Kaimyninė Lenkija plati ir važiuojant bet kuria kryptimi lankytinų objektų daugybė. Ne kartą teko ją pravažiuoti, bet daug mažiau kartų ilsėtis. Mūsų mamų ir vaikų kūrybinė stovykla šiemet iš Liepojos persikėlė būtent į Lenkiją – ir įdomiau, nei Lietuvoje, ir pigiau. Ta proga aplankėme ir netoliese stūksantį Stančikų tiltą.
Stanczyki kaimas (tiksliau – penkios trobos) įsikūręs Lenkijos šiaurėje netoli Kaliningrado srities. Vietovė kalvota, o slėnyje teka mažutėlis Błędzianka upelis, todėl tiesiant geležinkelį XX a. pradžioje nuspręsta čia suręsti viaduką. Ir net ne vieną, o dvigubą. Pradėję 1912-tais, iki karo 1917 metais spėjo pastatį pirmąjį. Tiesa, architektūra ne originali, o nukopijuota nuo Prancūzijoje stovinčio romėniško akveduko Pond du Gard. Šis Gardo regione esantis tiltas dabar įtrauktas net į UNESCO paveldą.
Pastačius pirmąjį, atėjo karas ir antras baigtas tik jo pabaigoje. Įdomu tai, kad nors tiltai yra du ir galėtų važiuoti vienu metu du traukiniai, praktiškai naudotas tik vienas. Kitas liko propagandai. Kokiai, nerašo 😀 Čia triskart per dieną kursavo traukinys maršrutu Goldap – Żytkiejmy – Gabin. Atėjo vokiečiai, vėl prasidėjo karas ir tiltas savo misiją atliko. Vėliau jis tapo šokinėjimų virve mėgėjų meka. Dabar tai privati nuosavybė, todėl ne tik už automobilį papėdėje, bet ir už užlipimą ant jo teks mokėti. Stovėjimo aikštelė – 3 zlotai, įėjimas į šį paveldą – 5 zlotai. Perėjus į vieną pusę rasite laiptus žemyn, o jais nusileidus tą menką upelį, dėl kurio tiltas ir pastatytas.
Ar verta specialiai čia važiuoti? Manau, kad ne, bet jeigu lėksite link Goldap pro šalį – vos porą kilometrų, rodos, vidury niekur, stovi romėniškas paveldas.
Londonas mano keliuose yra pasitaikęs, bet pakankamai nedaug. Jis tikrai nerealus miestas šeimoms, nes turi belekiek įdomiausių muziejų, kurie yra NEMOKAMI, turi didžiulį zoologijos sodą ir gausybę kitų pramogų, bet šįkart noriu aprašyti vieną, kuri labiau skirta tėvams, kurie nori prisiminti vaikystę.
Naršydama, ką nuveikti įdomesnio Didžiosios Britanijos sostinėje užtikau aukščiausia jų šalyje bokštą „Arcelor Mittel Orbit“, kuris buvo pastatytas 2012-ųjų Olimpinių žaidynių proga šalia Olimpinio stadione. Tik vėliau sužinojau, kad Stratford rajoną, kuriame viskas įsikūrę, labai mėgsta emigrantai iš Lietuvos.
Žinoma, į šį bokštą kelia greitas liftas, o nuo jo viršaus atsiveria visas Londonas. Bet net ne tai yra įdomiausia – mane sugundė tai, jog nuo jo yra įrengta ILGIAUSIA pasaulyje čiuožynė. 80 cm pločio vamzdis apsiraizgęs zigzagais nuo viršaus leidžiasi iki pat apačios. Drąsuolių laukia net dvylika posūkių ir išvis 178 metrų ekstremalumo išbandymas.
Daily Express nuotrauka
Geriausia šiai pramogai iš anksto registruotis, nors sekmadienį nebuvo didelių eilių ir šiaip. Visa tai galite padaryti: http://arcelormittalorbit.com/. Apsilankymo bokšte ir nusileidimo kaina -16,5 poundų. Leistis gali aukštesni nei 1,3 metro ir vyresni nei 8 metų vaikai.
Kol mes drebinom kinkas (tikrai tikrai buvo labai labai baisu), šalia stovėję devynmečiai nerodo jokių nerimo ženklų.
Šiek tiek apramina tai, jog nusileidimas tikrai labai saugus – tave įdeda į tokį pusmaišį. Kojos būna lyg kokone, į rankas įduoda virvelę prisilaikymui, liepia nuleisti pečius, šiek tiek pakelti galvą ir palinki sėkmės. Vietomis čiuožynė yra permatoma, vietomis – aklinai tamsi. Vienur leidimosi kampas dar pakenčiamas, kitur atrodo, jog krenti į bedugnę, bet tai neabejotinai vienas smagiausių potyrių gyvenime.
Tingus šeštadienio rytas ir norisi neįpareigojančios pramogos? Tuomet rekomenduoju dieną pradėti ką tik duris atvėrusioje kavinėje (o gal labiau tiktų žodis bistro?) – „Pienas ne vienas“. Tėvams – tai pramoga prisiminti 90-tuosius, kai žaisdavome su tetriu, nuo laiptų leisdavome vaivorykštines spyruokles, o pas „šūstriausią“ klasioką nerdavome į „Super Mario“ pasaulį. Vaikai nustebę vartys visa tai rankose ir klaus ką su tuo veikti?
„Pienas ne vienas“ – tai pirmasis sausų pusryčių (kiti vadina dribsniais, bet tada kyla minčių sumaišyti su avižiniais dribsniais) baras Vilniuje. Duris atvėręs judrioje Pylimo gatvėje tarp „Iki“ ir gurmaniškojo „Gaspar’s“ restorano. Miniatiūrinės patalpos išpuoštos plakatais iš žurnalų su įrėmintu SEL centre, stalai nukloti languotomis „klijonkėmis“, o ant sienų kabo riedučiai.
Meniu labai aiškus – patiekalai suskirstyti į tris kainų kategorijas. Pirmoje – daugeliui pažįstami, ir Lietuvoje pardavinėjami, sausi pusryčiai. Antroje – šiek tiek retesni, o trečioje – mūsų šalyje tikrai nesiūlomi skanėstai.
Pasirinkus kokius sausus pusryčius valgysite – renkatės pieną. Paprastas jau „įskaičiuotas“, o štai šokoladinis, sojų, braškinis, migdolų – už papildomą mokestį. Na, o visai smaližiai gali užsidėti papildomų skanėstų – smulkintų „Oreo“ sausainių, zefyrų ar saldainiukų. Žodžiu, cukraus bomba.
Tiesa, iki visiško stilingumo dar yra kur pasistengti. Kaip ir su serviravimus. Štai pienas pateikiamas stikliniuose stilinguose buteliukuose, o štai sausi pusryčiai – vienkartinėse lėkštėse su vienkartiniais šaukštais. Really?
Dar viena meniu įdomybė – pieno kokteiliai su sausais pusryčiais. Pasirinkto skonio ne tik užbarstoma ant viršaus, bet ir įtrinama į patį kokteilį. Skonis – tirštesnis nei įprasta, bet su papildomu poskoniu.
Vienas minusas – bare nėra kavos. Kol kas. Sakė, kad skubiai derinama sutartis su tiekėjais.
Ar eičiau čia valgyti dažnai? Tikrai ne.
Ar pasiūlyčiau šeimos atrakcijai? Bent vienam kartui – būtinai.
Moksleiviams ar studentams? Puiki vieta čilinti po/tarp pamokų ar per jas 🙂
Balandžio 22 d. Musteikos kaimo bendruomenė atkelia vartus ir kviečia į „Atvirų durų dieną”. Taip bendruomenė kviečia saugoti tradicinės medinės kaimo architektūros paveldą.
2014 metais pradėtas vykdyti Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo finansuotas projektas „Unikalaus etnografinio Musteikos kaimo paveldo išsaugojimas. I etapas” eina link pabaigos. Projekto įgyvendinimui buvo skirta 479 643,19 eurų paramos lėšų, likusią išlaidų dalį – 59281,74 eurus skyrė Musteikos kaimo bendruomenės „Musteikos pirkia“ nariai. Per trejus projekto vykdymo metus, puoselėjant tradicines kaimo statybos technologijas buvo atnaujinta 40 įvairių statinių. Pirkios, ūkiniai pastatai pasipuošė mediniais stogais, pokši skaldytų štankietų tvoros, atnaujintos pirkių durys, langai, langinės ir puošyba suteikia žvalumo ir gaivos seniesiems Musteikos statiniams. Dar nepatamsėjusi mediena išryškina subtilią Musteikos ypatybę – vis dar išlikusią didelę pirkių frontonų apdailos įvairovę.
Atvirų durų dienoje laukiami visi, tačiau ypatingai – naujieji kaimo sodybų šeimininkai. Tie, kurie galvoja apie savo sodybų remontą ir jiems rūpi išsaugoti sodybos individualumą, tradicinę architektūrą, atkurti senuosius statinių elementus ir pritaikyti juos šiuolaikinės gyvensenos ypatumams. Šeštadienį nuo 10 val. susirinkę ar vėliau atvykę lankytojai galės patys pamatyti atnaujintas sodybas, sužinoti kokios buvo taikomos technologijos ir kodėl būtent jos pasirinktos. Renginio bičiuliai – UAB „Jautmalkės slėnis” meistrai bei Lietuvos liaudies muziejaus medinės architektūros tyrimo ir mokymo centro specialistai – mielai konsultuos nuo ko pradėti kaimo sodybų atnaujinimo darbus, kokias technologijas pasirinkti, kaip nustatyti vertingas savybes ar problemines statinio vietas.
Daugiau informacijos apie renginį, įgyvendintą projektą, o taip pat ir registracija į renginį: Žymantas Morkvėnas, Tel. 8614 72597
Kosminis – ne tik dėl to, kad ten vyrauja visatos tematika, bet tai tikrai niekur Lietuvoje nematyti užsiėmimai ir pramogos vaikams. Vakar dar prieš oficialųjį atidarymą pavyko ten įkišti nosį ir dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais.
„Cosmos Place“ – vaikų laisvalaikio ir edukacijos centras, įsikūręs Ogmios mieste „Parkas Outlet“ antrame aukšte „Laisvalaikio terasose“. Dabar visas pastatas renovuotas, šviežutėlis ir vienas po kito dygsta įvairūs užsiėmimai, būreliai.
Kosminis centras – tai netradicinis žaidimų kambarys, kuriame galima ir šiaip užsukti praleisti laiko, ir užsisakyti vietą švęsti gimtadieniui. Jie taip pat formuoja edukacines grupes COSMOS EDUKACIJA. Pavyzdžiui 7-8 metų vaikai mokysis pažintį laiką ir su juo susijusius objektus. Pamokos trunka net visą mėnesį!
Pačiame centre laukia daugybė interaktyvių pramogų:
projekcijų kambarys – gali vaikytis įvairias kompiuterines projekcijas
kreivų veidrodžių karalystė
minkštasis kambarys
apžvalgos aikštelė
Taip pat čia gausu keistų formų kamuolių, medinių žaislų ir kitų įdomių žaidimų.
Labai įdomiai suprojektuotos erdvės – trys švenčių nameliai pūpso lyg Dionizo Poškos baubliai. Akį džiugina ir interjeras – spalvos ramios, jokių ryškių sintetinių akį rėžiančių derinių, balta, švaru. Tobulai atrodys jūsų šeimos nuotraukose 🙂
Tiesa, centras nėra pigus valandos trukmės apsilankymas erdvėse kainuos 10 Eur vaikui. Švenčių erdvės nuo 100 iki 180 Eur.
Apsukome ratą pagrindinėje Luzong saloje, atidavėme automobilį ir iškeliavome į Palawan salą. Pačios populiariausios – Cebu, Bohol salos, o Palawan sparčiai jas vejasi. Ši sala pastaraisiais metais skina laurus įvairiuose turistų žinynuose, kaip „būtina aplankyti vieta“ ar „gražiausia sala pasaulyje“. Mes pasirinkome, nes norėjome kažko vos mažiau turistinio, bet ir ne visai laukinio. Pataikėme ten kur reikia. Vietiniai pasakojo, jog anksčiau nuo salos didžiausio miesto Puerto Princesa iki pačio populiariausio kurorto reikėdavo keliauti penkias dienas. Dabar – penkias valandas.
Puerto Princesa tai nebe sostinė – dangoraižių nematyt, o triračių motociklų čia daugiau nei automobilių. Kaina juokinga – beveik visur nuvažiuosite už 50 pesų (1 euras).
Pernakvojome nedideliam viešbuty ir ryte išlėkėm ieškoti San Jose stoties, nes būtent iš čia juda visas transportas toliau į salą. Mūsų tikslas šioje saloje – Port Barton. Išsiskyrėme su kartu keliaujančia mano seserimi – ji išsinuomavusi motociklą (visiškai naujutėlio kaina per parą – 500 pesų=10 eurų) nusprendė nuvažiuoti iki didžiausio kurorto El Nido.
Motociklo vairuotojas nuveža tiesiai į terminalą iš kurio važiuoja mikroautobusai į Port Barton. Kompanijų, siūlančių tokį maršrutą ne vienas, bet populiariausias „Recaro“. Kaina – 300 pesų (6 eurai) žmogui. Išvyksta kas kelios valandos, o kelionė trunka apie tris valandas. Priklauso nuo vairuotojo nutrūktgalviškumo. Atrodo, jie ten visi pakankami sadistai maniakai. Jeigu nuo serpantinų supa – apsirūpinkite maišeliais. Kelias iki Roxas dar visai padorus, o pasukus link jūros prasideda žvirkelis, kuris kartais remontuojamas ir tai įtariu tęsiasi ne vienerius metus.
Port Barton
Port Barton neturėjome jokios rezervacijos – transporto kompanija pasiūlė kažkokį savo namą, kuris visai naujai įrengtas, bet bėda, kad toliau nuo jūros (na, kokios septynios minutės pėsčiomis). Kokios atostogos, kai gyveni prie jūros ir iki jūros kėblinti per karšti reikia? Einant gatve sutikom moteriškę, kuri puolė mumis rūpintis (jie ten tokie visi) – nuvedė pas draugės mamą, vietinę bobulytę. Namelis šalia jūros, tik palmės užstoja vaizdą. Kambarėlis miniatiūrinis, bet viskas švaru, jauku. Kaina juokinga – 10 eurų. Nusprendėme apsistoti dienai kitai, kol kojas apšilsim.
pas vietinę bobulytę
Port Barton – nuostabus kurortas ant jūros kranto iš kurio atsiveria dar nuostabesni vaizdai. Pirma juosta pajūryje okupuota turistų ir viešbučių (kurių tik vienas kitas naudojasi agoda ar booking sistemomis). Žinoma, geriau juos rasti iš anksto, nes vasario mėnesį jau prasideda sezonas ir laisvų kambarių nedaug. Daug kavinių ir jos net siūlo TIKROS kavos. Pamiršau paminėti, kad filipiniečiai gera tik tą trys viename marmalą. Tiesa, elektra kaime yra tik nuo šešių iki vienuolikos dvylikos. Kavinės ir didesni viešbučiai turi generatorius, bet štai išsvajotų vaikų ledų buvo tik vienoje vietoje. Tai pirmoji vieta, kur nieko nesinori daryti – tiesiog leisti laiką.
Pagrindinė pramoga – „island hoping“ – turai po salas. Ant kranto daugybė prekystalių, kur siūlo įvairius turus (jie būna A, B, C, D E). Vieni labiau skirti paviršiniam nardymui apžiūrėti koralus, kiti veža į laukinius paplūdimius, treti žiūrėti jūros vėžlių, jūros žvaigždžių. Rinkis pagal save. Kaina 700-800 pesų (14-16 eurų). Į kainą įskaičiuoti pietūs, kiti dar ir šalto alaus prideda. Trukmė nuo 9 ryto iki 16 val. Ryte pakrantė papilnėja, o paskui gali vėl dykinėti vienas.
Tradiciniai pietūsPaviršinį nardymą išbandė ir vaikaiTuristiniai laiveliaiTIKRA jūros žvaigždė
Po poros dienų mes išplaukėme į „Coconut garden island resort“ – tai nedidelė sala, kurioje įsikūręs vienas viešbutis, talpinantis 20-30 žmonių. Visiška tuštuma ir dar puikesnė vieta atsipūsti. Čia irgi gali nardyti, pasivaikščioti po džiungles, išsinuomoti kanoją ar tiesiog mėgautis nieko neveikimu.
Išsinuomavome šeimyninį namą (2500 pesų=50 eurų parai) ir mėgavomės. Maistas neįskaičiuotas, bet visuomet veikia viešbučio kavinė. Tiesa, visą mūsų buvimą nė karto joje nebuvo žuvies 🙁 Keista gyventi ant jūros kranto ir negauti žuvies.
Coconut garden island resort
Dabar, kai rašau, atrodo, kad nieko neveikėm, bet mūsų dienos buvo visiškai užpildytos – gaudėm vietinius krabus, žaidėm stalo žaidimus, paėjom pakrante į vieną pusę, paskui į kitą…
Grįžus į pagrindinę salą sprendėm ką daryti – El Nido atmetėm (ten pabuvojusi sesė tikino, kad ten tapo triukšmingu kurortu), galėjome tik keliauti atgal į Puerto Princesa ir važiuoti aplankyti Sabang požeminės upės. Vėl kelionė atgal, kelionė kažkur… ir nusprendėme likti. Taip ir leidome laiką – salos, kriauklių rinkimas, kopėm į kalną, ėjom aplink iškyšulį. Dar galima nueiti iki krioklio – 1,5 val. pėsčiomis šiaurės kryptimi. Mėgavomės šviežia žuvimi (čia jos jau buvo), vaikai pasipildė vitamino C atsargų gerdami calamansi (tokių mažų žalių mandarinų ir laimų hibridų) sultis, vienintelė mažoji alpo dėl buko (jauno kokoso) sulčių.
Grįžę iš salos apsistojome Elsa’s house, susipažinome su vietiniais vaikais ir kitais turistais. Atrodė toks keturios dienos visos mūsų, bet laiko deginimuisi ir gulinėjimui pliaže nelabai ir buvo 🙂
Ar gailiuosi nepamačiusi požeminės upės? Vieni sutikti turistai teigė, kad visai neverta – tamsu, nieko nesimato, turistų laiveliai susispaudę vienas prie kito. Kitiems patiko labiau, ypač jeigu plaukė jau prieš pačią darbo pabaigą.
El Nido – griežtas ne. Sain Vincente – opcija kelionėms po kelerių metų, nes manau Port Barton netrukus virs dar viena Palanga. Kol kas ten nėra bankomatų ir benziną pardavinėja „Coca-cola“ buteliuose, bet kasdien turistų srautas auga, o vietiniai tuo tikrai pasinaudos.
Port Barton pavalgyti galite:
„Mabuti“ – itin dailus baras su vegetariškais burgeriais ir naminiais ledais, kurių yra net ir dienos metu!
„Gacayan Restaurant“ – vietinė ir pigiausia kavinė, kurioje duoda fantastišką sevičė („ceviche“ – žalia marinuota žuvis)
„Besaga“ – aptarnavimas klaikiai lėtas, bet pusryčiai skanūs, puikūs „fish and chips“ gabalėliai
Blynai…
paskutinį vakarą pabaigėm vaikų išsiilgta pica „Gorgonzola pizza“ kavinėje. Ji čia vegetariška ir milžiniška!
Tiesa, nepamirškite čia pasiimti grynų pinigų – bankomatų nėra ir tik kelios vietos už papildomą mokestį priima kortele. Tiesa, labai pritrūkus – galite išsikeisti pinigų parduotuvėje prie degalinės ant jūros kranto „Ausan“. Jie ten kartais turi ir ledų!
Po tokio poilsio beliko grįžimas namo: parvažiavome autobusu į Puerto Princesa, pernakvojome ir išskridome į Manilą. Ten praleidome pusdienį (pagaliau nupirkome lauktuves iš Asia Mall), viešbutyje pamiegojome iki 4 val. ryto ir išskirdome į Pekiną (4 val. skrydis). Ten praleidom 16 valandų – po miesto apžiūros vakare devintą griuvome miegoti ant oro uosto suoliukų ir 3 val. ryte lipome į lėktuvą. 6 valandą ryte pasiekėme Varšuvą, o iš jos 9 val. dardėjome autobusu. Bendrai paskaičiavus – antradienio popietę palikome rojų Port Barton ir penktadienio vakarą jau buvome namie 🙂
FIlipinuose yra trys daugiausiai turistų pritraukiantys objektai apie kuriuos rašo visi kelionių gidai ir nė viename jų mes neapsilankėme. Nežinau, kaip būtų kelionė susiplanavusi, jeigu būtume keliavę tik dviese, bet su keliaudamas su vaikais labai gerai pasveri ar tikrai verta „trenktis“ aštuonias-devynias valandas, kad pamatytum TAI. Todėl iškart įspėju – šiame tekste nėra nė žodžio apie ryžių terasas, šokoladines kalvas ir požeminę upę. Apie tai galite pasiskaityti kiekviename vadove, o aš rašysiu apie kelionę šeimos ritmu – maloniai, linksmai, be skubėjimo ir streso.
Nusileidome į Manilą po vidurnakčio, išėję iš oro uosto pastato sėdom į CUPON taksi, kuris pasak dažniau čia keliaujančių yra patikimiausias ir lėkėm į viešbutį „Pinoy Pamilia“. Rinkausi pagal tai, kad būtų kuo arčiau oro uosto ir netoli „Asia Mall“, nes tame pačiame viešbutyje palikome visus šalčio atributus ir nakvojome prieš grįžtant. Ar rekomenduoju? Tai tikrai labai paprasta vieta, bet tvarkinga ir aptarnavimas puikus.
Kitą dieną ryte jau mūsų laukė išsinuomotas automobilis. Užtruko jį gauti, nes reikėjo atsiųsti gausybę dokumentų (keista, kad nepaprašė buto Vilniuje nuotraukų…), bet gavom. Nuomotis transportą Filipinuose nepigu. Savaitė patogumo su automobiliu mums atsiėjo apie 250 Eur, bet nesigailiu anė kiek. Nors visi labai gąsdino mus, kad nepavyks vairuoti – visiška nesąmonė. Taip, eismas Maniloje ir šalia yra labai labai įtemptas, bet visi laikosi taisyklių ir juda su srautu. Daugiau įtampos vairuoti per mažus kaimelius, kuomet niekad nežinai, kas jiems susišvies ir kur jie pasuks. Tad jeigu reikės automobilio Luzon saloje – kreipkitės: www.laspinas.info
Iš Manilos išmovėm iškart – miestas milijoninis, bet turi menką senamiestį, užtrukti nėra kur. Po ilgos kelionės norėjosi keletos dienų atokvėpio, todėl bedėm pirštu ir patraukėm iki vakarinės pakrantės. San Narciso – pirmas ramesnis kaimelis pajūry, per google maps radom žavią poilsiavietę „Crystal Beach resort“ ir apsistojome. Tiesa, įdomumo dėlei ir vaikų pageidavimus pildydami užsisakėme tradicinį filipinietišką namuką iš bambukų ir dviaukštėmis lovytėmis. Taip, be dušo ir tualeto 🙂 Ir grotelėmis vietoj langų 😀
Atsipūtę keletą dienų ir pasimėgavę pirmosiomis maudynėmis išlėkėm iki Pinatubo ugnikalnio, kuris šioje saloje buvo pagrindinis mūsų tikslas. Tai veikiantis ugnikalnis, paskutinį kart pasireiškęs ne taip ir seniai – 1991-aisiais. Įdomu tai, kad jo krateris dabar virto kvapą gniaužiančių ežeru.
Kaip ten patekti? Jeigu turite transportą – lėkite iki Santa Juliana, jeigu naudojatės viešuoju transportu – važiuokite autobusu iki Angeles, iš ten jeepney (džipnis – jų vienis „mikriukas“) iki Capas, o iš ten – motociklu iki Santa Juliana. Apsistojome pas Alviną. Per klaidą netyčia nusukome į kitą kelio pusę ir atsidūrėme prie svečių namų, kuriuos pasirodo turi Alvino brolis. Žodžiu, kaip bevažiuotum, pateksi pas Alviną.
Kadangi į kalną kylama tik anksti ryte (kol dar nėra alinančio karščio), būtina atvykti iš vakaro. Alvin Guest House gausite puikų kambarį, skanią vakarienę, malonų aptarnavimą ir kitą dieną jums parūpins turą iki ugnikalnio. Išvažiuojant beliks tik sąskaitą apsimokėti 🙂
Žygis į kalną vyksta taip: apie 7 ryto 4×4 džipais pradedate kelionę į ugnikalnio papėdes – pradžioje tai lyg prastas žvyrkelis. Paskui jį jau vagoja upeliai, paskui jau nuograužos, įgriuvos… Po valandos jau man nebuvo linksma ir privažiavome vietą, kur viskas, kelias baigiasi.
Visai neseniai džipai sustodavo dar toliau ir tekdavo žygiuoti keletą valandų, dabar žygis į kalną trunka apie valandą. Na, su vaikais ir mažyle nešioklėje gal šiek tiek daugiau. Kelią rodo gidas, bet pasiklysti būtų sunku – tiesiog takeliu į viršų. O ten… sunku apsakyti tokį grožį kokį išvysti užlipus. Kažkada tai buvo viena graži viršūnė, kol jos nesudrebino požeminiai smūgiai ir viršūnė pražydo lyg pumpuras, iš kurio išsiliejo deginanti lava. Nesuvokiamas gamtos stebuklas.
Pasimėgavome pietumis ant ugnikalnio kraterio ir… grįžom. Kad ir kaip būtų gaila, maudytis ugnikalnio širdyje negalima – vienur teigiama, kad cheminė sudėtis gali būti pavojinga žmonėms, gidas tikina, kad prieš keletą metų vienam žmogui nusprendusiam po žygio atsigaivinti sustojo širdis, todėl dėl visų saugumo valdžia tai daryti uždraudė.
Vienam žmogui nakvynė+vakarienė+turas su įskaičiuotais pietumis kainavo apie 60 Eur.
Iškeliavome ieškoti vietos nakvynei ir pramogų vaikams. Kiekvienoje kelionėje būna diena vaikams, kai ją praleidžiame atrakcionų parke ar šiaip kokioje nors linksmoje vietoje. Šįkart suderinome abu dalykus – netoli Angeles radome Paradise Ranch („Rojaus ranča“) ir šalia jos nedidelis zoosodas „Zoocopia Fun Zoo“. Labai keistos vietos – gavome puikų namelį, vaikai dūko baseine, restorane specialiai mums gamino tai, ko paprašydavome, bet… buvome vieninteliai svečiai. Tai buvusi didelė poilsiavietė, su beždžionėlėmis, pramogomis, paukščių narvais ir pastaruosius dešimt metų pamiršta. Viskas tvarkinga, bet ardoma laiko. Užtat zooparkas labai smagus – kiekviename žingsnyje mūsų laukė pramogos. Lesinome paukščius, glostėme papūgas, ant pagaliukų davėme obuolius beždžionėlėms, maitinome kupranugarius, merginos leidosi kažkokiomis keistomis mašinėlėmis, lynu… Tikrai labai smagus pusdienis visai šeimai.
Dar turėjome norų išbandyti salos pietus, pamatyti lagūną ir dar vieną ugnikalnį Taal, bet… ten keli šimtai kilometrų virsta valandų valandomis kelionėmis. Sutikti vietiniai patikino, kad Taal tikrai neprilygs Pinatubo, o lagūna – užversta šiukšlėmis, tad numojome ranka. Turbūt prieš dešimtmetį nebūčiau sau to atleidusi, nes reikėdavo lėkti lėkti ir kuo daugiau pamatyti, o dabar – norisi tiesiog pajusti ramesnę laiko tėkmę. Juk lėkimo užtenka namuose.
Kai sulaukiu skambučio su klausimu „Kur mums pavalgyti su vaikais“, nusvyra rankos, nes tų vietų yra tiek nedaug, kad jau nusibosta tą patį kartoti. Jau esu surašiusi vaikams draugiškų kavinių sąrašą, jį galite peržiūrėti čia https://www.seimosgidas.lt/kavines-vaikams-su-vaikais-vilniuje/, bet dabar noriu atskirai papildyti dar viena šaunia vieta.
Daugybę mėnesių vietoje buvusio soliariumo Rūdninkų gatvėje, languose puikavosi užrašai, kad netrukus atsidarys šeimai skirta picerija. Labiausiai, žinoma, nesinorėjo tinklinio „reikalo“, bet laikas bėgo, o nieko nevyko. Ir štai gruodį atidarymo šventę paskelbė „Casa la Familia“!
Buvusio soliariumo neliko nė kvapo (tiesiogine prasme, nes žinote, tą specifinį soliariumų kvapą…), o visiškai perdarytose erdvėse susispaudė picerija su tikra krosnimi ir vegetariškomis picomis. Burokėliai, ožkos sūris, saulėje džiovinti pomidorai, artišokai ir kiti panašūs skanėstai yra pagrindinis šių picų vinis. Taip pat laukia ekologiška kava, kakava, naminis limonadas ir net veganiški desertai… Meniu dar labai trumpas, bet tikrai išskirtinis.
O didžiausia staigmena yra paskutinėje picerijos salėje, kuri padengta minkštu kilimu, mažais staliukais ir, tikiuosi ateityje, lentynomis pilnomis žaislų. Kol kas tai tik tuščia vaikams draugiška erdvė su pagalvėlmis ir spalvinimui skirtomis priemonėmis!
Man gaila, kad tik keli muziejai Lietuvoje supranta, jog užrašas „eksponatų rankomis neliesti“ ir piktai dėbčiojanti tetulė netoliese yra atgyvena. Muziejai dabar kuriami taip, kad lankytojai ne žiūrėtų į vertybes, bet patys išmoktų, sužinotų, patirtų, išbandytų. Dalinuosi sąrašu, kur tai jau galite padaryti.
VALSTYBĖS PAŽINIMO CENTRAS (Vilniuje)
Tik prieš porą mėnesių duris atvėręs muziejus stebina modernumu ir įdomiai pateikta Lietuvos valstybės istorijos, pagrindinių faktų ekspozicija. Grupėms muziejus atviras darbo dienomis, pavienėms šeimoms – savaitgaliais. Privaloma ir būtina apsilankyti!
Pamenu, kai šio muziejaus kūrėjai kreipėsi į visus, kviesdami pasidalinti senoviniais žaislais, o patys jėgas skyrė patalpų paieškai, jų klasifikacijai ir senovinių žaislų bei žaidimų atkūrimui. Žaislų muziejus vienas įdomesnių tiek vaikams, tiek suaugusiems: vaikai galės pamatyti ir išbandyti daugybę žaidimų, sužinoti kas yra sukučiai, o kiekvienas tėvas su malonumu vėl torpedomis pašaudys laivus žaidimų automatu, kuris buvo kurtas dar SSSR.
Seniai veikiantis, bet vis pasiūlantis kažką naujo ir netikėto. Tai ne žirgynas, nors arklių, kuriais pajodinėti galima, yra, bet arklininkystės muziejus. Labai smagu, kad čia gausu ne tik pramogų, bet ir edukacinių užsiėmimų, kur moko austi, lipdyti, margučius dažyti.
Kilkit iškart į viršutinį aukštą, nes pasivaikščiojimas aplink sanitarinius mazgus įdomus nebent inžinerijos bakalaurams 🙂 O viršuje jūsų laukia dvi puikios salės – vieną vėl patiks tėvams, nes joje demonstruojami senoviniai technikos prietaisai (kaip antai R2 robotą primenantis dulkių siurblys), o jos gale bus Interaktyvi mokslo ir technikos salė. Tokia, kokia būna technikos muziejuose užsienyje! Vaikai gali imti, liesti, bandyti, sužinoti viską patys.
Šios salės tęsinys yra trečiame aukšte, kur įrengtame protingame žaidimų kambaryje vaikai supažins su išcentrine jėga (sukdami įmantrų lagaminą), sužinos apie magnetų trauką (lipdydami veržlėles ant stipraus magneto), optinės apgaulės, sraigtų sujungimai ir dar daugiau.
Ekspozicija mažesniems greitai nusibos, bet užtat koks džiaugsmas stebėti ruonių ar delfinų šou! Tokio muziejaus lankymas – visos dienos išvyka visai šeimai, nuo pramogos keltis keltu per Kuršių marias iki važiavimo traukinuku iki paties muziejaus.
Lietuvos bankas pradinukams ir vyresniems vaikams parengė labai įdomų ir interaktyvų muziejų apie pinigus. Tai ne tik istorija apie „vagnorkes“, litus ar eurus, bet supažindinimas su pačiais pinigais. Nuo tų laikų, kai vertinamas buvo auksas iki dabartinių smulkintų banknotų žingsnis po žingsnio vaikai supažindinami su pinigų verte, valiuta. Laukia ir nemažai įdomybių, kaip pvz. milijono centų piramidė. Manote, ji labai didelė? Anaiptol…
Muziejuje informacija suskirstyta po konkrečias sales, todėl galima pasirinkti kas jau suprantama ar dar įdomu pagal amžių. Rengiamos edukacinės programos. Tiesa, yra ir ekspozicija Kaune.
Visi prisimename tą drakoniuką, kuris nenorėjo dalintis saldumynais… Kiekvienas, manau, jaučiamės šiek tiek juo ir norėtume išsimaudyti šokolade. Saldainių fabrikas „Rūta“ kviečia vaikus jei ne maudytis, tai bent daugiau sužinoti apie tai, kaip atsiranda saldainiai.
Pati ekspozicija, neypatinga. Labai daug įvairių vėžių, detalių, vamzdžių, kai po vieno viskas pasidaro vienoda. Rasite visas geležinkeliečių uniformas, senovinius prietaisus. Taip pat sale, kurioje po stiklu įrengti žaislinių traukinukų miestai. Eh, kad tokį turėti namuose. Teks ne tik seilę varvinti, bet ir atlikti lentoje pavaizduotą užduotį – surasti karvę, dviratininką, parkritusį žmogų ir dar daugybę smulkių objektų.
Įdomumas laukia lauke, todėl pasirinkite tinkamą orą (arba aprangą) kada lankysite šį muziejų. Lauko ekspozicijoje galima įlįsti į įvairiausius vagonus, lokomotyvus, pasivažinėti motodrezina.
LIETUVOS ETNOKOSMOLOGIJOS MUZIEJUS-OBSERVATORIJA (Molėtų raj.)
Paprastai tariant – Molėtų observatorija, kurioje smagiausia vasaros naktimis žiūrėti į žvaigždes. Tiesa, muziejus pakankamai užimtas, todėl vasarą vietas būtina rezervuoti iš anksto. Pradžioje aplankysite ekspoziciją, o vėliau galėsite pažiūrėti su itin galingu žiūronu (kokiu – priklauso nuo programos laiko).
Kitus muziejus sunku išskirti, nes jie nėra itin pritaikyti vaikams, bet patraukliai pateiktos įdomios informacijos juose yra. Apsilankykite: Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kauno pillyje, Valdovų rūmuose, Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje, Velnių muziejuje Kaune, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Trakų salos pilyje.
Pasirodo, Lietuva “turtinga” zoologijos sodais! Jei atrodo, jog Kauno zoologijos sodas yra vienintelis, klystate. Daugybė mažesnių sodelių augina gausybę įvairių gyvūnų ir atrodo kartais net geriau nei pagrindinis.
15 km už Pasvalio Rygos kryptimi šalia Raubonių kaimo įsikūrusi kavinė ir puikus zoologijos sodas su tikra meška ir dešimtimis kitų smagių gyvūnų! Šalia įkurtas ir senovinės buities muziejus.
Šalia sostinės esančiame gamtininkų centre, dabar pasivadinusiu Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru www.lmnsc.lt/lt/gamta_ekologija Džiaugsmo g. 44, kur gausi ne tik gyvūnų bei augalų kolekcija, bet ir daugybė edukacinių užsiėmimų.
Pakeliui iš Kalvarijos link Lenkijos sienos esantis zooparkas turi ne tik liūtę, kupranugarį bet ir tris tigriukus! Zooparke yra žaidimų aikštelė ir kavinė.
Dar vienas zooparkas pajūryje – Karklėje politiko Antano Boso atidarytas centras, kuriame ir zooparkas, ir didžiausias medžioklės trofėjų muziejus Baltijos šalyse, ir net elnynas.
