Rugpjūčio 13 d. 18.30 val. kviečiame pasimatyti Vilnius skaito skaitykloje, Lukiškių aikštėje!
Knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ autorė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė kartu su Egle Lukinaite-Vaičiurgiene, studijos “Natūrali motinystė” psichologe, kalbėsis apie tėvystės ir motinystės tapsmą – tą pereinamąjį laikotarpį, kai susilaukus vaikų staiga dingsta visos įprastos rutinos ir aiškus žinojimas, kas esi.
Apie tapsmo ambivalentiškumą: kai viena vertus pajauti bendrystę su viso pasaulio tėvais, iš naujo atrandi savo tėvus, bet kita vertus, esi ir baisiai jautri/jautrus (lyg “be odos”), kas sukelia ir nemažai konfliktų, ir vidinių, ir išorinių. Kalbės apie vidinės sumaišties sprendimo būdus, būdingus devyniasdešimtųjų tėvams – polinkį į baisų maksimalizmą, didelius lūkesčius, nudegimus ir po jų sekantį ilgą kelią balanso link.
Visus susirinkusiuosius kviesime kartu dalintis savo istorijomis ir patirtimis.
Pamenate, kaip vilnijo bumas nuomonių perskaičius Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“, taip dabar internetas klegena nuo Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės „90-tųjų vaikai tampa tėvais“ (leidykla „Dvi tylos“). Skaičiau autorės blogą pterodaktilis.lt, bet dar labiau susižavėjau po progos pasikalbėti su ja dviese apie knygą www.lrytas.lt/tevams/tevyste/2020/05/01/news/knygos-apie-90-uju-vaikus-autore-karantinas-leidzia-pajusti-ka-isgyveno-musu-tevai. Tiesa, pokalbis gavosi šiek teorinis, nes prasidėjus karantinui perskaityti daugiau nei du sakinius nebuvo laiko, tad knygą baigiau tik dabar.
„Pirmąkart mama“ skaičiau su didžiuliu malonumu (ji be galo įdomi, informatyvi, smagiai parašyta), bet jau buvau pagimdžius trečią kartą, ji nekėlė man tokio susižavėjimo, kad linksėčiau ties kiekvienu sakiniu. Užtat „devyniasdešimtieji“ man, galima sakyti, susuko nugarą, nes galva pritardama kinkavau, kaip arklys pievoje.
Turbūt, kaip vaikams atradus Narniją ar Terabitiją, taip man, lyg žaibu tvokstelėjo suvokimas – tai va kodėl man vis dar atrodo, jog vaikai turi elgtis gražiai, pagal taisykles ir man patogiai, tai va, kodėl aš vis dar kaupiu stalčius maišelių, tai va kodėl man norisi bučiuoti nukritusią duoną, esu įsitikinusi, jog uoliai dirbdamas, kaldamas, besistengdamas ir besižudydamas pateksi į rojų/gausi naują darbą/užauginsi tobulus vaikus. IR TAIP JAUČIUOSI NE TIK AŠ! Tokią įtaką padarė man tai, jog augau devyniasdešimtaisiais, kai tėvai kovojo už būvį, o mes mokėmės gyvenimo/empatijos iš „Be namų negerai“.
Knygoje daug asmeniškumo, autorės vaikystės istorijų ar mamystės patirčių, bet tai patį turinį lyg palengvina ir taip kūrinys netampa daugybės citatų (knygų autorių, tinklaraštininkų, sociologų, psichologų) rinkiniu kvepiančiu moksliniu sterilumu.
Jei negimėte 1980-2000, apie kuriuos autorė ir rašė, tai vis tiek atsakys į daugybę klausimų. Kodėl nepažįstamos moterys leidžia sau kištis į jūsų vaikų auklėjimą, kodėl mums norisi vaikams nupirkti absoliučiai viską ir dar daugiau, ko mes patys neturėjome, bet tuo pačiu klykiančius ir gulinčius parduotuvėje ant žemės grasiname atiduoti policininkui ar tai nepažįstamai tetai.
Čia daug vietos skirta ir pačiai motinystei, kuri jau su autorėmis patirtimi netampa geresnė, tobulesnė ar labiau pavyzdinė. Na, ta iš instagramo paveikslėlių, kur mamos nieko nedaro, tik puikiai leidžia laiką su savo mažyliais, kurie aprengti suderintais komplektukais. Ir jokių neišskalbiamų dėmių! Tai nėra ką tik pagimdžiusios ir motinyste šokiruotos mamos paverkšleninimai (negaliu pakęsti tokių blogų, kur mamos kalba apie realybę turėdomos procentą patirties).
Juk realybė juk kita. Tai va apie ją ir paskaitykit.
Tiesa, vienintelis užkliuvęs dalykas – knyga plona! Rimtai, tikėjausi kažko storiau ir ilgiau skaitomo. O čia, bac, kai jau prisiruošiau, taip ir baigiau. Ir tai pirmoji motinystės knyga su tokiomis nerealiomis iliustracijomis. Pagarba Ūla Šveikauskaitė!
„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms” yra viena geriausių ever knygų augančioms mergaitėms. Tai yra stipru ne tik mergaitėms, bet ir jų mamoms, todėl dar smagiau, kad šią knygą galima ne tik skaityti, o nuo šiol – ir pamatyti.
„Tikros pasakos“ – taip pavadintas naujas spektaklis vaikams, kuriamas Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Tikros, nes kalba apie tikrus žmones ir tikras jų pasiektas svajones bei patį tikriausią kiekvieno iš mūsų troškimą – gyvenime tapti tuo, ko svajojame. Lietuvoje ir visame pasaulyje populiarios Elena Favilli ir Francesca Cavallo knygos„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“motyvais kuriamas spektaklis – pirmasis kino režisierės Živilės Mičiulytės bandymas teatre. Interaktyviame, 7 – 10 metų vaikams skirtame pasirodyme su mažaisiais žiūrovais bendraus ir istorijas pasakos aktorės Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė. „Atviros erdvės“ jaunųjų menininkų programos premjera bus pristatoma lapkričio 17 ir gruodžio 9 dienomis. BILIETAI https://www.tiketa.lt/LT/spektaklis_vaikams_tikros_pasakos_20156
Anot režisierės, kurti spektaklį vaikams ją įkvėpė būtent dokumentinio pobūdžio knyga su pasakojimais apie tikrus žmones: „Galbūt kartais nebūtina kurti įvairių istorijų, kurios galėtų motyvuoti vaikus ir suaugusius, tereikia pamatyti, kiek tokių istorijų jau dabar yra aplinkui mus ir atkreipti į jas dėmesį.“ Kartu su dramaturge Marija Judzentavičiūte parengtoje pjesėje – gimtadienio– visiems žinomą norų galvojimo dieną, pasakojamo istorijos apie keturias, savo svajonių profesijų pasiekusias moteris. Nors visuomenėje gaji iššūkių, su kuriais renkantis profesiją, susiduria moterys ir mergaitės tema, režisierė Živilė Mičiulytė teigia, kad čia nenori išskirti mergaičių ir berniukų: „Manau, kad su visais vaikais reikėtų kalbėtis apie tuos pačius dalykus, t.y. kad visi gali siekti savo svajonių. Juk šiandien ne tik mergaitei, svajojančiai tapti, pavyzdžiui, boksininke, tenka susidurti su daugybe stereotipinių požiūrių ir kliūčių – tą patį, manau, patiria ir berniukas, kuris nori būti, pavyzdžiui, kirpėju. Taip, šioje knygoje ir spektaklyje, yra pasakojamos būtent mergaičių istorijos, nes šiaip ar taip manau, kad moterys šiandieną vis tiek dar turi šiek tiek daugiau iššūkių, ypač, jei kalbama apie darbo, profesijos, karjeros pasirinkimus. Tačiau šis spektaklis tikrai nėra skirtas padrąsinti ir įkvėpti tik mergaites.“
Nors lietuvių kalba jau turime dvi knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“dalis, režisierė sako, kad spektakliu toms istorijoms ir jų klausytojams nori sukurti jaukią erdvę, atmosferą, kurioje drąsiai svajoti būtų nebaisu. Spektaklyje istorijų klausytis ir dalyvauti žaidimuose kviečiami ne tik vaikai, bet ir juos atlydėję suaugusieji, taip skatinant palikus salę tęsti pokalbius apie svajones su tėvais. „Juk labai svarbu savo artimiausioje aplinkoje turėti žmonių, kurie tavimi tiki. Kaip sakė viena knygos veikėjų, sportininkė Vilma Rudolf, kuriai gydytojai tvirtino, kad ji negalės vaikščioti, tačiau ji pradėjo ne tik vaikščioti, bet ir tapo sportininke, pagerinusia tris pasaulio rekordus: „Gydytojai man sakė, kad niekada nevaikščiosiu, bet mama bandė įtikinti, kad vaikščiosiu. Patikėjau savo mama“ – apie svajonių palaikymą artimoje aplinkoje kalba režisierė.Svajonių siekti drąsinantį spektaklį pamatyti galima jau lapkričio 17 ir gruodžio 9 dienomis, „Menų spaustuvėje“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Ir net nesvarbu, koks tavo amžius – tau dešimt ar trisdešimt, tokia knyga yra privalomų perskaityti sąraše. O susidūriau aš su ja atsitiktinai – pamačiusi kvietimą dalyvauti filmavime pradinukę mergaitę, paklausiau devynmetės Smiltės ar ji nori. Aišku, kad nori, tokie iššūkiai labai smagūs, tad vieną popietę nusifilmavome. Rezultatas čia, o dovanų gavome spaustuvės dažais kvepiančią knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“.
Tai 100 trumpų, vieno puslapio Elena Favilli ir Francesca Cavallo pasakojimų apie įvairiausias moteris, kurios pakeitė ne tik savo, bet ir mūsų gyvenimus, vienaip ar kitaip prisidėjo prie pasaulio ir požiūrio į moterį pasikeitimo. Tarp tokių moterų nuo gerai žinomos Marijos Kalas, Fridos Kalo iki karalienės Seondeok iš Silos, tyrinėtojos Rutos Harknes ar piratės Žakatos Delajė.
Dar vienas knygos išskirtinumas – nepakartojamos, įspūdingos iliustracijos, kurias piešė net 60 dailininkių iš viso pasaulio.
Leidyklos „Dvi Tylos“ išleistos knygos mintis – perskaityti kas vakarą po vieną istoriją, bet spėju, kad ištveriančių taip daryti mažai, nes norisi jas suryti visas. Atsargiai! Geriau lėčiau, bet su aptarimu, įsigilinimu, negu suryti viską iš karto.
O norintys daugiau sužinoti apie knygą, jos vertimą Lietuvoje, kviečiami šį ketvirtadienį, 18 val. apsilankyti knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ pristatyme, kuris vyks Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamente Gedimino pr. 51, Vilniuje.
Ir grįšiu į straipsnio pradžią – šios istorijos įdomios, įkvepiančios ir svarbios ne tik dešimtmetėms, bet ir daug daug vyresnėms „mergaitėms“ ir mums, mamoms.
