Anykščiai – mažas, bet gerai žinomas kraštas visoje Lietuvoje, turtingas savo gamta ir lankytinais objektais. Turbūt žinote, kad per šį miestą savo vandenis neša ilgiausia Lietuvos teritorija tekanti upė, kad pas mus ir aukščiausia bažnyčia, ir vienintelis lajų takas Pabaltijo šalyse, čia daugybė įžymiausių muziejų ir visko dar daugiau. Keliaudami į Anykščius visi aplanko TOP lankytinas vietas, bet ar jūs matėte paslaptingas/neatrastas Anykščių vietas ir skulptūras? Šios vietos mažiau žinomos, bet ne ką prastesnės už labiausiai lankomus objektus. Kai kurių nėra pastebėję ir nematę net patys akyliausi anykštėnai. Šie objektai yra miesto centre, atvirose erdvėse.
Šalia bažnyčios – įkurtas Vyskupo skveras, dedikuotas Antanui Baranauskui. Ryškiausias simbolis – paminklas. Bet ar matėte ten keturis plieninius skydus ant kurių iškaltos eilutės iš aštuoniolikmečio A. Baranausko sudarytų elgesio taisyklių, kurių jis laikėsi Rumšiškėse, kai mokėsi raštininko specialybės, kurių stengsis laikytis visą likusį gyvenimą?
Dar Vyskupo skvere rasite ir “Kalbų alėją” – paskaitykite pasisveikinimus skirtingomis kalbomis.
Upės pakrantėje įrengtas pažintinis takas darniai įsiliejo į esamą kultūrinę pažintinę infrastruktūrą, apjungdamas skirtingus kultūrinius ir turistinius objektus į vientisą maršrutą. Pakrantė pritaikyta tiek aktyviam, tiek pasyviam poilsiui. Keliaudami pažintiniu taku galėsite įvertinti kraštovaizdžio grožį, pajausti miesto alsavimą.
Patiltėje surasite skulptūras “Suvalgytos žuvys”. Jos pastatytos vykdant projektą „Skulptūrų takas“, kurio tikslas yra paminėti Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, bei pagerinti Anykščių įvaizdį, padidinti miesto patrauklumą turistams. Šios skulptūras panašios į gigantiškų žuvų trofėjų kolekciją ir turi simbolinę prasmę. Tai tarsi priekaištas žvejams, kurie vis stengiasi iš Šventosios ištraukti kuo didesnį laimikį. Jos primena, kad reikia tausoti gamtą. Projekto rengėjai norėtų, kad mūsų gamta ateities kartoms išliktų gyva, ne tik prieš tris šimtus metų K. Donelaičio aprašyta poemoje „Metai“.
Patiltėje, lipdami laipteliais, surasite skulptoriaus Romualdo Inčirausko sukurtą užrašą:
„Važiuoju į Anykščius / Nežinau ko / Bet man labai reikia“.
Šalia Šventosios upės – paminklas Antanui Vienuoliui-Žukauskui. Tai vienas žymiausių Anykščių krašto rašytojų, puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. A. Vienuolis savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo. Čia atsiveria nuostabi Anykščių panorama, tad prisėdę ant suoliuko, galėsite pailsėti, pasigrožėti Šventąja upe bei Šv. Mato bažnyčia, pabūti su savo mintimis.
Anykščiai turi nuostabų parką. Pasivaikščioję po jį, rasite mūsų miesto simbolį. Ar žinote, kas tai? Ogi „Nykštys“ (sakoma, kad palietus jį – pildosi svajonės). Kyla klausimas „kodėl nykštys“? „Nes niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose“, – taip pasakytų žymiausias praėjusio amžiaus Anykščių įvaizdžio kūrėjas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Nykštys užkoduotas ir Anykščių miesto varde, daug gražių legendų sklando apie mūsų miesto vardo kilmę. Vienos pasakoja graudžią bajoro Nykščio ir jo žmonos meilę, kitos – apie skaudžiai užgautą nykštį… O anykštėnai džiaugiasi gražiu vardu ir kad gali pakelti nykštį už Anykščius. Beje, „Nykščio“ piešinį rasite ant vieno iš pastatų sienos šalia miesto parko.
Visi žino žymią legendą apie velnią ir Puntuką, bet ar žinote kas buvo didžiausias kaltininkas šioje legendoje?
Anykščių apylinkėse yra didžiulis akmuo, vardu Puntukas. Legenda pasakoja apie velnio užmačias juo užstatyti Anykščių bažnyčios duris. O buvo taip: Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnio kelio ir tai jiems labai nepatiko. Vienas velnias suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlęs ant pečių ir nešęs link bažnyčios. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, o akmuo nukrito. Išsigando velnias, nudūmė, o akmuo taip ir liko lauke. Iki šių dienų Puntuko akmuo, ant kurios įsispaudusi kūliaraišos žymė, ilsisi Anykščių šilelyje.
Kaltininko – gaidžio atvaizdas pavaizduotas ant vieno pastato sienos miesto centre.
Visoje Lietuvoje kuriant miestelių gėrovę yra labai svarbus žydų indėlis. Prieš karą, kas antras Anykščių gyventojas, buvo žydas. Sutariama, kad būtent jų bendruomenė po Pirmojo pasaulinio karo per dešimtmetį prikėlė Anykščius naujam gyvenimui, tačiau Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas visoje Lietuvoje, taip pat ir Anykščiuose, negrįžtamai sugriovė žydų gyvenimus. Šiandien jų istoriją mūsų mieste galima tik numanyti iš keleto gatvių ir išlikusių nedidelių medinių namelių. Senamiestyje, dešinėje ties penkiaaukščiu, slepiasi keturkampis pastatas su ilgu kaminu – tai viena iš išlikusių Anykščių sinagogų. Kamino senajame plane nebuvo, buvo tik arkiniai langai ir durys, kurių pėdsakus, gerai įsižiūrėjus, dar galima surasti. Vyrų maldos salė – pirmajame, moterų – antrajame aukšte, du įėjimai iš skirtingų pusių. Kaminas atsirado po karo, kuomet čia buvo įrengta kepykla, langai užmūryti ir iškirsti naujai, o antro aukšto nebeliko visai. Dabar pastatas priklauso privačiam asmeniui – Anykščių žydų palikuoniui ir stovi užkaltais langais laukdamas „geresnių laikų“.
Visai neseniai fasadą papuošė Amžinojo žydo simbolis. Jis sukurtas iš bronzos ir inkrustuotas į sieną. Amžinasis žydas – amžinoms klajonėms pasmerkto žmogaus simbolis.
Antano Baranausko aikštėje – unikalus ir akį traukiantis paminklas “Laisvė”. Idėjos pradininkai ir rėmėjai, norėjo kad Laisvės paminklas susietų visų amžių ir visų kartų lietuvius, kurie čia gyveno ir dirbo. Buvo siekiama sukurti tokį Laisvės paminklą, kuris simbolizuotų tautos laisvę, nepriklausomybę ir vienybę. Šį lietuvių tautos siekį skulptorius Vladas Vildžūnas pavaizdavo ir kaip iš pelenų atgimstantį Feniksą ir kaip niekad sparnų nesuglaudžiantį Laisvės ir Didybės angelą.
Daug įdomybių galima surasti mūsų mieste. Jas kuria žmonės, mylintys mūsų miestą, besididžiuojantys, kad yra anykštėnai. Atvykite, aplankykite, Anykščiai Jūsų laukia.
Visą šį maršrutą galite rasti walk 15 programėlėje.
