Šią savaitę knygynuose pasirodo naujas rašytojos Kotrynos Zylės romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“ („Aukso žuvys“, 2024). Jis pasakoja moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istoriją. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai.
Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, įvairių literatūrinių projektų sumanytoja, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime.
Knygos išleidimo proga – rašytojos Kotrynos Zylės pokalbis su leidyklos „Aukso žuvys“ darbuotoja Jūrate Mackevičiūte.
– Papasakok, kada gimė „Mylimų kaulų“ idėja.
– Pirma mintis apie moterį, sekcijos lentynoje saugančią mylimų vyrų kaulus, kilo rašant knygą jaunesnei auditorijai „Siela sumuštinių dėžutėje“. Dažniausiai man taip ir būna, įpusėjus rašomą knygą (ir dažniausiai – visai kitai amžiaus grupei) ima megztis naujos knygos sumanymas. Bujoja, lenda į galvą toks nesuvaldomas, laukinis. Tada būna labai sunku atsilaikyti ir pabaigti tekstą, prie kurio dirbu. Bet jau įpratau! Be to, tai – puikus pasitikrinimas, ar idėjos užuomazga atlaikys laiko išbandymą, kol iki jos prieisiu.
– Esi sakiusi, kad gražiausias laikas, kai gimsta idėja, – tai tarsi įsimylėjimas, kuris įsibėgėjus darbams virsta meile, o jai reikia kantrybės ir atsidavimo. Kaip buvo šį kartą? Kas buvo sunku ir kas džiugino?
– Tikra tiesa, atsiminimas, kaip ta idėja trenkė žaibu, sumanyto siužeto įsimylėjimas padeda atlaikyti visus rašymo metus (šios knygos atveju – dveji su puse), kasdien sėdant ir dirbant kankinantį darbą. Tikrai nemanau, kad rašymas turi būti kančia, labai pavydžiu tiems, kuriems žodžiai plūsta su džiaugsmu, lengvai, gausiai, bet man, deja, tekstai gimsta sunkiai, skausmingai. Juos išlengvinu antrą, trečią kartą redaguodama, taisydama, o tada pati skaitau ir stebiuosi – ar aš čia taip parašiau? Atrodo vienu kvėptelėjimu, ir tik pati žinau, kiek stenėjimo būta (juokiasi). Sunkiausia susitelkti ir rašyti, nesiimant kitų, greičiau pasitenkinimą smegenims suteikiančių darbų ar projektų. Manau, tai ne tik mano asmeninė savybė, bet ir laikmečio dalykas – romano rašymas visiškai nedera su šių laikų tempu, greitų rezultatų, sensacingų naujienų siekimu, tai – labai senoviškas amatas. Bet neslėpsiu, džiaugsmo irgi buvo: skaitant, ką parašiau, atrandant, pažįstant savo romano personažus, juos įsimylint, pastebint, kaip jie patys pasuka mano suplanuotą istoriją, aikčiojant ir skubant iš paskos. O tada – finalas. Aš tai padariau! Aš tai padariauuuuu! Ir tvirtas žinojimas, kad knygos gyvena metų metus ir net po dešimtmečio perskaitytas romanas kažkam bus šviežiausia naujiena, asmeninis atradimas. Dėl to knygą verta rašyti ir dvejus, ir dešimt metų, jei tik prireiktų.
– Romane tautosaka ir mitologija gyvena šiuolaikiniame pasaulyje – tai išskirtinis, daugeliui tavo pasakojimų būdingas bruožas? Kodėl?
– Tai – lyg mano misija, pašaukimas, kuriam niekaip nerandu įžodinimo, atsakymo, kodėl taip jaučiuosi. Mane veža tautosaka ir mitologija, sykiu matau, kaip kartais nuobodžiai šios temos atrodo šiuolaikiniams žmonėms, jei neimsim domėn tų, kurie ir taip yra prisiekę šios srities gerbėjai. Tikiu, kad tradicijos, papročiai, mitologija yra mūsų savastis, mūsų visų, tik reikia rasti, kaip apie tai kalbėti šiandienos žmogui, kaip pabudinti jo jausmus ir pasėti susižavėjimo sava kultūra sėklą. O šiaip labai smagu laužyti taisykles, jei tik jas išmanai, tai aš ir jaučiuosi pankuojanti, žaidžianti, laužanti įsivaizdavimą, kad paveldą turime užkonservuoti ir žvelgti į jį per pagarbų atstumą. Išrengiu tą mūsų kultūrą plikai, pastatau šių laikų mieste ir paleidžiu gaivališkai siautėti. Žiūrėkit, argi ne nuostabu? Ir viskas čia mūsų, tik imkite, įsimylėkite, turėkitės! Kaimas daugiabutyje, bendruomenė, įsikūrusi taip, kaip mes, bet gyvenanti pagal anų laikų papročius ir tikėjimą. Piemenys troleibusuose, vištos koridoriuje, alumi dievams šventinamos pašto dėžutės. Smaginausi kaip reikiant. Tikiuosi, pasismagins ir skaitytojai!
– Dažnai kurdama specialiai ruošiesi, ieškai informacijos ar netgi žmonių, galinčių jos suteikti. Ir šį kartą to prireikė?
– Vienas iš kūrybinio proceso sunkumų buvo tas, kad vis nusivildavau supratusi, kad per dieną neparašiau nei puslapio, mat vien tik gilinausi į įvairius šaltinius. Vienai eilutei ar minčiai patikslinti paėmusi lietuviškus papročius nagrinėjančią knygą, susizgribdavau tik vakare, jau turėdama kilti nuo stalo, o viskas, ką nuveikiau – tai perskaičiau kelis šimtus puslapių svetimos knygos. Užuot rašius savo! Aišku, visa tai buvo būtina, bet tas mikroskopinis judėjimas į priekį – baisiai slegianti profesijos dalis. Peržiūrėjau krūvas vaizdinės medžiagos, kartais – labai susijusios, pavyzdžiui, skirtos specialistams, apie kūno paruošimą šarvojimui, o kartais paskęsdavau loterijų statistikoje, troleibusų maršrutų žemėlapiuose, musmirių poveikio tyrimuose. Man rodos, kiekvienas romaną parašęs žmogus tampa keisčiausių dalykų rinkinio, kuris buvo reikalingas jo ar jos pasakojamai istorijai, specialistu. Kita vertus, tai yra labai labai įdomu!
– Kaip kilo mintis įdėti į knygą Bernardo Burbos iliustracijas? Ką jos kuria?
– Su Bernardu esame pažįstami daugiau nei 10 metų. Maždaug prieš tiek laiko iš jo nusipirkau pirmąjį atviruką. Troleibusai, daugiabučiai, centai, šerkšno raštas ant troleibuso langų, zylė lesykloje iš popierinio pieno pakelio, sena žaidimų aikštelė iš vaikystės – turiu visą kolekciją. Sumaniusi „Mylimų kaulų“ romaną iškart žinojau, kad jame bus vaizdų. Pradžioje galvojau, kad jais pasirūpinsiu pati, juk taip dariau daugumoje savo knygų. Bet kuo ilgiau apie tai mąsčiau, tuo geriau supratau, kokia didelė dovana yra rasti kūrėją, kurio braižas ir temos idealiai dera su tavo tekstu. Niekada nesukurčiau iliustracijų taip, kaip tai padarė Bernardas, o jos fantastiškai tinka knygai! Turbūt čia įsijungė ir dizainerės mąstymas, visumos, galutinio rezultato vizija. Taigi ryžausi pasiteirauti, ar nebūtų įdomu. Bernardas atsakė, kad tema visiškai jo, iškart sutiko, o tada jau džiaugsmingai sukirtome rankomis!
– Esi sugalvojusi knygą pristatyti neįprastai. Kur ir kada pakviesi skaitytojus susitikti?
– Liepos mėnesį laukia kelionė per Lietuvą – sutiktuvių ketvirtadieniai. Vilniuje pristatymas įvyks liepos 4 d. 18 val. Istorijų namuose. Pasakojimo atmosferą sukurs ekskursija po Istorijų namų etnografijos saugyklą, o po jos muziejaus kieme kartu su dailininku Bernardu Burba papasakosime, kaip gimė istorija ir piešiniai. Pokalbį ves nuostabi kalbintoja Viktorija Urbonaitė. Liepos 11 d. 19.30 susitiksime su skaitytojais Vasaros knygyne Nidoje. Liepos 18 d. 18 val. kauniečių lauksiu ekskursijoje po Anatomijos muziejų, o vėliau pokalbį galėsime pratęsti „Kolibrio“ knygyne.
Kartu su popierine knyga išleidžiama ir „Mylimų kaulų“ audioversija. Ją įgarsino knygos autorė Kotryna Zylė.
Knygos „Mylimi kaulai“ rašymą ir leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
