Jau dabar, praėjus porai vasaros mėnesių, galiu tvirtai sakyti, kad stalo žaidimas “Įdomiausios kelionės po Lietuvą” yra šio sezono topas. Merginos žaidžia jį dviese, mielai žaidžiam kartu ar atvykus draugams. Taisyklės paprastos, bet žaidimas nėra per paprastas, kad būtų neįdomus.
Tai apie viską nuo pradžių. “Terra Publica” įkūrėjas Vytautas Kandrotas yra tikras Lietuvos ambasadorius… lietuviams! Jis yra paruošęs ir išleidęs daugybę žinynų, gidų ir kitų leidinių, kurie skatina pamatyti įdomiausias mūsų šalies vietas. 2017 metais pasirodė jo paruošta knyga “Įdomiausios kelionės po Lietuvą”, su 1000 lankytinų vietų. Vėliau jos atnaujintas leidimas pakartotas, pasirodė kortų žaidimai tuo pačiu pavadinimu.
Šių metų vasaros pradžioje pasirodė šis, jau vadinamas didysis stalo žaidimas, kuris, kaip ir visa serija, kviečia atrasti įdomiausias gimtos šalies vietas – žaidimo žemėlapyje pažymėta 400 lankytini objektai, tad net tikras Lietuvos žinovas ras nematytų vietų. Žaidimo kortelėse šie objektai ne tik plačiau aprašyti, bet ir įdėtos jų nuotraukos, tad net neišvykus iš namų iš tiesų galima pakeliauti po Lietuvą.
Smagu tai, kad žaidimas turi skirtingus lygius, tad gali būti žaidžiamas ir pradedančiųjų (įveiks ir priešmokyklinukas), ir patyrusių žaidėjų, nes atsirandančios netikėtumo kortelės vis pakiša koją (o gal pagalį į ratus). Man labai patiko ir tokie artimi kelionėms ėjimų pavadinimai. Pavyzdžiui, jei du žaidėjai susitinka viename langelyje, privaloma “kavos pertraukėlė” – t.y. abu žaidėjai praleidžia po ėjimą, nes, kaip ir realiame gyvenime, reik paplepėti 🙂
Patį žaidimą sudaro didelis sulankstomas Lietuvos žemėlapis, trumpos ir aiškios taisyklės, daug kortelių. Pas mus įsigaliojusi taisyklė būtinai perskaityti savo lankytiną objektą garsiai visiems.
Žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki aštuonių žaidėjų. Didelis žaidėjų skaičius – mums svarbus privalumas, nes daugybė žaidimų yra skirta daugiausiai šešiems, o didesniai kompanijai nelabai ką pritaikysi. Žaidimas trunka vidutiniškai 45 minutes – na, vaikams žaidžiant, ir iki valandos, bet tai tikrai optimalus laiko tarpas, kol dar išlaiko dėmesį.
Tad kokios naudos žaidžiant šį žaidimą?
Lavinama logika – žaidėjai turi rasti kelią, sudėlioti geriausią maršrutą tarp savo lankomų objektų;
Matematika – reikia skaičiuoti kiek ėjimų prireiks kažkam įveikti ir pan.;
Geografijos žinios – vaikai pradeda orientuotis Lietuvoje vizualiai, o ne, kad “Pakruojis yra ten, kur ilgai važiuoti ir pasieksi dvarą”;
Azartas – sveikas noras laimėti, rungtyniauti ir, pralaimėjus, mokėti pralaimėti;
Anykščiai – mažas, bet gerai žinomas kraštas visoje Lietuvoje, turtingas savo gamta ir lankytinais objektais. Turbūt žinote, kad per šį miestą savo vandenis neša ilgiausia Lietuvos teritorija tekanti upė, kad pas mus ir aukščiausia bažnyčia, ir vienintelis lajų takas Pabaltijo šalyse, čia daugybė įžymiausių muziejų ir visko dar daugiau. Keliaudami į Anykščius visi aplanko TOP lankytinas vietas, bet ar jūs matėte paslaptingas/neatrastas Anykščių vietas ir skulptūras? Šios vietos mažiau žinomos, bet ne ką prastesnės už labiausiai lankomus objektus. Kai kurių nėra pastebėję ir nematę net patys akyliausi anykštėnai. Šie objektai yra miesto centre, atvirose erdvėse.
Šalia bažnyčios – įkurtas Vyskupo skveras, dedikuotas Antanui Baranauskui. Ryškiausias simbolis – paminklas. Bet ar matėte ten keturis plieninius skydus ant kurių iškaltos eilutės iš aštuoniolikmečio A. Baranausko sudarytų elgesio taisyklių, kurių jis laikėsi Rumšiškėse, kai mokėsi raštininko specialybės, kurių stengsis laikytis visą likusį gyvenimą?
Vyskupo skveras
Dar Vyskupo skvere rasite ir “Kalbų alėją” – paskaitykite pasisveikinimus skirtingomis kalbomis.
Kalbų alėja
Upės pakrantėje įrengtas pažintinis takas darniai įsiliejo į esamą kultūrinę pažintinę infrastruktūrą, apjungdamas skirtingus kultūrinius ir turistinius objektus į vientisą maršrutą. Pakrantė pritaikyta tiek aktyviam, tiek pasyviam poilsiui. Keliaudami pažintiniu taku galėsite įvertinti kraštovaizdžio grožį, pajausti miesto alsavimą.
Nuo Vyskupo skvero link upės
Patiltėje surasite skulptūras “Suvalgytos žuvys”. Jos pastatytos vykdant projektą „Skulptūrų takas“, kurio tikslas yra paminėti Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, bei pagerinti Anykščių įvaizdį, padidinti miesto patrauklumą turistams. Šios skulptūras panašios į gigantiškų žuvų trofėjų kolekciją ir turi simbolinę prasmę. Tai tarsi priekaištas žvejams, kurie vis stengiasi iš Šventosios ištraukti kuo didesnį laimikį. Jos primena, kad reikia tausoti gamtą. Projekto rengėjai norėtų, kad mūsų gamta ateities kartoms išliktų gyva, ne tik prieš tris šimtus metų K. Donelaičio aprašyta poemoje „Metai“.
„Važiuoju į Anykščius / Nežinau ko / Bet man labai reikia“.
Šalia Šventosios upės – paminklas Antanui Vienuoliui-Žukauskui. Tai vienas žymiausių Anykščių krašto rašytojų, puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. A. Vienuolis savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo. Čia atsiveria nuostabi Anykščių panorama, tad prisėdę ant suoliuko, galėsite pailsėti, pasigrožėti Šventąja upe bei Šv. Mato bažnyčia, pabūti su savo mintimis.
Anykščiai turi nuostabų parką. Pasivaikščioję po jį, rasite mūsų miesto simbolį. Ar žinote, kas tai? Ogi „Nykštys“ (sakoma, kad palietus jį – pildosi svajonės). Kyla klausimas „kodėl nykštys“? „Nes niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose“, – taip pasakytų žymiausias praėjusio amžiaus Anykščių įvaizdžio kūrėjas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Nykščio skulptūra.
Nykštys užkoduotas ir Anykščių miesto varde, daug gražių legendų sklando apie mūsų miesto vardo kilmę. Vienos pasakoja graudžią bajoro Nykščio ir jo žmonos meilę, kitos – apie skaudžiai užgautą nykštį… O anykštėnai džiaugiasi gražiu vardu ir kad gali pakelti nykštį už Anykščius. Beje, „Nykščio“ piešinį rasite ant vieno iš pastatų sienos šalia miesto parko.
Visi žino žymią legendą apie velnią ir Puntuką, bet ar žinote kas buvo didžiausias kaltininkas šioje legendoje?
Anykščių apylinkėse yra didžiulis akmuo, vardu Puntukas. Legenda pasakoja apie velnio užmačias juo užstatyti Anykščių bažnyčios duris. O buvo taip: Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnio kelio ir tai jiems labai nepatiko. Vienas velnias suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlęs ant pečių ir nešęs link bažnyčios. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, o akmuo nukrito. Išsigando velnias, nudūmė, o akmuo taip ir liko lauke. Iki šių dienų Puntuko akmuo, ant kurios įsispaudusi kūliaraišos žymė, ilsisi Anykščių šilelyje.
Kaltininko – gaidžio atvaizdas pavaizduotas ant vieno pastato sienos miesto centre.
Visoje Lietuvoje kuriant miestelių gėrovę yra labai svarbus žydų indėlis. Prieš karą, kas antras Anykščių gyventojas, buvo žydas. Sutariama, kad būtent jų bendruomenė po Pirmojo pasaulinio karo per dešimtmetį prikėlė Anykščius naujam gyvenimui, tačiau Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas visoje Lietuvoje, taip pat ir Anykščiuose, negrįžtamai sugriovė žydų gyvenimus. Šiandien jų istoriją mūsų mieste galima tik numanyti iš keleto gatvių ir išlikusių nedidelių medinių namelių. Senamiestyje, dešinėje ties penkiaaukščiu, slepiasi keturkampis pastatas su ilgu kaminu – tai viena iš išlikusių Anykščių sinagogų. Kamino senajame plane nebuvo, buvo tik arkiniai langai ir durys, kurių pėdsakus, gerai įsižiūrėjus, dar galima surasti. Vyrų maldos salė – pirmajame, moterų – antrajame aukšte, du įėjimai iš skirtingų pusių. Kaminas atsirado po karo, kuomet čia buvo įrengta kepykla, langai užmūryti ir iškirsti naujai, o antro aukšto nebeliko visai. Dabar pastatas priklauso privačiam asmeniui – Anykščių žydų palikuoniui ir stovi užkaltais langais laukdamas „geresnių laikų“.
Sinagoga
Visai neseniai fasadą papuošė Amžinojo žydo simbolis. Jis sukurtas iš bronzos ir inkrustuotas į sieną. Amžinasis žydas – amžinoms klajonėms pasmerkto žmogaus simbolis.
Antano Baranausko aikštėje – unikalus ir akį traukiantis paminklas “Laisvė”. Idėjos pradininkai ir rėmėjai, norėjo kad Laisvės paminklas susietų visų amžių ir visų kartų lietuvius, kurie čia gyveno ir dirbo. Buvo siekiama sukurti tokį Laisvės paminklą, kuris simbolizuotų tautos laisvę, nepriklausomybę ir vienybę. Šį lietuvių tautos siekį skulptorius Vladas Vildžūnas pavaizdavo ir kaip iš pelenų atgimstantį Feniksą ir kaip niekad sparnų nesuglaudžiantį Laisvės ir Didybės angelą.
Daug įdomybių galima surasti mūsų mieste. Jas kuria žmonės, mylintys mūsų miestą, besididžiuojantys, kad yra anykštėnai. Atvykite, aplankykite, Anykščiai Jūsų laukia.
Visą šį maršrutą galite rasti walk 15 programėlėje.
„Oho!“ – ar dažnai taip pasakote pirmą kartą lankydamiesi nepažįstamame mieste? Šiauliuose tai ištarti galėsite bent 5 kartus. Štai kodėl:
„Centų kambarys“ Paminklą buvusiai valiutai litui galima aplankyti Šiaulių universiteto bibliotekoje. Ten įkurtas „Centų kambarys“. Visai erdvei išklijuoti panaudota 157 tūks. 130 monetų, kurių bendra vertė – 3463 litai 69 centai (1003.15 Eur). Jau užsukę į biblioteką pavartykite ir didžiausią Lietuvoje knygą. Būtent tame kambaryje yra patys brangiausi tapetai įvairiomis prasmėmis – atminties, istorijos ir finansine.
Paminklas mokytojui „Pirmoji diena“ – paminklas ne vien šviesuoliui, pedagogui, publicistui, visuomenės veikėjui, vadovėlių mokykloms autoriui Jonui Murkai, bet, apskritai, bene pirmasis paminklas Mokytojui Lietuvoje. Tai gražus mecenatorystės pavyzdys. Skulptūros pagrindas – knyga, simbolizuojanti žinių šaltinį, iš kurio išauga medis. Jo viršuje įsikūręs juodas rutulys simbolizuoja tamsą, pro kurią besiskverbiantys spinduliai mena šviesą, ardančią tamsą. Švietėjiška šviesa sklinda į šešias pasaulio šalis.
Patranka Baltuosiuose rūmuose Prie įėjimo į Šiaulių Baltuosius rūmus, Venclauskių namus, lankytojus pasitinka patrankos pabūklas. Tai XVII-XVIII a. švedų patrankos vamzdis, 1935 m. atvežtas į Šiaulius iš likviduoto Klaipėdos uosto muziejaus. Patranka greičiausiai buvo naudota Septynerių metų kare (1756–1763), bet to patvirtinti ar paneigti istorikai negali. Patranka pagaminta iš plieno, jos ilgis – 138 cm. Patranka prie Venclauskių namų stovi jau daugiau nei 50 metų, todėl yra tapusi savotišku namų simboliu. Šiaulių miesto gyventojai Venclauskių namus kartais vadina rūmais prie patrankos.
Batų medis
Miesto bulvare auga medis, ant kurio šakų vis daugėja batų porų. Geriausiai jos matomos, kai medis numeta lapus. Tačiau net vasarą įdomu paskaičiuoti, kiek ir kokių batų ten primėtyta. Kaip jie ten atsirado? Riedlentėmis, riedučiais, BMX dviračiais važinėjantys paaugliai po sezono ten, ant šakų, sumeta savo avalynę.
Sunkiausia ir didžiausia knyga
Tokios tikrai nepaskaitysite lovoje prieš miegą, mat Viliaus Purono kūrinys sveria net 113,669 kg, knyga yra 1,25 m aukščio, 90 cm pločio, 25 cm storio. Joje istorikų ir kraštotyrininkų tyrinėjimai, išvados, prielaidos, taip pat legendos, šiauliškių literatų ir muzikų kūriniai apie Salduvės piliakalnį bei jo ateities viziją. Be lietuvių keli straipsniai yra latvių ir prūsų kalbomis. Knyga iliustruota įvairių laikmečių dailininkų darbais bei koliažais. Leidinį rasite Šiaulių universiteto bibliotekoje.
Vieta: Nacionalinis lankytojų centras, Antakalnio g. 25 d.
Laikas: gegužės 9 d., pirmadienis, nuo 8 val.
Vilniuje yra tokia įstaiga, kaip Nacionalinis lankytojų centras, kurio tikslas – suteikti žinių apie saugomas teritorijas. Ekspozicija „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“ padeda suprasti ką ir kodėl reikia saugoti, kodėl gamtosauga civilizuotai žmonijai darosi vis svarbesnė. Svarbu, kad lankytojai susidomėtų nacionaliniais ir regioniniais parkais, saugomomis rūšimis, kraštovaizdžio ypatumais, kad norėtų patys atrasti mūsų krašto gamtos lobius.
Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras įsikūrė Antakalnyje, viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų. Gerokai apgriuvęs pastatas, statytas XIX a. pabaigoje, buvo prikeltas naujam gyvenimui, jame įrengta įdomi ekspozicija. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.
Ekspozicija – ne tik įdomi turiniu, bet ir stebinanti vizualiais sprendimais. Įėjęs lankytojas pasijus tarsi gamtos apsuptyje: žolynai, paukščiai, žiogai aplinkui, o užvertus galvą – debesys. Gali įsivaizduoti, kad esi pievoje ar miške… Lietuvoje yra 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 3 valstybiniai gamtiniai ir 2 kultūriniai rezervatai, apie 300 draustinių, daugiau kaip 500 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų…
Atvirų durų dienos metu būsime supažindinti su nacionaliniais ir regioniniais parkais, rezervatais bei galimybėmis atrasti, pažinti, mokytis, ilsėtis, iškylauti, keliauti…
Atvyk, susiplanuok savo kelionės maršrutą, juk netrukus – savaitgalis ar atostogos!
Nacionalinio lankytojų centro ekspozicijoje interaktyviai pateikta informacija įtrauks į virtualią kelionę ir sužadins nenumaldomą norą visa tai patirti tikrovėje.
