Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse lankytojus drauge nuotaikingai paminėti Velykų savaitės paskutinę dieną. Susitikime sekmadienį, balandžio 16 d., 12:00 val., Lietuvos liaudies buities muziejuje, Aukštaitijos Užusienio kaime – Pakapių ir Mičiūnų sodybose. Visų atvykstančių lauks spalvingi stiprūs margučiai, daužavimo ir ridenimo varžybos, žaidimai ir viktorina, žinoma – sūpuoklės! Veiks dirbtuvėlės: kiaušinių tapymas ir pavasario paukštukų rišimas. Jūsų lauks karšta arbata ir vaišės. Iki susitikimo!
Nors pati didžiausia ir žmonių labiausiai laukiama pavasario šventė yra Velykos, nereikėtų pamiršti ir kitos, ne mažiau nuotaikingos šventės – Atvelykio. Tai pirmasis sekmadienis po Velykų. Ši diena dar vadinama ir tokiais švelniais vardais: Atvelykės, Velykėlės, Mažosios Velykėlės, Vaikų Velykos, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje – Pravadais, o Žemaitijoje žinomas ir toks skambus pavadinimas – Baltos Velykos.
„Per Atvelykį virdavo kiaušinius, bet būtinai baltus ir mažiau. „Dominikus album“ sakydavo bažnyčioje, nes Atvelykis – baltasis sekmadienis. Užtat nereikia dažyti kiaušinių, balti kiaušiniai“ (P. Beržanskienė, g. 1928 m., Užkanavės k., Kretingos r.).
Tradiciškai kaime po velykinių kiaušinių dažymo likusių dažų – svogūnų lukštų, ąžuolo žievės, vantų lapų mirkalų – neišpildavo, laikydavo puodą visą savaitę ir per Atvelykį nudažydavo visus kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo vištos. Velykų dieną visi daužia dažytus kiaušinius, juos ridena, supasi sūpynėse, o per Atvelykį šiomis linksmybėmis labiausiai džiaugiasi vaikai.
„Atvelykis – mažylės Velykėlės, vaikų Velykėlės. Vaikams dar nudažo kiaušinių, ir gegutė dar deda į gūžteles kiaušinių. Vaikų Velykėlės, tai gegutė po vieną kiaušinį vaikams gūžtelėje palieka. Bičkuriukų dar būna vaikams palikę, kad dar pasidžiaugtų, kad vaikų Velykėlės. Visko jau nedaug, visko mažiau, kad mažytės Velykėlės“ (A. Bitinienė, g. 1907 m., Meškalaukio k. Pasvalio r.).
Per Atvelykį tik vaikai varžosi, kieno stipresni margučiai, juos ridena, supasi sūpynėse, kad, pasak liaudies išminties, augtų didesni ir būtų sveikesni. Suvalgoma tai, kas nuo Velykų būna likę: ,,reikia užbaigti suvalgyti viską, kas šventinta“. Na, o jei nieko nelikę, tai Atvelykio išvakarėse kepami nauji pyragai ir vėl ruošiami tokie patys valgiai, kaip ir per Velykas, tik į bažnyčią šventinti jau nebenešdavo. Veliuonoje sakydavo, kad „pavalgius pirmosios Velykų dienos rytą maisto likučius reikia laikyti ant stalo visą savaitę, iki Atvelykio, kad visus metus būtų skalsa“. Žemaičiai per Atvelykį kepdavę kiaušinienę. Pagal tradiciją iki Atvelykio reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais, skanėstais ir kitomis dovanomis. Per Velykas laikas būdavo leidžiamas tarp šeimos narių bei artimiausių asmenų.
Atvelykis turi svarbią religinę reikšmę – tai yra 8-oji diena po Kristaus Prisikėlimo. Ši diena yra minima Biblijoje. Esą apaštalas Tomas, nedalyvavęs Kristaus Prisikėlimo įvykiuose, iš pradžių nepatikėjo, kad jis prisikėlė ir būtent 8-ąją dieną praragėjo ir patikėjo gerąja žinia. Atvelykis – tai Velykos tiems, kurie nespėjo atšvęsti tikrųjų Velykų. Per Atvelykį krikštydavo vaikus, o po Atvelykio ir piršliai pradėdavę važiuoti. Moterys šį sekmadienį susieidavę pasišnekėti ir aptarti įvairiausius dalykus: verpalus, būsimus audinius, audinių raštus, siūlų spalvas ir pan., keisdavosi ir viena iš kitos skolindavosi įvairius audimui reikalingus reikmenis.
Atvelykis – Velykinės savaitės pabaiga. Senovėje visą Velykų savaitę (nuo pačių Velykų iki Atvelykio sekmadienio) laikas buvo leidžiamas su šeima, lankomi giminės, poilsiaujama. O praėjus Atvelykiui prasidėdavę didieji pavasario žemės darbai.
Daugiau: https://www.llbm.lt/atvelykio-popiete-rid-ritos-rid-ritos-ir-vel-marguciai-ritos/
