂

Atskiros panegirikos vertos knygos iliustracijos. Kaip Agnė ir Monika sako – juodos, baltos ir oranžinės, „prinokusių šermukšnių, Vilniaus stogų čerpių, saulėtos popietės, sustingusio skaidraus gintaro su vabaliukų inkliuzais spalvos…“ Šiltos, su daugybe smulkių detalių, kurias galima panagrinėti ilgėliau, užrašais, kurie spaudžia šypseną, pavyzdžiui: “Miestas ir keroja – ir keri…” Tobulai pasakyta!

Apie autores: Monika Vaicenavičienė baigė Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą, dabar iliustruoja ir kuria paveikslilių knygas. Jos knyga „Kas yra upė?“ įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – pelnė Pasaulio iliustracijų apdovanojimą Londone ir Šanchajaus vaikų knygų mugėje Leidėjų apdovanojimą.

Agnė Ulytė, Monikos sesė, yra… gydytoja! Ji šiuo metu yra Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė ir tyrinėja ligoninių darbo sklandumą. Taip pat, laisvalaikiu kuria komiksus ir kuria mokslines iliustracijas.

Sakyčiau, tobulas duetas, kuriam linkiu nesustoti, nes puikiai viena kitą papildo. Kada nors, tikiuosi, Vilniaus mieste susitiks dvi gatvės Agnės ir Monikos, kurioms istorijos kurti ilgai nereikės…