Galima sakyti, kad mokslo metų pabaiga sutapo su bene laukiamiausia metų naujiena – nauja knygos, apie berniuką vienaragių raitelį, dalimi – „Skandaras ir chaoso išbandymas“. Ši A. F. Steadman knygų serija pavergė ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos vaikų (ir kai kurių mamų) širdis.
Jums labai pasisekė, jei neskaitėte nė vienos dalies, nes dabar vienu ypu galėsite pasimėgauti netgi trimis iš eilės knygomis! Patikėkite, kai pradedi, nenori sustoti.
Primenu, kad Skandaras – tai paprastas (bent jau jis taip galvojo) berniukas iš Žemyno, kuris išrenkamas tapti vienaragių raiteliu. Profesija itin garbinga ir prestižinė, suteikiama tik ypatingiems vaikams, nes ir vienaragiai ne tokie, kaip dažnai įsivaizduojame. Šiose knygose vienaragiai yra kraujoištroškę, galvas dažnai pametę, pikti ir pavojingi padarai. Be to, turi ir paslaptingų galių, kurias palaipsniui perima/gauna raitelis.
Pirmoje dalyje susipažinom su Skandaru ir vienaragiais. Antroje jaudinomės dėl jo sesers, negavusios kvietimo būti raitele, bet vis tiek ja tapusios. Na, trečioji kviečia dar labiau nerti į intrigas, pavojus ir iššūkius, nes mezgasi vis tampresnė įvykių virtinė. Šioje dalyje netrūksta veidmainystės, garbėtroškos, apgaulės, melo, nusivylimų, netekčių ir kraujo.
Skandaro sesuo Kena atvykusi į salą užmezga ryšį su laukine vienarage. Laukiniai vienaragiai nėra prijaukinami ar ugdomi, bet sesuo nepraranda vilties mokytis kartu su broliu. Keną ir jos vienaragę gaubia baugi paslaptis, o Skandaro sugalvotas jos išgelbėjimo planas nėra pats… diplomatiškiausias. Trečioje knygoje atsiranda ir meilės užuomazgų, žvilgsnių ir prisiglaudimų, kas rodo, jog mūsų veikėjai iš vaikų tampa rimtais paaugliais. Paauglėja ir jų vienaragiai, kurie krečia išdaigas ir elgiasi lyg tikri vaikai (tėvai tikrai lengvai atpažins, kas vyksta). Jei Skandaro sesuo Kena pirmose dviejose dalyse buvo idealizuojama, kaip vargšė miela sesutė iš kurios atimta galimybė, o ji taip aukojosi, šįkart jos paveikslas kinta. Žodžiu, šį dalis tikrai daug daug audringesnė. Iš tiesų, atrodo, kad autorė jau žaidžia skaitytojo emocijomis ir važinėjamės lyg amerikietiškuose kalneliuose nuo pasidžiavimo knygos herojais iki svetimos gėdos. Bet kas mes tokie, kad teistume? Telieka tik skaityti ir mėgautis kiekvienu knygos puslapiu. Ne veltui užsienio kritikai teigia, kad ši dalis, jų nuomone yra pati pati geriausia.
Jau esu minėjusi, ką pastebi ir viso pasaulio skaitytojai, kad kūrinys turi panašamų su Hariu Poteriu. Vienišas berniukas, pavojai, burtai ir magija sumaišyta su noru išgelbėti pasaulį. Knygą tikrai gali skaityti skaitantys pradinukai, bet labiausiai šią knygą rekomenduoju neskaitančių vaikų tėvams – būtent tokios knygos užnorina atsiversti dar ir dar vieną puslapį.
Tiesa, „Sony Picture“ skelbia, kad filmas pagal šias knygas bus rodomas 2024/2025 metais!!! Uhu!
Jei neauginčiau trijų vaikų, nedirbčiau daugybės darbų, nerašyčiau savo malonumui tinklaraščio, neauginčiau šuns ir nedaryčiau dar kitų daugybės dalykų aš keliaučiau po Lietuvą. Diena dienon lankyčiau vietinius muziejus, eičiau pažintiniais takais, bet labiausiai būtų smagu lankyti senuosius dvarus. Visad įdomu, kaip prieš porą šimtų metų ten ponios burdavosi arbatėlėms, vyko fazanų medžioklės, zujo tarnai ir virė gyvenimas.
Ir šią mano svajonę dabar nebūtų sunku išpildyti, nes į rankas atkeliavo naujas „Terra Publica“ leidinys „Legendų takais. 100 įdomiausių Lietuvos dvarų”. Jei reikėtų išvardinti, kiek žinau, manau sutilpčiau ant rankų pirštų. Net neįsivaizdavau, kad turime tiek daug išlikusių dvarų ir dvarelių. Reikia pabrėžti, kad ne kiekvieni jų yra Tiškevičių rūmų dydžio, kiti net primena trobas, bet visgi – ten gyveno dvarininkai.
Pirmame knygos atvarte – Lietuvos dvarų žemėlapis. Į akis krenta dvarų gausybė Aukštaitijoje ir vos vienas kitas pietų Lietuvoje. Garantuoju, kad net pusės šių dvarų nežinot ir jūs. Ar esate girdėję apie Šereitlaukio, Akmenėlių, Skaraitiškės ar Rumpišių dvarus? Čia tik keli iš šimto. Knygos sudarytoja Justina Šveikytė teigia, kad XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje būta ir keli tūkstančiai dvarų sodybų iš kurių tik 600 iki 1990 metų išliko bent fragmentiškai.
Kviečiame į patirtinę kelionę, kurios metu iš naujo atrasite istorinius Lietuvos dvarus reto grožio vietose, apsuptose įspūdingų šimtamečių parkų.
Justina Šveikytė, knygos sudarytoja
Verta paminėti ir knygos autores – Aušra Levanienė, Jurgita Barišauskienė, Justina Šveikytė, Rasa Banelė, kurios nuveikė tikrai milžinišką darbą surinkusios tiek daug informacijos ir istorijų į vieną vietą.
Kiekvieno dvaro aprašymo pradžioje rasite tikslų adresą ir net QR kodą, tinklalapį, jei dvaras tokį turi, trumpai apibūdinta jo būklę (restauruotas, nerestauruotas, fragmentai ar tik griuvėsiai), ainformaciją apie jo lankymo galimybes (reikia registruotis, privatus, viešas) ir apie papildomas veiklas bei informaciją.
Daugybė knygoje paminėtų dvarų užsiima papildoma veikla nuo nakvynės suteikimo iki organizuojamų renginių, koncertų, ekskursijų, edukacijų iki įrengtų SPA ar galimybė išsinuomoti salę.
Kiekvienas dvaro aprašymas prasideda nuo dvaro istorijos – kada dvaras statytas ar perstatytas, kokie dvarininkai čia gyveno, kokios apylinkės supa ir kas dabar valdo, tvarko ir rūpinasi dvaru.
Taip pat čia įterpti ir įdomūs faktai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Bikuškio (Utenos r.) esantis dvaras buvo tapęs 1863 metų sukilėlių slėptuve? Noriūnų dvaras (Kupiškio r. buvo tapęs rinktinių žemaičių veislės arklių auginimo centru. Aš visą vaikystę praleidau pas senelius Raudondvaryje ir Raudondvario pilis buvo mūsų pagrindinė laisvalaikio praleidimo erdvė, bet niekad nežinojau, jog čia tarpukaryje veikė vaikų globos namai.
Dar itin patiko į dvarų aprašymus įterptos legendos – labai mėgstu tokias istorijas, kuriose netrūksta pikantiškų detalių. Abromiškių dvaras sako neva pakeliui į Vilnių šioje vietoje nakvojo Napoleonas Bonapartas, o aplink Salų dvarą buvo itin gausus žvėrynas, kuriame šunų vaidmenį esą atlikusios laisvai vaikštančios meškos, kurios pasitikdavo ir dvaro svečius.
Atskirai išskirta ir netradicinės pramogos, ką galima įdomaus nuveikti dvare. Mantagailiškio dvare žaidžiame „Table Monteball“ versija, o į Gačionių dvarą 2024 metų pabaigoje atkeliaus itin reti senoviniai automobiliai.
Kaip ir visi kelionių vadovai, taip ir „Legendų takais. 100 įdomiausių Lietuvos dvarų” yra minkštais viršeliais, gausiai įliustruota (net 300 nuotraukų), patogi kelioninė knyga.
Šią savaitę knygynuose pasirodo naujas rašytojos Kotrynos Zylės romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“ („Aukso žuvys“, 2024). Jis pasakoja moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istoriją. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai.
Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, įvairių literatūrinių projektų sumanytoja, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime.
Knygos išleidimo proga – rašytojos Kotrynos Zylės pokalbis su leidyklos „Aukso žuvys“ darbuotoja Jūrate Mackevičiūte.
– Papasakok, kada gimė „Mylimų kaulų“ idėja.
– Pirma mintis apie moterį, sekcijos lentynoje saugančią mylimų vyrų kaulus, kilo rašant knygą jaunesnei auditorijai „Siela sumuštinių dėžutėje“. Dažniausiai man taip ir būna, įpusėjus rašomą knygą (ir dažniausiai – visai kitai amžiaus grupei) ima megztis naujos knygos sumanymas. Bujoja, lenda į galvą toks nesuvaldomas, laukinis. Tada būna labai sunku atsilaikyti ir pabaigti tekstą, prie kurio dirbu. Bet jau įpratau! Be to, tai – puikus pasitikrinimas, ar idėjos užuomazga atlaikys laiko išbandymą, kol iki jos prieisiu.
– Esi sakiusi, kad gražiausias laikas, kai gimsta idėja, – tai tarsi įsimylėjimas, kuris įsibėgėjus darbams virsta meile, o jai reikia kantrybės ir atsidavimo. Kaip buvo šį kartą? Kas buvo sunku ir kas džiugino?
– Tikra tiesa, atsiminimas, kaip ta idėja trenkė žaibu, sumanyto siužeto įsimylėjimas padeda atlaikyti visus rašymo metus (šios knygos atveju – dveji su puse), kasdien sėdant ir dirbant kankinantį darbą. Tikrai nemanau, kad rašymas turi būti kančia, labai pavydžiu tiems, kuriems žodžiai plūsta su džiaugsmu, lengvai, gausiai, bet man, deja, tekstai gimsta sunkiai, skausmingai. Juos išlengvinu antrą, trečią kartą redaguodama, taisydama, o tada pati skaitau ir stebiuosi – ar aš čia taip parašiau? Atrodo vienu kvėptelėjimu, ir tik pati žinau, kiek stenėjimo būta (juokiasi). Sunkiausia susitelkti ir rašyti, nesiimant kitų, greičiau pasitenkinimą smegenims suteikiančių darbų ar projektų. Manau, tai ne tik mano asmeninė savybė, bet ir laikmečio dalykas – romano rašymas visiškai nedera su šių laikų tempu, greitų rezultatų, sensacingų naujienų siekimu, tai – labai senoviškas amatas. Bet neslėpsiu, džiaugsmo irgi buvo: skaitant, ką parašiau, atrandant, pažįstant savo romano personažus, juos įsimylint, pastebint, kaip jie patys pasuka mano suplanuotą istoriją, aikčiojant ir skubant iš paskos. O tada – finalas. Aš tai padariau! Aš tai padariauuuuu! Ir tvirtas žinojimas, kad knygos gyvena metų metus ir net po dešimtmečio perskaitytas romanas kažkam bus šviežiausia naujiena, asmeninis atradimas. Dėl to knygą verta rašyti ir dvejus, ir dešimt metų, jei tik prireiktų.
– Romane tautosaka ir mitologija gyvena šiuolaikiniame pasaulyje – tai išskirtinis, daugeliui tavo pasakojimų būdingas bruožas? Kodėl?
– Tai – lyg mano misija, pašaukimas, kuriam niekaip nerandu įžodinimo, atsakymo, kodėl taip jaučiuosi. Mane veža tautosaka ir mitologija, sykiu matau, kaip kartais nuobodžiai šios temos atrodo šiuolaikiniams žmonėms, jei neimsim domėn tų, kurie ir taip yra prisiekę šios srities gerbėjai. Tikiu, kad tradicijos, papročiai, mitologija yra mūsų savastis, mūsų visų, tik reikia rasti, kaip apie tai kalbėti šiandienos žmogui, kaip pabudinti jo jausmus ir pasėti susižavėjimo sava kultūra sėklą. O šiaip labai smagu laužyti taisykles, jei tik jas išmanai, tai aš ir jaučiuosi pankuojanti, žaidžianti, laužanti įsivaizdavimą, kad paveldą turime užkonservuoti ir žvelgti į jį per pagarbų atstumą. Išrengiu tą mūsų kultūrą plikai, pastatau šių laikų mieste ir paleidžiu gaivališkai siautėti. Žiūrėkit, argi ne nuostabu? Ir viskas čia mūsų, tik imkite, įsimylėkite, turėkitės! Kaimas daugiabutyje, bendruomenė, įsikūrusi taip, kaip mes, bet gyvenanti pagal anų laikų papročius ir tikėjimą. Piemenys troleibusuose, vištos koridoriuje, alumi dievams šventinamos pašto dėžutės. Smaginausi kaip reikiant. Tikiuosi, pasismagins ir skaitytojai!
– Dažnai kurdama specialiai ruošiesi, ieškai informacijos ar netgi žmonių, galinčių jos suteikti. Ir šį kartą to prireikė?
– Vienas iš kūrybinio proceso sunkumų buvo tas, kad vis nusivildavau supratusi, kad per dieną neparašiau nei puslapio, mat vien tik gilinausi į įvairius šaltinius. Vienai eilutei ar minčiai patikslinti paėmusi lietuviškus papročius nagrinėjančią knygą, susizgribdavau tik vakare, jau turėdama kilti nuo stalo, o viskas, ką nuveikiau – tai perskaičiau kelis šimtus puslapių svetimos knygos. Užuot rašius savo! Aišku, visa tai buvo būtina, bet tas mikroskopinis judėjimas į priekį – baisiai slegianti profesijos dalis. Peržiūrėjau krūvas vaizdinės medžiagos, kartais – labai susijusios, pavyzdžiui, skirtos specialistams, apie kūno paruošimą šarvojimui, o kartais paskęsdavau loterijų statistikoje, troleibusų maršrutų žemėlapiuose, musmirių poveikio tyrimuose. Man rodos, kiekvienas romaną parašęs žmogus tampa keisčiausių dalykų rinkinio, kuris buvo reikalingas jo ar jos pasakojamai istorijai, specialistu. Kita vertus, tai yra labai labai įdomu!
– Kaip kilo mintis įdėti į knygą Bernardo Burbos iliustracijas? Ką jos kuria?
– Su Bernardu esame pažįstami daugiau nei 10 metų. Maždaug prieš tiek laiko iš jo nusipirkau pirmąjį atviruką. Troleibusai, daugiabučiai, centai, šerkšno raštas ant troleibuso langų, zylė lesykloje iš popierinio pieno pakelio, sena žaidimų aikštelė iš vaikystės – turiu visą kolekciją. Sumaniusi „Mylimų kaulų“ romaną iškart žinojau, kad jame bus vaizdų. Pradžioje galvojau, kad jais pasirūpinsiu pati, juk taip dariau daugumoje savo knygų. Bet kuo ilgiau apie tai mąsčiau, tuo geriau supratau, kokia didelė dovana yra rasti kūrėją, kurio braižas ir temos idealiai dera su tavo tekstu. Niekada nesukurčiau iliustracijų taip, kaip tai padarė Bernardas, o jos fantastiškai tinka knygai! Turbūt čia įsijungė ir dizainerės mąstymas, visumos, galutinio rezultato vizija. Taigi ryžausi pasiteirauti, ar nebūtų įdomu. Bernardas atsakė, kad tema visiškai jo, iškart sutiko, o tada jau džiaugsmingai sukirtome rankomis!
– Esi sugalvojusi knygą pristatyti neįprastai. Kur ir kada pakviesi skaitytojus susitikti?
– Liepos mėnesį laukia kelionė per Lietuvą – sutiktuvių ketvirtadieniai. Vilniuje pristatymas įvyks liepos 4 d. 18 val. Istorijų namuose. Pasakojimo atmosferą sukurs ekskursija po Istorijų namų etnografijos saugyklą, o po jos muziejaus kieme kartu su dailininku Bernardu Burba papasakosime, kaip gimė istorija ir piešiniai. Pokalbį ves nuostabi kalbintoja Viktorija Urbonaitė. Liepos 11 d. 19.30 susitiksime su skaitytojais Vasaros knygyne Nidoje. Liepos 18 d. 18 val. kauniečių lauksiu ekskursijoje po Anatomijos muziejų, o vėliau pokalbį galėsime pratęsti „Kolibrio“ knygyne.
Kartu su popierine knyga išleidžiama ir „Mylimų kaulų“ audioversija. Ją įgarsino knygos autorė Kotryna Zylė.
Knygos „Mylimi kaulai“ rašymą ir leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Tinklaraštis „Nesėdėk namuose“ 2021 metais pristatė knygą tuo pačiu pavadinimu, kurioje sutalpino 100 savo aplankytų pažintinių takų Lietuvoje aprašymus, žemėlapius, patarimus, ką ten veikti, kuo jie ypatingi. Tinklaraščio autorius ir knygos autorius Ramūnas Šukauskas, rodos, nesėdėjo namuose ir išleidęs knygą, nes vos po kelių metų pristato atnaujintą ir papildytą leidimą! Apie pirmąją knygą galite paskaityti čia „Pats storiausias ir išsamiausias pažintinių takų gidas Lietuvoj“, o dabar papasakosiu apie jos papildymą.
Ši knyga yra ne tik storiausias, išsamiausias, bet ir vienintelis pažintinių takų Lietuvoje žinynas į kurį patenka ir didieji, visiems gerai pažįstami takai, ir netikėti, pavyzdžiui, teminiai maršrutai.
R. Šukauskas įžangoje prisipažįsta, kad pats pažintinius takus atrado, kai pradėjo keliauti su mažu sūnumi. Panaršė, kur būtų galima rasti visą takų sąrašą ir jo neradęs greit suprato, kad laukia iššūkis išbandyti visus Lietuvoje pažintinius takus. Prieš trejus metus susikaupė ir išrinko šimtą gražiausių, kuriuos aprašė ir knygą išleido leidykla „Terra Publica“. Pažintiniai takai, kaip ir visas turizmas Lietuvoje, labai greitai keičiasi – atsiranda naujų maršrutų arba anksčiau gerai vertinti tampa neprižiūrimi, todėl Ramūnas iššūkį priėmė antrą kartą ir dar kartą išrinko šimtą geriausių takų. Kiek pasikartoja, netikrinau, bet vienas ar kitas jos leidimas privalo būti visų šeimų bibliotekose.
Maršrutai suskirstyti į skirtingas kategorijas:
Takai laukinėje gamtoje – juose mažiau patogumų, bet daugiau autentikos.
Maršrutai smagiems pasivaikščiojimams – tiek ilgesni, tiek trumpesni pasivaikščiojimui skirti takai.
Takai su apžvalginėmis aikštelėmis – tai vietos, kur įspūdinga panorama galėsime pasigrožėti „iš“ aukščiau tam tikslui įrengtose regyklose.
Teminiai takai – kviečia ne tik vaikščioti, bet ir pasisemti žinių. Pavyzdžiui, „Maironio kelias padubysiu“ ar „Senųjų kaimų pažintinis takas“.
Vaizdinti maršrutai, kur galima išvysti gražiausius kraštovaizdžius ir neretai, pasimėgauti pramogomis prie vandens.
Knygos priekyje yra žemėlapis, tad pažintinį taką galima išsirinkti pagal jūsų planuojamą kelionės kryptį ar gyvenamą vietą.
Kiekvienas maršrutas turi tikslų žemėlapį, koordinates ir aprašymą. Taip pat išnašose yra nemažai įdomių faktų. Pavyzdžiui, Vidzgirio pažintiniame take česnakais kvepia ne tik česnakai, „Vidzgirio miško balose gyvena rupūžės – česnakės, kurios taip pat skleidžia česnakų kvapą“.
Nurodyti maršrute esantys lankytini objektai, maršruto ilgis, tako tipas (linijinis ar žiedinis). Mini žemėlapyje rasite ir QR kodą kurį nuskanavę visą įrašą galėsite perskaityti telefone, tad išsirinkę pažintinį taką knygą galite palikti namuose, o keliaudami visą informaciją turėsite savo telefone!
Ši knyga yra puiki dovana visiems – sau tinkamų pažintinių takų ras šeimos su vaikais, iššūkius mėgstantys jaunuoliai ar gamtoje laisvalaikį leidžiantys vienišiai.
Galvoju, reikėtų patentuoti metodą, kaip pailsėti po sunkios darbo dienos – vietoje pramoginių laidų ar detektyvinių serialų, daug geriau galvą išvalo… vaikiškos knygos! Ypač tokios, kurias skaitydamas gali dar ir nusijuokti.
Jack Meggitt-Phillips knyga pradinukams „Pabaisa ir Betanė“ tokia kupina ironijos, kad puikiai tiks ir suaugusiems.
Pagrindinis herojus (vienas iš dviejų) Ebenizeris Žnyplius gyvena jau šimtus metų ir nei sensta, nei skursta. Jis augina siaubingą pabaisą, kuri pasirūpina jo turtais ir jo amžina jaunyste. Viena bėda, kad Ebenizeris turi pasirūpinti pabaisos poreikiais. Viskas prasidėjo, kai vaikystėje Žnyplius rado mažą baikštų padarėlį, kuris valgydamas įvairius gyvius vis pampo ir pampo. Privalumas – pasirodo tas stebuklingas padarėlis moka išvemti įvairiausius daiktus (na ir kad, kad gleivėtus, bet gerus) ir stebuklingą jaunystės gėrimą, kuris neleidžia semti.
Nors buvo liūdna buvo atiduoti mylimą katiną pabaisai į nasrus, kai pabaisa paprašo sultingo vaiko – Ebenizeris net nesusimąsto, kad čia kažkas blogai. Juk vaikų jis tikrai nemėgsta. Iki tol, kol sutinka Betanę.
Godžiojo Ebenizero ir neišpasakytai padykusios Betanės draugystės istorija skaitytojus taip pat įkvėps susimąstyti, kad nereikia spręsti iš pirmo žvilgsnio. Padaužos širdyje labai daug nuoskaudų, o 500 metų gyvenantis Žnyplius dėl pabaisos neturėjo nė vieno draugo.
Knyga nebūtų nė perpus tokia smagi, jei ne šmaikščios iliustracijos, kurių autorė Isabelle Follath. Stilistika man priminė senas knygas apie plėšiką Hocenplocą, kur juodai balti piešiniai labai gerai atskleidžia personažų paveikslus.
Tad „Pabaisa ir Betanė“ patiks tiems, kurie mėgsta skaityti apie tikrą draugystę, nebijo vėmalų ir mėgsta knygas su tęsiniu, nes paskutiniai knygos sakiniai intriguoja sulaukti dar vienos dalies.
Anglijoje gyvenantis knygos autorius Jack Meggit-Phillips (Džekas Megitas-Filipsas) rašo scenarijus, yra dramaturgas ir jo knygos jau spėjo užkariauti ne tik vaikų širdis. Pagal knygą „Pabaisa ir Betanė“ teises kurti filmą įsigij kino kompanija „Warner Bros“.
Artėjant vasarai, prisiminimuose iškyla atostogų kaime vaizdiniai? O gal norėtumėte, kad ir Jūsų vaikai patirtų tikrą, lietuvišką vasarą senajame kaime? Svarstote, kokia prasminga, įdomia ir nustebinančia patirtimi sudominti visko mačiusius vaikus? Kviečiame į vaikų dienos stovyklą „Atostogos kaime“ Lietuvos etnografijos muziejuje!
Ką vaikai veiks?
Vaikų lauks net 10-imt muziejaus edukacinių programų:
Orientacinis žaidimas
Vaikiški kaimo žaidimai ir rungtys
Susipažinimas su muziejaus ūkio gyvūnais
Žygis prie ežero
Pabėgimo kambarys
Laužo kūrimas, bulvių ir kiaušinienės kepimas
Piemenų valgio – ubagienės – ragavimas
Paukštelio iš vytelių pynimo dirbtuvėlės
Senovinio lietuvių liaudies žaidimo ,,Bitutės” ir lauko taiklumo žaidimo ,,Vikingai” gamyba
Susipažinimas su įvairiais muzikos instrumentais ir mokymasis jais groti
Dainos, šokiai ir žaidimai
Svarbiausia – stengsimės pažinti vienas kitą, bendrauti ir susidraugauti, o kieno bus gimtadienis – atšvęsime!
Kas? Vaikų dienos stovykla „Atostogos kaime“ Kur? Lietuvos etnografijos muziejuje, Rumšiškėse Kada? Liepos 8–12 d. 10:00–17:00 val.
Dalyvių amžius: 7–16 m. Maitinimas: 2 kartus per dieną (pietūs ir pavakariai) Kaina: 170 Eur už visą stovyklą (5 d.) arba 40 Eur už dieną
Labai nustebau suaugusių knygų lentynose pamačiusi milijonus paauglių širdis užkariavusią Holly Jackson knygą „Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“. Pasaulyje ši knyga dažniau priskiriama „young adult“ (vyresniems paaugliams) auditorijai, bet tikrai puikiai tinka ir suaugusiems, kurie nori kažko smagaus, lengvai skaitomo ir įdomaus.
Mano merginos šitą knygą „iš-tiktokino“ (taip vadinu atradimus atrastus socialiniame tinkle „TikTok“) dar užpraėjusiais metais, kai visas pasaulis ėjo dėl jos iš proto ir teko knygas siųstis anglų kalba. Dabar labai džiaugiuosi, kad knyga pasirodė lietuvių kalba (valio valio leidyklai „baltos lankos“!!!) ir tikiuosi, kad bus išversta visa keturių dalių serija, nes tai tikrai knyga, kuri užkabina ir užnorina (labai smagus žodis) skaityti bet kurį paauglį. Ir visai nesvarbu, kad pavadinime yra žodis „mergaitė“, nes tai tik ironiška aliuzija, o knyga visai ne apie mergaites 😀
Trumpai, tai apie ką knyga?
Abiturientė Pipa paskutinės klasės baigiamajam darbui pasirenka netikėtą temą – nusprendžia šiek tiek panarplioti tame pačiame miestelyje prieš penkerius dingusios vyresnių klasių moksleivės Endės Bel bylą. Pradžia nekalta, net šie tiek vaikiška – Pipa yra labai protinga, dažnai nesuprasta bendraamžių, jai nerūpi vakarėliai ir rūpinasi ateities studijomis. Ji pirmuosiuose skyriuose prisipažįsta, kad nežada išnarplioti bylos. Be to, kas galėtų atsiverti moksleivei?
Žingsnis po žinsgnio ji pradeda aiškintis, kas iš tiesų buvo toji mokyklos gražuolė Endė Bel, kurią neva policijos nužudė jos vaikinas, visų labai mėgstamas vyrukas Salas. Ji užmezga kontaktą su Salo broliu ir pamažu viskas tampa rimčiau. Kuo daugiau gilinasi – tuo daugiau klausimų kyla. Istorija iš nekaltos tampa įtartina. Įtampa auga kai Pipa pradeda sulaukti grasinimų.
Pabaigoje byla išsispręs, bet iki tol turėsime daug puslapių malonaus skaitymo.
Knyga parašyta nenuobodžiai – tai ir dienoraščio ištraukos, kur Pipa pati apmąsto savo tyrimą, ir išrašyti apklausų protokolai. Prisideda ir merginos asmeninio gyvenimo peripetijos, užkabinama santykių, pasitikėjimo draugais, buvimo „kietu“ tema. Knyga lengvai skaitosi, nėra ištempta, veiksmas rutuliojasi greitai ir labai atspindi šiuolaikinio jaunimo kasdienybę – iššūkiai mokykloje, tarpusavio santykių variacijos, patyčios socialiniuose tinkluose. Tiesa, jei saugote savo vaikus nuo neigiamos informacijos, tai čia bus paliestos ir narkotikų, ir seksualinės prievartos temos, bet tai labai geras būdas dar kartą aptarti rizikas ir ribas.
Pati knygos autorė Holly Jackson gyvena Londone. Knygos pasirodymo metais ji buvo sulaukusi vos 25-erių, kai ją užgriuvo milžiniška sėkmė. Romanas tapo beprotiškai populiariu – vien „Goodreads“ yra per milijonas komentarų. Tiesa, rašytoja pirmą knygą parašė penkiolikos, vėliau studijavo anglų literatūrą, tad ši karjera nebuvo atsitiktinė.
Pagal šią knygą kanalas „BBC Three“ sukūrė šešių dalių serialą, kuris turėtų pasirodyti šiais metais. Pagrindinį vaidmenį atlieks Emma Myers, išgarsėjusi filme „Trečiadienė“ (angl. „Wednesday“).
BBC nuotr.
„Geros mergaitės nusikaltimų vadovas“ buvo pripažinta viena geriausių 2020 m. „Barnes and Nobles“ sąrašo knygų ir gavo daugybę kitų garbingų apdovanojimų.
Lietuvoje jos vertimas (vertė Inga Stančikaitė) nuskambėjo negarsiai, bet, tikiuosi, kad atras savo skaitytojų ratą.
Labai sudėtinga buvo sugalvoti šiai apžvalgai pavadinimą – norėjau rašyti, kad tai knyga vaikams apie karą, bet iš tiesų knygoje karas visai neminimas. Na, bent jau akivaizdžiai. Perskaičiusi nugarėlę, galvojau, kad tai bus labai liūdna knyga, bet pagrindinės herojės užsispyrimas ir humoro jausmas greičiau įkvepia, nei liūdina.
Knyga prasideda kvapniu ir skaniu pasakojimu, kaip vienišas kepėjas augina dukrą ir viskas jiems buvo gerai, kol neprasidėjo karas. Vieną dieną tėtis išeina palikęs močiutės priežiūrai mergaitę, kuriai vėliau tenka vėliau bėgti į užsienį. O čia tyko ne tik nuotykiai, naujos pažintys, bet ir pavojai. Labai realistiška knyga, kai supranti, jog tokių vaikų ir suaugusiųjų net dabar Europoje blaškosi ne vienas ir net baisu pagalvoti, su kokiais iššūkiais jie susiduria.
Bet viso to tragizmo visai nepajusite skaitydami Joke van Leeuwen knygą „Kai mano tėtis tapo krūmu“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Tai šviesi, šilta ir net šypseną išspaudžianti knyga, kuri įkvepia. Jei Toda (toks pagrindinės herojės vardas) nepasidavė daug rimtesnėse situacijose, tai skaitytojas skatinamas nepasiduoti ir kitose gyvenimiškose akimirkose.
Knyga labai lengvai skaitosi, joje greitai vystosi veiksmas, Todos jausmai ir žodžiai, nors ir rašyti suaugusiojo, neskamba dirbtinai. Knygą drąsiai į rankas gali paimti gerai skaitantis trečiokas ar nestoras knygas mėgstantis šeštokas. Aš pati ją mielai perskaičiau.
Šią knygą ypač rekomenduočiau pedagogams – perskaitę ir diskusijoje dalyvaujantys moksleiviai empatiškai supras, kas nutinka pabėgėliams, kaip jie gali pasiklysti, pamesti dokumentus, nesuprasti kalbos ir turėti nepaprastai daug dvasinės stiprybės, kad nepalūžtų. Knygą galėtų paskaityti ir tie, kurie piktinosi, kai lietuva priėmė migrantus.
Knygoje – ir pačios autorės pieštos iliustracijos, kurios nėra labai jau meniškos, bet juodai baltos komikso tipo gerai atskleidžiančios teksto nuotaiką. Tiesa, knygos pabaigoje, labiausiai nustebino vertėja – užsienio šalis, kur ir pabėgo Toda, gyventojai kalba… latviškai!
Knygos autorė Joke van Leeuwen už šią knygą sulaukė ir įvertinimų – 2011 metais įteiktas labai garbingas Nyderlanduose apdovanojimas „Vlag en Winpel“, o 2012 metais knyga įtraukta į „Die 7 Besten Bucher“ sąrašą, kurį sudaro žiūri rekomenduojanti septynias įdomiausias knygas vaikams tą mėnesį. Dar įdomiau, kad ši olandė yra ne tik rašytoja, iliustratorė, bet ir kabareto atlikėja!
Ši knyga ne tik tiems, kurie laukia ar turi sesę. Anaiptol! Net, sakyčiau ir priešingai… Intriguoja? Tai neišduosiu paslapties.
Iš tiesų, labai smagu pristatyti lietuvių autorę Živilę Labutę, kuri jau džiugina vaikus savo užduočių knygelėmis. Tai jos pirmasis grožinis kūrinys, kuris labai taikliai ir pagauliai sudėlioja emocijas, kurias mažyliai patiria laukdami šeimos pagausėjimo. Nuo euforijos, kad turės su kuo žaisti iki suvokimo, kad vienturčio sostas yra okupuojamas kitos labai mielos ir daug dėmesio reikalaujančios būtybės. Tekstas toks lengvas ir natūralus, kad minutėlę net susimąsčiau, ar čia tik nėra eiliuota. Ne, pasitikrinu, ne eilės, bet sakiniai vinguriuoja taip lengvai, lyg čiurlenantis upelis. O ir pats turinys yra žaismingas, padės vaikams susitapanti su brolio ar sesės laukiančia lapute.
Atskiros pagyros Simonai Jurčiukonytei, kuri nupiešė ypatingas iliustracijas: šiltų spalvų, sodrios ir lengvai suprantamos. Beprotiško mielumo! net pagooglinau, kokias kitas knygas ji iliustravusi ir nustebau neradusi. Neišnaudotas talentas! Labai sveikinu su debiutu vaikiškų knygų leidyboje, jis tikrai pavykęs!
Knygą skaičiau vakare su savo mažiausia – ji yra paskutinė sesė namuose, o kol kas naujienų šiame fronte neplanuojame, tad aptarėme tik hipotetines situacijas, kas būtų jei būtų. Ar pyktų ir kodėl? Kaip mano, ką jautė jos vyresnės sesės, kai ji atsirado? Tokie pasikalbėjimai ir galima vaikų refleksija į perskaitytą turinį, didžiulis šios knygos privalumas, nes tai būdas prašnekinti apie savo jausmus net ir patį uždariausią vaiką.
Živilė knygas leidžia pati – ji savo ženklą pavadinusi „Gudri lapė“, nes interviu spaudoje yra išdavusi, jos pavardė Labutė, dažnai iškreipiama į Laputė. Tad ir jos knygų personažė – gudri laputė, kuri laukia brolio ar sesės.
Skaitykite kartu su vaikais – ypač tiks 3-7 metų mažyliams. Patiks ir pradedantiems savarankiškiems skaitytojams, nes daugelis raidžių – didžiosios.
Pavasariu alsuojantis kurortas ir atbundanti gamta kviečia Jus atvykti į Druskininkus ir pasimėgauti čia gamtos teikiamais malonumais, pasisveikatinti tiek gausybėje miesto sanatorijų, tiek pasidžiaugti grynu, eterinių aliejų pripildytu oru. Čia veiklos visada atsiras tiek suaugusiems, tiek mažiesiems kurorto svečiams. Miestas gali pasiūlyti veiklų įvairios amžiaus grupės ir skirtingų pomėgių turintiems vaikams.
MAŽYLIAMS
Vieniems mažiausių miesto lankytojų Druskininkai siūlo apsilankymą šeimos pramogų parke „O Kas Čia?“. Tai didžiulė erdvė, kurioje kiekvienas ras sau patinkantį užsiėmimą – pradedant baltuoju kanjonu, piratų sala ir baigiant laipynėmis ar ramybės oaze.
O kas čia?
SMALSUČIAMS
Patys smalsiausi yra kviečiami į miško muziejų „Girios aidas“. Tai puiki vieta supažindinti vaikus su paukščiais, vabzdžiais, gyvūnais ir Dzūkijos gamta. Čia dažnai eksponuojamos keramikos, gintaro darbų, drožybos ir kitos parodos, o taip pat mažieji gali susipažinti su muziejuje įrengtais interaktyviais žaidimais.
Dar viena smagi edukacija vaikams vyksta kūrybos namuose „Druskos studija“. Čia vaikai paragaus unikalios Druskininkų druskos, sužinos apie miesto istoriją, lies druskų skulptūras ir pasigamins asmeninį suvenyrą. Juokas, improvizacijos ir gera nuotaika – garantuoti!
Pažinti miestą kviečia ir ekskursinis Druskininkų traukinukas, kuris aplanko gražiausias ir lankomiausias kurorto vietas. Tai dar vienas puikus būdas pažinti Druskininkus smagiai!
Universali kūrybinė erdvė, kurioje nuolat eksponuojamos menininkų kūrybos darbų parodos – amatų centras „Menų kalvė“. Štai čia galima sudalyvauti kūrybinėje ir edukacinėje veikloje bei įsigyti rankų darbo gaminių ir autorinių meno kūrinių. Būtina išankstinė rezervacija į edukacijas!
Druskininkų miesto muziejus ir galerija visą šeimą kviečia pamatyti unikalią kurorto istorijos ekspoziciją gyvai. Suburkite vos 5 asmenų grupę ir išbandykite unikalias muziejaus rengiamas edukacijas. Kai apsilankysite viloje „Linksma“ įsikūrusiame muziejuje, nepraleiskite progos palypėti aukščiau į pastato bokštelį ir pasigrožėti unikalia Druskininkų panorama.
GAMTOS MYLĖTOJAMS
Kaip žinoma, Druskininkuose gausu parkų. Džiaugiantis geru oru, daugiau nei 60km. dviračių takų, kviečiame pasimėgauti kurorto gamta, aplankyti įvairius lankytinus objektus ir praleisti pusdienį važinėjantis dviračiais ar paspirtukais kartu su savo mažiausiais šeimos nariais.
Besivažinėdami nepamirškite užsukti į Dineikos bei Vijūnėlės parkus, kuriuose rasite žaidimų aikšteles, sūpynes, čiuožyklas, batutus ir kitas pramogas. Taip pat mėgstantys sportuoti ir laiką leisti aktyviai, parkuose ras paplūdimio tinklinio, krepšinio aikšteles bei stalo teniso stalus.
Mėgstantiems pasivaikščiojimus – miestą patyrinėti kviečiame su patirčių žemėlapiu. Maršrutas sudarytas taip, kad mažųjų kojytės nenuvargtų ir galvelės nepaskaustų. Daugiau informacijos galite rasti čia.
Dar viena puiki pramoga, mėgstantiems aktyvų poilsį – laipynės medžiuose. Kviečiami visi – maži ir dideli apsilankyti nuotykių parke „UNO PARK“, kur bandysite įveikti visas kliūtis, kylančias baimes ir pasimėgausite ekstremaliais pojūčiais kartu su visa šeima.
VANDENS PRAMOGŲ GERBĖJAMS
Mėgstantiems vandens pramogas, apsilankymas Druskininkų vandens parke „AQUA“, tikrai paliks nepamirštamų įspūdžių. Vaikų erdvėje – vaikams pritaikyta garinė pirtis, nusileidimo kalneliai, pėdas kutenantis smėlis bei artimos mineralizacijos Baltijos jūros vandeniui baseinas. Kitus vaikams pritaikytus baseinus ir vandens parkus Druskininkuose galima aplankyti ir sanatorijoje „Belorus“ bei sveikatingumo ir poilsio komplekse „Grand SPA Lietuva“.
DRĄSUOLIAMS
Ar kada susimąstėte, kaip mažieji miesto svečiai jaustųsi, galėdami lakstyti lubomis? Ir kaip atrodytų pasaulis aukštyn kojomis? Užsukite į Druskininkuose esantį apverstą namą ir patirkite tai visi kartu!
Drąsiausiems šeimos nariams kurortas siūlo pramogą, kuri atvers Druskininkų panoramą iš paukščio skrydžio – kėlimąsi lynų keltuvu „Lynų kelias“. Grožintis pušų viršūnėmis bei Nemuno vingiais, nusikelsite į „Snow Areną“, kurioje mažieji galės ekstremaliai pasivažinėti kartingais „Snow Kart“ kartodrome.
Pats smagiausias ir brangiausias laikas yra praleistas drauge su visa šeima, o Druskininkai gali jums pasiūlyti gausybę įvairių pramogų ir veiklų laisvalaikiui kartu!
