Ką parsivežate iš kelionės? Magnetus ar patikusio patiekalo receptą? Iš Šiaulių galite parsivežti ir žaidimą!
Žaidimas „Šiauliai“ kviečia keliauti kartu su „Trimis nykštukais“, fontane žaidžiančiais „Pelikanais“ ar „Geležine lape“. Stokite ant žaidimo, meskite kauliuką ir pasiekite 120 langelį.
Su meile šeimoms sukurtas ir pažinti Šiaulius kviečiantis žaidimas dalijamas nemokamai miesto turizmo informacijos centre.
Kai lauke šviečia saulė, išnešamas ir didelis tentas, ant kurio laisvai šokinėja vaikai. Tėvai taip pat kviečiami prisijungti. Jau išbandę šią pramogą miestelėnai džiaugėsi, kad jų vaikai ne tik puikiai praleidžia laiką, o ir sužino apie miestą ar net paprašo dažniau išeiti pasivaikščioti, aplankyti gražiausius turistinius objektus.
Jei pritrūktų idėjų, ką aplankyti Saulės mieste, specialiai šeimoms parengtas leidinys „Šiauliai su meile šeimai“ gali nukreipti jus tinkama linkme: aplankyti muziejus, pasisupti žaidimų aikštelėse ar pasitaškyti vandeniu gražiuosiuose fontanuose.
Kartu su Šiaulių turizmo informacijos centru pristatome septintuką objektų, kuriuos būtina pamatyti Saulės mieste – Šiauliuose.
1. Rožynai ir rožinė paroda
1000 ir vienos rožės pasaka skleidžiasi Ch. Frenkelio vilos sode. O pačioje viloje veikia paroda „Rožės kodas“ – kiek ir kokių rožių žiedų slepiasi mene.
2.Žaidimas „Šiauliai“
Norintys išsivežti dalelę Šiaulių – užsukite į vietos turizmo informacijos centrą. žaidimas „Šiauliai“ su taisyklėmis ir paaiškinimais atitenka kiekvienam! Šokite ant „Geležinės lapės“ uodegos, skriskite su drugeliais – žaiskite! Dar daugiau įdomybių – naujausiame leidinyje „Šiauliai su meile šeimai“. Žaisdami tokiu pat pavadinimu žaidimą, laimėkite ir specialius prizus
3. Pasaulio katilai
Šiauliuose atgimsta retro skoniai, galima net cepelinų su grikiais paragauti. O gal norisi rytietiškų skonių? Vietnamiečių virtuvė jau Šiauliuose, seniausias kinų restoranas „Salingas“ vis dar šviečia raudonais žibintais, italai kepa skanias picas ir siūlo ledų prie ežero. Net amerikietiški mėsainiai bulvare yra ne ką prastesni už kitapus Atlanto gaminamus. Tereikia atrasti.
4. Camera obscura
Vaikystėje būtas pomėgis viską iškonstruoti, kad žinotume, kas ir kaip pagaminta. Užlipus ant Fotografijos muziejaus stogo galima apžiūrėti camera obscura – dailininkų naudotą įrenginį, kurio dėka vėliau buvo išrasta fotokamera.
5.Nesudėvimi batai
Šiauliuose batai pagaminti iš tvirto metalo ir juos būtina pasimatuoti! Kaip manote, kiek liko užtruktų juos sudėvėti? Nesudėvimi batai kabo ir medyje! Kaip jie ten atsirado? Tai aktyvaus gatvės sporto mėgėjų baigiantis sezonui palikta avalynė. Žiemą medyje jie atrodo kaip kalėdiniai žaisliukai, o vasarą primena didžiulius kabančius vaisius. Ar mėginsite ir savo batukus ten palikti?
6. Nesenas senamiestis su bulvaru
Per karus kentėjęs miestas vėl laukia permainų – bulvaro rekonstrukcijos. Pirmoji pėsčiųjų gatvė Lietuvoje išlieka laiko mašina – viena dalis jau atnaujinta ir atrodo kaip ir daugelio miestų šaligatviai padengti trinkelėmis, o senoji, laukiančioji, dalis dar primena senosios santvarkos laikus. O kol pertvarkos neprasidėjo, galite atrasti Šiaulių bulvarą su fontanais, užsukti prie ežero. Vasarą mus džiugina ne tik saulė, bet ir vanduo. Na, ne lietus (bet jo irgi reikia), o fontanai ir natūralūs ežerai pačiame miesto centre. Tuo gali pasigirti Šiauliai: Talkšos ežeras, Prūdelio tvenkinys. Stebėkite plaukiojančias antytes, minkite vandens dviračiu. Juk ir garsioji skulptūra „Geležinė lapė“ krante laukia!
7. Karuselės
Sukosi tos karuselės sau laimingos ir kitus džiugino, bet jau seniai nutilo jų gausmas ir tik vėjai pajudina supynes. Kol dar vietoje – apsilankykite. Šalia žaliuojantis Centrinis miesto parkas taip pat laukia atnaujinimo, tad istorinis vaikiškas ir dvariškas (parkas priklauso grafų Zubovų rūmams) palikimas kol kas yra primiršti, bet tik kol kas.
Ir tai tik trupiniai to, ką turi pasiūlyti Šiauliai. Muziejai, parodų salės ir sporto reikalai. Dar ežerai ir paslėptos upės. Jei pritrūks idėjų – užsukite į turizmo informacijos centrą. Gausite ir žemėlapių, ir kitų leidinių. Specialiai šeimoms išleistą lankstinuką „Šiauliai su meile šeimai“ galima nuspalvinti!
Daugelis turbūt yra matę nerealias nuotraukas, kur Lietuvoje plyti Didysis kanjonas ar Mėnulio krateriai. Taip, tai Naujoje Akmenėje veikiantis (vis dar!) Menčių klinčių karjeras. Keliaudami po Lietuvą nusprendėme įtraukti į lankytinų vietų sąrašą ir tikrai – nepasigailėjome.
Karjerą atrasti lengva – tiesiog įsirašykite į navigaciją ir dardėdami seno aerodromo keliu (taip, kelias iš betono luitų), pasuksite į kairę ar dešinę (priklausomai nuo kur važiuojate), pavažiavę žvirkeliu kelis kilometrus dar suksite dešiniau ir tada neišsigąskite, važiuokite keliu kol važiuojasi, nes greitai pradeda telkšoti balos ir nebesinori tampyti likimo už ūsų.
Pirma, nepamirškite botų! Kadangi tai iškasta į gylį, ten visad teka kokie nors požeminiai upeliai.
Mums pasisekė, buvome darbo dieną ir nepabijome pakalbinti ten sutiktą žmogų, kuris, pasirodo vienintelis šio karjero darbuotojas, visą gyvenimą dirbantis šiame karjere – ponas Antanas. Jis mums papasakojo, kaip geriau apeiti ir apžiūrėti – tereikia nuo pagrindinio keliuko, kur paliksite mašiną eiti kairiau, pakilsite į kalnelį, galėsite apsukti ratą ir nusileisite prie automobilio.
Taip pat parodė, kur neseniai susprogdinti nauji klinčių klodai ir kad ši uoliena naudojama ne tik keliams tiesti, bet ir pašarams gaminti. Joje gausu kalcito, kuris naudingas gyvuliams. O jeigu pasieksite viršų, pamatysite kitą milžinišką agregatą, skirtą klintims kasti ir smulkinti. Jis stovi ant tokių didžiulių, lyg anties pėda, vikšrų. Pasirodo, pasak Antano, šis didžiulis traktorius sugeba pajudėti – perkeldamas vieną tokį vikšrą net 70 cm tolyn.
Pasivaikščiojome vis šūkčiodami ir stabteldami fotografuotis. Vaizdai tikrai įspūdingi. Atgal taką radome sunkiau, teko ir siauresniais praėjimais pasikeberioti, bet finale – džiaugiamės atradimu. Vaikai tvirtino, kad šis objektas, kuris realiai neturi jokių interaktyvių lentų, žaidimų aikštelių ar pan., jiems buvo vienas geriausių kelionėje.
Labai nuvalkiotai skamba, bet tik pasivažinėjęs ilgėliau Lietuvos vieškeliais (taip, o tokių nemažai, jei nori kirsti kokį kampą), supranti – kaip čia gražu ir kiek įvairenybių gali pamatyti. Ir pakeliavus 5 dienas paaiškėjo, kad mes nespėjome aplankyti nė dešimtadalio, bet gal geriau pradėti nuo kruopelytės ir tęsti šią tradiciją? Mūsų maršrutas buvo sudarytas ne sudėlioti pliusiukus prie įžymių vietų, didingų pastatų, bet toks, kad vaikams būtų įdomu. Atsisakėme visų bažnyčių, nuostabių parkų ar didingų skulptūrų. Ir tai, pasakyčiau, ne visose vietose pataikėme. Be to, dėl laiko stokos ir tai, kad daugelis mūsų tuos objektus yra matę, praleidome tikrai įdomių lankytinų vietų. Šiame tekste dalinuosi pačiu maršrutu, o apie įdomesnį ir platesnio aprašymo reikalaujanti objektą galite pasiskaityti plačiau paspaudę ant jo pavadinimo.
I diena
Kėdainių senamiestis
Pirmasis objektas, buvęs pakeliui, buvo Kėdainiai. Nors visiškas Lietuvos vidurys, bet visai nepakeliui, todėl užsukome į Kėdainius ledų. Apsukome ratą visiškai tykiame ir apmirusiame senamiestyje, radome po porciją ir movėme toliau. Trumpas atokvėpis ilgesniame kelionės ruože.
Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir norite stabtelėti ledų.
Labai juokinga, bet kelionę po Lietuvą pradėjome nuo Latvijos. Tiesiog parkas toks išgirtas, o tame krašte taip retai būname, kad nusprendėme užsukti. Kol išsikrapštėme, ten buvome apie pietus, o kad vaikai mūsų neiškeptų kokiame raganų namelyje, dar ir papiknikavome prieš tai puikiai įrengtose pikniko vietose. Parke išbuvome keturias valandas ir, manau, vaikai, būtų buvę dar tiek pat. Nerealu, kad tokį objeką įrengė ne kokie privatininkai, bet miškų urėdija.
Ar verta užsukti? Būtina
Kryžių kalnas
Tai turbūt mano pats nemėgstamiausias objektas Lietuvoje, nes iš gražios idėjos viskas baigėsi kičiniais kryželiais po du eurus, kuriuos pardavinėja prie įėjimo. Šeimos vyras buvo ten nebuvęs, tai sugalvojome alternatyvą – aplankyti jį naktį (kalnas atidarytas visą parą)! Tai kažkas nerealaus – ir baugu, ir paslaptinga, ir labai labai sakralu.
Ar verta užsukti? Net ir netikintiems, bet kartą gyvenime – privaloma
Pirmoji nakvynė – Dargaičių etnografiniame kaime pas draugus. Tokios kelionės puiki proga aplankyti tolimus giminaičius!
Kažkur pakrašty Lietuvos rasite įstabų zoo parką, kuriame ne tik gausu įvairiausių keisčiausių gyvūnų (kas labai patiko vaikams), bet jis pats įrengtas nepaprastai gražiai ir skoningai (kas patiko tėvams). Alpakos, lamos, kupranugariai, keisčiausios ožkos, miniatiūrinės avys, įvairiausi sparnuočiai… Tik nepamirškite kartu su bilietu įsigyti skanėstų indelį, nes be jo – pusę smagumo.
Ar verta užsukti? Specialiai iš Vilniaus nevažiuočiau, bet esant 100 km spinduliu – būtinai
Naujosios Akmenės Menčių klinčių karjerą labiausiai svajojau apsilankyti aš, o sužavėti buvome visi. Tai veikiantis karjeras, kuriame kasomos klintys – jos vėliau naudojamos kelių tiesyboje, pašarų gamyboje. Labai neįprastas objektas su senais milžiniškais ekskavatoriais, išsprogdintomis klinčių sienomis ir jausmu, kad esi kažkur dykumose ar mėnulyje, bet tikrai ne Lietuvoje.
Ar verta užsukti? Žinoma, jei ieškote ko nors netradicinio
Ventos regioninio parko lankytojų centras
Apie jį sužinojau, kai paklausiau žmonių rekomendacijų ką pamatyti Žemaitijoje. Naujai pastatytias lankytojų centras Ventoje turi nedideles ekspozicijas apie fosilijas ir žinomus šio krašto žmones. Laaaaaabai gražiai ir šiuolaikiškai įrengtas. Kol mes klausėmės, vaikai galėjo šluotelėmis ieškoti fosilijų nedidelėje smėlio dėžėje. Gaila, bet ekspozicija labai nedidelė ir jei atvirai sakant, šiek tiek nuobodoka. Centro lankymas – nemokamas, nebent norite gido paslaugų, kuris papasakoja kas kaip apie ką, kuriam mes mokėjome po eurą nuo žmogaus.
Ar verta užsukti? Jei būsite 30 km spinduliu ir turėsite laiko
Mosėdžio V.Into akmenų muziejus
Viena garsesnių Žemaitijos lankytinų vietų. Pats muziejaus lankymas yra mokamas, jame yra trys salės įvairiausių akmenų – nuo deimantų iki lietuviškų įprastų. Vėliau apsilankymas parke, kuris nukrautas didžiuliais rieduliais. Eini eini ir skaitai, vienoks smiltainis, kitoks smiltainis, vienoks granitas, kitoks granitas. Vaikams buvo smagu ant jų užsikabaroti, bet po pirmų 5 nusibodo net ir tai. Parko pabaigoje – tradicinė žaidimų aikštelė. Turint tiek akmenų, negi sunku sugalvoti ką nors įdomesnio? Kažkaip po Tervetės parko, kur iš nieko, tiksliau tiesiog medžio, prigalvota įvairiausių įdomybių, šiame objekte nebuvo nieko. Tiesa, ypač šokiravo pačioje parko pradžioje įrengtas tualetas – dar būdami muziejuje paklausėme, kur jį rasti ir mus patikino, kad rasime parke. Nelinkėčiau niekam pamatyti tokio vaizdelio, kai tualetas tiesiogine prasme kaupinas. Paskui parko pabaigoje matėme ir stacionarų tualetą, bet jau nebetikrinome…
Ar verta užsukti? Sakyčiau pats neįdomiausias viso maršruto objektas
Kavinė „Pakalnutė”
Salantuose esančią kavinę išgarsino tiek charizmatiška jos savininkė, tiek nedidelės kainos ir milžiniškos porcijos. Pirmadienio pavakare užsukę neradome nei savininkės, o mums įėjus kavinė užsidarė, nes baigėsi maistas. Žmonių buvo masė. Ir liūdniausia, kad nei garsiosios karkos, nei gardžiųjų šonkauliukų mums neteko matyt, nes visa ta masė buvo maitinama paprasčiausiu vištienos kepsniu (užkeptu sūriu arba ne). Taip, porcijos didelės, kainos ne vilnietiškos (vos suaugusiam telpanti porcija kainavo apie 5,5 Eur), bet kad kažkas ypatingo – nepasakyčiau.
Ar verta užsukti? Jei važiuosite pro šalį ir būsite tikrai alkani
Orvidų sodyba
Pirmadieniais nedirba, bet įsiprašėme. Fantasmagorinis objektas, kaip ir Kryžių kalnas naktį. Gal dienomis, kai daugiau turistų, tai nesijaučia, bet vaikštant pavakare vieniems ši vieta padarė didžiulį įspūdį. Gaila, kad toks menininkas gyveno tokiu „ne laiku”, nes jo milžiniškos skulptūros ir instaliacijos tikrai „neša” stogą. Tiesa, vaikams tai labiausiai patiko prie įėjimo pastatytas tankas, į kurį galėjo net įlįsti.
Ar verta užsukti? Jei ne dėl vaikų, tai dėl suaugusių – būtinai
Antra nakvynė – prie Platelių ežero „Vila Rina”. Atskiro namuko kaina 10čiai žmonių – 130 Eur ir taip pat papildomai kelionės dulkėms nuplauti užsisakėme karštą kubilą už 50 Eur. Itin tvarkinti ir stilingi nameliai, iki ežero kokie 300 m.
III diena
Šaltojo karo muziejus
Prie Platelių ežero prieš dešimtmetį požeminėje raketų bazėje įrengtas muziejus, pasakojantis apie šaltąjį karą ir kas per paslaptingas objektas buvo įrengtas būtent Lietuvoje. Muziejaus lankymas tik su gidu ir tai yra labai labai gerai, nes pats – prabėgtum net nesigilindamas,o mūsų gidė pasakojo net apie tai, kad prie šios bazės dirbo ir jos senelis.Tokio tipo muziejų po žeme pasaulyje yra trys – JAV, Ukrainoje ir Lietuvoje.
Ar verta užsukti? Būtinai susiplanuokite kelionę su vaikais net iš kito Lietuvos galo
Siberijos apžvalgos bokštas
Važiuojant toliau sustojome ir prie Platelių pastatytame apžvalgos bokšte.
Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir turite 20 min laisvų
„Dino parkas”
Radailiai atgimė, kai ten įsikūrė atrakcionų parkas. Dinozaurai ten tik pretekstas – apsilupę ir neįdomūs, bet štai nemokami atrakcionai vaikus tiesiog nuginklavo. Smagu tai, kad susimoki už bilietą (… eur) ir toliau visos, o visos pramogos yra nemokamos: batutai, atrakcionai (skaičiuojantys ne vieną dešimtį metų), 5D kinas, vandens dviračiai, mini zoo ir visi kiti dalykai. Skirkite to parko lankymui visą dieną, nes vaikus ištempti sunku. O tėvams linkiu tiesiog kantrybės 🙂
Ar verta užsukti? Vaikai prisimins tai, kaip patį smagiausią kelionės objektą.
Drevernos uostas
Dėl laiko stokos pajūrio lankymą teko skipinti, tik užkabinome pamarį. Sustojome naujame įrengtame Drevernos uoste, kuris atrodo, kaip iš atviruko. Prie pat krantinės – vaikų žaidimų aikštelė, uosto žiotyse – apžvalgos aikštelė. Turint laiko iš Drevernos už labai padorią kainą ir labai greitai pasieksite Juodkrantę.
Ar verta užsukti? Labai. Ir neilgai valandėlei pasigrožėti Kuršių Mariomis, ir visai dienai aplankant Kuršių Neriją.
Trečioji nakvynė – Svencelėje įsikurusiame kaitavimo rojuje ir konteinerių namukuose. Namukai keturviečiai, bet trys vaikai sustumtose lovose tilpo laisvai. Vaizdas gniaužia kvapą. Namuko kaina antrame aukšte su vaizdu – 50 Eur. Patogumai – atskirai. Komplekse veikia kavinė su gardžiais blyneliais ir mėsainiais.
IV diena
Kintų tuja
Važiavome pro Kintus, tai užsukome į jų garsiausią objektą – didžiausią tują. Netikėkite navigacija, kelias link tujos prasideda prie mokyklos nuo pagrindinio kelio. Miško takeliu 300-400 m ir pasieksite aptvertą dvikamienę tują.
Ar verta užsukti? Ne, nebent neturite ką veikti
Rusnė
Nors kelias remontuojamas, nusprendėme vaikams parodyti, kaip gyvena žvejai pamaryje. Sustojome centre, pasivaikščiojome krantine ir kas gailiausia – nieko nepamatėme. Na, Gandžio skultūra, Rusijos pasienio ruožo bokštai, bet tai ir viskas? Neliko laiko nulėkti iki Uostadvario, galbūt ir Dumblio ežeras būtų įdomus, bet mes tik nusipirkome rūkytos žuvies ir traukėme toliau.
Ar verta užsukti? Tikėjausi daugiau
„Taurų parkas”
Dar viena duoklė vaikams – laipynių parkas Tauragėje, o kelionės topas – nakvynė nameliuose medžiuose. Užsakiau du namelius medžiuose vaikams ir vieną ant žemės su patogumais tėvams. Gaila, bet niekas niekur neįsipėjo, kad tie nameliai yra skirtingose parko pusėse, kur nei matyt, nei girdėt, kaip tiems vaikams sekasi. Vaikai aplankė pilį, pasivažinėjo padangomis nuo kalno į tokį didžiulį pripučiamą batutą, o tada prasidėjo liūtis. Po jos į medžius jau niekas nebeleido, o ir į vieną namelį prilijo. Liko tik vyresnieji, kurie dar norėjo nakvoti medžiuose, o mes likome ant žemės su mažesniais.
Atskiro įrašo apie parką nedarysiu, bet pabrėžčiau, kad daugelis trasų yra vaikams nuo 1,50 m ūgio ir aukštesniems.
Ar verta užsukti? Su vyresniais vaikais ir ieškant pramogų – rekomenduoju
Nakvojome pačiame parke, tad norėčiau plačiau aptarti šiemet svečiams atvertus medinius poilsio namelius, kurie yra labiausiai neapgalvoti, kokius esu mačiusi. Pavyzdžiui, prie namelių veda nuostabus trinkelėmis klotas keliukas net su apsisukimu, bet prie namelių nėra kur atsisėsti. Prie 7 namelių yra du suolai. Namukuose nėra nė vienos NĖ VIENOS kėdės. Nameliai pradėti įrenginėti su idėja ir skoningai, papuošti net levandų šakelėmis, o lovas dengia natūralios lininės fantastiškos patalynės, bet štai vonioje – siaubingas plastikinis rožinis veidrodis. Keturviečiuose nameliuose yra arbatinis ir vienas puodelis. Pasirodo, yra atskira virtuvė su šaldytuvu ir virykle, bet raktą duoda tik paprašius. Visose pavėsinėse yra šašlykinė, bet prie visų namelių – ji viena. Gerai, kad buvome vieni… Namelio kaina – 40 Eur.
Tauragė
Kol vaikai pramogavo parke, užsukome į Tauragę su mažąja. Pažiūrėjome į Tauragės pilį (realiai tai tik senovinio stiliaus, bet dabartiniais laikais, pastatyti bokšteliai), patampėme taurui už uodegos (gal neša laimę?), apžiūrėjome banko pastatą ir sulaukėme didžiulės liūties.
V diena
Panemunės pilis
Leidomės gražiuoju keliu palei Nemuną. Kai ryte startuoji ir pažiūri į programą, atrodo vienas juokas, bet paskui žiūrėk, vos viską spėji. Todėl piliakalnius praleidome ir dėmesį skyrėme pilims. Pirmiausia – trečdalį renovuota (o po metų bus ir daugiau) gražioji Panemunės pilis, kurioje nusprendėme užsisakyti gidą ir neapsirikome. Informacija buvo pateikta daug įdomiau, nuosekliau, kiekvienas kampas aprodytas ir ateities planai papasakoti.
Ar verta užsukti? Nedaug tų pilių Lietuvoje, todėl išprusimo tikslais – būtinai
Raudonės pilis
9 km nuo Panemunės įsikūrusi Raudonės pilies. Nors asmeniškai ši pilis man gražesnė, teoriškai ji ir suremontuota labiau, veikti čia nėra ką – tik užlipti į bokštą. Praėjusiais metais iškraustyta ir čia pusšimtį metų veikusi mokykla. Todėl ieškau partnerių – ši pilis dabar idealiai tinka internatui, kur moksleiviai gyvena ir mokosi nuo atostogų iki atostogų. Toks lietuviškas Hogvardsas.
Ar verta užsukti? Veikti nėra ką, bet trumpam pamatyti – verta
Raudondvario dvaras
Paskutinis sustojimas – mano tėvų ir senelių gimtinė Raudondvaris ir pagaliau sutvarkytas, išpuoštas Raudondvario dvaras su parku. Pamenu vaikystėje tekdavo vaikščioti aplink begriūvančius pastatus, todėl dabar širdis dainuoja, kai matau visą šį grožį. Dvare įrengtas muziejus per visą pastatą nuo rūsio iki bokšto. Tiesa, be Juozui Naujaliui skirtos ekspozicijos labai daug ko ir nepamatysite.
Ar verta užsukti? Vienas gražiausių lietuviškų dvarų. Savaitgaliais ir įvairiomis progomis vyksta daug renginių
Namai!
p.s. Maršrutą dar papildyčiau apsilankymu Telšiuose apie kuriuos galite paskaityti čia:
Dar norėjau pamatyti Plungę ir jos dvarą, bet nespėjome, o ir vaikams dvarai su parkais ne pats įdomiausias objektas.
Jei turite daugiau laiko – galite skirti lietuviškam pajūriui, kurį mes tik prabėgome. Taip pat daugiau pasivažinėti po Mažąją Lietuvą, bet šią didžioji kompanijos buvo matę arba dar žada aplankyti vėliau.
Iš viso apsukome km, aplankėme 19 žinomų Lietuvos vietų ir tikrai tai yra viena iš geriausių mūsų šeimos kelionių. Klauskite, rašykite komentaruose savo įspūdžius ar lankytinus objektus, kuriuos dar reikėtų pamatyti.
Apie šį zoo žinojau labai seniai – jie patys kažkada atsiuntė prašymą pasidalinti informacija apie juos ir kvietimą apsilankyti. Bėda, kad tai pasirodė man labai toli – dar už Šiaulių, bet kad jau keliaudami po Lietuvą kaip tik papuolėme į tą kraštą, praleisti objekto nesinorėjo.
Nesu didelė mini zoo gerbėja – ne visad ten gyvūnai gyvena, kaip galėtų kad ir paprasčiausiame ūkyje. Dargaičių traukos objektas mane labiausiai pribloškė savo… stilingumu. KIEKVIENA, net ir menkiausia tvora nudažyta baltai su pilkomis atramomis, viskas tviska naujumu ir atrodo itin gražiai. Aptvarai pasirodė labai didelį, gyvūnų nedaug ir sąlygoms jiems karališkos.
Įėjimas į zoologijos sodą suaugusiems kainuoja 4 Eur, vaikams nuo 3 metų – 3 Eur, o už eurą galima įsigyti indėlį su pašaru, kuris tiks ir patiks visiems zoologijos sodo lankytojams.
Pirmiausia svečius pasitinka meiliosios alpakos ir triušiukų aptvarai. Malonu, kai gyvūnai yra draugiški, juos gali paglostyti ir jie mielai ėda maistą iš tavo rankų. Tvarkingais, vežimėliams ir vaikams, pritaikytas takeliais judame toliau ir jau iš toli kyšo zoo pažiba – kupranugaris.
Kadangi tą vakarą ir apsistojome etnografiniame Dargaičių kaime, vietiniai pasakojo, kaip vieną vasaros vakarą leidžiant lauką lauke su svečiais, visi vos neišvirto pamatę, kaip ūkio šeimininkas pavadėliu po kaimą vedžiojasi… kupranugarį! Tikrai norėčiau būti buvus kartu, nes sėdėt kažkokiam atokiame užkampyje, kramsnot šašlyką ir pakėlus akis pamatyti vaikščiojantį kupranugarį, jausmas turėtų būti ypatingas.
Vietiniai parodė, kad kupranugaris – itin išmintingas gyvūnas ir geriausia jį šerti ne iš rankos, o duoti visą indelį maisto (palikite jo ant dugno, jei norėsite šerti ir kitus gyvūnus). Kuprius užsiverčia visą vienkartinį puodelį ir jo turinį subėręs į savo plačią gerklę, indelį atiduoda. Tiesa, pagarba zoo ir už tai, kad visur rasite dėžutes, kur palikti šiuos plastikinius indelius.
Mini zoo gyvena 15 skirtingų rūšių gyvūnų ir net jei skaitysite, jog pamatysite avis, negalvokite, kad ten mums įprasta jų rūšis, nes rasite nykštukines, mūsų šuns dydžio avytes. Keturragės ožkos, dvispalviai ožiai, švelniu pūkeliu ragus apauginę danieliai – kiekvienas gyvūnas stebina savo išvaizda ir… draugiškumu. Prie kiekvieno aptvaro išsamus aprašymas, tad edukacija – garantuota.
Taip pat čia siūloma pajodinėti poniu, pasivažinėti elektrinėmis mašinėlėmis, piknikui išsinuomoti pavėsinę, bet mes jau skubėjome tolyn ir šias pramogas palikome kitiems kartams.
Apie jį Lietuvoje sklinda legendos – skulptūrų, žaidimų, raganų ir stebuklų miškas netoli Latvijos-Lietuvos pasienio, pro Joniškį – į viršų. Man nuostabiausia tai, kad šis pramogų parkas įkurtas Latvijos miškų urėdijos, t.y. visiškai valstybinis reikalas.
Kas yra Tervetėje įsikūręs „Mamma Daba” (lietuviškai reikštų „mama gamta, mama prigimtis”), o tarp lietuvių dažniau vadinamas tiesiog Tervetės parkas? Tai didžiulė, net 1200 ha miško teritorija, kuri išraizgyta vežimėliams, paspirtukams ar dviračiams pritaikytiems takeliais ir suskirstyta į tris pagrindines temas: Nykštukų miškas, Pasakų miškas ir žaidimų aikštelė.
Pradėkime nuo pradžių – prie parko didžiulė nemokama automobilių aikštelė, o šalia jos pastatyti tvarkingi stalai piknikams, įrengti tvarkingi lauko tualetai. Iš aikštelės į parką veda medinis viadukas įrengtas virš kelio, o iškart už jo – įėjimas į parką. Tiesa, dar prieš einant į bilietų kasas, siūlyčiau pasukti į kairėje esantį namelį ir išsinuomoti traukiamą vežimėlį arba dviratį. Vežimėliu galima vežti visas kuprines, piknikui skirtus skanėstus ar pavargusį vaiką (ar net du). Jei visi moka važiuoti dviračiais – labai rekomenduočiau išsinuomoti būtent šią transporto priemonę, nes ohoho, kojytės vaikštant po tokią teritoriją tikrai pavargsta.
Apsirūpinus transportu (galite ir savo pasiimti), pradėkite viešnagę parke. Šeimos bilieto kaina – 14 Eur, kas mano nuomone yra labai padori kaina už visos dienos pramogas, nes parke tikrai yra ką veikti. Suaugusiems bilietas 5,5 Eur, moksleiviams ir studentams – 4 Eur, ikimokyklinukams – nemokamai.
Su kartu keliavusi drauge suabejojome, ką veiks ten mūsų vyresnėliai – 10 ir 11 metų vaikai, juk parkas atrodė toks vaikiškas, bet priėjus nykštukų namelius, paaiškėjo, kad jiems džiaugsmo po juos landžioti tiek pat kiek ir mažiausiai keturmetei Olivijai.
Vieni vaikai nykštukų namukuose jautėsi, kaip savuose…Kiti į juos tilpo tik po pusę…
Nykštukų miške daugiausiai smagumo teikia būtent tie mano minėti miniatiūriniai nameliai, urveliai ar net nykštukų malūnas. Galima visur landžioti, laipioti, niekas nestovi ir nedraudžia. Priėjome ir mini nykštukų miestelį, kur jau nykštukė pasiūlė parašyti laišką kitiems nykštukams, kita mažoji moteris parodė gaminamus ir pardavinėjamus darbelius, leido nusifotografuoti su nykštukiškomis kepurėmis.
Vėliau priėjome apžvalgos bokštą – kažkada esu skaičiusi, kad įėjimas į jį kainuoja papildomai, bet dabar jis tikrai nemokamas. Einame toliau ir randame naujai įrenginėjama nykštukų miestelį slėnyje su parduotuvėlėmis, jau įstiklintais langais. Eh, pagalvojau, čia būtų nerealus kalėdinis miestelis. Judame link Pasakų miško ir nepriėję randame laipynių parką. Nėra labai didelis, neribojamo laipiojimo kaina, rodos, 5 Eur. Gaila, atvykome į darbo pabaigą, tai ir laiko laipynėms nebeliko.
Priėjome Pasakų mišką ir pirmiausiai puolėme ieškoti raganos namo, kur esu girdėjusi, gyvena tikra ragana, kuri vaišina arbata. Čia laukė nusivylimas, nes ragana turbūt jau baigė savo raganysčių darbo dieną ir namelis buvo užrakintas. Pasakų miškas – tai klaidus takelių labirintas, kur už kiekvieno kampo tyko vis kokie nors personažai. Čia galima pasimatuoti princesės karūną, pasimesti labirinte ar sutikti milžinišką vorą.
Už jo – vaikų ovacijų sulaukusi žaidimų aikštelė, kur labai išmoningai įrengti įvairiausi tinklai, laipynės, supynės, čiuožynės ir viskas, ką vaikai mėgsta veikti. Matėme laipiojančius net ir tėvus 🙂
Parkas dirba nuo 9 iki 19 val. kiekvieną dieną. Pagreitinti lankymą galima ir trakinuku, kuris važiuoja ir stoja pagrindiniuose taškuose – prie apžvalgos bokšto, Pasakų miške ir žaidimų aikštelėje. Važiavimo kaina, rodos, 1,5 Eur.
Parke yra įrengti tualetai, viena kita kavinaitė kur gausite ledų, kavos.
Vienintelis parko minusas ir keistenybė – čia pastatyta daugybė gražių lentų su užrašais, eilėraštukais, istorijomis ir visi jie latviškai. Neradome NĖ VIENO išversto. Rodos, parkas orientuotas tik į latvijos turistus, nors šiaip yra pripažintas galutiniu tikslu Latvijoje „European Destination of Excellence” projektą.
Daugiau informacijos: https://www.mammadaba.lv/lt/tervetes-gamtos-parkas
Teatro Sala pristato naujieną – neseniai joje duris atvėrė „Žymiausių pasaulio teatro lėlių kopijų muziejus“. Jame apsilankę sužinosite, kokia paslaptinga, neįtikėtina ir nuostabi yra teatro lėlių istorija. Istorinių lėlių parodoje susipažinsite su įvairių laikotarpių, tautų ir tipų lėlėmis: pirštininėmis, marionetėmis, šešėlinėmis, klasikinėmis bei moderniomis.
Čia taip pat pamatysite žymiausias pasaulio lėles: Antikos laikų lėles-skulptūrėles, Romos Imperijos laikotarpio žymiausią lėlę Makusą, anglų triukšmadarį, keistuolį ir išminčių Pančą, tikrą nacionalinį rusų didvyrį Petrušką, Petruškos vyresnįjį brolį italą Pulčinelį, prancūzą Polišinelį ir kitus.
Ar žinojote, kad amžių tėkmėje teatro lėlės pergyveno sudėtingus laikus? Iškentėjo pasaulio karus, patyrė daug nusivylimų ir bausmių? Žmones, kuriančius teatro lėles, už „velnišką“ meną įkvepiantį gyvybę negyviems daiktams, negailestingai baudė karaliai ir imperatoriai. Ypač žiauri lėlininkams ir lėlėms buvo Viduramžių Inkvizicija. Tryliktame amžiuje Europoje buvo uždraustos marionetės ir pirštininės lėlės. Septynioliktame amžiuje buvo suimtas žymus šveicarų lėlininkas Brioše, apkaltintas raganavimu. „Jis privertė savo mažus žmogeliukus kalbėti, ginčytis ir judėti“ – toks buvo teismo nuosprendis.
Vis tik teatro lėlės išliko nemirtingos! Viso pasaulio žmones ir lėlininkus vienija meilė lėlių humorui ir grožiui. Lėlės konkuruoja su žymiausiais pasaulio aktoriais bei vaidina sudėtingiausias pjeses. Parodoje sužinosite, kad teatro lėlių tradicijos – įpūtusios naujų vėjų dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, kai kūrė meno pasaulį praturtinę lėlininkai S. V. Obrascovas, Ž. P. Obera, profesorius J. Skūpa, I. Skūpova, I. Zaiceva ir kiti – tęsiasi iki šiol.
Į „Žymiausių pasaulio teatro lėlių kopijų muziejų“, įsikūrusį Teatro Saloje (S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje) gali patekti visi norintys. Registracija ir informacija tel. 8 670 97832.
Niekad gyvenime nebuvau važiavusi tik į Telšius. Pro Telšius, aplinks Telšius, taip, bet konkrečiai pasidairyti į šį miestą nebuvo kilę minties. Taip jau sutapo, kad turėjo laisvą dieną Žemaitijos sostinėje ir nors be vaikų, apsilankiau pagrindinėse vietose, kurias rekomenduojama pamatyti. Ar jos tinka vaikams – sužinosite žemiau.
Pirmiausia, pagyros – miestas atrodo tobulai: susitvarkęs, dailus, kompaktiškas, su daugybe žaidimų aikštelių, dėmesingiausiu turizmo informacijos centru ir skaniausiu sūriu. Pats miestas driekiasi palei Maisčio ežero pakrantę ir čia man kilo klausimas – kodėl tiek mažai paplūdimių? Vieną, apžėlusį ir tokį neįkvepiantį maudynėms (nors ir su persirengimo kabinomis) radau prie muziejaus „Alka”. Kitas pažymėtas prie Zakso kalno tolėliau nuo centro, tad neužsukau.
Juk būtų galima išnaudoti miestą poilsiniams tikslams šalia valtelių, vandens dviračių ir pan. didžiąją dalį pakrantės paversti pliažu. Smėliukas, ledai, persirengimo kabinos, paplūdimio tinklinio aikštelės… Vis dėl to Telšiai pasirinko konservatyvesnį būdą ir prie miesto prisišliejusią pakrantės dalį nuoširdžiai kloja trinkelėmis. Kartais galvoju, kad tos trinkelės, tai kaip euro-remontas… Na, bet čia ne apie tai, noriu papasakoti ką mačiau Telšiuose.
Atvykau traukiniu – kelionė juo trunka lygiai tiek pat kiek automobiliu, bet man, asmeniškai, maloniau važiuoti, gali atsipalaiduoti ar padirbti, o ir vaikams erdvės daugiau. Tiesa, jei kelionę planuojate link savaitgalio vasarą – įsigykite bilietus iš anksto, nes traukinyje nebuvo NĖ VIENOS laisvos vietos.
Nuo traukinių stoties pėsčiomis centrą pasiekiau per 20 minučių besidairinėdama, kaip gyvena telšiškiai. Pirmas sustojimas – Telšių informacijos centras (Turgaus aikštėje jau centriau nėra kur), kur labai maloni darbuotoja pasidalino žemėlapiais ir patarimais, kur link eiti.
Užlipau į Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kalnelį, nuo kurio atsiveria puiki miesto ir ežero panorama. Mmm, kurortas, ne miestas, atrodo tie Telšiai.
Tuomet leidausi link ežero – jei nuo informacinio centro maža gatvele eini link pakrantės, atsimuši į didžiulę žaidimų aikštelę. Puikiai įrengta, tvarkinga ir visiškai tuščia – čia ne aikštelė Bernardinų sode, kur vaikai vienas kitam per galvas lipa.
Keliauju toliau pakrante ir sustoju prieplaukoje, kur galima atsigaivinti ledais, pasigėrėti vaizdu, išsinuomoti vandens dviračius ar net laivą. Pasikartosiu, kad gaila, jog negali ir pasipliuškenti…
Pakrantė, besitęsianti keletą kilometrų puikiai pritaikyta kelionėms dviračiais ar paspirtukais. Aš tiesiog pasivaikščiojau, kol priėjau liftą. Juo užkilus turėtų atsiverti puiki panorama, bet ją užstoja pats liftas 😀 Nesupratau, kodėl nebuvo galima padaryti kokio apėjimo aplink ar liftą pastatyti kitoje vietoje, kad jis neužstotų vaizdo į ežerą. Liftas pakyla prie Telšių amfiteatro: naujoviško, stilingo ir labai gražaus renginiams skirto pastato. Laipteliais dar aukščiau – viena populiariausių kavinių „Džiugo namai”.
Jei esate su vaikais – siūlyčiau sukti atgal link centro ir leidžiantis kalniuku apturėti vieną smagiausių Telšiuose pramogų – paieškoti meškučių, kurių iki informacijos centro turėtumėte rasti net 26! Šiaip pats miesto centras smagus tuo, kad čia daugybė įvairių skulptūrų, papuošimų, jų vadinamos „mažosios Telšių miesto puošmenos”. Kiekvienas žingsnis ir stabtelėjimas gali jus nustebinti vis kokiu atradimu.
Skulptūra „Lietuvos skalikas“
Jei apsukote ratą ir grįžote į centrą, papietauti aš ėjau į kavinę „Senamiestis“, kuri garsėja savo žemaitišku meniu. Neužsakius iš anksto, pasirinkimas nėra didelis, bet cibulinės ir kastinio visad rasit. Skanu, gražiai patiekta, tiesa kavinėje nėra nei staliuko, nei kampelio vaikams.
Kastinys su bulvėmis ir kanapine druskaCibulinė. Ne vaikų skoniui
Dar vienas visur nurodomas lankytinas objektas – žemaičių muziejus „Alka”. Pastatas neišvaizdus, sakė, netrukus bus renovuojamas, bet viduje, bent jau pirmame aukšte – jus nustebins labai modernios, ekranai papildytos, šiuolaikišku dizainu pateiktos ekspozicijos. Tiesa, ir taip, ir anaip žiūrėjau, bet vaikams jos nėra patrauklios ir po penkto objekto nusibos, nebent eisite su gidu, kuris viską išsamiai pateiks. Todėl siūlau besiruošiant apsilankymui geriau užsisakyti edukacijas, kurios kainuoja vos kelis eurus, o yra labai įvairios: „Istorijos pamoka slaptoje mokykloje”, „Paslaptys popieriuje“, „Žvakių liejimas“, „Gamtos knygos skaitymas“, „S3 – surask, sužinok, sudėliok” ir kiti. Ir papildomos pagyros už labai draugiškas muziejininkes!
Kitą objektą jei keliaujate su vaikais, siūlyčiau pasiekti kokiu nors transportu, nes jų mažos kojelės gali pavargti – Žemaitijos kaimo ekspozicija tai lyg mini Rumšiškėse Lietuvos liaudies ir buities muziejus. Ir tiesą pasakius, man net labiau patiko nei jis, nes ekspozicija labai išsami, glaustesnė, bet tuo pačiu ir pilnesnė, išsamesnė. Labai gražioje vietoje įkurdinti trys žemaičių ūkininkai – turtingai gyvenantis su savo visais svirnais ir aruodais, vidutiniškai gyvenantis su jau mažiau įvairių priestatų ir biedniokas, su mažulyte trobele. Čia taip pat yra vėjo malūnas, kalvė, ganosi arkliai, avytės ir pasivaikščiojimas labai malonus, nevarginantis. Šioje ekspozicijoje taip pat galite užsisakyti edukacinių užsiėmimų: „Kraičio skrynią pravėrus”, „Čiulba, ulba šiaudų paukšteliai”, “Senoji žemaičių grafika ir šiandienos technikos”, „Mažas piemenėlis turi botagėlį”, „Iš kur bitelės medų neša”, „Kai aš mažas, basas buvau”. Žodžiu, pasirinkimas tikrai labai didelis, o ten dirbančios moterys labai draugiškos.
Vakarą pabaigiau „Džiugo namuose” užsakytoje sūrio degustacijoje. Pasiteiravus, prieš kiek laiko užsisakyti, rekomendavo kuo anksčiau, net prieš keletą mėnesių, nes tą pačią dieną vargu ar gausite vietą. Nors degustacija skirta suaugusiems, atsisakius vyno, manau ji būtų įdomi ir vaikams. Manau, juos edukuoti apie maistą, jo derinimą ir skonius dar svarbiau. Degustacijos metu labai išsamiai sužinojau, kaip sūris gaminamas, kuo skiriasi kiekvieno brandinimo sūriai ir su kuo juos skaniausia derinti. Įdomu, kad žvilgtelėjusi į degustacijos lėkštę, kuri skirta dviems asmenims, pagalvojau „oh, kiek mažai”, o išėjau soti iki krūminių 🙂
Džiugo sūrio degustacija
Jei sugalvosite nakvoti Telšiuose – čia gausu viešbučių ar apartamentų, kuriuos rasite booking.com ar airbnb.com
Atvirai pasakius, Telšiai mane sužavėjo – mielai čia net kraustyčiausi ir vaikus auginčiau, nes miestas draugiškas, gražus, neapsnūdęs, gyvas. Tikiu, kad apsistojus čia porai dienų irgi rasite ką veikti pavažinėję aplink ir smagu, kad matyti, jog tądien turistavau ne aš viena – netrūko besilankančių tiek lietuvių, tiek užsieniečių.
Maršrutas iš kelionių vadovo „Po Lietuvą su šeima“, kuriame galite rasti 25 suaugusiems ir vaikams pritaikytus turus automobiliu, pėsčiomis ar dviračiais po gražiausias Lietuvos vietas. Knygą galite įsigyti knygynuose arba http://www.terrapublica.lt/produktas/po-lietuva-su-seima-2019/
Kuršių nerija yra viena įstabiausių Lietuvos vietų – retas lietuvis nėra girdėjęs apie unikalias auksines vėjo pustomas kopas, Kuršių nerijos kraštovaizdžius, jaukias gyvenvietes ir senąsias žvejų sodybas. Išskirtine augalija ir gyvūnija, kultūros ir architektūros paveldu garsėjanti vieta pasižymi savita, nuostabiai jaukia ir ramia atmosfera, traukiančia keliautojus iš viso pasaulio. Kuršių nerija – 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio smėlio kopų pusiasalis, išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys, – įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tad keliaukime į šį nepaprasto grožio kampelį, skalaujamą Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenų.
Iš Klaipėdos Naujojoje perkėloje keltu persikelkime į Smiltynę – kelionę pradėsime prie Lietuvos jūrų muziejaus (1). Po rekonstrukcijos atidarytas muziejus gali pasigirti įspūdingomis ekspozicijomis, nepamirštamų įspūdžių paliks 18 m ilgio skaidrus povandeninis tunelis akvariume. Iš muziejaus keliaukime į delfinariumą. Bus tikrai įdomu išvysti čia rengiamus delfinų pasirodymus, užsiėmimus su šiais protingais ir draugiškais gyvūnais! Iš Smiltynės keliaukime tiesiai į Juodkrantę (2) – antrą pagal dydį Kuršių nerijos gyvenvietę. Pasistatę automobilį, eikime pasivaikščioti po nedidelį Juodkrantės centrą Kuršių marių pakrantėje. Nepamirškime aplankyti unikalios Juodkrantės vėtrungių galerijos (3). Šalia rasime aukštą ir medžiais apaugusią kopą, vadinamą Raganų kalnu (4). Pasivaikščiokime, pailsėkime, vaikams labai patiks ant kalno sustatytos medinės skulptūros – ant jų galima užsilipti, pasisupti, pažaisti. Ir visai nesvarbu, kad tai – velniūkščių ir raganaičių skulptūros, jos visai nebaisios! Toliau judėkime Naglių gamtinio rezervato link. Pakeliui, tik išvažiavę iš Juodkrantės, užsukime į kormoranų stebyklą. Pasiekę Naglių gamtinį rezervatą, išvysime vieną įspūdingiausių Kuršių nerijos vietų – Mirusias kopas (5). Jos taip pavadintos todėl, kad kadaise po savimi palaidojo (užpustė smėliu) net keletą gyvenviečių. Naglių kaimo gyventojai nuolat keldavosi iš vienos vietos į kitą, o galiausiai apleido šią vietovę. Išskirtinį rezervato kraštovaizdį galime išvysti tik žingsniuodami Naglių pažintiniu taku (ne taku rezervate vaikščioti draudžiama). Čia įrengti riboženkliai, pusė trasos driekiasi mediniu takeliu, kita – per vėjo pustomą smėlį. Tako pabaigoje atsiveria nuostabus vaizdas į Kuršių marias. Pasimėgavę nenusakomo grožio gamtos peizažais, vykime į didžiausią Kuršių nerijos gyvenvietę – Nidą (6). Pasistatę automobilį Nidos centre, pasigrožėkime Kuršių marių pakrante ir prieplauka, jachtų uostu. Ant marių kranto, pietinėje Nidos dalyje, rasime etnografinę Nidos žvejo sodybą (7). Kelionės pabaigoje laukia Kuršių nerijos gamtos stebuklas – Nidoje stūksanti Parnidžio kopa (8). Į ją vingiuoja pažintinis takas. Kopos viršuje iškilęs nuo audrų nukentėjęs ir atstatytas saulės laikrodis-kalendorius (9). Tai nuostabiausia vieta po įspūdžių kupinos dienos palydėti į Kuršių marias besileidžiančią saulę.
IŠSAMŪS LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAI:
Lietuvos jūrų muziejus-delfinariumas įsikūręs Smiltynėje, Kuršių nerijos pakraštyje. Čia išvysime daugybę akvariumuose plaukiojančių žuvų, įvairių Baltijos ir tolimesnių jūrų gyventojų, kriauklių, koralų kolekcijų. Specialiame pingvinams įrengtame pingvinariume išvysime šiuos didingus paukščius. Jau daug metų muziejuje gyvena ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai – įdomu bus juos pamatyti. Nepamirškime apžiūrėti muziejuje saugomų didelių senųjų laivų ekspozicijos. Atskira muziejaus dalis – delfinariumas, kur auginami ir dresiruojami delfinai. Jiems draugiją palaiko iš tolimosios Kalifornijos (Jungtinių Amerikos Valstijų) atkeliavę didžiuliai jūrų liūtai. Smagiausia pramoga lankytojams – šių jūrų gyvūnų pasirodymai.
Juodkrantė – jauki gamtos apsuptyje įsikūrusi gyvenvietė, istorinis-urbanistinis draustinis. Per kelis šimtmečius Juodkrantės planas išliko nepakitęs. Siaura Kuršių marių pakrantėje net 2 km besidriekianti vietovė yra taisyklingo linijinio plano gyvenvietė Lietuvoje. Juodkrantės apylinkėse žmonės gyveno nuo seniausių laikų – tai rodo akmens amžiaus radiniai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose 1429 m. paminėta vietovė iš pradžių kūrėsi kitoje vietoje, arčiau jūros (2,5 km nuo dabartinės gyvenvietės). Tokį Juodkrantės „judėjimą“ lėmė gamtos jėgos – vėjas pustė smėlį ir formavo kopas, taip versdamas vietinius gyventojus prisitaikyti prie tokių gamtos sąlygų. Juodkrantės gyvenvietės centre nuo XIX a. pabaigos išlikusi evangelikų liuteronų bažnyčia, yra žvejybos uostas, graži jachtų prieplauka. Nuo senų laikų ši vietovė garsėja ne tik kaip žvejų kaimelis, bet ir kaip poilsio oazė ramybės išsiilgusiems žmonėms. Čia gausu senųjų poilsinių vilų ir vasarnamių.
Vėtrungių galerijoje, įkurtoje vėtrungių entuziastų šeimynos, susipažinsime su pamario kraštui būdingų vėtrungių istorija. Patys galėsime įsigyti šių gražių meno kūrinėlių. Vėtrungės atsirado 1844 m., kai buvo įvesta nauja žvejybinių laivų ženklinimo sistema – stačiakampiai skardiniai skydai. Jie būdavo išmarginti keliomis spalvomis, papuošti raudonai balta vėliavėle. Vėtrungę sudaro viršūnė, priešvėjinė ir pavėjinė dalys. Labiausiai išpuošiama pavėjinė dalis, kurioje neretai atsispindėdavo ir gimtojo žvejų kaimo motyvai – bažnyčia, namai. Dviejų vienodų vėtrungių niekada nebūdavo – kiekviena jų unikalus dirbinys, lyg meno kūrinys. Paprastai jas žvejai padirbdindavo jūroje, kai tinklai būdavo užmesti ir reikėdavo laukti laimikio. Užsukime į Juodkrantės galeriją ir patys įsitikinkime vėtrungių grožiu.
Raganų kalnas – iš tiesų visai ne kalnas, o šimtametėmis pušimis ir krūmynais apaugusi kopa, iškilusi net 42 m. Kol kopa dar nebuvo apaugusi medžiais, nuo jos atsiverdavo nuostabi Kuršių nerijos panorama. Pasak legendos, kadaise ant kalno puotas keldavo raganos ir velniai, čia lankydavosi net pati vyriausioji ragana Ragė, todėl ši vieta ir buvo pavadinta Raganų kalnu. Ypatingą vietovės aurą pajutęs Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sumanė, jog drožybos meistrai galėtų sukurti senųjų pasakų ir legendų veikėjus ir šiomis skulptūromis papuošti kalną. Idėja pradėta įgyvendinti 1979 m., bėgant metams skulptūrų vis daugėjo ir galiausiai jų čia iškilo per 80. Šiandien Raganų kalnas gyvas lyg tais laikais, kai tikrosios raganos čia rengdavo savo sąskrydžius.
Mirusios kopos dar žinomos Pilkųjų kopų pavadinimu. 1675– 1854 m. čia buvo užpustyti net keturi žvejų kaimai, kurie dar ir dabar dunkso kažkur giliai po smėlio danga. Kad ir kaip žmonės stengėsi kovoti su vis pustomu ir slenkančiu smėliu, gamta juos nugalėjo ir privertė išsikelti į kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Per Mirusias kopas eidami Naglių gamtinio rezervato pažintiniu taku, pasieksime Agilos kopą (53 m aukščio).
Nida – didžiausia ir populiariausia Kuršių nerijos gyvenvietė. Nida, kaip ir Juodkrantė, ne visada buvo įsikūrusi toje vietoje, kurioje ją matome šiandien. Pirmą kartą paminėta dar 1366 m., Nidos gyvenvietė nuo dabartinės vietovės buvo nutolusi net 2 km. Tad Nida yra ne tik poilsiautojų taip mėgstamas kurortas, bet ir seną istoriją turinti gyvenvietė. Čia išvysime etnografinę žvejo sodybą, gintaro galeriją, evangelikų liuteronų bažnyčią (pastatytą 1888 m.), šalia šventovės – etnografines kapines, kurios ypatingos tuo, jog čia vietoj įprastinių antkapių dalį kapų žymėdavo mediniai krikštai. Krikštai būdingi tik Vakarų Lietuvai, tai vieni seniausių antkapinių paminklų šalyje.
Etnografinė žvejo sodyba pastatyta 1927 m. Joje galime pamatyti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Kuršių nerijos žvejų namų interjerą ir buitį. Ekspozicijoje panaudoti modernūs vizualiniai sprendimai, inovatyvios technologijos ir kūrybinės instaliacijos, kurios sudomins ir vaikus. Žvejo sodyboje eksponuojami autentiški daiktai, sukuriamas įspūdis tarsi name vis dar gyventų žvejo šeima.
Dėl savo įspūdingo dydžio (52 m virš jūros lygio) ir grožio Parnidžio kopa tapo viena mėgstamiausių Kuršių nerijos lankytojų vietų. Užkilus ant kopos atrodo, jog saulė kyla ir leidžiasi vandenyje. Dalis kopos yra apželdinta, o dalis natūraliai pustoma ir formuojama vėjo bei smėlio. Pietuose išvysime šešėliais išmargintas keliaujančias kopas, susiformavusias dėl žmogaus veiklos dar XVII–XVIII a. Natūralių pušynų kirtimas pažeidė natūralią gamtos pusiausvyrą, todėl slenkančios kopos užpustė visą gyvenvietę. Pažvelgę į šiaurę, pamatysime XIX a. pasodintą kalnapušių kilimą, kuris buvo skirtas keliaujančioms kopoms suvaldyti.
Saulės laikrodis-kalendorius ant Parnidžio kopos iškilo 1995 m. pavasarį ir buvo skirtas Nepriklausomybės atgavimui paminėti. Kalendorių sukūrė net keletas autorių: architektas Ričardas Krištapavičius, senosios astronomijos specialistas Libertas Klimka ir skulptorius Klaudijus Pūdymas. Statinio aukštis siekė net 12 m (2 m po žeme). Parnidžio kopa – vienintelė vieta Lietuvoje, idealiai tinkanti tokiam laikrodžiui, nes nuo čia atsiveria platus horizontas. 1999 m. uraganas Anatolijus nuniokojo saulės laikrodį, kurį laiką jis stovėjo apleistas ir apgriuvęs. 2011 m. atstatant šį paminklą, buvo sukurtos dar trys skulptūros, simbolizuojančios svarbius gamtos įvykius: žiemos saulėgrįžą, pavasario lygiadienį ir rudens lygiadienį.
Su šeima džiaugėmės naujuoju kelionių vadovu „Po Lietuvą su šeima“, kuriame yra net 25 maršrutai, todėl radę laisvą dieną, nusprendėme išbandyti vieną jų. Ilgesnės kelionės po šalį nusimato antroje vasaros pusėje, o dabar norėjau prasukti pro Kauną, kurį taip gerai pažįstu ir kuris vaikams vis dar toks pat svetimas.
Gaila, kad ištaikėme tik Joninių pirmadienį, kuomet nedirbo anei joks muziejus, o karštis svilino prilipdydamas mus prie šaligatvių, bet iš kitos pusės – pasivaikščiojimas buvo turiningas, o kadangi išėjome su šunimi, nebūtų mūsų kas kur nors ir įleidę…
Pirmiausia išsiaiškinau maršrutą ir lankytinas vietas. Pirmoje gido po Kauną dalyje rasite žemėlapį su tiksliais atstumais tarp objektų, trumpą objektų aprašymą, o vėliau – jau išplėstinį, su daugiau informacijos, pasiūlymais kur pavalgyti, nusifotografuoti ar pasidaryti pikniką.
Kaip ir rekomendavo knygoje, pradėjome nuo Kauno pilies.
Kauno pilis
Ten patogu pasistatyti automobilį netoliese Santakoje yra didžiulė žaidimų aikštelė, o įsiamžinti turistus kviečia milžiniškos KAUNAS raidės. Tiesa, iš praktiškos pusės, nusifotografuoti ant raidžių CUBA (kaip darėme Kuboje) buvo daug lengviau, nes yra kur vaikams įsitaisyti (dėkingos raidės C, U ir B). Štai KAUNAS turi tik U 😀 Juokauju, bet merginos vietas rinkosi tikrai ilgai.
Kauno pilies muziejuje esame buvę ir kol kas vizito pakartoti nenorėčiau https://www.seimosgidas.lt/kauno-pilis-kodel-ten-neiti/, bet tai mano asmeninė nuomonė ir tikrai siūlau patiems užsukti susidaryti savo įspūdį. Jie šaunuoliai, kad stengiasi sugalvoti edukacijų vaikams, bet pasitempti tikrai yra kur.
Rotušės aikštėje atsigaivino ir Olivija, ir Grehemas
Apsukame ratuką, apsižvalgome ir keliaujame toliau. Seminarijos kiemais pasiekiame Rotušės aikštę. Pasakoju vaikams apie tai, kad mama ir tėtis būtent čia tapo vyru ir žmona, rodau varpą, kuriuo skambinome išėję iš surašymo. Stabtelime ir vyriausioji Smiltė skaito mums pasakojimą apie pastatą. Pasirodo, bokšto aukštis net 53 metrai!
Miestu skubančio Jono Vileičio skulptūra
Keliaujame toliau, pro Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą, kur pririšę šunį kišame nosį į vidų. Didinga ir vėsu, o kadangi nė vienas šeimos narys nėra tikintis, pasakoju vaikams apie navas ir bažnyčios architektūrinius stilius, kurių čia primaišyta daugybė.
Keliaujame Vilniaus gatve, o vaikų energiją palaikau, kaip kurą pildama į juos ledus, burbuliukų gėrimus ir pieniškus kokteilius. Vaikai šypsosi ir tvirtina, kad yra laimingi. Tikiuosi, kad tai ne kalorijų, o įdomaus maršruto dėka 🙂
Nusileidžiame požemine perėja ir išlendame prie istorinės Kauno prezidentūros. Apvaikštome iškabintas istorines nuotraukas o pavėsyje klausomės, kaip Smiltė skaito vadove esantį aprašymą. Sugalvojome žaidimą – kiekvienas turi papasakoti bent vieną faktą iš aplankyto objekto, tad sukame galvas ką matėme ir girdėjome. Pasikartojame ir žengiame tolyn.
Gaila, Laisvės alėja vis dar rekonstruojama ir žadama, kad 2020 metais ši legendinė pėsčiųjų gatvė vėl bus pasiekiama visiems lengvai. Todėl kampais kampais prasukame ir radome dar vieną lankytiną objektą, kurį mums pasiūlė vadovas „Po Lietuvą su šeima” – E.Ožeškienės g. 21 vienas esanti „Kiemo galerija”.
Turbūt tai smagiausias objektas visame maršrute, nes kiekviename žingsnyje pilna įvairiausių menininių instaliacijų. Nedideliame kieme gyvenantis menininkas Vytenis Jakas nusprendė suartinti kaimynus kviesdamas juos kartu papasakoti savo istorijas taip atskleisdamas ne tik dabarties, bet ir praeities atkarpas. Žinoma, didžiausio visų dėmesio sulaukia didžiulis rožinis dramblys, bet siūlau neskubėti ir gerai patyrinėti kiekvieną kiemo kampą. Su dukromis pasvarstėme, kad neblogai būtų tokį kiemą įkurti savo Vilniaus kieme – kadangi mūsų namas ribojasi su vienu iš muziejų, jiems būtų didesnis lankomumas, o mums – smagi aplinka.
Knyga siūlė dar prasukti pro Kauno Muzikinį teatrą ir jo sodelį, kur yra vaikų žaidimų aikštelė, bet dėl alėjos rekonstrukcijos nusprendėme šios dalies atsisakyti. Dar vienas įdomus objektas – Vytauto tiltas ir funikulierius. Tiltas mano nuomone nėra kažkuo išskirtinis, o štai funikulieriumi siūlau pasivažinėti, nes pramoga tikrai labai smagi. Tiesa, ne dabar, nes vėl – Aleksote esanti apžvalgos aikštelė vis dar rekonstruojama, bet žadama, kad lankytojus priims jau liepos pabaigoje.
Norintiems daugiau įspūdžių ir turintiems laiko – maršruto pabaigoje geriausių Kauno muziejų sąrašas su trumpu aprašymu. Kaip minėjau, mūsų vizito dieną niekas neveikė, bet pasiūlymai tikrai šaunūs.
Atrodo, ne kartą tomis gatvėmis ėjome su vaikais, bet tuomet kažkur lėkėme, skubėjome ir į šalis nesidairėme. Buvo labai gera ir įdomu pasijusti turistu savame krašte. Eini, dairaisi, sustoji, pasimėgauji momentu ir aplinka, domiesi istorija ir tampa svarbu, kodėl tas akmuo guli ten ar bokštas toks aukštas. Jei turite laiko, leiskitės į ilgesnius maršrutus po visą Lietuvą, kurių knygoje yra daugybė. Vieni skirti keliauti dviračiais, kiti trunka ne po vieną dieną, bet visi tikrai įdomūs. Knygą rasite didžiuosiuose knygynuose arba internete http://www.terrapublica.lt/produktas/po-lietuva-su-seima-2019/
