main

KnygosTitulinis 

Kodėl J. Žilinsko „Bėgliai“ turi būti įtraukti į privalomos literatūros sąrašą paaugliams?

2022-08-17 — by Goda Leo1

IMG_4678-960x1280.jpg

Neseniai teko dalyvauti net keliose draugų rato diskusijose apie privalomos literatūros sąrašą moksleiviams. Atgyvena. Dvelkiantis pelėsiais. Neaktualus. Neįdomus. „Komplimentai“ skriejo vienas po kito. Stengiuosi laikytis pozicijos, kad jei neturi ką pasiūlyti – nepulk kritikuoti. Peikti visada lengviau, bet nė vienas iš mano oponentų negalėjo pasakyti – o ką tada vaikai turėtų skaityti? Ar tikrai mes turime lengva ranka sudeginti ant laužo visą mūsų literatūrinį paveldą, nors jis gal iš tiesų vietomis praradęs aktualumą ir dabar skaityti vaikams tik užsienines knygas, nes jos geresnės?

Skaitydama naują Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotą romaną „Bėgliai (leidykla „Aukso žuvys“) visą laiką sukosi galvoje mintis, kad čia yra atsakymas. Ši knyga yra tai, ką privalo perskaityti mūsų vaikai. Ne, nesiūlau išmesti žemaičių ir kitų lietuvių autorių, vis dar laikausi nuomonės, kad privalome smulkiau žinoti savo šalies literatūrą, nei kitų, bet tuo pačiu turime ir nesustoti tik ties tais dešimčia autorių, kurie visad buvo sąraše ir bus.

Tai tokia įžanga, o dabar apie pačią knygą. „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką” –  toks pilnas jos pavadinimas ir jau minėjau, kad tai yra iliustruotas romanas. Kodėl iliustruotas? Nes dalis teksto yra pateikiami komiksų pavidalu. Tai labai praturtina knygą, pagilina jos vizualiką ir nekalbant apie jauno žmogaus didesnį įsitraukimą. Ūlos Šveikauskaitės tiek komiksai, tiek ir pačios iliustracijos yra kažkas neįtikėtinai skoningo – dominuoja vos kelios spalvos, piešiniai neperkrauti, bet tuo pačiu labai emociškai išraiškingi, kai net neskaitant gali tiek daug suprasti, pajusti tą atsisveikinimo skausmą ar neteisybės jausmą.

Dėl knygos žanro, manau, kad jį galima apibūdinti itin plačiai. Ši knyga yra istorinė, nes remdamasis istoriniais šaltiniais Justinas Žilinskas pasakoja apie 20 amžiaus pradžios (dar prieš I pasaulinį karą) vykusias pirmąsias lietuvių emigracijas  į JAV. Pasirodo, knygos idėja gimė Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui: „Rengdamas videoparodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV, supratau, kad lietuvių kalba nėra knygos, detaliai pasakojančios apie tą kelią, kurį tekdavo patirti kiekvienam lietuvių emigrantui.“ Kadangi tokiomis sąlygomis į JAV išvyko šimtai tūkstančių lietuvių, muziejus inicijavo knygos leidybą, pasiūlė daug dokumentinės medžiagos ir konsultavo viso darbo metu.

Tuo pačiu ši knyga yra ir meilės romanas – įsimylėjęs gimnazistas dėl lietuviškos veiklos bėgantis nuo policijos Jokūbas ir kilminga, bet jau nuskurusios šeimos numylėtinė Veronika nusprendžia išbandyti laimę kažkur ten, toli, amėrikėj. Ir nors pirmuosiuose knygos skyriuose aistra tiesiog kibirkščiuoja, bet meilė, kaip tas banduojantis Atlanto vandenynas, būna visokia, ne visad saldi, bet reikalaujanti ir pasiaukojimo. Man patiko, kad tai ne saldus romanas meilė-seilė-ilgai-laimingai, bet labai realistiškai perteikti dviejų žmonių santykiai.

Gražiausia iliustracija.

Taip pat šioje knygoje yra ir detektyvinių elementų (kurie, tiesa, labiausiai ir patiko mano dukrai) – pora įsivelia į rimtus nuotykius, kuriems išnarplioti reikės daugybės pastangų, nes kaip tikrame Nojaus laive, taip ir šiame garlaivyje yra visokio plauko keliautojų.

Žodžiu, visi 375 (!!!!) puslapiai neprailgsta. Labai labai tingintys skaityti knygą, ją jau gali išgirsti ir garsiniu pavidalu audioteka.lt, tik pridursiu, kad tikrai jūsų akys neteks didelio malonumo išvysti Ūlos darbų talentingai dizainerių komandos sudėliotų į knygą.

Iš tiesų, tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų knygų, kuri turi šansą sudominti net ir skaitymo nelabai mėgstantį paauglį. Ji įdomi, nemonotoniška, įvairiapusiška ir praturtinanti tiek žinias, tiek vaizduotę. Taip pat garantuoju, kad su nors ji

Knygą rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/begliai

 

KnygosTitulinis 

E. Daciūtės „Duobė“ – kiekvienam, kuris nori užpildyti duobes savo širdyje

2021-12-15 — by Goda Leo0

IMG_8436-960x1279.jpg

Evelina Daciūtė yra viena iš produktyviausių ir mylimiausių šiuolaikinių rašytojų vaikams (ir ne tik). Mano dukros užaugo su Evelinos meškių istorijomis, pasaulis Lietuvą pažino per jos „Laimė yra lapė“, o pastaraisiais metais rašytoja džiugino poezija ir vaikams, ir suaugusiems (atskirai). Naujausia E. Daciūtės knyga „Duobė“ (leidykla „Aukso žuvys“), rodos, neria į dar platesnius vandenius, nes yra skirta ir vaikams, ir suaugusiems vienu metu.

Knygą skaičiau pati sau. Ją perskaičiau ir septynmetei. Pati ją perskaitė dešimtmetė. Tai tuos įspūdžius ir pabandysiu suguldyti savo apžvalgoje.

MAMA

Knyga „Duobė“ vienu metu ir graudi, ir įkvepianti. Istorija nuridena ašarą skruostu, bet ją užbaigus širdyje tampa lengviau. Pati Evelina teigė, kad šios knygos mintį, pakalbėti su vaikais apie mirtį, nešiojosi ne vienerius metus, bet nenorėjo, kad tai būtų pernelyg asmeniška, nes pati vaikystėje neteko senelio.

Istorija pasakojama mergaitės balsu, kuri labai konkrečiai įvardina, ką mato aplink, kas vyksta: į skausmą ir liūdesį panirę tėvai, artimieji, užmarštyje ir pakraščiuose likę vaikai, kurie vejami laukan, nuo stalo, nuo supratimo. Mergaitės tėtis, kuris jaučia tokį begalinį skausmą, kad iškasė duobę net iki Afrikos ir mergaitė, kuri to nesupranta, nejučia tapatinasi su juo, išsigandusi, kad nebelikus senelio, nebeliks ir tėčio. Ta „Duobė“ primena apie mūsų gyvenimo duobes arba taip dažnai suaugusių vadinamą „atsivėrusią tuštumą“, todėl, nors knyga skirta vaikams, siūlau ją perskaityti ir suaugusiems.

Na, ir dar papildomi plojimai iliustratorei Julijai Skudutytei, savo akvarelės piešiniais nukėlusiai mus į praeitį, į pablukusį, išsiliejusiais kraštais prisiminimų albumą. Seną fotografijų albumą priminė ir permatomi lapai (pamenate tas milžiniškas knygas su tokiais lapais?), kuriuose lyg eskize pieštuku nupiešti tam tikri fragmentai, kuriuos sudėjus su įprasto puslapio iliustracijomis atsiranda interakcija. Iš kitos pusės, permatomi puslapiai lyg riba skirianti mus nuo „tada“ ir „čia“, kas tikra, o kas prisiminimas, kas buvo ir kas vyksta.

OLIVIJA (7-erių)

„Ir čia viskas? Ką tėtis darė toliau? Kodėl mergaitė nėjo paskui tėtį?“ – knyga pažėrė daugybę klausimų mažėlei. Skaitant (ji pati moka skaityti, bet norisi tokias istorijas perskaityti man ir atsakyti į tuos klausimus), ji nuolat vartė, čiupinėjo ir žiūrėjo į tuos permatomus knygos puslapius.

Istorija jai nepasirodė tokia liūdna, kaip man – ji labiau susikoncentravo į dukros ir tėčio santykius, o ne į senelio netektį.

ELEONORA (10-ties)

„Liūdna knyga, bet kai miršta – reikia žiūrėti į ateitį. Iškasti duobę ir vėl ją užkasti. Duobė gili, iki Afrikos, nes tėtis turbūt labai ilgėjosi savo tėčio“, – svarstė dešimtmetė Eleonora. Kas labiausiai įsiminė knygoje? Rauginti obuoliai. Ką darysi, kai mirs tavo seneliai? Liūdėsiu, bet žiūrėsiu į ateitį.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad, vaikai šį kūrinį mato šviesesnį, kupiną vilties, nei aš, kuris man priminė visas tas iškastas ir dar neužpiltas mano gyvenimo duobes. Gili knyga, kaip ir pati E. Daciūtė, visuomet mus kviečianti nerti gilyn, ieškoti prasmių tarp eilučių, tarp iliustracijų ir atsakymų savo viduje.

E. Daciūtės knygą “Duobė” rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/duobe

KnygosTitulinis 

Prabilusios Vilniaus gatvės knygoje „Gatvių susitikimai“

2020-10-31 — by Goda Leo0

IMG_20201031_162435-960x788.jpg

Pirmą kartą perskaičiusi knygos „Gatvių susitikimai“ idėją net ložtelėjau iš nustebimo – genialumas paprastume! Seserys Agnė ir Monika eidamos Gedimino prospektu susikirtime prie V.Kudirkos gatve susimąstė – apie ką galėtų kalbėtis šiedu žmonės? Kas juos sietų ir kas skirtų?

„Mums pasirodė įdomu, kad miesto žemėlapis suteikia galimybę gana atsitiktiniam faktui – dviejų ar daugiau gatvių sankirtai – suteikti prasmę o iš jos jos sukurti pasakojimą“, – rašo autorės knygos pabaigoje pasakodamos, kaip kūrė šią knygą. Komikso principu Agnė ir Monika dėliojo mozaiką atsitiktinai bakstelėjusios į žemėlapį ar radusios įdomų sąskambį gatvių pavadinimuose, galbūt jas siejančią istorijos giją, kuri vyniojasi, kaip siūlų kamuolys.

Visos šios istorijos gimė per keletą metų. Pradžioje, skelbiamos tinklaraštyje, vėliau sugulė į knygą minkštais viršeliais „Gatvių susitikimai“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knyga sudėliota pagal Vilniaus miesto rajonus: Šeškinė, Antakalnis, Žvėrynas, Senamiestis ir visi kiti. Smagiausia tai, kad šią knygą gali atsiversti bet kurioje vietoje – istorijos nesisieja (na, nebent tuo, kad kalbama vis dar apie gatvių pavadinimus) ir gali būti skaitomos tiek nuosekliai, tiek atsitiktine tvarka. Iš viso knygoje yra 70 komiksų.

„Gatvių susitikimai“ ypatingai patiks gyvenantiems (ar gyvenusiems) Vilniuje – ar niekad nenorėjote sužinoti savo gatvės istorijos arba interpretacijos jos tema? Kiekvienas susitikimas skirtingas – vienas, labai išsamus ir istoriškai turtingas, kaip pavyzdžiui, Žalgirio, Širvintų ir Giedraičių gatvių susitikimas XV amžiaus mūšiuose. Kiti susitikimai nagrinėja kalbines dalis, kaip Justiniškės, Viršuliškės, Turniškės ir kitus rajonus siejanti priesaga -iškės. O kartais susitikimai turi neįtikėtinus sutapimus, kaip vienas sėkmingiausių rašytojų Juozas Grušas, sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių ir Kryžiokų gatvė, turinti daugiausiai namų (500!) Vilniaus gatvė. Du rekordininkai vienoje sankirtoje.

Šios knygos skaitymas primena pasivaikščiojimą. Jaučiausi lyg Agnės ir Monikos draugė, kuri eina šalia ir tyliai klausosi jų kuriamų, perpasakojamų, atrastų istorijų ir pastebėtų sutapimų. Nuo Pilaitės iki Pilies gatvės užsukome į visus Vilniaus rajonus, kur sužinojau ne tik apie ten esančias, populiarias ar mažiau pastebimas gatves, bet ir pačių rajonų istorijas. Vilniaus gatves ir ligšiol pakankamai gerai mokėjau, bet dabar į jas sukdama prisiminsiu ne tik, kur važiuoti, bet ir kodėl jos taip pavadintos.

Prisipažinsiu, ne visi susitikimai buvo įdomūs ir verti rašytojų plunksnų, bet tokių mažuma. Dar nuliūdau neradusi savo gatvės, bet dėl to tik geriau – teks laukti tęsinio. Ar jis bus? Tiesa, dar užkliuvo kategorija, kuriai priskiriama ši knyga: „Pažintinis komiksas vaikams ir paaugliams, negrožinė“. Ji, mano nuomone, labiau tiktų paaugintiems paaugliams, nei vaikams. O iš tiesų, puikiai skaitosi ir suaugusiems 🙂

Atskiros panegirikos vertos knygos iliustracijos. Kaip Agnė ir Monika sako – juodos, baltos ir oranžinės, „prinokusių šermukšnių, Vilniaus stogų čerpių, saulėtos popietės, sustingusio skaidraus gintaro su vabaliukų inkliuzais spalvos…“ Šiltos, su daugybe smulkių detalių, kurias galima panagrinėti ilgėliau, užrašais, kurie spaudžia šypseną, pavyzdžiui: “Miestas ir keroja – ir keri…” Tobulai pasakyta!

Apie autores: Monika Vaicenavičienė baigė Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą, dabar iliustruoja ir kuria paveikslilių knygas. Jos knyga „Kas yra upė?“ įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – pelnė Pasaulio iliustracijų apdovanojimą Londone ir Šanchajaus vaikų knygų mugėje Leidėjų apdovanojimą.

Agnė Ulytė, Monikos sesė, yra… gydytoja! Ji šiuo metu yra Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė ir tyrinėja ligoninių darbo sklandumą. Taip pat, laisvalaikiu kuria komiksus ir kuria mokslines iliustracijas.

Sakyčiau, tobulas duetas, kuriam linkiu nesustoti, nes puikiai viena kitą papildo. Kada nors, tikiuosi, Vilniaus mieste susitiks dvi gatvės Agnės ir Monikos, kurioms istorijos kurti ilgai nereikės…