main

Teatras

Šeštadienį ir sekmadienį – spektakliai vaikams iki 3 m.

2019-06-12 — by Goda Leo0

Laura_Vanseviciene-5051-960x641.jpg

Kultūros nakties renginių daugelis mažiausių nesulauks, todėl kviečiu šeštadienį ar sekmadienį apsilankyti teatro „Pradžia” paskutiniuose birželio spektakliuose.

Šeštadienį 11 val. spektaklis “Op!” (rež. E. Kižaitė) 18 mėn. – 3 m. vaikams

Saulę, Mėnulį ir žvaigždes žmogus pradėjo stebėti nuo savo egzistavimo pradžios. Jungė juos į sistemas, galvojo pavadinimus, grožėjosi. Tai rodo nepaprastą žmogaus sumanumą ir kūrybiškumą. Lygiai tokie pat smalsūs, kūrybiški ir ieškantys naujovių yra mūsų vaikai. Jie vieną dieną pramerkia savo klausiančias akis ir tuoj pat nori žinoti viską, kas juos supa ir kodėl.

Skleistis fantazijai žiūrovams padės smalsusis vaikas vieną vakarą netikėtai sutikęs nakties dangaus kūnus valdančią mistinę būtybę. Teatro erdvė šiame spektaklyje prisodrinta garsų ir estetiškos vizualikos. Visa tai, kas prikausto mažiausiųjų dėmesį ir sužadina smalsumo pojūčius. Spektaklio metu per judesį, šviesas bei muziką žiūrovai sužinos, kas yra auštai virš mūsų.

Sekmadienį 10 val. ir 12 val. spektaklis “Upė” (rež. I. Jackevičiūtė) 6 mėn. – 3 m. vaikams

Vanduo – viena iš keturių, žemę valdančių stichijų. Įvairių pasaulio tautų mitologijose vanduo simbolizuoja gyvybę ir yra visko pradžia. Judesio spektaklis „Upė“ skirtas patiems mažiausiems, 0-3 metų vaikams. Klasikinės muzikos garsai, minkštos scenografijos detalės panardins mažuosius žiūrovus į fantazijos vandenynus, vandens impulsų atplukdytas mistines erdves, istorijas, o tuo pačiu – ugdys vaikų jusles ir pojūčius.

Bilietai: bit.ly/teatrasvaikams

TeatrasTitulinis 

Teatro „Pradžia” spektaklis „Sivužas” – ne tik patiems mažiausiems

2019-05-29 — by Goda Leo0

C_LauraVanseviciene-19-960x640.jpg

Pamenu, kaip vyriausią dukrą Smiltę po teatrus (ir net operas!) tąsiau nuo pusės metų. Jaučiausi didvyrė ir labai išmani, vaiką ugdanti mama. Dabar juokinga, nes sulaukusi trečios suprantu, kad svarbiau turinys, o ne pats veiksmas ką darai. Todėl mažiausioji vaikšto į konkrečius spektaklius, skirtus patiems mažiausiems, kurie koncentruojasi būtent į tokių vaikų ugdymą ir įtraukimą. Nes vaikščioti dėl vaikščiojimo galima, nebent jei turite šeimoje žmogų ant scenos 🙂

Tai va taip mes atradome teatrą „Pradžia” su gausybe spektaklių patiems mažiausiems, kur svarbu forma, spalva, muzika tiek, kiek tai aktualu vaikams, o ne tėvams. Bet ir jiems įdomu! Pati sustingusi žiūrėjau, kvatojau iki ašarų stebėdama spektaklį „Sivužas”, o po jo pakalbinau režisierių ir aktorių Žilviną Beniušį.

– Dažnai kuriama pagal klasikinę literatūrą, o knyga „Sivužas” pasirodė visai neseniai – kodėl pasirinkote ją

– Mariaus Marcinkevičiaus knygą pasirinkau todėl, kad tai mėgstamiausia mano paties vaikų knyga. Ją namie perskaitę dešimtis kartų, nejučiomis pradėjome knygelėje papasakotą istoriją vaidinti, užsidėję namie vilnones kojines kartu su vaikais čiuožinedavome po kambarius ir mūkdavome arba kriuksėdavome. Matydamas, kaip smagu vaidinti knygoje aprašytas situacijas, nusprendžiau šiuo džiaugsmu pasidalinti su visais.

Taip pat knyga patraukė tuo, kad ji parašyta ne didaktiniu, o žaidybiniu lengvu stiliumi, kuriame tarsi žaidžiant susikuria pačios mistiškiausios ir giliausios prasmės.

– Tikslinė auditorija 2-5 metai, kokiais būdais stengėtės ją pasiekti? Ar tai sudėtinga?

– Labiausiai atsižvelgiau į tris dalykus: pirmasis, kad spektaklyje būtų daug judesio ir veikėjams kylantys jausmai būtų daugiausiai išreikšti judesiais, garsais, naudojant kuo mažiau kalbos. Buvo svarbu, kad aktorių judesiai būtų labai vizualūs, žinoma, tas pats liečia scenografiją ir kostiumus. Tai svarbu mažiausiems žiūrovams.

Antra tai, kad visa istorija turėtų logišką seką, kad kiekvienas judesys ir emocija logiškai sietųsi tarpusavyje, nes tai labai svarbu vyresniems vaikams, kurie tada gali kartu su veikėjais pilnai išgyventi visą istoriją.

Ir trečia, kad abu aktoriai, kurių vienas ir pats esu, nepamirštų scenoje žaisti, mėgautis tuo ką daro, kad jų akys spindėtų, kad aktorių susiklausymas aprėptų ne tik juos pačius, bet ir vaikus, tėvelius bei senelius.

– Esate pristatomas, kaip ir profesionalus klounas – ką tai reiškia? 

– Tai reiškia kad esu profesionalios meninės klounados mokslus baigęs aktorius. Šią veiklą pradėjau organizacijoje „Raudonos nosys”, ją tęsiu kurdamas klounados spektaklius tiek teatruose, tiek ir gatvės pastatymuose. Taip pat dėstau klounadą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man svarbu, kad šis žanras atrastų vis svarbesnę vietą Lietuvos meniniame žemėlapyje, nes jis pasižymi ypatinga aktorine technika bei klausymu. Klounas laisvai žiūri į kito akis ir jas tikrai mato. O tai, tikiu, mums labai reikalinga.

– Itin išradinga scenografija su švieslentėmis – kaip gimė idėja ir kas jų autorius?

– Norėjosi kad scenografijoje vyrautų medžiai, kurie knygelėje tiek žodžiais tiek iliustracijomis pavaizduoti nuostabiai. Tad ir buvo noras, kad medžiai lydėtų Paršelį ir Karvę šioje kelionėje gelbėjant Sivužą. Medžiai tarsi saugo veikėjus ir įkvepia jėgų suprasti vieniems kitus. Čia didžiausia padėka scenografei, kostiumų dailininkei Justei Kondratei – ji šią idėją subrandino bei su kompanijos „Glow Factory“ komanda pavertė realybe.

– Kaip apibūdintumėte pagrindinius personažus – karvę ir paršelį? Kuo jie ypatingi?

– Karvė yra tikra svajotoja, ji labiau širdies personažas, kuri lengvai geba būti čia ir dabar, žavėtis ir žino, kad diena pati pasirūpins savimi. O paršelis labiau atspindi protą, jis racionalus apgalvojantis ką ir kaip daryti, žinantis reiškinių mokslinius terminus. Įdomu, kad paršelis nori kurti poeziją ir išbando visokiausius žodžių junginius, o karvė nekuria poezijos, bet lyg pati yra poezija. Ir gražiausia kūryba Paršelį ištinka būnant būtent kartu su karve.

– Ką iš šio spektaklio turėtų išsinešti vaikai?

– Pirmiausia, tai istorija apie draugystę, apie tai kad nėra gera būti vienam ir kad kartu su draugu gali nuveikti didžių dalykų bei padėti kitiems. Taip pat norėjosi, kad spektaklis pasižymėtų aukšta estetine verte tiek aktoriniu atlikimu, tiek vizualiniu pateikimu, nes estetika visada gražiai jungiasi ir su etika.

– Kokius kitus jūsų darbus vaikams galima ar bus galima pamatyti?

– Ši vasara bus darbinga, nes režisuosiu du spektaklius, vienas iš jų tai suaugusiųjų auditorijai skirtas klounados spektaklis apie vyriškumo stereotipus. O kitas vaikų auditorijai skirtas spektaklis apie didžiausio lobio paieškas kurį kursime kartu su Šarūnu Gedvilu.

Daugiau teatro „Pradžia” spektaklių – www.teatrasvaikams.lt

RenginiaiTitulinis Vilnius

ŠEIMŲ SEKMADIENIAI MO muziejuje

2019-04-10 — by Goda Leo0

46503429_1934186396699674_1221632430062960640_n-960x638.jpg

Kiekvieną sekmadienį MO ir teatras „Pradžia“ organizuoja užsiėmimus 3-8 metų vaikams, kurie vyks nuo 10 iki 14 val. Per šį laiką įvyks 4 teatriniai užsiėmimai po 45 min., kuriuose galės dalyvauti iki 20-ties vaikų.

Užsiėmimus veda aktorių, šokėjų ar muzikantų ir teatro edukologijos specialistų duetai.

Užsiėmimą sudaro susipažinimo ir aktyvūs fiziniai žaidimai, vaidybinės užduotys, atsipalaidavimo rutinos ir kūrybinės dirbtuvės. Vedėjai pristatys vaikams MO muziejų ir parodos temą. Pastaroji bus įsiūta į visus užsiėmimo žaidimus, taip siekiant, kad vaikai suprastų parodos raktažodį, esmę.

Išankstinės registracijos į užsiėmimus nėra vykdomos.

Sekmadieniai MO – skirti šeimoms. Todėl MO paruošė vaikišką užduočių knygelę „MOmukas“. Vaikų joje laukia kūrybinės užduotys, o tėvų – įdomūs faktai.

Balandžio 14 ir 28 d.10:30-13:30

Kiekvieną sekmadienį organizuojame specialias kūrybines dirbtuves vaikams. Jose – įtraukiančios, žaismingos ir ugdančios veiklos. Sekmadieniais MO bistro taip pat siūlo specialų meniu vaikams.

Kaip gerai praleisti sekmadienį muziejuje? Štai jums visa programa:

  • Teatro užsiėmimai. Susipažinsime su parodos kūriniais vaidindami, muzikuodami ir šokdami.

Laikas: 10:30; 11:30; 12:30; 13:30 (trukmė: 45 min).

Vaikų amžius: 3-8 metai

  • Grafikos dirbtuvės. Kursime antspaudus iš gyvūno, žmogaus ar roboto kūno detalių.

Laikas: 11:00-14:00

Vaikų amžius: 3+

  • Istorijų pasakojimas. Kursime istorijas iš parodos kūrinių, šliaužiosim ir skraidysim.

Laikas: 11:00 ir 12:00 (trukmė 30 min)

Vaikų amžius: 3+

TeatrasTitulinis 

Teatro „PRADŽIA“ režisierė Ieva: „Kūdikiai – pats sunkiausias amžius kūrybos prasme, bet tuo pačiu labai įdomu“

2019-02-16 — by Lina Paulauskaitė0

C_LauraVanseviciene-6680-960x640.jpg

Savaitgalį visa šeima (aš, vyras ir 10 mėn. sūnus Benediktas) lankėmės teatre – PRADŽIA. Tai buvo pirmas toks išėjimas visiems trims, nes dažniausiai įvairius būrelius ar kitas veiklas einame su mažyliu dviese darbo dienomis. Aplankėme spektaklius „Upė“ (skirtas nuo 6 mėn. iki 3 metų) (aktoriai-šokėjai Raimondas Klezys ir Marius Gotbergas) bei „Tuku tuku“ (skirtas nuo 2 metų) (kūrėjai ir atlikėjai Saulė Sakalauskaitė, Greta Šepliakovaitė, Raimondas Klezys, Marius Gotbergas). Abiejų spektaklių režisierė – Ieva Jackevičiūtė, kurios taip pat dar yra rodomas spektaklis „Aštuntadienis“ (skirtas nuo 18 mėn. iki 5 metų). Režisierė sutiko su mumis pasidalinti mintimis apie teatrą mažyliams ir tuo dalinuosi su Jumis.

  • Kaip kilo idėja kurti spektaklius patiems mažiausiems žiūrovams?

Ieva: “Esu šiuolaikinio šokio šokėja, domina šiuolaikinis menas, visada ieškau kitokios formos. Tokia idėja buvo iššūkis sau – norėjosi kurti „veikliam” žiūrovui, netradicinio siužeto pasakojimą. Norėjosi, kad būtų šiuolaikinis vyksmas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Taip ir kilo idėja spektakliui „Upė” – tai yra sudėtingas žanras, reikėjo sukurti žaidybinę atmosferą, kad vaikai galėtų kažką patirti, pajausti. Vaikams svarbu pateikti pasakojimą per pojūčius. Šis mano spektaklis buvo pirmas, skirtas tokiai amžiaus grupei“.

  • Iš kur semiatės idėjų spektakliams?

Ieva: „Gyvenimiška ir profesinė patirtis. Ieškau to, kas pačiai įdomu, iš savo vaikų. Taip pat, vedu meno pažinimo užsiėmimus, dėl to ir kyla mintys, kas patinka vaikams, kaip juos sudominti, kaip pakviesti vaikus per judesį sudalyvauti veiksme. Matau, kas vaikams įdomu ir tuo pačiu stengiuosi jiems paprastai pateikti šiuolaikinį meną, kad pažintų, susidomėtų. Man svarbu profesionalumas, nenoriu vaikams daryti per daug ryškaus, perdėto šou. Tad idėjos spektakliams ir kyla iš pačių vaikų ir noro jiems perteikti meną”.

  • Kokių pačių netikėčiausių/ linksmiausių/ liūdniausių reakcijų esate sulaukę iš mažųjų žiūrovų?

Ieva: „Aktoriai yra ir režisieriai, prisitaiko prie vaikų emocijų. Būna ir improvizacijos. Yra buvę, kad vaikas ateina ir “prilimpa” prie aktoriaus, o jis negali pradėti spektaklio, tad ir pradeda kartu su vaiku. Spektaklyje „Upė” – vaikai kaip bitės prie medaus prilimpa. Pradžioje buvo sunku, nes kažkas verkia, šneka, tačiau dabar supratome, kad tai yra normalu, teatras yra emocionalu. Reikėjo patiems priprasti prie aktyvaus vyksmo, kad tai yra normali būsena. Būna, vaikas užsimano kokio daikto ir siekia jo bet kokia kaina, aktoriai turi prisitaikyti”.

  • Ar nuo pradinio siužeto labai pasikeitė spektakliai?

Ieva: „Išliko tokie patys, tačiau aktoriai išdrąsėjo. Jiems tai irgi yra iššūkis. Reikėjo išmokti „neišsimušti” iš siužeto. Nors režisūriškai nekinta, tačiau aktoriai savo kompetencija auga. Jie dirba su vaikais, yra pedagogai, bendraminčiai, tad mums visiems tai yra bendra idėja.”

  • Ar stengiatės spektaklio metu į veiksmą įtraukti vaikus ir tėvus?

Ieva: „Taip, stengiamės įtraukti visus žiūrovus. Svarbi edukacinė pusė. Svarbu patekti į kitokią aplinką nei namie, suvokti žaidimo taisykles. Tėvai yra pirmieji mokytojai, todėl kviečiame juos įsitraukti į veiksmą taip pat.”

  • Ar kuriate ir vyresniems? Jei taip, tai kam kurti Jums yra lengviau?

Ieva: „Vyresniems yra paprasčiau, galima paklausti, kas patiko, kas nepatiko, gali užmegzti dialogą. Kūdikiai ir vaikai iki 6 metų pats sunkiausias amžius kūrybos prasme, bet tuo pačiu labai įdomu”.

O mums spektakliai ir pati aplinka labai patiko, Benediktas buvo iš tų vaikų, kuris nuo pat atėjimo sėdėjo prie aktoriaus ir žaidė su popieriniais laiveliais. Nebuvo ašarų ar nuobodulio, tiek mes, tėvai, tiek vaikas buvome spektaklio aktoriai. Linkime visiems turiningo laiko drauge!

Teatro PRADŽIA repertuarą galite rasti čia: http://www.teatrasvaikams.lt/spektakliai/.

TeatrasTitulinis 

Teatras „Pradžia” ir ką „Vėjas švilpia apie žuvis, ausis ir mamą”

2019-01-02 — by Laura Bernotaite0

C_LauraVanseviciene-0850SMALL-960x640.jpg

Lietingą žiemos savaitgalį su Šarūne palikome didžiuosius vaikus dūkti namuose, pasikvietėme į draugiją 1 metų draugę Smiltę su mama ir išėjome į spektaklį, skirtą patiems mažiausiems…. Nes na kiek galima derintis prie 5-mečių, mažyliai taip pat nusipelnė turiningai praleisti laiką tik su mama.

Teatras “Pradžia” (http://www.teatrasvaikams.lt/) įsikūręs Vilniuje Šiaurės miestelyje esančiame Ogmios mieste. Atvykome šiek tiek anksčiau, kad merginos apsiprastų. Rūbinėje palikome ne tik striukes, bet ir batus, ir įžengėme į stebuklingą pasakų kambarį, apkarstytą lempelėmis, vėliavėlemis ir pagalvėlėmis. Mergaitės išmėgino įvairias sėdėjimui tinkamas vietas, pasivaikščiojo po sceną ir susėdo laukti spektaklio.Na o kai “Vėjų teatro” spektaklis – teatralizuotas koncertas prasidėjo, tai net nepastebėjome kaip ir pabaiga atėjo. Matėm du aktorius tampančius ir namuku su nykštuku, ir mamos mylimukais, ir besipešančiais draugais, ir žveju su bobute….

-Šššš… Ar girdi?
-Švilpia!
-Kas švilpia?
-Vėjai!? VĖJAI!
-O apie ką jie švilpia?
-Ooo… Apie ką tik jie nešvilpia… Tu tik įsiklausyk.
Poeto Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščiai virto nuostabiomis ir spalvingomis dainomis, kurios atliekamos pasitelkiant įvairius muzikinius instrumentus.

Daugiau apie spektaklį paklausinėjau režisierės Eglės Kižaitės:

Grįžę po spektaklio pasičiupome Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių knygelę ir mums parūpo, kaip ir kodėl iš visų eilėraščių pasirinkote būtent eilėraščius apie žuvis?

Marius į knygą sudėjo tikrai nemažai eilėraščių ir jie visi žavūs, įdomūs ir verti tapti dainomis, tačiau galvodami apie koncertą vaikams turime atsižvelgti ir į laiką ir į turinį. Todėl akivaizdu, kad reikia atsirinkti. Taip pat yra eilėraščių, kuriuos paversti dainomis labai sudėtinga. Norėjosi kažkokios temos koncertui, o knygoje tikrai daug eilėraščių apie žuvis, o jie labai mus “užkabino” tai ir pasiėmėm, kūrėm ir puikiai gavosi. Buvo ir daugiau dainų – pavyzdžiui apie šamą, bet atsisakėme jos koncerte būtent dėl laiko. Atsirenkant eilėraščius vis bandžiau įsivaizduoti kokia atmosfera, koks skambesys bus, kokiu eiliškumu dėliosis dainos, kokie bus perėjimai – sedėjom, fantazavom, atsirinkom, o tada jau Pijus su Martyna pradėjo kurti.

Kuris iš eilėraščių yra jums pats pačiausias? Kurį eilėraštį pavadintumėte spektaklio “vizitine kortele”?

Asmeniškai man, kaip Eglei, pasikeitus mano statusui ir tapus mama gražiausia daina yra pati paskutinė, pagal Mariaus eilėraštį:

O maža širdelė
Tuk tuk
….
Pas mamytę glėbin
Bėgt bėgt

Ir taip gražų kaip mamos apkabina savo mažuosius per šią dainą, taip jauku. Koncerto premjera būtent ir buvo per Mamos dieną tai labai tiko tai progai.

Kaip nusprendžiate, kokiai audotorijai spektaklis bus skirtas? Prie aprašymo nurodyta, kad vaikams nuo 3 metų, šįkart buvome su 1 m ir 2 m žiūrovėmis, kurioms spektaklis labai tiko ir patiko. Ar tikrai betarpiškas aktorių bendravimas su vaikais ir scenos nebuvimas visad padeda, netrukdo? Mažieji žiūrovai dūksta šalia tėvų ir nedrąsiai, atsiliepdami į aktorių siūlomą žaidimą,tačiau kai siaučia sau aplink 5-mečiai žaisdami gaudynių – kažkaip ir pamiršti, kad vyksta spektaklis 🙂

Kurti vaikams reikia drąsos. Ir būtent dėl to, kad niekada nežinai, ko tikėtis. Gali sugalvoti kas vyks spektaklyje, koncerte, bet kartais mažieji visiškai apverčia viską aukštyn kojom. Man atrodo, kad vaikams reikia tokių betarpiškų spektaklių, kur jie gali dalyvauti, įsitraukti, tačiau mūsų spektakliuose labai svarbūs ir tėvai. Jie turėtų nepamiršti, kad atvedė vaikus ne į darželį, kur jų atžalas prižiūrės, bet į renginį jie atėjo pabūti kartu. Todėl labai svarbus tėvų vaidmuo – kaip jie pristato vaikui – kas čia vyksta, kaip elgtis, kaip nuteikė. Mažieji juk kopijuoja savo tėvų elgesį, todėl labai daug priklauso nuo tėvų elgesio spektaklio metu. Amžiaus grupei parinkti turiu tam tikras taisykles ir ribas. Žinoma, kad yra vaikų, kurie ir 2 metų būdami puikiai išbūna pradinukams skirtuose spektakliuose, tačiau mes kaip kūrėjai pasirenkame ir nustatome amžių pagal tam tikrą standartą, psichologų, pedagogų patarimus. Amžiaus grupės nustatymas mums patiems padeda labiau įsivaizduoti, ko tikėtis iš vaikų ir kurti pagal to amžiaus vaikų poreikius ir galimybes.

2 m. Šarūnė prašė paklausti, kodėl dainininkai spektaklio metu mušėsi, ar jiems nelabai skaudėjo?

Tai ne muštynės, o toks žaidimas. Čia taip kaip labai geri draugai pešasi, arba brolis su sese – visai ne piktai, todėl ir neskauda 🙂

Taigi, jei namuose auginate mažąjį žiūrovą, kviečiu pasižvalgyti po teatro repertuarą ir artimiausią savaitgalį smagiai bei turiningai praleisti valandėlę teatre „Pradžia” http://www.teatrasvaikams.lt/spektakliai/.