main

KnygosTitulinis 

Ramybė namams arba sprendimai, kaip numalšinti brolių ir seserų kovas

2020-11-11 — by Goda Leo — 1

IMG_20201111_090427-960x1430.jpg

„Jūsų mergaitės labai gražiai sutaria“, – chm, taip, kol būna viešumoje prieš nepažįstamus žmones. Turiu posakį, kad mūsų namuose yra dvi būsenos – karas arba taika/meilė. Jei pastaroji, tai atrodo, kaip iš reklamos – visos trys kartu žaidžia, rūpinasi viena kita, nors prie širdies dėk. Tiesa, toks laikotarpis būna 5% viso jų kartu praleidžiamo laiko ir neilgai trukus, jau girdisi kovos šūksniai. Trys dukros, pakankamai panašaus, bet tuo pačiu skirtingo amžiaus (gimė kas trys metai), tad dramų pas mus per akis.

Pirmąją dr. Laura Markham knygą „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ visuomet įtraukiu į rekomenduojamų tėvams knygų trejetuką. Tai tikrai viena geriausiai parašytų knygų, kuri padeda į vaikų auginimą pažvelgti kitomis akimis ir nusiraminus, be streso ir įtampos, riksmų ir grasinimų auginti vaikus. Privalomai ją įteikčiau po apsilankymo pas ginekologą, kai patvirtina nėštumą – perskaitei, gali gimdyt, neperskaitei… Juokauju. Apie ją plačiau čia: „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – paprastos tėvystės pamokos, padėsiančios užauginti nuostabius vaikus.

Turbūt nereikia apsakyti džiaugsmo, kurį pajutau pamačiusi tęsinį ir dar apie brolių ir seserų santykius „Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai“ (leidykla „Vaga“). Prisipažinsiu, nors tema aktualesnė, ši knyga skaitėsi sunkiau nei pirmoji. Susimąsčiau, kodėl? Turbūt dėl informacijos gausos – ji tiesiog prifarširuota faktų, patarimų, idėjų, kaip elgtis. Aišku, kai kurie jų skamba idealistiškai ir neįsivaizduoju, kada galėsiu dukrų batalijas malšinti sakydama „Tu pasakyk sesei, kaip tu jautiesi ir paprašyk daugiau taip nesielgti“… Turbūt reikėjo šią knygą skaityti prieš dešimtmetį ir tuomet nebūtų taip, kaip yra.

Knygą sudaro trys dalys: rami tėvystė, mokyti taikos, prieš gimstant kitam kūdikiui ir pirmi metai po to. Kiekvienoje dalyje jau smulkesni skyriai konkrečioms problemos spręsti, o  pačiuose skyriuose atsiranda dar smulkesni poskyriai, pavyzdžiui: Kodėl nekutenti? Kai vaikų kambarys bendras? Kai vaikas priima namie draugą? Atjunkymas nuo krūties ar tandeminis žindymas? Šiuose skyriuose visa informacija labai dažnai išdėstyta papunkčiui. Ką daryti jeigu… ir tada patarimai vienas, du, trys. Žodžiu, punktas, po punkto, dar punktelis… Pasvirusiu tekstu parašyti žodžiai, kuriuos galėtume sakyti savo vaikams. Na, o keletoje vietų yra net iliustracijos, kaip reikėtų elgtis modeliuojant vieną ar kitą situaciją. Tiesa, dėl jų man kilo klausimas – papildomos didelės vertės jos neduoda, o ir jų pačių tik keletas. Tai arba turėjo būti daugiau, papildyti kiekvieną skyrių, arba gal buvo verta jų visai atsisakyti.

Pasidalinsiu keletu ištraukų, kurių pagrindinės mintys įstrigo.

Bausmės skatina vaikus tik dar labiau peštis. Jei baudžiate vaiką (nekalbu apie fizines bausmes, nes tai smurtas prieš vaikus!) – rodote jam pavyzdį, kaip reikia spręsti tarpasmenines problemas. Noras išvengti bausmės skatina rūpintis tik savo kailiu, o siekiant sukurti gerus santykius tarp brolių/seserų reikia mokyti rūpintis vienu kitu. Bausmės stiprina autoritetą ir valdžią – tą patį vyresni vaikai vėliau daro prieš jaunesnius. Nubausti vaikai rezga keršto planus.

Vaikai, kurių tėvai komentuoja juos lygindami vieną su kitu, konkuruos ir pešis. Net ir dėl pozityvių komentarų „Tu mano geručiukas“, „Net tavo sesuo niekada neįmušė trijų įvarčių per vienas rungtynes“, „Tu visada susitvarkai žaislus, tai ne tavo broliai…“. Lyginimas skatina konkurenciją ir lenktyniavimą, o šie dalykai augina susipriešinimą. „Daugelis tėvų mano, kad geriausias būdas leistis kiekvienam vaikui spindėti – tai skatinti to vaiko talentus, o jo brolius ir seseris skatinti kitomis galimomis linkmėmis“, – rašo L. Markham. Neteisinga sakyti, kad sūnus šeimos futbolininkas, nes galbūt dukrai šis žaidimas irgi patinka, bet bijodama, kad jam neprilygs (nes jį labai giriate), net nebandys žaisti. Lygiai taip pat vaikus skaudina „atsakingo“ ar „pašėlusio“ vaiko etiketės. Pasakymai – mūsų šeimos gudruolis, mūsų protinguolis, net mūsų mažoji princesė, jau yra etiketės klijavimas. Vertinkite vaikus atskirai, nelygindami su broliais ar seserimis. Venkite klijuoti etiketes, apibūdinkite vaiką plačiau, nei pagal vieną pomėgį ar sugebėjimą. Nepriskirkite vaidmenų – čia mano vyresnėlė, čia mažylė. Juk iš tiesų viena yra Olivija, kita – Eleonora. Neleiskite, kad vienas kuris vaikas savintųsi bet kokią duotąją stiprybę.

„Negalima iš vaikų tikėtis, kad savo meile vienas kitam visada būtų artimi. <…> Bet jeigu galime palaikyti lūkestį, kad mes, kaip šeima, viską išspręsime vienas su kitu, kad be galo vertiname tarpusavio santykius, kad brolius ir seseris sieja unikalus giminiškas prieraišumas, kurį reikia branginti ir saugoti, tuomet perteiksime tokį įsitikimą ir savo vaikams“, – rašoma knygoje. Todėl rašytoja dalija praktiškais patarimais, kaip skatinti šį ryšį nuo didžiavimosi savo šeima iki šeimos tradicijų ir įpročių, kurie stiprina giminišką priraišumą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad fotografuojant šeimos portretą verta padaryti ne tik bendrą nuotrauką, bet įamžinti ir kiekvieną atskirai. Namų ruošos darbus skirkite ne vaikams atskirai, o pasiskirstykite komandomis.

Iš tiesų, aš čia perbėgau tik per keletą punktų, nes knygą dėl to taip ir ilgai skaičiau – ji labai koncentruota ir informatyvi. Juokdavausi iš žmonių, kurie perskaito puslapį ir tris dienas jį apgalvoja, bet šįkart taip nutiko ir man. Dabar, perskaičiusi visą, noriu vėl pradėti iš naujo ir dar labiau išsirinkti (ar net išsirašyti) patarimus, kurie aktualūs mano dukroms.

Labai LABAI rekomenduoju šią knygą laukiantiems dar vieno brolio ar sesers – didžiulis skyrius yra apie tai, kaip pasiruošti kūdikio gimimui, „išgyventi“ pirmuosius mėnesius ir padėti tvirtus pagrindus per pirmuosius metus.

Bendras vertinimas jau aiškus – verta skaityti visiems kurie augina daugiau nei vieną vaiką ar planuoja jų daugiau. Gaila, bet vis dėl to visai nėra aprašyta santykių “tvarkymo” patarimų, kai vaikai vyresni, paaugliai ar net suaugę. Ai, ir dar vienas labai keistas dalykas – čia gausybė išnašų, kurių paaiškinimo reikia ieškoti … internete. Pirmus kartus varčiau knygą, pabaigoje ieškojau sąrašo šaltinių (ką dažniausiai ir žymi išnašos), bet tik paskui atradau mažomis raidėmis užrašyta įžangoje, kad išnašos yra čia https://www.ahaparenting.com. Gal ir sprendimas, nes jų labai daug, bet neįprasta 🙂

Knygą galite rasti knygynuose arba https://vaga.lt/ramus-tevai-geri-broliu-ir-seseru-santykiai

KnygosTitulinis 

Knyga, įkvėpsianti būsimą ornitologą arba meilę gamtai

2020-11-09 — by Goda Leo — 0

IMG_20201109_174551-960x1280.jpg

Visuomet nekantriai laukiu Salemono Paltanavičiaus naujienų. Jos niekada nenuvilia. Kaskart kitokios, netikėtos, parašytos tokiais gražiais sakiniais, kad pati laukiu vakaro, kada paskaitysiu knygą vaikams prieš miegą.

Naujoji „Jei sliekas būtų paukštis“ (leidykla „Debesų ganyklos“), galima sakyti knygos „Jei tu slieko nepažįsti“ tęsinys. Tik nebūtina būti paskaičius vieną, kad galėtum skaityti kitą! Pirmoje išmoningasis sliekelis plačiau pasakoja apie spalvingą sliekų gyvenimą (plačiau apie knygą galite paskaityti apžvalgoje „Jei tu slieko nepažįsti“ – apie niekam nežinomą slieko gyvenimą, o štai dabar jauniesiems skaitytojams porina apie… paukščius. Ir ne bet kaip, o sliekiškai! T.y. tyrinėdamas kiekvieną smulkiausią detalę ir daugelį jų išbandydamas savo kailiu.

  • Sliekas bando apsiplunksnuoti, bet pasirodo, tai visai skausminga;
  • Sliekas susisuka lizdą ir ten išsimiegojo;
  • Sliekas išėjo kur akys veda ir bandė kelią rasti, kaip paukščiai. Paklydo;
  • O labiausiai už viską sliekas nori skraidyti… Ar jam pavyks?

Dar daug nuotykių knygoje patyrė sliekas. Dabar daugelis ikimokyklinukams skirtų knygelių taupo žodžius – perskaitai du puslapyje, o toliau aptarinėji paveikslėlius, ieškai paslėptų minties kabliuku. Salemonas žodžių netaupo. Žinant, kad išleido jau 60 knygų, spėju, kad rašytojas kažkur turi tikrą žodžių kasyklą! Smagu buvo ne vieną vakarą su mažąja šešiamete šią knygą skaityti, o ji ir skirta 5-7 metų vaikams. Pridėčiau, kad knyga patiks ir vyresniems, pradedantiems skaitytojams, kuriems reikia neilgų, įdomių istorijų.

Na, o dar viena šios knygos puiki dalis – Dainiaus Šukio iliustracijos. Mažuosius klausytojus žavi lyg lietos akverele, o iš tiesų pieštos kompiuteriu, su puslapiuose paslėptomis šmaikščiomis detalėmis. Žinoma, knygos kuliminacija – vienas į kitą sulenkti dvigubi puslapiai su iškarpomis ir naktiniu gamtos gyvenimu. Ten jau ilgiau norisi stabtelėti ir tyrinėti, ką veikia kiekvienas vabaliukas, kokios linksmybės vyksta!

„Jei sliekas būtų paukštis“ puikiai tinka platesniam vaikų akiračio praplėtimui – tikrai daug įdomybių yra iš paukščių gyvenimo, lengvas būdas susipažinti, kaip ir sliekams – kas ta ornitologija, o tam, kad nebūtų nuobodu skaityti, tekstą paįvairina sliekiški juokeliai.

Knygą rasite knygynuose arba tiesiai pas leidėjus https://debesuganyklos.lt/knygynelis/jei-sliekas-butu-paukstis/

KnygosTitulinis 

„Spalvotos skaičių pasakėlės“ – geriausi eilėraščiai, gražiausi piešiniai ir mieliausias įgarsinimas

2020-11-05 — by Goda Leo — 0

IMG_20201105_105925-960x802.jpg

Trys viename – taip trumpai galėčiau apibūdinti naują „Baltos lankos“ knygą „Spalvotos skaičių pasakėlės“. Turbūt pirmoji lietuviška knyga, kurioje sutalpinta visa, kas geriausia!

Pirma – knygoje net 19 (jei skaičiuosime ir atsisveikinimą) eiliuoti, gražiausi, įdomiausi Ramutės Skučaitės eilėraščiai. Pusė jų vadinasi „Spalvotos pasakėlės“ ir akcentas yra spalvos. Tekste jų pavadinimai paryškinti būtent ta spalva, kokios jie ir yra, o šalia, nejučiomis ir natūraliai įsipina ir skaičiai nuo vieno iki devynių.

„Noko noko riešutėliai
– Jau rudi!
Ieškai ieškai riešutėlių
– Nerandi“

Kitoje pusėje knygos eilėraščiai pavadinimu „Skaičiukų užgaidėlės“ ir čia jau pirmu smuiku groja skaičiai, kurie eilėrase išryškinti didžiosiomis raidėmis. Poetė R.Skučaitė kviečia vaikus skaičiuoti kiškio ausis, boružių ir uodų chorą, pirštukus ar devyngalvį slibiną. Pastebėjau, kad būtent šioje knygos dalyje eilėraščiai tampa šiek tiek ilgesni.

Antras dalykas, kuris šią knygą daro neprilygstama – dailinininkės Agnės Nananai iliustracijos. Visa, ką Ramutė pasako dėliodama raides, Agnė parodo vedžiodama teptuką. Išjaustos, smulkmeniškos, šmaikščios, šiltos ir vaikams suprantamos iliustracijos bus puikus užsiėmimas, kol skaitysite eilėraštį. Lyg kreidelėmis ar spalvotais pieštukais spalvinti piešiniai puikiai papildo eiles ir kiekvienas puslapis tampa lyg atskiras meno kūrinys. Antroje knygos dalyje net tokia smulkmena, kaip taškiukai puslapio apačioje vaikus moko skaičiuoti pačius. Tiesa, o būdą, kaip piešti avis, aš išbandysiu ir pati!

Trečias rimtas reikalas, kurio nebuvau niekur sutikusi – įgarsinimas! Pripažinkime, dažniausiai daugelį mūsų, tėvų, iš proto varo garsinės knygelės. Jos pypsi, skamba, leidžia keisčiausius garsus, kuriuos vaikai spaudinėja vieną po kito be jokios tvarkos, sekos ar logikos. “Spalvotos skaičių pasakėlės” įgarsintos beveik pilnais eilėraščiais. Vieni jų įgarsinti visiškai, o kiti – dalinai, likusią pusę reikia perskaityti patiems tėvams. Na, o norite didžiausios staigmenos? Balsą ir emociją jiems padovanojo aktorė Ilona Balsytė, todėl be galo malonu klausyti jos intonacijos, sudėliotų akcentų ir tobulo tarimo.

Knygą rekomenduočiau ankstyvo priešmokyklinio amžiaus vaikams – nuo trejų iki penkerių, bet eilėraštukus malonu bus kartu deklamuoti ir su dvimečiu, ir su skaičių besimokančiu šešiamečiu. Iš tiesų, ši knyga labai maloni visoms garsinėms iš proto vedančioms knygoms 🙂 Tai trio, kuriame dera visos detalės iki menkiausios smulkmenos, nes tai į šį bendrą kūrinį savo geriausią patirtį sudėjo trys geriausios savo srities profesionalės.

Knygą rasite knygynuose arba https://www.baltoslankos.lt/knygos/literatura-vaikams/spalvotos-skaiciu-pasakeles-eiliuota-ir-igarsinta

 

KnygosTitulinis 

Prabilusios Vilniaus gatvės knygoje „Gatvių susitikimai“

2020-10-31 — by Goda Leo — 0

IMG_20201031_162435-960x788.jpg

Pirmą kartą perskaičiusi knygos „Gatvių susitikimai“ idėją net ložtelėjau iš nustebimo – genialumas paprastume! Seserys Agnė ir Monika eidamos Gedimino prospektu susikirtime prie V.Kudirkos gatve susimąstė – apie ką galėtų kalbėtis šiedu žmonės? Kas juos sietų ir kas skirtų?

„Mums pasirodė įdomu, kad miesto žemėlapis suteikia galimybę gana atsitiktiniam faktui – dviejų ar daugiau gatvių sankirtai – suteikti prasmę o iš jos jos sukurti pasakojimą“, – rašo autorės knygos pabaigoje pasakodamos, kaip kūrė šią knygą. Komikso principu Agnė ir Monika dėliojo mozaiką atsitiktinai bakstelėjusios į žemėlapį ar radusios įdomų sąskambį gatvių pavadinimuose, galbūt jas siejančią istorijos giją, kuri vyniojasi, kaip siūlų kamuolys.

Visos šios istorijos gimė per keletą metų. Pradžioje, skelbiamos tinklaraštyje, vėliau sugulė į knygą minkštais viršeliais „Gatvių susitikimai“, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“.

Knyga sudėliota pagal Vilniaus miesto rajonus: Šeškinė, Antakalnis, Žvėrynas, Senamiestis ir visi kiti. Smagiausia tai, kad šią knygą gali atsiversti bet kurioje vietoje – istorijos nesisieja (na, nebent tuo, kad kalbama vis dar apie gatvių pavadinimus) ir gali būti skaitomos tiek nuosekliai, tiek atsitiktine tvarka. Iš viso knygoje yra 70 komiksų.

„Gatvių susitikimai“ ypatingai patiks gyvenantiems (ar gyvenusiems) Vilniuje – ar niekad nenorėjote sužinoti savo gatvės istorijos arba interpretacijos jos tema? Kiekvienas susitikimas skirtingas – vienas, labai išsamus ir istoriškai turtingas, kaip pavyzdžiui, Žalgirio, Širvintų ir Giedraičių gatvių susitikimas XV amžiaus mūšiuose. Kiti susitikimai nagrinėja kalbines dalis, kaip Justiniškės, Viršuliškės, Turniškės ir kitus rajonus siejanti priesaga -iškės. O kartais susitikimai turi neįtikėtinus sutapimus, kaip vienas sėkmingiausių rašytojų Juozas Grušas, sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių ir Kryžiokų gatvė, turinti daugiausiai namų (500!) Vilniaus gatvė. Du rekordininkai vienoje sankirtoje.

Šios knygos skaitymas primena pasivaikščiojimą. Jaučiausi lyg Agnės ir Monikos draugė, kuri eina šalia ir tyliai klausosi jų kuriamų, perpasakojamų, atrastų istorijų ir pastebėtų sutapimų. Nuo Pilaitės iki Pilies gatvės užsukome į visus Vilniaus rajonus, kur sužinojau ne tik apie ten esančias, populiarias ar mažiau pastebimas gatves, bet ir pačių rajonų istorijas. Vilniaus gatves ir ligšiol pakankamai gerai mokėjau, bet dabar į jas sukdama prisiminsiu ne tik, kur važiuoti, bet ir kodėl jos taip pavadintos.

Prisipažinsiu, ne visi susitikimai buvo įdomūs ir verti rašytojų plunksnų, bet tokių mažuma. Dar nuliūdau neradusi savo gatvės, bet dėl to tik geriau – teks laukti tęsinio. Ar jis bus? Tiesa, dar užkliuvo kategorija, kuriai priskiriama ši knyga: „Pažintinis komiksas vaikams ir paaugliams, negrožinė“. Ji, mano nuomone, labiau tiktų paaugintiems paaugliams, nei vaikams. O iš tiesų, puikiai skaitosi ir suaugusiems 🙂

Atskiros panegirikos vertos knygos iliustracijos. Kaip Agnė ir Monika sako – juodos, baltos ir oranžinės, „prinokusių šermukšnių, Vilniaus stogų čerpių, saulėtos popietės, sustingusio skaidraus gintaro su vabaliukų inkliuzais spalvos…“ Šiltos, su daugybe smulkių detalių, kurias galima panagrinėti ilgėliau, užrašais, kurie spaudžia šypseną, pavyzdžiui: “Miestas ir keroja – ir keri…” Tobulai pasakyta!

Apie autores: Monika Vaicenavičienė baigė Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetą, dabar iliustruoja ir kuria paveikslilių knygas. Jos knyga „Kas yra upė?“ įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – pelnė Pasaulio iliustracijų apdovanojimą Londone ir Šanchajaus vaikų knygų mugėje Leidėjų apdovanojimą.

Agnė Ulytė, Monikos sesė, yra… gydytoja! Ji šiuo metu yra Ciuricho universiteto sveikatos sistemos mokslų doktorantė ir tyrinėja ligoninių darbo sklandumą. Taip pat, laisvalaikiu kuria komiksus ir kuria mokslines iliustracijas.

Sakyčiau, tobulas duetas, kuriam linkiu nesustoti, nes puikiai viena kitą papildo. Kada nors, tikiuosi, Vilniaus mieste susitiks dvi gatvės Agnės ir Monikos, kurioms istorijos kurti ilgai nereikės…

KnygosTitulinis 

Ar tau reikia dar vienų marškinėlių? Knyga paaugliams apie vaikų išnaudojimą

2020-10-31 — by Goda Leo — 0

IMG_20201031_152000-960x1280.jpg

Pastaraisiais metais vis dažniau paauglių (ir vaikų) literatūra tampa įrankiu, padedančiu kalbėti socialinėmis ar kitomis „nepatogiomis“ temomis. Ir tai yra nuostabu! Juk knygos nėra tik pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas, kuris lavina raštingumą (ir tai ne visuomet). Ir anksčiau buvo galima rasti vaikiškų knygų apie socialinę nelygybę (kad ir „Tomo Sojerio nuotykiai“) ar rasizmą („Dėdės Tomo trobelė), bet dabar tų temų įvairovė darosi platesnė, nes ir problemų pasaulyje yra daugiau.

Mano paauglė tik dabar atrado apsipirkimo pačiai džiaugsmą – iš tiesų, negėda prisipažinti, daug drabužių gaudavome iš draugų vaikų, mėgstu apsipirkti ir dėvėtuose drabužiuose, tad naujus pirkdavome tik apatinius ir vieną kitą šventinį apdarą. Išaugtinių paauglei jau neatkeliauja, o ir pasipuošti norisi pagal savo skonį, todėl labai džiaugiasi gavusi dovanų čekius ir galinti pati išsirinkti kas patinka. Neseniai grįžusi iš vienos pigių (ne dėvėtų, bet nebrangių) drabužių linijos parduotuvės negalėjo atsistebėti, kad patinkančius marškinėlius įsigijo už 5,99 Eur, o džemperis kainavo 12,99 Eur. Kaip pigu! Bet ar tai tikrai pigu?

O aš tuo pačiu apsidžiaugiau pamačiusi naują „Debesų ganyklos“ knygą „Made by Indira. Mada – bet kokia kaina?“, kuri būtent ir atskleidžia tikrąją pigių drabužių kainą.

Knygoje paraleliai pasakojamos dvi istorijos – penkiolikmetės Teros, kuri gyvena Nyderlanduose nieko nestigdama ir mėgsta save palepinti naujais drabužiais ir to paties amžiaus Indiros iš Indijos, kuri dažnai būna alkana ir nori padėti savo šeimai. Tėvai, norėdami Terai parodyti tikrąją mados kainą išleidžia dukrą į kelionę į Indiją su nevyriausybinėje organizacijoje dirbančia teta. Indira atsitiktinai sužino apie galimybę dirbti verpimo fabrike ir suviliota pažadų apie puikias sąlygas bei didelį atlyginimą, pakliūna į vaikus išnaudojančių verslininkų spąstus.

Tikras lankstinukas, kuriame žarstomi pažadai vaikams Indijoje.

Šių dviejų mergaičių kelionė tiesiogiai susikerta tik keliose vietose, bet jų virsmas, realybės suvokimas ir šokas kiekvienai suprastus savo klaidas visoje knygoje persipina. Tera sužino tikrąją savo mėgstamų drabužių kainą, Indira pažįsta tikrą pasaulį už jos mažo kaimelio ribų. Kiek iš tiesų verta mada? Kaip mes galime padėti?

Daugiau nei 200 puslapių skaitosi smagiai, greitai ir nenuobodžiai.Istorija paaugliškai papildyta ir meilės gija. Akiračiui praplėsti aprašomi ir kai kurie indiški papročiai (pagerbti žmogų patepant milteliais jo kaktos vidurį), joje naudojama šiek tiek yra indiškų žodžių, kurie išversti ir puslapio apačioje, ir žodynėlyje knygos gale. Labai patiko informacija knygos gale, su rekomendacijomis, kaip sužinoti ar jūsų drabužiai pagaminti neišnaudojant vaikų ir mokant sąžiningą uždarbį. O jei iš tiesų norisi dar labiau padėti – vos už 267 Eur PER METUS suteikti vienai mergaitei Indijoje metus lankyti mokyklą.

Knygos autorės Caja Cazemier ir Martine Lettiere jau yra išleidusios dvi knygas kartu, kurios išsiskiria dviem siužeto linijomis. Ruošdamos šią knygą autorės ne tik apsilankė Indijoje, bet ir pakalbino 75-ias 13-21 metų mergaites ir jų patirtis sudėjo į Indiros istoriją.

Šią knygą įtraukčiau į būtiną perskaityti paaugliams sąrašą, kad jie suprastų tikrąją savo perkamų pigių drabužių vertę.

KnygosTitulinis 

Knyga paaugliams, kuri “nuraus” stogą ir tėvams

2020-10-13 — by Goda Leo — 0

IMG_20201013_212824-960x1274.jpg

Prisipažinsiu, kad kartais “nusiraunu” ant kokios knygų serijos apie vaikus vilkolakius, vampyrus, fėjas, gyvenančius futuristinėje visuomenėje ir pan. Ir tai darau dėl labai elementarios priežasties – lėkštų meilės romanų skaityti nesinori, tad paaugliškos knygos žiauriai tinka tokiam lengvam, neįtempiančiam ir atpalaiduojančiam skaitymui. Juk ne visad nori perskaitęs sakinį galvot tris dienas – ką tuo norėjo autorius pasakyti.

Paskutinis mano “nusirovimas” tai ant naujos Karl Olsberg knygos “Berniukas baltame kambaryje” (leidykla “Debesų ganyklos”). Šita tai gerulė – jei kitoms knygoms reikia įsivažiuoti, praeina laiko, kol pagauni siužetą, dar šiek tiek, kol įsitrauki, tai ne apie šią knygą. Čia nuo pirmų eilučių įklimpsti ir norisi skaityti dar dar dar. O kai galvoji, jog čia jau viskas aišku, siužetas supurto iš naujo.

Pirma, ši knyga pelnė daugybę apdovanojimų – bent viršelio nugarėlėje vardinamos bent penkios premijos. Knygos autorius, taip pat nepėsčias – mokslų daktaras dirbtinio intelekto srityje, sukūręs ne vieną startuolį ir dabar pasinėręs į knygų vaikams bei paaugliams rašymą. Žinant sritį, kuria K.Olsberg domėjosi anksčiau, nenuostabu, kad ir knygos siužetas susijęs su naujausiomis technologijomis ir dirbtiniu intelektu.

Tai apie ką ši knyga? Juokinga, bet negaliu daug išduoti, nes netektumėte pusės malonumo. Viskas prasideda tuomet, kai Manuelis atsibunda baltame kambaryje. Nežino nei tik, kaip čia atsidūrė. Nežino net savo vardo, kas jo tėvai, ką jis mėgsta ar pažįsta. Aišku, jis yra įprastas paauglys ir su tuo susitaikyti nenori, pradeda ieškoti atsakymų. Vienintelis jam galintis padėti dalykas – dirbtinis intelektas Alisa (na, kaip Siri), kuri atsako į klausimus, tik ne visada turi atsakymus. Ir, kaip minėjau, kuo giliau į knygos puslapius, tuo situacija darosi vis labiau dramatiška. Tai, kad ši knyga yra ypatingai nenuspėjamo siužeto – pažadu 110 %. O labiausiai šokiruoja pabaiga… Tiesa, manęs atvirai sakant ji neįtikino ir knygos paskutiniuose puslapiuose kylanti diskusija, kas yra žmogus, manau taip pat šiek tiek perspausta. Nežinau, ar čia fantazija autorių nunešė taip toli, ar žinios apie ateities technologijas. Arba aš nesu paauglė 🙂

Žiauriai patiks berniukams, kurie nemėgsta knygų apie meiles seiles, santykius, draugus ir pan. Viso to čia tiek minimaliai, kad net nesijaučia. Labai patiks, kas bent kiek pafantazuoja apie išmaniąsias technologijas. Patiks ir mergaitėms, kurios mėgsta gerai parašytas, įtraukiančias ir net, sakyčiau, užvaldančias knygas. Čia apstu ir atjautos, ir draugystės. Bendras verdiktas – tikrai labai smagiai susiskaičiusi istorija!

P.S. Knyga tokia rimta, stora, paaugliams bus skaitymo 🙂

Knygą rasite knygynuose arba tiesiai leidykloje https://debesuganyklos.lt/knygynelis/berniukas-baltame-kambaryje/

 

KnygosTitulinis 

Edukologė paaiškino, kodėl reikia vaikams skaityti ir eiles

2020-10-04 — by Goda Leo — 0

IMG_20201004_144710-960x1280.jpg

Ne paslaptis, kad šis tinklaraštis yra tik pomėgis, o iš tiesų darbuojuosi žurnaliste naujienų portaluose, kur tenka pakalbinti labai daug įdomių žmonių. Ir paėmus į rankas naują Violetos Palčinskaitės knygą „Ką padarė šokių salė“ (leidykla „Tyto alba“) įvyko trumpas sujungimas, nes susijungė keletas per pastaruosius mėnesius patirtų pokalbių.

Su edukologe dr. Austėja Landsbergiene kalbėjomės apie vaikų raštingumą. Ji, šiuo metu vykdo tokį tyrimą darželiuose, kur skatina vaikus kuo giliau panirti į raštą, žodį, skaitymą, supratimą. Viena iš to tyrimo sudedamųjų dalių – dažnas skaitymas vaikams. Mažiausiai, triskart per dieną: ryte, vaikams paprašius ir prieš pietų miegą. Tai, kad skaityti vaikams reikia, žino visi, bet niekad nesusimąstome tiksliai ką skaityti. Dažniausiai, tai būna pasakos, istorijos, bet iš tiesų, dažnai skaitant reikia vaikus supažindinti su skirtingais tekstais. Taip vaikai patiria, kad rašytinis žodis galli nešti pačią įvairiausią informaciją – nuo mylimos pasakos iki siurblio instrukcijos, nuo patiekalų meniu iki gražiausiai skambančių eilėraščių.

Ištrauka iš “Ką padarė šokių salė”

Dar vienas patyrimas, kad eilėraščiai tampa madingi buvo pokalbis su rašytoja Evelina Daciūte. Ji šiuo metu pristato net dvi savo eilėraščių knygas – vieną vaikams, kitą suaugusiems. Ir ji įsitikinusi, kad eilėraščiai dabar išgyvena atgimimą, juos tėvai noriai skaito ir patys, ir juos skaito vaikams. Cituoti eilėmis net darosi madinga!

Joms abiems visiškai pritariu. Pamenu, kaip vaikystėje eilėraščius man skaitydavo mama, kaip juos mokydavomės mintinai ir peržvelgusi savo dukrų knygų lentynas suprantu, kad jiems vietos visai mažai. Na, tiksliau, jų ten visai ir nėra. Todėl labai džiaugiuosi, kad ėmiausi užpildyti šią spragą.

„Ką padarė šokių salė“ skamba šokio ritmu. Tai valsas su žodžiais. V.Palčinskaitės eilėraščiai užburia, šokdina, neša mus įvairiausių šokių ritmu. Knygoje 26 eilėraščiai, kuriuose pasakojama istorija apie šokių salę ir jos šokėjus, kuo visa tai baigiasi – sužinosit tik pradėję, nes sustoti skaityti sunku. Ir, man rodos, jau eilėmis kalbu…

Ar žinojote, kad Violeta eilėraščius pradėjo spausdinti sulaukusi penkiolikos? Pirmąjį rinkinį išleido pirmame kurse!

Na, ir uoga ant šio eilėraščių torto yra Marijos Smirnovaitės piešiniai, kurie šoka kartu su eilėraščiu, sukasi, lekia, sviedžia ir banguoja knygos puslapiuose.

Knygą rasite knygynuose arba https://www.tytoalba.lt/ka-padare-sokiu-sale

Ištrauka iš knygos “Ką padarė šokių salė”

KnygosTitulinis 

Dainuojančios raidės: abėcėlės mokytis dar linksmiau

2020-10-04 — by Goda Leo — 0

abc-960x540.png

Jau ne kartą minėjau, kad namuose auganti trečioji pagrandukė mažai mokyta. Kažkaip… išsikvėpėm 🙂 Pirmoji raides jungti jau gerai pradėjo turbūt ketverių sulaukusi, o šioji, be mėnesio šešiametė, dar sunkiai ir raides dėlioja. Laisvai ir kūrybiškai sielai tai tiesiog per nuobodu. Ir radau sprendimą! Nauja leidyklos “Tyto Alba” knyga “Skambanti ABC”, kurioje raidės dainuoja!

Viskas labai paprastai veikia – reikia atsisiųsti programėlę, ją atsidarius telefono kamerą nukreipti į raidę ir šioji ne tik iššoka, bet ir Sigutės Trimakaitės sukurtas bei atliekamas gražiausias melodijas ar keisčiausius garsus skleidžia. Kiekviena raidė skirtingu charakteriu išsiskiria. O kol vaikas pirštais į raides baksnoja, kitame lape gražiausias Antano A.Jonyno eilėraštis su daugybe tų raidžių guli. Juo ne tik pasimėgauti galima, bet ir suskaičiuoti – kiek tų R, Ė ar kitų raidžių yra.

Dar viena interakcija – knygoje raides galima rašyti. Tai ne koks peckiojimas, o rimta užduotis, kurią siūlo vaikams knygos sudarytojai.

Menišais, jaukiais Linos Eitmantytės-Valužienės piešiniais iliustruota knyga tiks ieškantiems kažko tikro, be sintetinių spalvų ar animacinių herojų. Suskamba ne tik Sigutės balsas, bet ir pieštinio pasaulio dalyviai į rankas paima įvairiausius instrumentus – gandras skambina gitara, triušis pučia trimitą, vilkas viršelyje griežia violančele. Tokią gera skaityti, dovanoti ir net išaugus laikyti vaikiškų knygų lentynose.

O jei namuose yra grojančių ar dainuojančių – raidžių melodijos natomis išrašytos. Gali kiekvienas pats išbandyti, kaip jam ta raidė skamba. O gal įmanoma sukurti savo muziką kiekvienai raidei?

KnygosTitulinis 

Kur du pešasi, niekas nelaimi: knyga apie draugystę

2020-08-27 — by Goda Leo — 0

IMG_20200825_113856-960x1280.jpg

Vienoje tėvystės knygoje skaičiau patį geriausią patarimą, ką daryti, jei vaikai pešasi, mušasi ar nesutaria. Atsakymas paprastas – reikėjo turėti vieną vaiką. Na, bet jei jau situacija kita, beliks tik kalbėti, mokyti ir skaityti tokias knygas, kaip „Peštukai voveriukai“, kuriose labai gražiai analizuojama vaikiška draugystė.

Knygos siužetas itin paprastas – du voveriukai susipešė dėl paskutinio kankorėžio. Na, o pabaiga – laiminga, po daugybės iššūkiu, peštukai susitaikė ir laimingai gyveno draugaudami.

Knygos pradžia man priminė seną animacinį filmuką (ir pasaką) „Žiogas ir skruzdė“, kuriame skruzdė atsakingai žiemai, kol žiogas griežė smuikeliu. Šioje knygoje irgi šiek tiek užgriebiama ta tema – vienas iš voveriukų buvo tinginukas, kitas – darbštuolis. Vėliau prasideda nutrūktgalviškos lenktynės dėl to paskutinės vasaros gėrybės, kurią abu nori pasidėti į savo podėlius. Voveriukai bėga, čiumpa, skrieja, ritasi, krenta ir net skęsta. Būtent nelaimė ir suartina juos.

Skaityti šią eiliuotą istoriją itin smagu, nes ji, kaip ir voveriukais, tiesiog skrieja puslapiais, o vaikai stebėdami paveiksliukus tikrai iki soties juoksis, nes du peštukai iš šalies, labai jau linksmai atrodo. Gal tą ir reikėtų priminti vaikams? Ten kur du pešasi, perfrazuočiau patarlę, trečias juokiasi. Gal ir negražu, bet visi dukrų ginčai dėl trintuko nuosavybės, barbių sijono ar LEGO raudonos kaladėlės visad kelia juoką.

Na, o prieš miegą su vaikais galite kartoti, kaip mantrą, paskutinę knygos eilutę, kuri tinka ir suaugusiems:

Kaip GERA dalytis

viskuo su draugu

Knygą išleido „Baltos lankos“, o ją parašė, Rachel Bright, iliustravo Jim Fiel. Tai tie patys autoriai, kurie sukūrė knygą apie drąsą ir pasitikėjimą savimi „Jei aš būčiau liūtas“, kurią aprašiau Pasitikėjimą ugdančios knygos: visi mes pelės ir liūtai širdy. Ir vertėja ta pati, talentingoji Reda Puodžiukė, labai smagiai ir taikliai mokanti išversti visus rimus.

Knygą „Peštukai voveriukai“ rasite knygynuose arba http://www.baltoslankos.lt/knygos/literatura-vaikams/pestukai-voveriukai

KnygosTitulinis 

Pasitikėjimą ugdančios knygos: visi mes pelės ir liūtai širdy

2020-08-26 — by Goda Leo — 0

IMG_20200825_114511-960x1180.jpg

Pastebėjau, kad pastaraisiais metais išpopuliarėjo vaikiškos knygos, ugdančios vidines vaikų savybes. Jei anksčiau dažniau kalbėdavome apie draugystę, gėrį ir blogį, dabar knygų puslapiuose su vaikais aptariamos pasitikėjimas savimi, meilė sau ir priėmimas savęs tokio, koks esi.

„Baltos lankos“ išleido Rachel Bright parašytą ir Jim Field iliustruotą knygą „Jei aš būčiau liūtas“. Šmaikščiai nupieštas mažutėlytis peliukas jaučiasi labai labai mažas, niekieno nepastebimas ir nemylimas. Sunku, ar ne tiesa? O juk dažnai vaikai irgi jaučiasi būtent taip – klasėje ar darželio grupėje sunku rasti draugų, niekas nenori kartu žaisti, o auklėtoja/mokytoja nepastebi tavo pakeltos rankos. Na, nes tu galbūt mažesnis ūgiu, kalbi tylesniu balsu ir nesiverži lyderiauti. Kartais pamąstau, kad intravertams šiuolaikiniame ekstravertų ir „parduok save“ pasaulyje yra tikrai labai sunku.

Istorija graži tuo, kad peliukas vis dėl to rado savyje drąsos ir nusprendė išmokti tapti ekstravertu. Na, knygoje jis nori išmokti riaumoti, bet juk tai panašu, ar ne? Aišku, tą daryti geriausiai moka drąsusis liūtas į kurį peliukas ir kreipiasi pagalbos.

Bet, drąsus ne visada tas, kuris drąsiai atrodo – dar viena pamoka vaikams. Liūtas, pasirodo, baisiai bijo pelių! Žinoma, pabaigoje jie susidraugauja ir knyga baigiasi žodžiais

Visi turim liūtą ir pelę savy –

Savybes geriausias nešiojam širdy…

Tokia knygos istorija perteikta labai gražiais eiliuotais posmais, kuriuos išvertė Reda Puodžiukė. Tikra pagarba, nes vertimas tikrai žaismingas, organiškas ir smagus.

Pati knyga smagi tuo, kad ji kaip tik vienai vakaro pasakai – nei per trumpa, nei per ilga, o užvertus jos puslapius yra apie daug ką pasikalbėti. O jei tu būtum peliukas? O jei liūtas? Kas tu – liūtas labiau ar peliukas?

Knygą rasite knygynuose arba http://www.baltoslankos.lt/knygos/literatura-vaikams/jei-buciau-liutas