Sukurta intearktyvi instaliacija visai šeimai ,,MATERIJOS“, leis išgirsti ir pamatyti bundančią Tėkmę. Tai meninėmis priemonėmis kuriamas naratyvas apie gamtos virsmus, apie šviesą, tamsą, judėjimą, sąstingį ir kur kas daugiau. Instaliacija veiks visą savaitgalį, nuo pat ryto iki vakaro priimdama lankytojus, kurie bus įgalinti ne tik stebėti vizualią instaliaciją, bet ir įsiklausyti, vaikščioti, judėti – būti joje. Tai galimybė su mažaisiais šeimos nariais PABŪTI KITAIP: kartu pasinerti į vaizduotės budinamus įspūdžius, išgirsti įtraukiančią istoriją ir įsiamžinti nekasdienėje aplinkoje.
Vienas audio-pasakojimo ciklas trunka 25 min. ir jis kartojas nuolat, be pertraukos, todėl į instaliaciją galima užeiti bet kuriuo vyksmo metu, tačiau dėl jūsų patogumo ir srautų valdymo, kviečiame iš anksto įsigyti bilietą ir atvykti tuo laiku, kuris nurodytas el. laiške su kuriuo ir atkeliaus bilietas. Tėkmėje galite likti tiek, kiek norisi, lankymo trukmė nėra ribojama. Bilietas galioja vienam apsilankymui.
Bilieto kaina 10 Eur asmeniui, bilieto reikia tiek vaikui, tiek lydinčiajam suaugusiui. Paysera Tickets sistemoje, paspaudus mygtuką PIRKTI BILIETUS rasite daug skirtingų tos dienos galimų apsilankymo laikų.
Naudinga būtų turėti kompasą, padedantį nepaklysti kasdienių emocijų gausoje – pagalvotų dauguma suaugusiųjų, ką bekalbėti apie vaikus, kuriems tiek savo, tiek šalia esančių žmonių jausmų pažinimas ypatingai svarbus ir reikalingas. Atrasti tokį savotišką kompasą, o tiksliau – įgūdžius suvokti skirtingus jausmus ir į juos reaguoti – ragina režisierė Eglė Kižaitė ir aktorė Judita Zareckaitė-Seliutienė, kviečiančios į jau vasario 18 d. pristatomą „Vėjų teatro“ spektaklį „Dingęs kompasas“, kuris bus rodomas Vilniuje, teatre vaikams „Pradžia“.
Spektaklis – pretekstas tėvų ir vaikų pokalbiams
Ar reikia spektaklio vaikams (o ir tėvams), kuriame kalbama apie emocijas, šių atpažinimą, suvokimą – regis, tokias dažnas šiandienos temas? Dar ir kaip – tuo įsitikinusi spektaklio „Dingęs kompasas“ premjerai besirengianti režisierė Eglė Kižaitė, kurios manymu, nors diskusijų emocinio raštingumo temomis gausu, dar daugiau yra šeimų, kuriose nuoširdus kalbėjimasis apie jausmus – vis dar sunkiai atveriama tema.
Režisierei antrina ir spektaklio idėjos sumanytoja, aktorė Judita Zareckaitė-Seliutienė: „Prieš kelis dešimtmečius emocinio intelekto sąvokos apskritai niekas nevartojo, o dabar vaikus auginame skaitydami aibę psichologinės literatūros. Jau mokame jausmų neskirstyti į „gerus“ ir „blogus“, nes visi jie priimtini, tačiau kaip elgtis, kai apima ne tik džiaugsmas, bet ir pyktis, liūdesys ar baimė?Spektaklyje pasakosime apie šias emocijas ir siūlysime, kaip į jas sureaguoti, kaip jas išgyventi. Ir nors teatras nesprendžia problemų, apsilankymas čia gali tapti stimulu vaikams ir tėvams pasikalbėti retai gvildenamomis temomis.“
E. Kižaitės teigimu, spektaklis vaikams nesibaigia išėjus iš teatro – tolimesnę, teatre užsimezgusią žinutę, turi pratęsti tėvai.
„Spektaklio, jo personažų, siužeto istorijų aptarimas yra pretekstas išsikalbėti su vaiku apie svarbius dalykus. Gilios diskusijos apie tai, ką ir kaip jaučiame, kaip su tuo susitvarkome vis dar nėra savaime suprantamos – tobulėjame, ugdome emocinį intelektą, bet dar galima išgirsti ir tokių pasisakymų, esą „berniukai neverkia“ ar „pykti, liūdėti blogai“, – sako režisierė, tikinti, kad teatras taip pat prisideda prie tėvų ir vaikų emocinio sąmoningumo.
Pažinti emocijas – ir lengviau priimti gyvenimo pokyčius
Į spektaklio „Dingęs kompasas“ premjerą kūrėjos kviečia 6-10 metų vaikus, o toks amžius pasirinktas neatsitiktinai.
„Spektaklis kuriamas galvojant apie vaikus, kurie dar tik pradeda ar jau kelis metus eina į mokyklą. Tai vaikai, kurių socialinis kontekstas, pareigos, gyvenimo būdas visiškai pasikeičia, atsiveria aibė naujų patirčių. Dažnai tos patirtys – labai sudėtingos. Mes, suaugusieji, kartais manome, kad vaikai lengvai adaptuojasi, bet savo viduje jie patiria nemenkų iššūkių“, – teigia E. Kižaitė.
Anot režisierės, pokyčiai iššūkių sukelia ir suaugusiesiems, tad verta bent pabandyti įsivaizduoti, kaip juos išgyvena vaikai: „Kai pakeičiame darbą, imamės naujų užduočių, einame į naujas vietas, dažnas esame apimti verdančių emocijų. Tik mes, suaugusieji, gebame emocijas pažinti ir valdyti, o vaikai – dar ne. O juk šis įgūdis yra būtinas elementariems dalykams – sėkmingam ėjimui į mokyklą, koncentracijai, užduočių atlikimui.“
Sėkmingai diskusijai su vaikais – tinkama pokalbio forma
Kad spektaklis apie emocijas vaikus sudomintų, norėtųsi ne tik klausytis, žiūrėti, bet ir vėliau kalbėti, diskutuoti, reikalinga tinkama forma. „Istorijos, pasakojamos „Dingusiame kompase“ įdomios, turi pasakiškų, taip pat visiems atpažįstamų motyvų – iš pykčio pučiamasi tarsi balionui, raudonuojama it vėžiui. Žaidybinė prizmė 6-10 metų vaikams svarbi, visai kitaip, su minimaliomis priemonėmis, pasakotume apie emocijas mažesniems vaikams, dar visiškai kitaip jau kalbėtume su paaugliu. Dažnai girdžiu tėvų klausimus, kaip apie vieną ar kitą temą kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais – tokia ta tiesa, kad vis kitaip, vis atitinkamomis priemonėmis“, – pataria režisierė.
O kol šiuolaikiniai tėvai apie emocijas mokosi ir bando kalbėti, dar įdomiau, kokie yra šiandienos vaikai?
„Sutinku vaikus, kurie drąsūs, jie dūksta tarpusavyje, yra žaismingi – todėl labai įdomu, kad sulaukę asmeninių klausimų „kaip tu jautiesi? kaip tau iš tiesų sekasi?“ vaikai kiek susigūžia, nurimsta. Savo klasėse, būreliuose vaikai yra vieni tarp kitų, grupėje, todėl atsigręžimas į save kaip vienetą, visiškai atviras pokalbis dažnai yra netikėta patirtis“, – pasakoja E. Kižaitė.
Kiekvienas turi stebuklingą kompasą
Ne veltui vienas režisierės tikslų kūryboje – atkreipti dėmesį į asmenį, atsikartojantis ir spektaklyje „Dingęs kompasas“: „Scenoje esanti vienintelė aktorė mezga labai intymų santykį su žiūrovais – ji kalba tiems, kurie ateina. Man svarbu, kad kiekvienas vaikas, atėjęs į teatrą ir žiūrintis spektaklį, pajustų dėmesį. Nes šis kontaktas padeda išgirsti temą, pagauti emocijas ir „išsinešti“ tai, kas kiekvienam svarbu.“
Aktorė J. Zareckaitė-Seliutienė įkūnys vienintelę spektaklio veikėją Elską – keliautoją, turėjusią ir pametusią stebuklingą kompasą, besidalinančią istorijomis, kurias spektakliui aktorė kūrė kartu su rašytoja Lina Laura Švedaite.
„Elskos – laisvos keliautojos, kurios vardas, išvertus iš danų kalbos reiškia „meilę“ – kompasas ypatingas, nes rodo ne įprastas kryptis, o emocijas: džiaugsmą, nuostabą, pyktį, baimę, gėdą, liūdesį. Per žaidimą pasakojama apie Elskos keliones, apie taip reikalingo kompaso paieškas – kol galiausiai pasirodo, kad toks kompasas yra kiekvieno širdyje. Ir nereikia nei prietaisų, nei jokių burtų – jei įsiklausysime į savo širdį, tikrai rasime kryptį“, – pasakoja aktorė.
„Vėjų teatro“ spektaklio „Dingęs kompasas“ premjera – vasario 18, kovo 19 ir balandžio 23 d. teatre vaikams „Pradžia“ (Ogmios miestas). Daugiau informacijos ir bilietai: https://bit.ly/3DXD12k
Jūra beribė – kaip ir visi laukiantys patyrimai. “Vėjų teatras” visuomet kviečia susipažinti su teatru – net ir pačius mažiausius atrasti naujus potyrius, įkvėpti šeimas ieškojimams. Jūra slepia daugybę emocijų – ramias bangas ir šaltas audras, čia susirenka visi vėjai, pėdas kaitina šiltas smėlis, o ban-gose nardo žuvys, audra sujungia mus su debesimis, o besileidžianti saulė nuramina mintis. Patys mažiausi žiūrovai gal dar net nepažinę tikrosios jūros, nesušlapę kojų bangose – išgirs ją M.K.Čiurlionio muzikinės poemos “Jūra” metu ir taip pažins ne tik jūrą, bet ir išskirtinio talento kūrėją. M.K.Čiurlionio ir Jūros muzikinė didybė, kviečia šeimas atrasti, pažinti, pajausti ir žaisti. Vanduo – tokia artima ir pažįstama stichija, patiems mažiausiems žiūrovams vėl virsta pažinimo erdve.
Aktoriai Greta ir Mantas nardydami ieškojimuose atrado įdomių ir netikėtų būdų vaikams perteikti jūros pasaulio garsus, formas. Patys mažiausi teatro žiūrovai viso spektaklio metu yra skatinami lav-inti motoriką – vaikai gali paliesti, ridenti, spausti, pakelti objektus, kurie yra pasiūlomi spektaklio metu. Pasinėrimas į povandeninį jūrų pasaulį – šešėlių teatras, kuris net ir suaugusiems bus ne-tikėtas ir įdomus, o mažuosius žiūrovus įtrauks keistos formos, netikėtas judėjimas ir spalvos. Jūros atmosfera, perteikiama įvairiomis formomis, gali tapti puikiu impulsu pratęsti kūrybinius ieškojimus ir namuose, panaudojant pačius papraščiausius daiktus randamus savo aplinkoje. Vėjų teatras skatina šeimas įsitraukti ir nebijoti žaisti.
Režisierė – Eglė Kižaitė
Aktoriai – Greta Šepliakovaitė, Mantas Bendžius
Muzika – M.K.Čiurlionio muzikinė poema “Jūra”
Scenografija ir kostiumai – Šarūnė Pečiukonytė
Spektaklis rodomas teatre “Pradžia” Verkių g. 31C, 22 salė, Laisvalaikio terasos, Vilnius.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
SVARBU! Trukmė: 35 min. Rekomenduojame vaikams nuo 6 mėn.
Visos emocijos yra reikalingos – tokią žinutę mažiesiems žiūrovams nuo 4 metų ir jų tėvams siunčia spektaklį vaikams pristatęs aktorių ansamblis „Degam“. Režisierės Virginijos Kuklytės spektaklis „Saldainių lietus“, sukurtas drauge su vaikų psichologe Aušra Kuriene ir iliuzionistu Roku Bernatoniu, kviečia įsigilinti į vaikų patiriamas emocijas bei atrasti kūrybiškus būdus spręsti šeimoje kylančias emocijų audras. V. Kuklytė ir A. Kurienė įsitikinusios – teatras gali šeimoms padėti lengviau kalbėtis apie savo jausmus bei tapti puikia priemone kurti tėvų ir vaikų ryšį, lengviau įveikti sunkumus ar nugalėti baimes.
Kūrybinėje komandoje – psichologė ir iliuzionistas
Spektaklio režisierė Virginija Kuklytė prisimena, jog pirmoji mintis apie tokio spektaklio kūrimą aplankė pačiai susilaukus vaikų – tuomet kūrėjai kilo noras padėti ir kitoms panašaus amžiaus atžalas auginančioms šeimoms. „Supratau, kad reikėtų vizualaus, įtaigaus spektaklio, veikiančio kaip savotiška terapija – tokio, kuris leistų tėvams ir vaikams kalbėtis apie savo jausmus, o spektaklyje naudojamus metodus pritaikyti kasdieniame šeimos gyvenime“, – pasakoja režisierė.
Į pagalbą statant spektaklį V. Kuklytė pasikvietė plačią kūrybinę komandą: ne tik aktorius Šarūną Gedvilą, Urtę Smulskytę, kompozitorę Ievą Mariją Baranauskaitę, scenografę Vitą Eidimtaitę ir choreografę Sigitą Mikalauskaitę, bet ir kitų sričių specialistus – vaikų psichologę-psichoterapeutę Aušrą Kurienę bei jaunosios kartos iliuzionistą, Gineso rekordininką Roką Bernatonį. „Su Aušra konsultavomės apie skirtingo amžiaus vaikų raidą, nusiraminimo metodus, taip pat ji padėjo mums su aktoriais parinkti tinkamiausias frazes, dainų tekstus, kurie veiktų kaip priemonė atpažinti savo emocijas, tačiau čia pat būtų patrauklūs ir nebanalūs“, – apie kūrybinį procesą kalba „Saldainių lietaus“ režisierė.
Tuo tarpu iliuzionistui R. Bernatoniui teko užduotis sustiprinti žiūrovų patiriamas emocijas. Tam magija tapo puikiausia priemone – V. Kuklytė prisimena, kad repeticijų metu Rokui pademonstravus triuką nuščiuvusi likdavo visa kūrybinė komanda. „Mano užduotis buvo magijos pagalba sustiprinti jau esamas režisūrines spektaklio linijas, tad kiekvienas triukas yra sukurtas ir adaptuotas būtent šiam spektakliui apmokant tik šiuos aktorius. Kurdamas triukus norėjau, kad tiek jaunieji žiūrovai, tiek jų tėvai būtų nustebę, tad nors spektaklis skirtas vaikams, esu visiškai tikras, kad ir suaugusieji suks galvą bandydami išsiaiškinti, kaip šią magiją sukūrėme“, – šypsosi iliuzionistas.
Pilnavertis dėmesys vaikui ir jo emocijoms
Anot spektaklio režisierės, vienu svarbiausių spektaklio atspirties taškų tapo visuomenėje vis dar paplitęs senas įprotis drausminant vaikus apriboti jų emocijų raišką. „Dažnai, pavyzdžiui, vaikui nukritus ir susimušus kelius suaugusieji stengiasi nukreipti jo dėmesį nuo patiriamo skausmo, savotiškai apgauti. Taip vaikas netenka galimybės pilnai išjausti patirtą skausmą – kartais labiau emocinį, nei fizinį, – nes juk ką tik aplinkoje, kur jis žaidė ir jautėsi saugus, vaikas patyrė nesėkmę. Mes, suaugusieji, turime patvirtinti šį skausmą, padėti jį suprasti ir drauge nusiraminti – taip vaikui ateityje bus lengviau susitvarkyti ir su didesniais iššūkiais“, – įsitikinusi teatro kūrėja.
Psichologė A. Kurienė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai tėvai yra žingeidūs ir atsakingi, skiria daugiau laiko savo ir savo vaikų emocijų pažinimui, tačiau normalu, kad nemalonūs atžalų jausmai, pavyzdžiui, liūdesys, pyktis ar pavydas, tėvus gąsdina. Svarbiausia, anot A. Kurienės, mokytis, kaip vaikams padėti įveikti tokius kylančius jausmus bei sukurti jaukią, saugią emocinę aplinką.
„Visuomenė bręsta ir pradeda įsisąmoninti, kad emocinis gyvenimas nėra tik antrinė gyvenimo dalis – priešingai, tai yra vienas esminių dalykų. Visi suprantame, kad reikia investuoti į akademines žinias, savo kūną ir fizinę sveikatą, tačiau kartais pamirštame tiek pat dėmesio skirti ir emociniam gyvenimui“, – sako psichologė.
Nedalomas dėmesys – raktas į artimą ryšį šeimoje
Ne mažiau svarbi spektaklio linija – tėvų gebėjimas skirti savo atžaloms nedalomą dėmesį, kas šiuolaikinėje dirgiklių kupinoje veiklių tėvų rutinoje neretai tampa iššūkiu. „Spektaklyje atkuriame situacijas, pasiskolintas iš gyvenimo, pavyzdžiui, kai tėtis įninka į telefoną ir su dukra žaidžia neatiduodamas jai visos energijos. Taip elgdamiesi mes tarsi užimame vaiką, tačiau emociškai su juo nesusijungiame, negalime vaiko pažinti, o geriausias būdas tą padaryti juk ir yra žaidimas“, – pasakoja teatro kūrėja.
Anot jos, maži vaikai dar tik mokosi žodžiais įvardinti savo jausmus, tačiau juos išreikšti jiems puikiai sekasi žaidimų metu. Spektaklis siekia tėvams priminti – stebėdami savo žaidžiančius vaikus geriausiai suprasime, kokias emocijas jie išgyvena.
Psichologė A. Kurienė pabrėžia, kad „Saldainių lietuje“ mobilusis telefonas veikia kaip tėvų dėmesį pasiglemžiančių veiklų metafora – anot jos, svarbu ne tai, į kokį objektą ar veiklą tėvai įneria, veikiau, kaip dažnai jie išneria tam, kad vaikams skirtų nedalomą dėmesį. „Pačios technologijos nei gadina, nei kuria žmonių santykius – svarbu yra tai, kaip su jomis suaugusieji elgiasi, būdami šalia vaikų. Technologijos yra metafora apie mūsų, suaugusių žmonių, privilegiją pamatyti ir suprasti, koks svarbus vaikams yra ryšys, santykis, jausmai, kalbos, susitikimai – būtent tai yra laimė, kaip sako spektaklio herojus tėtis, o ne telefonas“, – teigia A. Kurienė.
Teatras – priemonė mokytis ir vaikams, ir tėvams
„Saldainių lietus“, pasak kūrėjų, gali tapti vienu pirmųjų žingsnelių atpažįstant bent dalį emocijų ir išmokstant keletą praktiškų būdų, kaip tas emocijas valdyti. „Visos emocijos mums yra reikalingos ir saugančios, tačiau svarbu išmokti su jomis tvarkytis. Spektakliu siunčiame žinutę, kad visus sunkumus galima įveikti kartu. Vaikas pirmąsias kliūtis, su kuriomis susiduria, turi pirmiausiai įveikti su savo tėvais. Negalime sakyti vaikui „nebijok“ – turime pasiūlyti drauge įveikti jo baimes“, – sako V. Kuklytė.
Nors spektaklyje gausu edukacinių momentų, leidžiančių pasimokyti, kaip su vaikais kalbėtis apie jausmus ir juos išreikšti socialiai priimtinais būdais, A. Kurienė džiaugiasi, kad kūrėjams pavyko atrasti balansą tarp edukacijos ir meninio patyrimo – teatro suteikiamo įspūdžio bei, visiškai tiesiogine prasme, magijos.
„Teatras praturtina visomis prasmėmis – jis pasitarnauja ne tik intelektualiniam tobulėjimui, bet ir bendrystės potyriui. Svarbu, kad tėvams būtų nuoširdžiai įdomus teatras, į kurį jie eina su vaikais. Turime ne atvesti vaiką į teatrą, kur meškučiai su kiškučiais šoka – geriausia, kai patys tėvai atranda įdomumą ir prasmę tame, kas rodoma scenoje. Toks menas visai šeimai yra patyrimas, veikiantis kaip labai svarbi emocinė mokykla“, – sako psichologė.
Kultūros nakties renginių daugelis mažiausių nesulauks, todėl kviečiu šeštadienį ar sekmadienį apsilankyti teatro „Pradžia” paskutiniuose birželio spektakliuose.
Šeštadienį 11 val. spektaklis “Op!” (rež. E. Kižaitė) 18 mėn. – 3 m. vaikams
Saulę, Mėnulį ir žvaigždes žmogus pradėjo stebėti nuo savo egzistavimo pradžios. Jungė juos į sistemas, galvojo pavadinimus, grožėjosi. Tai rodo nepaprastą žmogaus sumanumą ir kūrybiškumą. Lygiai tokie pat smalsūs, kūrybiški ir ieškantys naujovių yra mūsų vaikai. Jie vieną dieną pramerkia savo klausiančias akis ir tuoj pat nori žinoti viską, kas juos supa ir kodėl.
Skleistis fantazijai žiūrovams padės smalsusis vaikas vieną vakarą netikėtai sutikęs nakties dangaus kūnus valdančią mistinę būtybę. Teatro erdvė šiame spektaklyje prisodrinta garsų ir estetiškos vizualikos. Visa tai, kas prikausto mažiausiųjų dėmesį ir sužadina smalsumo pojūčius. Spektaklio metu per judesį, šviesas bei muziką žiūrovai sužinos, kas yra auštai virš mūsų.
Sekmadienį 10 val. ir 12 val. spektaklis “Upė” (rež. I. Jackevičiūtė) 6 mėn. – 3 m. vaikams
Vanduo – viena iš keturių, žemę valdančių stichijų. Įvairių pasaulio tautų mitologijose vanduo simbolizuoja gyvybę ir yra visko pradžia. Judesio spektaklis „Upė“ skirtas patiems mažiausiems, 0-3 metų vaikams. Klasikinės muzikos garsai, minkštos scenografijos detalės panardins mažuosius žiūrovus į fantazijos vandenynus, vandens impulsų atplukdytas mistines erdves, istorijas, o tuo pačiu – ugdys vaikų jusles ir pojūčius.
Pamenu, kaip vyriausią dukrą Smiltę po teatrus (ir net operas!) tąsiau nuo pusės metų. Jaučiausi didvyrė ir labai išmani, vaiką ugdanti mama. Dabar juokinga, nes sulaukusi trečios suprantu, kad svarbiau turinys, o ne pats veiksmas ką darai. Todėl mažiausioji vaikšto į konkrečius spektaklius, skirtus patiems mažiausiems, kurie koncentruojasi būtent į tokių vaikų ugdymą ir įtraukimą. Nes vaikščioti dėl vaikščiojimo galima, nebent jei turite šeimoje žmogų ant scenos 🙂
Tai va taip mes atradome teatrą „Pradžia” su gausybe spektaklių patiems mažiausiems, kur svarbu forma, spalva, muzika tiek, kiek tai aktualu vaikams, o ne tėvams. Bet ir jiems įdomu! Pati sustingusi žiūrėjau, kvatojau iki ašarų stebėdama spektaklį „Sivužas”, o po jo pakalbinau režisierių ir aktorių Žilviną Beniušį.
– Dažnai kuriama pagal klasikinę literatūrą, o knyga „Sivužas” pasirodė visai neseniai – kodėl pasirinkote ją
– Mariaus Marcinkevičiaus knygą pasirinkau todėl, kad tai mėgstamiausia mano paties vaikų knyga. Ją namie perskaitę dešimtis kartų, nejučiomis pradėjome knygelėje papasakotą istoriją vaidinti, užsidėję namie vilnones kojines kartu su vaikais čiuožinedavome po kambarius ir mūkdavome arba kriuksėdavome. Matydamas, kaip smagu vaidinti knygoje aprašytas situacijas, nusprendžiau šiuo džiaugsmu pasidalinti su visais.
Taip pat knyga patraukė tuo, kad ji parašyta ne didaktiniu, o žaidybiniu lengvu stiliumi, kuriame tarsi žaidžiant susikuria pačios mistiškiausios ir giliausios prasmės.
– Tikslinė auditorija 2-5 metai, kokiais būdais stengėtės ją pasiekti? Ar tai sudėtinga?
– Labiausiai atsižvelgiau į tris dalykus: pirmasis, kad spektaklyje būtų daug judesio ir veikėjams kylantys jausmai būtų daugiausiai išreikšti judesiais, garsais, naudojant kuo mažiau kalbos. Buvo svarbu, kad aktorių judesiai būtų labai vizualūs, žinoma, tas pats liečia scenografiją ir kostiumus. Tai svarbu mažiausiems žiūrovams.
Antra tai, kad visa istorija turėtų logišką seką, kad kiekvienas judesys ir emocija logiškai sietųsi tarpusavyje, nes tai labai svarbu vyresniems vaikams, kurie tada gali kartu su veikėjais pilnai išgyventi visą istoriją.
Ir trečia, kad abu aktoriai, kurių vienas ir pats esu, nepamirštų scenoje žaisti, mėgautis tuo ką daro, kad jų akys spindėtų, kad aktorių susiklausymas aprėptų ne tik juos pačius, bet ir vaikus, tėvelius bei senelius.
– Esate pristatomas, kaip ir profesionalus klounas – ką tai reiškia?
– Tai reiškia kad esu profesionalios meninės klounados mokslus baigęs aktorius. Šią veiklą pradėjau organizacijoje „Raudonos nosys”, ją tęsiu kurdamas klounados spektaklius tiek teatruose, tiek ir gatvės pastatymuose. Taip pat dėstau klounadą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man svarbu, kad šis žanras atrastų vis svarbesnę vietą Lietuvos meniniame žemėlapyje, nes jis pasižymi ypatinga aktorine technika bei klausymu. Klounas laisvai žiūri į kito akis ir jas tikrai mato. O tai, tikiu, mums labai reikalinga.
– Itin išradinga scenografija su švieslentėmis – kaip gimė idėja ir kas jų autorius?
– Norėjosi kad scenografijoje vyrautų medžiai, kurie knygelėje tiek žodžiais tiek iliustracijomis pavaizduoti nuostabiai. Tad ir buvo noras, kad medžiai lydėtų Paršelį ir Karvę šioje kelionėje gelbėjant Sivužą. Medžiai tarsi saugo veikėjus ir įkvepia jėgų suprasti vieniems kitus. Čia didžiausia padėka scenografei, kostiumų dailininkei Justei Kondratei – ji šią idėją subrandino bei su kompanijos „Glow Factory“ komanda pavertė realybe.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinius personažus – karvę ir paršelį? Kuo jie ypatingi?
– Karvė yra tikra svajotoja, ji labiau širdies personažas, kuri lengvai geba būti čia ir dabar, žavėtis ir žino, kad diena pati pasirūpins savimi. O paršelis labiau atspindi protą, jis racionalus apgalvojantis ką ir kaip daryti, žinantis reiškinių mokslinius terminus. Įdomu, kad paršelis nori kurti poeziją ir išbando visokiausius žodžių junginius, o karvė nekuria poezijos, bet lyg pati yra poezija. Ir gražiausia kūryba Paršelį ištinka būnant būtent kartu su karve.
– Ką iš šio spektaklio turėtų išsinešti vaikai?
– Pirmiausia, tai istorija apie draugystę, apie tai kad nėra gera būti vienam ir kad kartu su draugu gali nuveikti didžių dalykų bei padėti kitiems. Taip pat norėjosi, kad spektaklis pasižymėtų aukšta estetine verte tiek aktoriniu atlikimu, tiek vizualiniu pateikimu, nes estetika visada gražiai jungiasi ir su etika.
– Kokius kitus jūsų darbus vaikams galima ar bus galima pamatyti?
– Ši vasara bus darbinga, nes režisuosiu du spektaklius, vienas iš jų tai suaugusiųjų auditorijai skirtas klounados spektaklis apie vyriškumo stereotipus. O kitas vaikų auditorijai skirtas spektaklis apie didžiausio lobio paieškas kurį kursime kartu su Šarūnu Gedvilu.
Kiekvieną sekmadienį MO ir teatras „Pradžia“ organizuoja užsiėmimus 3-8 metų vaikams, kurie vyks nuo 10 iki 14 val. Per šį laiką įvyks 4 teatriniai užsiėmimai po 45 min., kuriuose galės dalyvauti iki 20-ties vaikų.
Užsiėmimus veda aktorių, šokėjų ar muzikantų ir teatro edukologijos specialistų duetai.
Užsiėmimą sudaro susipažinimo ir aktyvūs fiziniai žaidimai, vaidybinės užduotys, atsipalaidavimo rutinos ir kūrybinės dirbtuvės. Vedėjai pristatys vaikams MO muziejų ir parodos temą. Pastaroji bus įsiūta į visus užsiėmimo žaidimus, taip siekiant, kad vaikai suprastų parodos raktažodį, esmę.
Išankstinės registracijos į užsiėmimus nėra vykdomos.
Sekmadieniai MO – skirti šeimoms. Todėl MO paruošė vaikišką užduočių knygelę „MOmukas“. Vaikų joje laukia kūrybinės užduotys, o tėvų – įdomūs faktai.
Balandžio 14 ir 28 d.10:30-13:30
Kiekvieną sekmadienį organizuojame specialias kūrybines dirbtuves vaikams. Jose – įtraukiančios, žaismingos ir ugdančios veiklos. Sekmadieniais MO bistro taip pat siūlo specialų meniu vaikams.
Kaip gerai praleisti sekmadienį muziejuje? Štai jums visa programa:
Teatro užsiėmimai. Susipažinsime su parodos kūriniais vaidindami, muzikuodami ir šokdami.
Savaitgalį visa šeima (aš, vyras ir 10 mėn. sūnus Benediktas) lankėmės teatre – PRADŽIA. Tai buvo pirmas toks išėjimas visiems trims, nes dažniausiai įvairius būrelius ar kitas veiklas einame su mažyliu dviese darbo dienomis. Aplankėme spektaklius „Upė“ (skirtas nuo 6 mėn. iki 3 metų) (aktoriai-šokėjai Raimondas Klezys ir Marius Gotbergas) bei „Tuku tuku“ (skirtas nuo 2 metų) (kūrėjai ir atlikėjai Saulė Sakalauskaitė, Greta Šepliakovaitė, Raimondas Klezys, Marius Gotbergas). Abiejų spektaklių režisierė – Ieva Jackevičiūtė, kurios taip pat dar yra rodomas spektaklis „Aštuntadienis“ (skirtas nuo 18 mėn. iki 5 metų). Režisierė sutiko su mumis pasidalinti mintimis apie teatrą mažyliams ir tuo dalinuosi su Jumis.
Kaip kilo idėja kurti spektaklius patiems mažiausiems žiūrovams?
Ieva: “Esu šiuolaikinio šokio šokėja, domina šiuolaikinis menas, visada ieškau kitokios formos. Tokia idėja buvo iššūkis sau – norėjosi kurti „veikliam” žiūrovui, netradicinio siužeto pasakojimą. Norėjosi, kad būtų šiuolaikinis vyksmas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Taip ir kilo idėja spektakliui „Upė” – tai yra sudėtingas žanras, reikėjo sukurti žaidybinę atmosferą, kad vaikai galėtų kažką patirti, pajausti. Vaikams svarbu pateikti pasakojimą per pojūčius. Šis mano spektaklis buvo pirmas, skirtas tokiai amžiaus grupei“.
Iš kur semiatės idėjų spektakliams?
Ieva: „Gyvenimiška ir profesinė patirtis. Ieškau to, kas pačiai įdomu, iš savo vaikų. Taip pat, vedu meno pažinimo užsiėmimus, dėl to ir kyla mintys, kas patinka vaikams, kaip juos sudominti, kaip pakviesti vaikus per judesį sudalyvauti veiksme. Matau, kas vaikams įdomu ir tuo pačiu stengiuosi jiems paprastai pateikti šiuolaikinį meną, kad pažintų, susidomėtų. Man svarbu profesionalumas, nenoriu vaikams daryti per daug ryškaus, perdėto šou. Tad idėjos spektakliams ir kyla iš pačių vaikų ir noro jiems perteikti meną”.
Kokių pačių netikėčiausių/ linksmiausių/ liūdniausių reakcijų esate sulaukę iš mažųjų žiūrovų?
Ieva: „Aktoriai yra ir režisieriai, prisitaiko prie vaikų emocijų. Būna ir improvizacijos. Yra buvę, kad vaikas ateina ir “prilimpa” prie aktoriaus, o jis negali pradėti spektaklio, tad ir pradeda kartu su vaiku. Spektaklyje „Upė” – vaikai kaip bitės prie medaus prilimpa. Pradžioje buvo sunku, nes kažkas verkia, šneka, tačiau dabar supratome, kad tai yra normalu, teatras yra emocionalu. Reikėjo patiems priprasti prie aktyvaus vyksmo, kad tai yra normali būsena. Būna, vaikas užsimano kokio daikto ir siekia jo bet kokia kaina, aktoriai turi prisitaikyti”.
Ar nuo pradinio siužeto labai pasikeitė spektakliai?
Ieva: „Išliko tokie patys, tačiau aktoriai išdrąsėjo. Jiems tai irgi yra iššūkis. Reikėjo išmokti „neišsimušti” iš siužeto. Nors režisūriškai nekinta, tačiau aktoriai savo kompetencija auga. Jie dirba su vaikais, yra pedagogai, bendraminčiai, tad mums visiems tai yra bendra idėja.”
Ar stengiatės spektaklio metu į veiksmą įtraukti vaikus ir tėvus?
Ieva: „Taip, stengiamės įtraukti visus žiūrovus. Svarbi edukacinė pusė. Svarbu patekti į kitokią aplinką nei namie, suvokti žaidimo taisykles. Tėvai yra pirmieji mokytojai, todėl kviečiame juos įsitraukti į veiksmą taip pat.”
Ar kuriate ir vyresniems? Jei taip, tai kam kurti Jums yra lengviau?
Ieva: „Vyresniems yra paprasčiau, galima paklausti, kas patiko, kas nepatiko, gali užmegzti dialogą. Kūdikiai ir vaikai iki 6 metų pats sunkiausias amžius kūrybos prasme, bet tuo pačiu labai įdomu”.
O mums spektakliai ir pati aplinka labai patiko, Benediktas buvo iš tų vaikų, kuris nuo pat atėjimo sėdėjo prie aktoriaus ir žaidė su popieriniais laiveliais. Nebuvo ašarų ar nuobodulio, tiek mes, tėvai, tiek vaikas buvome spektaklio aktoriai. Linkime visiems turiningo laiko drauge!