Edukacinė teatralizuota programa vaikams apie renesanso laikų pasakas. Daug kas mėgsta sakyti, kad vaikai dabar kitokie. Taip, akivaizdu, daug kas pasikeitė, išaugo technologijų svarba, vaikai tapo gerokai drąsesni. Bet yra universalių temų, bendražmogiškų siužetų, svarbių vaikams visais laikais. Išradimai, smalsumas ir pagarba gamtai šiuolaikiniams vaikams lygiai taip pat svarbūs ir įdomūs.
Susitikite su teatro aktoriais ir leiskitės į netikėtą renesanso meno, kūrybos ir pasakų pasaulį.
Spektaklis bus rodomas Užupio g. 2, Vilniuje. Renginys nemokamas, būtina REGISTRACIJA tel. 8 670 97832.
Kultūros nakties renginių daugelis mažiausių nesulauks, todėl kviečiu šeštadienį ar sekmadienį apsilankyti teatro „Pradžia” paskutiniuose birželio spektakliuose.
Šeštadienį 11 val. spektaklis “Op!” (rež. E. Kižaitė) 18 mėn. – 3 m. vaikams
Saulę, Mėnulį ir žvaigždes žmogus pradėjo stebėti nuo savo egzistavimo pradžios. Jungė juos į sistemas, galvojo pavadinimus, grožėjosi. Tai rodo nepaprastą žmogaus sumanumą ir kūrybiškumą. Lygiai tokie pat smalsūs, kūrybiški ir ieškantys naujovių yra mūsų vaikai. Jie vieną dieną pramerkia savo klausiančias akis ir tuoj pat nori žinoti viską, kas juos supa ir kodėl.
Skleistis fantazijai žiūrovams padės smalsusis vaikas vieną vakarą netikėtai sutikęs nakties dangaus kūnus valdančią mistinę būtybę. Teatro erdvė šiame spektaklyje prisodrinta garsų ir estetiškos vizualikos. Visa tai, kas prikausto mažiausiųjų dėmesį ir sužadina smalsumo pojūčius. Spektaklio metu per judesį, šviesas bei muziką žiūrovai sužinos, kas yra auštai virš mūsų.
Sekmadienį 10 val. ir 12 val. spektaklis “Upė” (rež. I. Jackevičiūtė) 6 mėn. – 3 m. vaikams
Vanduo – viena iš keturių, žemę valdančių stichijų. Įvairių pasaulio tautų mitologijose vanduo simbolizuoja gyvybę ir yra visko pradžia. Judesio spektaklis „Upė“ skirtas patiems mažiausiems, 0-3 metų vaikams. Klasikinės muzikos garsai, minkštos scenografijos detalės panardins mažuosius žiūrovus į fantazijos vandenynus, vandens impulsų atplukdytas mistines erdves, istorijas, o tuo pačiu – ugdys vaikų jusles ir pojūčius.
Pamenu, kaip vyriausią dukrą Smiltę po teatrus (ir net operas!) tąsiau nuo pusės metų. Jaučiausi didvyrė ir labai išmani, vaiką ugdanti mama. Dabar juokinga, nes sulaukusi trečios suprantu, kad svarbiau turinys, o ne pats veiksmas ką darai. Todėl mažiausioji vaikšto į konkrečius spektaklius, skirtus patiems mažiausiems, kurie koncentruojasi būtent į tokių vaikų ugdymą ir įtraukimą. Nes vaikščioti dėl vaikščiojimo galima, nebent jei turite šeimoje žmogų ant scenos 🙂
Tai va taip mes atradome teatrą „Pradžia” su gausybe spektaklių patiems mažiausiems, kur svarbu forma, spalva, muzika tiek, kiek tai aktualu vaikams, o ne tėvams. Bet ir jiems įdomu! Pati sustingusi žiūrėjau, kvatojau iki ašarų stebėdama spektaklį „Sivužas”, o po jo pakalbinau režisierių ir aktorių Žilviną Beniušį.
– Dažnai kuriama pagal klasikinę literatūrą, o knyga „Sivužas” pasirodė visai neseniai – kodėl pasirinkote ją
– Mariaus Marcinkevičiaus knygą pasirinkau todėl, kad tai mėgstamiausia mano paties vaikų knyga. Ją namie perskaitę dešimtis kartų, nejučiomis pradėjome knygelėje papasakotą istoriją vaidinti, užsidėję namie vilnones kojines kartu su vaikais čiuožinedavome po kambarius ir mūkdavome arba kriuksėdavome. Matydamas, kaip smagu vaidinti knygoje aprašytas situacijas, nusprendžiau šiuo džiaugsmu pasidalinti su visais.
Taip pat knyga patraukė tuo, kad ji parašyta ne didaktiniu, o žaidybiniu lengvu stiliumi, kuriame tarsi žaidžiant susikuria pačios mistiškiausios ir giliausios prasmės.
– Tikslinė auditorija 2-5 metai, kokiais būdais stengėtės ją pasiekti? Ar tai sudėtinga?
– Labiausiai atsižvelgiau į tris dalykus: pirmasis, kad spektaklyje būtų daug judesio ir veikėjams kylantys jausmai būtų daugiausiai išreikšti judesiais, garsais, naudojant kuo mažiau kalbos. Buvo svarbu, kad aktorių judesiai būtų labai vizualūs, žinoma, tas pats liečia scenografiją ir kostiumus. Tai svarbu mažiausiems žiūrovams.
Antra tai, kad visa istorija turėtų logišką seką, kad kiekvienas judesys ir emocija logiškai sietųsi tarpusavyje, nes tai labai svarbu vyresniems vaikams, kurie tada gali kartu su veikėjais pilnai išgyventi visą istoriją.
Ir trečia, kad abu aktoriai, kurių vienas ir pats esu, nepamirštų scenoje žaisti, mėgautis tuo ką daro, kad jų akys spindėtų, kad aktorių susiklausymas aprėptų ne tik juos pačius, bet ir vaikus, tėvelius bei senelius.
– Esate pristatomas, kaip ir profesionalus klounas – ką tai reiškia?
– Tai reiškia kad esu profesionalios meninės klounados mokslus baigęs aktorius. Šią veiklą pradėjau organizacijoje „Raudonos nosys”, ją tęsiu kurdamas klounados spektaklius tiek teatruose, tiek ir gatvės pastatymuose. Taip pat dėstau klounadą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man svarbu, kad šis žanras atrastų vis svarbesnę vietą Lietuvos meniniame žemėlapyje, nes jis pasižymi ypatinga aktorine technika bei klausymu. Klounas laisvai žiūri į kito akis ir jas tikrai mato. O tai, tikiu, mums labai reikalinga.
– Itin išradinga scenografija su švieslentėmis – kaip gimė idėja ir kas jų autorius?
– Norėjosi kad scenografijoje vyrautų medžiai, kurie knygelėje tiek žodžiais tiek iliustracijomis pavaizduoti nuostabiai. Tad ir buvo noras, kad medžiai lydėtų Paršelį ir Karvę šioje kelionėje gelbėjant Sivužą. Medžiai tarsi saugo veikėjus ir įkvepia jėgų suprasti vieniems kitus. Čia didžiausia padėka scenografei, kostiumų dailininkei Justei Kondratei – ji šią idėją subrandino bei su kompanijos „Glow Factory“ komanda pavertė realybe.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinius personažus – karvę ir paršelį? Kuo jie ypatingi?
– Karvė yra tikra svajotoja, ji labiau širdies personažas, kuri lengvai geba būti čia ir dabar, žavėtis ir žino, kad diena pati pasirūpins savimi. O paršelis labiau atspindi protą, jis racionalus apgalvojantis ką ir kaip daryti, žinantis reiškinių mokslinius terminus. Įdomu, kad paršelis nori kurti poeziją ir išbando visokiausius žodžių junginius, o karvė nekuria poezijos, bet lyg pati yra poezija. Ir gražiausia kūryba Paršelį ištinka būnant būtent kartu su karve.
– Ką iš šio spektaklio turėtų išsinešti vaikai?
– Pirmiausia, tai istorija apie draugystę, apie tai kad nėra gera būti vienam ir kad kartu su draugu gali nuveikti didžių dalykų bei padėti kitiems. Taip pat norėjosi, kad spektaklis pasižymėtų aukšta estetine verte tiek aktoriniu atlikimu, tiek vizualiniu pateikimu, nes estetika visada gražiai jungiasi ir su etika.
– Kokius kitus jūsų darbus vaikams galima ar bus galima pamatyti?
– Ši vasara bus darbinga, nes režisuosiu du spektaklius, vienas iš jų tai suaugusiųjų auditorijai skirtas klounados spektaklis apie vyriškumo stereotipus. O kitas vaikų auditorijai skirtas spektaklis apie didžiausio lobio paieškas kurį kursime kartu su Šarūnu Gedvilu.
Teatrų pasaulyje daug. Lietuvoje netoli šimto. O šitas vienintelis toks Europoje. Teatras ant ratų. Kiekvieną vasarą plentais ir vieškeliais per šalį rieda didelis, spalvingas vežimas. Jis sustoja miesteliuose ir kaimuose, kur laukia nematytos ir negirdėtos lėlių pasakos pasiilgę vaikai. Dėl šypsenos tų vaikų, Panevėžio lėlių vežimo teatro kolektyvas, iškeitęs savo patogias lovas į palapines ir pripučiamus čiužinius, keliauja ištisas savaites.
Jau birželio 8 dieną 12 valandą Lėlių vežimo teatro 15 asmenų kūrybinė grupė iškeliaus 15 dienų ir aplankys Panevėžio, Anykščių, Rokiškio bei Kupiškio rajonus.
Trisdešimt ketvirtąjį kartą vis skirtingų vietovių gyventojus džiuginantis teatro kolektyvas, šią vasarą rodys spektaklį Nely Osipova „PUSANTROS SAUJOS“. Spektaklio režisierius – Kijevo nacionalinio, kino, teatro ir televizijos universiteto dėstytojas, Kijevo akademinio lėlių teatro režisierius, daugybės premijų ir tarptautinių festivalių laureatas Michailas Urickis. Spektaklis „ PUSANTROS SAUJOS“ pripildytas šilumos, meilės pačiam artimiausiam pasaulyje žmogui – mamai. Pagrindinis veikėjas – avinukas, įveikęs baimes, leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę, kurios tikslas – rasti vaistą, išgelbsiantį mamai gyvybę – druskos. Pasaka moko mažąjį žiūrovą, jog gyvenime egzistuoja gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys, o žmogus privalo
išmokti kovoti su blogiu ir dalintis džiaugsmu.
Gegužės 4 d., šeštadienį, 12 val. Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į spektaklį šeimai be žodžių „Užburtas kalnas“ (nuo 8 m.)
Autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas Dailininkė Giedrė Brazytė Kompozitorius Olegas Jerochinas Garso efektai „Aktida“ Vaidina: Jolita Ross, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Andrius Žiurauskas Premjera 2018 – 11 – 24 Trukmė – 50 min.
2019 m. apdovanotas „FORTŪNOS“ statulėle ir „AUKSINIU SCENOS KRYŽIUM“
Kalno papėdėje įsikūrusios skirtingų tikėjimų tautos nuo saulėtekio iki saulėlydžio gyvena pagal savo papročius ir tradicijas ir niekaip negali sutarti, kieno religija yra svarbesnė, kieno Dievas yra galingesnis. Netikėtai viršukalnėje įsiplieskus žiburiui, pasklinda gandas, kad, jei koks drąsuolis palies jį ranka, žmonės taps laimingi iki pat amžių pabaigos. Ir pradėjo ropštis tautų atstovai į statų kalną viską pametę dėl pažadėtos laimės. Begalinis noras paliesti Laimės žiburį priverčia per amžių amžius besikivirčijančius kaimynus pamiršti pykčius ir drauge siekti tikslo, tačiau spektaklio kūrėjai ruošia žiūrovams staigmeną ir nežada lengvai nuspėjamos istorijos pabaigos… Kinematografiškame, vaizdiniais kuriamame pasakojime, „pagardintame“ komiškomis situacijomis ir žiupsniu ironijos, gvildenama tolerancijos tema, akcentuojama pagarba ir pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, kitai kultūrai ar tautai, nepamirštant savųjų šaknų ir savojo identiteto.
Balandžio 27 d., šeštadienį, 12 val. Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į spektaklį KUDLIUS IR MIŠKO BROLIAI pagal partizano Juozo Lukšos Daumanto atsiminimus. Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų.
Autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė
Dailininkė Giedrė Brazytė
Kompozitorius Deividas Gnedinas
Vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas
Vaidina: Mindaugas Ancevičius, Dominyka Budinavičiūtė, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Rokas Lažaunykas
Senos ir garbingos keturkojų giminės palikuonis – šuniukas Kudlius, papasakos istoriją apie smulkaus ūkininko sūnų Juozą, karui besibaigiant nusprendusį pasitraukti į mišką partizanauti ir taip iškovoti Lietuvai laisvę.
„Ar įmanomas žmogaus pasirinkimas būti laisvam be jokių kompromisų ir išlygų? Kokia tos laisvės kaina ir ką ji mums reiškia šiandien?“ – ieškoti atsakymų drauge kviečia spektaklio kūrėjai.
Balandžio 13 d., šeštadienį, 12 val. Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į spektaklį šeimai be žodžių „Užburtas kalnas“ (nuo 8 m.)
Autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas Dailininkė Giedrė Brazytė Kompozitorius Olegas Jerochinas Garso efektai „Aktida“ Vaidina: Jolita Ross, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Andrius Žiurauskas Premjera 2018 – 11 – 24 Trukmė – 50 min.
2019 m. apdovanotas „FORTŪNOS“ statulėle ir „AUKSINIU SCENOS KRYŽIUM“
Kalno papėdėje įsikūrusios skirtingų tikėjimų tautos nuo saulėtekio iki saulėlydžio gyvena pagal savo papročius ir tradicijas ir niekaip negali sutarti, kieno religija yra svarbesnė, kieno Dievas yra galingesnis. Netikėtai viršukalnėje įsiplieskus žiburiui, pasklinda gandas, kad, jei koks drąsuolis palies jį ranka, žmonės taps laimingi iki pat amžių pabaigos. Ir pradėjo ropštis tautų atstovai į statų kalną viską pametę dėl pažadėtos laimės. Begalinis noras paliesti Laimės žiburį priverčia per amžių amžius besikivirčijančius kaimynus pamiršti pykčius ir drauge siekti tikslo, tačiau spektaklio kūrėjai ruošia žiūrovams staigmeną ir nežada lengvai nuspėjamos istorijos pabaigos… Kinematografiškame, vaizdiniais kuriamame pasakojime, „pagardintame“ komiškomis situacijomis ir žiupsniu ironijos, gvildenama tolerancijos tema, akcentuojama pagarba ir pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, kitai kultūrai ar tautai, nepamirštant savųjų šaknų ir savojo identiteto.
Esu didelė teatro gerbėja, o tai reiškia, kad ir vaikus į teatrą veduosi labai dažnai. Vis pasvajoju pamatyti ne tik Vilniaus teatrų siūlomus spektaklius, tačiau kol kas gąsdina kelionės iki kitų miestų, nes bijau, kad dar iki spektaklio vaikai bus jau nuvargę. Vos išvydusi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro gastrolių Vilniuje afišą bilietus sau ir vyriausiąjai dukrai į spektaklį “Anė iš Žaliastogių” nupirkau nedvejodama.
Spektaklis užbūrė nuo pirmųjų aktorių ištartų žodžių. Pati istorija apie Anę yra nemari klasika, nes nepaisant to, kad knyga parašyta 1908 m. ir dabar, prabėgus šimtmečiui aktualios meilės, pagarbos, drąsos, savigarbos, vaikų santykių su kaimynais ir tėvais, draugais, visuomenės požiūrio į vaikus iš vaikų namų, patyčių temos. O pagrindinės herojės neribotos vaizduotės galia – vau – suteikia padrąsinimą ir raktą į pasaulio pažinimą – svajokit svajokit svajokit…
Labai šiltas, jaukus spektaklis apie tikrąsias vertybes ir tikruosius jausmus, apie tarpusavio santykius. Aktoriai taip meistriškai nukėlė į XX a. pradžią ir Žaliastogių sodybą, kad visas 2 valandas tiek aš, tiek mano dukra buvome lyg užburtos, net ir per pertrauką gvildenome spektaklio temas, o ne savo kasdienybę. Labai buvau pasiilgus tikro ir klasikinio spektaklio vaikams, be pompastiškų ir modernių dekoracijų, riksmo, balagano ir dar velniai žino ko.
Jei tik pamatysite, kad rodo šį spektaklį Jūsų mieste pakalbinkite savo vaikus, o gal net ir tėvus ir keliaukite smagiai pasijuokti, o gal net ir nubraukti ašaros, ne iš liūdesio, o iš to jausmo, kad viskas tikra, nors ir suvaidinta.
Spektaklis skiriamas vaikams nuo 10 metų, tačiau salėje buvo nemažai vaikų, kuriems 6-7 m. ir jie susidomėję stebėjo spektaklį.
Po spektaklio susiradome A. M. Montgomery knygą tuo pačiu pavadinimu “Anė iš Žaliastogių” ir kibome skaityti vakarais. Labai tinka lėtam ir ramiam skaitymui. Vyresnioji pati skaityti nenori dėl didelės apimties ir klampių sakinių, tačiau mielai klausosi. Jautriausiai išgyvena istoriją ir įsitraukia 6-metis Mantas, na o 2,5 m. Šarūnė laksto aplink ar piešia šalimais ir vis bando išsiaiškinti, kas yra tie Žaliastogiai ir kas yra vaikų namai 🙂 Rekomenduoju nepatingėti ir suskaityti vaikams iki mokyklinio amžiaus.
